Maži pieno ūkiai: naikinti ar plėsti

Iš daugiau nei 40 tūkstančių šalies pieno ūkių du trečdalius sudaro nedideli vienos šeimos pastangomis prižiūrimi ūkiai. Jų fermose – nuo kelių iki keliasdešimties karvių. Atsilaikę prieš šiųmetes liūtis, nereikalavę paramos nuostoliams padengti, nedidelių pieno ūkių šeimininkai baiminasi neatsilaikysiantys prieš valdžios ir stambiojo verslo kliūtis.
Supirkėjai paskelbė, jog vėl ateina krizė, todėl pieno kainos mažėja ir mažės. Ūkininkai irgi ieško išeities: kol nesugalvotos kvotos emigracijai, turintieji sveikatos kraunasi lagaminus.

Pieną atiduodame
Tokiomis mintimis dalijasi smulkiuoju kvalifikuojamo, bet paties stabiliausio (30–50 karvių) pieno gamybos sektoriaus atstovai: Juzefa Tamavičienė iš Šilutės r., Audronė Miškinienė iš Alytaus r. ir Albinas Šneideris iš Vilkaviškio r. Visi trys pieno ūkių šeimininkai dalyvavo Žemės ūkio ministerijoje svarstant šalies pienininkystės sektoriaus strategiją, tačiau galutinis dokumentas pasirašytas neatsižvelgus į jų pastabas.
„Susidaro įspūdis, jog mus tiesiog nori pašalinti iš rinkos, – sakė alytiškė A. Miškinienė. – Aš įsitikinusi, kad tai naudinga pieno supirkėjų kooperatyvams.“
„Šalies pieno ūkį valdo penki pieno perdirbėjai ir penki prekybos tinklai, – viešai žinomą faktą priminė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, – mūsų keturiasdešimt tūkstančių, bet savo ūkių pieno mes nevaldome, jį atiduodame, o ne parduodame.“
„Pienininkyste verčiamės, nes mums pasimaišė protas“, – be ironijos sakė šilutiškė J. Tamavičienė.
Ūkininkų pastebėjimais, nuo vadinamojo Pieno įstatymo (Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas), suskirsčiusio visus pieno gamintojus į dešimtį kainų grupių, smulkieji tiesiog stumiami iš rinkos. Kuo jų bus mažiau, tuo didesnę kainą gaus stambių pieno ūkių šeimininkai. Bent taip motyvuoja žaliavos supirkėjai.

Dešimt pieno skonių?
Biržų r. ūkininkės Vaidutė Stankevičienė ir Janė Sinkevičienė stebėjosi, jog už tokios pačios kokybės ir sudėties pieną gali būti mokamos skirtingos supirkimo kainos. Kas tokią tvarką sugalvojo ir įtvirtino? LPGA vadovas J. Vilionis moteris ramino sakydamas, jog dėl minėto įstatymo jau kreiptasi į Konstitucinį teismą su prašymu jį įvertinti.
„Ne įstatymas kaltas dėl žemų pieno supirkimo kainų, – tvirtina žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas, – įstatymas tik sudaro prielaidas pamatyti per dešimt grupių, kokios yra pieno kainos.“
Pasak pieną gaminančio, superkančio ir perdirbančio kooperatyvo vadovo, šalyje didelė dalis pieno pagaminama smulkiuose ūkiuose, už žaliavą jiems mokama per maža kaina, bet ne įstatymas dėl to kaltas, o šalies pieno ūkių struktūra, žemas organizacijos lygis.
Žemdirbių vienybės pasigenda ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas. Kol kainos už pieno žaliavą padengia gamybos kaštus, tol visi ūkininkai tyli. Sujuda tik kainoms nukritus, bet viešai pareikšti nuomonės, kaip įprasta Vakarų Europos šalių ūkininkams, lietuviai neskuba. Pasak LŪS pirmininko, Lietuvoje žemdirbiams atstovauja tik keletas visuomenininkų, dažniausiai veikiančių savo kaštais ir savo rizika. Suvažiavimai, protesto akcijos netampa visuotiniais renginiais.

Kreipėsi į Europos Komisiją
LPGA Tarptautinių ryšių koordinatoriaus Eimanto Bičiaus pastebėjimu, Europos pieno taryboje (EPT) neseniai svarstyta pieno savikainos, žaliavos kainų problema. Mūsų šalyje skelbiamos tik pieno supirkimo kainos. Pavyzdžiui, 2016 m. vasarą pieno žaliavos kilogramo vidutinė kaina buvo 17 euro centų, šiemet – 21 euro centas. Pieno ūkių šeimininkų teigimu, žaliavos supirkimo kainos buvo žemesnės už savikainą. EPT duomenimis, Vokietijoje pieno kilogramo gamybos savikaina 2016 m. siekė 50 euro centų, Nyderlanduose ir Prancūzijoje – 45, Liuksemburge – 44, Danijoje ir Belgijoje – 41 euro centas.
Siekiant nustatyti savikainą, įvertinamos pašarų, sėklos, trąšų, elektros energijos kainos, fermų darbuotojų atlyginimų vidurkis ir kt. EPT vadovas Romualdas Schaberis kreipėsi į Europos Komisiją su prašymu nustatyti pieno supirkimo kainą, padengiančią jo gamybos kaštus.

Pašalpa arba emigracija
Lietuvos pieno supirkėjai neretai skelbia, jog stambiesiems pieno ūkiams mokamos žaliavos kainos artimos ES šalių vidurkiui. Žemės ūkio ministerija kiekvieną mėnesį publikuoja pieno supirkimo įmonių mokamų kainų suvestinę, kurios duomenimis vėliau pasinaudoja ir ES statistikos tarnybos. Mūsų pieno supirkimo kainos visuomet tarp ES šalių buvo mažiausios arba vienos iš mažiausių. LPGA eksperto E. Bičiaus nuomone, būtent pieno supirkimo kainos, o ne gamtinės sąlygos, darbo rankų stygius verčia ūkininkus likviduoti galvijų bandas, atsisakyti pienininkystės ir tapti valstybės pašalpų gavėjais arba emigruoti. Statistika liudija katastrofišką pieno ūkių tendenciją. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, 2015 m. buvo 53 730 pieno ūkių ir 300 618 karvių juose, 2016 m. – 47 339 ūkiai ir 286 094 karvės, 2017 m. – 41 611 ūkių ir 272 482 karvės.
LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis pateikė pastarųjų pieno ūkių dinamiką: 2016 m. šalyje iki 20 karvių laikė 44 825 ūkiai (juose 125 993 karvės), 2017 m. tokių ūkių buvo 39 670 (114 476 karvės), 2016 m. pabaigoje daugiau nei 20 karvių laikė 2514 ūkiai (160 101 karvė), 2017 m. – 2459 ūkiai (160 365 karvės).

Strateginio plano nėra
ŽŪIKVC Gyvūnų ir pieno apskaitos departamento direktorės Daivos Beinorienės teigimu, pieno ūkių stabilumas prasideda nuo 21–30 karvių laikytojų ūkių. Mažesni ūkiai yra didesnės rizikos zonoje ir jų savininkams lemta apsispręsti dėl ateities perspektyvų. Retorinis klausimas: kas laukia tų 39 670 ūkių šeimininkų?
„Mūsų šeimos ūkių sąskaita stambesniems pieno gamintojams palaikoma didesnė žaliavos supirkimo kaina, – pastebi Dzūkijos ūkininkė A. Miškinienė, – kai mažiukų neliks, mažesnę kainą gaus ir stambiųjų ūkių pieno gamintojai.“ Pasak A. Miškinienės, dalyvavusios ŽŪM svarstant šalies pienininkystės sektoriaus strategiją, reikėtų sukurti ir patvirtinti pieno kainos formulę, numatyti priedus, tuomet smulkiems ūkiams atsirastų galimybė plėstis, investuoti, įsigyti šaldytuvus. Ūkininkai dideles viltis dėjo į valstybės mastu surengtą diskusiją dėl nacionalinės pienininkystės perspektyvų, ambicijų turėti milijoną karvių, per metus primelžti tris milijonus tonų pieno.
„Už priimtų šalies pienininkystės ateities gairių nėra jokio strateginio plano, – svajotojus į realybę sugrąžino „Pienas LT“ valdybos pirmininkas N. Narauskas, – mes tik iškilmingai pasirašėme deklaraciją.“ Kooperatyvo vadovo nuomone, reikėtų sudaryti perspektyvių bei nutarusių pasitraukti iš rinkos pieno ūkių duomenų bazę. Paskolų garantijų fondas galėtų imtis tarpininko vaidmens parduodant pieno ūkius grįžtantiems iš emigracijos arba norintiems plėsti savo jau turimus ūkius žmonėms. „Svarbiausia – padaryti savo namų darbus, – ragino N. Narauskas, – lenkų ūkininkai tą atliko prieš dešimtmetį.“

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas