Lietuviškos braškės: valdžios pamirštos, gyventojų laukiamos

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis skaičiuoja, kad lietuviškų braškių savikainą labiausiai „nokina“ kokybiški, svetur perkami naujausių veislių sodinukai.

Remiantis mitybos specialistų rekomendacijomis, per sezoną žmogus turėtų suvalgyti apie 5 kg braškių, mat šiose uogose itin gausu organizmui reikalingų įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Dar vidutiniškai apie 5 kg braškių Lietuvoje skiriama ir žiemos atsargoms. Taigi skaičiuojant, kad mūsų šalyje gyvena apie 3 mln. gyventojų, per metus suvartojančių iki 10 kg braškių, galima daryti išvadą, kad šių uogų poreikis kasmet turėtų siekti net 30 mln. kg arba 30 tūkst. tonų!
Šiomis dienomis pirmųjų lauko sąlygomis auginamų braškių savo 10 ha ploto braškyne laukiantis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis teigia, kad tokių braškių kiekių mūsų šalies augintojai tikrai neužaugina. Kita vertus, tiek šių uogų ir nereikia, nes nemažai daliai Lietuvos gyventojų braškės yra per brangios, o jas auginantys ūkininkai dėl įdėtų kaštų mažinti kainos negali. Atlaikyti įvežtinės, dažnai pigesnės produkcijos antplūdį Lietuvos braškininkai gali vieninteliu būdu – pasiūlydami aukštesnės kokybės uogų.

Šiltnaminės – ankstyvesnės, bet brangesnės ir rūgštesnės
„Tokio braškių kiekio, koks mūsų šalyje galėtų būti optimistinis jų poreikio variantas, mes tikrai neužauginame. Ir tam yra labai argumentuotų priežasčių – braškių auginimo savikaina didelė, palyginti su kaimynais lenkais, mums teikiama parama santykinai maža, o pats auginimo procesas reikalauja milžiniškų pastangų. Todėl ir neturėtų stebinti situacija, kodėl pas mus braškininkystė nėra populiari“, – kalba V. Juodsnukis.
Šiuo metu Lietuvoje yra keli šimtai prekinės gamybos ūkių, kuriuose iš viso auginama apie 8 tūkst. ha braškynų. Kadangi laistymo sistemomis augalams „nekišame“ chemijos, kaip tai daroma kaimyninėje Lenkijoje, mūsų derlingumo vidurkis siekia apie 7 t/ha.“
Dar apie 50 ha užima šilt­namiuose auginami braškynai. Tačiau ankstyvosiomis, šiltnamiuose išaugintomis uogomis vartotojai neretai nusivilia – esą jos rūgščios. Deja, kitaip būti negali. Šiltnaminės yra rūgščios, kur bebūtų auginamos – Lietuvoje, Graikijoje ar Ispanijoje. „Tad tie, kas nori pasimėgauti tikrai saldžiomis ir kvapiomis uogomis, turėtų dar dieną kitą palūkėti ir sulaukti lauko braškynų derliaus. Braškė yra augalas, kuriam reikia saulės. Tais metais, kai dėl prastų orų saulės mažiau, uogos ir lauko sąlygomis užauga rūgščios, taigi ir mažiau paklausios. Šiltnamiuose derlius sunoksta beveik mėnesiu anksčiau. Tačiau yra labai daug rizikos. Kai formuojasi augalo šaknynas, ne oro, bet dirvos temperatūra negali būti žemesnė kaip 12 laipsnių šilumos. Be to, augalai turi būti papildomai maitinami aminorūgštimis“, – aiškina pašnekovas.
V. Juodsnukis pastebi, kad šiuo metu tarp įvežtinių saldžiausios yra lenkiškos uogos, mat jos išaugintos ne šiltnamiuose, o vadinamuosiuose tuneliukuose. Auginant pastaruoju būdu uogienojai kiekvieną vakarą agroplėvele uždengiami, o ryte nudengiami. „Taigi augalai gauna ir visą įmanomą saulės spindulių kiekį, ir apsaugomi nuo nakties vėsos. Tačiau darbas, vaizdžiai tariant, žvėriškas“, – pripažįsta pašnekovas.

