Nugalėtojos karūna iškeliavo į Radviliškį

Kaimas gyvas tol, kol jame yra jaunų žmbonių, ypač tokių nuostabių merginų, kurios džiugino gruodžio 10-ąją Raudondvario dvare vykusiame konkurse „Mis ūkininkaitė 2016“. Nugalėtojos karūna pasipuošusi Akvilina Čerkauskaitė iš Radviliškio r., Birjočių kaimo, yra ragavusi emigrantės duonos, bet įsitikino, kad svarbiausia jai būti arti savo šaknų. „Gyventi noriu tik šalyje, kurioje užaugau“, – sako laiminga nugalėtoja, Aleksandro Stulginskio universitete studijuojanti naują profesiją – sumaniąją gyvulininkystę.

Šeštadienio vakarą į šventiškai išpuoštą Raudondvario dvarą žibintais apšviestu taku rinkosi renginio svečiai, konkurso atranką įveikusios finalininkės ir jų palaikymo komandos: tėvai, artimieji, draugai. Menų inkubatoriaus kieme nusagstyta smulkiomis lemputėmis spindėjo prašmatni karieta.
„Kaip iš tikros pasakos!“ – šypsojosi renginio svečiai. Kaip pasakoje reikėjo išsiaiškinti, kas ta vienintelė karalaitė, kuriai teks garbė pasipuošti juvelyro Giedriaus Bociso sukurta sidabrine karūna.
„Visos paslapčia tikimės ją gauti, nors ir taip jau esame nugalėtojos – pakliuvome į finalą. Tai vertinga nauja patirtis, visoms mums padėjusi patikrinti savo charakterį, gebėjimus, mokėjimą bendrauti, sutarti – ne viena susiradome naujų draugių“, – prieš renginį sakė konkurso dalyvė Karolina Šakytė.
Kaip ir ankstesniuose konkursuose, į finalą buvo atrinkta dvylika merginų, kurios varžėsi dėl keturių titulų: „Mis ūkininkaitės 2016“, pirmosios vicemis, antrosios vicemis ir „Mis šeimininkaitės 2016“, kuriai specialų prizą įsteigė konkurso rėmėjas AB „Kauno grūdai“.
Merginos atstovavo Kauno, Ukmergės, Alytaus, Biržų, Radviliškio, Kelmės, Jonavos, Kazlų Rūdos rajonams, net trys atvyko iš Telšių rajono. Publikai ir autoritetingai komisijai, kurią sudarė net 10 narių, jos turėjo pademonstruoti pačias geriausias savo savybes ir gebėjimus: grožį, eleganciją, grakštumą, išmonę, talentus, o kadangi varžėsi dėl „Mis ūkininkaitės“ titulo, dar ir nuovokumą, žemės ūkio darbų išmanymą. Finalininkėms teko sugalvoti įdomų prisistatymą, gracingai nešioti sunkiai pečius spaudžiančius naščius, varžytis bikinio ir talentų rungtyse.
Pasak konkurso partnerio, Kauno rajono savivaldybės vadovo Valerijaus Makūno, šis renginys – puiki galimybė įsitikinti, kiek daug Lietuvos kaime yra talentingo, darbštaus, sumanaus ir ambicingo jaunimo, puoselėjančio meilę tradicijoms, tėvų profesijai, kaimui, gamtai. „Ant scenos – Lietuvos aukso aruodas: merginos, kurios savo pavyzdžiu rodo, kad mūsų šalyje galima gyventi sėkmingai, dirbti, įgyvendinti užsibrėžtus planus, siekti tikslų, tęsti tai, ką geriausiai moka ir daro jų tėvai, kurti gerovę savo namuose“, – sakė meras.
Beveik tris valandas trukusio konkurso kulminacija – nugalėtojų paskelbimas. Vertinimo komisija, vadovaujama
„Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus V. Neverdausko, pripažino, kad išrinkti nugalėtojas buvo nelengva: skaičiuojant balsus vyko apylygė kova.

Akvilina Čerkauskaitė: „Svarbiausia – kad tėvai galėtų manimi didžiuotis“

„Scenoje stovėjau tokioje vietoje, iš kur ryškiai apšviestame lape pamačiau nugalėtojos vardą. Todėl dar nepaskelbus, kas tapo „Mis ūkininkaite 2016“, jau pravirkau iš laimės. Neslėpsiu: šio titulo labai troškau. Išsipildė didžiausia mano svajonė, – po konkurso džiaugėsi Akvilina Čerkauskaitė iš Radviliškio rajono Birjočių kaimo. – Nepatikėsite: aš miegu plačioje, baltoje karalaitės lovoje su baldakimu – prieš dešimt metų paprašiau ir ją man padarė tėtis!“
Aukštos, dailios figūros merginos būryje kitų konkurso dalyvių nepastebėti buvo neįmanoma: ji vienintelė kirpėjos paprašė padaryti įmantrią šukuoseną, kuriai tiktų karūna. Pasikalbėti tą vakarą su Akvilina nepavyko: fotosesija prie konkurso sienelės ir mūsų žurnalo viršeliui, artimųjų, draugių ir konkurso rėmėjų sveikinimai, galiausiai savo sėkme taip norėjosi pasidžiaugti su iš Radviliškio atvykusiais tėvais Rasa ir Alvydu. Tad imti interviu iš konkurso nugalėtojos sutarėme kitos dienos rytą.

Kaip sekėsi išsimiegoti „Mis ūkininkaitei 2016“?
Sapnai aplankė gražūs, nes įtampa, jaudulys ištirpo – dėžutė su karūna buvo šalia lovos! Sužinojusios, kad tapome finalininkėmis, pasiruošti turėjome vos dvi savaites, o paskutinės dvi dienos, kurias praleidome Kaune prieš pat renginį, buvo pačios sunkiausios. Laimė, man per konkursą pasisekė susikaupti ir suvaldyti savo emocijas. Padėjo charakteris ir sceninė patirtis: anksčiau dainavau bažnyčios chore, mokykloje vaidinau miuzikle, dabar dainuoju Aleksandro Stulginskio universiteto chore.

Kur laikysi karūną?
Kol kas iki žiemos atostogų ji bus su manimi, o paskui pargabensiu namo. Jau sugalvojau jai padaryti stiklo dėžutę ir pastatyti gerai matomoje vietoje namuose, kad būtų kaip įrodymas, kad galiu pasiekti viską, bet svarbiausia – kad tėvai galėtų manimi didžiuotis.

Kodėl buvo taip svarbu nugalėti?
Visada siekiau gerų savo charakterio savybių, talentų, sugebėjimų viešo pripažinimo. Tai nėra puikybė: norėjau, kad tėvai, kurie mane augino, auklėjo, mokė, sudėjo į mane visas gražiausias savo viltis, žinotų, kad aš niekada jų nenuvilsiu. Jie labai daug dirba, todėl niekada nėra matę manęs dainuojančios ar šokančios, nematė manęs scenoje. Savo prisistatymo kalbą perrašiau tris kartus, vis rasdavau, kuo ją papildyti. Kai ją sakiau, mačiau ašaras mamos akyse, tėtis šypsojosi. O kaip jie abu džiaugėsi ir didžiavosi man laimėjus!
Nuo mažų dienų svajojau būti princese, karalaite. Įkvėpė pasakos, filmai – juk karalaitės pačios gražiausios ir gyvena laimingai. Mokykloje manęs niekas nelaikė gražia, daug kam atrodžiau šalta, „pasikėlusi“, bet tik todėl, kad visada turiu savo nuomonę ir nepasiduodu kitų įtakai. Tik pradėjusi studijuoti Kaune sulaukiau didesnio vaikinų dėmesio, nors su savo išvaizda pradėjau eksperimentuoti gana anksti, dar mamos padedama: ji man garbanojo plaukus, darė įvairias šukuosenas. Mama turi stiprų grožio pojūtį, domisi mada, kuria įvairias grožybes ir papuošalus. Į šią kūrybą įtraukė ir mane: bikinio rungtyje pasipuošiau pačios sukurtu plastikinių gėlių vėriniu.

Kaip sekėsi ruoštis konkursui?
Mano sprendimą dalyvauti konkurse labai palaikė mama. Ji tapo mano asmenine fotografe: fotografavo sode, su gyvuliais, prie technikos, prie bičių avilių.
Finale turėjau pademonstruoti talentą. Prisiminiau, kad abi su mama labai mėgstame šokti, stebime visus per televiziją rodomus pramoginių šokių konkursus. Deja, dėl ūkio darbų apimties mama negali įgyvendinti savo svajonės mokytis šokti pas profesionalus, o aš Kaune kurį laiką lankiau šokių studiją „Aistra šokiui“.
Laimingas atsitiktinumas padėjo man greitai rasti tame pačiame universitete studijuojantį ir pramoginius šokius šokantį partnerį Simoną Adamkevičių, su kuriuo konkursui parengėme tango. Sunku nebuvo: šokti man didelis malonumas – atsiveria visai kitas pasaulis.

O jei nebūtum laimėjusi?
Į nesėkmes žiūriu kaip į gyvenimo pamokas. Kam liūdėti, graužtis – susimąstyk, padaryk išvadas ir eik pirmyn. Mane ir čia įkvepia karalaitės ar karalienės pavyzdys: titulas įpareigoja, kad ir kaip būtų sunku, elgtis pavyzdingai, garbingai, nedaryti nesąmonių, būti išmintingai.
Kokios tavo gyvenimo vertybės?
Jau seniai supratau, kad didžiausias mano turtas – šeima, žmonės, kurie yra šalia, kurie mane užaugino. Mano tėvai labai skirtingi: tėtis aršesnis, mama rami, švelni, ją sunku sutrikdyti. Ji daug skaito, ne tik kaupia asmeninio gyvenimo išmintį, bet ir semiasi jos iš knygų, o tėčiui puikiai sekasi įvairiausi ūkio darbai, jis gali sukonstruoti bet kokį įrenginį. Tarp tėvų niekada nekyla ginčų – visus nesusipratimus stengiasi išspręsti be barnių. Jie gerbia vienas kitą, neslepia meilės, savo santykių artumo ir tai man labai imponuoja – tokią aš įsivaizduoju ir savo šeimą.

Esi tėčio ar mamos vaikas?
Išvaizda ir išmintis – mamos, charakteris – tėčio, todėl man gyventi nėra paprasta. Didelis išbandymas: viena galvoju, kita darau. Visgi dažniausiai vadovaujuosi ne protu ir logika, o klausau širdies balso. Taigi, gal esu mamos vaikas… Su mama smagu ir kavą gerti, ir daržus ravėti, ir apie madas paplepėti. Nuo jos neslepiu nieko, net didžiausių savo paslapčių. Ji niekada manęs nepeikė, nesmerkė, neskaitė moralų ir nieko nedraudė, proto ribose leido daryti viską, pačiai priimti sprendimus. Manau, kad tėvams didelių rūpesčių nepridariau.

Kokia didžiausia tavo silpnybė?
Retai karalaites ar karalienes pamatysi su kelnėmis: didžiausia mano silpnybė – suknelės. Kur einu, vis perku, jos jau nebetelpa mano spintoje, tad braunuosi į mamos. Suknelės – moteriškumo simbolis, jos pabrėžia ir išryškina dailią moters figūrą.

Moki vairuoti traktorių ir kombainą, puikiai krauni šieną, gražiai dainuoji, šoki ir myli gyvūnus, dirbi savanore gyvūnų globos namuose…
Taip, turiu daug pomėgių, bet ryškiausias – meilė gyvūnams, visada buvau savo namų ūkio mažoji veterinarijos gydytoja. Vis dėlto studijuoti pasirinkau ne veterinariją, o gana naują specialybę – sumaniąją gyvulininkystę, ji sujungia veterinariją, šiuolaikiškas technologijas, racionalų požiūrį į ūkininkavimą, ekologiją – atsisakoma vartotojiško požiūrio į gyvulius, mokoma juos auginti nesukeliant streso. Neatmetu galimybės, kad baigusi šias studijas dar semsiuosi agronomijos ar veterinarijos žinių. Nors esu dar tik antrakursė, domiuosi mokslo ir technikos naujovėmis, grįžusi namo tėvams išpasakoju, ką naujo sužinojau universitete. Kartais kai ką jie pritaiko savo ūkyje, o kartais tik šypteli: girdi, mes jau viską puikiai žinom ir taip darom.

Ar galėtum gyventi mieste?
Gyvename senoje sodyboje, kurioje ramu, gera ir šią harmoniją aš labai branginu. Nesu didmiesčio žmogus, man nereikia triukšmingų klubų, diskotekų, geriau jaučiuosi ramioje, kamerinėje aplinkoje, traukia knygos, piešimas. Man labai svarbu išlaikyti vidinę darną, o nuolat būdama minios šurmulyje greitai išsenku, pavargstu – tuomet būtina pabūti vienai. Bet be žmonių ilgai išbūti negalėčiau…

Kada jautiesi laiminga?
Kai pildosi svajonės. Noriu turėti gražią šeimą, vaikų, gražiai gyventi. Anksčiau susitelkusi ieškojau vaikino – jis būtinai turi būti panašus į mane charakteriu, siekiais, būti veiklus ir ryžtingas ne tik siekdamas manęs, bet ir visose gyvenimo srityse. Supratau, kad skubinti tokių dalykų negaliu: kas lemta, įvyks savaime. Didžiausia laimė būtų neapsigauti ir sutikti savo žmogų. Dar svajoju pamatyti žydrą vandenyną, nes, be Anglijos, nesu niekur buvusi. Mano svajonių šalis – Tailandas: pamačiau nuotraukas ir užsidegiau noru ten nukeliauti.

Ar įsivaizduoji save įsikūrusią svečioje šalyje?
Turiu labai trumpą emigrantės patirtį – du mėnesius gyvenau Anglijoje. Ten man niekas neprilipo: nei žmonės, nei kultūra, nei kalba. Supratau, kad negalėčiau kalbėti svetima kalba, o gyventi noriu tik šalyje, kurioje užaugau. Man svarbu būti arti savo šaknų: tėvai, sesuo, draugai, ūkis, gimta šalis, kurioje dar tiek daug nematyta, nepatirta – čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Užsienyje nė vieno išskėstomis rankomis nelaukia. Kad įsitvirtintum, pelnytum pripažinimą, išsikovotum vietą po saule, reikia labai daug ir sunkiai dirbti. Bet kodėl taip pat uoliai ir nuoširdžiai nedirbus čia, Lietuvoje? Jei nesistengsi, nieko ir nelaimėsi.

Pirmoji vicemis Sandra Tamkevičiūtė: „Iššūkius priimu iškelta galva“

Pirmosios vicemis titulą pelniusi Sandra Tamkevičiūtė iš Kauno r., Juragių kaimo, net ir renginiui pasibaigus ilgai negalėjo atsigauti. „Negaliu patikėti – didelė staigmena: pasirodo, aš, kaip ir kai kurios kitos merginos, tiesiog neįvertinau savęs, – prisipažino Sandra, konkurse dalyvavusi kartu su sese Aurelija. – Dalyvauti neketinau, mane mamos prikalbėta užregistravo sesuo. Sužinojusi įpykau, bet paskui atlėgau: manau, kad gyvenime laimi tik stiprūs, ryžtingi, tvirti žmonės, nebijantys jokių iššūkių. Viskas įmanoma, jei atkakliai sieki tikslo ir nebijai dirbti. O kad man būtų smagiau dirbti ir kovoti šiame konkurse, aš ėmiau ir užregistravau Aureliją. Gaila, kad sesuo nieko nelaimėjo, bet mes abi mokame džiaugtis viena kitos pergalėmis.“
S. Tamkevičiūtė sakė esanti labai laiminga. Ji nuo vaikystės žavisi žirgais, tai ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo būdas, darbas, aistra. Sandra yra patyrusi raitelė, sėkmingai dalyvauja konkūruose ir svajoja turėti nuosavą žirgyną. Žinant jos charakterį, tikėtina, kad taip ir nutiks. Keista tik, kad ji nusileido konkurso organizatoriams, neleidusiems į Raudondvario dvarą įjoti ant grynakraujo ristūno…
„Tėvai turi mišrų galvijų ir žemės ūkį. Moku visus žemės ūkio darbus, kiek galėdama stengiuosi padėti, matau, kaip jiems sunku. Vis dėlto turiu kurti savo gyvenimą: esu meilės „emigrantė“ – įsimylėjau vaikiną ir visai neseniai kartu su trimis savo žirgais persikrausčiau į gyventi į Palangą. Manto tėvai turi žirgyną, kuriame abu kartu dirbame ir sportuojame“, – pasakojo Klaipėdos universitete kūno kultūrą ir sporto pedagogiką studijuojanti S. Tamkevičiūtė.

Antroji vicemis Gabija Pranaitytė: „Į gyvenimą žvelgiu su šypsena“

„Svajojau laimėti karūną – o kuri iš merginų apie ją negalvojo?“ – prisipažino Gabija Pranaitytė iš Biržų r., Zastaučių kaimo, jai atiteko „Mis ūkininkaitės 2016“ antrosios vicemis titulas. Mergina kritiškai vertina savo pasirodymą: nebuvo pasirengusi taip stipriai kaip kitos, sunku buvo kalbėti per prisistatymą.
Jaudinosi net ir talentų rungtyje, kartu su Aleksandro Stulginskio universiteto tautinių šokių kolektyvo „Sėja“ nariais atlikdama specialiai konkursui iš trijų šokių sukurtą naują šokį. „Muzikos mokykloje baigiau chorinio dainavimo ir pianino klasę, o atvykusi į Kauną studijuoti A. Stulginskio universitete pradėjau šokti kolektyve „Sėja“ – scenoje nesu naujokė, bet šis pasirodymas ne paprastas, o konkursas“, – įvertino Gabija.
Ji įsitikinusi, kad gyvenime reikia išbandyti viską, nebėgti, neatsisakyti progų patikrinti save: nepabandžiusi juk nežinosi, ar sugebi, ar tau patinka, ar tai tavo pašaukimas. Taip ji visai atsitiktinai ir neplanuotai atsirado konkurso dalyvių sąraše – užsiregistravo pakalbinta per Akademijos miestelyje vykusią parodą „Ką pasėsi“. Gabijos kredo: būti atvirai ir į gyvenimą žvelgti su šypsena – taip ir gyventi, bendrauti lengviau, ir kiekviena diena atrodo graži, kažkuo ypatinga.
Būsima agronomė prisistato esanti ūkiška mergina ir prisipažįsta, kad tokią specialybę pasirinko norėdama padėti tėvams – jie turi nedidelį ūkį, kuriame augina pupinių ir miglinių šeimos kultūras. Mergina nuo vaikystės jaučia didelę trauką ir meilę žemei. Jausmas, matyt, abipusis: ką pasodina Gabijos rankos, viskas prigyja, viską žemelė išaugina ir duoda didelį derlių.
Kaip ir daugelis jaunų merginų, G. Pranaitytė turi ne vieną pomėgį, bet paprašyta įvardinti mieliausią išsiduoda – maisto gaminimas.
„Mano močiutė, mama – puikios kulinarės ir konditerės. Močiutė – „Biržų duonos“ recepto autorė, o mama norėjo tapti konditere, bet apsigalvojo, išsigando, kad gali pakenkti figūrai“, – juokiasi antroji vicemis. Ji moka ir duoną kepti, ir įvairius patiekalus gaminti, tačiau užvis labiausiai patinka virtuvėje improvizuoti.

Mis šeimininkaitė Karolina Šakytė: „Konkursas įrodė, kad galiu viską!“

„Tėvai man įskiepijo svarbiausias gyvenimo vertybes: pagarbą žmogui, kaimui, ūkiui, gamtai. Myliu žirgus, mėgstu skaityti knygas, dainuoti, turiu talentą mokytis, gaminti“, – savo anketoje rašė Karolina Šakytė iš Telšių r., Nevarėnų seniūnijos, Trimisidžio kaimo. Visą konkursą jos veide neblėso šypsena, nors teko išgyventi didžiulę įtampą: ne juokas visose rungtyse būti paskutinei – jos numeris buvo dvyliktas.
Karolina prisipažino dalyvauti šiame konkurse svajojusi nuo 2010-ųjų – tuomet į finalisčių gretas bandė patekti jos sesuo Toma, deja, jai nepavyko, o pati Karolina buvo per maža. Išgirdusi apie vėl rengiamą konkursą „Mis ūkininkaitė“ ilgai nesvyravo, ją palaikė ir jaunesnis brolis Antanas.
„Konkursas – puiki proga patikrinti save, nustatyti, kokia kryptimi toliau eiti, ką tobulinti, kur pasitempti“, – sakė „Mis šeimininkaitės 2016“ titulą pelniusi mergina ir prisipažino, kad sunkiausia buvo suderinti rengimąsi konkursui ir intensyvias studijas – Vilniaus universitete ji studijuoja mediciną.
Didžiausia K. Šakytės aistra – kulinarija ir konditerija. Ji su įkvėpimu eksperimentuoja gamindama įvairius patiekalus, ypač iš jautienos – tėveliai turi ekologinį ūkį, augina limuzinų veislės mėsinius galvijus. Karolina kepa duoną, pyragus, įvairias bandeles, pyragėlius – talentų rungtyje šių gardėsių jį atnešė pilną pintinę, o kol svečiai vaišinosi, užtraukė dainą.
„Šokoladiniams grybukams cukraus ir miltų nepakanka, reikia ir šypsenos, ir dainos. Meilė dainai – visos mano šeimos kraujyje: nuo dainos širdis atsigauna, – tvirtino konkursantė, o savo pasirinkimą studijuoti medicinos mokslus paaiškino pavydėtinai protingai: – Labai mėgstu bendrauti ir jaučiuosi laiminga galėdama padėti žmonėms. Mėgstu mokytis, ypač sekasi biologija, chemija. Medicinos darbuotojas visada gali tapti kepėju, o atvirkščiai – kažin? Bet kol kas eksperimentai virtuvėje – mano pomėgis.“

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.