Į partijų „aukso puodus“ daugiausia sužeria valstybė

Prasidėjus rinkimų kampanijai, politinės partijos vis dažniau krapšto savo pinigines – jau reikia mokėti už reklamą, spausdinti agitacinius plakatus, bukletus, apstu kitokių išlaidų. Iš kur jos ima tiek lėšų? Parlamentinės partijos gauna dotacijas iš valstybės biudžeto, dauguma savo iždą papildo nario mokesčiais, rėmėjų aukomis, kviečia gerbėjus pervesti vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio. Tik sekasi čia ne visoms vienodai.

Politikų karjerą apmokame visi
„Aš nesu jokios partijos narys, nedalyvauju rinkimuose, nepretenduoju į valdžią, kodėl iš mano ir kitų mokėtojų pinigų yra šelpiamos partijos?
Jei jau jos taikosi į Seimą ar savivaldybes, tegul pačios ir išsilaiko. Kodėl mes turime finansuoti jų karjeros kelią į valdžios Olimpą?“ – retoriškai klausė Dzūkijoje, netoli Seirijų gyvenantis Antanas Narionis.
Iš tikrųjų, kodėl? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Mažvydo Jastramskio teigimu, partijos narių mokestis sudaro tik nedidelę partijų pajamų dalį, todėl siekiant, kad jų veikla būtų skaidresnė, prieš keletą metų partijas, sėkmingai pasirodžiusias rinkimuose, nutarta finansuoti ir valstybės lėšomis. Tokiu būdu užsimota jas apsaugoti nuo galimos didelės verslo įtakos ir nešvarių pinigų.
Partijos narystės mokestis mokamas ir Vakarų Europoje. Tai yra vienas pagrindinių partijų pajamų šaltinių. Ši tradicija atsirado XIX a. pab.–XX a. pr., kai masiškai kūrėsi partijos. Tačiau, kad ir kaip būtų pikta mūsų skaitytojui iš Dzūkijos, bet nario mokestis nėra toks, kad partija galėtų išsilaikyti ar daug lėšų iš to skirti savo gyvavimui, ypač rinkimų kampanijoms.

Entuziastų paremti – nedaug
Kiekvienais metais politinės partijos ne vėliau kaip iki kovo 15 d. turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) praėjusių kalendorinių metų politinės partijos finansinių ataskaitų rinkinį bei politinės partijos narių mokesčių registracijos žurnalą. Juos pavarčius galima aptikti gana įdomių, kartais sunkiai suvokiamų dalykų. VRK yra viena pagrindinių partinių finansų „revizorių“.
Penkiolika politinių partijų šiemet narių mokesčių registracijos žurnaluose nurodė pernai iš nario mokesčių gavusios daugiau kaip pusę milijono, tiksliau – 677 532,09 Eur pajamų. Likusios septynios pranešė partijos narių mokesčių nerinkusios. Kodėl, galima tik spėlioti.
Įstatyme nurodyta, kad partijos narys gali sumokėti nario mokestį, neviršijantį 20 praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių, t. y. leistinas didžiausias partijos nario mokestis 2015 m. buvo 14 300 eurų. Ši kartelė praėjusiais metais nebuvo peržengta – nustatytas maksimalus leistinas nario mokesčio dydis nebuvo viršytas ir vidutiniškai siekė vos 20,23 Eur. Entuziastų savo nario mokesčiu rimčiau papildyti partijos kasas buvo nedaug. Didžiosios partijos žinojo gausiančios dotacijas iš valstybės biudžeto.

Moterys aktyvesnės, vyrai dosnesni
Politika paprastai laikoma vyrų privilegija. Jų kur kas daugiau būna partijos kandidatų sąrašuose, daugiau tampa Seimo nariais. Tačiau partijos nario mokestį, pasirodo, drausmingiau moka moterys.
VRK pirmininko Zenono Vaigausko duomenimis, pernai Lietuvoje jį mokėjo 18 430 dailiosios lyties atstovių ir 14 881 vyras. Tačiau vyrai pranoko moteris sumokėtų mokesčių dydžiu. Jie vidutiniškai mokėjo po 27,28, o moterys – po 14,23 Eur. Bendra vyrų sumokėtų mokesčių suma irgi didesnė ir siekia 405 902,15, moterų gerokai mažesnė – 262 191,37 Eur.
Politologų nuomone, toks didelis skirtumas yra todėl, kad rinkimuose paprastai kandidatuoja daugiau vyrų, jie yra suinteresuoti partijos kasose sukaupti kuo daugiau lėšų. Be to, moterų atlyginimai dažniausiai yra mažesni už vyrų, todėl jų mažesnis ir nario mokestis.

Turtingiausi socialdemokratai ir konservatoriai
Valstybės dotacijos, kuriomis piktinosi mūsų minėtas dzūkas, ne tokios jau menkos. Net keturios partijos – socialdemokratai, konservatoriai, liberalai ir „darbiečiai“ – jas gavę tapo milijonieriais.
Daugiausia pajamų pernai sukaupė valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija – 1,76 mln. Eur. Iš jų daugiau kaip milijonas eurų – būtent dotacijos iš valstybės biudžeto. Dar 381 tūkst. eurų į socialdemokratų partijos sąskaitą įplaukė iš nario mokesčio. Nenuostabu – tai viena didžiausių šalies partijų, joje yra 21 446 nariai. Rinkėjai reitingų viršūnėse buvusiems socialdemokratams irgi buvo gana dosnūs – pernai pervedė 196 tūkst. Eur iš 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio. 38 tūkst. Eur partija gavo už savo turtą.
Antroji pagal gautas pajamas pernai buvo opozicinė Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partija, kurios pajamos siekė 1,74 mln. Eur. Ji, kaip ir socialdemokratai, iš valstybės biudžeto taip pat gavo daugiau kaip vieną milijoną eurų dotacijų.
Tačiau iš nario mokesčio įplaukos į konservatorių kasą buvo net 8 kartus mažesnės negu socialdemokratų – vos 47 tūkst. Eur, nors partijos narių skaičiumi jos skiriasi ne taip smarkiai. Arba konservatoriai buvo nedrausmingi nario mokesčio mokėtojai, arba tas mokestis yra labai menkas.
Užtat įplaukomis iš gyventojų pajamų mokesčio jie nelabai atsiliko nuo savo amžinų varžovų ir surinko 181,5 tūkst. Eur. Šios partijos pajamas papildė paimta beveik 400 tūkst. Eur paskola.

„Tvarkiečiai“ į milijonierių klubą nepateko
Opozicinis Liberalų sąjūdis surinko šiek tiek mažiau, nei socialdemokratai ir konservatoriai – 1,34 mln. Eur, tačiau kur kas retesnes narių gretas turinčiai partijai tai vis dėlto gana įspūdinga suma. Iš valstybės biudžeto ji gavo 655 tūkst. Eur dotacijų, netoli 60 tūkst. Eur (irgi daugiau negu konservatoriai) surinko iš nario mokesčio.
O štai pagal savo rėmėjų įplaukas iš gyventojų pajamų mokesčio aplenkė visus, papildę savo kasą 221 tūkst. Eur. Gali būti, kad liberalų rėmėjai yra jaunesni, gaunantys didesnius atlyginimus. 405 tūkst. Eur liberalai pernai pasiskolino.
Partijų-milijonierių klubui priklauso ir Darbo partija, pernai savo sąskaitoje sukaupusi 1,1 mln. Eur. Tačiau labiausiai ją papildė valstybės dotacija – 977 tūkst. Eur. Kiti pajamų šaltiniai pagal partijos deklaruojamą didžiulį narių skaičių gana kuklūs. 63 tūkst. Eur gauta iš 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio, 43,4 tūkst. Eur sudaro partijos nario mokestis.
Mažiausiai pajamų pernai sukaupė partija „Tvarka ir teisingumas“ – tik 600 tūkst. Eur, iš jų 507 tūkst. Eur – valstybės dotacijos. Patys partijos nariai įnešė tik 41,2 tūkst. Eur, gyventojai pervedė 30,9 tūkst. Eur iš 1 proc. pajamų mokesčio, dar 20 tūkst. Eur sudarė paskola.

