Lietuviški sūriai nesugrįš į Rusiją niekada?

Lietuvos Seimas patvirtino vadinamąjį Magnitskio įstatymą, tai yra į mūsų šalį nebus įsileidžiami žmogaus teises savo šalyje slopinantys, kitamanius persekiojantys, korumpuoti Rusijos režimo veikėjai, o jų sąskaitos Lietuvos bankuose, jeigu tokių atsirastų, būtų įšaldytos. JAV „Magnitskio aktas“ ir jo ati­tik­menys kitose šalyse (Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ir dabar jau Lietuvoje) siutina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną labiau nei bet kokios kitos Vakarų sankcijos Rusijai. 
Ar šis Seimo sprendimas reiškia, kad į Rusijos rinką Lietuvos ūkininkai jau turėtų numoti ranka visiems laikams, nes ten nebesugrįš? Gal ir savo prekių ženklus, kuriuos rusų įmonėms išnuomoję kai kurie Lietuvos pieno perdirbėjai, iš ten reikia pasiimti?

Seniai nuplaukė
„Rusijos rinka jau seniai nuplaukė. Nors Kremlius mėgdavo pamokslauti Europos Sąjungai (ES) „nepainioti verslo su politika“, bet Rusijos valdžia visada kontroliuodavo maisto produktų importą iš ES ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) šalių. Ir ypač iš „vakarinio artimojo užsienio“. Rusija – aikštinga rinka. Gaila, kad dar nuo sovietinių laikų Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė į ją buvo per daug įklampinti, todėl mūsų įmonėms dabar sunku persiorientuoti į padorias rinkas“, – „Ūkininko patarėjui“ (ŪP) sakė Skuodo r. ūkininkas Vidmantas Doniela.

Pieno miltų politika
Pasak V. Donielos, dar iki Krymo aneksijos užtekdavo mūsų vadovams, politikams principingai pakalbėti Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos ar Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos sesijose, ir Rusijos federalinės žemės ūkio priežiūros tarnybos inspektoriai „antibiotikų likučių piene“ dingstimi tuoj pat uždrausdavo lietuviškų sūrių, pieno miltelių, sviesto, grietinės importą. Ir atvirkščiai – „šylant Lietuvos santykiams su Rusija“ Maskva nuspręsdavo „nebekreipti dėmesio į tam tikrą kiekį antibiotikų pėdsakų importuojamuose lietuviškuose pieno produktuose“ ir užmiršdavo savuosius maisto kokybės standartus, „gerokai griežtesnius už ES normas“.

Rikiuojasi į eilę?
Pats skuodiškis V. Doniela jau seniai persiorientavo į Vakarus. Savajame augalininkystės (rapsų, kviečių) ūkyje 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES, pastatė iš ąžuolo išskaptuotą 11 metrų smailę (stogastulpį), kasmet į lietuviško kaimo rakandų muziejų V. Donielos sodyboje atvažiuoja užsieniečių (ispanų, prancūzų) delegacijos.
Tačiau kai kurie didieji Lietuvos pieno perdirbėjai vis viena negali pamiršti „pelningos, ranka pasiekiamos rinkos“. „Rokiškio sūrio“ vadovai leido rusų įmonėms naudoti rokiškėnų gaminių grafinius ženklus, kad rusai nepamirštų, kaip atrodė Šiaurės Rytų Lietuvos sūriai, varškė. Lietuvos pienininkai nekantriai laukia, kol atsivers siena, tikisi nebūti paskutiniai eilėje ir giria Rusijos pieno pramonės „laimėjimus“.

Stebuklų nebūna
Neseniai Rusijos žemės ūkio ministras Aleksandras Tkačiovas pranešė, kad rusai Maskvos srityje stato gigantiškas gamyklas, kurios per parą „prištampuos“ 50–70 tonų sūrių, po penkerių metų sūrių deficito problemą rusai pamirš. (Didžiosios Lietuvos įmonės pagamina daugiau nei 100 tonų sūrio per parą). Rusijos žemės ūkio ministras pažadėjo „dėl kvapo“ įsileisti ir importinių produktų, bet paminėjo tik šveicariškus, o ne lietuviškus sūrius.
Pasak Europos regioninės politikos instituto direktoriaus, buvusio Žemės ūkio ministerijos sekretoriaus (2005–2009 metais) Gedimino Radzevičiaus, stebuklas neįvyks – nei per trejus, nei per penkerius metus rusai neišmoks vien savo jėgomis prasimaitinti, kad ir kaip mylėtų savo prezidentą V. Putiną, kuris ragina Rusiją nepriklausyti net ir nuo „draugiškų“ šalių maisto tiekėjų. G. Radzevičius ŪP priminė, kad Rusija (Sovietų Sąjunga) ne kartą skelbė apsirūpinimo būtiniausiais maisto produktais programas, kurios visos sužlugo.

Vardinio kvietimo nesulauks
Atrodo, vardinio kvietimo į Rusijos rinką Lietuvos pieno perdirbėjai nesulauks. Seimas patvirtino vadinamąjį Magnitskio įstatymą, tai yra uždraudė visiems Rusijos pareigūnams, kurie prisidėjo 2008 m. suimant, tardant ir 2009 m. nužudant auditorių Sergejų Magnitskį, atskleidusį aukštų Rusijos valdininkų korupcinius nusikaltimus, patekti į Lietuvą ir keliauti tolyn į ES per mūsų teritoriją. Lietuvos Seimas dėl „Magnitskio įstatymo“ galutinai balsavo lapkričio 16-ąją. 2009 metais lygiai tą pačią dieną S. Magnitskis mirė Maskvos tardymo izoliatoriaus ligoninėje. Iš kūno apžiūros pirminio akto vėliau buvo išbraukta nuoroda apie „uždarą kaukolės ir smegenų traumą“, palikta tik išvada, kad S. Magnitskio mirties priežastis – „ūmus širdies fiziologinių funkcijų sutrikimas“.
V. Putinas turėtų suprasti Lietuvos parlamentarų užuominą. Kremliaus kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja savo namo lifte buvo nužudyta 2006 m. spalio 7 d., per V. Putino gimtadienį.

Kepurė dega?
Lietuvos parlamentarų patvirtintas teisės aktas oficialiai vadinamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio pataisa. Nors ji nenurodo, kad konkrečiai Rusijos valdiškiems sukčiams ir žmogaus teisių pažeidėjams nuo 2018 m. sausio penkerius metus neleidžiama atvykti į Lietuvą, Rusijos ambasadorius Vilniuje pagrasino, esą dėl Lietuvos parlamentarų „niekšiško poelgio“ vartai į Rusiją bus užtrenkti daugeliui „nepageidaujamų asmenų“ iš mūsų šalies.
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas nesitiki, kad Kremlius ypatingai keršytų Lietuvai.

Visiems neatkeršys
„Ambasadorius Aleksandras Udalcovas piktai pakalbėjo ir tuo bus apsiribota. Juk ES vieningai tebetaiko sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos ir Rytų Ukrainos okupacijos. Kiek man žinoma, dar keli parlamentai ketina ratifikuoti „Magnitskio aktą“. Iki metų pabaigos šį dokumentą jau turėtų patvirtinti apie 10 šalių“, – ŪP sakė G. Kirkilas.
„Magnitskio įstatymą “ parėmė 91 Lietuvos parlamentaras. Seimo Europos reikalų komiteto vadovas irgi balsavo „už“. „Nebijau, kad dabar tapsiu nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. Mes ir patys ten nesiveržiame. Spalio 14–18 dienomis Sankt Peterburge vyko 137-oji Tarpparlamentinės sąjungos asamblėja. Neskridome, nevažiavome. Kol Rusija nenutrauks agresijos prieš Ukrainą, dalykiški ekonominiai ir politiniai santykiai su Maskva neįmanomi“, – pabrėžė parlamentaras.

Santykių įšalas
Lietuvos ambasadoje Maskvoje nebeliko žemės ūkio atašė, o komercijos atašė daugiausia rūpinasi mūsų šalies prekybiniais ryšiais su Uzbekistanu (atskiros ambasados šioje Vidurinės Azijos šalyje Lietuva neturi). Rusijos ambasadorius Vilniuje A. Udalcovas priiminėja ir arbata vaišina „Lietuvos piliečius“, grįžusius iš XIX pasaulinio kairiojo jaunimo ir prieš imperializmą kovojančių studentų festivalio, spalio 14–22 dienomis vykusio Rusijos Sočio kurorte. Jokie Lietuvos politikai, kultūros veikėjai Rusijos ambasadoje Vilniaus Latvių gatvėje seniai nebesilanko.
Nieko panašaus į tarpukario Rusijos pasiuntinybę Kaune, kuri, vos atidaryta 1920 metų rugsėjį, iškart tapo antilietuviškos ardomosios veiklos štabu, mokėjusiu Judo sidabrinius Lietuvos komunistams ir „pažangiesiems kultūrininkams“ (iškart grynaisiais pinigais arba lėšomis, kurias pasiuntinybė gaudavo Vokietijoje pardavusi auksą, brangenybes). Dažni Rusijos pasiuntinybės svečiai prieš 80 ir daugiau metų būdavo Petras Cvirka, Antanas Venclova, Justas Paleckis ir kiti būsimieji Lietuvos išdavikai. Per tuos vakarėlius degtinė ir juodieji ikrai liedavosi laisvai. Sovietų vado Josifo Stalino 55 metų jubiliejaus, vyriausiojo SSRS cenzoriaus Andrejaus Ždanovo 40-mečio proga.

Sąrašą rengiasi papildyti
Į „Magnitskio sąrašą“ įtraukta apie 40 Rusijos pareigūnų, suėmusių, tardžiusių teisininką S. Magnitskį ir neleidusių suteikti jam medicininės pagalbos. Kai kurios Vakarų šalys tą sąrašą rengiasi papildyti ir kitais nepageidaujamais Rusijos veikėjais. Anot G. Kirkilo, Lietuva neįsileis tik S. Magnitskio persekiotojų, o trąšų magnato Viačeslavo Mošės Kantoro, užstojusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikę Rūtą Vanagaitę, ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos, lietuvių partizanus pavadinusios „nepribaigtais nacistais“, sąraše tikriausiai nebus.

Ieškoti ir įsitvirtinti
„Lietuvos ūkininkai ir mėsos, pieno perdirbėjai labai daug nepraras, negalėdami grįžti į Baltijos šalims grasinančios, Ukrainoje kariaujančios Rusijos rinką. Ji yra nenuspėjama, o verslas mėgsta stabilumą. Atvirą Lietuvos ekonomiką stipriai veikia užsienio prekyba – 30 proc. darbo vietų Lietuvoje sukuria eksportas. Dabar mūsų maisto gamintojų tikslas – įsitvirtinti jau atrastose alternatyviose rinkose, o Lietuvos politikų pareiga – ieškoti naujų lietuviškos žemės ūkio produkcijos eksporto krypčių,“ – ŪP teigė Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Virginijus Sinkevičius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys