Lietuviško vyno kelias „į laisvę“

Yra kraštų, kur keliaudamas dažnokai gali sustoti ir paragauti vietinių maisto produktų – sūrių, alyvuogių, pašteto, kumpio ir vyno. Visiems smagu – keliautojai jaučiasi vaišinami, o šeimininkai tų gardumynų negaili, nes žino, kad tai puikiausia reklama ir rinkodaros priemonė. Juk jei vaišės žmogui pasirodo labai skanios, jis jų nori ir įsigyti. Tuomet nelabai suka galvą apie kitur esančią atitinkamų produktų įvairovę ir kainų skirtumus. Juolab kad parduotuvėje paragauti galimybių daug mažiau. Tačiau kodėl tokio abipusio pasitenkinimo vis dar labai trūksta mūsų krašte, norint ragauti ir įsigyti populiarėjančio vietinio vyno?
Atsakymas paprastas: Lietuvoje kol kas tėra trys vyndariai, jau turintys licencijas prekiauti savo gamybos vynu. O kelios dešimtys kitų vyndarių, kuriančių unikalų, dažnai ir tautinio paveldo ženklu žymimą vyną, gali juo tik pavaišinti. Tad vargu ar kada išvysime prie kelio rodykles, nurodančias, kurioje sodyboje slypi savo vyno rūsys.  

„Teko ilgai minti įvairius slenksčius, kad įtikintume vyndarystės legalizavimo reikalingumu. Tuomet vynas asocijavosi su vienu – tautos girdymu“, – sako Juozas Vilkenis.

Trys pirmieji
Licencijuoti vyndariai – Šilutės rajone gyvenantis Česlovas Ramoška, Šakių rajone įsikūręs Juozas Vilkenis ir zarasiškis Gintaras Sinkevičius – turi teisę ne tik didžiuotis savo vynu, bet ir juo prekiauti. Iš to, kad jų tėra tiek, akivaizdu, kad gauti tą licenciją yra nelengva. Smalsu, kiek kuriam tai užtruko ir kiek kainavo?
„Sunkiausia buvo dėl to, kad niekas dorai nežinojo, ko iš mažųjų vyndarių norėti ir reikalauti, visos taisyklės buvo parašytos didiesiems. Todėl drauge su mumis turėjo mokytis ir įvairių instancijų darbuotojai. Nors užtruko ilgai, rankų mes nenuleidome, bet tikrai buvo tokių, kurie seniai pasidavė. Čia viskas priklauso nuo požiūrio – ar laikai tai verslo perspektyva, ar tik hobiu. Pagal tai ir priimi sprendimus“, – sako Česlovo Ramoškos žmona Tatjana. Viskas pasikeitė, kai neturintiesiems savos laboratorijos buvo leista per metus pasigaminti 10 tonų vyno, o ne tik nedidelį kiekį savo  reikmėms.
Česlovas Ramoška itin aktyviai licencijavimo ėmė siekti nuo 2007 metų, tuomet pradėjo įrenginėti specialias patalpas. Jos turi atitikti visus reikalavimus, keliamus patalpoms, skirtoms maisto gamybai. Dar, norint prekiauti vynu, reikia turėti juridinį statusą, nes fiziniam asmeniui tokia veikla neleistina.

Dešimt tonų vyno
Jei licencijas turintys vyndariai norėtų vyno pasigaminti daugiau nei 10 t, jiems reikėtų patiems įsirengti sertifikuotą laboratoriją produkcijos kokybei tikrinti.
„10 tonų vyno  – tai 12 333 buteliai“, – sako Juozas Vilkenis, kuriam licencijos gavimas buvo pats sunkiausias darbas jo vyndarystės istorijoje. Ir jam jis prasidėjo  1990 m., kai tik kilo idėja prekiauti savo gamybos vynu, o įstatymas, atvėręs kelią į mažųjų vyndarių licencijavimą, dar nebuvo priimtas.
„Viskas, kas susiję su vyno gamyba, buvo vertinama maždaug du kartus griežčiau. Vienur reikėjo įtikti dėl patalpų, kitur dėl įrangos, o reikalavimai buvo lygiai tokie patys, kaip ir didiesiems alkoholio gamintojams. Po 2012 m., kai buvo priimtas įstatymas, reikalai pajudėjo ir maždaug per 1,5 metų mums pavyko gauti licenciją. Apytikriai skaičiuojant, net turint nuosavas patalpas, reikia investuoti apie 200 tūkst. litų, kad galėtum gauti licenciją“, – sako Juozas Vilkenis, pagamintu vynu ketinantis prekiauti tik savo sodyboje.
Česlovas Ramoška pristato savo produkciją ir į gurmaniško maisto parduotuvėles, kai kurias kavines bei restoranus.
Gintaras Sinkevičius, įgijęs licenciją pernai lapkritį, rinkai savo produkcijos dar nėra pateikęs, tačiau vasaros pabaigoje tikisi tai padaryti. „Mano manymu, visas licencijavimo procesas vyko labai civilizuotai ir net geranoriškai: įvykdai keliamus reikalavimus ir gauni leidimus pagal numatytus terminus. Nereikia norėti, kad vyno, kuris yra maisto produktas, gamybai nebūtų keliami higienos reikalavimai, kad jį būtų galima gaminti net balkone ar kokioje pašiūrėje. Turi būti įrengtos gamybos higieną garantuojančios patalpos ir tai, mano manymu, labai teisinga“, – sako Gintaras Sinkevičius.

„Sunkiausia buvo dėl to, kad niekas dorai nežinojo, ko iš mažųjų vyndarių norėti ir reikalauti, visos taisyklės buvo parašytos didiesiems“, – sako Česlovo Ramoškos žmona Tatjana.

Kas stabdo kitus?
Remigijus Rimkus su žmona Jurgita tęsia vyndarystės tradicijas, perimtas iš Remigijaus prosenelių, tačiau, kaip ir dauguma kitų vyndarių, kol kas tik veda pažintinius renginius apie vyndarystę, nes prekiauti savo gaminiais licencijos neturi. „Prekybą naminiu vynu ir midumi draudžia LR Alkoholio kontrolės įstatymas. Ten parašyta, kad naminius alkoholinius gėrimus (naminį vyną, midų, alų), kurių etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 1,2 proc. tūrio, pagamintus fizinių asmenų neturint licencijos minėtų gėrimų gamybai, parduoti draudžiama“, – sako Remigijus.
Licencijos gamybai išdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas „Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“. Norint gauti licenciją, reikia įkurti įmonę (UAB). Įmonės, per metus gaminančios iki 100 hektolitrų (10 t) natūralios fermentacijos midaus ar vaisių vyno ir neturinčios galimybės įsirengti nuosavos laboratorijos, pasirašo alkoholio produktų kokybės tyrimo sutartį su nustatyta tvarka atestuotos kitos institucijos ar įmonės maisto produktų kokybės tyrimo laboratorija.
„Praėjus visą licencijavimo kelią finansiškai nebeapsimoka gaminti mažiau nei 10 t. Visiems turėtų kilti klausimas, o kaip tada su kokybe? Reikia įsivaizduoti šeimos (dviejų asmenų) galimybes pagaminti per sezoną 10 t vyno“, – sako Remigijus, nenorintis steigti vyno fabriko.

Įstatymų sandūroje
„Nuoširdžiai tikimės, kad Lietuvos vyndarių asociacijos valdybai ir nariams glaudžiai bendradarbiaujant ir kreipiantis į Seimą pavyks, remiantis kaimynų latvių, vokiečių, lenkų smulkiųjų vyndarių patirtimi, įtikinti didesnę dalį Seimo narių, Vyriausybės atstovus sudaryti teisines sąlygas Lietuvoje vystyti smulkiąją vyndarystę, puoselėjant krašto tradicijas. 2010-ųjų rudenį pirmą kartą pristatėme vynus degustacijai į Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyrių. Kai Tautinio paveldo produkto sertifikavimo komisija apžiūrėjo ir įvertino vyno gamybos bei laikymo sąlygas, 2011-ųjų liepos 14 d. mums buvo suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatas. Šį pavasarį papildomai sertifikavome baltųjų, raudonųjų, juodųjų serbentų ir aviečių vynus, o Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyrius išdavė Tradicinių amatų meistro pažymėjimą“, – vardija savo pastangas Remigijus.
Jis mano, kad yra tam tikras įstatymų susidūrimas: Tautinio paveldo produktų kūrimas (tarp jų midaus ir vyno) ir realizavimas yra saugomas valstybės, tad gali būti remiamas, bet LR Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia realizuoti vyną, pagamintą neturint licencijos.

„Alkoholio kontrolės įstatyme numatyta licencijų išdavimo tvarka kelia įtarimą ir susirūpinimą. Ar tik ji nėra specialiai numatyta tokia, kad jos reikalavimus įvykdyti vyndariui būtų ne taip paprasta?“, – teigia Remigijus Rimkus, nenorintis steigti vyno fabriko.

Alternatyvūs keliai
R. Rimkaus manymu, Alkoholio kontrolės įstatymo 10 straipsnis naikina tautos istoriją, etnines kultūros vertybes, tradicinių amatininkų ir kaimo turizmo sektoriaus stiprinimą ir taip mažina teigiamą ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėms.
„Negalėdami parduoti vyno, įsteigėme Vyndarių šeimos asociaciją–klubą „RJR“ (RJR – tai Remigijus ir Jurgita Rimkai), kuris yra paramos gavėjas. Taip kasmet susigrąžiname šeimos ir artimiausių draugų 2 proc. pajamų mokesčio dalį. Jurgita yra vienos aukštosios mokyklos lektorė, tai mums atveria galimybes vadovaujantis klubo nuostatais organizuoti paskaitas, seminarus. Mes už atlygį vedame užsiėmimus apie vyndarystę, jos istoriją, vyno gamybą ir vartojimo kultūrą. Ragaujame lietuvišką vyną, išmokstame jį įvertinti. Vyną pristatome ne kaip alkoholinį gėrimą, bet daugiau kaip maisto produktą ir priedą prie valgio“, – apie rastą išeitį pasakoja Remigijus.
Lietuvos vyndarių asociacijos vadovas Raimundas Nagelė, gaminantis puikius juodųjų serbentų vynus ir net bandantis sukurti putojantį vyną, taip pat dar neturi licencijos. Be minėtų trijų asociacijos narių, žygius dėl jos yra pradėję dar vos du.

Išeičių beieškant
„Visas procesas yra ilgas, sunkus, biurokratinis, užtrunkantis keletą metų. Galiojanti licencijų tvarka taikyta didelėms įmonėms, o smulkus gamintojas paliekamas nuošalėje, nes nepajėgus įvykdyti esamų reikalavimų. Taigi jis tiesiog priverstas daugiau gaminti, kad galėtų save išlaikyti. Ką daryti vyndariams – amatininkams, savo sodybose auginantiems vaisius ir uogas bei gaminantiems nedideliais kiekiais keletą ar net keliolika sertifikuotų tautinio paveldo vynų rūšių? Didinti gamybą, ją mechanizuoti, dėl kiekio prastinti žaliavos kokybę – tai reikštų atitolti nuo tautinio paveldo“, – svarsto Raimundas Nagelė.
Jis džiaugiasi, kad Tautinio paveldo produktų sertifikavimo įstatymas užtikrina tautinio paveldo valstybinę apsaugą, padeda išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, sudaro palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti parodose, šventėse, mugėse. Tai svarbu etnografinių regionų  centruose, miesteliuose ir kaimo vietovėse, etnografiniuose kaimuose ir kaimo turizmo sodybose. Vienas asociacijos tikslų ir yra tautinės lietuviškos vyndarystės išsaugojimas, švietėjiška vyno kultūros sklaida.
„Nors labai daug šnekama apie smulkiojo verslo skatinimą, apie patrauklią aplinką jam, ypač kaime, tačiau iš tikrųjų einama paprasčiausiu draudimų ar biurokratinių barjerų keliu. Menkinamas ar net naikinamas žmogaus noras kurti. Lietuvos vyno čempionate, vykstančiame per Vyno dienas, jau penkerius metus dalyvauja asociacijos vyndariai, o jų vynai niekada neužleido pirmų pozicijų kitiems gamintojams. Kyla klausimas, kodėl net kelios dešimtys mūsų kaimynų latvių jau gali prekiauti ir net legaliai pasigaminti ir savo distiliato?“ – apmaudžiai lygina Raimundas.

Daiva VALEVIČIENĖ

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.