Kandidatų sąskaitos jau pildosi
Šiuo metu kai kuriems kandidatams į Seimo narius į jų rinkimų sąskaitas partijos jau pervedė pirmąsias lėšas. Kol kas didžiausią sumą yra atseikėjusi Darbo partija – 200 tūkst. Eur.
Konservatorių kandidatas sostinėje Žygimantas Pavilionis iš partijos jau sulaukė per 3 tūkst. Eur, dar tiek jam nori skirti statybos verslo atstovas Gediminas Tursa, tačiau dėl aukos priėmimo kandidatas dar neapsisprendė, duomenis skelbia Vyriausioji rinkimų komisija.
Netoli 3 tūkst. Eur Tėvynės sąjunga pervedė ir Kaune kandidatuojančiam Tadui Langaičiui, per 3 tūkst. Eur – Vilniuje iškeltai Aistei Gedvilienei, tokią sumą jau gavo ir uostamiestyje kandidatuojanti Agnė Bilotaitė, Marijampolėje – Andrius Vyšniauskas. Dzūkijoje kandidatuojantis Laurynas Kasčiūnas iš partijos gavo 1,8 tūkst. Eur.
Daugiau kaip po 3 tūkst. Eur rinkimų kampanijai gavo ir kai kurie konservatorių senbuviai – Panevėžyje šįkart kandidatuojanti Rasa Juknevičienė ir Plungėje iškeltas frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma.
Kitos partijos su pinigų dalybomis kandidatams dar neskuba.
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, kol kas yra registruota 111 politinės kampanijos dalyvių, iš jų 9 politinės partijos, 100 vienmandatėse rinkimų apygardose partijų keliamų kandidatų ir du savarankiškai išsikelti norintys asmenys.

Šiuo metu labiausiai trūksta kontrolės

Saulius SPURGA
Politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Politinių partijų finansavimas dažnai vertinamas kontraversiškai. Lazda turi du galus. Uždraudus juridiniams asmenims – įvairioms bendrovėms, įmonėms, įstaigoms – finansiškai remti politines organizacijas ir tą naštą perkėlus valstybės biudžetui, skaidrumas turėjo padidėti. Tačiau vieša paslaptis, kad nors įstatymu yra ribojami ir finansai, ir reklama, partijose vis dėlto sukasi ir neapskaityti pinigai.
Kai kas piktinasi, kad valstybės dotacija skiriama tik sėkmingai rinkimuose pasirodžiusioms parlamentinėms partijoms, o mažosios jos negauna ir atseit negali plėtoti savo veiklos. Sutinku, kad naujam žaidėjui įsilieti į jau sėk­mingai veikiančių partijų būrį yra sunku, bet nuostata visų mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti tik parlamentines partijas, manau, yra teisinga. Kam iš biudžeto skirti pinigus partijai, kuri neturi rinkėjų pasitikėjimo? Ar nepradėtų tuomet partijos kurtis vien dėl to, kad iš biudžeto gautų pinigų? Tai atrodytų labai keistai ir piktintų žmones. Kita vertus, ne visuomet rinkimų sėkmę lemia pinigai, labai daug kas priklauso nuo to, kaip partija sugeba organizuoti rinkimų kampaniją, patraukti į savo pusę rinkėjus.
Anksčiau, kai partijas galėjo remti fiziniai asmenys, žinojome, kokios tai įmonės ar bendrovės. Žinoma, tradicija čia buvo nekokia. Įmonės, kurioms vadovaudavo valdančiosios daugumos atstovai, tas partijas ir remdavo finansiškai. Pasikeitė partija, iš opozicinės tapo valdančioji, pakeitė įmonės vadovus ir jie jau remia ją. Visuomenė galėjo į tai reaguoti, daryti tam tikras išvadas. Dabar tai jau sunkiau, nes partijos finansus sudaro valstybės dotacija, fizinių asmenų aukos ir nario mokestis.
Partijose renkamas nario mokestis dažniausiai priklauso nuo jų pačių valios ir vidaus politikos. Ten, kur įstatuose parašyta, kad nemokantieji nario mokesčio yra šalinami iš partijos, jis renkamas drausmingiau. Manau, pačios partijos turėtų būti suinteresuotos kuo didesne suma papildyti savo kasą. Žinoma, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kuriose partijose, vengiant konfliktų, įtampos, susiskaldymo, nario mokestis nustatomas minimalus arba visai jo atsisakoma, tikintis išgyventi iš kitų šaltinių.
Šiuo metu labiausiai trūksta kontrolės. Politikai aiškiai nenori pjauti šakos, ant kurios sėdi, ir nesiryžta sukurti kontrolės mechanizmo, kuris domėtųsi jų finansų skaidrumu. Vyriausioji rinkimų komisija, kuriai dabar partijos turi pateikti savo finansines ataskaitas, tiesiog nepajėgi visko patikrinti, nes jos nariai yra visuomenininkai ir VRK turi palyginti nedidelį aparatą.

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.