Melioracijos griovius užtvenkia bebrai ir gamtosaugininkai

Seimui pradėjus nagrinėti kitų metų valstybės biudžeto projektą, žemdirbiai vėl piktinasi atsainiu politikų požiūriu į melioraciją. Lietingais metais ūkininkų laukus ir suirusius hidrotechninius įrenginius juose skandina ne tik liūtys, bet ir nepataisyti įstatymai. Kada Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos pagaliau susitars, kad ūkininkai galėtų tvarkyti užsikimšusius, užakusius jų žemėje esančius melioracijos griovius, nesibaimindami baudų už iškirstus saugomus želdinius „sureguliuotų upelių“ vagose?

Siūlo standartizuoti gamtosaugą

Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko Kazio Sivickio teigimu, sureguliuoti upeliai – tiesiog grynas aplinkosaugininkų išsigalvotas kalbinis eufemizmas, nuslepiantis tikrąją tų užžėlusių siaurų vandens vagų esmę.

„Tai melioracijos statiniai, o ne upeliai. Melioracijos griovius, kurie kitados turėjo upokšnių pavadinimus, o dabar yra vandens surinktuvai, Aplinkos ministerija draudžia valyti, platinti, kirsti krūmais apžėlusius jų pakraščius. Manome, kad jau seniai laikas reguliuojamus upelius, kaip ir kitus melioracijos statinius, prižiūrėti laikantis Melioracijos įstatymo žemės ūkio ministro nustatyta tvarka“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino K. Sivickis. Lietuvos melioracijos įmonių asociacija siūlė, kad Aplinkos ministerija (AM) sudarytų bendrą sureguliuotų upelių renatūralizavimo priemonių (vingių, mažų įlankų, užutekių), biofiltrų, drenažo nuotėkio reguliatorių – katalogą, nustatytų šių gamtosauginių statinių projektavimo etapus, gamtosauginę vertę, standartinius jiems įrengti sunaudojamų medžiagų kiekius ir reikalingus atlikti darbus.

Griovius prilygina Nemunui

Oficialiais duomenimis, Lietuvoje yra 15 218 km vadinamųjų sureguliuotų upių ir upelių (melioracijos griovių). Jų vagomis vanduo teka iš 1 mln. 414 tūkst. 950 ha žemės (iš 55 proc. viso šalyje drenažu sausinamo ploto). Melioruojant laukus daugelis upių ir upelių buvo ištiesinti (pakeistas jų skerspjūvis) ir pagilinti, priklausomai nuo žemės paviršiaus nuolydžio, paversti melioracijos sistemų nuleidžiamaisiais grioviais. Ūkininkai juokauja, kad šios vandens „gyslos“, po kurias galima braidyti, prilygintos Neriai ar net pačiam Lietuvos upių tėvui Nemunui. Galingos upės pakrantėje ir siauro vandens griovelio, per kurį net vaikas peršoktų, pakraštyje vienodai ribojama ar net visiškai draudžiama ūkinė veikla.

Melioracijos įstatymas įsakmiai nurodo ūkininkams rūpintis nusausintoje žemėje esančiais melioracijos statiniais, kad sugedę jie nepridarytų žalos kitų asmenų ar valstybės turtui, gamtai. Tačiau Želdynų įstatymas melioracijos griovių (sureguliuotų upelių) šlaituose sužėlusius karklus, kokį apykreivį baltalksnį ar beržą kirsti draudžia, nes tai esą valstybės globojami želdiniai, augantys paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose. Aplinkosaugininkams nė motais, kad sureguliuotuose upeliuose įrengtos drenažo žiotys, ten subėga vanduo nuo sausinamų plotų. Krūmų šaknys užkemša žiotis, melioracijos sistemos nebeveikia.

Kumščiu į stalą

„Dėl tokios teisės aktų prieštaros ir painiavos labiausiai kenčiame mes, ūkininkai. Pabandę tvarkyti melioracijos griovius, iškart esame apdedami baudomis, pykstamės su aplinkosaugininkais. Tie sureguliuoti upeliai turi būti savivaldybių rūpestis. Ūkininkams reikėtų prižiūrėti tai, kas yra po žeme, – drenažo vamzdžius. Svarbiausia problema yra ta, kad aplinkosaugos ir melioracijos registrai – skirtingi. Sveikas protas pataria, kad reikėtų vieno, bendro. Kai melioracijos sistema veikia gerai, kaip šveicariškas laikrodis, tai pati ir išsivalo. Atrodo, dabar valdžia labiausiai rūpinasi, kad meldinės nendrinukės turėtų kur sukti lizdus, o bebrai – krauti užtvankas. O kad dėl pasenusių, suirusių hidrotechnikos įrenginių, per menkai finansuojamos, įvairiais absurdiškais draudimais žlugdomos melioracijos sistemos Lietuva ima skęsti po didesnių liūčių – nesvarbu... Vanduo neišteka  iš didelių melioracijos griovių, tai ką bekalbėti apie mažesnius. Kas nors turi stipriai trenkti kumščiu į stalą, kad baigtųsi tas chaosas!“ – „Ūkininko patarėjui“ apmaudžiai kalbėjo Kėdainių r. ūkininkas Algimantas Kižauskas.

