Pieno kainų formulės ūkininkus varo į neviltį

Sieksime tikslinio ūkio ir vidutinių Europos Sąjungos (ES) kainų už pieno žaliavą. Tokį uždavinį iškėlė keliolika pieno gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų koo­pe­ratyvų vienijanti asocia­cija „Kooperacijos ke­lias“. Lietuva yra užsibrėžusi pagaminti 3 mln. t pieno. Pa­siekti šį tikslą ūkininkus motyvuotų parduodamos ža­l­iavos kaina, tačiau ji ne tokia, kad pieno ūkiai išsilaikytų. Ne vienas ūkininkas svarsto galimybę likviduoti savo ūkį. Bandydami išvengti pieno sektoriaus griūties, stabilizuoti rinką ir pažaboti prieš ūkininkus nukreiptą verslo partnerių agresiją „Kooperacijos kelio“ atstovai parengė namų darbus ir viešai svarstyti pateikė dvi žalio pieno supirkimo kainų formules.

Saugiausio varianto paieškos
„Šalyje labai daug skirtingo dydžio pieno ūkių, – pastebi pieną gaminančio ir perdirbančio kooperatyvo „Pienas LT“ rinkos analitikas Nerijus Jakubauskas, – todėl strategiškai naudinga būtų nustatyti tikslinį ūkį ir tuomet numatyti jo gaminamos produkcijos pardavimo ateities kainą, artimą ES kainų vidurkiui. Tokia kaina turėtų būti teisinga, į ją orientuotųsi pieno gamintojai, įsipareigoję plėsti ūkį ir didinti parduodamos produkcijos kiekį.“
Pasak N. Jakubausko, šis kainos modelis parengtas remiantis ES šalių pieno gamybos sektoriaus duomenimis ir biržoje prekiaujamų keturių rūšių pieno produktų aukciono kainomis. Pieno ūkiai pagal tiekiamos žaliavos kiekį galėtų būti suskirstyti į tris kategorijas, tikslinis ūkis – 100 karvių. Hipotetinė pieno supirkimo kaina būtų nustatoma pagal produkte esantį baltymų, riebalų ir laktozės procentą, neįskaičiuojant žaliavos surinkimo ir perdirbimo kaštų.
Jo teigimu, tai būtų po 2 mėn. ketinamos supirkti žaliavos (ateities) kaina, palankesnė stambiesiems pieno ūkiams.
„Žemės ūkio ministerija tuomet galėtų periodiškai skelbti tokią indikatyvią ateities kainą, – įsitikinęs N. Jakubauskas. – Pieno perdirbimo įmonėms dėl to nesutinkant, jos galėtų skelbti savo įsivaizduojamą kainą. Remiantis visų ES šalių patirtimi, tai saugiausias kainos variantas.“

Ateitis – tik stambiesiems ūkiams
„Kooperacijos kelio“ asociacijos vadovas Jonas Kuzminskas, apibendrindamas kooperatyvo „Pienas LT“ atstovo siūlymus, tikino, kad Lietuvoje turėtų likti ūkiai, per dieną parduodantys 1,3 t pieno arba 40 t per mėnesį.
„Šalyje yra tik 500 tokių ūkių, ką veiks kiti, kurių daugiau nei 40 tūkstančių?“ – stebėjosi Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas. Tačiau jam į šį klausimą atsakyta nebuvo.
„Reikia naikinti dabar galiojančius bazinius pieno rodiklius, pagal kuriuos superkama žaliava, ir skelbti natūralaus pieno kainą“, – savo kainos formavimo variantą pristatė „EKO tikslo“ direktorius Mindaugas Petkevičius. Jo teigimu, Lietuvos pieno perdirbimo bendrovės slepia informaciją ir nuo pieno gamintojų, ir nuo valstybės, parduoda savo sandėliuose sukauptą produkciją tada, kai aukcionuose kainos būna didžiausios. Pasak M. Petkevičiaus, vasarą ir žiemą superkamo pieno sudėtis (riebalų ir baltymų procentas) keičiasi, kainos svyruoja 40–50 proc. Ankstesniais metais pieno supirkimo kainų bangavimas buvo akivaizdus visose ES šalyse, tik Lietuvoje jų kritimas prasidėdavo anksčiau, o pakilimas vėluodavo 2–3 mėn.
„Mes esame atviri savo verslo partneriams – pieno perdirbimo bendrovių savininkams, – pastebi M. Petkevičius, – tačiau derybose dėl kainų svaresnių argumentų suranda stipresnioji pusė, neretai motyvuojanti valstybės interesu skatinti pieno produkcijos eksportą.“

Painios skaičiavimo vingrybės
Pasak M. Petkevičiaus, „Kooperacijos kelio“ atstovų siūlymai dėl žalio pieno kainos apskaičiavimo būdo (metodikos, formulės ir kt.), pieno gamintojų grupių, sutarties trukmės, priedų taikymo, bazinių pieno sudėties rodiklių įteikti pieno perdirbėjams, valdžios atstovams. Kaip konstanta imama vidutinė ES žalio pieno kaina. Tolesni veiksmai, pasak M. Petkevičiaus, – naikinti bazinio pieno rodiklius ir jų skaičiavimą, nustatyti naujus riebalų ir baltymų rodiklius, artimus natūraliam pienui, kainai taikyti naujo modelio perskaičiavimą pagal riebalus (4,0 proc.) ir baltymus (3,2 proc.).
„Numatėme, kad pirkėjas, esant kitokiems pieno kokybiniams parametrams, galėtų taikyti kainos perskaičiavimo metodiką“, – pasakoja M. Petkevičius. Jo teigimu, jeigu pieno riebumas didesnis nei 4 proc., taikomas 0,027 perskaičiavimo koeficientas. Jeigu pieno riebumas – 4,2 proc., perviršį 0,2 proc. dauginame iš 0,027 ir gauname 0,0054 Eur/kg. Jei riebalų procentas 0,2 proc. mažesnis, tokią pačią sumą iš kainos atimame. Jeigu pieno baltymingumas didesnis arba mažesnis nei 3,2 proc., skirtumui apskaičiuoti taikomas koeficientas 0,045. Pavyzdžiui, 0,2 proc. skirtumą dauginame iš 0,045 ir gauname 0,009 Eur/kg. Vienu atveju suma pridedama, kitu – atimama.
Kitas žingsnis, anot M. Petkevičiaus, pieno gamintojų suskirstymas į grupes, kurioms taikoma skirtinga kaina: 1) superkant iš punktų, 2) tiesiogiai iš ūkių, 3) superkant didelį kiekį iš punktų ir ūkių, 4) pristatantiems tiesiai į gamyklą.

Skirtingi tiekėjai, skirtingi ir koeficientai
„Kainą apskaičiuojant skirtingoms pieno tiekėjų grupėms taikomi skirtingi koeficientai, – pasakoja M. Petkevičius. – Be to, kaina koreliuos su sutarčių sudarymo terminais.“ Pasak M. Petkevičiaus, sudarant sutartį mėnesiui, kainai netaikoma nei formulė, nei „pririšimas“, o nuo 3 mėn. – pagal visus numatytus parametrus.
„EKO tikslo“ kooperatyvo vadovas pasiūlė už superkamą pieną taikyti priedų ir nuoskaitų sistemą. Pavyzdžiui, už teisingą sutartyje nurodytą produkcijos prognozę – 0,05 Eur/kg priedas, jei pasirašoma ilgesnio periodo sutartis – 0,005 Eur/kg, taip pat numatomas priedas tvartiniu laikotarpiu parduodamam pienui, jei pieno kiekis, palyginti su ganiavos laikotarpiu, svyruoja neženkliai.
Asociacijos „Kooperacijos kelias“ nariai suabejojo, ar nenuken­tės dėl skirtingų ES šalių pieno sudėties skaičiavimo žalio pieno kaina. Pavyzdžiui, Lietuvoje standartinis pieno riebumas – 4,2 proc., Nyderlanduose – 4,4 proc., Vokietijoje – 4,13 proc., Lenkijoje – 3,99 proc.
„Pieno perdirbėjai dažnai prikiša, kad mūsų pieno rodikliai nustatyti dar sovietmečiu, – pastebėjo J. Kuzminskas, – pavyzdžiui, lietuviai už bazinių rodiklių pieno kilogramą gauna tiek, kiek latviai už natūralų pieną.“ Asociacijos „Kooperacijos kelias“ siūlymai dėl pieno kainos formavimo nepaskatins pieno supirkėjų atsiskaityti su ūkininkais gamybos kaštus padengiančia kaina, tačiau bus priemonė įvairių tipų pieno ūkiams pagaliau imtis iniciatyvos. Kooperatyvų atstovai svarsto iš savo pozicijų, stambieji ūkiai turi atskirą strategiją, vartotojams rūpi, kad produkto kelio į stalą pradžioje nebūtų jokių manipuliacijų.

Pieno gamintojai šauna sau į koją

Vytautas LEKEŠYS
Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius

Dėl siūlomo žalio pieno supirkimo modelio gamintojas automatiškai praranda 16 proc. lėšų. Pavyzdžiui, jeigu tikslinis ūkis per metus tiekia 500 t pieno (4,19 proc. riebalų ir 3,32 proc. baltymų), jo pajamos per tą laikotarpį sumažės apie 30 tūkst. Eur, per mėnesį – 3 tūkst. Eur (skaičiuojant vidutinėmis 2017 m. natūralaus pieno supirkimo kainomis – 30 ct/kg). Taikant naująją pieno supirkimo formulę realiai bus įmanomos tik pieno kainos nuoskaitos.
Mano nuomone, kooperacija neturėtų remtis ūkininko atribojimu nuo pieno žaliavos nuosavybės. Įgaliotasis vežėjas tuomet tampa pieno perdirbimo įmonės verslo partneriu. Tokia praktika svetima kitose ES šalyse, nors mūsiškiai pienininkystės sektoriaus strategijos kūrėjai orientuojasi būtent į Bendrijos pieno ūkių patirtį. Kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai yra ūkyje pagamintos pieno žaliavos savininkai, valdybą ir administraciją delegavę derėtis dėl palankiausios kainos. Būtent šioje pieno kelio nuo fermos iki stalo atkarpoje ir vyksta didieji mūšiai. Perdirbėjai motyvuoja galimybe adekvačiai atsiskaityti už žaliavą tik išpardavę savo produkciją eksporto rinkose. Kooperatyvo vadovui privalu konkrečiais faktais ir skaičiais įrodyti, jog pasaulio biržose pakilusios sviesto, grietinėlės, pieno miltelių ar sūrių kainos.
Pieno žaliavos Lietuvoje trūksta, nors pieninių vadovai lyg susitarę teigia atvirkščiai. Jiems didžiausiu kliuviniu tapo įvairios priklausomybės pieno punktai ir žaliavos transportuotojai. Šioje srityje ir pieno perdirbimo įmonių savininkai, ir patys pieno gamintojai pageidautų aktyvesnių valstybės tarnybų veiksmų. Nuo 2004 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba leido laikinai eksploatuoti pieno surinkimo punktus ir taikyti pieno žaliavos ir jos savininkų pavėžėjimą iki tų punktų. Kaip dabar matome, laikinoji tvarka tęsiasi 14 metų.
Valstybės žemės ūkio plėtros prioritetu paskelbta gyvulininkystė, su žemdirbiais aptarta pienininkystės strategija (abstrakčios gairės), dabar inicijuojama jos įgyvendinimo taktika. Teisės aktu pieno gamintojai pagal parduodamos žaliavos kiekį suskirstyti į dešimt kategorijų, dabar visuomenininkams deleguota sukurti kainos formulę, pakeisti superkamo pieno sudėties parametrus. Ką veikia agrarinės ekonomikos, maisto ir veterinarijos sričių mokslo daktarai? Verslumo ir apsukrumo „akademikai“, vadovaujantys pieninėms, žino silpnąsias pieno supirkėjų kooperatyvų, pieno sektorių kontroliuojančių valstybės tarnybų vadovų silpnąsias vietas. Būtų keista, jeigu tuo nepasinaudotų. Pieno gamintojams būtina žinoti pieno rinkos pokyčius pasaulyje ir šalyje, pasinaudoti kooperacijos galimybėmis, tačiau neatsisakant pieno žaliavos nuosavybės. Valstybės institucijos, kuruojančios šalies pienininkystės sektorių, privalėtų išlaikyti veiklos tęstinumą ir peržiūrėti laikinųjų tvarkų ribojimo ar likvidavimo galimybes.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas