Palaiminti baltų dievų

Inga MOTUZIENĖ

v2Įsimintinos, gražios, prasmingos – visi svajoja apie tokias vestuves. Populiarėjant senovės lietuvių kultūrai, papročiams, vis dažniau jaunieji pasirenka ir baltiškas jungtuvių apeigas. Kauniečiai gydytojai Birutė ir Edgaras Diržiai pagal baltiškas tradicijas žiedus sumainė pasekę tėvų pavyzdžiu.

Pakerėjo jaukumu

„Per vestuvių metines baltiškai susituokė Edgaro tėvai, – svariausią priežastį, kodėl pernai rugsėjį pasirinko taip švęsti svarbiausią gyvenimo šventę, įvardija Birutė. – Kai pamačiau jų vestuvių įrašą, sužavėjo. Senovinės jungtuvių apeigos gamtoje ir prasmę turi, ir gražios, jaukios, mums abiem patiko ši mintis.“ „Be to, mums neteko spręsti dilemos, ar tuoktis bažnyčioje – abu nesame tikintys, – pratęsia Edgaras. – Mums nepriimtinas toks požiūris, kad, va, netikime, bet norime iškilmingų vestuvių, gražių nuotraukų, tad tuokiamės bažnyčioje. Tai nepagarba tikėjimui. Baltiška santuoka tarsi niekuo per daug neįpareigoja, neprimeta dogmų. Ši religija visuomet buvo tolerantiška, mūsų kunigaikščiai nepiršo jos užkariautiems kraštams.“
Edgaro šeimoje dar gyvas senasis lietuvių tikėjimas, palaikomos baltiškos tradicijos. Jo tėvai dalyvauja baltiškose romuviečių šventėse, švenčia Jorę, Saulėgrįžą, Rasas. Aukuras stovi ir Diržių kieme Vilkaviškyje, mama atlieka apeigas. „Tai patikėta būtent moterims, jos senovėje buvo vaidilutės, kurstė šventą ją ugnį“, – paaiškina Edgaro mama Vaidutė Diržiuvienė.

Dalyvauja visi

Edgarą ir Birutę tuokė krivė Inija Trinkūnienė. Vestuvių apeigoms Vilkaviškyje jie pasirinko dvaro tvenkinio salą, ten nebuvo sena alkavietė, bet apvalios formos erdvė turi sakralumo.
„Baltiškose vestuvėse daugiau natūralumo, nėra įžadų šablono – jaunieji patys susikuria priesaiką, visi svečiai sustoję aplinkui aukurą dalyvauja ceremonijoje, stebėtojų nėra“, – pasakoja Birutė.
Abu su Edgaru tvirtina, kad itin stiprų įspūdį paliko per apeigas visus apėmęs bendrumo, vienybės jausmas. „Ratu keliauja midaus kaušas, kiekvienas paragavęs sako linkėjimą. Taip pat ir apeiginę juostą, kuria paskui krivė surišo mums rankas, sujungdama bendram gyvenimui, pirmiausia svečiai siunčia vienas kitam, kad suteiktų jai savo geros energijos, – detales atskleidžia Birutė. – Visos jungtuvių apeigos labai gražios, prasmingos. Įspūdį palieka senosios giesmės, dievų garbinimas, druskos, grūdų, gintaro dulkių bėrimas į ugnį.“
Tiesa, kam tikėjimas neleidžia dalyvauti tokioje ceremonijoje, gali tiesiog stovėti šiek tiek atokiau. „Sudalyvavęs baltiškose vestuvėse tikrai nieks pagonimi netaps, – nusišypso Edgaras. – Negalime ir mes pasigirti, kad aktyviai laikomės baltų tikėjimo ar jį labai gerai išmanome. Bet senoji lietuvių pasaulėžiūra: pagarba gamtai, jautimasis jos dalimi, pagarba sau, kitiems, vyresniems, senoliams, tolerancija – mums artima.“

Galbut virs tradicijav3
Baltiškos vestuvės neturi teisinės galios, vis tiek tenka įteisinti civilinę santuoką. Lietuvoje teisiškai pripažįstamos tik Romos katalikų bažnyčios santuokos. Birutė ir Edgaras pirmiausia susituokė metrikacijos biure, paskui – baltiškai. Gavo diplomą, kad yra susituokę pagal senojo tikėjimo papročius.
Visiems vestuvės įsiminė jaukumu, išskirtine atmosfera. „Svečių veiduose matėme pakylėjimą. Ne visi buvo pažįstami, bet tokia ceremonija labai suartino, – pasakoja Edgaras. – Tarp mūsų draugų ne vienas prijaučia senovei, puoselėja tautiškumą, patriotiškumą, tad netrūko nuoširdaus palaikymo, daugelis mokėjo giesmes. Jungtuvėse dalyvavęs indas sakė, kad apeigos turi panašumų su induistiškomis. Jose taip pat juosta surišamos jaunųjų rankos, kaip ir pas mus, jie vedami aplink ugnį.
„Galbūt pasekę tėvų pavyzdžiu, susituokę pagal seną jį lietuvių tikėjimą, pradėsime baltišką giminės tradiciją, – viliasi B. Diržiuvienė. – Esu kilusi iš Palangos, vardu Birutė, tad man nuo mažens buvo artima šios vaidilutės istorija. Susituokus baltiškai, viduje lyg viskas sustojo į savo vietas.“

v1Lietus žadėjo pilnatvę

Vaidutė Diržiuvienė, kūrėja

Visada buvau gamtos vaikas, krikščionybė man svetima. Tikėjimas viskuo, kas gyva, sutapo su vyro Rimanto požiūriu, tad bažnyčioje nesituokėme. Kaip sako žmonės, gyvenome susidėję. Nors mama tolerantiškai priėmė tokį mūsų apsisprendimą, buvo tarpsnis, kai giminė mūsų nesuprato. O baltiškasis tikėjimas įsigijus sodybą tarsi savaime stiprėjo: atsirado ąžuolas, po juo ir aukuras, uždegam jį per baltų vienybės dieną, kitas šventes. Taip savaime pribrendo ir vestuvės. Švęsdami santuokos dvidešimtpenkmetį nutarėme duoti įžadus pagal baltų religiją.
Nors paprastai apeigoms pasirenkamos senosios sakralios vietos, šviesaus atminimo krivis Jonas Trinkūnas mums padarė išimtį ir leido tuoktis savo kieme, prie mūsų alkavietės. Kas iš giminių dalyvavo, liko pakerėti. Visą valandą truko apeigos su giesmėmis, kanklių, dūdmaišio melodijomis. Pati pasiuvau lininius drabužius, midų, kurio iš pilnatvės kaušo visi ragavo mums linkėdami, dariau iš medumi gardintos giros. Vaikai tarė žodį. Santuoką sutvirtinome laikydami titnagą, juosta sujuostomis rankomis ėjome aplink aukurą. Kaip ženklas iš dangaus pradėjo krapnoti lietutis. Sako, lietuviai surūgę, bijo lietaus, bet lietus – tai pilnatvės ženklas, tiek dvasios, tiek aruodų.
Vaikams savo tikėjimo nepiršome, savaime atsirinko. Dukra Aistė užaugusi papriekaištavo, kad ją pakrikštijome, bet tai darėme iš pagarbos protėviams. Iš tiesų reikėtų vaikų pačių atsiklausti, kokio tikėjimo nori. Svarbiausia yra dorovės samprata, pagarba ir darna.

Siekia lietuviškos tapatybėsv4

Inija Trinkūnienė, baltų religinės bendruomenės „Romuva“ krivė

Vis daugiau žmonių sąmoningai pasirenka eiti protėvių keliu, taigi ir tuoktis pagal senąsias baltų tradicijas. Jaunieji nebūtinai turi priklausyti „Romuvai“. Manome, kad visi lietuviai iš prigimties yra senojo tikėjimo atstovai, pagonys. Vienas iš svarių argumentų, kodėl pasirenkamos baltiškos jungtuvės, – lietuviška tapatybė.
Vestuvės rengiamos senosiose apeigų vietose – alkakalniuose, piliakalniuose, svarbu, kad galėtume užkurti aukurą. Ugnis yra jungiamoji grandis tarp žmonių, dievų ir protėvių. Sustoję aplink aukurą apeigose lygiomis teisėmis dalyvauja visi: giminės, artimieji, draugai. Kartu atliekame apeiginius veiksmus, kad sujungtume, pastiprintume, įkvėptume jaunuosius naujam gyvenimui. Skamba senosios giesmės, jaunieji laiminami grūdais – tai Žemynos, žemės motinėlės, simbolis. Ji teikia gyvybinių galių, vaisingumą. Jungtuvėse labai reikšminga likimo deivė Laima, prašome jauniesiems jos globos. Taip pat kaip ir abiejų susijungiančių giminių protėvių – jų palaiminimas naujai šeimai itin svarbus. Priesaiką jaunieji vienas kitam sako savais žodžiais, paskui visi susirinkusieji pakartoja mano sutvirtinimo žodžius: „Tegul labina jus motinėlė Žemyna, tegul stiprina didysis Perkūnas, tegul laimina ir visur jus lydi geroji Laima.“ Jaunieji apsikeičia ugnimi pašventintais žiedais, triskart apvedami aplink aukurą.
Dar nėra tekę tuokti jau kartą išsiskyrusių žmonių, bet savo nuostatuose jokių draudimų neturime. Senaisiais laikais santuokos buvo nesuardomos dėl socialinių aplinkybių, visuomenės sandaros. Dabar gyvenimas keičiasi. Mes tuokiame amžiams, visi apeigų linkėjimai skirti vienai šeimai, bet jei žmonėms nepasisekė, santuoka subyrėjo, manau, galėtų dar kartą tuoktis baltiškai.