Pienininkai šovė sau į koją!

Ar atsiskaityti sąžiningai – misija neįmanoma?

Lietuvos pienininkystės sektorius priartėjo prie kritinės ribos. Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje mūsų ūkininkams buvo pažadėtos išmokos, siekiančios 25 proc., kokias gaudavo senbuvių šalių žemdirbiai. Po dešimt­mečio lietuviai turėjo tapti lygūs su vakariečiais.
Atsitiko taip, kad už pieną mes gauname pačias mažiausias išmokas, pačias mažiausias kainas. Susidaro įspūdis, jog Lietuvos pieno gamybos sektorių norima apskritai išstumti iš rinkos. Vakarų Europa siunčia rekomendacijas žymėti pieno produktų kilmės šalį, etiketėje nurodyti „Atsiskaityta sąžiningai“, Rytų Europa mosikuoja permanentiniu embargo vėzdu.
Lietuvoje dar nepamirštas pag­rindinio šalies bankininko teiginys, jog sąžinė – ne šio pasaulio dimensija. Nepavaldus ekonominei logikai Seime priimtas rinkai reguliuoti skirtas nacionalinis teisės aktas – Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas – sujaukė visą pieno kelio nuo fermos iki stalo sistemą.
Dar neįsigaliojus įstatymui, pieno supirkimo kainos sumažintos tiek, kad ūkininkams liko viena išeitis – lik­viduoti karvių bandas ir atsisakyti pienininkystės: stambių, modernių ūkių savininkams už pieno kilogramą pažadėta vidutiniškai po 17 euro centų, smulkiesiems, kooperuotiesiems – iki 10 euro centų.
Per pastarąjį dešimtmetį į Lietuvos pieno ūkius investuota milijonai eurų, sukurta tūkstančiai darbo vietų. Naująja pieno žaliavos supirkimo tvarka tarsi norėta subalansuoti pieno rinkos svarstykles, civilizuoti pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų santykius, tačiau Vilniaus ir Briuselio teisės prižiūrėtojai taip suspaudė reikalavimų girnas, kad šalies pienininkai jau reikalauja atšaukti Prezidentės pasirašytą įstatymą, o jį rengusiai žemės ūkio ministrei – pareikšti nepasitikėjimą.
Vartus atidarysime smulkių ūkių savininkams, „kibirinio“ pieno gamintojams? Juk jie neskaičiuoja pieno savikainos, džiaugiasi, jeigu jį kas išsiveža iš kiemo. Gal tuomet ir pieno gamintojų problemų sprendimą per­adresuokime Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai? Pensijų gavėjai (tuo pat metu trijų karvių laikytojai, pigaus pieno tiekėjai) palengva, bet sistemingai iškeliaus į dausas, išvaduodami pieno perdirbėjus, prekybininkus ir valstybę nuo sektoriaus problemų.
Palydėjome linus, cukrinius runkelius, tik vėjas džiovins ašaras ir išėjus pieno ūkiui…

Tai kaip gyvensime toliau, juk esame kryžkelėje?
„Ūkininko patarėjas“ į redakciją diskusijos prie apskritojo stalo ir pakvietė politikus, verslininkus, ūkininkus ir prekiautojus. Pareikštos nuomonės paklojo pamatus Europos Parlamento (EP) nario, Lietuvos žemdirbių ir kaimo gyventojų atstovo EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete Bronio Ropės susitikimui su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, Filu Hoganu.
Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo Europos Parlamento narys Bronis Ropė, žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis, Lietuvos pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, asociacijos „Kooperacijos kelias“ ir ŽŪK „Pieno puta“ vadovė Juratė Dovydėnienė, trišalės Pieno tarybos narys, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, Pieno tarybos narys, ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys, VĮ „Pieno tyrimai“ direktorius dr. Saulius Savickis, ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininko pavaduotojas Tomas Raudonius.
Diskusiją vedė „ŪP“ korespondentas Justinas ADOMAITIS.

Ties riba – prioritetinė gyvulininkystė
„ŪP“: „Agrarinis sektorius – šalies ekonomikos garvežys. Žemės ūkio gamybai svarbūs visi dalyviai – ūkininkai, produkcijos perdirbėjai, prekybininkai, valstybės atstovai. Pienininkystę privalome išlaikyti, neleisti, kad atsitiktų kaip su linais. Tokia intencija ir buvo parengtas naujasis Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. O kas atsitiko?“
A. Ežerskis: „Panašu, kad naujasis Prezidentės jau pasirašytas įstatymas tampa neveiksnus. Jį įgyvendinti reikės didelių visų grandžių pastangų, bet rezultatai bus minimalūs. Įstatymo teiginys apie pieno supirkimo kainų kitimą ties 3 proc. riba ir realybė – 300 proc. skirtumas už tokios pat kokybės pieną. Pradedame nuo 10 euro centų ir einame iki 30 euro centų, ūkininkai tikrai turėtų rengti suvažiavimą, reikalauti, kad būtų mokama ES vidutinė kaina už bazinių rodiklių pieną su nedidele paklaida. Gali būti įvesta pieno gamybos savikaina, statistika rodo, kad ji priklauso nuo ūkio dydžio, intensyvumo, gamybos sąnaudų, bet yra privaloma dedamoji, be kurios negalima pieno pagaminti. Tas aktualu ir dideliam, ir mažam ūkiui. Savikaina būtų kintamas rodiklis, priklausomas nuo metų, gamybos kaštų, atlyginimų, pragyvenimo lygio. Mes deklaruojame, kad valstybės prioritetas – gyvulininkystė, o nėra ribos, ties kuria gali sustoti verslas. Agrarinės ekonomikos specialistai skelbia tyrimų išvadas, jog mažame ūkyje nekainuoja pašarai, darbas, karvės pačios paėda, pasimelžia. Ūkininkas pats neskaičiuoja savo darbo sąnaudų, atlyginimo sau nemoka, bet tai nėra išeitis skatinti tokius ūkius.
Mes neakcentuojame pieno kokybės valdymo proceso. Žinau, kad ūkiuose kartais brokuojama 60–70 proc. karvių. Mūsų valstybė turėtų skatinti parduoti bei vartoti skirto pieno kokybę gerinti. Visose Vakarų valstybėse remiama visuotinė gyvulių produktyvumo kontrolė, pieno kokybės sistema. Nesirūpiname veislinės medžiagos išlaikymu, išvežame pieno veislės veršelius. Jei visų pieno ūkių galvijai būtų galvijų produktyvumo kontrolės sistemoje, už veislinius galvijus ūkininkai gautų papildomų pajamų. Tokios rimtos sistemos nėra. Papildomos pajamos pieno ūkiams – buliukų auginimas mėsai. Tačiau prisiminkime, jog buliuką gali laikyti ir parduoti atėjus tinkamam laikui, o pienas turi būti parduotas tuoj pat po melžimo. Pienas nėra laisvos rinkos elementas. Jei mes sužlugdysime pieno žaliavos gamybą, mūsų perdirbėjai liks be darbo, nes tos įmonės neužsiima jokia kita veikla, tik perdirba pieną.“

Įstatymas – lyg giljotina
V. Lekešys: „Žemės ūkio ministerija parengė ir Seimas priėmė įstatymą, kuris atsisuko prieš pieno gamintojus. Jis tarnauja tik perdirbėjams, kurie dūsauja dėl mažų pelnų. Nors įstatymas dar neveikia, bet kaina už pieno žaliavą jau sumažinta.“
E. Simonis: „Valstybėje nėra agrarinės politikos. Turi būti sprendžiamas klausimas, numatomi tikslai dešimčiai metų į priekį. Pieno perdirbimo įmonės papildomai investuoja dešimtis milijonų eurų dėl atsiveriančių naujų eksporto rinkų. Karvių Lietuvoje turėtų būti milijonas. Nė viena įmonė neprieštarautų, kad pieno kelio nuo fermos iki stalo grandinėje būtų sudėti visi taškai. Dabar griebia vienus, griebia kitus, visus sukiršina. Perdirbimo įmonės tampa blogiečiais, ūkininkai nuskriausti, kooperatyvai blaškosi. Kalbame nesuprantamus dalykus, nesuprantamais skaičiais. Kokios kainos yra normalios? Yra smulkūs ir stambūs gamintojai. Tegu Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) pasamdo ekspertus ir apskaičiuoja pieno kainos darybą. Pasaulinė krizė niekada taip ilgai nesitęsė. Problema ūkininkams: jie turi realizuoti pieną per vieną dieną. Įmonės irgi dirba ties savikainos riba, ieško naujų rinkų. Jei kainos kils, pirkimai augs. Kinija, Indija – ten vartojimas nepadidėjo, nors ES panaikintos kvotos. Aukcionuose krito pieno miltų kainos. Rusijos embargas buvo tik viena iš sudedamųjų dalių. Pasaulinio vartojimo sustojimas sukėlė tokią situaciją. Pas mus kainos kyla labai aukštai ir leidžiasi labai žemai. Dėl to kyla problemų ūkiams. Įmonės, jei gali, – moka. Kai krinta kaina, turi skubėti konkuruoti su kitomis įmonėmis. Daug kalbėjomės su ŽŪM, ŽŪR, LPGA vadovais, atrodo, kartais prieini vieningą nuomonę, bet išsiskyrus vėl visi grįžta prie senų pozicijų. Pesimizmo nereikia eskaluoti. Reikia bendromis jėgomis stengtis tą situaciją sutvarkyti. ES paramos gavo pieno ūkiai, galbūt galima skirti papildomą paramą. Austrijoje, kitose ES šalyse pasibaigus kvotoms pienininkams paramos skiria prancūzai, vokiečiai, šimtus milijonų iš nacionalinio biudžeto moka. Lietuvoje negalima.“
A. Ežerskis: „Norėčiau replikėlę: kiek ūkininkai gaudavo paramos, tiek perdirbėjai pasiimdavo. Pylimas į kiaurą maišą.“
E. Simonis: „Biržoje visos įmonės yra kotiruojamos, visos pateikia finansines ataskaitas, pelno maržas. Jei pelno marža mažiau nei 3 proc., tai jau yra blogai.“
A. Ežerskis: „Jūsų nepanaudotas pelnas yra apyvartinės lėšos.“
E. Simonis: „Jei pelnas mažesnis nei 2 proc., įmonė negali dalyvauti ES paramos programose.“

Svetimas pienas brangesnis
A. Ežerskis: „Perdirbėjai visuomet kalba apie pasaulyje krintančias pieno produktų kainas. Aš noriu paklausti: kaip mes, mokėdami vos ne dvigubai mažesnes kainas nei ES vidurkis, turėdami pigią žaliavą, nemokame konkuruoti pasaulio rinkose?“
T. Raudonius: „Ar matėte oficialią statistiką, kaip atrodo pieno žaliavos supirkimo kainos ir produktų gamybos savikainos? ŽŪM duomenimis, 2015 m. gegužės mėn. vidutinė iš Lietuvos ūkininkų supirkto perskaičiuoto pieno kaina siekė 182,43 Eur/t, įvežamo iš Latvijos ir Estijos – 200,96 Eur/t. Turėdami Lietuvoje 30 proc. pigesnį pieną, Lietuvos pieno perdirbėjai nekonkurencingi, nes nemoka pagaminti paklausių produktų: kilogramo sviesto savikaina Lietuvoje siekia 3,36 Eur, Latvijoje – 2,76 Eur, Vokietijoje – 3 Eur, Prancūzijoje – 3,10 Eur, Belgijoje – 2,98 Eur. Panaši situacija ir lyginant kilogramo sūrio gamybos savikainą: Lietuvoje – 3,50 Eur, Latvijoje – 2,57 Eur, Estijoje – 2,75 Eur, Belgijoje – 2,81 Eur. Matome, jog Lietuvoje sviesto ir sūrių savikaina yra gerokai aukštesnė nei kitų šalių. Prie kokių išvadų turėtume prieiti, kad galėtume Lietuvoje pagaminti konkurencingą produktą?“
A. Ežerskis: „Man susidaro įspūdis, jog pieno perdirbimo įmonės pačios nori užsidaryti.“
E. Simonis: „Pelningumas susidaro iš įvairialypio ūkio.“
A. Ežerskis: „ŽŪM ataskaitose skelbiama natūralaus, o ne bazinio pieno kaina, ji beveik 30 proc. didesnė už bazinių rodiklių. Žiemos pieno kaina skiriasi nuo vasaros pieno kainos.“
E. Simonis: „Dvejus metus pieno perdirbėjai tylėjo, gailisi, kad neparodė tikrosios informacijos.“
J. Vilionis: „Seimo priimto ir Prezidentės pasirašyto Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto jo iniciatorė žemės ūkio ministrė su gamintojais nederino. Dabar perdirbėjai pasieks, kad tapsime dar labiau paklusnūs, bejėgiai. Mums jie parašo, kad už pieną mokės tiek ir tiek arba visai nesupirks. Kartojasi sena dainelė: kam ūkininkui pinigai, svarbiausia, kad neatimtų teisės dirbti dykai. Šiandien dėl susidariusios situacijos niekas nenori kaltinti pieno perdirbėjų, Vyriausybės, ES parlamento. Visi žinojo apie rizikingą Rusijos rinką ir galėjo ruoštis. Valdžia taip pat turėjo būti pasiruošusi. Mes dalyvavome rengiant valstybinę gyvulininkystės programą. Ten įrašyta, jog šiemet pieno ūkis turi padidėti 5 tūkst. karvių. Ministrai keičiasi, perimamumo nėra. O vidinė rinka? Olandas, vokietis vidinėje rinkoje turi 96 proc. Lietuvos vidinė rinka dengia eksportą, tačiau ES investicijomis remiame Latvijos ir Estijos ūkį. Perdirbėjai kuria pieno paskirstymo punktus, pieno sutirštinimo cechelius. Jei paskaičiuotume, kiek mes pieno turime ir kur dėsime tą, kurį primelšime, tada tik 10 proc. pieno liktų eksportui. Dabar kasdien 1,5 tūkst. t atsivežame. Jei įvežtinio pieno nebūtų, mes gautume geresnę kainą.
Kai buvome susitikę su mūsų Vyriausybės vadovu Algirdu Butkevičiumi, jis teigė, jog maisto grandinėje nuo fermos iki stalo 58 proc. pieno produkto kainos atitenka prekybininkams. Kodėl įstatyme neminimi prekybininkai? Kodėl, norėdamas nusipirkti litrą „Žemaitijos pieno“ bendrovės gaminamo (pilstomo) vandens, ūkininkas turi parduoti penkis litrus pieno? Buvome susitikę su Latvijos, Estijos žemdirbiais, tarėmės dėl bendrų veiksmų prieš pieno perdirbėjų savivaliavimą. Ko gero, teks pasekti prancūzų ūkininkų iniciatyva, blokuoti kelius.
Neseniai gavau raštą iš supirkėjų, jog nuo rugpjūčio už parduodamo natūralaus pieno kilogramą gausiu 17,5 euro centų, paskui galbūt bus priedai. Susidaro įspūdis, jog visas Lietuvos pieno gamintojų pienas yra perteklinis. Nė viena pieno perdirbimo įmonė Lietuvoje negali bankrutuoti, nes, pagal naująjį įstatymą, prieš 30 dienų jie gali mums sumažinti kainas ir padengti savo nuostolius. O mes karvei negalime nustatyti bado dietos, neduoti sojų, rapsų rupinių, atsisakyti fermos darbininkų. Mano ūkyje pieno kilogramo savikaina siekia apie 30 euro centų. Daugelis pieno ūkių savininkų pašarų žiemai neruošia – nutarę atsisakyti verslo. Mes atidžiai skaitėme naująjį įstatymą: jame neparašyta, kaip elgsis pieno perdirbėjai ir supirkėjai, jeigu reikėtų žaliavos kainą kelti. Vadinasi, tokia galimybė eliminuota.
ES buvo priimtas vadinamasis „Pieno paketas“, kuriam Lietuvos žemdirbiai pritarė tradiciškai – iki galo visko neperskaitę. Paskui buvo kuriamas nacionalinis Pieno kokybės fondas, į kurį turėjo patekti nuoskaitos už prastą pieno žaliavos kokybę (per metus – apie 50 milijonų tuomečių litų). Darbo grupė (iš pieno gamintojų, perdirbėjų ir valstybės atstovų) posėdžiavo, bet juridiškai fondo neįteisino, o vėliau pamiršo.
Išmokų už kvotinį pieną „moduliacija“, kurią pateikė ŽŪM, tariamai buvo suderinta su žemdirbių savivalda. Kas dokumentą pasirašė – iki šiol nežinoma. Mus apiplėšė vidury dienos prisidengdami valstybės vardu.
Pieno gamintojai dažnai kaltinami dėl didėjančių pieno produktų kainų, nes pieno perdirbimo bendrovės oficialiai pareiškia, jog kainos kyla dėl brangstančios žaliavos. Nerasdami galimybių mažinti savo produktų savikainą, perdirbėjai keičia pakuotes (vietoje 1 kg įpilama 900 g ar 750 g pieno, kefyro, jogurto). Natūralūs pieno riebalai keičiami palmių aliejumi. Vietoje sviesto – tepus riebalų mišinys, vietoje sūrio – sūrio gaminys. „Lietuviški“ fermentiniai sūriai gaminami Italijoje, Airijoje, sutirštintas pienas – Nyderlanduose.
Bet mes gauname mažiausias išmokas. Kodėl? ŽŪM pareigūnai mums aiškina, jog išmoka už hektarus didėja, todėl už kvotinį pieną mažėja. Kam išmokos už hektarus padidėjo? Visiems sumažėjo. Žemės savininkai gyvena mieste ir gauna tas išmokas, o ūkininkas jiems dar prideda nuomos mokestį.

Albinas Ežerskis

Albinas Ežerskis

Dešimtmečio burtažodis – kooperatinė pieninė
A. Ežerskis: „Jūs sakote, kad parama duoda atvirkštinį rezultatą. Pieno kilogramo savikaina bendrame kontekste siektų 24–25 euro centus.“
V. Lekešys: „ŽŪM turi kalbėti, kaip taisys įstatymą, kurį pati inicijavo, nešė į Seimą. Dar prieš tai mes („Lietuviško pieno“ kooperatyvas) siuntėme raštą ministerijai, kvietėme parengti teisės aktą dėl rinkos stebėsenos sistemos ir maisto grandinės dalyvių piniginės dalies pasiskirstymo. Mums atrašė, jog situacija pagerės, kai bus pastatyta kooperatinė pieno perdirbimo įmonė („Pienas LT“). Naujajame įstatyme velnias sprandą nusisuktų. Dabar gamintojai jau gavo pranešimus apie mažinamas pieno supirkimo kainas. Apie kainos kėlimą įstatyme net neužsimenama. Dabar ŽŪM vadovai turėtų eiti pas Prezidentę ir prašyti, kad ji įstatymą atšauktų. Jeigu ne, pieno gamintojai organizuos protesto akciją ir pareikš nepasitikėjimą. Kito kelio nėra. Kiek galima eksperimentuoti su žemdirbiu?“
J. Dovydėnienė: „Mes matėme projektą ir teikėme pasiūlymus. Negalime sakyti, kad niekas nieko nežinojo. ŽŪR išsiuntinėjo raštus asociacijoms. Įstatyme numatyta, kad pieno gamintojams pristačius vienodą pieno kiekį, nesvarbu, ar tai būtų kooperatyvas, ar stambus ūkis, būtų mokama vienoda kaina, kuri negali būti nepagrįstai mažinama. Toks iš pirmo žvilgsnio nekaltas teiginys iš tikrųjų reiškia, kad rinkoje kylant pieno kainoms perdirbėjai nebus įpareigoti jų didinti, nes kalbama tik apie tai, kad jos nemažėtų. Įgyvendinant įstatymą planuojama nustatyti bazinę supirkimo kainą, kuri bus nedidelė, ir įteisinti priedus, kitaip tariant, duoti perdirbėjams instrumentą vykdyti įvairiausias manipuliacijas. Kooperatyvai geresnių kainų nebesulauks, nes jiems bus taikomos nuoskaitos dėl netinkamos kokybės. Įstatymas sudaro galimybę perdirbėjams delsti priimti pieną iki paskutinės dienos, o vėliau priimti jį mokant labai mažą kainą. Niekas iki šiol nepateikė aiškaus atsakymo, kaip šis įstatymas, įsigaliosiantis nuo rugpjūčio 1 d., bus taikomas šiuo metu galiojančioms ilgalaikėms sutartims.“

Pieno perdirbėjų žaidimai
E. Simonis: „Mes klausėme ministerijos, kaip elgtis su senomis sutartimis, ar jos galioja, ar reikia perrašyti. Niekas nieko nežinojo. Įstatymas sukėlė sumaištį. Kratinys ir nesusipratimas. Mes suinteresuoti dirbti su žemdirbiais. Dabar sumažinome iš Latvijos superkamo pieno kiekius, daugiau supirksime iš Lietuvos. Šalyje turime 95 proc. sutarčių, kurios yra nuolatinės. Buvo laikas, kai nesusitarėme dėl kainos su lietuviais, todėl išvažiavome į Latviją ieškoti pieno tiekėjų. Lietuvos kooperatyvai vežė pieno žaliavą į Lenkiją. Dabar, kai žiemą kainos pakils, mūsiškiai žaliavą vėl veš į Lenkiją.
A. Ežerskis: „Pieno perdirbėjai imasi žaidimų, siekia supriešinti pieno gamintojus. Ar moralu šnekėti, kada perdirbėjai sako: vieni sudaro sutartis už pieno kilogramą gauti 10 euro centų, kiti nesudaro. Vadinasi, jei sutinki, pasirašai mirties nuosprendį ūkiui.“
E. Simonis: „Yra visokių supirkėjų.“
A. Ežerskis: „Dauguma kooperatyvų, superkančių pieną, yra pieno perdirbimo įmonių nuosavybė, net sąskaitas išrašo savo vardu. Apie Mažeikius važinėja autobusėliai, priima pieną, moka 13 euro centų už kilogramą. Ar tai normali kaina?
E. Simonis: „Pasižiūrėkite į ŽŪM tinklalapį, ten mes deklaruojame visas supirkimo kainas.“
T. Raudonius: „Gegužės mėn. per dieną buvo importuojama 1200 t žalio pieno, išvežta
185 t. Mes remiame Latviją ir Estiją. Importuojamo pieno kaina – 201 Eur/t, lietuviško – 168 Eur/t. Ar čia nėra Lietuvos pieno ūkio žlugdymas? Tai oficiali statistika.“
J. Dovydėnienė: „Kiekvieną mėnesį vyksta diskusijos su pieno perdirbėjais. Jie turi vienintelį ginklą – jie moka pinigus. O alternatyva – išvežti pieną kažkur kitur. Kooperatyvai turi „laisvo“ pieno, kuriam supirkti nesudarytos sutartys. Rengiant įstatymą, pieno perdirbimo įmonių atstovai pasakė, jog savo kainoms argumentuoti jie neturi ekonominio pagrindimo, nes kainai įtakos turi ir ekonomika, ir rinkos dėsniai. Tada sutarkime: jeigu pieno perdirbimo įmonei galioja šie du faktoriai, tada galioja ir pieno gamintojui. Kalbant apie paramą, jei ūkininkas dar turi viziją, jis privalo išgyventi šiandien. Parama – tik momentinė. Mes visada planuojame ateitį. Kaip mes gyvensime po 10 metų? Kur mūsų ilgalaikė strategija? Jos nėra. Avys, ožkos, daržovės – gerai, žmonės rado nišą. Mes kalbame apie pieno sektorių, kuris turi savo nacionalinę reikšmę, istoriją, verslo perdavimą iš kartos į kartą.“

Nėra ilgalaikės agrarinės politikos
V. Lekešys: „Reglamentais nustatomi baziniai pieno rodikliai, pieno sudėties perskaičiavimo koeficientas. Trišalėje Pieno taryboje pieno perdirbėjų atstovai siūlo „pakoreguoti“ šiuos žalio pieno parametrus, tuomet bus paprasta manipuliuoti kainomis (jas mažinant).
Nemirštanti viltis – patiems ūkininkams valdyti pieno perdirbimo įmonę. Tačiau vieša paslaptis, jog esamos didžiosios šalies pieninės stokoja žaliavos. Jeigu per dieną nebūtų iš kitų šalių įvežama po 1,5 tūkst. t pieno, viena Lietuvos įmonė stovėtų be darbo. Ar lietuviai pribrendo turėti savo kooperatinę pieninę?
Daugelyje Europos šalių populiarios duonos, medaus ir pieno šventės, kurias rengia patys žemdirbiai. Lietuvoje tą reklamuoja muziejininkai. Vadinasi, visuomenei jau siunčiamas signalas, jog pienas iškeliauja paskui linus.
Kiek man žinoma, valstybinė gyvulininkystės programa parengta, už ją mokslininkams sumokėta nemažai pinigų. Man atrodo, jog svarbiausia yra produktas ir jo kaina.“
J. Dovydėnienė: „Produktas ir kaina – momentiniai dalykai. Kaip aš statysiu gamyklą, jei nežinau, kokios pieno kainos bus po penkerių metų. Nėra ilgalaikės politikos. Ieškokime sprendimo būdų, žiūrėkime, kaip remti kokybę. Įstatyme minimi septynių kategorijų ūkiai, kiekvieno savikaina skaičiuojama skirtingai. Gal reikėtų sukurti rekomendacinį savikainos skaičiavimo modelį?“
V. Lekešys: „Per tiek metų LAEI specialistai galėjo išvažiuoti į kaimą, atlikti pieno ūkių (smulkių, vidutinių, stambių) stebėseną.“
A. Ežerskis: „Teisės aktu reikėtų nustatyti vidutinę pieno gamybos savikainą – 25 euro centai už kilogramą, žemesnės kainos neturėtų būti.“
T. Raudonius: „Ūkininkų balso ministerija negirdi. Nustatyti pieno savikainos „lubas“ ties 25 euro centais – tai demagogija.“

Pieno kelio „grandinės“
J. Dovydėnienė: „Kas trukdo asociacijoms priversti dirbti ir ŽŪM, ir LAEI? Pieno gamintojų grupės – į jas gali jungtis tik pavieniai ūkininkai, kooperatyvai negali. Kooperatyvų esmė – ekonominė nauda. ŽŪK „Pieno puta“ už surinktą ir į perdirbimo įmonę nuvežtą pieną gauna 17 euro centų už kilogramą. Iš tos sumos reikia išlaikyti pieno surinkimo punktus, pienvežius, kooperatyvo administraciją. Kiek galima mokėti ūkininkui? Ne daugiau nei 10 euro centų. Pavieniams ūkininkams perdirbėjai moka 20–21 euro centą. Tada ūkininkas pagalvos – kam tas kooperatyvas? Kuo daugiau kooperatyvas surenka pieno, tuo sunkiau jį parduoti. Kooperacija nervina pieno perdirbėjus, vadinasi, šis ūkininkų žingsnis yra teisingas.
Priimtas rinkos reguliavimo įstatymas nėra didžiausia grėsmė. Rengiant įstatymą galėjome pareikšti savo nuomones, teikti pasiūlymus. Dabar svarbiausia rasti bendrus sprendimus.
Kodėl buvo sugalvotas toks įstatymas? Jis atsirado iš noro reguliuoti maisto grandinę nuo fermos iki stalo: pieno gamintojas–perdirbėjas–prekybininkas–vartotojas. Priimtame įstatyme pamatėme, jog prekybininkas nėra maisto grandinės dalyvis.
Pienas yra greitai gendantis maisto produktas, tai nėra laisvos rinkos elementas, kaip mums bandoma teigti. Jei mes nesugebėsime susitarti, privalėsime išnykti.“
„ŪP“: „Dalyvauti diskusijoje kvietėme Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomąjį direktorių Lauryną Vilimą, tačiau jis, motyvuodamas užimtumu, sakė, jog su pieno perdirbėjais prekybininkai visuomet sutaria, laikosi vieningos nuomonės, todėl „ŪP“ diskusijos dalyviams prekybininkų požiūrį išdėstys „Pieno centro“ atstovas. Beje, o kodėl šių dviejų verslo struktūrų atstovai nedalyvavo pienininkų suvažiavime? Gal nebuvo pakviesti?“
J. Vilionis: „Į pienininkų suvažiavimą oficialiai kvietėme ne tik valdžios atstovus, bet ir pieno perdirbėjus, prekybininkus. Gaila, bet pastarieji neatvyko, matyt, pabijoję ūkininkų vienybės.“

Valstybė valstybėje
A. Ežerskis: „Prekybininkai yra valstybė valstybėje. Galbūt dėl jų įtakos tik ką priimtas įstatymas tapo neveiksnus. Prieš pusmetį ministerijoje vykusioje politikų, žemdirbių ir verslininkų diskusijoje kalbėta, jog vidaus rinkoje suvartojama tik 50 proc. šalyje pagaminamo pieno. Dabar kaimynai lenkai superka mūsų pieno žaliavą (mūsų kainomis), nusivežę perdirba ir atveža parduoti pigiau. Ar prekybininkai netaiko lietuviškiems pieno produktams didesnio antkainio? Ar tą kas nors stebėjo? Kita vertus, kodėl pieno perdirbėjai nekalba apie savo gamybos kaštus? Tęsiasi ydinga praktika, kai į vieną kaimelį pieno žaliavos atvažiuoja 4–5 skirtingų įmonių pienvežiai. Beje, tie automobiliai pirkti už ES ir mūsų valstybės paramos pinigus. Ar tas žaliavos vežiojimas nepabrangina pieno produkcijos?“
T. Raudonius: „Naująjį įstatymą inicijavo ŽŪM, abejoju, ar pieno perdirbėjai su prekybininkais kažką jame pakeitė. Tada kiltų klausimas: kokios kompetencijos specialistai dirba ŽŪM?“
A. Ežerskis: „Įstatymą savo balsais patvirtino Seimo nariai. Jie prieš tai teisės akto nuostatas taisė, derino. Netvarka pieno sektoriuje prasidėjusi ne šiemet ir ne pernai.“
S. Savickis: „Iš pieno mėginių tyrimo mes matome, jog gyvulininkystės sektoriuje apie 60 proc. šalies karvių priverstos badauti: ūkininkai taupo pašarus, karvė, negaudama pieno gamybai reikalingų maisto medžiagų, jas ima iš savo organizmo. Karvės liesėja, silpsta jų imunitetas, atsiranda ligos, iki tol buvusios „miego būsenos“, piene daugėja somatinių ląstelių kiekis, mažėja pieno gamyba. Per visą šalį prarandama dešimtys tūkstančių tonų pieno.“
E. Simonis: „Dėl pieno žaliavoje pagausėjusių ląstelių 20 proc. sumažėja sūrių gamybos išeiga.“
A. Ežerskis: „Maži (šeimos) pieno ūkiai tikrai pagamina kokybiškesnę pieno žaliavą, tačiau jiems mokama triskart mažesnė kaina. Tokia diskriminacija juos verčia pasitraukti iš pieno gamybos sektoriaus.“
S. Savickis: „Šeimos ūkiuose pagaminama mažiau, bet vertingesnio pieno. Apie 10 proc. pieno sektoriuje dalyvaujančių šeimos ūkininkų yra garbaus amžiaus, pieno gamyba jiems yra kaip laisvalaikio pomėgis arba papildomas uždarbis. „Pieno tyrimų“ duomenimis, 3,5 tūkst. ūkininkų, laikančių 16 tūkst. karvių, yra 70–80 metų amžiaus, 866 ūkininkai, laikantys 3 tūkst. karvių, sulaukę 80–90 metų, 37 ūkininkai, laikantys 167 karves, turi 90–100 metų, vienas 102 metų Šilalės r. ūkininkas laiko tris karves. Visi šie garbaus amžiaus ūkininkai patiekia 10 proc. šalyje pagaminamo pieno žaliavos.

Bronius Ropė

Pieno ūkį išgelbės senjorai?
A. Ežerskis: „Mūsų kainų politika verčia pensininkus išlaikyti karves.“
J. Dovydėnienė: „Mūsų kooperatyvuose du trečdaliai ūkininkų yra smulkūs. Esant geroms pieno supirkimo kainoms, maži ūkiai peraugtų į vidutinius, nes atsiranda perspektyva. Šiandien smulkūs ūkiai gali pasitraukti iš rinkos, jų savininkai užplūs valstybės globos ir rūpybos įstaigas.“
„ŪP“: „Gerokai prieš narystę Europos Sąjungoje mūsų šalies žemdirbiai buvo supažindinti su „žaidimo“ taisyklėmis: žemės ūkio gamyba kaime turėtų verstis 3–5 proc. gyventojų, kiti privalėtų imtis paslaugų sferos. Pasitraukusiesiems iš pieno gamybos sektoriaus buvo skirtos „išeitinės“ išmokos, o už kvotinį pieną (nelaikant karvių) išmokos tebemokamos. Po kiekvieno krizinio laikotarpio (dėl politikos ar gamtos nelaimių) pienininkai sulaukdavo Briuselio kompensacijų. Investicinė parama buvo teikiama ne tik pieno gamintojams, bet ir perdirbėjams. Tačiau Lietuva, skirtingai nuo kitų pasaulio valstybių, atskyrusi pieno gamybos ir perdirbimo sektorius. Modernizavę įmones pramonininkai pelnais su pieno gamintojais nepasidalijo, o pastarieji už kokybiškesnę pieno žaliavą deramos kainos priedo nesulaukė.
ES rekomendavo pieno gamintojams burtis į grupes, sutelkti vienoje vietoje didesnį pieno žaliavos kiekį ir tuomet gauti geresnę kainą. Pavyzdys – „Lietuviško pieno kooperatyvas“: bendra strategija, vadyba, kainodara, derybos su pieno perdirbėjais.
„Gelbėjimosi ratas“ pienininkystei – kooperatyvai. Tačiau dauguma jų verčiasi tik logistika: pieno žaliavą surenka iš smulkių ūkių ir nuveža į pieno perdirbimo įmonę parduoti. Kaip tai suprasti?“
A. Ežerskis: „Mes turime skatinti smulkius pieno gamintojus, jie atsparesni rinkos sukrėtimams, gali padidinti pieno gamybą.“
B. Ropė: „Šiandien apie 80 proc. ES ūkininkų sulaukę 60 ir daugiau metų. Jeigu jie pasitrauktų iš rinkos, mes badautume. Jaunimui agrarinis sektorius nėra patrauklus. Prasta situacija pieno sektoriuje atsirado dar ir dėl to, kad šalyje keičiasi maisto vartojimo įpročiai. Pieno gaminame daugiau, pieno produktų valgome mažiau. Sunkmečiui pieno ūkyje neturėjo įtakos nei kvotų sistemos panaikinimas, nei Rusijos embargas, tiesiog buvo pasinaudota situacija. Įtampa tvyro ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Mums derėtų pasimokyti iš prancūzų.“
„ŪP“: „Tačiau ten dabar tikra revoliucija. Žiniasklaidos pranešimais, šalyje yra apie 200 tūkst. gyvulininkystės ūkių, iš jų net 25 tūkst. (kitais duomenimis – 50 tūkst.) gresia bankrotai. Be darbo ir pajamų liks apie 700 tūkst. žmonių. Prancūzijos ūkininkai sukilo, į strategines magistrales atvarė 300 traktorių, prie Lijono miesto didžiųjų prekybos centrų, pieno perdirbimo įmonių ir pusfabrikačių gamybos cechų vartų išvertė dešimtis tonų mėšlo ir šiaudų ritinių. Vakarų Prancūzijoje traktoriais užblokuoti tiltai, pastatytos ūkininkų sargybos, žemdirbiai tik­rina didžiuosius sunkvežimius – šaldytuvus, aptikę įvežtinės žemės ūkio produkcijos, ją išverčia ant asfalto. Taip atsitiko su šaldyta vištiena iš Brazilijos. Normandijoje ūkininkai užblokavo įvažiavimą į garsiąją Mont Sen Mišel tvirtovę, kurią kasmet aplanko 3 mln. turistų. Prancūzijos vyriausybė sušaukė ministrų pasitarimą, priėmė 24 punktų planą situacijai normalizuoti. Numatyta ūkininkams sumažinti mokesčius, tas valstybei atsieis 600 mln. Eur. Šiek tiek mažesnė suma (500 mln. Eur) bus skirta bankų garantijoms, siekiant restruktūrizuoti ties bankroto riba atsidūrusių ūkių skolas. O juk prancūzai už pieno kilogramą gauna 30 euro centų. O mes?“
B. Ropė: „Lietuvos, kaip ir dešimties naujųjų ES šalių, problema – menkas kooperacijos lygis. Lietuvoje kooperatyvais skelbiasi pieno surinkėjai, kurie iš esmės yra gamybinės organizacijos. Kooperacijos mes turime mokytis iš tų šalių, kuriose pieno supirkimo kainos nukritusios mažiausiai. Aš dirbu Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, kuriame pasisakoma už griežtesnį pieno rinkos reguliavimą. Lietuvoje priimtas įstatymas buvo rengiamas nuo praėjusių metų balandžio, kai ėmė kristi pieno supirkimo kainos. Žinau, kad įstatymui priešinosi prekybininkai, pieno perdirbėjai, laisvos rinkos, konkurencijos saugotojai. Seimas, Prezidentė įstatymui pritarė. Tobulų dalykų nėra, bet tas įstatymas – drąsus žingsnis į priekį. Skirti valstybės ir ES paramą pienininkystei ir palikti sektorių be reguliavimo – tai pinigų švaistymas. Tokios lėšos investuotos, pieninę už 120 mln. Eur pastatysime – ir viską sugriausime. Juk tai mūsų visų pinigai. Įstatymas yra signalas. Kas draudžia Seimo rudens sesijoje svarstyti to įstatymo pataisas? Visose ES šalyse pieno sektoriuje situacija prasta, pieno supirkimo kainos, palyginti su praėjusiais metais, nukrito apie 25 proc., tačiau aš nerandu argumento paaiškinti, kodėl Lietuvoje kainos mažiausios. Parduotuvėse kainų mažėjimo nejaučiama. Europos Parlamente diskutuojama dėl kainos draudimo (tokia praktika yra JAV). Tuomet ūkininkas užsitikrintų, jog visada gaus sutartyje numatytą kainą.
Mane stebina kalba apie pieno savikainą. Negali būti kelių kategorijų savikainos, tik viena. Ir ji turi būti tokia, kad skatintų ūkį atsinaujinti dabar, o ne po penkerių metų. Yra metodikos, kaip skaičiuoti savikainą. Europos Parlamentas davė nurodymą Europos Komisijai, kaip, atsisakius pieno kvotų, reguliuoti kainas. Tą organizuoti privalėtų Pieno observatorija.
Lietuvoje pastebiu, jog pieno kainos struktūroje mažėja žemdirbio dalis, todėl didėja pieno perdirbėjo ir prekybininko nuošimčiai. Ūkininkas su šimtu karvių dirba Lietuvos ekonomikai, pieno perdirbėjas dirba visoje ES rinkoje. Galbūt lietuviški pieno produktai nėra konkurencingi? Jei šalyje nesusikalbės pieno gamintojai ir jų verslo partneriai, teks išsivaikščioti. Lietuvos pienininkystės sektorius ES mastu nėra didelis, tačiau jam pasitraukus neliks lietuviško kaimo. Ne grūdai, uogos, ožkos ar avys, tik pienas yra pagrindinė varomoji kaimo gyvybingumo jėga.
Kalbant apie sąžiningą atsiskaitymą už parduodamą pieno žaliavą, senosios ES šalys tą sureguliavę sutartimis. Vokietijoje įstatymų griežtai laikomasi, liberalesni jie Prancūzijoje, dėl to ir kyla žemdirbių protestai. EP rudenį bus svarstomas klausimas dėl atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją grandinės. Pavyzdžiui, Airijoje populiarėja prekės, kurių etiketėje užrašyta „Sąžiningai atsiskaityta“. Perdirbėjai net suinteresuoti tokiu įrašu, nes vartotojai tokią prekę noriau perka. Airiai net siūlė pirkti Lietuvoje pagamintų pieno produktų, bet su sąlyga, kad bus ženkliukas „Atsiskaityta sąžiningai“.
Vidutinis ES ūkis – 6 ha, Lietuvoje – 15 ha. ES institucijos kritikuoja mūsų agrarinės strategijos formuotojus, remiančius didesnius ūkius. Kai Seime buvo svarstomas naujojo įstatymo projektas, tikėjausi ūkininkų piketų, protestų. Galutiniame teksto variante neliko nuostatos dėl 10 proc. antkainio ribojimo. Kai vokiečiai įvedė minimalaus atlyginimo nuostatą, dar metus buvo bandomasis laikotarpis. Neskuba naujų įstatymų vykdyti italai, prancūzai. Tik lietuviai visuomet pavyzdingi. Gal ne visuomet reikėtų skubėti?“

Vytautas Lekešys

Vytautas Lekešys

Neišmoktas pamokas teks kartoti
V. Lekešys: „Istorijos ratas sukasi: prieš pusę amžiaus išarėme dobilus ir pasėjom kukurūzus, dabar arsime kukurūzus ir sėsime pupas. Tegu bus žalia Lietuva.“
B. Ropė: „Darykime tai, ką mokame geriausiai. Turime saugoti pieno ūkį, nes į jį daug investavome. Pienas maitina ir žmogų, ir verslą, ir valstybę. Kažkada lietuviškais pieno produktais pamaitindavome didžiąją Rytų šalį, pastaraisiais dešimtmečiais naujų tradicijų nesukūrėme. Ūkiai smulkūs, kooperatyvai verčiasi žaliavos surinkimu ir išvežimu. Tikroji kooperacija, jungianti pieno gamybą ir perdirbimą, tebėra kalbų būsenos. Vertėtų parengti vieno rajono kooperacijos pilotinį projektą, jam skiriant apie 250 mln. Eur.“
A. Ežerskis: „Kam kurti pienininkų kooperatyvus, jeigu esant tokioms žaliavos kainoms juos reikės sunaikinti?“
T. Raudonius: „Senųjų ES šalių pieno ūkių stiprybė – kooperacija. Skeptiškai į kooperatyvą „Pienas LT“, statantį pieno perdirbimo įmonę, žiūri ir politikai, ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovai.“
B. Ropė: „Pasižiūrėkime, kaip atsigavo Lietuvos kaimas susibūrus bendruomenėms, kurios pasinaudojo ES programų lėšomis.“
J. Dovydėnienė: „Pieno sektorius iš visų šalies agrarinių sričių labiausiai kooperuotas.“
A. Ežerskis: „Lietuvoje pieno gamyba mažėja, nes reikia įsivežti žaliavą iš užsienio. Kam tada švaistyti pinigus pieno perdirbimo įmonių statybai? Dar keleri metai – ir pieninės liks be pieno.“
„ŪP“: „Pieno ūkis liks tik dainose“, – prognozuoja šiandien nevilties apimti ūkininkai. „Lietuvos pieno ūkiai klestės 2050 metais“, – mūsų žemdirbiams prieštarauja iš Naujosios Zelandijos kilęs Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) prezidentas dr. Džeremis Hilas, besiruošiantis į rugsėjo 20–24 dienomis Vilniuje vyksiantį Pasaulinį pienininkystės kongresą. Paradoksalu, jog kongreso rėmėjais pakviesti Lietuvos pieno perdirbėjai kaip trampliną savo prisistatymui pasirinko pieno gamintojus, būtent pasaulinio renginio išvakarėse nustumtus į gilią prarają, išgyvenančius iki tol nepatirtą depresiją.“
S. Savickis: „Pasaulio pienininkai Lietuvoje mato šio gamybos sektoriaus perspektyvą. Į rugsėjo mėn. Vilniuje vyksiantį Pasaulinį pienininkystės kongresą jau užsiregistravo 900 dalyvių. Pirmąkart per 103 metų kongresų istoriją vyks „Pieno forumas“, kuriame dalyvaus beveik 50 šalių ūkininkai. Jie svarstys maisto saugos, rizikų valdymo ir kitas problemas. Tai turėtų paveikti visą šalies pienininkystės sektorių.“
V. Lekešys: „Kiekvienas sveiko proto pieno gamintojas turėtų suprasti, jog kongresas surengtas už jo pinigus. Kuo mes galėsime pasigirti pasauliui? Pasakyti, kad stambiems pieno gamintojams nuo rugpjūčio mokama 17 euro centų už kilogramą, o smulkiesiems – 13 euro centų? Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms šie metai bus patys pelningiausi, ne veltui jie parėmė Pasaulinį pienininkystės kongresą.“
A. Ežerskis: „Pieno gamyba – socialiai reikšmingas verslas: vidutiniškai 5 karvės sukuria vieną darbo vietą.“
V. Lekešys: „Vilniaus ir Briuselio politikai privalėtų pažaboti prekybos tinklus. Su savo privačiais prekės ženklais pastarieji atima pinigus ir iš ūkininko, ir iš pieno perdirbėjo. Komercinės paslapties šydu dangstomi susitarimai tarp pieno perdirbėjo ir prekybininko, tačiau jų rezultatas – mažesnė už savikainą ūkininkui mokama kaina už pieno žaliavą. Kai 2003 m. šalies Vyriausybė patvirtino minimalią pieno supirkimo kainą,situacija baigėsi žemdirbių mitingais, kelių blokadomis ir teismais. Dabar situacija kartojasi.“

Dėl kainų kaltos… tendencijos
Apibendrinant apskritojo stalo diskusijos dalyvių išsakytas mintis galima teigti, jog būtina stiprinti ūkininkų, pieno gamintojų derybines galias. Įstatymas priimtas, visi suinteresuoti pieno rinkos dalyviai privalo suvokti savo interesus. Atmesti dialogą – tai šauti sau į koją.
„Ūkininko patarėjo“ redakcijai savo atskirą nuomonę pateikė ir Konkurencijos taryba. Ji baigė pieno ir jo produktų sektoriaus rinkos tyrimą ir redakcijai atsiuntė jo preliminarias išvadas. Rinkos tyrimo metu Konkurencijos tarybos ekspertai analizavo visus keturis pieno sektoriaus lygius – žalio pieno gamybą, supirkimą, perdirbimą ir pieno produktų platinimą.
Preliminarios rinkos tyrimo išvados rodo, kad pieno gamintojų efektyvumą galėtų paskatinti jų derybinės galios didinimas, o tam reikia padidinti parduodamo pieno kiekius. Veiksmingiausias būdas tą pasiekti – burtis į stambius kooperatyvus arba gamintojų organizacijas ir taip užsitikrinti ilgalaikes sutartis, sustiprinti pieno gamintojų atsparumą rinkos svyravimams bei padidinti eksporto galimybes.
Rinkos tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, kad net 74 proc. visų Lietuvos pieno gamintojų, parduodančių pieną perdirbti ar tiesiogiai vartoti, yra itin maži ūkiai, laikantys 1–5 melžiamas karves, o beveik trečdalis šiuo metu Lietuvoje veikiančių kooperatyvų turi penkis ir mažiau narių.
Konkurencijos tarybos ekspertai taip pat tyrė priežastis, kodėl žalio pieno kainos sumažėjo daugiau nei pieno produktų kainos, ir nustatė, kad žalio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima apie 50 proc. Tai reiškia, kad, sumažėjus žaliavos kainai, negalima tikėtis vienodo procentinio pieno produkto kainos sumažėjimo, nes perdirbėjai susiduria ne tik su žaliavos pirkimo, bet ir su kitais, dažnai ilgalaikiais, veiklos kaštais.
Rinkos tyrimo metu Konkurencijos tarybos ekspertai taip pat išanalizavo 2012–2015 metų žalio pieno supirkimo kainų tendencijas ir nustatė, kad Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos iš esmės atitinka pasaulines pieno produktų kainų tendencijas.
Ką gi, beliko laukti žinių iš Briuselio.

Laimučio BRUNDZOS nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.