Lietuvos žemdirbiai prieš ES biurokratus

Liepos 29-ąją sukanka lygiai dveji metai, kai 91 žemės ūkio bendrovė ir 43 ūkininkai vienui vieni, nesulaukdami Lietuvos politikų ir valdiškų teisininkų pagalbos, teismuose siekia sugrąžinti šalies pieno sektoriui, nualintam Rusijos embargo, Europos Komisijos 2012–2013 metais „numoduliuotą“, apkarpytą paramą. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kodėl šalies žemdirbiams gyvybiškai svarbu laimėti šią bylą ir kas kiša pagalius į Lietuvos agroverslo ratus?

– Trumpai priminkite moduliacijos istoriją.
– Norint suprasti ginčo esmę, reikia mintimis sugrįžti į 2003–2004 metus, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Žemdirbiai palaikė mūsų šalies narystę Bendrijoje, labai laukė teisingos ir nediskriminuojančios europinės paramos žemės ūkiui, kupini vilčių rengėsi žengti į atsiveriančias naujas rinkas.
Ūkininkų lūkesčiai nebuvo iš piršto laužti: Lietuvos žemės ūkio ministerijos derybininkai stojimo į ES sutartyse iškovojo, o aukščiausių mūsų valdžios institucijų vadovai parašais patvirtino kai kurias tikrai labai palankias nuostatas. Pavyzdžiui, Stojimo akto II priedo 6 dalyje „Žemės ūkis“ 27 punkte išmokų dydis (pabrėžiu šį žodį), 2004 m. tesiekęs 25 proc. to, ką gaudavo vadinamųjų senųjų ES valstybių ūkininkai, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui (galbūt logiška, nesiginčiju) 2013 metais turėjo išaugti iki 100 proc., tai yra naujųjų ir senųjų ES valstybių išmokos privalėjo susilyginti. O kad naujokių pajamų atotrūkis nuo ES senbuvių gaunamų lėšų nebūtų toks drastiškas, 2004 m. į ES įstojusios valstybės pereinamuoju laikotarpiu iš savo nacionalinių biudžetų gali skirti žemdirbiams tiek papildomų nacionalinių išmokų (PNTI), kad bendra tiesioginės paramos (ES ir Lietuvos lėšų) suma neviršytų paramos senosioms ES valstybėms. Visa tai žodis į žodį užfiksuota Stojimo akte!
Kaip žinome, dėl ribotų nacionalinio biudžeto galimybių Lietuvos žemės ūkio įmonių ir ūkininkų gaunama tiesioginė parama nė vienais metais neprilygo išmokoms, garantavusioms stabilias Vakarų Europos žemdirbių pajamas.
Taip pat ne pro šalį būtų priminti diskusijas dėl naujojo 2014–2020 metų finansinio programavimo laikotarpio ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) – pati ES Komisija pripažino, kad Lietuvos žemdirbiams skirtos tiesioginės išmokos net 2020 metais gerokai atsiliks nuo ES vidurkio.
Todėl kaip perkūnas iš giedro dangaus 2012 metais nugriaudėjo žinia, kad ES Komisija nurodė Lietuvos valdžiai taikyti bendrovėms ir ūkininkams vadinamąją moduliaciją – sumažinti jiems skiriamas PNTI. Komisija rėmėsi niekur neskelbto darbinio dokumento antrąja versija, nurodė nežinia kieno atliktus ir aprobuotus skaičiavimus neva išmokų lygiai (suderėtasis išmokų dydis kažkodėl pavirto lygiu!) 2012 metais posovietinėse šalyse ir Vakarų Europoje suvienodėjo… Kadangi didžioji PNTI dalis Lietuvoje buvo mokama apie 9 tūkst. pieno ir galvijų ūkių, dėl tokio sprendimo jie labiausiai ir nukentėjo. Kai kurie apskritai negavo papildomų išmokų. Kadangi pagal ES Parlamento ir Tarybos reglamentą mokant PNTI buvo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir 2012 metais, skriauda tęsėsi ir 2013 metais.
– Tada žemdirbiai, kuriems atstovavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, nutarė kreiptis į teismą?

– Ne. Asociacija gerokai anksčiau Žemės ūkio ministerijos vadovams, Seimo nariams įrodė, kad 2012 metais išmokos senųjų ir naujųjų ES šalių ūkininkams nesusilygino, todėl negalima mūsų žemdirbių pasmerkti moduliacijai, neteisinga mažinti jiems skiriamų PNTI. Asociacija raštu taip pat kreipėsi pagalbos į tuometį ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarą Dačianą Čiološą, bet sulaukė tik formalaus atsakymo.
Kadangi Komisijos nutarimas labiausiai kėsinosi į išmokas iš nacionalinio biudžeto, asociacija siūlė ministerijai nepaisyti Komisijos nuostatos ir, pritarus Seimui, išmokėti paramą. Jeigu Komisija vis tiek nepripažintų savo klaidos, tegul bylinėjasi teismuose. Toks politinis sprendimas būtų buvęs palankus Lietuvos pieno sektoriui.
Deja, asociacijai vien tik savo jėgomis teko ruošti ieškinį teismui, kaupti lėšas teisminiam procesui, ieškoti aukščiausios kvalifikacijos teisininkų, galinčių tinkamai atstovauti žemdirbių interesams. Juk toks žemdirbių ieškinys prieš Europos Komisiją yra pirmasis šalies istorijoje.
Mūsų teisininkai, suprasdami, kad „nepatogus“ (besikertantis su Stojimo akto nuostatomis) ieškinys gali būti atmestas dėl formalių priežasčių, patarė pradėti bylinėtis dviem kryptimis. Tą ir padarėme. Šiuo metu į teisinį ginčą įsitraukė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

– Ar nebandėte ieškoti kitų žemdirbių savivaldos organizacijų paramos?
– Iš tų 9 tūkst. ūkių, nukentėjusių nuo moduliacijos, žemės ūkio bendrovių nedaug. Malonu, kad mūsų argumentais, kodėl nesutinkame su moduliacija, patikėjo, asociaciją savarankiškai susirado, prie bylos prisidėjo ir neabejingi šalies pieno sektoriaus likimui ūkininkai. Ypač aktyvūs buvo Kupiškio r. pieno gamintojai. Jie tapo visateisiais asociacijos nariais. Vis dėlto gaila, bet žemdirbių organizacijos turėjo būti vieningesnės.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija ES ir Lietuvos teismams įteikė kalnus įrodymų, kad Europos Komisija 2012–2013 metais tiesiogines išmokas lietuvių žemdirbiams sumažino neteisėtai.

– Ką rašėte savo ieškininiuose pareiškimuose?
– Argumentų pakanka. Pirmiausia, Lietuvai derantis dėl narystės Europos Sąjungoje ir pasirašant Stojimo aktą BŽŪP nenumatė privalomos moduliacijos. Pagal tuo metu galiojusį Reglamentą 1259/1999 ES valstybės ją galėjo taikyti laisva valia. Šis Reglamentas yra įtrauktas į Stojimo akto tekstą, kuris užkerta kelią įvairioms vėlesnėms interpretacijoms. Aukščiausios kvalifikacijos teisininkai–lingvistai patvirtino, kad „tekstai kiekviena kalba (taigi ir lietuvių ) yra autentiški“. Be to, juk gerai prisimename, kaip mus, žemdirbius, Lietuvos ir Briuselio derybininkai visą laiką maitino pažadais, kad gausime ES dydžio, o ne neaiškiais būdais nustatyto lygio išmokas. Todėl visiškai nesuprantama, kad, nagrinėjant tokios svarbos klausimą Europos Sąjungos teisingumo teisme, kurio nutartis taps teismų praktikos dalimi, tyli Lietuvos vardu pasirašytų tarptautinių sutarčių nuostatas ginantys teisininkai – Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos. Juk tai jau ne žemės ūkio, bet tarptautinės teisės dalykai.
Nesutikti su Lietuvoje 2012 m. taikyta moduliacija buvo ir kitų stiprių argumentų. Pagal Reglamentą po paskutiniųjų ES plėtros bangų Bendriją papildžiusiose valstybėse moduliacija gali būti taikoma tik tais metais, kai išmokos senosiose ir naujosiose ES šalyse bent jau supanašėja. Ar šalies žemdirbiai tai pajuto 2012-aisiais?
Lietuvoje tiesioginės išmokos 2012 metais pasiekė 90 proc. O senosiose ES valstybėse 10 proc. moduliacija 2012 m. buvo taikoma tik ūkininkams, kurių tiesioginių išmokų suma buvo didesnė negu 5 tūkst. eurų. Daugiau nei 3 mln. (69 proc.) senbuvių ūkininkų iš ES – 15 šalių gavo nemoduliuotas 100 proc. išmokas.
Bet juk pagal Reglamentą turi būti lyginamos ne ūkininkų ar jų grupių, o valstybių išmokos! ES „branduolys“ jokiu būdu negalėjo gauti „tik“ 90 proc. lygio išmokas. Jos buvo didesnės, todėl 2012 m. moduliacijos mechanizmas įjungtas neteisėtai.
Šias elementarias išvadas, paremtas objektyviais skaičiavimais, pateikėme ES Komisijai, teismams, nors Komisijos atstovai Europos Parlamento nariui Broniui Ropei aiškino, esą išmokų lygio senosiose valstybėse neįmanoma suskaičiuoti…
Beje, net ir ES teisingumo teismo generalinis advokatas pripažino, kad Vakarų Europoje moduliaciją taikant tik daliai ūkininkų, gaunančių didesnę nei 5 tūkst. eurų tiesioginę paramą, išmokų lygis ES senosiose šalyse viršijo 90 proc.

– Ar yra ir daugiau moduliacijos principą paneigiančių įrodymų?
– Trumpai tariant, Lietuva iš naujųjų ES narių išsiskiria tuo, kad šaliai ES teisės aktais patvirtinti žemės ūkio naudmenų plotai buvo padidinti 12 proc. Logiškai mąstant, suderėtas, teisingas išmokų lygis įmanomas tik padidinus Lietuvai skirtos ES paramos voką. Nieko panašaus nepadaryta.
Yra ir kitas niekur per daug neafišuojamas dalykas. Po ES plėtros 2004 metais senosioms ES valstybėms buvo gerokai padidintos Bendrijos lėšos. Pagal Reglamento Nr. 1782/2003 VIII priedą 2005 metais visų senųjų ES narių finansinis vokas kartu sudėjus buvo 27 891 864 mln. Eur. 2012 metais ši suma jau pasiekė 36 926 270 mln. Eur. Taigi 2005–2012 metais Vakarų Europos „100 procentų išmokų lygis“, skaičiuojant eurais, padidėjo apie 32 procentais, o Lietuvos – tik 5 nuošimčiais (primenu, kad mūsų šalies žemės ūkio naudmenų plotą Reglamentas padidino 12 proc., nors faktinis plotas yra dar didesnis).
Buvo ir daugiau teisinės valstybės principų turinčioms laikytis institucijoms gėdingų dalykų.

– Net menkai BŽŪP besidominčiam žmogui aišku, kad ES Komisijos sprendimas abejotinas, o ES teisės aktų virtuvę reikėtų smarkiai iškuopti.
– Asociacijai atstovaujantys teisininkai numatė, kad gali būti vengiama bylą nagrinėti iš esmės. Taip ir atsitiko. ES bendrasis teismas, į kurį žemdirbiai kreipėsi tiesiogiai, atmetė ieškinį, palaikė Komisijos atsirašinėjimą, neva ieškinys pavėluotas. Jokių argumentų dėl ieškinio turinio Komisija nepateikė. Deja, dėl tokių nutarčių smarkiai susvyruoja žemdirbių tikėjimas ES institucijomis: juk Komisijos sprendimas dėl moduliacijos nebuvo išspausdintas oficialiuose leidiniuose, nepasiekiamas internetinėje ES teisės aktų EurLex sistemoje. O teismui svarbiausia pasirodė formali priežastis – neva „praleisti terminai pateikti ieškinį“. Iš tiesų, skaičiuojant nuo tada, kai žemdirbiai gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros pranešimus apie numoduliuotas ir neskirtas išmokas, nepavėlavome nė dienos.
Žinoma, galėjome apskųsti šią nutartį. Tačiau tai būtų dar labiau užvilkinę jau ir taip užsitęsusį procesą, reikėtų ieškoti papildomų išlaidų, o bylos nagrinėjimas pakryptų Komisijai naudinga linkme – nuo klausimo esmės (moduliacijos neteisėtumo) į procedūrinius dalykus. Vilniaus apygardos administracinis teismas jokių terminų pažeidimų neįžvelgė, nes jų nebuvo, ir sutiko nagrinėti bylą. Europos Sąjungos teisingumo teisme buvo įregistruotas vilniečių teisėjų prašymas dėl lygiagrečios analogiškos bylos prejudicinio sprendimo.

– Užsiminėte apie palankią Teisingumo teismui pateiktą generalinio advokato išvadą. Ar Lietuvos žemdirbiai gali laimėti šią bylą?
– Nutartį skelbs penkių teisėjų kolegija. Kadangi byla tebevyksta, komentuoti jos dalyvių pateiktus įrodymus būtų neetiška.
Vis dėlto įspūdis toks, kad kai kurių proceso dalyvių išvados prieštarauja viena kitai. Politiniais, teisiniais, loginiais išvedžiojimais bandoma sumenkinti išmokų palyginimo senosiose ir naujosiose ES šalyse svarbą, nors, sprendžiant iš ES Komisijos darbinio dokumento (kitokių nėra), Komisija 2012 m. nutarė sumažinti PNTI Lietuvoje būtent apskaičiavusi ir palyginusi ES ūkininkų gaunamą tiesioginę paramą. Išgalvotų argumentų, naujų bylos išaiškinimų paieška tampa panaši į metamą Komisijai gelbėjimosi ratą. Daugiau neturiu ką pasakyti, tik palinkėsiu visiems šalies pieno gamintojams išsilaikyti iki Teisingumo teismo sprendimo.

Alvydo URBANO ir LŽŪBA nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.