Ashburn +8,3 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024
Ashburn +8,3 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024

Pirmasis ŽŪR direktorius matė aiškią laivo kryptį (nuotraukų galerija)

2016/05/05


Stulbinantis tarpukario Lie­tuvos žemės ūkio produkcijos spurtas į Vakarų rinkas, spartus pačių ūkių modernizavimas, ūkininkų kooperacija, jų švietimo sistemos efektyvumas žiūrint šiandienos žvilgsniu atrodo fenomenalūs dalykai. Tačiau iš tiesų tai buvo ne stebuklas, o jaunos valstybės kryptingos žemės ūkio politikos, kurioje itin svarūs įgaliojimai anuomet suteikti Žemės ūkio rūmams, rezultatas. Šiais metais minėdami ŽŪR devyniasdešimt­mečio sukaktį su pagarba prisimename žmones, kurie šiuos Rūmus kūrė ir stovėjo prie jų vairo. Vieno aktyviausių ŽŪR kūrėjų ir jų pirmojo direktoriaus Jono Tallat–Kelpšos (1892–1946) anūkas AB „Vilkijos ūkis“ vadovas dr. Česlovas Tallat–Kelpša, paprašytas pasidalyti prisiminimais apie savo senelį, sako, kad senelio vertybes puikiai atspindi jo paties 1943-iaisiais iš Sibiro rašytas laiškas buvusiam pavaldiniui, o nuo 1940-ųjų – į Sovietų Sąjungą inkorporuotos Lietuvos žemės ūkio ministrui J. Laurinavičiui. „Dvidešimto amžiaus žmo­nėms labai sunku gyventi kultūroje nustumtiems keliais šimtmečiais atgal. Gyvybę palaiko vien tik viltis sugrįžimo į tėvynę. Pusalkis gyvenimas, moraliniai išgyvenimai... Pridėkime prie to žinių nebuvimą, retų čia laikraščių nuobodumą ir tuštumą“, – cituoja pašnekovas, pastebintis, kad inteligencija, savęs kaip laisvų pasaulio piliečių suvokimas bei žinių troškimas ir yra tos „dedamosios“, kurios tarpukario Lietuvos kūrėjų kartą šiandien leidžia vadinti šviesuomene tiesiogine šio žodžio prasme.

Net pavardė liko spaudos užribyje „Senelio gyvo, deja, nemačiau. Pats iš Sibiro su tėvais į Lietuvą parvykau būdamas penkerių. O senelis, galima sakyti, ten gyvybę paaukojo dėl nepalaužiamų savo įsitikinimų. Nes jis 1941-aisiais parašė viešą atsistatydinimo pareiškimą ir pasitraukė iš suvalstybintos bendrovės „Maistas“ vyriausiojo direktoriaus pareigų, nors ir galėjo likti dirbti toliau. Vėliau net pats Justas Paleckis jį kaip profesionalą agrarininką kvietė bendradarbiauti ir žadėjo „ištraukti“, tačiau senelis atsisakė Sibire palikti šeimą, grįžti vienas ir leistis, kad juo būtų manipuliuojama. Ir į lagerį, kiek žinome, pateko vien dėl savo „nepatogių“ principų. Mat iš pradžių jis Tomsko srityje dirbo agronomu vietos kolūkyje. Ir, sako, kolūkiečius mokė dirbti tvarkingai. Pats įtempia virvelę, vieną kolūkietį į kitą virvelę „įkinko“ ir prie jos pririša kauptuką, o kitas kolūkietis turi tą kauptuką laikyti tiesiai, kitaip tariant, Lietuvoje žmonės taip dirbdavo su arkliu ir plūgu. To pakako, kad „už tarybinės darbo liaudies pažeminimą“ būtų įkalintas lageryje“, – pasakoja Č. Tallat–Kelpša.

Amžininkų prisiminimuose – veiklus ir griežtas Senelio biografijos faktus pašnekovas teigia žinantis iš JAV, Bostone, išleistos lietuviškos enciklopedijos, nes pačioje Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo Jono Tallat–Kelpšos pavardė buvo bet kokio spausdinto žodžio užribyje. „Tiesa, sykį mano tėtis sovietmečiu leistame žurnale „Mūsų sodai“, skaitydamas straipsnį apie obelų veisles, aptiko sakinį, kad aprašytieji sodinukai paimti iš Jono Tallat–Kelpšos medelyno Vilkijoje. Matyt, sakinys prasprūdo cenzūros nepastebėtas“, – svarsto ponas Česlovas. Anot jo, netgi „sausi“ Jono Tallat–Kelpšos biografijos faktai liudija, kad šis žmogus nugyveno išties labai turiningą gyvenimą. „Mano prosenelė buvo našlė, viena išauginusi tris sūnus. Ir visus juos sugebėjo išleisti į mokslus. Senelis Rygos politechnikos institute baigė agronomiją, vienas jo brolių tapo gydytoju, kitas – karininku“, – vardija pašnekovas. Baigęs institutą Jonas Tallat–Kelpša buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę ir pasiųstas į topografijos mokyklą. Vėliau iki 1921 m. dirbo topografu Sibire. „Taigi Sibire jam teko pabuvoti du kartus gyvenime, tik, deja, skirtingomis aplinkybėmis“, – pastebi ponas Česlovas. 1921 m grįžęs į Lietuvą Jonas Tallat–Kelpša daug prisidėjo organizuojant Karo topografijos skyrių prie Kariuomenės generalinio štabo, skaitė paskaitas Aukštuosiuose karininkų kursuose. Nuo 1924 m. buvo pakviestas į Žemės ūkio ministeriją, kūrė pirmųjų žemės ūkio mokyklų tinklą šalyje, ketvertą metų dirbo Veprių žemės ūkio mokyklos direktoriumi. 1928–1934 metais Jonas Tallat–Kelpša tapo pirmuoju Žemės ūkio rūmų direktoriumi, vėliau, gavęs vyriausybės paaukštinimą, iki pat 1941-ųjų ėjo akcinės bendrovės „Maistas“ vyriausiojo direktoriaus pareigas. „Kiek žinau, dirbdamas „Maisto“ direktoriumi, senelis buvo vienas geriausiai apmokamų valstybės valdininkų“, – su šypsena pastebi ponas Česlovas, svarstydamas, kad būtent tai Jonui Tallat–Kelpšai kaip profesionaliam agronomui leido turėti hobį – vaizdingoje Vilkijos miestelio pašonėje įkurti pavyzdinį veislininkystės ūkį. „Džiaugiuosi, kad močiutei pavyko išsaugoti archyvines nuotraukas, kuriomis remdamasis dabar bandau atstatyti kai kuriuos ūkio pastatus. Paradoksas, bet tą pačią žemę mūsų šeima pirko jau du kartus – senelis iš grafo Tiškevičiaus, aš – iš tarybinio žvėrininkystės ūkio žmonių, kuriems, atkūrus nepriklausomybę, šią žemę spėta išdalyti trihektariais“, – kalba pašnekovas. Č. Tallat–Kelpša prisipažįsta, kad jam gyvenime senelio amžininkų nėra tekę sutikti daug. Vienas jų – Žemės ūkio rūmų atkūrimo 1991-aisiais iniciatorius, šviesios atminties profesorius Antanas Stancevičius, kuriam, tuomet dar jaunam praktikantui, akcinės bendrovės „Maistas“ vyriausiasis direktorius darė itin griežto ir reiklaus žmogaus įspūdį. „Be abejo, apie senelį daug yra pasakojęs tėvas – kad šis retai būdavęs namuose, mat nuolat sukosi įvairių paties įsteigtų organizacijų veiklose“, – pasakoja pašnekovas.

Rūmams valdžia suteikė ir teises, ir įgaliojimus Č. Tallat–Kelpšos nuomone, ano meto ir dabartinių Žemės ūkio rūmų neįmanoma lyginti. Mat anuomet jų veiklą aktyvino pats Prezidentas Antanas Smetona, modernus rūmų pastatas Kauno centre buvo pastatytas valstybės biudžeto lėšomis. Biudžeto lėšomis buvo finansuojama ir Rūmų veikla. „Paprastai tariant, kai 1926-aisiais A. Smetona grįžo į valdžią, ir „baigėsi visos demokratijos“, jis nusprendė, kad ŽŪR turi vadovauti Jonas Tallat–Kelpša, kartu suteikdamas naujajam direktoriui visas vadovavimo tei­ses ir įgaliojimus“, – pasakoja pašnekovas. Iki trečiojo dešimtmečio pradžios žemės ūkis Lietuvoje buvo smulkus, jo produkcija prekiauta tik vietos rinkoje. „Ir staiga laimėtas mūšis prieš lenkus ir danus dėl kiaulienos eksporto į Jungtinę Karalystę! Ir tai buvo ne atsitiktinumas, o Žemės ūkio rūmų veiklos rezultatas. Mat Rūmai prisiėmė visą atsakomybę už eksportuojamos produkcijos kokybę ir nuosekliai mokė ūkininkus, kaip šią kokybę pasiekti. Viešint JAV yra tekę skaityti Čikagoje išleistą leidinuką, kuriame rašoma, kad būtent kokybė leido Lietuvos žemės ūkiui tapti konkurencingam pasaulio rinkose. Jame yra ir nuotraukų su antspauduotomis eksportui skirto sviesto statinėmis. Taigi kontrolės antspaudas buvo tolygus kokybės ženklui“, – neabejoja ponas Česlovas, pastebintis, kad senelis neatsitiktinai buvo vienas aktyviausių iniciatorių steigti ir plėtoti jaunųjų ūkininkų ratelius, leisti laikraštį „Ūkininko patarėjas“, Rūmuose atidaryti namų pramonės skyrių. „Tikėtina, šio skyriaus užduotis buvo aktyvinti produkcijos perdirbimą ūkio sąlygomis. Žodžiu, Žemės ūkio rūmai anuomet buvo ne politinė, bet galinga ūkinė organizacija, dirbusi išvien su Vyriausybe ir Žemės ūkio ministerija. Rūmai taip pat organizavo žemės ūkio parodas, bendradarbiavo su mokslo įstaigomis, rūpinosi, kad kuo sparčiau būtų diegiamos naujovės praktiškai“, – tarpukario Lietuvos žemės ūkio pažangos aplinkybes vardija ponas Česlovas.

