Naudingųjų savybių lobynas

Šilkmedžiai auga greitai ir gali užaugti didelias medžiais. Tiesa, Lietuvoje jie būna kiek mažesni.

Šilkmedžių nauda žmonės džiaugiasi jau tūkstančius metų, nes šie medžiai yra vieni iš pirmųjų, sukultūrinti tik šiek tiek vėliau nei javai.

Šilkverpiai

Šilko siūlus gamina šilkverpių vikšrai, kurie, maitindamiesi šilkmedžio lapais, suka sau kokonus, sudarytus iš kelių kilometrų ilgio plonyčių šilkinių siūlų, penkis kartus plonesnių už žmogaus plauką. Siūlai gali būti balti, geltoni arba rausvi. Vėliau jie balinami arba dažomi norima spalva. Šilkas į Lietuvą ir į visą Europą atkeliaudavo garsiuoju Šilko keliu. Prieš kelis šimtus metų kai kurie Lietuvos dvarininkai augino šilkmedžius ir bandė išgauti šilką, bet nesėkmingai, nes mūsų krašte šilkverpiams yra per šalta. Kinijoje šilkverpiai ir jų vikšrai naudojami ir maistui: kepami, troškinami, iš jų gaminamos sriubos ar užpilai. Tiesa, šiuolaikiniuose kinų restoranuose tokio maisto veikiausiai neberasite, nes tai senas kulinarinis paveldas, kurį dar galima pamatyti tik provincijoje ar turguose.

Šilkiniai siūlai ir kokonai.

Šilkmedžiai Lietuvoje ir pasaulyje

Pasaulyje yra keliolika šilkmedžių rūšių, bet Lietuvoje auga tik trys: baltasis (Morus alba), juodasis (M. nigra) ir raudonasis (M. rubra). Tai nėra labai aukšti medžiai: savo tėvynėje jie pasiekia 15–18 m, o Lietuvoje apie 10–12 m aukštį. Dažniausiai šilkmedžiai auga kaip keliakamieniai medžiai su apvalia laja ir plačiomis šakomis, senesnių medžių šakos paprastai būna nusvirusios žemyn. Lapai pasižymi heterofilija – ant vieno augalo auga skirtingų formų lapai. Dalis lapų būna paprasti ir kiek panašūs į liepų, o kiti – karpyti, panašūs į vynuogių lapus.

Visos trys Lietuvoje augančių šilkmedžių rūšys tarpusavyje panašios, pagal lapus jas sunku atskirti, lengviau tik pagal skirtingų spalvų uogas. Juodojo uogos būna juodos, baltojo – baltai rausvos, o raudonojo – tamsiai purpurinės. Nors ir tuo visiškai negalima kliautis, nes yra sukurtų baltojo šilkmedžio veislių su juodomis uogomis. Labiau patyrę šilkmedžių augintojai juos gali atskirti ne tik pagal uogas, bet ir pagal žievę, šakų formą ar lapų dydį.

Selekcininkai yra sukūrę keletą šilkmedžių veislių, pasižyminčių stambesnėmis uogomis, kitokios formos lapais ir kamienu, svyrančia laja ar žemumu. Lietuvoje patogiausia auginti šilkmedį ‘Pendula’, kuris turi svyrančią lają, tad sunokusias uogas lengviau surinkti.

Uogos sunoksta ne vienu metu; nuotraukoje – raudonasis šilkmedis.

Uogos

Baltojo šilkmedžio uogos labai saldžios, o juodojo ir raudonojo – kiek rūgštesnės, gaivaus saldžiarūgščio skonio, kaip ir mėlynės tepančios pirštus tamsia spalva. Džiovintų uogų skonis panašus į razinų. Uogos panašios į avietes, todėl kartais šilkmedžiai vadinami avietmedžiais (seniau dar vadindavo „morėmis“ pagal lotynišką augalo pavadinimą). Jos pradeda nokti birželį arba liepą, sunoksta ne vienu metu ir gan greitai nubyra. Uogos labai skanios, o tai, deja, žino ir paukščiai, kurie gali nulesti derlių anksčiau už jus.

Šilkmedžio uogose gausu vertingų medžiagų – vitaminų ir mineralų, jos turi gydomųjų savybių. Lietuvoje baltojo šilkmedžio uogų produktų galima įsigyti sveiko maisto krautuvėlėse. Azijoje iš šilkmedžio uogų spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, likeris. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose nepatariama valgyti nesunokusių šilkmedžio uogų, nes jos gali sukelti vėmimą arba viduriavimą.

Lapai būna skirtingų formų.

Lapai

Lietuvoje dar mažai žinoma, kad šilk­medžio lapai taip pat labai vertingi. Jie nuo seno buvo naudojami maistui ir gydymui Rytų šalyse. Tiesa, šias gerąsias savybes turi tik baltojo šilkmedžio lapai. Šilkverpio vikšrai taip pat paprastai maitinasi baltojo šilkmedžio lapais, kurie yra kiek švelnesni ir naudingesni.

Kinijoje jauni lapai ir ūgliai naudojami maistui: iš jų verdamos sriubos, jie troškinami su viduje įvyniota malta mėsa, – kažkas panašaus į mūsų balandėlius. Baltojo šilkmedžio lapų arbata turi gydomųjų savybių.

Tradicinėje kinų medicinoje baltojo šilkmedžio lapai bei žievė naudojami nuo įvairių negalavimų: peršalimui, uždegimui gydyti, atsikosėjimui lengvinti. Lapuose gausu naudingų mikroelementų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, silicio, sieros, taip pat baltymų ir angliavandenių. Džiovintų lapų arbata išskirtinio skonio neturi, bet ją ypač patartina gerti tiems, kurie serga lengva diabeto forma.

Kuo dar naudingi šilkmedžiai

Šio medžio mediena labai kieta, ryškiai geltonos spalvos. Iš jos gaminami baldai, detalės laivams, žemės ūkio padargai, muzikos instrumentai, teniso raketės, kriketo lazdos bei įvairūs dekoratyviniai dirbiniai. Iš žievės išgaunamas pluoštas naudojamas drabužių bei popieriaus gamybai. Vidurio Azijos šalyse iš šilkmedžio medienos gamindavo tvirtas ledo ritulio lazdas ir tiekdavo visai buvusiai Tarybų Sąjungai, kur šis sportas buvo populiarus.

Kinijoje maistui vartojami ir šilkverpių vikšrai.

Auginti labai paprasta

Šilkmedžiai visai neblogai auga Lietuvos klimato sąlygomis. Tiesa, kartais šaltomis ir besniegėmis žiemomis jie apšąla. Mano asmeninėje šilkmedžių kolekcijoje buvo keletas ir visai nušalusių medelių, bet tik tie, kurie buvo atvežti iš šiltesnių kraštų. Jeigu šilkmedžiai per žiemą tik apšąla, tai pavasarį paprastai greitai vėl atželia, nes yra gyvybingi ir greitai augantys. Šilkmedžiai labiausiai mėgsta derlingas ir drėgnokas dirvas, tada ir uogų derlius būna didesnis. Bet gali augti ir sausose, ne itin derlingose vietose.

Nė karto neteko matyti kenkėjų ant šilkmedžių lapų ar uogų, išskyrus uogomis smaguriaujančius paukščius. Kelis kartus ant šilkmedžio kamienų esu pastebėjusi kažkokias bakterines ligas, tarsi puvinius, bet jais paprastai sirgo medžiai, augantys miestuose, šalia užterštų gatvių ar kitomis jiems nepalankiomis sąlygomis.

Kai sodinsite šilkmedį, neužmirškite, kad jų šaknys yra gilios ir skvarbios, natūralioje gamtoje įpratusios ieškoti drėgmės šaltinių. Tad jeigu pasodinsite netoli vandentiekio ar drenažo vamzdžių, šaknys gali „užuosti“ vandens šaltinį ir skverbtis link jo, ardydamos komunikacijas, vamzdžius ar pamatus. Todėl geriau nesodinti arti pastatų ir požeminių inžinerinių tinklų.

Edita Jakubauskaitė