Lyg iš gyvybės šaltinio

Kalnelyje rymo brandūs klevai. Jie dar visai nuogi. Rodos, nei saulei, nei vėjams nejautrūs. Po didingų medžių kojomis dar pašalas, įsismelkęs į dirvos raumenis, neleidžia sujudėti gyvasčiai. Blyškiai šviečia saulė pro debesų šydą. Nuotaikingai skambina kanklėmis zylės, nardydamos šakose it gyvasis sidabras. Medžiai tyli, ir aš susičiaupęs. Toks įprastas mūsų pasisveikinimas. Nereikia skanduoti, ir taip medis ir žmogus jaučia vienas kitą. Medis įprasmina amžino gyvybės atsinaujinimo gamtoje procesus, jis – augimo ir stiprybės simbolis. Ne šiaip sakoma, kad medžiai ir žmonės turi bendrą likimą.

Lašų muzika

Sakoma, medžio šaknys kaip žmogaus kojos, kamienas – kaip liemuo, šakos – kaip rankos, vainikas – kaip galva. Iš tiesų medžiai – gyvos būtybės, jų kūnas išorėje padengtas oda, vidus išpintas kraujagyslėmis ir nervais. Medžiai skleidžia į aplinką savo energiją ir gydo pasiligojusius mūsų kūnus, valo sielą, grūdina valią, skatina gyvenimo džiaugsmą ir keičia mūsų charakterius. Medžių gyslomis pulsuoja gyvas kraujas – dviem priešingais srautais. Šaknys siurbia iš dirvos vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis druskomis ir su neįtikėtina slėgio jėga stumia liemeniu į šakas, šakomis – į pumpurus, o šakos siunčia atgal skystį, pagardintą gliukoze ir kitomis medžiagomis, sukauptomis dar prieš šaltąjį sezoną. Stabtelėkime ties ta vieta ilgiau.

Pralekia nudrungęs vėjas. Palenkia klevo šakas. Šios paliečia mano veidą. Tyloje pasigirsta guvus skimbčiojimas. Kas tai? Ė, kažkas pirmas šį pavasarį aplankė mano numylėtus klevus. Seno medžio kamblyje išgręžė skylę. Krištoliniai lašai tvenkiasi latako griovelyje ir ritmingai kapsi į po juo pastatytą indą. Lašų muzika, sklindanti iš podirvio į pilką medžio liemenį, veržiasi pro pažeistą vietą gėlos srauja. Syvai gyvybiškai svarbūs medžiui – kaip mums kraujas. Su jais medis gauna iš dirvos reikalingų medžiagų vegetuoti ir augti, žydėti ir derėti. Medis, prarandantis daugiau kraujo, tą vasarą auga silpniau, išskleidžia menkesnius lapus, išvysto retesnį vainiką.

Jei sula srūva gausiai – vasara bus lietinga, jei nenoriai – sausa

Klevų kamienai tamsesni, juos greičiau nei baltus beržų liemenis įšildo pavasario saulė. Todėl klevų sula ima tekėti savaite anksčiau už beržų, bet teka tik apie porą savaičių, o beržų – 2–4 savaites. Be abejo, tai priklauso nuo pavasario. Ankstyvą pavasarį medžių syvai suskanta anksčiau ir pulsuoja ilgiau, o vėlyvą – vėliau ir trumpiau. Kada metas pasirūpinti sulos atsargomis? Syvai pasirodo maždaug tuo metu, kai baigia tirpti sniegas, o naktimis tik lengvai šalvena. Kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 4–6 laipsnių šilumos, kai iš podirvio intensyviai išsikvepia šalmenys. Nueikime į mišką, nulaužkime ploną saulės atokaitoje augančio beržo šakelę. Jei lūžio vietoje pasirodys skaidri raselė – metas į beržynus. Pakilesnėse, saulėtesnėse ir sausesnėse vietose augančių beržų sula salsvesnė, kaip ir po sausos vasaros ar šaltos žiemos. Klevų syvuose esama 2–4 proc. cukraus, beržų – perpus mažiau. Pagal sulos išskyrimo gausą senoliai spėdavo orus. Sakydavo: jei sula srūva gausiai, bus lietinga vasara, jei nenoriai – sausa. Šiltėjant orams sula pradeda rūgti, latakas mūsoja, o su lapų sklaida baigiasi sulos rinkimas.

Po dešimt kibirų – dešimt metų

Kiek beržai išskiria syvų pavasarį, kol dar be lapų? Galima atsakyti vienu žodeliu – daug. Specialistai teigia, kad iš vieno medžio galima išgauti 10 kibirų sulos ir tekinti paeiliui iš to paties medžio 10 metų. Ne iš bet kokių beržų leidžiama imti dovaną, o tik iš tų, kuriuos numatoma kirsti po penkerių metų, ir ne iš plonesnių kaip 20 cm skersmens krūtinės aukštyje. Kur rasti tokių medžių, geranoriškai parodys miškininkai. Iš šiaurės pusės, kur numatoma gręžti skylę, nutašoma ruplėta žiauberis bemaž iki luobo. Skylė gręžiama rankiniu plunksniniu grąžtu ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės ir ne giliau kaip 3 cm į liemenį, skylės skersmuo neturėtų būti didesnis kaip 2 cm. Į skylę įkalamas iš medžio padarytas latakas, juo teka medžio kraujas į indą, pastatytą ant žemės. Indas pridengiamas, kad į jį neprilįstų skruzdėlių, uodų, vabalėlių. Baigus leisti syvus, latakas išimamas, skylė užkalama mediniu kaiščiu, užtepama moliu ar sodo tepalu, kad nesusigundytų koks grybas.

Su protu ir saiku

Gamtininkai, miškininkai peikia ir baudžia tuos sulos mėgėjus, kurie, nutašydami žiauberį, pažeidžia kamieno apsauginį sluoksnį – brazdą, arba luobą, arba įgręžia grąžtą per giliai į medieną, arba nesutvarko gręžimo vietos ir sudaro sąlygas įsimesti puviniui į medį. Šalies regionuose skiriasi skylės gręžimo vietos. Suvalkiečiai aiškina, jog sula geriausiai teka iš skylės, pragręžtos 20 cm aukštyje nuo žemės. O štai aukštaičiai įkala lataką vos ne žmogaus ūgio aukštyje ir tikina, kad būtent toks aukštis geriausias. Žemaičiai skobia latakus iš šaltekšnių. Jų mediena minkšta, lengvai apdirbama, puria šerdimi, kurią nesunku išstumti storesne viela. Toks latakas mažiau kenkia medžiui ir greičiau užgyja žaizda. Vis dėlto specialistai nerekomenduoja gundytis vieno medžio dosnumu ar grįžti prie to paties kas pavasarį. Visur reikalingas protas ir saikas. Miškininkai netgi siūlo mažiau žalingą variantą. Suimti puokštę beržo šakelių, nupjauti lygiai vienodu ilgiu jų viršūnes, nupjautus galus surišti ir nukreipti į sulai rinkti skirtą indą. Gėrimo pritekės mažiau, bet medžiui bus lengviau.

Kasdien – bent po stiklinę

Naudingiausia gerti šviežią sulą. Patariama profilaktiškai visą mėnesį per dieną suvartoti ne mažiau kaip 2 litrus šio gyvybės eliksyro. Baltaveidžių syvuose esama aminorūgščių, eterinių aliejų, daug mineralinių medžiagų (cinko, geležies, fosforo, kalcio, kalio, mangano, magnio, natrio, vario), organinių rūgščių, sacharidų (gliukozės ir fruktozės), taninų, C, PP vitaminų ir kitų cheminių darinių, gyvybiškai svarbių mūsų organizmui. Sakoma, jog sula yra dietinis gėrimas, ne tik gaivus ir gardus, bet ir gydantis, tonizuojantis, padedantis mažinti antsvorį. Šis subalansuotas natūralus kokteilis labai vertinamas nuo senovės. Protėviai nežinojo medžių syvų cheminės sudėties, bet nujautė jų naudingąsias savybes. Sula gydo lėtines peršalimo ligas – bronchitą, kosulį, slogą. Sergantiesiems chroniška sloga patariama kas rytą išgerti po stiklinę sulos. Stipriai kosint geriau sulą pašildyti, įmaišyti į ją truputį krakmolo ir pieno. Padeda nuo inkstų, tulžies pūslės akmenligės, mažakraujystės, skrandžio opų, mažina kraujospūdį, slopina galvos skausmus. Nuo šių negalių patariama gerti po stiklinę šviežios sulos 3 kartus per dieną. Tinka sergantiesiems artritu, podagra, kai vargina pabrinkimai, radikulitu, reumatu. Šis gamtos gėrimas skatina medžiagų apykaitą, kraujo gamybą ir audinių atsinaujinimą, šalina akmenis, druskas, kai sutrikusi mineralų ir vandens apykaita, šlakus, toksinus. stiprina organizmą. Sulą rekomenduojama gerti sunkius fizinius darbus dirbantiems, intensyviai sportuojantiems, gausiai prakaituojantiems, infekcinėmis ligomis persirgusiems, sužeistiems, vitaminų stokojantiems žmonėms. Pasak pirtininkų, sula – vienas geriausių gėrimų išsivanojus pirtyje. Sula galima plauti egzemą, išbėrimus, nudegimus, pūliuojančias žaizdas, ji naudojama kosmetikoje: jaunina ir skaistina odą, purina plaukus, gydo lūžinėjančius ir stiprina šaknis.

O kiti?

Sakoma, kad visi lapuočiai medžiai pavasarį gailiai rauda. Tik ar yra kas gėręs ąžuolų, drebulių, gluosnių sulos? Nieko panašaus! Gal koks smalsuolis ir pasikrapštė, pabandė bent tyrimams ar vaistams. Samanotuose ąžuolynuose prieš pusšimtį metų tekę pasekti apgirtusius elniaragius – stambiausius mūsų miškų vabalus. Tie reliktiniai padarai svaigindavosi iš pažeidimų pratekėjusiais ir užrūgusiais ąžuolų syvais, o įgavę drąsos kaudavosi dėl poros. Paragausi drebulių sulos – oi, kokia aitri! O štai uosių ir kitų lapuočių nežmoniškai karti. Gerti netinka, o ir neteka, tik drėksta. Į naudą nepanašu.

Konservuokime

Šviežios sulos ilgai neišlaikysime. Kiek galime, išgerkime tą pačią dieną, virkime sriubą. Kas lieka, supilkime į plastikinius butelius ir dėkime į šaldytuvą. Sula dar išlaikys 2–3 paras šviežumą, po to jau bus netinkama. Tad prigalvota įvairiausių šio gėrimo išlaikymo būdų. Sulą galima konservuoti: į 10 l indą įberti 0,5 kg cukraus, 20 g citrinų rūgšties, pakaitinti iki 70–80 laipsnių, maišyti, kol ištirpsta cukrus. Po to išpilstyti į stiklainius ir pasterizuoti juos 85–90 laipsnių temperatūros vandenyje, 0,5 l talpos – 25 min., 3 l – 40 min. Uždaryti sandariai ir laikyti vėsioje patalpoje. Sulą galima konservuoti su džiovintomis mėtų ar melisų bei pušų šakelėmis. Šias, prieš užpilant sula, kelis kartus reikia nuplikyti verdančiu vandeniu. Po kelių minučių suberti citrinų rūgštis ir sulą išpilstyti į butelius. Kai kas sulą maišo su obuolių sultimis santykiu 1:3 ir užkonservuoja.

Rauginkime

Seniausias ir paprasčiausias būdas – rauginti sulą. Rauginama irgi įvairiai. Kas į 3 l talpos sulos stiklainį įberia šaukštą cukraus, žiupsnelį razinų, įlašina citrinos sulčių. Gerai išmaišo ir padeda šaltoje patalpoje rūgti. Kas prileidžia sulos pilną kubilą, įmeta kepalą ruginės duonos, kartais dėl skonio ąžuolų ir serbentų šakelių. Ant viršaus užpila 5 cm storio avižų sluoksnį ir pridengia plonu audiniu. Grūdai suželia ir saugo rūgstantį gyvybės eliksyrą. Raugintą sulą pavyksta išlaikyti keletą mėnesių. Tokiu gėrimu gaivindavomės per mėšlavežį, šienapjūtę ir rugiapjūtę. Rauginta sula gerina virškinimą, padeda atgauti jėgas. Joje esančios bakterijos ir grybeliai sukaupę nemažai B grupės vitaminų.

Gaminkime putojantį gėrimą

Sulą išpilstyti į plastikinius butelius, įberti po kelis šaukštus cukraus, įdėti juodųjų serbentų šakelių, po žiupsnelį razinų, sutrintų citrinos žievelių. Sandariai uždaryti ir laikyti vėsioje patalpoje. Jau po mėnesio galima ragauti. Į 12 l sulos įberti 2,5 kg cukraus ir virti nugraibant putas, kol sulos sumažėja iki 9 l. Perkošti, palikti ataušti. Galiausiai įdėti 3–4 šaukštus mielių, įpilti 3 stiklines baltojo vyno, sudėti 4 griežinėliais supjaustytas citrinas ir išnešti į vėsią patalpą. Pasibaigus rūgimo procesui, indą sandariai uždaryti. Palaikyti mėnesį, kad nusistovėtų, ir jau galima mėgautis sulos šampanu. Tokiu gėrimu vaišindavo svečius didikų dvaruose ir kunigaikščių pilyse.

  Alfonsas KAZITĖNAS

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.