Naujoji Zelandija: visos gamtos stichijos (II dalis)

Patyrę keliautojai sako, kad tikra kelionė yra lėta, nepraleidžiant ne tik labiausiai lankomų vietų, bet ir tų, kurių nepasiekia masinis turizmas. Tik taip gali pamatyti Naująją Zelandiją, visas unikalios gamtos stichijas.

Mėnulio trauka: bėgte nuo potvynio

Vienas smagiausių kelionės potyrių – staigus potvynis Avaroa įlankoje Tasmano nacionaliniame parke. Atvažiavus ryte, įlanka atrodė apgaulingai – vanduo atslūgęs ir negalėtum net įtarti, kaip per kelias valandas pasikeis vaizdas. Vanduo pradeda kilti apie vidurdienį – upeliai srūva ir platėja tokiu greičiu, kad tenka nusiavus batus bristi vis giliau ir giliau. Iš vandenyno vanduo kilo kartu su žuvimis, jos plaukiojo prie kojų. Kol ieškojome vandens taksi, vanduo pakilo tiek, kad buvo galima plaukti. Poilsiautojai jau tiesė pakrantėje rankšluosčius, nes vanduo įlankoje ne tik skaisčiai mėlynas, bet ir, palyginti su vandenynu, labai šiltas.

Iš urvelių smėlyje masiškai pradėjo lįsti maži krabukai. Pasirodo, jie per atoslūgį rausiasi gilyn, kur jiems užtenka drėgmės pusdieniui, kol vėl prasideda potvynis.

Tasmano jūroje vandens taksi persikėlus į Totaranui paplūdimį, atgal pakrante grįžtama pėsčiomis. Tako pabaigoje prie įlankos radome nurodytą potvynių ir atoslūgių laiką, kuris keičiasi, nelygu metų laikas. Tiksliai kaip traukinio tvarkaraštis. Norint grįžti į automobilio stovėjimo aikštelę, teko sėdėti prie kranto ir laukti, kol pavakare prasidės atoslūgis. Smagu, kai pradėjus bristi, vanduo slūgo tiesiog akyse. Nepakartojamas jausmas atsidūrus ežero viduryje matyti iš vandens kylančias salas su vandens paukščiais. Jiems tereikia tik ištiesti kojas ir jau stovi ant drėgnos žemės.

Dar smagiau plaukti vandens taksi iš Marahau prieplaukos. Per atoslūgį vandenyno dugnu važinėja traktoriukai, ant priekabų tempiantys į krantą katerius. Traktoriukas atvažiuoja iki automobilių stovėjimo aikštelės. Į juos susodinus turistus su gelbėjimosi liemenėmis, traktoriukas gatve ir vandenyno dugnu tempia katerį atgal, kol vandens gylio užtenka plaukti.

Prie Tasmano jūros tęsiasi įlanka, vadinama Auksine. Toks pavadinimas kilo nuo saulėje žibančių smulkių kaip cukraus pudra smėlio smilčių.

Auksinę įlanką juosia Farevelo nerija, plati smėlio juosta tęsiasi 50 kilometrų. Atoslūgio metu vandenynas atsitraukia nuo kranto apie kilometrą, susidaro idealios sąlygos maitintis juodosioms gulbėms ir kitiems vandens paukščiams.

Nerijoje vaikščioti draudžiama, pažintinis takas nutiestas tik pakraščiu nuo Tasmano jūros iki Ramiojo vandenyno. Smėlio kopos supustytos į išraiškingas formas ir raštus.

Žemė: pusiasalių perlai

Netoli nuo Kraisčerčo miesto – Akaora pusiasalis, susiraitęs kaip sraigės kiautas. Nuklydus nuo pagrindinio kelio, vedančio palei pakrantę, užvažiavus ant pusiasalio aukščiausio taško, į vieną pusę atsiveria žaismingai išraityta įlanka su išmėtytais mėlyno vandens intarpais, o į kitą pusę – vandenynas.

Mažytis Akaora miestelis irgi žavus, tylus kurortas. Dar mieliau, kai nakvynę surandi mediniame senoviniame (aišku, pagal šios šalies istorijos ir laiko matą) name, nudažytame rožine spalva. Turistinio sezono metu šeimininkai savo namą užleidžia keliautojams – nuo studento iki senjoro.

