Nė dienos be siūlės

Kaišiadorietės Tatjanos  Prakapienės gyvenime nėra nuobodžių, vienodų dienų: kasdienybę nuspalvina patys įvairiausi rankdarbiai, įkvėpimą teikia smalsi prigimtis, naujiems atradimams pakylėja bendramintės – jau devintus metus Tatjana vadovauja Kaišiadorių kultūros centro dekoratyvios tekstilės būreliui.

Rankdarbių pilni namai
Kaišiadorietės namuose jaukumo teikia įvairūs siuviniai, originalūs skiautiniai, išskirtiniu Bargello gobeleniniu dygsniu siuvinėti paveikslai, svetainėje negali nepastebėti dailių pagalvėlių ir padėkliukų, virtuvėje akis užkliūna už aplikacijomis puoštos prijuostės, prieškambaryje ant kabyklos – rankų darbo rankinė. Visi šie rankdarbiai atskleidžia neišsenkančią jų kūrėjos išmonę, kruopštumą, menišką spalvų pojūtį, begalinę kantrybę.
„Nesu iš tų, kurios labai mėgsta afišuotis, rodyti ir pasakoti – yra labai daug darbščių, išradingų moterų. Nemanau daranti kažką itin išskirtinio, tiesiog gyvenimo be kūrybos neįsivaizduoju: maga išbandyti, sužinoti ką nors naujo, išmokti kuo daugiau. Todėl, kaip ir kitos rankdarbių mėgėjos, noriai imuosi madingų rankdarbių technikų: veltinio, šibori, darbų su tirpia plėvele, dekupažo, aksesuarų, papuošalų. Visgi didžiausią trauką jaučiu rankinėms ir skiautiniams“, – prisipažįsta kūrybinga moteris.

Tekstilininkės prigimtis
T. Prakapienei patinka liesti audinius, jausti ir keisti jų faktūrą, originaliai derinti spalvas ir raštus, patirti, kaip atsiskleidžia tekstilės grožis kuriant netradicinėmis technikomis. Tatjana save vadina tekstilininke, nors iš tiesų su šia sritimi jos nesieja nei įgyta profesija – studijavo žemės ūkio inžineriją, nei darbai. Tekstilininkė – jos prigimtis.
Tatjana gimė Lenkijoje, užaugo Lietuvoje. Pomėgį siūti perėmė iš mamos, jos gimtajame kaime siuvo ir rankdarbius kūrė visos moterys. Būdama penkerių, Tatjana jau mynė siuvimo mašinos pedalus. Tuomet, mamos padedama, mergaitė siuvo drabužius lėlėms – buvo jų dizainerė, o sau siūti pradėjo mokydamasi penktoje klasėje.
Siūti buvo taip įprasta, kad baigus mokyklą tokia profesija atrodė „nerimta“, tad pasirinko mechanizacijos studijas, o rankdarbiai liko pomėgiu.
„Tarybiniais metais pasirodyti, išsiskirti iš minios buvo galima tik savo rankų darbais: siuvau, mezgiau, kiekvienai šventei susikurdavau naują garderobą. Atrodė, niekas kitas negali padaryti taip gerai kaip aš pati“, – šypsosi pašnekovė ir prisipažįsta, kad paskutinį dešimtmetį, kol išėjo į užtarnautą poilsį, buvo apleidusi pomėgius, dėl didelio užimtumo versle adatos į rankas nepaėmė.

Atradimų kelias
Ieškodama, kuo užpildyti tuštumą, T. Prakapienė išgirdo apie skiautinių meistrę iš Vilniaus Gražiną Kriaunevičienę, lankė jos ir skiautininkės Aldonos Tamonytės vedamus kursus.
„Užsidegiau skiautiniais, bet neilgam – mane visada traukia netradiciniai sprendimai, originalūs darbai, be to, negaliu ilgai trypinėti vietoje ir diena iš dienos daryti tą patį“, – tikina kaišiadorietė.
Ji apsisprendė pati įminti skiautinių technikų pritaikymo kitiems tekstilės dirbiniams mįsles. Pasak Tatjanos, kuo jos sudėtingesnės, tuo įdomiau: kreizi skiautinių staig­menos, kailiuką primenantis šenilas, žaismingi „jo jo“ skrituliukai, netikėtomis faktūromis žavintys origamio skiautiniai – jai knieti išbandyti viską. Pastaruoju metu kūrėja įniko mokytis laisvojo dygsniavimo – juo puošiami atskiri skiautinių plotai.
„Kursai padėjo pasirinkti kelią, dovanojo didelį būrį bendraminčių, susiradau gerų draugių. Vienos jų paskatinta baigiau Alytaus dailiųjų amatų mokyklą“, – pasakoja Tatjana. Ji tiki, kad mokytis niekada nėra per vėlu, pastaruoju metu studijuoja Trečiojo amžiaus universitete.

Dekoratyvus funkcionalumas
Savo meile tekstilei, išmone, sukaupta patirtimi ir žiniomis T. Prakapienė dalijasi su Kaišiadorių kultūros centro dekoratyvios tekstilės būrelį lankančiomis moterimis. Jos susitinka du kartus per savaitę ne arbatos gerti ir pasidalyti paskutinių dienų įvykiais: uoliai darbuojasi kurdamos tiek savo širdžiai artima, tiek vadovės pasiūlyta nauja technika. Juk pagrindinis moterų tikslas – išmokti kuo daugiau! Todėl Tatjana neskaičiuoja internete praleistų valandų, suradusi ką itin įdomaus, pirma pati padaro kelis rankdarbių pavyzdžius, o paskui jau moko kitas.
Toks vadovavimo būreliui stilius jai labai patinka ir įkvepia – reikia pačiai nuolat tobulėti, domėtis naujienomis, lankytis parodose, įvairiuose tekstilės entuziastų ir profesionalų organizuojamuose renginiuose. Beje, prieš dvejus metus Tatjana savo darbus pristatė autorinėje parodoje Žiežmariuose.
Didžiausias dekoratyvios tekstilės būrelio veiklos įvykis – paroda „Mergrytis“, tradiciškai vainikuojanti kiekvieną darbo sezoną vasaros pradžioje. Paro­doje kultūros centro antrojo aukšto fojė dažnai eksponuojama apie šimtą moterų sukurtų darbų.
„Kasmet stengiamės pristatyti kitą temą: demonstruojame vis nauja technika sukurtas pagalvėles, skrybėles, rankines, kosmetines, prijuostes, papuošalus, skraistes, o šiais metais žadame parodyti, ką galima sukurti iš „jo jo“ skiautinių detalių. Mūsų būrelio pasirinkta veiklos kryptis – dekoratyvūs, bet funkcionalūs dalykai. Įkvėpimo, išskirtinės apdailos idėjų semiamės iš liaudies tradicijų“, – pasakoja T. Prakapienė.
Ji tikina, kad būrelį lankančios moterys savo kūrybinius sumanymus ir išmonę geba atskleisti net kurdamos mažus daiktus, pavyzdžiui, papuošalą, kosmetinę ar prijuostę. Prijuostės buvo pernai metų parodos tema.
„Prijuostė – stilingas ir vėl labai madingas virtuvės aksesuaras. Jai pasiūti audinio daug nereikia, o apdailai itin tinka liaudiški kraičio skrynių motyvai, jų detales kaip aplikacijas galima prisiūti tiek rankomis kilpiniais dygsniais, tiek mašina, – pataria aštuonias prijuostes sukūrusi auksarankė. – Kai žinau, kam atiteks mano rankdarbis, kuriu su dideliu užsidegimu ir įkvėpimu – norisi greičiau nustebinti, pradžiuginti žmogų. Savo darbus parduodu labai retai, kur kas mieliau man juos dovanoti.“

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.