Išskirtinis dėmesys – veislininkystei Šiuo metu buvusioje savo senelio dvarvietėje prie Vilkijos miestelio pats modernų brangiakailių žvėrelių žvėrininkystės ūkį vystantis Č. Tallat–Kelpša pasakoja, kad jo senelis puikiai suprato, jog pažangaus Lietuvos žemės ūkio be nuoseklios veislininkystės nesukursi. „Suprantama, mieste ėjęs aukštas pareigas senelis negalėjo nuolat dirbti ir nuosavame ūkyje, tačiau, kiek žinau, jis pats skiepijo obelis, puoselėjo abrikosus, šiltnamyje augino vynuoges. Manyčiau, jis tą darė ne tik kaip praktikas agronomas, bet ir kaip mokslininkas, norėjęs įsitikinti, ką kitiems ūkininkams tikslinga auginti vietos klimato sąlygomis“, – dėsto pašnekovas. Todėl, sako, kartu graudu ir tragikomiška skaityti sovietmečiu išleistą leidinuką, skirtą turistams, esą anksčiau ant vaizdingo Nemuno šlaito prie Vilkijos lėbaudavo iš Kauno suvažiavusi ponija, o šit dabar šioje vietoje klesti tarybinis žvėrininkystės ūkis... Ponas Česlovas teigia tiksliai nežinantis, ką anuomet reiškė „kultūrinio ūkio statusas“, tačiau, anot jo, tikėtina, jog toks ūkis būdavo pasiekęs daugiau nei kiti. Senoje archyvinėje Tallat–Kelpšų šeimos išsaugotoje nuotraukoje matyti, kad Kaune vykusios žemės ūkio parodos metu prie Vilkijos ūkio ekspozicijos būtent toks užrašas yra. „Žinau, kad senelio kiaulės parodų metu laimėdavo prizus, kad pas ūkyje laikomus bulius kergti buvo atvedamos karvės iš visos apylinkės, kad vištų kiaušiniai čia buvo matuojami, sveriami ir antspauduojami. Jie, matyt, buvo skirti ne maistui, bet produktyviems paukščiams veisti“, – spėja pašnekovas. Č. Tallat–Kelpša teigia neabejojantis, kad esminis skirtumas tarp sovietinės, posovietinės ir tarpukario Lietuvos inteligentų kartų yra tai, kad anuomet žmonės jautėsi esantys lygiaverčiai pasaulio piliečiai, kurie galėjo oriai diskutuoti su bet kuo ir apie bet ką. Jie buvo baigę tokius pačius mokslus ir įgiję tokį patį išsilavinimą, kaip bet kurie kiti europiečiai. „Šiame kontekste, ko gero, neturėtų stebinti ir senelio charakterio bruožas bet kokiomis aplinkybėmis išlikti ištikimam savo įsitikinimams. Esu girdėjęs apie karikatūrą prieškariniame laikraštuke „Sekmadienis“, kurioje pavaizduotas žmogus, šienaujantis pievą. Jis dalgiu dzingt į akmenį, o ant akmens užrašas – Jonas Tallat–Kelpša. Suprask: valdantieji tautininkai spaudžia senelį į darbą priimti partijai reikalingą žmogų, o senelis – nė krust. Mat jam svarbiausia buvo darbuotojo kompetencija ir profesionalumas“, – su šypsena reziumuoja pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus anūkas agroverslininkas Česlovas Tallat–Kelpša.

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės ir Česlovo TALLAT–KELPŠOS asmeninio archyvo nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat–Kelpšos anūkas agroverslininkas Česlovas Tallat–Kelpša džiaugiasi, kad Sibiro tremtyje pavyko išsaugoti archyvines šeimos nuotraukas. g Paroda ant Parodos kalno. Vilkijos pavyzdinio ūkio stendas Kaune, Žemės ūkio parodoje, organizuotoje Žemės ūkio rūmų. f Vilkijos kultūriniame ūkyje laikytas bulius, tikėtina, gyvulininkystės parodoje būtų neprastai įvertintas ir šiandien. e Pavyzdinio Vilkijos ūkio gamybinis pastatas. d Kiaušinių rūšiavimas Vilkijos pavyzdinio ūkio kiaušinių matavimo ir svėrimo įranga. Kiaušiniai buvo skirti ne maistui, o produktyviems paukščiams veisti. b Pirmasis Žemės ūkio rūmų direktorius Jonas Tallat–Kelpša prie gyvenamojo namo savo ūkyje Vilkijoje, Kauno r. (Šiuo metu namas, remiantis šia archyvine nuotrauka, anūko Česlovo Tallat–Kelpšos pastangomis baigiamas atstatyti.) c To meto mastais moderniame automatizuotame šiltnamyje buvo auginamos vynuogės.
Dalintis
2024/03/28

Kur slepiasi ūkininko genas

„Atostogos – šventas dalykas“, – „Ūkininko patarėjui“ tikino Plungės r. Babrungo sen. Truikių kaime gyvenantis ūkininkas Virginijus Brezgys. Jis su žmona Marija valdo 180 ha žemės, augina šimtinę a...
2024/03/28

Netrukus žengsime į vasaros laiką − kodėl šis metas itin pavojingas vairuotojams?

Įvairūs tyrimai ir gyventojų apklausos rodo, kad du kartus per metus persukinėti laikrodžio rodykles iš žiemos į vasaros laiką ir atvirkščiai daugeliui žmonių nėra priimtina. Apie laiko sukiojimo poveikį žmogaus sveikatai kalbama nuo...
2024/03/28

Sertifikuotas regioninis Lietuvos kultūros kelias – „Penkių kūrėjų kelias“

Kovo 20 dieną sertifikuotas regioninio lygmens kultūros kelias – „Penkių kūrėjų kelias“, jungiantis avangardinio kino kūrėjų ir poetų brolių Jono ir Adolfo Mekų, teatro režisieriaus Juozo Miltinio bei „Naujosios Romuvos&ldq...
2024/03/28

Gaminantiems vartotojams už anksčiau sukauptas kilovatvalandes bus mokamos kompensacijos

„Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) primena gaminantiems vartotojams, kad š. m. kovo 31 dieną baigiasi sukaupto, bet nepanaudoto, elektros energijos kiekio apskaitos periodas. Vartotojams už nepanaudotas kilovatvalandes (kWh...
2024/03/28

Pasitikime Šv. Velykas kūrybiškai papuoštais namais

Kas gi nenori skoningai ir stilingai pasipuošti velykinio stalo. Nuotaiką pakels ir vazoje sulapojusios kelios beržo šakelės, papuoštos vaikučių išpieštais popieriniais margučiais. Bet vieną kitą patarimą ir pasl...
2024/03/28

Tyrimas atskleidė – rytinė ES siena visiškai atvira baltarusiškai medienai, neva atkeliaujančiai iš Azijos

Šiomis dienomis į viešumą iškilo Europos Sąjungos (ES) medienos sektorių kompromituojanti medžiaga. Nepriklausomo baltarusių portalo „Zerkalo.io“ žurnalistai paskelbė Baltarusijos tyrimų centro (BTC) medžiagą, atsk...
2024/03/28

Aukojimo terminalai bažnyčiose – kokias sumas kortelėmis linkę aukoti šalies gyventojai?

Mokėjimo terminalai bažnyčiose naudojami jau seniai, per juos gyventojai paaukoja pinigus už vestuvių, krikštynų ar kitų religinių apeigų atlikimą. Vis dėlto jie nebuvo pritaikyti per trumpą laiką priimti didelį kiekį smulkesnių aukų, kurio...
2024/03/28

Vilniuje automobilių sąvartyne kilęs gaisras užgesintas

Vilniuje trečiadienio vakarą „Lietuvos geležinkelių“ teritorijoje užsiliepsnojo automobilių sąvartynas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Situacijų koordinavimo skyrius pranešimą apie incidentą gavo...
2024/03/27

Jau stebime parskrendančius gandrus

Laikoma, kad gandrai žiemaviečių grįžta kovo 25 d. – liaudies kalendoriuje tai Gandrinės. Šiais metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) stebėtojai pavienius baltuosius gandrus (Ciconia ciconia) pastebėjo jau vasario pabaigoje.