Parodomoji ekonominė diplomatija ir kuklus eksportas į Kiniją

Lietuvos žemdirbiai kasmet sulaukia naujų leidimų eksportuoti produkciją į trečiąsias šalis. Pernai plačiau savo rinką atvėrė Kinija – praėjusių metų pradžioje po Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovų vizitų į Pekiną skambiai pristatytas ekonominės diplomatijos rezultatas – milžiniškos Kinijos rinkos vartai buvo atverti lietuviškam šienainiui. Praėjo beveik pusantrų metų, tačiau kol kas šienainį į šią Azijos šalį eksportuoja tik viena Lietuvos bendrovė.

Nuplukdytos bandomosios partijos

Planų eksportuoti šienainį į Kiniją turėjo dvi bendrovės – uždaroji akcinė bendrovė „My Land LT“ ir akcinė bendrovė „Auga group“. Skuodo rajone įsikūrusi uždaroji akcinė bend­rovė „My Land LT“ šienainį į Kiniją pradėjo eksportuoti šių metų pradžioje. Per pusmetį eksportuota 250 tonų šienainio. „Kol kas į Kiniją vežame bandomąsias šienainio partijas. Plukdome konteineriais iš Klaipėdos jūrų uosto. Viskas gerai, kinams mūsų produkcija patinka, jas užsako pakartotinai.

Tačiau dėl didesnių kiekių dar nieko negalime pasakyti, nes koronaviruso sukelta pandemija paveikė Kiniją ir visą pasaulį, sujaukė darbus bei planus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė UAB „My Land LT“ direktorius Justinas Baltuška.

„My Land LT“ šienainį eksportuoja į 23 šalis: Saudo Arabiją, Malaiziją, Pietų Korėją, Singapūrą, Indoneziją, Europos valstybes. Eksportuojamas šienainis – aukščiausios kokybės. Bendrovė yra sukūrusi analogų neturintį šienainio mišinį, patys augina, sėja savo pašarinių žolių sėklas. Pasak bend­rovės direktoriaus, jų šienainio kokybė bei vertė žymiai didesnė ir skiriasi nuo to, kurį mūsų ūkininkai paruošia savo galvijams.

Nors ir dabar bendrovė eksportuoja į įvairias šalis gana didelius šienainio kiekius, tačiau pajėgi pagaminti dar daugiau. „Jei viskas toliau klostysis gerai, pasaulinė situacija dėl pandemijos stabilizuosis, mes planuojame didinti savo gamybinius pajėgumus ir į Kiniją eksportuoti daugiau šienainio, – sakė J. Baltuška. – Turime savo laukus, kuriuose auginame žo-
lę – specialų mišinį šienainiui. Ūkininkai, su kuriais bendradarbiaujame, mums padeda, su jų pagalba prižiūrime laukus, tvarkome. Eksportuojame tik savo pagamintą šienainį, iš kitų nesuperkame, nes jis neatitinka kokybės.“

Akcinė bendrovė „Auga group“ keletą metų pati ieškojo eksporto galimybių į Kiniją, buvo susitikusi su galimais šienainio pirkėjais, tačiau, kaip „Ūkininko patarėją“ informavo bendrovės rinkodaros vadovas Gediminas Judžentas, šiuo metu bendrovė šienainio į Kiniją dar neeksportuoja.

Pasėjo abejonių

Derybos dėl leidimų eksportuoti šienainį į Kiniją užtruko ket­verius metus. Šios šalies ekspertai buvo atvykę į Lietuvą ir audito metu vertino ne tik eksportu suinteresuotų įmonių pasirengimą, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Valstybinės augalininkystės tarnybos vykdomą valstybinę kontrolę. Lietuvos diplomatai, valdininkai dėl galimo eksporto vyko tartis į Kiniją.

Šienainio eksporto galimybėmis į šią šalį kol kas pasinaudojo tik viena bendrovė, todėl pasigirsta abejonių, ar atsiperka valstybei taip toli esančios šalies rinkos atvėrimas, nepigiai kainavusios valdininkų, specialistų kelionės, įvairios ekspertizės, ar tai naudinga ūkininkams, žemės ūkio bend­rovėms.

„Šiemet į Kiniją eksportuoto šienainio kiekis – 250 tonų – nėra didelis, bet nereikėtų vertinti tik konkretaus atvejo, produkto kiekių. Žemės ūkio ministerijos tikslas – atverti kuo didesnes galimybes mūsų gamintojams eksportuoti savo gaminamą produkciją, o kiek ir kaip įmonės pasinaudos šiomis galimybėmis – tai jau verslo klausimai. Mums svarbiausia, kad žemdirbiai, bendrovės turėtų galimybę eksportuoti. Lietuvos eksporto geografija yra labai plati – produkciją eksportuojame į daugiau kaip 150 šalių, bet jeigu kažkur kyla kokių nors suiručių, užsidaro kai kurių šalių rinkos, lengviau „permesti“ savo produkciją į kitą rinką, kai jų yra daugiau. Mūsų siekis – kuo labiau diversifikuoti eksporto rinkas, o Kinija yra viena perspektyviausių, potencialiai stipri ir didelė mūsų eksporto rinka. Mes šia linkme ir dirbame“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė ŽŪM Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas Antanas Venckus.

Be to, eksporto kryptis nulemia ne ŽŪM. Pasak A. Venckaus, ne ji sugalvoja, kur ir ką eksportuoti – ministerija gauna žemdirbių, bendrovių prašymus, kurie mato perspektyvas, tam tikrų produktų potencialą eksportui, ir ministerija, atliepdama jų poreikius, stengiasi padėti suteikdama leidimus eksportui ir atverdama kitų šalių rinkas.

„Kinija – didelė ir perspektyvi realizacijos rinka. Ja gal nebūtinai šiandien pasinaudosime, gal kitąmet, gal ateityje, bet ji turi būti tarp mūsų eksportuotojų opcijų, ar kalbėtume apie šienainį, ar apie pieno, mėsos produktus, ar sub­produktus“, – teigė ŽŪM Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas.

Bene 10 žemės ūkio ir maisto produktų eilėje laukia leidimų eksportui į Kiniją. Dėl vienų pasistūmėta daugiau, dėl kitų mažiau. „Nuolat kalbama ir dirbama su kinais. Pernai gavome leidimą eksportuoti šienainį, po šienainio buvo kviečiai, jautiena. Dabar laukiame leidimų eksportuoti sub­produktus, žuvų produktus, šunų maistą. Nuolat vyksta darbas. Ne visos šalys gauna leidimus eksportui. Mes džiaugiamės, kad mūsų ekonominė diplomatija žemės ūkio produkcijai atverti Kinijos rinką yra pakankamai sėkminga ir net sėkmingesnė palyginti su didelėmis Europos Sąjungos valstybėmis. Tai liečia ne tik šienainį, bet ir daug maisto produktų, kuriuos labai nori į Kiniją eksportuoti ne tik mūsų gamintojai, bet ir kitų šalių“, – tvirtino A. Venckus.

ŽŪM kartu su Užsienio reikalų ministerija yra pagrindinės ekonominės diplomatijos institucijos, kurios įmonėms padeda surasti patikimų prekybos kontaktų – vieniems maisto gamintojams tai padaryti yra sudėtinga.

Eksportuojama daugiau žaliavos

Pernai į Kiniją leista eksportuoti ne tik šienainį, bet ir grūdus, šaldytą jautieną. Pirmieji keturi laivai su 260 tūkst. tonų lietuviškų kviečių į Kiniją iškeliavo pernai rudenį. Grūdininkai planuoja eksportą plėsti, laukiama ankštinių augalų, miežių ir rapsų eksporto leidimų. Nors žemės ūkio produkcijos į Kiniją eksportuojama palyginti nedaug, nemažai verslininkų įžvelgia dideles eksporto į Kiniją galimybes. Kinija būtų viena iš stiprių alternatyvių rinkų. Ten neribota paklausa, milžiniška rinka. VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, 2019 m. prekių apyvarta tarp Kinijos ir Lietuvos augo ir buvo 1,2 mlrd. eurų. Lietuvos prekių eksporto į Kiniją vertė 2019 m. augo 55 proc. – iki 277 mln. eurų. Didžiausią teigiamą efektą eksporto augimui turėjo medienos, jos dirbinių ir optikos, matavimo, medicinos prietaisų sektorių produkcijos pardavimo augimas.

2019 metais Lietuva į Kiniją išvežė 3 tūkst. tonų produktų, daugiausia pieno – pieno konservų, sūrių, maistinių pieno miltų, pieno išrūgų, valgomųjų ledų, kulinarijos gaminių ir kt. Kinija ir šiemet išlieka prioritetine rinka, kaip ir JAV, Izraelis, Japonija, Ukraina, į kurias nukreipta ekonominės diplomatijos veikla ir į kur savo produkciją norėtų eksportuoti nemažai bendrovių. 2018 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė apie 17 proc. visų į užsienio valstybes išgabenamų prekių. 2019 m. jo apimtis siekė 4,8 mlrd. eurų, o šiemet, prognozuojama, pasieks 5 mlrd. eurų ribą.

Dauguma produktų, kurie pasiekia įvairias pasaulio rinkas, yra toliau perdirbti skirta žaliava, pavyzdžiui, pieno miltai, išrūgų baltymai, grūdai, šienainis. „Gerai, kad atverta Kinijos rinka šienainiui, kitai produkcijai, sveikintina, kad yra eksporto į šią šalį galimybių, tačiau norėtųsi, kad eksporto apimtis augintų didelės pridėtinės vertės produktai, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Petras Puskunigis. – Visos šalys stengiasi eksportuoti ne žaliavas, o pagamintą produkciją – jogurtus, sūrius, dešras, mėsą. Savo ruožtu mes eksportuojame šienainį, grūdus, kitą žaliavą, kurioje nėra pridėtinės vertės. Gal reikėtų kad ir minėtą šienainį „pervaryti“ per gyvulį ir parduoti pieną, sviestą, sūrius.“

Pasak LŽŪBA vadovo, eksportuojant didelės pridėtinės vertės produktus daugiau naudos turėtų ir patys gamintojai, ir šalies ekonomika. „Juokdavomės iš didžiosios kaimynės, kad rūdą parduoda, nieko nesugeba pagaminti, o dabar mes patys taip darome, – sakė P. Puskunigis. – Kad žemdirbiai, gamintojai labiau orientuotųsi į didesnės pridėtinės vertės produktų eksportą, reikia pastovios, normalios politikos, kad kas metus nesikeistų ministrai ir pati politika. Gaila, kad nėra suformuotos jokios žemės ūkio strategijos – kur vėjas papūtė, ten ir palinkome.“

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė