Pieno krizės grimasos

Niekas netikėjo, kad krizė bus tokia ilga. 2009-aisiais ji truko tik pusantrų metų, dabar jau greitai bus dveji su puse, ir dar pabaigos nematyti. Nors pasaulyje maisto trūksta, tačiau pieno produktų iš eksportuotojų niekas neskuba pirkti. Priežasčių daug. Aišku viena – pasiūla ir paklausa išsibalansavo. Dar nuo 2015 m. ES panaikino pieno gamybos kvotas. Dabar pieno primelžiama daugiau nei jo pasaulyje reikia. Mažėja ne tik pie­no produktų, bet ir žalio pieno kainos. Kuo perteklius didesnis, tuo kainos mažesnės. ES yra pagrindinė pieno produktų eks­portuotoja pasaulyje, todėl nuo šios pasaulinės krizės labiausiai kenčia. Per dvejus metus beveik du kartus sumažėjo ne tik eks­porto produktų – pieno miltų, sviesto bei sūrio – kainos, bet ir beveik dvigubai – superkamo pieno kaina.
Atrodytų, kad visų ES šalių žemdirbiai patiria vienodus nuos­tolius, tačiau taip nėra. Labiau krizė smogė toms šalims, kurios daug eksportuoja. Tarp jų ir Lietuva, eksportuojanti 60 proc. pieno produktų. Tarp šalių, kuriose pienas perdirbamas žemdirbių kooperatinėse bendrovėse, Lietuvos nėra. O tai – labai svarbu. Šiuo atveju pieno supirkimo kainos nėra pagrindinis klausimas, svarbiau yra pieno produktų rinka ir jų kainos. Ūkininkų valdomos kooperatinės pieno perdirbimo įmonės paplitusios visame pasaulyje. Pati didžiausia perdirbimo įmonė pasaulyje „Fonterra“ – taip pat kooperatinė. Skandinavijos šalyse – Danijoje, Švedijoje, Suomijoje kooperatinės bendrovės perdirba apie 95 proc. pieno, Austrijoje, Nyderlanduose – per 80 proc., Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje – daugiau kaip pusę viso pagaminamo pieno. Beveik visose ES šalyse kooperatyvai surenka ir perdirba apie 75 proc. viso pieno. Šiaurinėse ES šalyse kooperatyvai didesni – juos sudaro daugiau kaip 1 000 narių, o pietinėse šalyse mažesni, turintys maždaug po 100 narių.
Esant tokiam kooperacijos lygiui, dabartinės pieno krizės aktualumas ES yra ne supirkimo, o pieno produktų eksporto kainos. Apie kooperacijos svarbą Lietuvos pieno sektoriuje kalbėjo pas mus atvykęs ES žemės ūkio komisaras Philas Hoganas. Lietuvos pieno gamintojai neturi alternatyvos, kur realizuoti pieną, todėl priversti didžiausioms perdirbimo įmonėms jį parduoti už supirkėjų diktuojamą kainą. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės dėl žemų supirkimo kainų kaltina smulkių ūkių gausą. Iš tiesų pieno ūkiai nuo 1 iki 5 karvių parduoda tik 15 proc. pieno. Tokių ūkių yra apie 73 proc. Šių ūkių ateitis kooperatyvuose. Analogiška padėtis ir kaimyninėje Lenkijoje. Vidutinis pieno ūkis ten tik pora karvių didesnis, tačiau vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina dabar 20 proc. didesnė nei Lietuvoje. Kodėl taip yra? Pasirodo, Lenkijoje net 75 proc. pieno perdirba kooperuotos įmonės, o pas mus tokių įmonių beveik nėra. „Pienas LT“ įmonė būtų pirmoji, kuri perdirbtų 10–15 proc. superkamo pieno. Tačiau ties tuo nereikėtų sustoti, nes dabar pieno perdirbimo įmonės nesuinteresuotos tartis su ūkininkais, o pieno supirkimo kooperatyvus stengiasi ignoruoti mažindamos kainas. Dabar visa derybų ir paramos našta tenka valstybei. Valstybei reikia pieno ūkius remti finansiškai, nes bedarbių pagausėjimas pareikalaus ne mažiau lėšų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Per šią krizę Vokietijoje jau bankrutavo 4 proc. pieno ūkių. Pas mus per 2014–2015 metų laikotarpį ūkių sumažėjo daugiau kaip 10 tūkst. (20 proc.), nors pieno supirkimas iš lietuviškų ūkių padidėjo 7 proc.
Krizė atskleidė pieno sektoriaus trūkumus ne tik gaminant pieną, bet ir jį perdirbant. Aišku viena, kai ūkininkui blogai – paramos iš perdirbėjų nelauk. Jei Vyriausybė išmoka paramą ūkininkui, tuoj sumažinamos pieno supirkimo kainos. Taip parama pereina į perdirbėjų rankas. Keturių didžiausių pieno perdirbimo įmonių 2015 m. finansiniai rezultatai rodo, kad sumažinus pieno supirkimo kainas vidutiniškai 23 proc., gautas 32 proc. didesnis pelnas nei 2014 m. Toks verslo pasaulis. Kovos už būvį rezultatas. Pieno gamintojai perdirbėjams ne konkurentai, juk abu sėdi ant tos pačios šakos. Konkurentų ieškokime kitur. Po truputį prarandame vidaus rinką: 20 proc. pieno produktų įvežama iš kitų šalių, daugiausia iš Lenkijos. Artimoje ateityje ši dalis dar didės. Pieno produktų eksportas per 2015 m. daugiausia dėl Rusijos embargo sumažėjo 28 proc. Pieno perdirbėjų rinkos mažėjimas – ne tik vartojimo sumažėjimo, bet ir padidėjusios konkurencijos rezultatas. Vien per 2016 m. sausį–vasarį ES šalyse pieno gamyba padidėjo 7,4 proc., o Airijoje – 35 proc., Belgijoje ir Nyderlanduose – daugiau kaip 18 proc., Lenkijoje – 10 proc. Gamybos augimas – pieno gamybos kvotų panaikinimo ES šalyse rezultatas.
Tarptautinės pieno produktų biržos balandžio prekybos rezultatai buvo teigiami, pieno produktų kainos didėjo. Tačiau ar tai krizės pabaigos pradžia – tvirtinti dar anksti. Panaši situacija biržoje buvo ir 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, tačiau dėl to pieno supirkimo kainos nedidėjo. Tam tikrų permainų į gerą pusę galima tikėtis rudenį, kai savo veiklą pradės „Pienas LT“ įmonė, arba padidėtų pieno produktų eksporto apimtys.

Albertas GAPŠYS
LAEI ekonomikos ekspertas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.