Nustatys pieno supirkimo kainas?

Šalies pieno sektorius artėja prie pavojingos ribos. Į Seimą išrinkti politikai gyvulininkystę buvo paskelbę prioritetine žemės ūkio šaka. Deja, pastarųjų metų įvykiai (Rusijos embargas ir ES pieno kvotų panaikinimas) pienininkystę įstūmė į nuostolių prarają. Pieno supirkimo kainos nukrito žemiau jo gamybos kaštų. Didžiosios šalies pieno perdirbimo bendrovės iš Lietuvos ūkių pieną superka pigiau nei iš Estijos ir Latvijos ūkių. Nuo 2013 m. iki 2015 m. kasdien buvo įsivežama po 1,5 tūkst. t pieno žaliavos, per metus – apie 400 tūkst. t. Seimo narės ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės parengtas, Seimo priimtas Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas nesuvaldė šalies pieno rinkos. Įstatymą pradėta taisyti. Pieno gamintojai suskirstyti į dešimtį grupių, pieno kaina priklauso nuo parduodamos žaliavos kiekio. Supirkėjai, ypač tarpininkų kooperatyvai, pieno gamintojams moka 6–8 euro centus už kilogramą, nors patys iš pieno perdirbimo įmonės gauna beveik dešimčia euro centų daugiau. Stambesnieji pieno gamintojai už kilogramą pieno gauna šiek tiek daugiau. Žemdirbiams siunčiami pranešimai, jog pieno gamintojams, kurie kovo mėn. už pieno kilogramą gaudavo 11 euro centų, nuo balandžio 1 d. bus mokami tik 8 euro centai. Kai panaši situacija buvo susidariusi 2003 m., išprovokavusi protestus ir teismus, Vyriausybė (tuometis premjeras Algirdas Brazauskas ir žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis) patvirtino minimalią pieno supirkimo kainą – 35 centus. Vyriausybė atsiskaityti su žemdirbiais pieno perdirbėjams skyrė 56 mln. Lt, šie įsipareigojo mokėti minimalias kainas. Žemės ūkio sektorių kuruojanti ir ministerijos vadovą delegavusi Seimo Darbo partijos frakcija užregistravo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo nustatyti minimalias žalio pieno supirkimo kainas.
Apie politikų ketinimą padėti šalies pieno gamintojams paprašėme įstatymo pakeitimo projekto iniciatoriaus, Seimo Darbo partijos frakcijos nario Jono KONDROTO komentaro.

„Šiuo metu pieno sektorius susiduria su sunkumais, turime reaguoti į esamą situaciją ir padėti pieno gamintojams. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2016 m. sausio 1 d. šalyje buvo įregistruota 53 730 karvių laikytojų ir 300 618 karvių (2003 m. Lietuvoje buvo 192 tūkst. pieno ūkių ir 451 tūkst. karvių). Didelis šalies pieno gamybos sektoriaus trūkumas – 66 proc. pieno ūkių yra smulkūs, už pieną jiems mokama pati mažiausia kaina. Vidutinis pieno ūkis – 56 karvės (2003 m. buvo dvi piendavės). Kooperacija vėluoja, pieno gamintojai neieško verslo ryšių su Latvijos ir Estijos ūkininkais. Šalies pieno gamintojai dirba nuostolingai, o pieno perdirbimo įmonės visuomet skaičiuoja pelnus. Galutinėje pieno produkto kainoje gamintojui tenkanti dalis siekia 24 proc., pieno perdirbėjui – 35 proc., prekybininkui – 23 proc. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą nėra nustatytos minimalios žalio pieno supirkimo kainos, taigi sudaroma situacija, kai pieno perdirbėjai turi visas galimybes piktnaudžiauti. Surinkau 29 Seimo narių parašus ir skubos tvarka teikiu svarstyti įstatymo projektą. Juo Darbo partija siūlo laikinai, iki 2017 m. sausio 1 d., kol pieno sektorius stabilizuosis, nustatyti minimalias žalio pieno supirkimo kainas. Tokiu būdu užtikrintume, kad nebūtų piktnaudžiaujama jų sąskaita. Mūsų žiniomis, šiuo metu stambiesiems pieno gamintojams už pieno kilogramą mokama vidutiniškai po 16 euro centų, mažiesiems – apie 8 euro centus. Darbo partijos frakcija siūlo nustatyti ne mažesnes minimalias pieno supirkimo kainas: pieno perdirbėjai pieno gamintojams turėtų mokėti ne mažiau kaip 16,5 euro cento už kilogramą pieno žaliavos, supirkimo tarpininkai (kooperatyvai, individualios įmonės, kurių, ŽŪM duomenimis, yra apie 60) mokėtų ne mažiau nei 13 euro centų. Pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, perkantiems pieną iš savo narių, būtų leista pieno supirkimo kainas nusistatyti kaip ir anksčiau – valdybos sprendimu. Darbo partijos frakcijos siūlymai neužkerta kelio kitiems Seimo nariams diskutuoti, ieškoti sprendimų, kaip padėti nuostolius patiriančiam pieno gamybos sektoriui.
Darbo partijos deleguota žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė per dvejus metus pieno ūkiams iškovojo nemažai ES ir mūsų valstybės paramos, inicijavo pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų santykių teisinės bazės stiprinimą.
Teikiamu įstatymo projektu siūloma nustatyti ir sankcijas už įstatymo pažeidimus: už nurodytų reikalavimų nevykdymą pirmą kartą būtų skiriama 1 proc. dydžio metinės apyvartos bauda, o už pakartotinį nevykdymą – 2 proc. dydžio. Pagal Darbo partijos pasiūlytas pataisas, pieno žaliavos supirkėjų atsiskaitymą su pieno gamintojais prižiūrėtų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Kiek prisimenu, po 2003 m. Vyriausybės patvirtintos minimalios pieno supirkimo kainos didžiosios pieno perdirbimo bendrovės kreipėsi į teismą ir iš valstybės išsireikalavo milijoninių kompensacijų. Tikiuosi, kad šįkart taip neatsitiks. Darbo partijos siūlymas – bandymas pajudinti iš mirties taško klausimą dėl šalies pieno ūkių krizės sprendimo būdų.“

Komentarą parengė
„ŪP“ korespondentas
Justinas ADOMAITIS

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.