Lietuvos juodmargės „emigruoja“ į Lenkiją

Lietuvos juodmargiai galvijai turi nemažą paklausą Lenkijos ūkiuose.

Nemažai pieninių galvijų – karvių, telyčių – per keletą pastarųjų metų iš Lietuvos pasienyje su Lenkija esančių suvalkiečių ūkių persikraustė į kaimynų lenkų fermas. Kasmet karvių bei telyčių šiame regione sumažėja nuo 5 iki 10 procentų. Šiuo metu penkiose Suvalkijos krašto savivaldybėse iš viso yra 32 257 melžiamos karvės, pernai tuo pačiu metu jų buvo pusantro tūkstančio daugiau.

Sudera geras kainas
Šių metų liepos mėnesio duomenimis, Marijampolės sav. yra 7 190 melžiamų karvių, Šakių sav. – 11 244, Vilkaviškio sav. – 7 721, Kalvarijos sav. – 4 165, Kazlų Rūdos sav. – 1 937. Palyginti su praėjusiais metais, visose savivaldybėse melžiamų karvių skaičius sumažėjo. Ypač ši tendencija buvo ryški Vilkaviškio sav., kur iš 8 454 karvių jų sumažėjo iki 7 721, t. y. 733 karvės per praėjusius metus buvo parduotos ar likviduotos ir tai sudaro apie 9 proc., Šakių raj. ūkiuose melžiamų karvių 425 mažiau nei pernai, Marijampolės sav. – 266, Kalvarijos sav. – 149, o Kazlų Rūdos ūkininkai pieninių galvijų skaičių taip pat sumažino beveik šimtu. Susumavus trejų metų statistiką, nuo 2015 metų šiame regione melžiamų karvių sumažėjo nuo 35 270 iki 32 257, t. y. daugiau kaip trimis tūkstančiais. O štai kaimyninės Lenkijos ūkininkai savo pieninių galvijų bandas didina ir nemažai jų parsigabena iš Lietuvos. Lenkams pavyksta su lietuviais suderėti nedideles pardavimo kainas, o savoje šalyje ūkininkai ne tik išmokas gauna didesnes, bet ir pieno kainos ten gerokai aukštesnės nei Lietuvoje.
Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos (LJGGA) pirmininkas Virgilijus Urbonavičius apgailestauja, kad per pastaruosius metus Lietuvos juodmargių galvijų šalyje sparčiai mažėja. Anot jo, pagrindinė to priežastis – ekonominė, kai pieno supirkimo kaina negalėjo padengti tų išlaidų, kurias reikėjo žemdirbiui įdėti į pieno gamybą.
„Stebint mūsų kaimynus lenkus ima pavydas, nes pas juos padėtis pienininkystės ir pieninių galvijų sektoriuje kur kas geresnė. Manau, kad tai lemia ir jų ūkininkų didesnė kooperacija, nes jie už didesnį surinkto pieno kiekį gali paprašyti iš supirkėjų ir perdirbėjų geresnės kainos. Be to, jie pieno nevežioja iš vieno šalies galo į kitą, stengiasi surinktą pieną perdirbti vietoje. Be abejo, yra ir daugiau priežasčių, kodėl už pieną Lenkijos ūkininkai gauna daugiau“, – dėstė V. Urbonavičius.

Kaimynai vertina mūsų karves
Lenkai jau ne vienus metus atvažiuoja į Lietuvą pirkti galvijų ir jie išsiveža ne tik karves, bet ir telyčias. Jiems tai apsimoka.
„Lenkai nebūtų lenkai – jie ieško ne tik gerų karvių, bet ir tokių telyčių, kurios greitai veršiuosis, bus produktyvios. Jiems tai labai naudinga, nes mūsų galvijai, telyčios yra tikrai geros, jos turi nemažą genetinį potencialą, tai lenkai vertina. Be abejo, dėl to, kad mūsų galvijai iškeliauja svetur, nukenčia Lietuvos galvijų genofondas. Tačiau jei pieno supirkimo kainos laikysis tokios kaip dabar ar turės tendenciją dar kiek padidėti, manau, kad didės ir pieno gamyba, Lietuvoje bus auginami pieniniai galvijai ir problemos nebeliks. Perversmą šioje rinkoje paskatino naujas žemdirbių sukurtas kooperatyvas „Pienas LT“ ir norisi tikėti, kad pienininkystės reikalai pasisuks į gera“, – tikisi LJGGA vadovas.
V. Urbonavičius pasidžiaugė, kad Suvalkijos krašte yra labai stiprių, modernių pieno ūkių, kurie lyderiauja Lietuvos pienininkystės sektoriuje.
„Daugiausia pieno primelžia ir pristato tos bendrovės, kurios į savo pieno ūkius daug investavo. Marijampolės sav. Padovinio žemės ūkio bendrovė itin gerai, moderniai susitvarkiusi, ji daug investavo į galvijų laikymo sąlygų gerinimą, pašarų kokybę, o tai akivaizdžiai atsiliepia ir pieno kiekiui bei jo kokybei. Jie primelžia daugiau kaip 10,7 tūkst. kilogramų pieno iš kiekvienos karvės per metus. Šakiuose pirmauja Griškabūdžio ŽŪB, laikanti apie 700 melžiamų karvių ir taip pat primelžianti iš karvės daugiau kaip 10 tūkst. kg pieno. Nenusileidžia Voniškių ŽŪB – jų pats riebiausias pienas, siekia net 4,94 proc., o Marijampolės sav. Smilgių ŽŪB gali pasigirti, kad jų piene daugiausia baltymų – litre pieno jų yra net 3,5 proc.“, – gyrė pieno ūkių šeimininkus V. Urbonavičius.

Mažiesiems ūkiams nėra lengva
Pasiteiravus, ar Lietuvos ūkiams stambėjant, smulkieji turi galimybę išlikti, konkuruoti su stambiaisiais, juolab kad pieno supirkimo kaina tokia skirtinga – vieni gauna daugiau, kiti mažiau, – V. Urbonavičius pripažįsta, kad Lietuvoje mažiesiems ūkiams tikrai nėra lengva.
„Sudėtinga tiems mažiesiems ūkiams, o jų yra didžioji dauguma. Šių ūkių parduodamas pienas perdirbėjams sudaro didesnę pusę viso superkamo kiekio. Aš tikiuosi, kad mūsų valstybėje atsiras supratimas, tereikia apsižvalgyti aplinkui ir perimti kitų šalių gerąją patirtį. Antai iš 50 ha turimos žemės gali išgyventi visa švedų ūkininkų šeima, investuoti į savą ūkį, leisti vaikus į mokslus ir normaliai gyventi. Lenkijos ūkininkai taip pat gyvenimu nesiskundžia, nors ten irgi daug nedidelių šeimos ūkių. Belieka mums perimti patyrimą ir tvarkytis kaip kaimynams“, – įsitikinęs LJGGA vadovas.

Milda JONKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka