Lietuvai nereikia žaldokų?

Dalis mažųjų aludarių praėjusį antradienį susirinko prie Seimo laidoti savojo verslo.

Šiaurės Lietuva, ypač Pasvalio, Pakruojo ir Biržų apylinkės, nuo seno garsėja kaip aludarių kraštas. Žaldoko kraštas. Prieš 70 metų Boriso Dauguviečio sukurtos komedijos „Žaldokynė“ personažas Žaldokas – tarsi apibendrintas meistrų aludarių, kurie alutį šnekutį gamina laikydamiesi senųjų aludarystės tradicijų, paveikslas. Netrūksta Žaldoko palikuonių – tų, kurie iš savo tėvų ar senelių išmoko gaminti tradicinį alų – gyvą, iš salyklo. Kai kurie už šį mokslą pelnė Lietuvos tautinio arba Kulinarinio paveldo sertifikatus. „Kas iš to, kad galime gaminti tradicinį, sertifikuotą alų, bet negalime jo parduoti?!“ – piktinasi vadinamieji mažieji aludariai – nedidelių individualių įmonių vadovai ir darbuotojai. Dalis jų praėjusį antradienį rinkosi prie Seimo nešini „karsteliu“. „Laidojame savo verslą – tradicinę aludarystę“, – kalbėjo streikuojantys aludariai.

Streikininkai laidojo verslą „Niekam nerūpime nei mes, mažieji aludariai, nei mūsų sertifikuotas tautinio ar kulinarinio paveldo alus... Streiko išvakarėse paskambinau į Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo ir mokymo skyrių ir pakviečiau jo darbuotojus atvykti į streiką paaiškinti, kodėl beverčiai tapo aludarių turimi Tautinio bei Kulinarinio paveldo sertifikatai. Skyriaus darbuotojai prisipažino, jog bijo būti išmesti iš darbo, todėl neatvyks prie Seimo“, – streiko dieną „Ūkininko patarėjui“ guodėsi žinomas Pasvalio krašto aludaris, nedidelės individualios įmonės „Raginėlis“ vadovas Rimantas Gervė. Jis pabrėžė, jog, jei bus patvirtinta Alkoholio įstatymo kontrolės įstatymo pataisa, pagal kurią mažieji aludariai negalės savo produkcija prekiauti nemokamuose masiniuose renginiuose, tai bus paskutinė vinis į jų verslo karstą. „Valdžia nori padaryti, kad savo alaus negalėtume parduoti Kaziuko mugėse, Jūros ir miestų šventėse, kituose nemokamuose masiniuose renginiuose. Mums, mažiesiems aludariams, tai būtų mirties nuosprendis, – neabejoja R. Gervė. – Pagal ketinamą priimti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisą, savo alumi prekiauti galėsime tik tuose masiniuose renginiuose, į kuriuos žmonės perka bilietą. Tačiau tokių renginių rėmėjais paprastai būna didieji alaus gamintojai – „Kalnapilis“, „Volfas Engelman“ ir pan. Jie mažųjų aludarių į savo remiamus renginius nenori priimti.“ R. Gervė įsitikinęs, kad „valstiečiai“ nori sužlugdyti mažųjų aludarių verslą. „Jei neuždraus prekiauti nemokamose masinėse šventėse – gyvensime, jei uždraus – amen“, – tvirtina aludaris. Aludariai buvo jo abu seneliai, tėvas. Vienas iš senelių dirbo Rygos alaus fabrike.

Pasvalio krašto aludaris Rimantas Gervė ir streikuojančių aludarių palaikyti atėjęs Seimo narys Petras Gražulis.

Perniek sertifikatai, jei draudžia prekiauti R. Gervė mena sunkią aludarystės tradicijų gaivinimo pradžią, kai Lietuva susigrąžino nepriklausomybę. Lengviau tapo, kai žemės ūkio ministru tapo Kazys Starkevičius: „Jis užtardavo mažuosius aludarius. Keturi iš mūsų apsigynėme teisę už savo gaminamą alų turėti Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą, daugelis aludarių turi Kulinarinio paveldo sertifikatą. Tada maždaug penkerius metus verslą galėjome vystyti be didesnių trukdžių, net lengvatų turėjome ir kol kas turime Kaziuko ir kitose tautiškose mugėse parduodami sertifikuotą – tautinio bei kulinarinio paveldo – alų.“ Pasak R. Gervės, nors akcizas alui kelis kartus buvo labai padidintas, dar buvo galima mažiesiems aludariams išgyventi. „Padidintas akcizas skaudžiai mums dūrė, bet neparklupdė. Skaudžiau jis kirto pirkėjams, nes buvome priversti padidinti alaus kainą. Tačiau, kai atsirado kitos bėdos – kai savivaldybės viena po kitos ėmė drausti vietos masiniuose renginiuose prekiauti alkoholiniais gėrimais ir kai dabar valdžia nori uždrausti visoje Lietuvoje per masines nemokamas šventes prekiauti alumi, jau nebežinome, kaip teks gyventi. Pernai savus ir skolintus pinigus investavau į alaus gamyklėlę. Dabar nekyla rankos jai nė kibiro, juolab įrangos nupirkti – galbūt rytoj nereikės“, – apgailestauja R. Gervė.

Slysta pagrindas iš po kojų, kai nėra pastovumo Pasvališkis aludaris Algirdas Vasiliūnas, vadovaujantis individualiai įmonei „Ustukių alus“, atkreipia dėmesį, kad mažųjų aludarių 70–80 proc. pelno sudaro lėšos, gautos parduodant alų mugėse ir kituose masiniuose renginiuose. „Niekur Europos Sąjungoje, išskyrus Lietuvą ir Slovėniją, mažiesiems aludariams netaikomas toks pats akcizas kaip didiesiems. Šalies valdžia 2009 m. per „naktinę reformą“ akcizą mažųjų aludarių gaminamam alui padidino daugiau nei 100 proc. Šių metų kovą jį vėl padidino 112 proc. Jei uždraus prekiauti alumi per nemokamas masines šventes, man teks uždaryti gamyklėlę. Ar valstybė gali privesti prie to, jei 18 metų savo įmonėlėje dirbau, didelius mokesčius mokėdamas?! Iš ko, uždaręs gamyklėlę, už žemę, kurioje ji stovi, mokėsiu valstybei mokesčius?! Blogiausia, kad valstybėje nėra jokio pastovumo. Nejaugi turiu iš paskutiniųjų vystyti savo versliuką ir vėl laukti, ką Karbauskis sugalvos?!“ – piktinasi A. Vasiliūnas. Apgailestauja, kad savo sūnums įskiepijo meilę Lietuvai: „Galbūt blogai dariau, kad sūnūs ryžosi likti gimtinėje – neemigruoti…“ Ilgamečiam įmonės „Linkuvos alus“ vadovui Erikui Mozūrui metų pradžioje trūko kantrybė. „Aš jau nebe vadovas – atsisakiau įmonės akcijų jas dovanodamas, užtai dabar ramiai gyvenu, – teigia E. Mozūras. – Mažiesiems aludariams labai sunku konkuruoti su didžiaisiais. Pastaruoju metu vis sunkiau būdavo patekti į muges, pavyzdžiui, „Linkuvos alaus“ neįsileido Kuršėnai, Tauragė. Nujausdamas, kad ateityje dar sunkiau bus vystyti tradicinio alaus verslą, pasitraukiau iš jo. Bardakas toje Lietuvoje. Jokio pastovumo. Pavyzdžiui, vieną kartą uždraudė alaus etiketėse rašyti „gyvas“, kitą kartą vėl leido – vėl teko etiketes perspausdinti, jos nepigiai atsieina.“

„Ar šventėje matote girtų žmonių?“ – Hanzos dienose „Ūkininko patarėjo“ retoriškai klausė „Linkuvos alaus“ buhalterė Zina Raponavičiūtė, tiesdama pirkėjui Justinui Rutkauskui nepigaus alaus stiklinaitę. Vyras džiaugėsi galimybe šventėje pasimėgauti šviežiu, gyvu, kaimišku alumi, pagamintu iš salyklo ir įpilto iš statinaitės.

Gyvas alus – pasimėgauti, ne svaigintis Pasak E. Mozūro, didieji aludariai nepražus, uždraudus alumi ir vynu prekiauti nemokamose masinėse šventėse: „Didiesiems užteks pelno, gaunamo parduodant iš ekstrakto pagamintą alų „Maksimoje“, kituose didžiuosiuose prekybos tinkluose, kai litras 7 laipsnių stiprumo jų alaus tekainuoja apie 1,10 Eur. Mažųjų aludarių alus brangesnis, nes natūralus, jo didieji prekybos tinklai nenori įsileisti. Mugėse „Linkuvos alų“ parduodavome po 2,5–3 Eur už litrą. Mažieji aludariai per mėnesį pagamina tik po 1–2 t alaus.“ Praėjusį savaitgalį Kaune vykusioje Hanzos dienų šventėje po atviru dangumi buvo prekiaujama kelių alaus įmonių, turinčių Tautinio arba Kulinarinio paveldo sertifikatus, produkcija – alumi, gira. „Ar matote nors vieną girtą žmogų?! – retoriškai „Ūkininko patarėjo“ klausė „Linkuvos alaus“ buhalterė Zina Raponavičiūtė, tiesdama pirkėjui alaus stiklinaitę, kainuojančią 2 Eur. – Negana, kad valdžia mokesčius už alų sukėlė, dar nori uždrausti juo prekiauti mugėse. Jei uždraus, bankrutuosime.“ Pirkėjas Justinas Rutkauskas pridūrė, jog alkoholikai tikrai neateis į muges ir nepirks nepigaus gyvo, natūralaus, iš salyklo, o ne iš miltelių pagaminto alaus – juo pasimėgauti ne kiek­vienas išgali. Vyro žodžius patvirtino tai, kad tik vienas kitas žmogus stabteldavo prie mažųjų aludarių prekystalių ir nusipirkdavo nedidelę stiklinę alaus.

Su alkoholizmu kovotina kitaip Pirkėjas bitininkas Juozas Norinkevičius iš Trakų, Hanzos dienų šventėje pirkęs stiklinaitę gyvo, nefiltruoto kaimiško alaus, rėžė: „Valdžia ne nuo to galo kovoja su alkoholizmu ir kitomis blogybėmis. Ji gina tik stambaus kapitalo interesus – nori, kad pirktume pigesnį alų, pagamintą iš miltukų, o susirgę nuo jo ir chemizuoto maisto didintume farmacininkų pelną, pirkdami brangius vaistus. Valdžia su alkoholizmu tegu kovoja šviesdama žmones, formuodama alkoholio kultūringo vartojimo tradicijas. Ar ne juokinga, kad ilginami mokslo metai, užuot parengus kokybiškas mokymo programas?! Tokioms parengti reikia intelekto. Tad neveltui einama lengviausiu reformų keliu – buldozeriniu.“ Vaiva, prekiaujanti pasvalietišku alumi, sakė, jog, patvirtinus siūlomas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, „teks kabinti spyną ant gamyklėlės ir vykti į užsienį“. Pasak moters, kas piktnaudžiauja alkoholiu, perka kuo pigesnį. „Žmonės apimti nevilties, todėl ją skandina alkoholyje ir tūno tamsoje. Ne taip su alkoholizmu reikia kovoti. Būtina ugdyti jaunimą, kad gerti būtų „ne lygis“. Jei žmonės turės darbą ir gaus už jį padorų atlygį, tamsoje netūnos svaigindamiesi“, – tvirtino Vaiva.

Paskutinį lietuvį išvarys Kodėl Pakruojo krašto aludarė Aldona Udrienė, vadovaujanti savo vardo alaus įmonei, nevyko streikuoti? „Viskas atsibodę – nesinori į tą Seimą žiūrėti! Viena šneka, kita daro. Melagiai! Prieš rinkimus žadėjo, kad žmonėms bus lengviau gyventi, o viską daro, kad būtų blogiau. Tokius akcizus sukėlė! Štai mano rankose – 130 litrų mūsų alaus sąskaita faktūra: už jį akcizo sumokėsime net 67 eurus. Jei produkcijos pagaminame už tūkstantį eurų, valstybei atiduodame pusę – 500 eurų. Baisu, tragedija – neįmanoma išsilaikyti! Kritęs sertifikuoto gyvo alaus perkamumas, nes jį teko branginti, – piktinasi A. Udrienė. – Alų pagal senolių receptus gaminu 25 metus, turiu Tautinio paveldo sertifikatą, tarptautinėje parodoje „AgroBalt 2014“ už kokybišką alų gavau aukso medalį, Briuselyje rengiami dokumentai, kad mano įmonės alus gautų europinio pripažinimo ženklą, ir kas iš to?! Kokia nesąmonė – leidžia gaminti gerą alų, bet neleidžia jo parduoti! Tokios valdžios, kaip dabar, nemačiau 25 metus. Ji paskutinį lietuvį išvarys iš Tėvynės. Bent su visuomene pasikalbėtų, įsigilintų į jos padėtį prieš priimdama sprendimus. Dabar, sezono metą, Pakruojo apylinkių žmonės, kuriems iki 50 metų, masiškai vyksta į užsienį braškių skinti arba kitų sezoninių darbų dirbti. Pakruojo rajone neįmanoma mūsų įmonei darbuotojų rasti.“

Kokybišką lietuvišką alų gamins JAV? A. Udrienė mini kitas mažųjų aludarių verslo žlugdymo aplinkybes: „Neseniai uždarė Pakruojo tyrimo laboratoriją, nors jos licencija galiojo iki lapkričio. Dabar mes, krašto aludariai, su savo produkcija turėsime važiuoti 25 km į Šiaulių laboratoriją. Tą pačią dieną tyrimų rezultatų nesužinosime, tad važiuosime ir kitą. Dėl to produkcijos gamybos kaštai dar labiau padidės, be to, sutrumpės alaus realizacijos laikas. Kai alų išvežame parduoti, pinigus gauname tik po dviejų savaičių, tačiau pavėluoti akcizą mokėti negalime – tuoj sąskaitą užblokuos. Bent 5 dienoms atidėtų akcizo mokėjimo terminą. Kokių grasinimų sulaukėme, kai buhalterė sąskaitoje padarė 9 eurų klaidą!..“ Moteris viešnagės JAV metu gamino alų vienoje Filadelfijos įmonėje pagal jos receptą. „Alus visiems patiko. Savo įmonėje gaminamo alaus ten nedariau – nenorėjau išduoti recepto, bet daviau paragauti. Amerikiečiai suskaičiavo, jog, jei tokį gerą lietuvišką alų gaminčiau pas juos, jį apylinkėje gertų apie 3 mln. žmonių. Turiu vilčių savo alų gaminti JAV“, – sakė A. Udrienė.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Nuotraukos autorės ir streikavusių aludarių