Meilenių linkėjimai iš Dublino

Ieškodami gėlių kolekcininkų, šį kartą neakivaizdžiai pabuvojome Dubline, kur jau dešimtmetį gyvena plungiškė Asta Kuzavienė, drąsiai vadintina meilenių karaliene. Šiomis gėlėmis susidomėjusi vos prieš kelerius metus, dabar namuose jau turi vos sutelpančią didžiulę kolekciją. Moteris apšokinėja devyniasdešimt vardinių meilenių, daugiau nei 130 svogūnų, kurie už begalinį rūpestį ir meilę atsidėkoja įstabaus grožio žiedais, verčiančiais grožėtis ir gėrėtis, stebėtis ir džiaugtis.

Be gėlių – nė dienos
Astos namuose veši daugybė įvairiausių gėlių: kaktusų, sanpaulijų, aiškenių, streptokarpų, šalia jų galima pamatyti šeflerą, draceną, juką, kliviją, kinrožę, karolinę žilę, baltažiedį raudminą. Visas jas myli ir brangina, kiekviena, jau seniai tapusia neatsiejama gyvenimo dalimi, be galo džiaugiasi. „Gėlės supa nuo pat vaikystės. Jų daug augino ir tebeaugina mama. Kur tik gyveno, visuomet jų buvo. Ir aš taip įpratau, todėl be gėlių gyventi nemokėčiau ir nenorėčiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Tiesa, vienu metu, jau emigravusi, Asta neaugino net mažiausios gėlytės. Nebuvo sąlygų – namą nuomojosi kelios šeimos, todėl negalėjo palangių apkrauti vazonais vazonėliais. Be to, kartu gyveno ką tik gimęs anūkas. Tačiau net ir tuomet kasdien nestokojo žydėjimo ir žalumos – nuolat eidavo į Dublino botanikos sodą ir gėrėdavosi skiauteručiu, vikšruole, brunfelsija, achimene, afelandra, adiantu, akantu ir kitomis gėlėmis. Jomis ne tik grožėdavosi, bet ir fotografavo, kad ilgiau prisimintų.
Savąjį „botanikos sodelį“ pradėjo kurti apsigyvenusi naujuose namuose, visai netoli Dublino centro. Čia yra kiemelis, suteikiantis dar daugiau erdvės ir leidžiantis auginti patinkančių išsvajotų augalų. Prieš porą metų susidomėjus amarilinių šeimos atstovais, augintinių gretos gerokai išsiplėtė.

Kolekcija augo kaip ant mielių
A. Kuzavienė atviravo: trauka meileniams ėmė augti prisijungus prie internetinės svetainės, kurioje gėlių augintojai diskutuoja apie savo numylėtines, dalijasi patirtimi, klausia įvairiausių patarimų, negailėdami deda nuotraukas. „Kartkartėmis matydama fotografijas, kuriose vienas už kitą gražesni, įspūdingesni, spalvingesni meilenių žiedai, panorau pati juos pražydinti ir jais gėrėtis ne tik virtualioje erdvėje, – pasakojo Asta. – Net nepajutau, kaip pradėjo daugėti meilenių svogūnėlių ir ėmė augti nepaprasto grožio gėlių kolekcija.“
Jos šeimininkė apgailestavo, jog meileniai vis dar dažnai klaidingai vadinami amarilėmis. Šią painiavą rezga prekybininkai, etiketėse nurodantys, jog parduoda amariles. „Jei puikioji amarilė tai girdėtų ir žinotų, tikriausiai įsižeistų“, – juokavo gėlių žinovė. Jos žodžiais, amarilių yra tik dvi rūšys – Amaryllis belladonna ir Amaryllis paradisicola, o meilenių (Hippeastrum) – apie 90 rūšių ir daugiau nei 600 hibridų, kurių kasmet vis daugėja. Būtent jie dažniausiai ir puikuojasi mūsų namuose.
Asta pradžių pradžioje nusipirko parduotuvėse tuo metu dažniausiai sutinkamą populiarųjį meilenį ‘Red Lion’. Įkandin rikiavosi ‘Alfresco’, ‘Aphrodite’, ‘Arctic White’, ‘Black Pearl’, ‘Carmen’, ‘Daphne’, ‘Exotica’, ‘Fiesta’, ‘Flamenco Queen’, ‘Gervase’, ‘Papilio’, ‘Minerva’, ‘Rilona’, ‘Sumatra’, ‘Spartacus’, ‘Susan’, ‘Terra Cotta Star’, ‘Tres Chic’. Ilgainiui atsirado Cybister serijos meileniai ‘Evergreen’, ‘La Paz’, ‘Quito’, ‘Emerald’, ‘Cybister Rose’, ‘Santa Rosa’, ‘Sweet Lilian’, ‘Bogota’, skleidžiantys netipiškus, bet irgi įspūdingus žiedus.
Meilenių moteris dažniausiai parsisiunčia iš Nyderlandų, Anglijos, perka gėlių parduotuvėse ir kai kada, pamačiusi suvargusius ir neprižiūrėtus, prekybos centruose. Kolekcijoje yra ir dovanotų meilenių. Pernai Dalia Kurauskienė iš Joniškio atsiuntė savo keturiasdešimtmečio meilenio „vaiką“. Taip pat ji perdavė Lietuvoje auginamų meilenių svogūnėlių, kurių Airijoje nėra galimybės įsigyti.
Gruodį, Astai grįžus į gimtinę atostogų, meilenio svogūnėlį, išskleisiantį tamsiai raudoną žiedą, padovanojo ir šiaulietė Dalia Sabinskienė. Ji dovaną įteikė Šiaulių autobusų stotyje antrą valandą nakties. Ko nepadarysi iš to noro dalytis.

Žiedais apdovanos tik su viena sąlyga
Nieko apie meilenius nežinantiems gėlininkams A. Kuzavienė mėgsta sakyti: „Meilenis – tai neišvaizdus svogūnas, kuris gražuolių gražuoliu tampa vos tik išskleidęs žiedą.“ Ir koks tik jis nebūna – persikų, vyšnios, vyno raudonumo spalvos, baltas su rausvais dryžiais, perlamutrinis… Impozantišką, įstabaus grožio žiedą meilenis savo šeimininkui parodo su viena sąlyga – jei visus metus buvo tinkamai prižiūrėtas.
Meileniams po žydėjimo labai svarbu sustiprėti. Vasarą juos galima įkurdinti lauke, šiltnamyje arba tiesiog palikti vazonėlyje sausoje žemėje. Yra ir kitas variantas – iškelti iš jo ir, pašalinus šaknis, laikyti tamsioje, sausoje ir vėsioje vietoje, kol prabus. Patyrusios meilenių augintojos žodžiais, antrasis sprendimas jos niekuomet nenuvylė. Prabudusį augalą telieka persodinti, pastatyti šviesioje vietoje ir pamažu laistyti. Po kiek laiko meilenis parodys žiedynkočio smaigalį, o galiausiai ir patį žiedą. Tik nestokodamas šviesos ir šilumos meilenis suformuoja gražų žiedyną. Drėgme aprūpinti reikia reguliariai. Asta savo augintinius laisto kartą per savaitę – vazoną įkelia į dubenį su šiltu lietaus vandeniu. O virintu drungnu vandeniu purškia lapus ir žiedus. Laistant labai svarbu neaplieti gėlės svogūnėlio, antraip jis ims pūti, įsimes ligos.
Kai meileniai nužydi, sparčiai auga lapai. Vėliau prasideda pasiruošimas poilsiui, todėl nebegalima lieti, aprūpinti maisto medžiagomis. Gėlės tręšiamos fosforo gausiomis trąšomis iki rugpjūčio, taip susiformuoja gražūs ir dideli žiedai. Žydėjimo metu tręšti nereikėtų.
A. Kuzavienė ne kartą pastebėjo, jog kai kurie meilenių augintojai skuba nupjauti augintinių lapus. Tai didelė klaida. Nužydėjusio ir grimzdančio į poilsį augalo lapai turi nudžiūti patys ir tik tada juos galima pašalinti.
Apšokinėdama daugiau nei šimtą trisdešimt meilenių, moteris gerai žino, kuo jie serga. Dažniausiai kamuoja raudonligė ir puola meilenių mozaikos virusas. Raudonligę atpažinti nesunku – ant svogūnėlio ir lapų atsiranda raudonų dėmių. Meilenius gydo ne cheminėmis, o naminėmis priemonėmis. Pirmiausia išpjausto ligos apimtas svogūnėlio vietas, paskui jį mirko kalio permanganato tirpale. Dezinfekuoti galima ir apibarstant cinamonu. „Tinkamai prižiūrimo augalo ligos nepuola. Visi mano meileniai kelerius metus auga sveiki ir tvirti. Negalavimus prišaukia aplaidumas, žinių stoka. Tačiau dažniausiai ligotų meilenių gaunama iš augintojų. Nužydėję naujieji neretai sunyksta iki pusės svogūnėlio“, – kalbėjo pasididžiavimo vertos kolekcijos šeimininkė.
Kol meilenių gretos buvo retos, žiedais ji džiaugdavosi keletą mėnesių – per patį viduržiemį. Kolekcijai augant, žydėjimo laikas ilgėjo. Pernai jis truko net devynis mėnesius. Astą Kuzavienę labiausiai nudžiugino, o kartu ir nustebino ‘Sweet Lilian’. Šis meilenis išaugino net penkis žiedstiebius, ant kurių išsiskleidė dvidešimt du žiedai. Dabar, jau nubudęs, augina tris žiedstiebius. Kartais meileniai žydėjimą pakartoja ir išskleidžia naują žiedą.
Prieš dešimt metų į Airiją emigravusi lietuvė dirba viešbutyje. Numylėtinėms pražydus, jų atneša į darbovietę, kad tiek turistai, tiek kolegos galėtų matyti nuostabiuosius meilenių žiedus. Kol jie puikuojasi visus džiugindami, moteris pasvajoja: jei viešbutis būtų josios, visas skendėtų tarp gėlių.

Nors kalbėti anksti, bet verta
Tikslumo dėlei reikia pasakyti, jog Asta dar augina laukinių meilenių kolekciją. Ji kol kas labai maža ir jauna, todėl dar anksti apie ją plačiai kalbėti. Laukinių meilenių žiedai, palyginti su mums įprastinių, kur kas paprastesni, kuklesni, bet kartu pasakiški ir labai gražūs.
Moteris didžiuojasi epifitiniais meileniais: paragvajiniu (H. aulicum) ir Hippeastrum papilio. Natūraliai jie gali augti kaip orchidėjos ant medžių, tačiau namuose auginami specialiame substrate, panašiame į orchidėjų. Ne mažiau įdomus tinklinis meilenis (H. reticulatum), kurio lapus puošia balta linija. Gražių žodžių šiam augalui negailėjusi Asta apgailestavo, jog jie dar visai nedidukai, todėl žiedų teks laukti ne vienus metus.
Trumpai pristatydama savo mažąją meilenių kolekciją, A. Kuzavienė prisiminė vieną netikėtumą. Ieškodama naujų meilenių, susipažino su JAV gyvenančiu retų augalų augintoju. Išsikalbėjus paaiškėjo, jog jis turi lietuviško ir airiško kraujo, tad mielai apsilankytų abiejose protėvių gimtinėse.

Jurga SAJENKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio Astos KUZAVIENĖS albumo

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.