Linus pralošė euroderybininkai. Ar atgaivins entuziastai?

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

2009 metais konstatavus visišką pluoštinių linų auginimo sektoriaus Lietuvoje žlugimą, teberuseno nedidelė viltis, kad situacija linų pramonėje galėtų keistis į gerąją pusę sulaukus 2014-ųjų, t.y. naujojo paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai finansavimo periodo.

Bet ar diskusijose dėl 2014- 2020 metų Kaimo plėtros programos prioritetų buvo bent užsiminta apie linininkystę? Ir ką reiškia šių metų sausio mėn. žemės ūkio ministro išleistame įsakyme tarp kitų nacionalinės paramos 2013 m. dydžių minima 150 Lt/ha atsietoji išmoka už linus pluoštui? Kas į ją pretenduoja, jeigu linų pasėlių šalyje praktiškai nėra, išskyrus Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto bandomuosius laukelius ir vienintelį pareiškėją, 2013 m. deklaravusį 8,3 ha linų? 
Gal tik iš įpročio paramos linams eilutė liko, o gal tikrai dar yra vilties juos grąžinti į Lietuvos laukus, juolab kad Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai, supykę dėl stringančių atsiskaitymų su jais, regis, rimtai svarsto galimybę saldžiųjų šaknų nebeauginti? 
 
linaiIšskirtinio dėmesio nebus
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis, pasiteiravus, kaip ŽŪM stengėsi išsiderėti kuo palankesnes paramos sąlygas linų augintojams 2014-2020 metams, sakė:
– Lietuvoje jau taip yra – visi tikisi, kad darbus padarys valdžia, Dievas duos ar dar kas nors atsitiks. Tačiau rinkos dėsniai negailestingi, ūkininkai imsis tik pelningo verslo. Linų auginti Lietuvoje tiesiog neapsimoka. Tai lemia ir mūsų klimato sąlygos, kurios mažiau palankios šiems žemės ūkio augalams nei, tarkime, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tokiose šalyse kaip Rusija ir Baltarusija linai dar vis auginami tik todėl, kad ten veikia planinė ekonomika, jos procesai valdomi valstybės.
Žemdirbiai mini tokį kriterijų: Prancūzijoje išmokos už linus du kartus didesnės nei Lietuvoje, bet išmokų padidinimo mums klausimu buvo aktyviai diskutuota, stengiamės išsiderėti bent ES šalių vidurkį, bet, deja, nepavyko. ES biudžetas patvirtintas, paramos išmokos nustatytos, artimiausiu metu niekas labai smarkiai nesikeis, – aiškino departamento direktorius. – Apsispręsti auginti linus ar ne gali tik patys ūkininkai, bet greičiausiai grūdus ir kitus techninius augalus auginti apsimokės labiau.
Anot R. Krasuckio, ŽŪM gali tik patvirtinti, kad linų sektoriaus neišeliminuos iš visų paramos pozicijų, tiek iš klasifikatorių, tiek iš investicinės paramos sąrašų, bet ypatingų priemonių, pavyzdžiui, didesnių nacionalinių išmokų, nebus.
– Šiandien galiu pasakyti, kad ir kaip labai mes bemylėtume linus ir jų augintojus, sąlygos linų sektoriui yra tokios pačios, kaip visam kitam augalininkystės sektoriui.
R. Krasuckio teigimu, jeigu pasaulio rinkose atsirastų dar didesnis nei šiuo metu poreikis linų pluoštui ar persiorientuotų jau minėtos didžiosios linus auginančios šalys, linininkystė natūraliai kaip pelningas verslas grįžtų ir į Lietuvą.

Linininkystės žlugimas – skaudi pamoka 
Dabartinis Seimo narys Mindaugas Bastys, 2005-2006 metais, kai Lietuvoje linininkystė dar nebuvo tik prisiminimas, kurį laiką dirbęs linininkystės mokslo tiriamąjį darbą, vėliau buvęs tuometės žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės patarėju bei ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėju žemės ūkio klausimais, šiandien tvirtina, kad didžiausios klaidos buvo padarytos derybų metu prieš stojant į Europos Sąjungą (ES).
– Linų augintojai ir perdirbėjai visada tvirtino, kad jeigu jiems nebus sudarytos išskirtinės sąlygos įstojus į ES, Lietuvoje linų niekas nebeaugins ir jų perdirbimo pramonė taip pat žlugs, – kalbėjo M. Bastys. – Tuomet buvau Lietuvos linų augintojų asociacijos tarybos narys, tad teko dalyvauti derybinėse grupėse su Žemės ūkio ministerijos atstovais, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkais. 1999-2000 metais teikėme skaičius ir kalbėjome apie ES linų augintojams sudarytas sąlygas ir jų pasiekimus, lyginome ir derinome paramos dydžius. Žodžiu, kol Lietuvoje iki 2004-ųjų dar veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa, tol linų augintojai ir perdirbėjai turėjo galimybę vykdyti veiklą. Tačiau įstojus į ES pasitvirtino mūsų, linų augintojų, perspėjimai, kad tos paramos nepakaks, – apgailestavo M. Bastys. – 2005-2006 metais, būdamas žemės ūkio ministro patarėju, inicijavau darbo grupės sudarymą ir teko jai vadovauti. Buvome numatę tam tikras priemones linininkystės sektoriui remti, tačiau jų nepakako. Ketverius metus Vyriausybė linų sektoriui remti skyrė po 3 mln. Lt specialioms programoms, pvz., naudotai linų dorojimo technikai įsigyti, – vardijo M. Bastys. – Tokiu būdu buvo bandoma kompensuoti dalį linininkų investicijų. Tenka apgailestauti, kad to buvo per mažai, ekonominės sąlygos diktavo savas taisykles – kviečius ar rapsus auginti tapo kur kas pigiau nei linus. Labai greitai auginti linus ir juos perdirbti tapo nuostolinga iš dalies dar ir todėl, kad mūsų ūkininkai bei perdirbėjai nebuvo tinkamai pasirengę to daryti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Situacija buvo tokia, kad dar daugiau ką nors daryti nebegalėjome, nes mus jau ribojo ES reglamentinės nuostatos.
Pasak M. Basčio, kiekvienas išmanantis linininkystės reikalus žmogus gali patvirtinti, kad šiai rizikingai sričiai reikia daug pastangų, technologinių žinių ir didžiulių investicijų.
– Šiandien tik teoriškai galima kalbėti apie tai, kad vertėtų bandyti atgaivinti linininkystę Lietuvoje, tačiau praktiškai tai būtų galima padaryti tik milžiniško entuziazmo vedamiems. Galiojant dabartinėms ES reglamentų nuostatoms ir vertinant mūsų šalies galimybes, to tikėtis net neverta.
Linininkystės sektorius žlugo lietuviams neatlaikius konkurencijos, kai tapo akivaizdu, jog įsivežti linų pluoštą perdirbti ar gatavus gaminius gerokai pigiau nei patiems auginti ir perdirbti.
Tačiau šioje vietoje, M. Basčio teigimu, susiduriame su ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga situacija – daug ką įsivežti gali tapti pigiau nei patiems auginti ar gaminti.
– Todėl linininkystės žlugimo pamoka turėtų būti išmokta labai gerai, būtina visomis išgalėmis remti šalies tradicines visų sričių gamybos šakas, nes po truputį jų netenkant valstybės gali laukti labai sudėtinga ekonominė perspektyva, – įsitikinęs M. Bastys.

Įnoringi, bet nenusipelnę užmaršties
LAMMC Žemdirbystės instituto Upytės bandymų stoties mokslininkė dr. Zofija Jankauskienė, skaičiuojanti tris dešimtmečius darbo tiriant linus, jų auginimo technologijas ir vystant selekciją, priminė, kad linų selekcija Lietuvoje pradėta 1922 m., tad jau devyniasdešimt metų buvo vykdomi mokslo darbai šioje srityje.
– Šiuo metu bandymų stotyje naujų selekcinių ir linų veislių dauginimo tyrimų nebeatliekame. Vienintelis dar vykdomas senųjų linų veislių tyrimas bei kasmet linai sėjami septynlaukėje sėjomainoje 5 ha ploto lauke, – sakė mokslininkė.
Pasak jos, žinant, kad Lietuva dar XIX a. pradžioje užėmė trečiąją vietą pasaulyje pagal auginamų linų plotus, aišku, jog praradome pelningą žemės ūkio šaką. Šalis linus eksportuodavo ir pajamos už linų pluoštą ir sėmenis vienais metais sudarė net trečdalį biudžeto lėšų.
– Manau, kad labai daug lemia valstybės požiūris į žemės ir pramonės ūkių šakų vystymą. Žinoma, linus auginti nėra lengva, tai – įnoringi augalai. Daug lemia klimatas, bet jeigu linai Lietuvos teritorijoje buvo auginami šimtmečius, vadinasi, nepaisant nieko, jie buvo labai vertinami.
Beveik šimtmetį vykdyti įvairūs mokslo tyrimo darbai į archyvus keliauja tikrai ne visi, nes linų veislės, sukurtos Lietuvoje, dabar įtrauktos į ES Augalų veislių bendrąjį katalogą. Dar 2004 m. mūsų sukurta linų veislė ‘Kastyčiai‘ į jį įrašyta, kaip ir nemažai kitų, tad mūsų darbas nėra tik Lietuvos, bet ir visos Europos reikalas. Dabar į ES katalogą įtrauktos ir lietuviškos aliejinių bei pluoštinių linų veislės, turime kuo didžiuotis. Tik labai liūdna, kad Lietuvoje linų nebereikia ir linininkystė „susitraukė“ iki Upytės bandymų stoties laukelių dydžio, – apgailestavo dr. Z. Jankauskienė.
Anot mokslininkės, linininkystę galima suskaidyti į tam tikras dalis: pirmiausia – mokslas, tada – linų augintojai, toliau – pirminė ir antrinė perdirbimo grandys. Iš jų šiuo metu dar likęs mokslas, nors neaišku, ar ilgai ir jis išliks.
– Lietuvoje buvo viskas, ko reikia linams auginti ir perdirbti: tinkamas klimatas ir dirvožemiai, aiškios auginimo technologijos, technika, sukaupta patirtis, buvo specialistų. Dirvožemiai, aišku, niekur nedingo. Tačiau techninės, ekonominės sąlygos pasikeitė. Pirminio linų perdirbimo pramonė sunaikinta. O Lietuvoje dar veikiantys tekstilės fabrikai žaliavą įsiveža iš užsienio, – teigė dr. Z. Jankauskienė. – Mano nuomone, valstybės požiūris dėl linininkystės sugrąžinimo turėtų būti aiškesnis ir konkretesnis, ne vien viską nurašyti laisvos rinkos dėsniams ir remtis teiginiu, jog šalies ūkininkai augins tik tai, kas tam labiausiai apsimoka. Gaila, kad šiuo metu ūkininkų sprendimus lemia tik geros kainos už rapsus ar kviečius.
Atsisakydami linų praradome labai daug, bet užbaigti tik pesimistine gaida nesinori. Gal visgi atsiras entuziastų linus grąžinti į šalies laukus? Juk kasmet Tytuvėnuose tebevyksta Lino šventė.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA