Nuo vieno kraštutinumo į kitą: kaip supriešinamos kaimo kartos

Lietuvos valdžia, remdamasi ES reglamentais, prieš 14 metų ėmė įkyriai patarinėti vyresnio, bet dar ne pensinio amžiaus žemdirbiams mesti žemės ūkį, lipti ant krosnies ir užleisti vietą jaunimui. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai perspėjus, kad jauniems pareiškėjams suteikiamos per didelės privilegijos gauti europinę paramą ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse, dabar visu greičiu ėmė suktis atvirkštinis biurokratinis mechanizmas – jaunos šeimos, norėjusios kurtis provincijoje, liks be žadėtų lengvatų.

Neproporcingos lengvatos

Dar vasarą lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, gavusi vienos Vilniaus r. mažosios bendrijos skundą, nustatė, kad Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programa (KPP) diskriminuoja gausų visuomenės sluoksnį. Taisyklės, pagal kurias vertinamos europinės paramos prašančių, kaimuose biokuro gamyklėles, kepyklas, kraštovaizdžio priežiūros (medžių genėjimo, apželdinimo) įmones atidaryti sumaniusių asmenų paraiškos, suteikė jaunimui „neproporcingų pranašumų, dėl kurių nukenčia apie savo verslą Lietuvos kamiškuose regionuose galvojantys vidutinio amžiaus piliečiai, nes jiems labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma surinkti net minimalių atrankos balų“.

25 papildomus balus galėjo gauti jaunesnis nei 29 metų vedęs vyras ar tokio pat amžiaus ištekėjusi moteris, norintys įsikurti kaimuose, verstis žemės ūkio paslaugomis ir kitomis veiklomis, nurodytomis Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje. 15 balų paskatinimas buvo skiriamas pirmąjį būstą provincijoje įsigyjantiems ne vyresniems nei 35 metų, šeimas sukūrusiems asmenims.

Meldinių nendrinukių pranašumai

KPP programa taip pat numatė lengvatų kaime verslą pradėti pasišovusiems į tėvynę grįžusiems emigrantams. Ir moterims. Bet Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba dėl to buvo rami. „Tai reikalinga priemonė. Siekiama tikrosios, o ne propagandinės lyčių lygybės, nes statistiniai duomenys labai aiškiai rodo, kad moterų verslininkių beveik perpus mažiau. Moterims suteikiama tik penkiais balais (iš maksimalių 100) daugiau negu vyrams, paraiškos vertinamos ir pagal kitus požymius, tad vyrai tikrai neturėtų jaustis diskriminuojami“, – tvirtina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vadovas Vytis Muliuolis. O ūkininkai, kurių valdoms modernizuoti ES struktūrinių fondų lėšų skiriama mažiau negu meldinių nendrinukių lizdams su perinamais kiaušiniais apsaugoti?

Liks apgauti

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis, kelis mėnesius svarstęs, neseniai sulygino jaunimo ir veteranų teises. Vėlgi remdamasis ES teisynais. „Ūkininko patarėjo“ pašnekovai baiminasi, kad ministro įsakymas jaunuosius kaimo gyventojus supriešins su senąja žemdirbių karta, o Lietuvos žemės ūkiui pridarys tik žalos – net ir agrarinius mokslus baigęs, iš žemdirbių dinastijų kilęs jaunimas dar masiškiau bėgs į užsienį, o jaunos šeimos, kurias palankiomis pirmojo būsto statybų sąlygomis Vyriausybė viliojo į nusenusius ir ištuštėjusius kaimus, liks apgautos.

Biurokratai atšaldė entuziazmą

„Kur buvo, kodėl tada tylėjo tie lygių galimybių kontrolieriai, kai jaunųjų ūkininkų katastrofiškai mažėjo?! Nuo 2008-ųjų – net 55 proc. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2005-aisiais Lietuvoje ūkininkavo 45 330 jaunesnių nei 40 metų vyrų ir moterų, o 2017-aisiais – tik 21 173. Dabar vos 10–12 proc. ūkininkų dar labai toli iki pensijos. Iš tiesų tokių gali būti dar mažiau – dalis pasiėmė jauniesiems ūkininkams įsikurti skirtą paramą ir išrūko į miestus ar užsienį, o ūkiuose pluša seni tėvai. Tie patys, kurie staiga atgavo jėgas, pasinaudoję ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos programos lėšomis. Prieš 10 metų jaunimas troško turėti kaime savo svajonių namą, šiuolaikinių ūkinių pastatų, geriausių veislių galvijų, visų žemės ūkio padargų, kurių reikia norint sėkmingai ūkininkauti. Bet valdininkai atšaldė jaunimo entuziazmą“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas.

Tik vienas supratingas valdininkas

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininko V. Buivydo manymu, Lietuvos žemės ūkiui reikia esminių permainų, negalima iš inercijos vien rapsus ir javus ar kokius gluosninius žilvičius, iš kurių gaminamas „pažangus“ biokuras, auginti. Tik jaunimui užtektų drąsos ir vaizduotės vietoj grūdininkystės, kuri nesukuria didesnės pridėtinės vertės, imtis išmaniosios žemdirbystės. O ji vienintelė gali išjudinti sustingusį mūsų žemės ūkį.

„Jaunimas nebijo iššūkių ir naujovių, keičiančių, praplečiančių kaimo verslų sąvoką. Bet šiandienėje Lietuvoje jaunieji dažniausiai išmetami už borto. Neviltis apima, kai Europos jaunųjų ūkininkų forumuose išgirsti, kad 73 proc. Lenkijos ūkių modernizavimo programos lėšų atitenka jaunimui. Jaunieji naujakuriai gauna daugiau balų negu vyresnieji ūkininkai ir iškyla į viršų. Tik vienas žemės ūkio ministras Giedrius Surplys padėjo smulkiesiems, jauniesiems ūkininkams. Gal dėl to, kad buvo panašaus amžiaus kaip mes“, – svarstė V. Buivydas.

Suvaržymas ar palengvinimas?

Anot V. Buivydo, G. Surplys palengvino jaunimui galimybes konkuruoti su stambiaisiais, seniai ūkininkaujančiais, daugiausia europinių lėšų per 15 Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų susišlavusiais žemvaldžiais. „Tai joks didžiųjų ūkininkų teisių suvaržymas. Jie gali apriboti savuosius apetitus, sumažinti itin chemizuotą, negailestingą aplinkai, žalojančią ūkinius gyvūnus gigantišką savo gamybą ir vėl susigrąžintų pirmumo balus, prašydami europinės paramos. Iš Lietuvos per 29 metus emigravo 15 proc. žmonių, o iš kaimo per tą patį laikotarpį – daugiau nei pusė jaunimo. Jeigu valstybės agrarinė politika nesikeis, po 50 metų, o gal ir dar anksčiau, kaime jaunų veidų visai nematysime“, – nelinksmai pranašavo ŽŪR vicepirmininkas V. Buivydas.

Vyriausiasis euroderybininkas ragino stambėti

Raseinių r. ūkininko Alfredo Bardausko manymu, negalima kiršinti skirtingo amžiaus ūkininkų. Tačiau A. Bardauskas sutinka, kad ūkininkavimo pradžia vaikinams ir merginoms, ypač augusiems miestuose, gyvenvietėse ir negalintiems tikėtis tėvų ūkininkų pagalbos, Lietuvoje iš tiesų sunki.

„Pats tai patyriau. Teko kovoti dėl būvio, atlaikyti kitų ūkininkų konkurenciją. Patikėjome vyriausiuoju Lietuvos euroderybinku Petru Auštrevičiumi, kuris, grįžęs iš Briuselio, 2001–2002 metais gyrė didelius vokiečių, prancūzų ūkius, apgailestavo, kad Lietuvos ūkeliai per smulkūs, ir ragino lietuvių žemdirbius taip pat stambėti, iš bankų skolintis pinigų verslo investicijoms. Kai padidinome pasėlių plotus, staiga tapome „žemgrobiais“. Tik trukdome moderniems jauniesiems ūkininkams, kurie 20 ha šilauogių plantacijose sukuria daugiau pridėtinės vertės, negu mes 900 ha grūdininkystės ūkiuose“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ piktinosi A. Bardauskas.

Smaugia viduriniąją klasę

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentui A. Bardauskui apmaudu, kad žodžiais valdžia tarsi remia viduriniąją kaimo klasę, o iš tikrųjų ją smaugia. „Gal valdininkams nepatinka, kad mes per daug savarankiški, savo galva mąstome? Jaunimui reikia padėti, bet negalima išpaikinti. Į kaimus „ūkininkauti“ dabar veržiasi lengvos europinės duonos mėgėjai. Jie iškraipo žemės rinką, sukelia sklypų nuomos kainas, nori atimti kaimynų dirbamus plotus, kad patys deklaruotų daugiau žemės ūkio naudmenų ir gautų didesnes tiesiogines išmokas. Paskui jas kaip baudžiauninkai atiduoda sklypų savininkams ir aimanuoja, kad nebeturi ES lėšų, nors jų gauna daugiau. Tiesiog kvailai rizikuoja ir nemoka visko apskaičiuoti kaip patyrę ūkininkai“, – tvirtino A. Bardauskas.

Kam perduos ūkius?

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas priminė, kad mūsų valstybėje dabar bandoma supriešinti ne tik jaunus ūkininkus su senesniais. „Miestą su kaimu – irgi. Per televiziją ir radiją girdime, internete perskaitome, kokie nedraugiški ūkininkai – iš valstybės biudžeto gautų pinigų turi kaip šieno, bet nenori „solidariai“ jais pasidalyti su pensininkais, gydytojais, mokytojais. Jaunimas į žemės ūkį neina. Apie 60 proc. Lietuvos ūkininkų – penkiasdešimtmečiai ir pensininkai. Kam jie perduos tvirtus, žemės ūkio technika ir įranga aprūpintus savo ūkius, kai ateis laikas trauktis, o sūnūs ir dukros nė negalvoja grįžti iš Londono? Tuos sunkiu žemdirbių prakaitu sukurtus ūkius nusipirks stambios korporacijos, žarstančios dideles lėšas“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino A. Stančikas.

Kaimas laikosi ant šeimos ūkių

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Juozas Olekas siūlo pirmiausia stiprinti šeimų ūkius. „Ant jų kaimas laikosi. Kaimams taip pat reikia jaunimo dainų, vaikų klegesio, žalumos, nedulkančių kelių. O stambūs ūkiai turėtų keistis, kitaip ilgai netrauks. Neefektyvus, nenašus, atgyvenęs samdinių darbas ilgainiui sužlugdys intensyvius ūkius“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė J. Olekas.

Emigravo nesulaukę valstybės dėmesio

Jurgita STAKĖNIENĖ

Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė

Ta praėjusio dešimtmečio parama pirma laiko nutraukiantiesiems prekinę žemės ūkio gamybą susilaukė šalininkų, bet buvo ir kritikuojama. Vyresniesiems ūkininkams suteikta proga oriai baigti verslą – neprarasti pajamų ir prisidurti pinigų prie pensijos. Daugiausia išėjo 2–3 karvučių savininkai.

Mano, valstybės tarnautojos ir tiesiog Lietuvos pilietės, nuomone, jaunimą reikia skatinti likti kaime. Per daug jaunų žmonių dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl to, kad valstybė iki šiol šykštėjo jiems dėmesio, paliko gimtąsias sodybas ir emigravo į užsienį.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas