PEKININIAI KOPŪSTAI – įnoringos daržovės

Pekininiai kopūstai auga greitai, per sezoną galima gauti porą derlių, gerai laikosi, yra gardūs ir naudingi, tačiau toli gražu ne visiems pasiseka sulaukti gausaus jų derliaus. „Rasos“ šiomis kaprizingomis daržovėmis domėjosi apsilankiusios pas ūkininkus Mildą ir Stasį Mikelionius, auginančius jas jau 10 metų ir sukaupusius nemažai patirties.

Pekininiai kopūstai (Brassica pekinensis (Lour.) sudaro standžiai susuktas cilindro formos gūželes. Įsidėmėtina, kad šių kopūstų lapai minkšti, sultingi ir švelnūs, o gūžinių ar kitų – kieti. Azijoje pekininiai kopūstai buvo auginami jau V amžiuje. Europoje jie išplito tik XX a., bet netrukus tapo labai populiarūs, mat selekcininkai išvedė veislių, formuojančių gūželes. Iš šių kopūstų daugiausia gaminamos salotos, todėl kartais jie dar vadinami salotiniais. Pekininiuose kopūstuose gausu mineralinių medžiagų, organinių rūgščių ir netgi baltymų. Jų sausojoje medžiagoje vidutiniškai yra 3,87 proc. azoto, 0,67 proc. fosforo, 4,40 proc. kalio, 0,82 proc. kalcio, 0,20 proc. magnio. Juose esančios medžiagos reguliuoja skrandžio, žarnyno darbą, gelbsti nuo įtampos ir pakilusio kraujospūdžio. M. Mikelionienė įsitikinusi, jog šie kopūstai verti to, kad žmonės juos augintų kuo dažniau.

Ūkio pradžia Milda ir Stasys Mikelioniai pradėjo ūkininkauti 1990 m. 50 arų žemės plote Upytėje (Panevėžio r.). Paskui, kaip ir visi žemės ūkio specialistai: Milda – agronomė, Stasys – inžinierius, gavo dar 2 ha. Tad palyginti nedideliame plote augino įvairių daržovių: kopūstų, svogūnų, burokėlių, morkų, ridikėlių, lauko agurkų, krapų sėklojus, nes tuo metu supirkimo kainos tenkino ir iš tokio verslo šeima galėjo pragyventi. Išaugintas daržovių sėklas pagal sutartį pristatydavo agrofirmai „Sėklos“. Vėliau, Lietuvoje pradėjus plisti atvežtinėms sėkloms, sėklojų auginimo teko atsisakyti. Didėjant žemės plotams, daugėjo ir auginamų daržovių, o gausų derlių parduodavo Vilniaus, Kauno ir Panevėžio turguose. Šiuo metu ūkininkai M. ir S. Mikelioniai valdo 75 ha ūkį, o daržoves augina apie 50 ha plote. Maždaug po 10 ha skirta bulvėms ir burokėliams, 20 ha svogūnams, po 10–12 ha kasmet užsodinama pekininiais kopūstais, o likusiame plote dar auginama morkų, šakninių petražolių, cukinijų ir moliūgų.

Strateginė prekė „Pekininiai kopūstai – mūsų ūkio vizitinė kortelė ir strateginė prekė. Jų derlių pradedame imti rugpjūčio pabaigoje, o paskutines gūžes parduodame sausio pabaigoje“, – teigia M. ir S. Mikelioniai, jau 10 metų auginantys šias lietuvių pamėgtas daržoves. Ūkininkai, prekybos centruose pastebėję parduodamus iš Lenkijos atvežtus pekininius kopūstus, patys ryžosi juos auginti ir pirkėjams siūlyti kokybiškos produkcijos. Daržininkai, augindami šias įnoringas, bet paklausias ir vertingas daržoves, susidūrė su įvairiais išmėginimais bei sunkumais, tačiau per daugybę metų sukaupė svarios patirties.

Veislės Pekininiai kopūstai skirstomi pagal subrendimo laiką: ankstyvosios veislės – 40–55, vidutinio ankstyvumo – 55–60, vėlyvosios – 60–80 dienų. Per kelerius metus iš daugybės augintų veislių ir hibridų šeima puikiai įvertino rudens derliui ir ilgai laikyti skirtus ‘Morillo – Storido‘ F1 ir ‘Bilko H‘ hibridus. Jų gūžės išsilaiko iki sausio–vasario mėn. ir nepajuoduoja. O vasaros sezonui tinkamiausias hibridas ‘Sprinkin H‘. Minėti hibridai nelinkę formuoti žyduolių, išsiskiria derlingumu, atsparumu ligoms, patrauklia gūžių išvaizda ir puikiu skoniu. ‘Morillo – Storido‘ F1 – vidutinio ankstyvumo hibridas. Vegetacija trunka 75–80 dienų po daigų pasodinimo. Gūžės ovalaus cilindro formos, tamsiai žaliais lapais, sveria 1,5–2,5 kg. Hibridas nelinkęs formuoti žiedynų, gana pakantus lapų galiukų nudegimui, gyslų patamsėjimui, rizoktoniozei, pakenčia magnio trūkumą. Tinka auginti rudens derliui, vartoti šviežius ir ilgai sandėliuoti – išlaiko gražią žalią spalvą, lengvai valomi. ‘Bilko H‘ – vidutinio vėlyvumo hibridas, itin tinkantis ilgai sandėliuoti. Vegetacija trunka apie 70 dienų po daigų pasodinimo. Gūžės cilindro formos, vidutinio dydžio, tankios, stangrios, sveria 1,5–2 kg, skanios. Net labai ilgai išlaikytos išsaugo gražią, šviežią žalumą. Lapai tamsiai žali, šiek tiek klostyti, atsparūs ligoms. Hibridas pasižymi atsparumu šaknų gumbo ligų sukėlėjams. Augintini vasaros ir rudens derliui – vartojami švieži, o jei norima ilgai sandėliuoti, sodinami liepos antrąją pusę. Žyduolių kiekiui didelės įtakos turi ir veislė, todėl karštą vasarą parenkami tam skirti hibridai. Tinkamiausias ankstyvas hibridas ‘Sprinkin H‘, kurio vegetacija trunka 55–60 dienų. Gūžės cilindro formos, vidutinio dydžio, 1,2–2 kg svorio. Hibridas išsiskiria itin gera gūžių kokybe, gausiu derliumi, augalai nelinkę formuoti žyduolių. Auginami sodinant daigus ar sėjant. Vartojami švieži, galima trumpai laikyti.

Auginimas – kaip loterija Pasak M. Mikelionienės, pekininių kopūstų auginimas kiekvienais metais – tikra loterija, labiausiai priklausanti nuo šilumos, drėgmės kiekio, pasirinktų veislių, sodinimo laiko ir kenkėjų bei ligų paplitimo. Didžiausia problema – kopūstinės kandys, kurios gadina prekinę šių daržovių išvaizdą. Jų lapai minkšti, ne tokie stangrūs ir kieti kaip gūžinių kopūstų, tad labai patinka šiems kenkėjams. Pekininių kopūstų auginimas vidurvasarį, kai diena ilgiausia, yra rizikingas, nes žiedpumpuris susidaro per anksti, todėl ima formuotis žyduoliai. Rudens derliui šie kopūstai sodinami liepos viduryje–rugpjūčio pradžioje. Labai svarbi ir temperatūra. Palankiausios sąlygos – auginant rudenį, kai daigai auga esant apie 20 oC temperatūrai, o vėliau ji nukrinta maždaug iki 10 oC. Būtų galima auginti ir anksti pavasarį, tačiau kai per šalta, formuojasi žyduoliai. „Pekininius kopūstus auginame vidutinio sunkumo priemolio, šarminės reakcijos (pH 6,5–7,5) dirvoje, taip pat tinka auginti ir priesmėlyje, tik jokiu būdu nerūgščiame, – patirtimi dalijasi Milda. – Dirvose, kurių pH žemesnis, auga prastai, juos dažnai pažeidžia kopūstų šaknų gumbas.“ Pasak daržininkės, atsižvelgiant į neatsparumą kopūstų šaknų gumbui, reikia vengti auginti po kryžmažiedžių augalų – rapsų, kopūstinių daržovių. Jie pekininius kopūstus augina po svogūnų, bulvių, burokėlių arba javų.

Poreikiai Piktžolėtus laukus daržininkai nupurškia glifosatais, paskui dirvą kultivuoja – kartą rudenį ir dar 2–3 kartus pavasarį. Palyginti vėlai, tik vasaros antrąją pusę, sėja ar sodina daigus, tad laukuose nebūna jokių piktžolių. Auginant iš daigų vasaros derliui sėklos beriamos gegužės pradžioje, vėlyvesniam ir rudens derliui – birželio mėnesį kelis kartus, o pačiam vėlyviausiam sodinimui sėjama birželio pabaigoje ar net liepos pradžioje. Rudens derliui šiemet sėta rugpjūčio 1–2 dienomis, o dabar jau imamas derlius. Jei sėjant ar pasėjus būna labai sausa, kopūstai prasčiau sudygsta, atsiranda tuščių plotų. Tad patikimiau sodinti daigus – augalai išauga vienodi ir gražūs. Vasaros derliui daigai sodinami birželio mėnesį ir paskui dar kelis kartus. Rudens derliui – liepos viduryje–rugpjūčio pradžioje. Kad geriau prigytų ir nesunyktų, sodinami vėsesniu oru nuo 6 val. ryto iki maždaug 11 val. Prieš tai daigai išimami iš daigyklų ir sudedami į dėžutes, kad būtų greičiau ir patogiau dėlioti ant mašinos. Sodinamoji 70x33 cm atstumu pasodina apie 0,5 ha pekininių kopūstų daigų ir iš karto juos palaisto. Išaugintų daigų lapai būna vešlūs, tačiau šaknų sistema menka, todėl būtina laistyti ir vėliau, jei sausa. Dar šiemet rugsėjo pradžioje vieną lauką apsodino daigais. Jei šis mėnuo bus neatšiaurus ir iki gruodžio vidurio nenušals – dar spės užaugti. Vėlyviausias sodinimas – pats geriausias, tuomet auga kur kas lėčiau, gūželės išauga kokybiškos. Kasmet sunku nuspėti, kokiu laiku paskutinį kartą sodinti daigus – tiesiog tikra loterija.

Daigų auginimas...

...šiltnamyje Ankstyviausi daigai auginami plėvele dengtame šiltnamyje. Sėklos sėjamos 0,5–1 cm gyliu į daigyklas, pribertas durpių substrato, nes šie kopūstai nemėgsta pikavimo ir gana ilgai šaknijasi. Po sėjos iki dviejų tikrųjų lapų susiformavimo dieną ir naktį palaikoma 20–22 oC temperatūra, vėliau ji mažinama taip, kad prieš pat sodinimą naktį siektų 8–10 oC, o dieną – 15–17 oC. Kadangi pekininių kopūstų lapai minkšti, jų daigus reikia atidžiau ir kruopščiau auginti nei įprastų kopūstų: prižiūrėti taip, kad vandens ir žemės nepatektų ant lapų, nes augalai pradės sirgti grybinėmis ligomis, palaikyti drėgną aplinką. Laistomi ne itin dažnai, tik pradžiūvus viršutiniam žemių sluoksniui, negalima perlieti ar išdžiovinti. Iki sodinimo likus 2–3 dienoms laistyti nebereikia. Daigų visiškai nereikia grūdinti. Į nuolatinę vietą lauke jie sodinami su 4–5 tikraisiais lapeliais, maždaug po 20 dienų. ...lauke Vėlesnėms sėjoms ir rudens derliui daigai išauginami lauke daigyno lysvėje. Sėklos sėjamos į kasetonus, kaip ir auginant šiltnamyje. Nuo saulės kaitros daigai pridengiami agroplėvele, kuri kartkartėmis nuimama, kad nesušustų.

Priežiūros ypatumai • Šią vasarą daigus teko ilgai ir gausiai laistyti. Lieti būtina, ypač auginant vėlyvos vasaros pekininių kopūstų derlių. • Prieš daigų sodinimą arba sėją dirva patręšiama kompleksinėmis trąšomis (500–600 kg/ha). Nuo daigų pasodinimo vegetacija trunka tik 55–70 dienų, tad per tokį trumpą laiką dar galima spėti prigijusius daigus po 2 savaičių patręšti azoto trąšomis ir išauginti kokybišką produkciją. Pekininiai kopūstai reiklūs kalciui ir borui, ypač karštu oru. Jeigu augalams trūksta kalcio, ypač tuomet, kai jie gauna nepakankamai vandens, viršutinėje besiformuojančių gūžių dalyje gali pradėti nykti lapų kraštai. Tai fiziologinė liga, vadinama lapų galiukų nudegimu, kurią sukelia kalcio trūkumas augalo viršūnėlėse. Šios ligos plitimą intensyvaus vystymosi metu stabdo papildomas tręšimas kalcio trąšomis. • Kadangi M. ir S. Mikelioniai augina išskirtinės kokybės produkciją, tik auginimo pradžioje du kartus purškia ta pačia veikliąja medžiaga nuo kenkėjų ar ligų. Kai imama sukti gūželė, tuomet kandžių lėliukės ir vikšrai ruošiasi žiemoti tarp lapų. Minkšti lapai toje vietoje pajuoduoja, o pažeistos gūželės tampa netinkamos realizuoti arba tenka nuvalyti daugiau lapų. Jei augimo metu drėgmė per didelė, dėl staigaus augimo paruduoja gūželių vidus. O jeigu per karšta, gūželių viduje ima vystytis bakterinis puvinys, augalai formuoja žyduolius. Ravint reikia stengtis nepriberti žemių ant kopūstų, nes dirvos patologiniai mikroorganizmai sukelia infekcijas ir puvimą. • Ne visos mėgėjiškos veislės susuka gūžes, dažnai užauga tik lapų krūva. Dažniausiai veislės skirtos auginti skirtingu laiku: pavasario, vasaros arba rudens derliui. Todėl labai svarbu atidžiai perskaityti instrukciją ant sėklų pakelio. Jeigu užrašyta vasaros–rudens derliui, vadinasi, ši veislė skirta auginti tik vasarą.

Derliaus nuėmimas ir sandėliavimas Iškart parduodamos pekininių kopūstų gūžės pjaunamos be šoninių lapų ir pakuojamos į plėvelę, kuri puikiai apsaugo nuo greito vytimo ir perdžiūvimo. Iš vieno hektaro gaunama iki 30 t/ha gryno nuvalyto derliaus. Geriausios – taisyklingos formos ir kietos, bet neperaugusios gūžės, nepažeistos ligų ir kenkėjų. Pekininiams kopūstams nebaisu, jei naktį temperatūra nukrinta iki -4–5 oC, tačiau po šalnų nuimtos gūžės prasčiau išsilaiko, jas derėtų greičiau realizuoti. Derlių imti patartina po pietų, kai augalai šiek tiek apdžiūsta, su šoninių lapų vainiku, ir laikyti šaldytuvuose, sudėtus į skylėtas plastikines dėžutes. Optimali laikymo temperatūra – 0 oC ir 80–90 proc. drėgmė. Tokiomis sąlygomis pekininius kopūstus pavyksta išlaikyti iki sausio–vasario mėn.

Kaip paruošti? Be abejonės, pekininiai kopūstai puikiausiai tinka salotoms, gardžioms sriuboms, omletams, tačiau nepamirškime, kad juos galima troškinti ir rauginti, kaip ir baltagūžius kopūstus.

Gaiviosios salotos Gūželė pekininių kopūstų, 4 mandarinai, alyvuogių aliejaus, druskos, cukraus, citrinų sulčių. Gūželę supjaustyti norimo dydžio šiaudeliais ar gabalėliais, nulupti mandarinus, atskirti skilteles, jas supjaustyti į tris dalis. Viską išmaišyti ir užpilti iš alyvuogių aliejaus, citrinų sulčių, druskos ir cukraus paruoštu užpilu.

Rūta ANTANAITIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.