Mama su šypsena kišenėje ir išmintimi širdyje

Vaidos Markevičiūtės nuotrauka

Penkių vaikų mama NERINGA JŪRELIENĖ dvasiškai augo kartu su savo atžalomis. Pirmuosius augino pasikliaudama žiniomis iš knygų apie vaikų auklėjimą, o dabar vis drąsiau kliaujasi savo intuicija ir mėgaujasi motinyste. „Visus vaikus priimu kaip dovaną“, – sako Neringa.

Didelės šeimos neplanavo
Vilniečiai Neringa ir Andrius Jūrelės susituokė prieš 15 metų ir apie didelę šeimą nesvajojo. Planavo turėti tris vaikus, bet jiems gimus atsirado nepaaiškinamas ilgesys. Taip gimė ketvirtoji ir penktoji atžalos. „Vaikų auginimas teikia didelį džiaugsmą. Visi išsvajoti ir išlaukti, gal todėl mano motinystė nėra sunki ar varginanti“, – sako Neringa.
Dabar su mama namuose auga tik jauniausioji – dvejų metukų Aloyza. Vyresnieji vaikai lanko darželį ir mokyklą: šešerių Jokūbas, aštuonerių Kristijonas, dešimties Liucija ir dvylikos Emilija.
Sakoma, kad sunku auginti tik vieną vaiką – kuo jų daugiau, tuo lengviau. Neringa mano, kad pirmą vaiką buvo sunkiau auginti emociškai, stigo patirties. „Vėliau atsiranda mamos įgūdžių. Iš vadovėlių ne viską gali sužinoti, nes kiekvienas mažylis yra unikalus. Kuo daugiau vaikų, tuo viskas tampa paprasčiau. Supranti, dėl ko nereikia jaudintis, kokiais daiktais nereikia apsikrauti, dingsta perdėtas nervingumas ir nerimas dėl kiek­vieno „pirstelėjimo“. O ir vaikai tampa savarankiškesni. Kita vertus, kiekvienam vaikui turi atiduoti dalelę savęs: meilės, laiko, minčių, miego ir svajonių. Todėl išauginti penkis vaikus iš sauskelnių nėra lengviau, bet emociškai jautiesi labiau atsipalaidavusi“, – mano Neringa.
N. Jūrelienė – ekonomistė, anksčiau dirbo vadybininke. Gimus antrai dukrytei, su vyru nusprendė, kad, norint turėti didelę šeimą, mamai darbo teks atsisakyti. „Kol kas tęsiasi nepertraukiamos motinystės atostogos. Ar grįšiu į darbą, kai Aloyzai sueis treji metukai, kol kas nežinau. Labai džiaugiuosi, kad vyras gali išlaikyti šeimą, o aš – be įtampos rūpintis vaikais ir namų židiniu“, – teigia mama.

Svarbu girdėti vidinį balsą
Neringa išduoda, kad visuomenės požiūris į motinystę dvejopas. Lyg ir pripažįstama didžiulė mamos įtaka, jos poreikis augančiam žmogui, bet yra teigiančiųjų, kad pasinerdama į motinystę moteris žlugdo save, laidoja karjerą. Kaip tuomet moteriai ramiai pereiti vieną reikšmingiausių savo gyvenimo etapų, išsaugant vertę ir orumą?
Turbūt vienintelė išeitis – užsikimšti ausis ir priimti sprendimą, įsiklausius į vidinį balsą: būti ar nebūti mama, būti vieno ar dešimties vaikų mama, būti dirbančia ar nedirbančia mama. Kiekvienas sprendimas yra gerbtinas, jei jis tinkamiausias pačiai moteriai.
„Į tai žvelgiu filosofiškai. Tik­rai nieko nepraradau dėl ilgų motinystės atostogų, o ką atradau, parodys laikas. Jei ne mano vaikai, ko gero, nebūčiau baigusi ugdomojo vadovavimo mokyklos, pradėjusi vesti paramos grupės mamoms. Padaugėjus vaikų, natūraliai į gyvenimą įsiliejo giedojimas bažnyčios chore ir rašymas. Galiu pasakyti viena: nejaučiu baimės dėl to, kad nedirbu. Pasitikiu savo likimu – jeigu taip vyksta, taip ir turi būti“, – teigia Neringa.

Vaikai – dovana
„Pati iš savęs juokiuosi, kokios manyje vyksta permainos, susijusios su vaikais, – sako Neringa Jūrelienė. – Augindama pirmagimę labai domėjausi motinyste, vaiko priežiūra, auk­lėjimo niuansais. Buvau be galo susireikšminusi, viską mokanti, suprantanti, galinti duoti patarimų. Antroji mergaitė buvo kitokia, visos teorijos išgaravo, nes visiškai netiko. Jai reikėjo besąlyginės meilės, supratimo. Jos augimo etapai buvo labai sudėtingi – vieną krizę keitė kita ir taip be pabaigos. Supratau, kad ne viską apie vaikus gali sužinoti iš knygų, dukra išmokė atsisakyti kategoriškumo.“
Trečiasis vaikas buvo labai ramus, mamai leido atsipūsti ir patikėti, jog daug ką žino, todėl vėl grįžo pasitikėjimas savimi, susireikšminimas, kad turi daug patirties. Ketvirtasis vaikas viską apvertė aukštyn kojomis, nes yra labai pašėlęs, tikras šelmis.
„Jokūbas mane, kaip mamą, sukūrė iš naujo, jį auginti yra didelis iššūkis. Penktoji atžala – tikrų tikriausias saldainis kiek­vienam šeimos nariui. Ją auginant neretai aplanko graudus suvokimas, kad veikiausiai ji su savimi atsinešė visus paskutiniuosius kartus: ypatingą pirmąją akistatą su nauja gyvybe, nepakartojamą kūdikio kvapą, paskutinįkart užfiksuotus pirmuosius žodžius, žingsnius, išdaigas ar paskutinį artumo jausmą, priglaudus savo vaiką prie krūties… Aplanko mintis, kad viskas labai greitai praeina ir jau niekada nepasikartos. Visi vaikai pažadino skirtingus dalykus ne tik manyje, bet ir mano vyre. Visus juos priimu kaip dovaną“, – pasakoja mama.

Įžvalgas išlieja dienoraštyje
N. Jūrelienė prieš metus pradėjo rašyti tinklaraštį „Mama su šypsena kišenėje“. Viskas įvyko tarsi savaime: Neringai gimė daug minčių, jas norėjosi kur nors išlieti. Tinkamiausia vieta – socialiniai tinklai.
„Netikėtai tapau tinklaraštininke. Sekėjų būrys auga, man tai netikėta. Kuo toliau, tuo labiau norisi be jokio mokymo ar pamokslavimo pasidalyti mintimis apie motinystę. Kai tiek metų esu mama, natūralu, kad daug ką atrandu. Jeigu negalėčiau viso laiko skirti vaikams, turėčiau kitą darbą, ko gero, negalėčiau apie daug ką pagalvoti. Labai gera, kai tos įžvalgos suteikia džiaugsmo kitoms mamoms“, – sako Neringa.
Pildydama dienoraštį N. Jūrelienė savo vaikus vadina išgalvotais vardais-pravardėmis. Emocingasis Jokūbas tapo Nerealiuoju. Tas vardas taip prigijo, kad net ir draugai pradėjo vadinti. Kristijonas tinklaraštyje virto Ramuliuku, nes jis labai ramus, nekonfliktiškas, nedvejojantis. Liuciją vadina Vaikščiojančia Krize. Iš mergaitės ji tampa spalvinga paaugle, laisvu paukščiu, todėl ją pavadina ir Emancipuotąja. Pravardės kol kas neturi Aloyza, ji tiesiog Mažoji. Emilija irgi vadinama paprastai – Vyresnėle.
Neringa mėgsta fotografuoti vaikus, fiksuoti netikėtas akimirkas. Kartais iš tokių išskirtinių rakursų gimsta įdomių įžvalgų.
Kai iš darželio, mokyklos grįžta vaikai, susirenka visa didelė šeima, namuose būna visko – ir žaidimų, ir nesutarimų. „Mane žavi tai, kad visi vaikai yra labai vieningi. Jei kuriam atsitinka bėda, broliai ir seserys labai palaiko vieni kitus. Mane tai veža. Kita vertus, kai vaikų daugiau, tarp jų vyksta konkurencinės kovos – kuris greitesnis, geresnis, kuris gaus daugiau mamos ar tėčio dėmesio. Tai natūralu, nes šeimoje nėra kaukių, perdėto diplomatiškumo, dalykiškumo, mandagumo, viskas vyksta čia ir dabar. Visos emocijos tikros: kartais teigiamos, kartais neigiamos, kartais vyksta žaibavimas. Toks ir yra gyvenimas, todėl viską priimi natūraliai“, – apie kasdienybę pasakoja mama.

Akimirkos karūna
Motinos diena Jūrelių šeimoje prasideda nuo pat ryto – vaikai kepa pyragus, piešia sveikinimo atvirukus, pakuoja nupirktas dovanas. „Tas rytas būna stebuklingas, bet lyg kokiu parašiutu labai greitai mane nuleidžia ant žemės. Motinos diena – tik akimirka, kai uždeda karūną, leidžia pasijusti ypatinga. Visa likusi diena – įprasta ir labai triukšminga. Supranti, kad ir tokią šventinę dieną niekas nepasikeitė“, – šypsosi Neringa.
Bėgant metams, penkių vaikų mama išmoko įsiklausyti į save ir patikėjo, kad Dievas apdovanojo moterį motinystės intuicija ir ja galima pasikliauti: „Anksčiau skaičiau tikrai daug literatūros apie vaikų auginimą, bet supratau, kad labiausiai man padeda intuicija, įsiklausymas į savo širdį, vaikus. Tai nėra lengvas kelias, bet jis man priimtiniausias.“
Pasak Neringos, gimus vaikui mamos žvilgsnis pasikeičia visam gyvenimui. Naujas žvilgsnis, jo aštrumas skirtas tam, kad moteris galėtų pamatyti ne tik motinystės paviršių, bet ir jos gylį. Tie gilūs vandenys paprastai slepia daug plika akimi nematomų dovanų.
„Esu tikintis žmogus, todėl dažnai semiuosi pastiprinimo iš Šventojo Rašto. Yra viena psalmės eilutė: „Vaikais Dievas atsilygina už vargą.“ Nelengva tuo patikėti, kai aplink dažnai girdžiu priešingų teiginių, bet kasdien išsikeliu užduotį ieškoti įrodymų, kad Biblija nemeluoja. Visoms mamoms linkėčiau semtis jėgų iš kuo gilesnių aruodų, mėgautis unikalia patirtimi ir vertinti tą gyvenimo etapą kaip dovaną“, – sako Neringa Jūrelienė.

Iš Neringos Jūrelienės dienoraščio „Mama su šypsena kišenėje“

Kartais tyliai pamąstau, kaip dabar gyvenčiau, jei JŲ neturėčiau. Ar būčiau tokia pat laiminga? Ar būčiau tokia pat drąsi? Ar būčiau tokia pat išprotėjusi? Kantri ir nekantri? Kaip rengčiausi? Kam save dovanočiau? Kaip matuočiau savo ribas?
Nerandu vienareikšmio atsakymo. Ko gero, būčiau prasta patarėja, jei kas paklaustų, ar verta eiti mano pasirinktu keliu. Man verta, o kaip kitiems – neįsivaizduoju.
Be viso to, kad JIE kasdien užlieja neišmatuojama meilės ir džiaugsmo lavina, tiesiog ištrina iš galvos klausimus apie gyvenimo prasmės paieškas, priverčia pasitempti ir išlaikyti „Aš galiu“ pozicijas, JIE lygiai taip pat sėkmingai veda mane iš proto, sekina mano kūno ir sielos jėgas, priverčia prisėsti lygioje vietoje ir kartais ištarti, kad vis dėlto aš nebegaliu… Ir nejaučiu jokios gėdos ar nepatogumo tai pripažinti!
Ir kaip dažnai mieliausias širdžiai laikas būna tuomet, kai JIE užmiega… Ir koks neapsakomai vertingas tas laikas, kurį su savo žmogumi galime skirti ne JIEMS, o vienas kitam… Ir kaip gera kartais tiesiog pabūti vienai tyloje… Arba kur nors su miela drauge…
Tuomet suprantu, jog smagu yra pabūti ir be JŲ, kad yra ir priešingas laimės polius. Jis tiesiog privalomai būtinas, kad nepamirščiau, kaip būti laiminga… kai JŲ nėra šalia.
Nes neišvengiamai ateis diena, kai aš JIEMS nustosiu būti visas pasaulis, o mūsų namai taps tik trumpalaike JŲ viešnagės vieta. Išauš diena, kai turėsiu galutinai įsileisti į širdį tiesą, kad visus JUOS po ta pačia širdimi nešiojau ne sau. Vieną dieną JIE tiesiog užvers duris, be jokių skrupulų pasakę „ate“…
Kokia tuomet būsiu? Kokia tuomet norėčiau būti?
Ir štai pasvajoju…
Ogi tokia pat laiminga, tokia pat drąsi, crazy, ryškiai pasidažiusi akis ir dėvinti sukneles, vedanti savo žmogų iš proto ir mylinti jį visa širdimi… Kasdien besidžiaugianti turtinga gyvenimo patirtimi ir besidalijanti ja su JAIS, jei tik JIE to paprašo… Ir būtinai kuo dažniau pasinerianti į palaimingus prisiminimus apie išragautus JŲ dovanotus laimės trupinius! Vis dar su šypsena kišenėje.

Rita Šemelytė