Nemunas užmarštin nenuplukdys

Rita ŠEMELYTĖ
Prieš aštuoniasdešimt metų į Šilinę Jurbarko rajone Nemunu atplaukdavo pirkliai, kaime buvo keturios pradinės mokyklos, keturios krautuvės, keli trąšų sandėliai, keltas per upę. Laikas neatpažįstamai viską keitė, o tai, kas surinkta, išsaugota, įamžinta, – ilgamečio Panemunių regioninio parko darbuotojų triūso rezultatas. Atidarant naują Šilinės smuklės ekspoziciją, visi buvo nusiteikę pakiliai: smagu ir patiems pamatyti savo darbo vaisius, ir kitiems šventę surengti.

IMG_2837„Buvome labai drąsūs“
„Vos pamatęs šį kraštą pamilau, dabar jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be Nemuno. Ryte atsikėlęs pro namų langą pažvelgiu į upę ir iškart galiu pasakyti, koks bus oras, atskiriu visus garsus – ar žvejas valtimi plaukia, ar bebras uodega pliaukštelėjo“, – pasakoja iš Telšių kilęs Panemunių regioninio parko direktorius Viktoras Ganusauskas.
Paskirtas vadovauti parkui 1997 metais, V. Ganusauskas prisimena tą pavasario dieną – Nemunu pajudėjo ledai. „Tai buvo simboliška: prasidėjo kompleksinė kultūros vertybių apsauga. Kai mums pasiūlė perimti Šilinės smuklę iš miškų urėdijos, ilgai nesvarsčiau. Dabar pažvelgęs į smuklės nuotraukas galvoju, kad buvome labai drąsūs. Dar kartą tokio darbo nesiryžčiau nuveikti. Įrengdami senovinių žvejybos įrankių muziejų pirmiausia turėjome atsakyti į du klausimus: kuo skiriamės nuo kitų Lietuvos vietovių ir kuo esame panašūs? Kai žinojome visus atsakymus, įkūrėme nuolatinę parodą „Nemunas maitina, šildo ir rengia“, – per iškilmingą naujos ekspozicijos atidarymą kalbėjo V. Ganusauskas.
Šilinės kaimo smuklė pastatyta XVIII a. pagal liaudies architektūros tradicijas. Rašytiniuose šaltiniuose ji minima 1795 metais, tada smuklė priklausė Gelgaudų pilies dvarui. Šioje užeigoje keliautojai galėdavo pavalgyti, pernakvoti ir pailsinti arklius.
Direktorius teigia, kad iš karto atsisakė minties atgaivinti pirminę smuklės paskirtį. Tuo labiau kad vėliau užeiga atliko ir daugiau funkcijų: Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai įkūrė štabą, ligoninę, paskui – telefono ir telegrafo stotį. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo kaimo parduotuvė, vėliau – Jurbarko urėdija, sielių plukdymo kontora.

Išmoko padaryti valtį
V. Ganusauskas Jurbarke, žmonos tėviškėje, apsigyveno prieš trisdešimt metų. „Kai 1988-aisiais pradėjau dirbti aplinkos apsaugos inspektoriumi Jurbarko rajone, man pasiūlė paplaukioti kartu su senu žveju. Kaip kitaip išmoksiu gaudyti brakonierius? Tas žvejys turėjo tokią Dievo dovaną, kad man įskiepijo meilę gamtai“, – prisimena V. Ganusauskas.
Plaukiojant valtimi Nemunu, klausantis žvejo pasakojimų apie senuosius papročius ir prasidėjo kruopštus kraštotyrininko darbas. „Sužinojome, kaip kepti žiobrius, susidomėjome ir medinių valčių gamyba. Surinkome fotoarchyvą, nufilmavome visą procesą – nuo medienos paruošimo lentpjūvėje iki valties nuleidimo į vandenį. Ačiū Dievui, kad mums tokia mintis šovė – tie meistrai jau iškeliavo į amžinybę. Dabar ir aš, ir parko darbuotojas Aidas Mozūraitis galime patys tokią valtį padaryti“, – teigia direktorius.
Tai nėra labai paprasta: valties dugno lentos išlenkiamos kaitinant virš ugnies vieną jų pusę, o kitą – drėkinant šlapiu skuduru.
Kaitinamas medis traukiasi, drėkinamas plečiasi, todėl lenta išsilenkia.

Patraukli ekspozicija
V. Ganusauskas nori įamžinti, kaip pavasarį iš tvarto išvedami arkliai, kaip jie pakinkomi, paruošiami lauko darbams. „Visa tai jau grimzta praeitin. Į muziejų atėję vaikai nežino, kas yra plūgas. Būtina tai išsaugoti ateinančioms kartoms“, – įsitikinęs direktorius.
2001 metais įrengta ekspozicija parodė, kas domina lankytojus. Nuo rudens iki vasaros atostogų į muziejų autobusais atvyksta moksleivių ekskursijos, o vasarą lankosi šeimos. „Ekspozicija turi sudominti ir mažus, ir didelius. Tikriausiai niekur kitur Lietuvoje nerastumėte įrengtos diaramos: paspaudus prie gyvūno ar paukščio nuotraukos, stende apšviečiamas konkretus eksponatas. Vaikai viską nori paliesti“, – pasakoja direktorius.
Ankstesnėje ekspozicijoje buvo keturi ekologijos klausimai. Šis žaidimas praplėstas – dabar savo žinias gali pasitikrinti ir suaugusieji. Pasirinkus teisingą atsakymą, pasigirsta plojimai, klaidingą – kikenimas.
Nauja ekspozicija įrengta moderniai, išsaugota ir smuklės autentika, liko neuždengta dalis grindų dangos.

Prisimena žiobrių karalienę
Atidarant naują Šilinės smuklės ekspoziciją, susirinkusiems svečiams regioninio parko darbuotojai kepė žiobrius. Anapus Nemuno, Kriūkuose, Žiobrinės tradiciškai rengiamos kiekvienais metais ir pritraukia tūkstančius lankytojų iš visos Lietuvos.
Žuvis kepa senoviniu būdu: per nedidelį papilvės pjūvį ištraukiami žiobrių viduriai, šonai įpjaunami, kad susmulkėtų ašakos, pabarstoma druska, pipirais ir užmaunama ant vytelių. Jos smeigiamos prie laužo ir kepama apie 15 minučių. „Žvejai į valtį pasiimdavo tik druskos ir pipirų. Pagaudavo žuvį, karklo vytelę nusidroždavo ir kepdavo. Toks kepimo būdas tinka tik riebioms žuvims, skaniausi – žiobriai“, – sako V. Ganusauskas.  Tarpukario Lietuvoje Nemune pagauti žiobriai buvo labai vertinami. Jurbarke nusipirkę žuvų, žydai plukdydavo Nemunu į viršų – žuvis tinkle pririšdavo ir laikydavo po vandeniu, kad nesugestų.
„Jurbarke pas Onutę, kurią vadino žiobrių karaliene, gyvenau ketverius metus, nuomojau kambarį“, – pasakoja 83 metų žvejys Petras Petraitis. Jis prisimena, kad Nemune buvo daug žuvies, pakrantės žolėse knibždėjo lydekos, buvo lašišų, plaukiojo ūsoriai, salačiai. „Užmeti tinklą, net dreba visas, pilnas žuvies. Dabar Nemuno pakrantės užpiltos žvyru, apaugo karklais, upė susiaurėjo, žuvys neturi kur dėtis. Visai ne tokia upė“, –  apgailestauja Petras. Garbingo amžiaus žvejys į Nemuną jau neplaukia, jo paties pagaminta valtis guli kieme kaip relikvija.

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.