Lenkiškas pigina ES ir nacionalinė parama
Į klausimą, kodėl lenkiškos uogos mūsų rinkoje visada yra pigesnės už išaugintas pačioje Lietuvoje, jei lenkai ūkininkai įdeda ne mažiau darbo nei lietuviai bei sunaudoja daugiau trąšų, herbicidų bei pesticidų, pašnekovas pateikia atsakymą: Lenkijos valdžia savo ūkininkams yra sudariusi sąlygas sėkmingai konkuruoti.
„Lenkijos valdžia žemės ūkio politiką seniai nukreipė daržininkystei, uogininkystei ir sodininkystei stiprinti. Mokslininkai apskaičiavo, kad ūkiams reikia kokybiškos sodinamosios medžiagos, laistymo sistemų, dirvos dirbimo priemonių, ir ūkininkai viskuo buvo aprūpinti 100 proc.
Todėl neturėtų stebinti, kad Lietuvoje braškių augintojus, turinčius 8–10 ha ploto braškynus, galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, o Lenkijoje šie plotai akimis neaprėpiami – stambūs braškininkystės ūkiai užima kelis tūkstančius hektarų. Lietuvoje tik šiuo ES finansiniu periodu susizgribta ir dėl stacionarių šiltnamių statybos subsidijavimo“, – kalba V. Juodsnukis.
Be to, smulkieji Lenkijos ūkininkai gauna daug didesnę tiesioginę paramą. „Lenkijoje 25 proc. europinės paramos iš II ramsčio pervesta į I ramstį ir skiriama tiesioginėms išmokoms. Tad už pirmuosius 30 ha ūkininkai gauna 30 proc. daugiau. „O mes už braškyną gauname tiek pat, kiek už daugiamečių žolių pievą! Tai absurdas, nes mūsų investicijos didžiulės. Šalyje praktiškai nėra nė vienos valstybinės institucijos, kuri platintų kokybišką sodinamąją medžiagą. Anksčiau Sodininkystės ir daržininkystės institutas buvo įstaiga, kurioje mokslas iš tiesų buvo susietas su gamyba. Tačiau pastaraisiais metais ir ten entuziazmas sukurti geras produktyvias veisles, matyt, išblėso“, – pastebi V. Juodsnukis.

Savikainą „nokina“ investicijos
LŠŪS pirmininkas skaičiuoja, kad lauke auginamų braškių savikaina siekia 1,5 Eur/kg. Brangus yra jau pats dirvos paruošimas – ją reikia ruošti dvejus metus: sėti įsėlį, vėliau jį aparti. Profesionalūs braškininkai paprastai nesodina ir nuo motininio augalo atskirtų „ūsų“ – sodinami nepigiai kainuojantys sodinukai, pačių augintojų susirandami ir atsivežami iš užsienio – daugiausia iš Lenkijos ir Italijos braškininkystės ūkių.
„Štai ir šiomis dienomis sodiname didžiausiame Europoje Italijos Alpių priekalnėse esančiame ūkyje įsigytus daigus. Vieno sodinuko kaina – 15 euro centų ir siuntos transportavimo išlaidos“, – skaičiuoja patyręs braškių augintojas, pastebintis, kad, skirtingai nei į lietuvius, į mūsų kaimynus lenkus partneriai italai žiūri su vis didesniu nepasitikėjimu. Mat įsigiję naujos, patentuotos veislės daigų, lenkai netrukus juos pradeda dauginti patys ir pardavinėja kaip savus. „Iš tiesų nusipirkus naujausių veislių sodinukų jų pardavinėti be patento savininkų žinios nevalia“, – primena pašnekovas.
Kalbėdamas apie savo paties ūkį, pašnekovas pasakoja, kad į jo dirvos unikalumą yra atkreipę dėmesį net Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai. „Jie nustatė, kad jau 60 cm gylyje yra vandens, kad mechaninė dirvos sudėtis puiki. Todėl augalų šaknynams formuotis yra tikrai geros sąlygos. Taigi net ir būdamas entuziastu, bet neturėdamas įspūdingo kapitalo, Lietuvoje kokybiškas braškes gali auginti, deja, ne visur“, – kalba pašnekovas, pats lankęsis kone visuose didžiuosiuose Europos braškininkystės ūkiuose.
„Tarkime, italai, olandai braškes vis dažniau augina nuo žemės pakeltuose stelažuose – taip „išlošiama“ aukštesnė aplinkos temperatūra, geresnis augalų vėdinimas ir svarbiausia – uogas lengviau skinti“, – modernios technologijos privalumus vardija pašnekovas. Tačiau, anot V. Juodsnukio, Lietuvos ūkiams kol kas toks auginimo būdas derlių dar labiau pabrangintų.

Pasigenda valstybės strategijos
Pašnekovas neslepia, kad nemenką galvos skausmą braškių augintojams kasmet sukelia derliaus skynimas, kuris taip pat neišvengiamai įtraukiamas į produkto kainą. „Už vieno kilogramo nesiekiančio indelio priskynimą skynėjams moku 20 euro centų. Tie, kas netingi, per dieną nesunkiai užsidirba apie 30 Eur. Pastebiu, kad geriausios skynėjos yra 16–18 metų mergaitės – jos dar nepilnametės, todėl negali vasarai įsidarbinti įmonėse ar savarankiškai išvažiuoti į užsienį. Tiesa, valdžiai jau buvo kilę minčių panaikinti kasos kvitus, pagal kuriuos labai patogu su žmonėmis atsiskaityti bei sumokėti mokesčius. Todėl teko gerokai paminti slenksčius ir Žemės ūkio ministerijoje, ir Seimo Kaimo reikalų komitete įrodinėjant, kad tai būtų absurdas. Nes kai lenkai prieš porą metų sugriežtino savo darbo kodeksą, pusė braškių derliaus liko laukuose“, – pasakoja V. Juodsnukis, prisipažįstantis, kad visuomeniniams reikalams, atstovaujant šalies smulkiųjų ūkininkų interesams, laiko tenka skirti netgi daugiau, negu pačiai braškininkystei. Pašnekovo teigimu, didžiausia blogybė, kad Lietuvoje iki šiol nėra kryptingos žemės ūkio strategijos, kurioje būtų numatyta ir nuosekli braškininkystės plėtra.
Dar viena priežastis, kodėl lenkai savo braškes gali pardavinėti pigiau – kaimyninėje šalyje puikiai išplėtotas logistikos tinklas. Ten vietos valdžia išnuomoja valstybinės žemės plotą strategiškai pačiose patogiausiose vietose bei subsidijuoja angarų statybą bei šaldymo įrangos įsigijimą.
„Mūsiškei ministerijai ir Seimo Kaimo reikalų komitetui jau bene 20 metų kalbu, kad ir mums būtų reikalingas bent vienas toks logistikos centras. Bet, deja, visos kalbos – kaip žirniai į sieną“, – apgailestauja pašnekovas, kartu vis dėlto ir pasidžiaugdamas, kad LŠŪS yra įkūrusi ŽŪK „Šeimos ūkis“, kuriame dirbama solidariai. – Esame įsigiję ir modernią transportavimo priemonę, talpinančią 8 t produkcijos. Ją geromis kainomis galima parduoti Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Pernai lietuviškų braškių laukė net patys lenkai, „įkliuvę“ su sutartimis, sudarytomis su Vokietijos, Jungtinės Karalystės supirkėjais. Mat pernykščiai metai Lenkijos braškininkams buvo itin nederlingi ir dėl šalnų, ir dėl sausros. Deja, tų reikiamų 8 tonų mes vienu kartu nesurenkame. Taigi ratas tarsi ir užsidaro – braškių neužauginame, nes auginti neapsimoka, o neapsimoka todėl, kad per mažai užauginame“, – reziumuoja Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas, raginantis Lietuvos vartotojus suprasti nelygiateisę Lietuvos bei Lenkijos ūkininkų situaciją ir pernelyg nesižavėti pigesnėmis įvežtinėmis uogomis.
„Lenkijos ūkiuose purkštuvai nuo traktorių net nenukabinami, nes laukai purškiami bent 10 kartų per sezoną. Net nuskintos uogos purškiamos stabilizatoriais, kurie padeda ilgiau išlaikyti gerą prekinę išvaizdą. Lietuvos augintojui to daryti tikrai nereikia, nes jo rinka – čia pat.
Ekologinį braškininkystės ūkį išlaikyti pelningą būtų tik­rai neįmanoma“, – atvirai dėsto V. Juodsnukis, neabejodamas, kad lietuviškos braškės yra nepalyginti kokybiškesnės už lenkiškas, kurių sudėtyje galima aptikti, pašnekovo žodžiais, kone visą Mendelejevo lentelę.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.