Medynų balzamai kvepia ir gydo

Nueini į vasaros mišką. Vaikštinėji keliais ir takeliais, gyvosiomis ląstelėmis siurbdamas jo atgaivą ir ramybę. Net kyla nuostaba – kaip lengva miške kvėpuoti! Koks grynas oras! O su kiekvienu įkvėpimu – naujas energijos gūsis. Iš kur tas kūno lengvumas, iš kur tas nuotaikos žvalumas?

Jonizuotos atmosferos lengvumas

Po žaliaisiais skliautais daug grynesnis oras, švelnesnis mikroklimatas. Specialistai teigia, kad miško deguonis kokybiškesnis. Jis prisotintas lengvųjų jonų, kurie didina biologinį aktyvumą. Miško ore neigiamas krūvis 2–3 kartus didesnis nei jūrose ir vandenynuose, 10 kartų – nei miestuose, iki 100 kartų – nei žmonių sausakimšose patalpose. Vaikštinėjant po mišką galima pajausti, kad lengvųjų jonų daugiau tuose medynuose, kur tvyro stiprus aromatas. Štai pušynuose oras jonizuotas dvigubai daugiau nei lapuočių miškuose. Jauname pušyne lengvųjų jonų kur kas daugiau nei sename šile.

Tiems, kuriuos kankina astma ir dusulys, per didelis kraujo spaudimas ar sutrikusi širdies kraujagyslių veikla, kas jaučia nuolatinį nuovargį ir negali išsimiegoti, patariama kuo dažniau pasivaikščioti miške, kuo ilgiau pabūti medžių prieglobstyje. Kodėl virš miškų masyvų dažniau ir stipriau nei virš dykumų ir vandenynų griaudėja perkūnija? Šį globalinį reiškinį irgi bandoma paaiškinti jonizuotos atmosferos savybėmis, kurios sudaro palankesnes sąlygas išsikrauti žaibams.

Žydėjimo aistrose – kvapų pikas

Kita vertus, ne mažesnę reikšmę turi kvapai. Kiekvienas augalas – ir medis, ir žolė – gamina lakiąsias medžiagas, o į aplinką jas skleidžia nevienodais kiekiais ir skirtingos cheminės sudėties. Tai priklauso nuo augalo fiziologinės būsenos, vystymosi stadijos, nuo metų ir paros laiko, dirvožemio, klimato bei daugybės kitų sąlygų. Todėl miškas šiltuoju metų laiku sklidinas įvairiausių kvapų. Nesunku pajausti, jog daugiausia lakiųjų medžiagų augalija išskiria pavasarį ir vasarą, kai pats jos klestėjimas, kai per kraštus liejasi žydėjimo aistros. Giedru oru tarsi tvylo nematomas aromatingas debesėlis. Visa krūtine geri jo gaivą ir negali prisigerti iki soties. Ypač kvepia, kai sulapoja ąžuolai, beržai, juodalksniai. Jauni medžių lapai labai kvapūs, netgi lipnūs, prisigėrę dervų, eterio aliejų. Tai tikri gamtiniai balzamai, augalijos fiziologų laikomi antriniais medžiagų apykaitos produktais.

Kvepia eglynai, pušynai, bet labiausiai – kadagynai

Ne mažiau kvapų pajusime spygliuočių miškuose, kur vyrauja eglynai ar pušynai, o dar su kadagiais trake. Spygliuočių miške iškart šnerves ima kutenti stiprus spyglių kvapas. Ir ne tik spyglių. Štai po žiemos nuo eglės kamieno išplėštas apsiausto dryžis. Jo vietoje aiškiai matyti briedžio dantų žymės. Toji nuoraiža byloja apie tai, kad stambiausias miško galiūnas stokojo pašarų ir taip pasielgė ne iš blogos valios, bet sužalojo ne vieną pusamžę žaliaskarę. Iš brazdo, gyvo audinio, užtikrinančio medienos susidarymą, žaizda rasoja gyvais syvais lyg ašaromis, nuo kurių sklinda dar stipresnis nei spyglių aromatas. Ta rasa – tai sakai, kurie atlieka apsauginę medžio funkciją, jie sunkiasi, trykšta iš pažeistos vietos, ir taip medis gydosi žaizdą. Sakų girliandos nuvinguriuoja iki pat žemės.

O koks gi šelmis nuskriaudė prie pat šernų tako augančią pušaitę? Nubrozdintas liemens ir šakų dangalas, medelis nulenktas ir sulamdytas. Tai stirninai užsiaugino naujus ragus. Trina karūnėles į krūmus ir medelius, kad nusivalytų negyvą luobą, kad ragučiai spindėtų saulėje kaip tikri kovos ginklai. Tuoj prasidės šių žvėrelių tuoktuvės, kavalieriams teks grumtis su varžovais dėl panelių. Sužalota pušelė irgi rauda gyvomis ašaromis. Jos sakai panašūs į eglės, gal labiau ne balzgani, o gintaro spalvos.

Giriame malonų pušynų kvepėjimą, bet kadagyne tvyrančio aromato niekas nenustelbs. Šie spygliuoti krūmai leidžia pavėjui dešimtis kartų daugiau lakiųjų aromatingų medžiagų. Karšta vasarvidžio saulė degina medžių žaizdas, šie srūva sakais. Ir svaiginamai kvepia, skleisdami fitoncidų lašelius ir debesėlius. Tai gana įvairios cheminės sudėties kompleksai, sudaryti iš balzamų, dervų, eterio aliejų, taip pat aldehidų, alkaloidų ir ketonų, amino ir organinių rūgščių, angliavandenių, baltymų. Fitoncidų gausiai išskiria ne tik medžiai, krūmai, bet ir puskrūmiai, žolės. Kai kurie viržinių šeimos augalai karštomis dienomis tiesiog tvoskia eterių aliejais, net apgirsti, ilgesnį laiką praleidęs tarp jų. Labiausiai klastingomis savybėmis garsėja gailiai. Moterys, rinkdamos girtuoklių uogeles, taip apsvaigsta nuo gailių skleidžiamų kvapų, kad neberanda kelio į namus.

Kiekvieno augalo – kitokia cheminė sudėtis

Gamtinių balzamų cheminė sandara sudėtinga, nes juos išskiria įvairūs augalai. Labiausiai paplitę terpenai ir jų junginiai, organinės ir sakų rūgštys, lignanai, aromatinės medžiagos ir raugai. Balzamus ir sakus išskiria įvairių šeimų augalai – karpažolinių, kiparisinių, pupinių, pušinių, skėtinių, stumbražolinių. Vabalai, gyvenantys ant karpažolių, ir tie moka gaminti dervą – šelaką. Pagaliau dera paminėti pasaulyje nuo senų laikų žinomas augalines aromatines dervas – ladaną ir mirą. Į Europą jų pateko iš Arabijos pusiasalio pietų, Etiopijos, Somalio ir kitų Afrikos kraštų. Į jų kvapiųjų komponentų sudėtį įeina polisacharidai su terpenoidais. Panašius sakus išskiria maumedžiai. Ant senų gaisrų nuniokotų kamienų pasitaiko sakų nuotėkių didumo sulig futbolo kamuoliu.

Gamtiniai sakai spiginant saulei teka ir užlieja medžio žievėje ar pačioje medienoje esančius pažeidimus. Ištekėję jie ne tik kietėja į stiklą primenančią masę, o iš tikrųjų veikiami drėgmės kristalizuojasi ore. Fizikų nuomone, tokie produktai neturėtų būti priskiriami prie sakų, bet nėra taisyklių be išimčių.

Sakai – irgi turtas

Kokiomis savybėmis pasižymi sakai? Šildomi jie minkštėja, tampa lipnūs ir tąsūs, jų garai skleidžia stiprų kvapą. Išdžiūvusi sakų plėvelė elastinga ir žvilganti, sakuotam paviršiui suteikia atsparumą nuo puvinio, nes nepraleidžia drėgmės. Dėl tokio unikalaus naudingų savybių derinio gamtiniai balzamai kadaise pelnė didelį pripažinimą. Archeologai, kasinėję senovės maltiečių gyvenvietes, Baltosios upės terasose aptiko ginklų, padarytų iš akmens, su kaulinėmis ir raginėmis rankenomis, kurios sutvirtintos sakų ir pelenų mišiniu. Šiuos gamtos produktus senovės žmonės naudojo klijams. Vėliau pasaulyje per metus būdavo surenkama ir perdirbama apie 1 mln. tonų sakų. Iš jų daugiausia gaminta kanifolijos, kuri naudota modifikuotiems produktams. Šių reikėjo dažams, izoliaciniams apvalkalams, klijams, lakams, slidžių ir batų tepalams.

Sakai buvo išgaunami iš kirtimams numatomų pušynų, statinėmis gabenami perdirbti į fabrikus. Sakais aplietas plokštes iš pradžių džiovindavo, paskui poliruodavo jų paviršių, kol išgaudavo blizgesį. Ši patirtis leido sumanyti lakų gaminimo technologiją. Lakai, kaip pastebėta iš rašytinių šaltinių, buvo naudojami XI a. prieš mūsų erą. Lakavimas ilgainiui plito Rytų šalyse kaip menas, suklestėjęs jau dabartinės eros XVIII a. pabaigoje. Tobulėjo poliravimo įgūdžiai. Lakas iš indiško „drakono kraujo“ saugojo metalus nuo rūdžių. Nulakuota geležis įgaudavo bronzos atspalvį, o alavas ir sidabras spindėdavo lyg būtų inkrustuoti auksu. Spartus chemijos vystymasis lėmė, kad lakų pramonė savo laiku tapo viena iš pagrindinių gamtinių sakų naudotojų. Kiečiausi gamtiniai sakai neminkštėja kaitinami, beveik nesiskaido organiniuose tirpikliuose. Toks yra Baltijos gintaras, labai vertinamas pasaulio juvelyrų. Papuošalai iš gintaro gaminti akmens amžiuje, o IV a. prieš mūsų erą Baltijos gintaras buvo gabenamas į Viduržemio jūros kraštus, Egiptą. Sakų, išskyrus tokių kaip gintaras, naudojimas buityje ir pramonėje dabar jau tampa praeitimi. XX a. antrąją pusę rinką sparčiai užkariavo sintetiniai lakai, fizinėmis savybėmis pranokstantys gamtinius, nes yra kur kas kokybiškesni, patogesni ir patvaresni.

Gydo ir gaivina

Gamtiniai balzamai turi gydomųjų galių, jau senų senovėje sakais dezinfekuodavo žaizdas. Senovės Egipte ir kituose kraštuose juos naudojo mirusiųjų kūnams balzamuoti. Egiptiečiai degindavo sakus kilus maro epidemijai. Senojoje farmakopėjoje, sudarytoje graikų botaniko Dioskorido, aprašyta apie 600 gydomųjų priemonių, gaunamų iš augalų, tarp jų – gamtiniai balzamai ir sakai. Kur kas aktyviau sakais gydėsi Rytų kraštų gyventojai. Rusijos, ypač Sibiro ir Tolimųjų Rytų, žiniuoniai nuo įvairių ligų gydė kėnių sakais. Pušynų su kadagių traku oras gryniausias, sveikiausias, išvalytas nuo daugelio mikrobų – vaistas mūsų užterštiems plaučiams. Seniai patirta, kad sausi smėlingi šilai – puikiausios vietos tuberkuliozės gydykloms. Kieno plaučiai negaluoja, tiems pušynai – tikras išsigelbėjimas. O štai tiems, kuriuos kamuoja širdies nepakankamumas, sausas šilų oras ne visai malonus, nes gali sukelti ligos paūmėjimą. Taigi miško terapija tikrai stebuklinga, o jos poveikis mūsų sveikatai vis labiau pripažįstamas ir vertinamas.

Alfonsas KAZITĖNAS

 image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.