Važiuojant iš Nelsono į Piktoną ir ekspromtu pasukus Prancūzų keliu (French pass), staiga atsivėrė tikriausiai pati gražiausia kelio atkarpa, kokia teko pravažiuoti visoje Naujojoje Zelandijoje, įveikus 6 tūkst. kilometrų.

Visas pietinės salos šiaurinis pakraštys suvarpytas smulkiomis įlankėlėmis. Siauras Prancūzų kelias, nutiestas kalnų šlaitais, nuo kurių atsiveria vaizdai į begales salų. Kelias šakojasi, viena atkarpa veda iki French pass miestelio. Toliau kelio nėra, į didelę D‘Urville salą galima persikelti tik laivais.

Per atoslūgį uostuose laivai guli ant šono. Prancūzų kelias įdomus dar ir tuo, kad čia įlankose potvyniai pasiekia didžiausią greitį visoje Naujojoje Zelandijoje, remiantis Vikipedijos duomenimis – 4 metrus per sekundę.

Vanduo: kosminio mėlynumo ežeras

Važiuojant prie Kuko kalno visą kelią lydi Pukaki ežeras. Tai vienas gražiausių Naujosios Zelandijos vaizdų. Kosminis mėlynumas – visai ne metafora, o pribloškiantis realizmas. Palydovų nuotraukose šis ežeras ryškiai išsiskiria tarp kitų savo ypatinga spalva. Ežerą maitina nuo Kuko kalno ledynų ištekantis vanduo. Iki miltų sutrinta uoliena ežerui ir suteikia šią ypatingą spalvą. Pukaki įtrauktas į gražiausią spalvą turinčių pasaulio ežerų dešimtuką.

Pukaki pastatyta užtvanka, iš kurios lino žiedo mėlynumo kanalas vingiuoja iki Ruatanivha ežero, kuriame spalva vis dar tokia pati. Prie jo pastatyta užtvanka ir vėl kanalas, kuris dar du kartus dideliu aukščio skirtumu suka hidroelektrinės turbinas. Benmore ežere šviesiai mėlynų uolienų nuosėdų matyti jau tik kelios srovės.

Ramiojo vandenyno spalvos nė kiek nenusileidžia ežerams. Tokios pačios skaisčiai mėlynos srovės plauna pakrantes prie Akaoros pusiasalio. O prie Kaikouros šios ypatingos spalvos vandenyno peizažas dar pagražinamas snieguotomis kalnų viršūnėmis.

Akmuo: į paplūdimį per tunelį

Pietinėje saloje prie Dunedino miesto laukė siurprizas – Tunelio paplūdimys. Besidairant į įspūdingas pakrantės uolas nusileidi į luomą, iš kurios veda siauras ilgas tunelis. Juo praeiti gali tik vienas žmogus: tunelis iškaltas uoloje, laipteliai veda žemyn. Išlindus apačioje atsiveria į viršų šaunančios stačios uolos su nedideliu smėlio paplūdimiu, į kurį plakasi galinga vandenyno mūša.

Netoli Dunedino labai populiari ir gausiai lankoma vietovė – Moeraki rieduliai.

Labiausiai stebina riedulių dydis ir jų taisyklingai sferinė forma. Riedulių dydis siekia iki 2,2 m. Rieduliai susiformavo iš dumblo, purvo ir molio, o juos sucementavo kalcitas. Patys didžiausi rieduliai prieš 4–5,5 mln. metų buvo 10–50 m dydžio.

Tokių sferinių riedulių dar galima pamatyti Šiaurinėje Zelandijos saloje Hokianga uoste. Panašių riedulių randama ir kitose pasaulio vietose, daugiausia JAV.

Vakarinėje pietinės salos pakrantėje turistus traukia Punakaiki uolos, susisluoksniavusios kaip blynų pyragas. Jų dariniai žadina vaizduotę, galima įžvelgti įvairius gyvūnų kontūrus. Apačioje vanduo prasigraužė tunelį, bangos griausmingai dunda daužydamos kalkakmenio uolas.

Persipynusių gamtos stichijų pojūtį dar labiau sustiprino nakvynė atogrąžų miške. Nerakinami viešbučio nameliai išsibarstę laukinėje tankmėje, o nusileidus sutemoms medžiuose pradėjo klykauti naktiniai paukščiai.

 DSC02400 DSC02399

DSC01557  IMG_4540

IMG_5368 IMG_4076

IMG_6148 DSC01640

Rita ŠEMELYTĖ
Autorės nuotraukos

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.