Pieno niekam nereikia?

Pieno pilnutėliai pienvežiai į Kėdainių rajoną atvyko iš Biržų krašto ir Žemaitijos.

Lietuvos pieno gamintojai, nebegalėdami pakęsti perdirbėjų patyčių ir visiško ignoravimo, surengė parodomąją akciją ir apie 30 t pieno demonstratyviai išpylė į mėšlides.
Į Kėdainių r. Ąžuolaičių ūkininko Rolando Liutkevičiaus ūkio mėšlides buvo išpilta dešimtys tonų kooperatyvų surinkto pieno, kurio nebuvo kur dėti, nes jį atsisakė supirkti perdirbėjai. Šią akciją organizavo Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvai, susijungę į pienininkų asociaciją „Karvutė“, žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“, kooperatyvai „Pieno puta“, „Pieno gėlė“, „Žalioji lanka“ ir dar keletas kitų.
Akciją palaikantis Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas sakė, kad išpilta tik nedidelė dalis mūsų perdirbėjams nereikalingo pieno. „Kiekvieną dieną Lietuvoje turime maždaug po 300 t laisvo pieno. Stengiamės jį kam nors parduoti. Kartais pavyksta susitarti su kaimyninių šalių perdirbėjais, o mūsiškiai neperka. Lietuvos pieno perdirbėjai pieno parsiveža iš užsienio, ten už jį moka brangiau, bet iš savų neperka, matyt, nori visai už dyką gauti“, – kalbėjo A. Stančikas.
Pieno perdirbėjų įžūlumui nėra ribų. Kai pieno gamintojai ėmė kooperuotis, jie tapo stipresni ir jau bandė perdirbėjams diktuoti savas sąlygas, tuomet šie nusprendė kooperatyvus išardyti. Perdirbėjai už pieną eiliniams gamintojams moka brangiau, o kooperatyvų nariams – pigiau. Suprantama, žmogus, matydamas, kad būnant kooperatyvo nariu jo pajamos dar labiau mažėja, išstoja iš organizacijos ir ši vėl silpsta.
Perdirbėjai pieno nesupirkimą grindžia tuo, kad Lietuvoje labai sumažėjo vartojimas, bet ieškoti papildomų užsienio rinkų net nebando. Štai Airijos – panašios valstybės kaip Lietuva pavyzdys: pieno supirkimo kainos gerokai didesnės, o net 90 proc. pieno produkcijos yra eksportuojama.
A. Stančikas pateikia paprasčiausią pastebėjimą: už litrą bazinio riebumo pieno gamintojas gauna 17 euro centų, o parduotuvėje net ir akcijos metu litras pieno kainuoja daugiau nei eurą. Be to, nereikia pamiršti, kad nuo to pieno jau yra nugriebta grietinė. „Tai kur dingsta pinigai? Kodėl toks didžiulis kainos skirtumas?“ – retoriškai klausia Žemės ūkio rūmų pirmininkas.
Apie tai, kad jau seniai laikas dėti apynasrį pieno perdirbėjams, kalba ne vienas A. Stančikas. Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė mano, kad į šį reikalą jau turi įsijungti ir kitos institucijos – Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Autoriaus nuotrauka

Dainius ŠEPETYS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.