Lietuviai atranda japoniškų sodų grožį

Šimtamečiai bonsai. Subtilios japonų sodininkystės tradicijos kiekvieną medelį paverčia meno kūriniu. Žydinčioms azalijoms – apie 80, kai kurioms pušelėms – daugiau kaip 100 metų.

Kretingos rajone, Mažučių kaime, įsikūręs japoniškas sodas „Samogitia“ paliečia subtiliausius jausmus. Kas gali likti abejingas miniatiūrinių medelių grožiui? O sodo įkūrėjas Šarūnas Kasmauskas, jį tvarkantis su savo mama Petrute, įsitikinęs: gražiausi pasaulyje – Japonijos sodai.

Džiazas su taisyklėmis
„Sodą įkūriau nelaukdamas, kol išeisiu į užtarnautą poilsį. Noriu pamatyti, kaip atrodo užaugęs sodas“, – sako anksčiau gydytoju dirbęs Šarūnas Kasmauskas. Jis ir dabar neneigia medicinos mokslo, bet sveikatos ir išminties semiasi iš gamtos. „Man buvo nepriimtina, kad mediciną užgožė farmacijos verslas“, – sako Š. Kasmauskas.
Prieš dešimt metų įsigijęs 16 hektarų žemės sklypą, Š. Kas-mauskas aiškios vizijos neturėjo, bet žinojo, kad nori įkurti sodą. Prieš šešerius metus pasikvietė dirbti japonų. Darbo užtenka ir pačiam sodo šeimininkui – nuo žolės pjovimo iki organizacinių reikalų. „Moku dirbti ir ekskavatoriumi, tikriausiai ne kiekvienas gydytojas gali tuo pasigirti“, – juokauja žemaitis. Jis sode praleidžia ne tik visą dieną, bet ir naktį – kartais miega lauke.
Anksčiau čia plytėjo lygus laukas, kuriame nebuvo nė vieno medžio. Dabar reljefas maloniai banguoja – tai japonų darbo rezultatas. Suformuoti keli tvenkiniai, persodinti dideli medžiai, kurie puikiai prigijo. Ant supilto kalno pastatytas dolmenas. Tolumoje ties horizontu matyti miško juosta. Nors sodas kuriamas pagal išankstinę viziją, daug improvizuojama. „Tai džiazas su tam tikromis taisyklėmis. Nebūtina griežtai laikytis japoniško sodo kūrimo kanonų“, – mano Š. Kasmauskas.

Gamtos ir žmogaus kūriniai
Nors nebuvo planuota, bet atsirado du bonsų sodai, kuriuose yra apie 1000 miniatiūrinių, iš Japonijos atvežtų medelių. Kiekvienas jų – tikras meno kūrinys. Bonsai suformuoti iš paprastų augalų, augančių ir Lietuvoje. Reikia mažiausiai ketverių metų, kol augalas nukarpytomis šaknimis prigyja, pasodintas į mažą vazonėlį ir specialų substratą.
Sodo kūrėjai augalų bonsams ieško miške ar pelkėje. „Japonai atkreipia dėmesį į labiausiai išsirangiusius, nuskurusius ar sužalotus augalus. Kartais žmonės piktinasi, kad mes kankiname medžius. Miniatiūriniai medžiai – ne tik sodo menas, bet ir gamtos kūriniai. Matau pelkėje pušelių, kurios užaugusios iki metro aukščio, nors joms apie 80 metų. Jei skurdžios sąlygos, medžiai auga labai lėtai“, – aiškina Š. Kasmauskas. Bonsų sode darbuojasi kraštovaizdžio specialistas Hajime Watanabe. Tai ne pirmas jo projektas Europoje, bet pats didžiausias.
Sode dirbantys japonai prisitaikė prie mūsų gyvenimo sąlygų, bet laikosi savų mitybos įpročių. „Jie pavasarį kiekvieną vakarą eina į mišką ir prisiskina jaunų paparčių ūglių. Juos termiškai apdoroja ir valgo užsipildami japoniškais padažais. Japonams keista, kad lietuviai paparčių nevalgo – tai tikra vitaminų bomba. Paragavau ir aš – tikrai skanu“, – pasakoja Šarūnas.

Sodina vardines sakuras
Sodo augalų grožis atsiskleidžia tam tikrais periodais. Pavasarį pražysta sakuros, vėliau jas keičia azalijos ir sedulos. Joms peržydėjus, žiedais apsipila azalijų bonsai. Rudenį sodą rausvai geltonomis spalvomis nudažo lapuočiai.
Sakurų alėjoje kiekvienas svečias gali pasodinti savo vardinį medelį. Yra ir žymių žmonių sakurų, pavyzdžiui, padovanotas sportininkei Vidai Vencienei. „Draugai nusprendė, kad jai nereikia jokių materialių dovanų“, – sako sodo šeimininkas.
Savo sakurų nori turėti šeimos, kai gimsta vaikai ar jiems sukanka šešiolika metų. Pasodinti medelį žmonės pageidauja ir krikštynų ar vestuvių proga. Atvyksta net darbo kolektyvų. Taip atsirado medelis, prie kurio yra lentelė „KTU buhalteriai“.
Prieš kelias savaites sode atsirado norų medis – ant kamštinio skirpsto kabinami rašteliai su norais. Vieni linki šeimai sveikatos, o kiti svajoja apie naują butą. Sodo takais reikia vaikščioti neskubant, kartais pakelti akis į viršų ir pamatyti ant laibų šakelių sukrautus didelius rausvus sedulų žiedus. Kitais metais planuojama įkurti vilkdalgių, samanų sodus, turi atsirasti dar vienas akmenų sodas.

Fantastiški akmenys
Į sodą atvežta per 12 tūkstančių tonų akmenų, iš jų suformuoti takai prie upelių ir tvenkinių. Visi akmenys guli šonu, o ne pastatyti galu kaip antkapiniai paminklai. Vienintelė išimtis – akmuo, kurio smaigalys nukreiptas į dangų. Nežinia, kodėl, bet japonas jį pastatė neįprastu kampu. Pasirodo, šis akmuo turi gydomųjų savybių. „Pas mus atvyksta liaudies medicinos gyduolių, kurie iš karto atkreipia dėmesį į tą akmenį. Pasėdėjus prie jo praeina skausmai“, – sako Š. Kasmauskas.
Lietuvoje kiekvienas akmuo, kurį mums padovanojo ledynmetis, yra ypatingas. Jais ypač žavisi japonai, kurie iki šiol praktikuoja šintoizmą, garbina gamtos reiškinius ir mirusius protėvius. Savo pagoniška prigimtimi jie artimi lietuviams. Sode dirbantys japonai sako, kad reikia mokytis iš gamtos.
Parke iš akmenų išdėliotas sakralinis ratas. Čia rengiamos pagoniškos apeigos, skamba šamaniški būgno garsai, kūrenamas laužas.
Pasibaigus apeigoms dalyviams patariama nakvoti prie laužo po atviru dangumi. Prisijungia ir Šarūnas. „Įkūrus sodą savaime atsirado savaip mąstančių žmonių. Kaip sakoma, kvailas kvailą traukia“, – sveiko humoro nepraranda žemaitis.

Trūksta kantrybės
Sode įkurtas arbatos namelis, kuriame rengiamos japoniškos arbatos matcha ceremonijos.
„Tik lietuviai neturi kantrybės išsėdėti 40 minučių programą. Vieni išėjo, apžiūrėjo sodą, grįžo, o dar arbata į puodelius neišpilstyta… Ką jau kalbėti apie arbatos ritualą, kuris vyksta kelias valandas? Reikia ceremoniją pritaikyti lietuvių mentalitetui. Mes skubame ir trumpai gyvename. Japonai neskuba ir ilgai gyvena. Jie labai ramūs, apskritai nerodo jokių emocijų. Reikėtų iš jų pasimokyti“, – įsitikinęs sodo įkūrėjas.
Apsigyvenęs čia, jis pajuto kitokį gyvenimo ritmą. „Pirmiausia reikia sumažinti savo poreikius, – dalijasi atradimais. – Mums nereikia eiti į prekybos centrą, daržovių užsiauginame savo darže, pieno gauname iš kaimynų. Laikraščių neskaitome, televizoriaus nežiūrime, tik interneto reikia ryšiui su pasauliu palaikyti, kiekvieną dieną gaunu daug elektroninių laiškų. Kai niekur neskubi, padarai daugiau. Skubėjimas dažniausiai nieko gero neduoda.“ Tarsi patvirtindamas Šarūno žodžius, prie arbatos namelio dirbantis Ogivara mandagiai linkteli ir ramiai šypsosi.

Močiutė – iš 25 vaikų šeimos
Š. Kasmauskas Mažučių kaime gyvena kartu su savo mama Petrute, kuri tapo tikra sodo siela. Ji veda ekskursijas, lankytojams atskleidžia japoniško sodo subtilybes. „Štai šis bonsas liudija, kad ir senatvė gali būti graži“, – P. Kasmauskienė rodo į puskiparisį, kuris iš nudžiūvusios šakos išleidęs atžalą. Petrutei gyvenime teko patirti ir šilto, ir šalto. Kol vyko statybos ir reikėjo sargo, ji viena tris žiemas gyveno vagonėlyje.
Šarūno mama nėra vyriausia sodybos gyventoja. Kartu gyvena ir jos mama, kuriai 92-eji. Močiutė dar turi energijos ir noro vadovauti. Nieko nuostabaus, nes jos teta mirė sulaukusi 106-erių. Š. Kasmausko močiutė kilusi iš 25 vaikų šeimos –
tiek užaugino vienas tėvas, kuris buvo vedęs du kartus. „Kai grąžino žemes, pas notarą suėjo didelis pulkas paveldėtojų. Notaras paprašė išeiti  pašalinius. Jie susižvalgė, kad nėra pašalinių, visi savi“, – juokiasi prisiminęs Šarūnas. Jo mama augo jau tik dviejų vaikų šeimoje, o jis pats – vienturtis. „Užtat koks užaugo“, – sūnumi didžiuojasi mama Petrutė.

Sodas garsina Lietuvą
Japoniškame sode dažniau nei lietuviai lankosi latviai. Atvažiuoja ekskursantų autobusais ir iš artimojo užsienio: Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos. Atvyksta turistų net iš Indijos, Urugvajaus, Brazilijos, Kinijos, Australijos ir Japonijos. Vasario mėnesį savaitę svečiavosi japonų grupė, kuri kūrė filmą apie Lietuvą: nuo Vilniaus iki Palangos ir sodo „Samogitia“. Kai parodė filmą per Japonijos televiziją, jau atvažiuoja antra turistų grupė, kuri nori gyvai pamatyti, kas čia vyksta. Š. Kasmausko iniciatyva pernai pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su vienu iš Japonijos sodų. Jame buvo surengtos Baltijos šalių dienos, kuriose sode „Samogitia“ dirbantys japonai paruošė pristatymą. Tokia privati iniciatyva paskleidė gerą žinią apie Lietuvą. „Mus labai globoja ir Japonijos ambasadorė Kazuko Shiraishi“, – teigia sodo šeimininkas Šarūnas Kasmauskas.

Ritos Šemelytės tekstas ir nuotraukos