Dar blogiau miške

Žemės ūkio rūmai ir kai kurie Seimo nariai ragina žemdirbiams suteikti galimybę kiekvieną kartą nemaldaujant aplinkosaugininkų leidimo kirsti, rauti, genėti medžius ir krūmus ne tik vandens telkiniuose, pylimų (polderių), melioracijos griovių, bet ir sureguliuotų upelių šlaituose.

Padėtis tampa dar grėsmingesne, kai melioracijos grioviai-upeliai pasiekia mišką ar net nedidelę savaiminę giraitę. Tai jau teritorija, kur ūkininkas neturi teisės net išsitraukti kirvio ar benzininio pjūklo. Tokioje vietoje valyti sureguliuoto upelio pakrantę, anot aplinkosaugininkų, reikštų plynai kirsti mišką. Žemdirbiai siūlo privačių žemių saugotinų medžių kamienų apimtis padidinti iki 50 cm, vietoj numatomo 15 cm ar 30 cm skersmens.

Reikia keisti taisykles

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ne kartą siūlė keisti kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems. Anot ŽŪM Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus specialistų, upeliai buvo ištiesinti (sureguliuoti) tam, kad jų vagomis vandens perteklius patikimai nuslūgtų nuo dirbamos žemės. Žmonių sutramdyti upeliai, veikiantys kaip melioracijos sistemų nuleidžiamieji grioviai, įtraukti į Melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitą, o ji yra sudėtinė žemės informacinės sistemos dalis. Jei tiek daug ginčų sukeliantys latakai bus neprižiūrimi, netvarkomi ir apleisti, suges visa melioracijos sistema, dirbamos žemės sklypai bus apsemti, netinkami naudoti pagal paskirtį. Niekais nueis ūkininkų pastangos palaikyti optimalų dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą, kad derliai būtų didesni.

AM geležinės klumpės

AM sureguliuotus upelius laiko „gamtiniais objektais“, juos įrašė į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą. Aplinkos ministro Kęstučio Navicko naujausiuose įsakymų projektuose numatytos išimtys kirsti medžius ir karpyti krūmus saugomose teritorijose, šalia kultūros paveldo paminklų, prie energetikos objektų ir geležinkelio ruožuose, bet ne sureguliuotų upių vagose. Norėdami jas tvarkyti, ūkininkai tebeprivalės pateikti Aplinkos apsaugos departamentui prie AM krūvas biurokratinių dokumentų, „pažeistas upės pakrantės apsaugos juostas apsėti daugiamečių žolių mišiniu, iškirtus sureguliuotų upių pakrantes, palikti medžių kelmus“, tai yra suavėti ne vieną porą geležinių klumpių.

Aiškiau apibrėžti sąvokas

„Žemės ūkio ministerija papildė melioracijos statinių projektavimo ir ekspertizės techninius reglamentus, pataisos jau įsigaliojo, o Aplinkos ministerija nespėjo pakeisti Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo. Lauksime. Bet iš principo reikia keisti Melioracijos įstatymą, aiškiai apibrėžti, kas yra sureguliuotas upelis, o ką galima laikyti melioracijos grioviu. Tikimės, kad kitais metais teisės aktai bus pataisyti ir žemdirbiams pasidarys aiškiau“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė žemės ūkio viceministras Evaldas Gustas.

Peržiūri poįstatyminius aktus

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas stengiasi būti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų kivirčo tarpininku. „Būtinas kompromisas. Aplinkosaugininkų atsargumas suprantamas. Jie baiminasi, kad, panaikinus bet kokius apribojimus, išnykus reguliuojamų paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoms ir zonoms, ūkininkai nesuartų žemės iki pat griovio krašto. Tada dirvai grėstų erozija. Žemdirbių naudojami chemikalai galėtų patekti į vandens telkinius ir juos užteršti. Ištiesinti upeliai užpelkėjo, vanduo užsistovi drenažo vamzdžiuose, nenuteka. Į reguliuojamus upelius prikritę šakų ir lapų. Iš upelių dugno nuosėdų išsiskiria fosforo junginiai, labai pavojingi susiklosčiusiai aplinkos ekologinei sistemai. Dabar mūsų komitetas peržiūri poįstatyminius aktus, kad, juos pataisius, ūkininkai galėtų tvarkyti reguliuojamų upelių (melioracijos griovių) vagas ir pakrantes“, – „Ūkininko patarėją“ tikino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas