Pirmi prie šaukšto, paskutiniai prie darbo

Dėl Lietuvos demografinės krizės žemės ūkio bendrovėms, stambiesiems ūkininkams trūksta darbininkų. Ūkininkai dažniausiai kreipiasi į Užimtumo tarnybą arba spausdina darbo skelbimus laikraščiuose, įkelia į interneto portalus. Bendrovių vadovų nuomone, dažnai samdiniai tik vaizduoja, kad dirba, kad vėliau nieko neveikdami gautų įstatymų numatytas bedarbių pašalpas. Darbininkai tvirtina priešingai: darbdaviai dažnai nepaiso darbų saugos taisyklių, o sužalotais darbuotojais iškart atsikrato.

Bendrovės ir melžėjos trintis

Kas kaltesni dėl darbo ginčų – ūkininkai ar samdiniai? Gal reikia taisyti teisės aktus, kad tokių konfliktinių situacijų kiltų mažiau? Kaip elgtis žemės ūkio bendrovėms – įdarbinti kantresnius ukrainiečius ar iš patriotiškumo samdyti išrankius lietuvius?

Neseniai net socialiniuose tinkluose buvo karštai aptarinėjamas mišrios (gyvulininkyste, augalininkyste besiverčiančios) Pasvalio r. uždarosios akcinės bendrovės „Tetirvinai“ ir vienos pagal skelbimą atėjusios dirbti melžėjos istorija. Moteriai, padirbusiai apie pusę metų, į ranką įspyrė karvė. Pirštas ištino, bet nelūžo. Pagijusiai darbininkei pasiūlytas kitas darbas. Galų gale moteris sutiko išeiti iš darbo, gavusi 750 eurų kompensaciją.

Nespėjo su kitomis darbuotojomis

Buvusios melžėjos operatorės duktė sukėlė tikrą audrą socialiniuose tinkluose, apkaltino UAB „Tetirvinai“ administraciją, kad ji susidorojo su depresijos apimta, asmeninių rūpesčių kamuojama moterimi. Dauguma internautų parėmė „nuo žemvaldžių nukentėjusias“ motiną ir dukrą.

UAB „Tetirvinai“ direktorius Saulius Diliūnas išdėstė kitokią įvykių versiją: darbo sutartis su samdine abiem šalims susitarus nutraukta ne dėl to, kad ji du mėnesius gydėsi sužalotą pirštą. Anot darbdavių, net ir gavusi pakankamai laiko priprasti prie bendrovės darbo ritmo moteris dirbo lėtai, nespėjo su kitais darbuotojais.

Kadangi melžėjos nėra kažkaip specialiai apmokomos, o darbuotojų trūksta, ūkininkai pasitiki tvirtinimu, kad žmogus moka dirbti.

„Mūsų melžimo aikštelėje vienu metu melžiamos 48 karvės, vienu metu dirba 3 operatoriai-melžėjai, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo S. Diliūnas. – Visa melžimo sistema kompiuterizuota, matosi, per kiek laiko pamelžiamas vienas užėjimas – visos 48 karvės. Pastebėjome, kad pradėjus dirbti minimai darbuotojai stipriai prailgėjo melžimo laikas, nors karvių nepadaugėjo. Dėl pailgėjusio melžimo laiko gyvuliai tapo irzlūs, sumažėja primilžis. Pradėję analizuoti situacija, pamatėme, kad moteris nespėja dirbti kartu su kitais darbuotojais. Čia kaip prie konvejerio – jei vienas darbininkas nespėja, kiti turi arba stoviniuoti, arba dirbti už nespėjantį“.

Pasak bendrovės vadovo, pailgėjus darbo valandoms ir išliekant toms pačioms darbo apimtims, krinta ekonominiai įmonės rodikliai. Bendrovės vadovai kalbėjosi su darbuotoja, prašė pasistengti, tačiau moteris pasakė, kad greičiau dirbti negali.

„Taip sutapo, kad tuo metu moteris patyrė traumą ir gavo laikiną nedarbingumą. Negalėdami likti be darbuotojo, į jos vietą priėmėme kitą darbuotoją, o jai grįžus pervedėme ją į kitą darbo vietą. Vėliau dar kartą moterį grąžinome į buvusią darbo vietą, bet, rezultatams negerėjant, nusprendėme nutraukti darbo sutarti šalių susitarimu“, – sakė S. Diliūnas, pabrėždamas, jog nedarbingumas neturėjo jokios įtakos darbuotojos atleidimui.

Stipriai spaudžia prie darbo

„Nederėtų aiškintis, kas kalčiausias dėl tokių darbo ginčų. Darbdaviui svarbiausia darbo efektyvumas, o samdiniai dažniausiai mano, kad juos per daug spaudžia prie darbo“, – ŪP teigė advokatas dr. Vilius Mačiulaitis. 2012–2014 metais jis ėjo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pareigas, o dabar yra bene autoritetingiausias mūsų šalyje darbo teisės, darbuotojų saugos ir sveikatos, verslo ir administracinių ginčų ekspertas.

Pasak V. Mačiulaičio, žemės ūkio sektoriaus darbo santykius įkaitina žemdirbystės sezoniškumas.

„Kovas–lapkritis – pats ūkio darbų įkarštis. Ūkininkai tada visas pajėgas meta sėjai, šienapjūtei, tenka tręšti laukus. Šiuo laikotarpiu žemdirbiams netgi trūksta pagalbininkų, o kitais metų laikais tiek darbininkų nereikia. Bet darbo santykius Lietuvoje nutraukti ne taip paprasta. Dėl to dauguma problemų ir kyla. Žemdirbiui reikia taip organizuoti darbus, nustatyti jų krūvius samdiniams, kad žūtbūt pavyktų nuimti derlius, kurie pastaraisiais metais smarkiai sumažėję dėl Lietuvą kamuojančių stichinių nelaimių“, – aiškino advokatas V. Mačiulaitis.

Teisingų atlyginimų siekis

Vis dėlto, kaip teigia V. Mačiulaitis, darbdaviai su samdiniais dažniausiai pykstasi ne tik dėl darbo sąlygų, bet ir dėl atlyginimų.

„Jeigu sezoniniam darbininkui teisingai atlyginama už darbą, tai ir apie menkus darbo laiko pažeidimus nieko negirdime. Nors ir milžiniškais žingsniais artėjame link tos dienos, kai už atliktus darbus bus prideramai apmokama, bet kol kas tai dar tik siekiamybė. Pasidžiaugėme nauju Darbo kodeksu. Vėliau entuziazmas atlėgo. Galime kiek norime keisti teisės aktus, bet dėl to darbo konfliktų nei padaugės, nei sumažės. Ir daugiau kvalifikuotų darbininkų Lietuvoje neatsiras“, – tvirtino administracinių ginčų specialistas advokatas V. Mačiulaitis.

Stebuklingai pagiję ligoniai

Kėdainių r. ūkininkas Vidmantas Girdzijauskas, kurio raugintas daržoves galima pamatyti didžiųjų prekybos centrų vitrinose, dažniausiai nusivilia samdiniais. „Į kopūstų ar kitų daržovių lauką mėnesiui dviem padirbėti mums iš Užimtumo tarnybos atsiunčiami miestiečiai labai išpaikinti. Jau pirmosios dienos vakare jie dejuodami pasakoja apie „labai jautrias“ savo nervų šakneles, patemptus raumenis, artrito iškraipytas sąnarių jungtis. Gauna nedarbingumo lapelį. Ūkininkas tokiam nepagydomam ligoniui dar turi kompensuoti dalį ligos pašalpos, o po dviejų mėnesių padėjėjas žvalus grįžta atgal į Užimtumo tarnybą ir 9 mėnesius gauna visas įstatymų numatytas išmokas, lengvatas“, – ŪP ironiškai kalbėjo V. Girdzijauskas.

Rikiuojasi prie alaus

Anot Šakių r. ūkininko Vidmanto Brazaičio, Lietuvos vaikinai ir merginos verčiau važiuoja į užsienį vos ne vergauti už palyginti nedidelį atlyginimą (mažesnį už ES vidurkį), negu vasarą tarnauja pas savus, lietuvių ūkininkus, kurie visai neblogai sumokėtų. „Per didelė dvasinė kančia studijuojant vadybą universitete parsisamdyti juodadarbiu tėvynėje. Juolab pas ūkininkus. Tai ne tik jaunimo bėda. Prie pigiu alumi prekiaujančių parduotuvių nuo ryto nutįsta vidutinio amžiaus bedarbių eilės, o prie darbų niekas nesirikiuoja, traktorininko rasti nepavyksta“, – piktinosi V. Brazaitis.

O Prienų r. ūkininkas Jurgis Pažėra, supykęs dėl aplinkinių kaimų gyventojų tingumo, pasamdė Lenkijos pilietę dirbti pieno perdirbimo ceche.

Samdydamas gali apsirikti

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento Petro Puskunigio manymu, mūsų šalies socialinė sistema neišvengiamai programuoja tokius darbo ginčus.

„Tapo madinga nedirbti ir reikalauti privilegijų. Daug ir mažai dirbusiųjų pensijos nedaug skiriasi. Štai kadenciją baigusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pensija per maža, palyginti su jai per dešimt metų tekusia atsakomybe dėl valstybės likimo. Net visą gyvenimą parazitavusieji pensijas gauna. O žemės ūkio bendrovių vadovams tenka sukti galvas, kur rasti darbininkų. Ir ukrainiečių, ir lietuvių visokių yra. Samdydamas vieną, iš anksto atsisakydamas kito paslaugų gali ir apsirikti“, – ŪP  sakė P. Puskunigis.

Emigruoja lenkti nugarą

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas pusiau juokais ŪP  teigė, kad, jausdami ukrainiečių konkurenciją, gal ir mūsų tautiečiai pasidarytų greitesni ne tik prie šaukšto, bet ir prie darbo.

„Neseniai kalbėjausi su vienu ūkininku. Iš Užimtumo tarnybos jam atsiųstas darbininkas pirmiausia paklausė: „Kiek mokėsi?“ Ūkininkui, savaime suprantama, kraujas užvirė: „Kaip dirbsi, tiek ir gausi!“ Ar nuo abipusių užgaulių pastabų prasidėję darbo santykiai ilgai gali trukti? Ūkininkai ne tokie turtingi, kad mokėtų už dykinėjimą nuolatiniam Užimtumo tarnybos kontingentui. Kvalifikuoti darbininkai išvažiuoja į užsienį. Bet ten negyvena, o tik aria po 16 valandų per parą braškynuose, pomidorų plantacijose ar prie žuvų perdirbimo gamyklos konvejerio. Jeigu tiek plušėtų Lietuvoje, irgi užsidirbtų norvegiškus, ispaniškus atlyginimus. Žinoma, ir kai kurie darbdaviai stengiasi išsunkti iš darbininkų didžiausią naudą kuo mažiau mokėdami“, – aiškino Seimo narys.

Prasta darbo etika

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Bioekonomikos tyrimų instituto lektorius Darius Jazepčikas įsitikinęs, kad nemažai darbo ginčų – prastos lietuviškos darbo etikos atspindys.

„Jei darbdavys jaus, kad gali išnaudoti, tą ir darys. Jei samdinys norės nedirbti, pasinaudos kiekviena galimybe. Lietuva pastaraisiais metais arba gydosi buvusios ekonominės krizės žaizdas, arba laukia naujo sunkmečio, todėl visi stengiasi taupyti. Darbdaviai – lėšas darbuotojų atlyginimams, darbininkai – savo pastangas (dirba puse jėgos). Dėl to ir darbo santykiai būna įtempti“, – apibendrino D. Jazepčikas.

Dažniausiai sudaroma taikos sutartis

Jurgita KAŽUKAUSKAITĖ-SARNICKIENĖ

^{Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėja komunikacijai}

Jeigu darbuotojas mano, kad jis atleistas neteisėtai, per vieną mėnesį gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją. 2018 m. iš viso gauta 80 prašymų nagrinėti žemės ūkio sektoriaus darbo ginčus. Šiemet – 22. Dvidešimt ieškovų buvo darbuotojai, du – darbdaviai. Dažniausia tokių ginčų baigtis – ieškovas atsisako reikalavimų ir sudaroma taikos sutartis.

Šiemet užfiksuoti du mirtini ir vienas sunkus nelaimingas atsitikimas, dirbant žemės ūkio įmonėse. Be to, Valstybinė darbo inspekcija (VDI) gavo 70 aktų – išvadų apie lengvus nelaimingus atsitikimus. Palyginti su 2018 m., jų sumažėjo.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas