Ministrui brangesnė tiesa, o ne patarėjas

Šią savaitę į žiniasklaidos taikiklį buvo patekęs žemės ūkio ministro Broniaus Markausko patarėjas žuvininkystės klau­simais Virginijus Kirsnickas. Prieš dvejus metus šio klaipėdiečio verslininko žuvininkystės projektus tyrė Žemės ūkio ministerijos auditoriai, nes pareigūnams kilo įtarimų, kad asociacijai „Klaipėdos rajono iniciatyvos“ (V. Kirsnickas – asociacijos valdybos narys) priklausiusios beveik 1 mln. Eur ES paramos gavusios įmonės galėjo būti fiktyvios, įsteigtos tik pasipinigauti europinių lėšų. Ministras B. Markauskas dėl V. Kirsnicko likimo apsisprendė greitai ir principingai – vakar patarėją atleido iš pareigų, tačiau savojoje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė atskirąją nuomonę:

„Kelios žiniasklaidos priemonės šią savaitę sinchroniškai publikavo „tyrimą“ (beveik analogišką prieš 3 savaites Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) nusiųstam anoniminiam skundui), kad priėmiau į darbą patarėją Virginijų Kirsnicką, paskui kurį galbūt nutįsęs interesų konfliktas, nes tebevyksta prieš kelerius metus jo įmonės pradėtas teisinis ginčas su ministerijai pavaldžia Nacionaline mokėjimo agentūra (NMA) dėl galimai netinkamai panaudotos ES paramos. Suprantu, kad daugeliui bet koks mano kalbėjimas šia tema yra tik dar vienas pasiteisinimas... Ir vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į kelias aplinkybes. Taip, prieš priimant į darbą patarėją V. Kirsnicką jis man pats papasakojo šias istorijas, o aš dar ir papildomai, dėl galimos jų rizikos, paprašiau Specialiųjų tyrimų tarnybos ir VTEK įvertinimo. Neigiamo atsakymo dėl ketinimų skirti patarėju V. Kirsnicką iš šių institucijų negavau. Taip, prieš pradėdamas darbą ministerijoje V.Kirsnickas buvo verslininkas, aktyvus socialinis partneris, priklausė ES paramos projektų atrankos komitetams, daug siūlydavo, kritikuodavo projektus ir kai kuriais abejodavo, todėl tikrai nebuvo „patogus“ asmuo Žemės ūkio ministerijai. Tikriausiai yra įsigijęs ir nemažai priešų. Taip, pripažįstu, kad kartu su kolegomis verslininkais siekdamas savo projektams ES paramos V. Kirsnickas galbūt galėjo padaryti klaidų – tą išsiaiškins teismas, tačiau statistika rodo, kad iš beveik 900 NMA tirtų pažeidimų pasitvirtino tik apie 40 proc., likusieji – žmogiškos klaidos, neatidumas, nesusikalbėjimas. Taip, šalies žuvininkystės ūkis yra stipriai taisytinas – čia daug nesantaikos (ypač dėl šiuo metu Seime svarstomų žvejybos įstatymo pataisų, kurios paspaudžia vienos įmonės interesus), paprasčiausio neūkiškumo ir galimo piktnaudžiavimo. Todėl ir norėjosi turėti patarėją, iš „vidaus“ pažįstantį šią sistemą, gavusį socialinių partnerių pasitikėjimą ir paramą. Taip, Žemės ūkio ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms reikalinga pertvarka, tačiau prieš ją darant norėjosi greitų ir neformalių išvadų dėl esamos situacijos, savotiško audito, kurį labiausiai galėjo atlikti žmogus, išmanantis, kaip administruojama ES parama, pastaraisiais metais nuolat kalbėdavęs apie ministerijos problemas. Taip, vakarietiškos politinės kultūros principai, kurių, deja, skirtingai nuo žiniasklaidos, Lietuvoje kažkodėl privalu laikytis tik politikams, ko gero man nepalieka didelės veiksmų laisvės, todėl, netgi nejausdamas tiesioginio korupcijos pavojaus dėl V. Kirsnicko veiklos, abejoju jo galimybėmis produktyviai tęsti darbą ministerijoje. Tačiau klysta manantys, kad, patenkinęs savo patarėjo V. Kirsnicko atsistatydinimo pareiškimą, nebesidomėsiu galimomis Žemės ūkio ministerijos organizuojamų ES paramos administravimo projektų korupcinėmis apraiškomis. Konkrečiai pabandysiu rasti atsakymus į bent kelis klausimus, kurie rūpėjo buvusiam patarėjui V. Kirsnickui. Kodėl už kilogramą žuvies atliekų laboratoriniams tyrimams atlikti reikia mokėti po 30 Eur, o tokiam „tyrinėjimui“ įsigyjamos net kelios tonos „reagentų“? Kodėl mokslo įstaigai šešiems mėgėjiškos žūklės įrankių komplektams pirkti prireikė per 29 tūkst. eurų? Kaip galima vadovauti valstybinei įmonei, kelis kartus gauti milijonines paramas ir pirmais veiklos metais pridaryti per 350 tūkst. Eur nuostolio valstybei? Kodėl tebėra „normalu“, kad projekto pareiškėjas yra tėvas, o įgyvendintojai – sūnus su marčia? Ir ko gero svarbiausia – kodėl į visą tai iki šiol neatkreipė dėmesio joks auditas?“

„ŪP“ fotoinformacija

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.