Pasaulio galingieji 1918 metais Lietuvai rankas sukinėjo be skrupulų. Ukrainai šiandien tą patį daro diplomatiškai

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Šiandien ukrainiečių politikai klusniai laikosi Europos Sąjungos lyderių rekomendacijų, kaip greičiau „sureguliuoti Rytų Ukrainos konfliktą“. Tačiau tai nepadeda – Ukraina vis labiau tolsta nuo ES, transatlantinių organizacijų ir giliau grimzta į rusišką Eurazijos akivarą. „Ūkininko patarėjo“ kalbintų istorikų ir politologų nuomone, lietuviai 1918-1923 metais nebūtų iškovoję ir apgynę savo nepriklausomybės, jeigu būtų klausęsi Vakarų diplomatų įtikinėjimų, kad Lietuvos valstybingumas įmanomas tik prisišliejus prie Lenkijos kaip XVIII a., arba paisę Londono patarimų vėl pasiprašyti į Rusijos imperiją, kai geras caras ten nugalės blogus bolševikus, ir bijoję Paryžiaus įspėjimų nebandyti ginklu susigrąžinti „sąjungininkų“ okupuotos Klaipėdos.

1920 metai. Lietuvos kariuomenės 3-iojo pėstininkų pulko kariai ilsisi, nuviję lenkų interventus iki Vievio. Netrukus Tautų sąjunga įsakė Lietuvos Vyriausybei nutraukti sėkmingą karinę operaciją ir uždraudė susigrąžinti Vilnių.

Vien diplomatija neveiksminga
„Istorija įtikinamai atsakė į šį klausimą. 1918 m. Valstybės Taryba, Vyriausybė, pirmasis premjeras Augustinas Voldemaras neskubėjo kurti kariuomenės ir iš pradžių nesiryžo ginklu įtvirtinti šalies nepriklausomybės. Stigo politinės valios. Tačiau tuometė rūsti geopolitinė tikrovė privertė mūsų politikus suvokti, kad vien protesto notomis ir pasikvietęs Antantės, Tautų sąjungos stebėtojus nesustabdysi Rusijos raudonosios armijos, slinkusios į Vakarus sukelti pasaulinės proletarinės revoliucijos, neišgąsdinsi nekontroliuojamų rusų baltagvardiečių gaujų, siautėjusių Šiaurės Lietuvoje. Ir šiandien diplomatija veiksminga tik tada, kai paremta karine jėga“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Vytautas Jokubauskas.

Nesirengia per daug investuoti
Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitiko Vytauto Keršansko nuomone, Vakarai (Vokietijos, Prancūzijos lyderiai ir jiems iš Vašingtono pritariantis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Husseinas Obama), noriai atsiliepę į Rusijos prezidento Vladimiro Putino laiškus ir „taikos Ukrainoje“ iniciatyvas, aiškiai parodė, kad neketina „per daug investuoti“ į Ukrainos laisvės bylą. Vakarų Europa nedviprasmiškai pasakė, kad netieks Ukrainai „mirtinų“ ginklų, nors Rytų Ukrainos „maištininkai“ (daugiausia „atostogaujantys“ rusų kareiviai ir karininkai) Rusijos karine parama, pridengta „humanitarinės pagalbos“ brezentu, negali skųstis. Paryžius, Berlynas bruka nepasiteisinusias „diplomatines, politines“ priemones.
„Prieš 97-erius metus, kai Lietuva siekė nepriklausomybės, istorinės aplinkybės, žinoma, buvo kitokios, bet ir tada, ir dabar Vakarai pernelyg privengia Rusijos, nepagrįstai laiko ją labai svarbia „pasauline galybe“, stengiasi neerzinti Kremliaus ir iškart lekia sėstis su rusais prie derybų stalo“, – „ŪP“ kalbėjo V. Keršanskas. Jo nuomone, Vakarų pozicija Rusijos atžvilgiu turi būti griežtesnė.

Vietiniai ilgėjosi „išvaduotojų“
Ukraina be kovos atidavė rusams Krymą. Gal dėl to dabar ukrainiečius persekioja karinės ir diplomatinės nesėkmės. Štai Lietuvos reguliarioji kariuomenė 1940 m. neiššovė nė vieno šūvio į raudonąją armiją, todėl vėliau net ir labai narsūs patriotai partizanai negalėjo išgelbėti Lietuvos valstybingumo.
„2014-ųjų Krymą galime palyginti su Klaipėdos kraštu 1939-aisiais, kai mūsų pajūrį užgrobė Vokietijos nacionalsocialistai. Ginti kokią nors teritoriją galima tada, kai jos gyventojai aiškiai pageidauja apsaugos. O ką daryti, jeigu vietiniai slapčia arba atvirai laukia „išvaduotojų“? – retoriškai klausė V. Jokubauskas. Pasak klaipėdiečio karybos istorijos specialisto, net jeigu ukrainiečiai pernai keliais mėnesiais anksčiau būtų pradėję rimtai priešintis Rusijai, karo eiga mažai pasikeistų. „Krymą nuo kontinentinės Ukrainos rusai būtų atkirtę labai greitai (sausumos kelias iš pusiasalio į likusią šalies dalį – visiškai siauras), Ukrainos dalinių pasipriešinimo židinius nuslopinę nesunkiai“, – aiškino Klaipėdos universiteto lektorius.

Teritorija be tapatybės šaknų
Pasak politologo V. Keršansko, Ukrainos visuomenės apklausos atskleidė, kad Krymas nėra labai savas ukrainiečiams.
„Už SSRS kompartijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo Ukrainai padovanotą, Rusijos prezidento V. Putino vėl „priglobtą“ Krymą ukrainiečiai nelabai linkę guldyti galvas. Kai žaliai apsirengę Rusijos kareiviai Kryme nuplėšė mėlynai geltonas vėliavas ir nudaužė nuo valstybės pastatų Ukrainos herbus, vietiniai gyventojai plojo. Garsi Jungtinių Valstijų žurnalistė Anne Applebaum taikliai pasakė: „Jeigu norite pamatyti teritoriją, kurios gyventojai nesuvokia savo nacionalinės tapatybės, atvykite į Krymą“, – priminė politologas.

Neturėjo kitos išeities
V. Keršansko manymu, net ir prorusiško Donbaso ukrainiečiai nenori užleisti Rusijai labiausiai todėl, kad, Kijevo, Ivano Frankivsko, Lvovo, Charkovo, Mariupolio savanoriams pasitraukus nuo Donecko ir Luhansko sričių, rusai tada po gabalą išdraskys visą Ukrainą. 2014-2015 metų Ukrainos reguliarioji kariuomenė (labai susilpninta valdant prorusiškam prezidentui Viktorui Janukovyčiui), patriotų savigynos būriai, kaip ir 1944-1953 metų Lietuvos partizanai, jau nebeturi kitos išeities, tik žūtbūtinai priešintis Rusijai“, – teigė V. Keršanskas.
Lietuvos kariai 1940-aisiais galėjo, anot istoriko V. Jokubausko, susikauti su raudonąja armija ir šiek tiek palengvinti valstybės, tautos likimą. Lietuva, 1918-1940 metais išleidusi daug pinigų, sukūrė gana pajėgią, neblogai parengtą, nemažą kariuomenę, turėjo ginkluotės, amunicijos. Tiesa, mūsų kariuomenės generalinio štabo karininkai braižė planus, pagal kuriuos Lietuva būtų gynusis nuo Vokietijos, Lenkijos, kol į pagalbą ateis Rusija… Tada Rusija, kaip šiandien NATO, laikyta Lietuvos „saugumo garante“.

Laikas nepakeitė gynybos sampratos
„Kariauti galėjome, bet ką būtume iškovoję? Laimėti konvencinio karo prieš Sovietų Sąjungą Lietuvai neužteko jėgų. Tarpukario Lietuvos gynybos koncepcija labai panaši į dabartinę mūsų karinę doktriną (suprantama, prieš 80 metų nebuvo NATO saugumo skėčio, kuris leidžia jaustis ramiau negu Ukrainai ar Gruzijai ). Pagrindinė tuometės ir dabartinės teritorinės gynybos nuostata – jeigu reguliarioji kariuomenė neatlaiko priešo spaudimo, prasideda galingas partizaninis pasipriešinimas okupantams. Po karo tik per dešimt metų sovietai pajėgė nuslopinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. O jeigu jis būtų prasidėjęs ne 1944-aisiais, bet 1940 m. birželį?“ – svarstė istorikas V. Jokubauskas.

Nebūtų išvengusi sovietizacijos?
Klaipėdos universiteto istorikas galimą tolesnę įvykių seką įsivaizduoja taip: lietuvių partizanų puldinėjami sovietai nesuspėja „įforminti“ Lietuvos okupacijos ir aneksijos iki 1941 m., kai nacionalsocialistinė Vokietija pradeda kariauti su buvusia Rytų Europos dalybų bendrininke nacionalbolševikine Rusija. „Tokiu būdu Antrojo pasaulinio karo pabaigą Lietuva pasiekia nebūdama SSRS dalis. Net ir pakariavusi 1940-aisiais, Lietuva anksčiau ar vėliau nebūtų išvengusi sovietizacijos, bet galėjo išsaugoti bent išorinius valstybingumo požymius kaip Lenkijos liaudies respublika ar Čekoslovakijos socialistinė respublika“, – įsitikinęs V. Jokubauskas.

Vicekaralius nurodė jungtis prie Lenkijos
Lietuvos visuomenė iš istorijos vadovėlių gana gerai žino, kaip mūsų savanoriai ir šauktiniai 1918-1920 metais dėl šalies laisvės kovėsi su rusų raudongvardiečiais ir baltagvardiečiais (bermontininkais), vokiečių „laisvojo korpuso“ („freikorps“) avantiūristais, lenkų legionieriais. Daug mažiau šiuolaikiniai lietuviai girdėję apie jaunos Lietuvos Respublikos diplomatines kovas. 1920 m. lapkričio mėnesį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras George`as Curzonas Lietuvos diplomatijos vadovui Juozui Purickiui pasakė, kad Estijai ir Latvijai nėra „su kuo dėtis“, todėl jos gali būti nepriklausomos, bet tik iki tol, kol Rusiją valdo bolševikai. O Lietuvai, anot buvusio Indijos vicekaraliaus G. Curzono, „praeitis ir ateitis rodo vietą prie Lenkijos“.

Absurdo teatro veikėjai
1921 m. sausio 24-30 dienomis Paryžiuje posėdžiavusi Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusių šalių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) ambasadorių konferencija nutarė diplomatiškai pripažinti Estiją ir Latviją, o Lietuvos – ne. Britų specialusis pasiuntinys Ernestas Wiltonas, kalbėdamasis su Lietuvos užsienio reikalų ministru J. Purickiu, susigėdęs atsiprašinėjo dėl „galingųjų“ kiaulystės ir stebėjosi lietuvių orumu, ramumu. Anot britų diplomato, kitų ilgai nepripažintų valstybių sostinėse minia būtų išdaužiusi didžiųjų valstybių karinių misijų ir prekybos atstovybių langus.
Dar 1922 m. pabaigoje net aukščiausi Prancūzijos politikai lietuvius įsivaizdavo kaip dramaturgo Alfredo Jarry absurdo pjesės „Karalius Ūbas“ veikėjus – kvailus, laukinius „ožislovus“, kurie griauna įprastą Europos tvarką.

Kerzinė linija
Pasaulis dabar nerimauja, kurioje Europos vietoje sustos įsisiautėjęs, savo „dieviška“ paskirtimi įtikėjęs V. Putinas, ar, peržengęs Ukrainos griuvėsius, jis nebandys patikrinti išgirtojo NATO kolektyvinės gynybos principo patikimumo. Anot kai kurių politologų, Rusija nori padalyti Europą pagal to paties liūdnai pagarsėjusio britų užsienio reikalų ministro G. Curzono 1919 m. nubrėžtą ir sovietų diktatoriaus Josifo Stalino 1945 m. nežymiai patikslintą geopolitinę liniją (B variantą), tai yra visos teritorijos į rytus nuo šios linijos (Ukraina, Baltarusija ir, deja, Lietuva) Vakarams tyliai sutinkant (kaip 1945-aisiais) patenka į Rusijos įtakos sferą.

Nesibaigiančios pasaulio dalybos
„Pasaulio istorijoje vadinamųjų geopolitinių linijų buvo devynios galybės. 1648 m. Vestfalijos taikos sutartis, užbaigusi 30 metų karą tarp katalikiškų ir protestantiškų Europos valstybių. 1815-aisiais Vienos kongrese nustatyta nauja pasaulio tvarka po „Napoleono karų“. 1919 m. Versalio taikos sutartimi bandyta sukurti Europos saugumo sistemą po Pirmojo pasaulinio karo. 1945 m. Jaltos ir Potsdamo konferencijose Antrojo pasaulinio karo laimėtojai pasidalijo Senąjį žemyną įtakos sferomis. 1975 m. Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis aktas įteisino visas „šaltojo karo“ teritorines „realijas“. 1991 m. Maskva pralaimėjo ginklavimosi varžybas Vakarams. Ideologijų, civilizacijų karo nugalėtojai (Amerika ir Vakarų Europa) gerokai pastūmėjo savo interesų ribas į Rytus. Pralaimėjusi Rusijos imperija negali susitaikyti su „istoriniu pažeminimu“ ir siekia „atkurti geopolitinę pusiausvyrą“, – aiškino istorikas V. Jokubauskas. Visiškai suprantama, kad iš Maskvos gniaužtų ištrūkusioms tautoms neramu, ar neartėja naujos pasaulio dalybos.

Paaukotų dėl „kapinių ramybės“
XXI a. pradžioje Vakarų Europa ėmė vadovautis 1918 m., 1939 m., 1945 m. geopolitinėms „mažesniojo blogio“ sąvokomis, kai paaukodavo Kremliui Rytų Europos tautas, buvusias nepriklausomas valstybes, kad tik rusų kareiviai savo kaustytais batais nepasibelstų į išpuoselėtų senosios Europos namų duris.
„Europos Sąjunga pasidalijusi į dvi stovyklas. Vakarų ir Pietų Europa daugiau dėmesio skiria savo pietiniams kaimynams. Vidurio, Rytų, Šiaurės Europos valstybės agituoja stiprinti Rytų partnerystės politiką. „Pietiečiai“ aiškiai laimi – du trečdaliai ES kaimynystės programos lėšų skiriama… Šiaurės Afrikai, Artimiesiems Rytams ir tik trečdalis pinigų – glaudžiau bendradarbiauti su Ukraina, Moldova, Gruzija. Galbūt mums tokia ES politika atrodo išdavikiška. Bet mes, lenkai, kitos ES šalys, griežtai smerkiančios Kremliaus imperializmą, esame savotiškas moralinis dėmuo, sąžinės priekaištas ES „branduolio šalims“, kurios linkusios parduoti ar iškeisti Ukrainą, kitas šalis dėl „kapinių ramybės“ Europoje“, – tvirtino Rytų Europos studijų centro politologas V. Keršanskas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

????????????????? Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.