Mes žiūrime į tą pačią pusę

Vilnietė grafikos dizainerė Rūta Mickienė galėtų būti pasipūtusi. Jos ir vyro Virginijaus Mickaus įgyvendintas studijos „Aqua Lingua“ projektas „Matyk, ką girdi“ yra vienas iš penkių geriausių pasaulyje, pelnęs Jungtinių Tautų rengiamo Pasaulio viršūnių apdovanojimo prizą („World Summit Awards“). Įvertinimų yra daugiau, tačiau svarbiausia gyvenimo dovana – didžiulė jų šeima.

„Visi vaikai kūrybingi“
Rūtos vyras Virginijus – interjero dizaineris, nors baigė skulptūros studijas. Jo pomėgis – muzika, pats kuria, dainuoja, groja daugeliu instrumentų, ilgą laiką muzikavo su muzikos grupe „Ženklas“, kurios muzikantai buvo Dailės akademijos studentai. Dabar jo muzikos studija paversta paveikslų kūrimo laboratorija.
„25-eri metai, kai mes kartu. Sulaukėme keturių vaikų. Virginijus yra mano likimo žmogus, – labai tvirtai sako Rūta. – Aplink – panašios šeimos, jos neišsiskyrė, neišsidraskė, gyvena nuo jaunystės, ir man atrodo, kad tai normalu. Dukros darželyje mes esame standartinė, o ne daugiavaikė šeima. Sūnaus klasėje – taip pat, tėvai turi po tris, keturis ir penkis vaikus.“
Vyriausias sūnus Pijus, baigęs studijas Londone, grįžo į Lietuvą, net negalvojo ten pasilikti. Jokūbas – devintokas, Mykolas – pirmokas, o Meda – ketverių su puse. „Kai kurie draugai per dantį patraukia, sako, kad vaikus šiais laikais galima ir suplanuoti, bet mes jų laukėme, jie atėjo, kai buvo laikas, – įsitikinusi Rūta. – Manome, kad kiekvienas vaikas po savęs atsivedė kitą. Mykolas su Meda tiesiog neišskiriami. Vaikai – didelis džiaugsmas. Visi jie kūrybingi. Pijus groja pianinu, kaifuoja, kaip ir tėtis, nuo muzikos, baigė „Ąžuoliuko“ mokyklą. Jokūbo galva pramušta konstravimu, meistravimu, jo kambarys užverstas laidais, lemputėmis, mikroschemomis. Jei namie reikia išgręžti, prisukti, suklijuoti – viską moka. Taiso elektroninius vaikų žaislus: išardo, surenka ir jie vėl veikia. Susikonstravo kameros laikiklį, filmuoja klipus. Mykolas yra meno kritikas, turi gerą skonį. Kai reikia ką nors įvertinti, pasako labai taikliai ir paaiškina, kodėl jam patinka ar ne. Taip pat piešia, klijuoja. Mažoji – mergaitė, kuri mėgsta rožinius sijonėlius.“

„Mokau pagalvoti apie kitą“
Rūta pasakoja, kad su vyru lengvai nuzulino tarpusavio santykių kampus. Vyriausiasis sūnus, kuris baigė režisūrą ir rašo scenarijus, sako, kad jie visai neįdomūs tuo požiūriu, nes scenarijui reikia intrigų, peripetijų, o jų šeimoje to nėra.
„Turim daug bendrų temų, net naujasis projektas yra tarsi penktas mūsų vaikas, abiejų kūrinys. Daug kas sako, kad net iš veido supanašėjome. Mes tiesiog žiūrime į tą pačią pusę, tai sukuria kūrybinę sintezę. Gyvename kotedže, vaikai tai suvirsta į vieną kambarį ir kiekvienas reikalauja dėmesio, tai kažką veikia savarankiškai. Manau, kad su vaiku reikia kalbėti kaip su pačiu savimi. Geriau ne drausti, bet paaiškinti. Pasitikiu jais. Mokau pagalvoti apie kitą ir nedaryti to, ko nenorėtum patirti pats“, – aiškina keturių vaikų mama.
Visi kartu labai mėgsta vasaroti sodyboje Dzūkijoje. Savaitgaliais susirenka prie bendro pietų stalo, kartais žiūri filmą. „Nesu mama gamintoja, maisto gaminimas nėra mano stiprioji pusė, – juokiasi Rūta. – Visi jau įpratę, jei nieko nėra, vaikai išsiverda koldūnų. Jie neišlepinti.“
Paklausta, ką pakeistų savo gyvenime, jei galėtų pradėti iš naujo, R. Mickienė sako, kad baigusi akademiją išvažiuotų pasimokyti į užsienį: „Gimė sūnus ir neįgyvendinau tos svajonės, o labai troškau. Džiaugiuosi savo specialybe, nors tada, kai stojau mokytis, visi vertino skeptiškai: ką veiksiu baigusi? Galėjau studijuoti mediciną, fiziką, bet esu laiminga, kad pasirinkau dizainą.“

„Žodis įdomus kaip grafika“
Žodis – toks pat paveikus, kaip ir veiksmas, kartais net labiau. Jis kelia emocijas, kai išgirsti. O kai pamatai? Beje, pamatyti žodžio iki šiol buvo neįmanoma. Žinome, kaip jis gali atrodyti nupieštas ar parašytas – o kokį paveikslą sukuria ištarta frazė? Grafikei Rūtai Mickienei knietėjo tai patirti: „Man žodis buvo įdomus kaip vizuali grafika. Tame įžiūriu daug didelių prasmių.“
Dabar jau patentuotos technologijos, kaip pamatyti žodį, nesugalvojo vieną rytą ar nemigo naktį. Tai didelio darbo rezultatas: sukaupta patirtis, susieti atsitiktinumai, kurie, pasirodo, nėra atsitiktiniai, kažkur išgirsta, perskaityta informacija, atlikti bandymai su biriomis medžiagomis: miltais, krakmolu, smėliu, tačiau kalbėti, kaip paaiškėjo, geriausiai moka vanduo. Taip atsirado išvada ir rezultatas.
Išradimui padėjo ir fizikos mokslas, kuris dizainerei visada patiko. Esmė tokia: garso sukeliamos vibracijos vandenyje sukuria tam tikrą raštą, kurį apšvietus skirtinga šviesa fotografuojamas paveikslas. Dizainerė sako, kad pastebėjo vieną keistą dalyką – vanduo yra tarsi gyvas organizmas, turintis ne vieną paslaptį. Kuo ilgiau su juo eksperimentuoji, tuo daugiau jis pateikia informacijos, yra nenuspėjamas ir kintantis.
„Dabar nuolat gauname užsakymų geriems žodžiams vizualizuoti. Su vyru, kuris yra ir kūrybos partneris, galvojame, kas būtų, jei atsiųstų nesuprantamus žodžius, nežinotume, ką jie reiškia. Ką apie juos pasakytų vanduo, kuris yra mūsų kūrybinio proceso dalis? Ar jis kaip nors išduotų minties paslaptį? Kol kas neturėjome užsakymo, kad nesuprastume žodžių reikšmės“, – aiškina savo darbo ypatumus.

„Vandenyje išlieka emocijos“
Rūta džiaugiasi ir stebisi, kiek žmonės turi prikaupę gražių ir šiltų, kartais pamirštų žodžių. Ne tik standartinių. Jai patiko prašomas vizualizuoti sakinys apie pokyčius, jo pažodžiui neprisimena, bet prasmė tokia: mes nesenstame, o tik tobulėjame.
Taikant „Aqua Lingua“ technologiją galima vizualizuoti ir vieną žodį, ir frazę. Įdomiausia, kad tas pats žodis, pasakytas skirtingų žmonių, nevienodai atrodo. Gaunamas piešinys priklauso nuo tembro, jo diapazono, nuotaikos. Tai energija, kurią perduodame žodžiu, o menininkai ją tarsi konservuoja vaizde.
„Nė kiek neabejoju, kad išlieka būtent energija. Jūs ištarsite „Labas rytas“ ir aš pasakysiu, o vaizdas bus kitas. Vandenyje išlieka emocijos, nors atsikuria dažniai. Tai labai paslaptinga materija, kuri turi atmintį. Jaučia nuotaikas, – praveria kūrybinio darbo virtuvę. – Daug apie tai buvau skaičiusi ir, kaip vėliau paaiškėjo, ne atsitiktinai. Vienas japonų mokslininkas darė eksperimentus: į stiklinę įpiltam vandeniui pasakius gražius žodžius, jis užšąla labai gražiai. Kai žiūri pro mikroskopą, matomos taisyklingos, simetriškos ir tobulos snaigutės, o negražūs žodžiai užšąla apkramtytomis, nelygiomis, tarsi aptrupėjusiomis snaigėmis. Juk net tuo pačiu, tik pamalonintu gražiais žodžiais vandeniu laistomi augalai auga skirtingai.“
Grafikos dizainerė nemistifikuoja savo darbo rezultato, bet sako, kad jis panašus į ilgo eksperimentų kelio finišą, jis neatsirado atsitiktinai: „Džiaugiuosi pasiekimais, todėl dabar studijuoju doktorantūroje, kad galėčiau tobulėti ir juos plėtoti toliau. Norėtųsi padėti žmonėms – sukurti tokio meno terapijos metodiką, kad tie paveikslai būtų ne tik interjero detalė, bet ir atliktų teigiamo poveikio funkciją. Kūrėm ir spalvotus darbus. Išlauki momento, kai vaizdas juda, bet jau praktiškai nesikeičia, ir tada fotografuoji.“

„Atspari išbandymams šlove“
Rūta – kaunietė, Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos dizainą, daug metų dirbo leidyklose. Nors darbas patiko, ilgainiui ėmė jausti, kad norisi ko nors naujo. Tai buvo aspirantūra, postūmis, daug naujų pabirų žinių, kurias reikėjo sudėti į vieną. Galvodama apie baigiamąjį darbą „Atviras kūrinys grafiniame dizaine“, ji įsivaizdavo, kad darys transformacijas su spauda. Bet kad mintys realizuosis per garsą – nesitikėjo.
„Dabar jau esam užpatentavę išradimą – „Akustinės informacijos vizualizavimai“. Man žinomi penki žmonės pasaulyje, vizualizuojantys garsą. Mūsų išskirtinumas tas, kad sudedame visus garsų dažnius, žodį ar sakinį. O kiti panaudoja tik sekundės dalį. Žmogus, kuris turi namuose paveikslą, gali sakyti: „Štai ant sienos kabo mano balsas.“ Smagu, kad pasaulyje darbą įvertino kaip unikalią idėją, kuri leidžia žmogui pamatyti garsą. Kai pasiekė pripažinimas, labai džiaugėmės, tačiau esu atspari išbandymams šlove. Euforijos nebuvo“, – pasakoja grafikė.
Darbo patentavimas – labai ilgas, painus ir brangus procesas. Pirmasis etapas užtruko dvejus metus. Dabar laukia antrasis: „Supratau, kad patentavimas yra verslas. Toks pat kaip pieno ar varškės gamyba. Turi išradimą, intelektinę nuosavybę ir turi kiek­vienais metais už jį mokėti abonentinį mokestį. Jei nesumokėsi – jis prapuls. Visame pasaulyje taip yra – moki valstybei už tai, ką išradai. O dar yra tokia sąvoka – išplėtimas, tarkim, Latvijoje. Tai reiškia, kad jei ten atsiras tokių, kurie pasinaudos išradimu, nieko nepaveiksi, nes mes nenusipirkome apsaugos toje šalyje.“

Daiva Budrienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.