Pirmojo avinžirnių egzamino žemdirbiai neišlaikė

Avinžirniai – ilgos vegetacijos augalai, jų kūlimas, kaip ir pupų, prasideda rugsėjį, sėja taip pat vėlesnė nei pupų ar žirnių. Avinžirnius rekomenduojama sėti gegužės viduryje beriant 150 kg/ha grūdų. Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė Šiemet laukuose daliai ūkininkų „nuplaukė“ ne tik žirnių, pupų, bet ir avinžirnių derlius. Vieni jų išsiaugino tiek, kad košei išsivirti teužteko, kiti, pamatę, kad derlius visai pražuvo, jį užvertė plūgu, o treti nupjovę vis vien liko tuščiomis – grūdai supuvę, netinkami nė pašarui. Nuostoliai neatbaidė Vidutinis avinžirnių derlingumas – 2–3 t/ha, tačiau po šiųmetės saikingai šiltos, drėgnos vasaros ir ne ką palankesnio rudens tokie skaičiai šalies žemdirbiams neįkandami. Šiais metais pirmą kartą avinžirnius sėjęs kupiškėnas Zigmantas Aleksandravičius liko tuščiomis. Į laukus doroti naujų ankštinių derliaus jis išvyko tik šį pirmadienį. Nors iš hektaro pribyrėjo bent po toną, visi grūdai buvo supuvę, netinkami nė pašarui. Todėl žadėtas uždarbis, 750 Eur/t, nuplaukė kartu su pražuvusiu derliumi. Nuostoliai nemaži: neatsipirko sertifikuota ekologiška sėkla, už kurią buvo atseikėta 2,5 tūkst. Eur/t, o kur dar degalų sąnaudos, išlaidos augalų apsaugos priemonėms. Tačiau nepaisant pirmosios nesėkmės, ūkininkas rankų nenuleidžia ir jau tariasi dėl naujos avinžirnių sėklos. Tiesa, šįkart ją žemdirbys žada atsigabenti ne iš Izraelio, o Ukrainos, Čekijos ar Slovakijos, mat šiuo atveju ji būtų ne tik perpus pigesnė, bet ir augalai būtų labiau prisitaikę prie šiauresnio klimato. „Tie keli hektarai tikrai nesužlugdė mūsų entuziazmo, galvojame apie kitų metų sėją. Nereikia manyti, kad mes tuo užsiimame iš kvailumo ar neturėjimo ką veikti. Juk matote, kaip pasikreipė žalinimo programos reikalai – pupoms, žirniams negalime naudoti chemijos, tuoj išvis nebus ką auginti“, – augintojas pasiryžęs ir toliau ekspermentuoti su avinžirniais tikėdamas šių augalų potencialu sėjomainoje. Pasak Z. Aleksandravičiaus, kituose ūkiuose derlius išvis nebuvo imamas, avinžirniai buvo sulėkščiuoti arba aparti. Patirtis – iš užsienietiškų knygų Nors orai viso sezono metu šiltamėgių augalų nelepino, nuostabą kelia tai, kad iki pat spalio jie Z. Aleksandravičiaus ūkyje neišgulė, nors jų aukštis siekė 80 cm. Galbūt ūkininkas naudojo specialias augalų apsaugos priemones? Pašnekovas tikina, visą reikalingą chemiją įsigijęs iš šalies pardavėjų, o jų kaina panaši kaip ir jau įprastų ankštiniams augalams skirtų pesticidų. Avinžirnius jis tręšė vieną kartą fosforo ir kalio trąšomis, purškė herbicidais. Pastarieji, nors ir panašūs į pesticidus žirniams, sudėtimi kiek skiriasi, mat avinžirniai jautresni, jiems užtenka mažesnės herbicidų koncentracijos. „Kol neperprasim, neišbandysime technologijos, plotų nedidinsime, – ir toliau 7 ha plotą eksperimentams palikti ketina Z. Aleksandravičius, pripažindamas padaręs nemažai technologinių klaidų: nenaudojęs fungicidų, insekticidų, dėl to augalai buvo silpnesni, greitai sunyko šaknys. Maža to, buvo pasėta nebeicuota sėkla. – Šokome kaip nuogi į dilgėles. Dabar kaupiame daugiau informacijos, sūnus buvo išvykęs į Ukrainą, domėjosi auginimo technologija, parsivežė nemažai literatūros, ją žiemą su specialistais išsiversime į lietuvių kalbą ir kitąmet jau būsime gudresni“, – optimizmo nestokojo ūkininkas pridurdamas, kad kol kas Lietuvoje trūksta agronomų, galinčių konsultuoti avinžirnių auginimo klausimais. Tačiau kvalifikuotų specialistų trūkumas ne vienintelis kliuvinys avinžirnių augintojams. Pasėlių deklaravimo formoje avinžirniai nėra numatyti kaip atskira kultūra, todėl jie vis dar priskiriami žirniams. Tai kelia nuostabą Z. Aleksandravičiui, kuriam atėjus į savivaldybės žemės ūkio skyrių reikia įrodinėti, kad žirnis skiriasi nuo avinžirnio. Taigi laukuose ir deklaracijose akivaizdus neatitikimas – dokumentai sau, o laukuose vešintys pasėliai pakrikštyti kitu vardu ir kol kas tai niekam nekliudo. Užteks tik košei išvirti Pakruojo krašto ūkininkas Algirdas Laurikietis, nors į avinžirnius žiūrėjo labai skeptiškai, gavęs pasiūlymą į savo laukus įsileisti šiuos šiltamėgius augalus, jų neatsisakė, bet daug iš jų nesitikėjo apsėdamas vos 3 arų laukelį. Derlius sudorotas prieš beveik dvi savaites, tačiau jis itin kuklus. Kaip pats ūkininkas juokauja, šeimininkėms jo teužteks keliems patiekalams išvirti. „Pirma bėda, kad šis augalas negali kovoti su piktžolėmis, jį lengva nustelbti, jei nenaudojama chemijos. Antra, avinžirniams nepalankios mūsų klimato sąlygos. Nežinau, ar prastą derlių lėmė darganota vasara ar kitos priežastys, – kodėl avinžirniai ūkyje neprigijo priežasčių ieškojo jis. – Kai jie paskendo piktžolėse, keliolika kvadratinių metrų nuravėjome, kad suprastume, dėl ko nebus derliaus – dėl to, kad žolėse prapuolė, ar kad klimatinės sąlygos jiems netiko. Iš tos laukelio dalies, kurio nenuravėjome, išvis nieko nebeliko.“ Ekologine sėklininkyste besiverčiantis ūkininkas tikina su avinžirniais daugiau neužsiimsiąs, o šiemet didesniame plote eksperimentuoti nesiryžo. Pixabay nuotrauka