Lietuviškas fenomenas: nafta pinga, degalai – kaip įkalti

Naftos kainos pasaulyje drastiškai mažėja ir yra pasiekusios rekordines žemumas – apie 37 JAV dolerius už barelį. Tačiau Lietuvos degalinėse parduodamo benzino arba dyzelino kainos mažėja labai nenoriai – vos po vieną kitą centą, o neretai netgi ir brangsta.
Kodėl pasaulyje pinganti nafta neguodžia Lietuvos vartotojų? Kodėl kai kuriose degalinėse žemdirbiams skirtas žymėtasis dyzelinas kainuoja netgi brangiau negu kitiems vartotojams?

Kuo arčiau, tuo brangiau
„Įdomiausia, kad būtent Lietuvoje, kur yra perdirbama nafta ir gaminami šie degalai, kur žmonės kur kas mažiau uždirba negu kitose valstybėse, jų kainos yra didesnės ir dažnai netgi didžiausios visame Baltijos regione. Kuo tai galima paaiškinti? Atsakymų esu girdėjęs įvairių, tačiau nė vienas manęs neįtikino“, – piktinosi Seimo narys prof. Stasys Brundza.
Dar vienas, anot jo, paradoksas – rugsėjo mėnesį litras žemės ūkiui skirto žymėtojo dyzelino „Statoil“ degalinėse kainavo 11 centų, lapkritį jo kaina šoktelėjo iki 16 centų, o gruodį – jau kone iki 20 centų.
„Ir visa tai katastrofiškai smunkant pasaulinėms naftos kainoms. O juk degalų kaina yra svarbi ne tik sėdintiesiems prie automobilio vairo, ji svarbi kiekvienam iš mūsų, nes kuo ji didesnė, tuo brangiau esame priversti mokėti už visas prekes ir paslaugas“, – neslėpė apmaudo parlamentaras.

Ne akcizai kalčiausi
Seimo narys prof. S. Brundza prie šio lietuviško fenomeno grįžta jau trečią kartą. Pasak buvusio garsaus lenktynininko, jis jau kelis kartus bandė atkreipti valdžios dėmesį į nenormalią situaciją degalų rinkoje, rengė spaudos konferencijas, išsiuntinėjo nemažai raštų su pasiūlymais, kaip būtų galima spręsti šią problemą, tačiau nuo to niekas nepasikeitė.
„Degalų pardavėjai neretai tikina, kad Lietuvoje benzinas ir dyzelinas yra brangesnis todėl, kad čia taikomas didesnis akcizo mokestis. Ar tikrai taip? Vokietijoje vienas litras dyzelino be akcizo kainuoja 16,6 euro cento pigiau negu Lietuvoje. O juk ten netgi išvežiojimas į degalines kainuoja brangiau, nes reikia įveikti didesnius atstumus, vairuotojams tenka mokėti kelis kartus didesnius atlyginimus negu mūsų šalyje. Kaip visa tai reikėtų suprasti ir kuo čia dėtas akcizas?“ – retoriškai klausė Seimo narys.

Maržos centai virsta milijonais
S. Brundza stebėjosi, kodėl kai kuriose stambiose degalinėse taip pabrangsta degalai. „Kodėl parduodant degalus žemdirbiams yra nustatoma 15 euro centų, o kitiems vartotojams – 4,7 cento? Ar tai ne elementarus sukčiavimas?
Žemdirbiai per metus sunaudoja apie 325 mln. l žymėtojo dyzelino. Galima įsivaizduoti, kokiomis pelnų sumomis pavirsta degalinių maržos. Apie 15 mln. eurų žemdirbiai sumoka vien dėl per didelių maržų. Dar įspūdingesni skaičiai būtų, jei ūkininkai šį dyzeliną pirktų, tarkime, Vokietijoje. Ta suma šoktelėtų iki beveik 54 mln. eurų“, – žodžių į vatą nevyniodamas sakė Seimo narys.

Konkuruoti tampa sunkiau
Žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius priminė, kad iki šių metų liepos 1 dienos žemdirbiams skirtam žymėtajam dyzelinui akcizo mokestis nebuvo taikomas. Tačiau įgyvendindama Europos Sąjungos direktyvą Lietuva buvo priversta jį nustatyti.
„Žemdirbiams tai buvo gana skaudus smūgis, ypač dabar, kai dėl Rusijos embargo lietuviškiems maisto produktams konkurencija pasaulio eksporto rinkose dar labiau padidėjo. Juo labiau brangsta degalai, tuo labiau didėja produkcijos savikaina, ją kelia kiekvienas centas, konkuruoti žemės ūkio produkcijos rinkoje su tomis šalimis, kur degalų kainos yra mažesnės, tampa vis sunkiau. Jei degalinėse būtų nustatoma protinga, o ne grobuoniška marža, to akcizo mokesčio žemdirbiai gal ir nepajustų. Bet dabar situacija yra kitokia, todėl, manau, kad degalų antkainiai turėtų būti ribojami“, – spaudos konferencijoje Seime žurnalistams sakė V. Martusevičius.

Nesaldu ir kaimynams
Kaip šiuo metu su degalais verčiasi ūkininkai? Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Vygantas Katkevičius informavo „ŪP“, kad dabar Lietuvoje taikomas minimalus galimas 21 Eur už 1 000 l degalų akcizo mokestis žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai. Kaimyninėse ES valstybėse taikomas dar didesnis akcizo mokestis: Latvijoje – 50 Eur už 1 000 l, Estijoje – 110,95, Lenkijoje – apie 110 Eur už 1 000 l.
Paprasto dyzelino akcizo tarifas Lietuvoje siekia 330,17 Eur už 1 000 l degalų. Kainų skirtumas, palyginti su žymėtuoju, neatsižvelgiant į verslo subjektų pelno maržas, yra apie 37,5 ct.
V. Katkevičiaus teigimu, žemės ūkio veiklos subjektams gazolių, skirtų naudoti žemės ūkyje, didžiausi leistini įsigyti kiekiai yra nustatomi pagal vienam deklaruotam žemės ūkio naudmenų hektarui skiriamą kiekį pagal žemės ūkio augalų rūšis ir pagal praėjusiais ūkiniais metais Ūkinių gyvūnų registre registruotą vidutinį sutartinių gyvulių skaičių. Kitaip tariant, dabar dyzelino, skirto žemės ūkio gamybai, gali įsigyti ne tik augalininkystės ūkiai, bet ir galvijų, kiaulių, paukščių, bičių bei grybų augintojai.

Kur pigiau, ieško net viceministras
Namo į pajūrį iš Vilniaus ir atgal į sostinę dažnai važinėjantis žemės ūkio viceministras V. Martusevičius sakė, kad neretai stabteli užsipildyti automobilio degalų baką prie Kaune esančios „Jozitos“ degalinės. Čia nuolat nutįsusi automobilių eilė, nors kitur jų nėra. Kartais tenka palaukti 15 minučių ar daugiau. Tačiau apsimoka, nes degalai čia kainuoja apie 10 centų pigiau negu didžiųjų tinklų degalinėse.
Kur čia paslaptis? Gal šis nedidelis kelių degalinių tinklas degalus kur nors pigiau perka, todėl ir pigiau parduoda? To paklaustas šių degalinių savininkas Jonas Jokubauskas „ŪP“ sakė, kad degalus perka iš „ORLEN Lietuva“ ir moka už juos tiek pat, kaip ir kiti, o parduoda šiek tiek pigiau, nes laikosi stabilios kainodaros, nevilioja vartotojų įvairiausiomis trumpalaikėmis akcijomis.

Ar mažųjų konkurencija paskatins didžiuosius?
Praėjusią savaitę „Jozitos“, turinčios Kaune tris degalines, pavyzdžiu pasekė ir jos konkurentas – degalinių tinklas „Skulas“. Čia irgi nuspręsta atsisakyti nuolaidų kortelių ir taikyti kitokią, labiau pritraukiančią degalų pirkėjus, stabilią kainodarą. Penktadienį „Jozitoje“ ir „Skule“ litras dyzelino kainavo vienodai – po 83 euro centus. Vairuotojai šia degalinių konkurencija džiaugiasi – jiems tai tik į naudą. Gal tai paskatins ir didžiuosius degalų prekybos tinklus mažinti kainas? Ekspertai tuo abejoja, nes jų apyvarta nepalyginamai didesnė, sau naudingiems sprendimams jie turi daugiau svertų.
„Prieš kurį laiką teko matyti Vokietijos degalinių finansines išklotines. Kai kurių jų marža – vos vienas ar du euro centai, o Lietuvoje neretai ji siekia ir 19 centų. Štai jums ir kainų skirtumas“, – sakė S. Brundza.

Siūlo perduoti kontrolę komisijai
Degalų rinką, kaip ir daugelį panašių dalykų, šiuo metu kontroliuoja Konkurencijos taryba. „Bet skaičiai ir faktai leidžia manyti, kad ji yra bedantė ir situacijos šioje srityje nekontroliuoja. Manau, kad degalų prekybos kontrolę reikėtų kuo greičiau perduoti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Prieš kurį laiką ji atskleidė, kad kai kuriose stambiose degalinėse į gamybos sąnaudas buvo įtrauktos ir tokios išlaidos, kurių ten tikrai neturėtų būti. O ką mes žinome apie kainodarą, tikruosius gamybos kaštus, tarkime, „Orlen Lietuva“ gamykloje? Ogi nieko – tikime tuo, ką mums sako“, – „ŪP“ teigė Seimo narys.
Iš tiesų, nors nafta ir pinga, įmonė prieš porą savaičių ėmė branginti didmeninę benzino kainą. „Orlen Lietuva“ atstovai tikina, kad įmonė dirba pagal pasaulines rinkos taisykles. Ar tikrai? Kas be jos pačios šiuo metu gali tai patvirtinti?

Pardavėjai turi savų argumentų
„ŪP“ kalbinta Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentė Daiva Jokšienė patvirtino, kad mažmeninė degalų kaina pirmiausia priklauso nuo naftos kainos.
„Jei ji krinta, pinga ir degalai, tačiau tikrai ne tokiu pat dydžiu, nes ne viskas priklauso tik nuo naftos kainos“, – sakė pašnekovė.
Be to, jos teigimu, kaina priklauso nuo akcizo, pridėtinės vertės mokesčio, dolerio kurso svyravimų, konkurencijos. Asociacijos vadovė paminėjo ir kitus veiksnius, turinčius įtakos galutinei degalų kainai. Pavyzdžiui, privalomą naftos atsargų rezervą kaimyninėse šalyse kaupia valstybė, o Lietuvoje du trečdalius turi kaupti verslas. Naftos produktų talpyklas Lietuvoje reikia valyti kas penkerius metus, o kitose valstybėse tai nereglamentuojama arba jos valomos tik kas 10 metų. Lietuvoje išorinė reklama degalinėse yra apmokestinama, daugelyje kitų šalių ji yra nemokama.
Galima būtų su šiais argumentais ir sutikti, bet kodėl toks didelis kainų skirtumas didžiosiose ir mažosiose degalinėse, vis dėlto nelabai aišku.

Nežino, ką iš tiesų pilasi į bakus
S. Brundza užsiminė ir apie dar vieną, jo nuomone, savotišką vartotojų apgaudinėjimą. „Dauguma vairuotojų net nežino, kad dyzelinas neretai yra skiedžiamas biodegalais ir ramiausiai pilasi jį į automobilių ar traktorių bakus. Kas ten šifruos lipdukus. Logiškai mąstant toks dyzelinas, kurio kokybė gali sukelti gana rimtų problemų, turėtų būti pigesnis už įprastą, bet taip nėra“, – tikino Seimo narys.
Iš tiesų, neseniai Energetikos ministerija pasiūlė dabar naudojamą dyzeliną praturtinti iš Lietuvoje auginamų rapsų gaminamais biodegalais net iki 30 proc. Pirmieji, pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus Saugirdo Pukausko, tai išbandė švedai ir smarkiai nusivylė. Spustelėjus 30 laipsnių šalčiui, keliai buvo užgrūsti sustojusiais dyzeliniais automobiliais, nes beviltiškai užsikimšo variklių filtrai ir visa iš bakų į variklius einanti degalų tiekimo sistema.

Pagal Europos Sąjungos dūdelę
Kodėl mūsų vartotojams siūloma tai, ko švedai, įgiję karčios patirties, atsisakė? Koks ūkininkas tai žinodamas rizikuos tokius degalus pilti į tūkstančius eurų kainavusių vakarietiškų traktorių bakus?
Profesoriaus S. Pukausko teigimu, siekiant, kad mūsų šalis atitiktų Europos Sąjungos degalų ekologijos normas, į vasarinį dyzeliną turėtų būti įmaišyti bent 5 proc. biodegalų, buvo svarstoma ir apie jų pylimą į žieminį dyzeliną.
„Ne vieną tyrimą atlikę mokslininkai apskaičiavo, kad gaminti biodegalus iš rapsų aliejaus ar etanolį iš javų nėra taip jau ekologiška. Jų gamybai reikia daug energijos – juos gaminant, naudojama daug kitų degalų, tad efektas labai mažas“, – sakė profesorius.
Mokslininkas patvirtino, kad žiemą naudoti vadinamuosius pirmosios kartos biodegalus gali būti rizikinga, nes esant žemai oro temperatūrai kai kurios tokio dyzelino frakcijos kietėja ir gali užkimšti filtrus.
Profesoriaus teigimu, kur kas pažangesni būtų antrosios kartos biodegalai, kurie gaminami iš įvairių rūšių atliekų. Jų savybės primena mineralinius degalus, kurie neturi jokio pašalinio poveikio. Bet vėl bėda – jie yra brangesni nei pirmosios kartos biodegalai, todėl vargu ar ūkininkai ir čia įžvelgs didesnės naudos.

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.