Lina Žutautė: „Kakė Makė primena mane pačią“

kake1Rita Šemelytė

„Kiek save atsimenu, visada piešiau. Ant sienų, grindų, sniego, lango, užuolaidų, marškinėlių, po kilimu, ant mokyklinės lentos, ant delno… Ir niekaip negaliu sustoti piešti, ypač ant popieriaus ir ypač vaikams“, – sako šiaulietė dailininkė, knygelių iliustruotoja ir vaikų pamėgtos herojės Kakės Makės nuotykių autorė Lina Žutautė.

Meno direktorius – sūnus  Karolis

„Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis, kai jam buvo treji. Tiesiog paprašė papasakoti istoriją apie mergaitę, vardu Kakė Makė, kuri mėgsta nuotykius. Dar pridūrė, kad tie nuotykiai turi patikti ne tik mergaitėms, bet ir berniukams. Apie Kakę Makę sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos pavyksta visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė“, – apie populiarios herojės gimimą pasakoja Lina Žutautė.
Dailininkės galvoje visada pirmiausia kuriasi istorija, susidėlioja tekstas, tik paskui vaizdas, todėl kai jau istorijų apie Kakę Makę susirinko nemažas pluoštas, Lina pradėjo galvoti, kaip turėtų atrodyti ši mergaitė. Konkretaus prototipo ji neturėjo, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias Lina nešiojo vaikystėje – jos buvo pačios mėgstamiausios.
„Dar norėjau, kad Kakė Makė nebūtų panaši į barbę, todėl piešiau tamsiaplaukę. Ilgai eskizuoti neprireikė, pavyko beveik iš pirmo karto – pavaizdavau tokią, kad man pačiai būtų miela“, – pasakoja L. Žutautė.
Sūnus buvo pagrindinis knygos herojės įkvėpėjas, todėl labai atidžiai stebėjo, ką mama piešė. Prašydavo parodyti iliustraciją, ilgai studijuodavo kiekvieną detalę ir nuoširdžiai patardavo, ko trūksta arba kas nupiešta ne taip. „Juokaudama sakau, kad jis dirba mano meno direktoriumi“, – šypsosi mama.
Karolis, dabar jau būsimasis penktokas, įvertino visas Kakės Makės istorijas. „Kaip kitaip sužinoti, kad jas pamėgs vaikai, kuriems istorijos ir skirtos, – paaiškina knygelių autorė. – Kai rašai vaikams, turi nuolat būti šalia jų, bendrauti su mažaisiais, kad suprastum, kuo jie gyvena. Jie mato stebuklus paprastuose dalykuose. Labai svarbu, kad vaikų rašytojas taip pat gebėtų juos matyti. Tai panašu į nuostabą keliantį, džiaugsmingą žvilgsnį į pasaulį – jis tampa paslaptingas, pilnas stebuklų, kurių suaugusieji jau nemato ar nenori matyti dėl kasdienių rūpesčių, tingėjimo ar abejingumo.“

Svajonė iš stalčiaus

Lina pripažįsta, kad ne visada buvo dailininkė, nors visuomet norėjo ja būti. Baigusi vidurinę mokyklą Šiauliuose, mokėsi menų Šiaulių universiteto Dailės fakultete, baigė bakalauro ir magistro studijas. Jau studijuodama pajuto, kad daug smagiau piešti linksmus žmogeliukus nei rimtas pozuojančias damas, natiurmortus ar peizažus. Kai kam toks Linos pomėgis atrodė juokingas, kai kam kvailas. Suaugusiesiems, tiksliau, dailės dėstytojams, atrodė nerimta piešti vaikams, verčiau piešti ar tapyti portretus, peizažus ar daryti instaliacijas. „Dabar vaikiškų knygų iliustruotojas įgauna visai kitokį statusą, o anksčiau toks darbas neatrodė vertas dėmesio, visi dailę baigę studentai norėjo būti tapytojais, skulptoriais, dizaineriais“, – teigia Lina.
Tad ir ji baigusi studijas beveik patikėjo, kad piešti juokingai ir dar vaikams yra visiškai nerimta, todėl tapo dizainere. „Dizainerės darbas iš pradžių man nepatiko, o paskui nepatiko dar labiau. Gana greitai supratau, kad šioje srityje man per maža erdvės ir per daug rimtumo. Ėmiau ilgėtis tų linksmų žmogeliukų, nustojau klausyti „kai kurių“ žmonių patarimų ir prisiminiau savo seną svajonę būti dailininke, piešiančia vaikams. Ilgai nelaukusi išverčiau ilgokai netvarkytą stalčių, susiradau savo seną svajonę, nupūčiau nuo jos dulkes ir paleidau laisvai skristi. Pakilusi į dangų svajonė ėmė augti, didėti ir plėstis, kol galų gale išsipildė. Nuo šiol niekada nebeklausau, ką man sako „kai kurie“ žmonės ir dažniau tvarkau savo stalčius, nes ką gali žinoti, gal ten guli dar viena ar kita neišsipildžiusi svajonė“, – pasakoja Lina.

kake2Įgauna dailininko bruožų

L. Žutautė neplanavo tapti vaikiškų knygų iliustruotoja. Iš pradžių bendradarbiavo su vietiniu laikraščiu, ruošdavo puslapį vaikams. Vėliau gavo kelis užsakymus iliustruoti vaikų knygeles. Tiesa, jos buvo išleistos labai mažu tiražu ir labai paprastutės, bet to užteko, kad Lina suprastų: štai ko jai trūko!
„Pradėjau siuntinėti savo piešinėlius įvairioms leidykloms. Viena kaip tik ieškojo tokio profilio dailininko. Mano darbas buvo kitoks nei dabar – piešiau iliustracijas mokyklinei literatūrai. Tai padėjo užgimti svajonei iliustruoti tikrą vaikišką knygą. Nuo pirmos mano iliustruotos tikros knygos vaikams (G. Morkūno „Grįžimo istorija“) iki „Kakės Makės“ praėjo ketveri metai, – pasakoja kūrėja. – Manau, tai labai trumpas kelias iki svajonės įgyvendinimo. Per šį laikotarpį man teko iliustruoti daug ir įvairių knygelių, radau savo stilių, jis smarkiai pasikeitė nuo pirmųjų bandymų. Mano piešiniai tapo atpažįstami, o tai labai geras ženklas dailininkui.“
Iki pasirodant knygelei „Ferdinandas ir Pū“ L. Žutautei atrodė, kad ji yra labiau dailininkė, iliustruotoja nei rašytoja. Tačiau kai ją įvertino literatūros kritikai, suprato galinti ne tik piešinėliais, bet ir žodžiais bendrauti su vaikais. „Man tai buvo malonus siurprizas. Dabar rašyti knygas taip pat įdomu kaip ir iliustruoti. Kartais dailininkui tenka apipavidalinti tekstą, kuris jam nelabai patinka. Tekstas neįkvepia, bet nėra iš ko rinktis. Tikriausiai tada ir kilo mintis, kad būtų gerai dirbti su tokiu tekstu, kurį gali pats keisti ir laisvai interpretuoti iliustruodamas. Pasaulyje vis daugiau dailininkų ima rašyti tekstus vaikiškoms knygelėms O gal dailininkai tampa drąsesni ir iš antro plano išeina į pirmą?“ – svarsto šiaulietė.
Nuotaikingas mergaitės Kakės Makės veidas šiek tiek primena pačią autorę.
L. Žutautė sutinka, kad taip meno pasaulyje susiklosto natūraliai: „Visi dailininkai piešdami veidus pirmiausia žiūri į save. Juk jei reikia pavaizduoti kokią nors emociją, paprasčiausia žvilgterėti į veidrodį, kaip atrodai, kai būni susiraukęs, nuliūdęs, besišypsantis, užsisvajojęs. Tada ir personažai nori nenori įgauna asmeninių dailininko bruožų, tai neišvengiama. Galbūt ir Kakė Makė primena mane pačią. Visai gali būti, kad ir kokios nors savybės stebuklingu būdu pereina į nupieštą herojų, juk vyksta kūryba, šis procesas nėra toks paprastas, kaip, tarkime, indų plovimas.“

kake3Vaikai supranta apgaulę

Lina sako, kad iš pradžių apie jokį pripažinimą net nesvajojo, tiesiog labai norėjosi nupiešti tikrą paveikslėlių knygą, tokią, kuri patiktų pačiai ir sūnui. „Tuo metu tokių knygų, prie kurių tiesiog priliptum, Lietuvos knygynuose neradau. Patrauklių knygelių aptikdavau tik dėvėtų drabužių parduotuvėse angliškų, versdavau jas sūnui ir stebėjau reakciją, kaip jis pamato kiekvieną smulkmeną, ko klausinėja, kokią knygą vis atsiverčia dar kartą“, – pasakoja „Kakės Makės“ autorė.
Ji pati pamėgo tas knygeles, kuriose daug humoro arba paprasta istorija atskleidžiama netikėtu kampu, todėl ir pačiai norėjosi kažką panašaus padaryti. Lina suvokė ir tai, kad rašytojui ir iliustruotojui svarbus pripažinimas, nes jei knygos netampa skaitomos ir mėgstamos, vadinasi, jose nėra to, kas sudomintų, verstų laukti istorijos tęsinio. „Populiarumas – tai ženklas, kad eini tinkama kryptimi, nes vaikams nesumeluosi, nenuoširdumą ir apgaulę jie pajunta labai greitai ir tokias knygas meta į šalį“, – įsitikinusi L. Žutautė.
Knygelių autorė pripažįsta, kad siužetai kyla iš asmeninės patirties: visos mamos susiduria su baisia netvarka ir negirdėjimu – tai paskatino sukurti istoriją apie Netvarkos nykštuką. „Noriu atskleisti paslaptį, kad šis nykštukas labai nemėgsta bausti vaikų ir tai daro tik kraštutiniu atveju. Labiausiai jam patinka vaikai kurie susitvarko žaisliukus, juos už tai apdovanoja kokiais nors vaikiškais prizais, saldainiais ar dar kuo nors, ką gali rasti ryte nubudęs šalia lovos.“
„Ferdinandas ir Pū“ – tai istorija apie draugystę, ją įkvėpė namuose gyvenantys šuo ir katinas. Lina juos juokais vadina savo bendradarbiais, nes kartu praleidžia darbo dieną. Knygelėje autorė norėjo papasakoti vaikams, kaip svarbu turėti tikrą draugą, kurio neatstos nei televizorius, nei kompiuteris. Dabartiniai vaikai dažnai vieniši, kartais net nemoka draugauti ir dažnai žaidžia ne su bendraamžiu, o kompiuteriu. Dar viena aktuali, L. Žutautei rūpima tema – beglobiai gyvūnai, ne savo valia neturintys namų. Juk šuo, katė – žmogaus draugas, o jį išmeta į gatvę kaip nereikalingą daiktą. Norėtųsi, kad jaunoji karta nepamirštų, jog svarbiausia – meilė, užuojauta, drąsa elgtis taip, kaip liepia širdis. „Tai vienintelė knygelė, kurią piešiau labai ilgai, o tekstas atsirado gerokai anksčiau už piešinius“, – atskleidžia autorė.

Tapo prekės ženklu

Kakės Makės personažas persikėlė ant piešimo albumų, mokyklinių sąsiuvinių, balionėlių, popierinių puodelių, gimtadienio kepuraičių, girliandų, lipdukų, rankinukų, dėlionių, marškinėlių… Jau yra ir maisto, ir gėrimų, ir kosmetikos su Kakės Makės ženklu.
„Gaila, kad užstrigo lėlės projektas. Deja, pasirinkti gamintojai neatitiko kokybės kriterijų. Kol kas ši idėja atidėta į šalį, bet labai tikiuosi, kad vieną dieną išvysimę ir žaislinę Kakę Makę. O mintis apie prekės ženklą kilo savaime, kartais idėjos tiesiog kabo ore, jas tik reikia laiku sugauti“, – tikina knygelių autorė.
„Login 2016“ konferencijoje „Kakės Makės“ žaidimų programėlė pelnė „Metų žaidimo“ nominaciją. Savo indėlį į šį žaidimą L. Žutautė vertina kukliai: „Prisidėjau nedaug, visą darbą padarė kūrybinė komanda. Man teko nupiešti tik kelis trūkstamus piešinius ir įvertinti galutinį rezultatą.“ Jai smagu, kai darbą dirba savo srities profesionalai, tuomet ir rezultatas nenuvilia.
Populiarių knygelių vaikams autorė Lina Žutautė pripažįsta svarbiausią dalyką: „Nuo mažens kalbėjau su sūnumi apie knygas, apie jose užrašytas istorijas, daug diskutuojame įvairiomis temomis. Matau, kaip tie pokalbiai jį augina kaip visapusišką asmenybę ir tuo labai didžiuojuosi. Jei ne mano darbas, tikrai nebūčiau atradusi, kad vaikai yra nuostabūs žmonės iš didžiosios raidės, ir labai gaila, jog suaugusieji juos taip dažnai sugadina.“

Trumpai apie…

įkvėpimą. Namuose Lina dirba beveik dešimt metų, per tiek laiko susidėliojo visus prioritetus. Ji keliasi kartu su šeima, nuveža namiškius į darbą, į mokyklą, tuomet pusryčiauja ir sėda prie kompiuterio: patikrina elektroninį paštą, perskaito laiškus, dar peržvelgia socialinių tinklų naujienas ir kimba į darbą. Niekada nelaukia įkvėpimo, nes laukiant galima ir taško ant popieriaus nepadėti.
šeimą. Sūnus Karolis šeimoje vienturtis, todėl tėvai stengiasi, kad nesijaustų vienišas, daug laiko praleidžia kartu, kalba pačiomis įvairiausiomis temomis. Tenka ir kompiuterinius žaidimus kartu pažaisti. Linos vyras taip pat studijavo dailę, tik šiuo metu dirba kitoje srityje. Linos tėvai šiauliečiai, todėl Karoliui pas senelius nuvykti paprasta, jie gyvena kitame Šiaulių miesto pakraštyje.
namus. Lina Žutautė su šeima gyvena Šiaulių priemiestyje, gamtos apsuptyje. Namų interjeru daugiausia rūpinasi pati, todėl jame daug spalvų. Spalvos Linai labai svarbios, jos turi didelį emocinį užtaisą, gali sukurti atmosferą, artimą vidiniam pasauliui. Lina džiaugiasi, kad namiškiai spalvingumui neprieštarauja, šeimos estetinis žvilgsnis sutampa. Sūnus kartais pajuokauja, kad negalėtų gyventi namuose baltomis sienomis.
poilsį. Lina laikosi vienos taisyklės – savaitgaliais nedirba, nebent laukia koks nors skubus darbas, ar kažko nespėja. Vakare dailininkė stengiasi išeiti iš namų, prasiblaškyti, nes vis dėlto darbas namie turi ir minusų: jei nors trumpam nepakeisi aplinkos, neišeisi prasiblaškyti, greit pavargsi psichologiškai. Laisvalaikiu Lina mėgsta skaityti knygas, važinėti dviračiu. Šeimyninis pomėgis – vaikščioti po parkus. Renkasi kuo didesnius. Per dieną gražiame parke gali nueiti iki 15 kilometrų ir net nesijausti pavargę. Lina geriausiai pailsi gamtoje, ten labiausiai atsipalaiduoja. Atostogaudama su šeima keliauja po Lietuvą.