Be pomidorų – nė dienos

Apie pomidorus kaunietė Loreta Marcinkevičienė galėtų pasakoti ilgai ir, rodos, be mažiausio stabtelėjimo. Ne be pagrindo. Šias daržoves labai mėgsta visa jos šeima, o ir patirties per metų metus sukaupta nemažai.
Sode ir darže nevengianti darbuotis profesionali buhalterė kurį laiką bandė eiti, kaip pati išsireiškė, „hibridizacijos“ keliu, kuriuo vedė pramoniniai sėklų gamintojai. Tačiau ilgainiui atsigrįžo pasigedusi tikrojo pomidoro skonio. Tuomet užsimojo kaupti skanių senųjų veislių kolekciją. Loreta iš gausaus daržininkų būrio išsiskiria dar viena savybe – ji žiniomis, patarimais, pastebėjimais dalijasi savo internetiniame puslapyje www.pomidoras.eu.

Augalai sugrąžina jėgas
L. Marcinkevičienę augalai traukia nuo pat vaikystės. Tėvai turėjo kolektyvinį sodą, tad kartu su jais leisdavo laisvalaikį ir matydavo, kaip jie augina ir parūpina daržo gėrybių visiems metams. Savo atžaloms gimdytojai leido drąsiai eksperimentuoti. Loreta kartu su broliu turėjo po lysvę ir sėjo ką tik širdis geidė.
Sukūrusi savo šeimą, moteris daržo neatsisakė. Prie namo plytinčiame sklype auga vaismedžiai, vaiskrūmiai, įvairiausi dekoratyviniai augalai ir daržovės. „Po sunkios ir įtemptos dienos labai gera panirti į visai kitą – augalų pasaulį. Sukišusi rankas į žemę pailsiu, susigrąžinu išeikvotas jėgas“, – kalbėjo buhaltere dirbanti moteris. Jos paklausus, kodėl favoritų favoritu laikomas pomidoras, atsakė iškart ir nė nemirktelėdama: visa šeima mėgsta valgyti pomidorus ir be šios daržovės neįsivaizduoja nė vienos dienos. Parduotuviniai šeimynykščiams neskanūs, todėl užsimota auginti naminius.
Pradžių pradžioje nerasdavo įsigyti norimos veislės daigų, tuomet galvon šovė mintis pačiai jais pasirūpinti. Sėklas pirko, keitėsi, prisirinkdavo pati. Tai, anot patyrusios daržininkės, visai nesunku. Tereikia išsirinkti gražiausią, būdingiausią tai veislei sveiką vaisių, jį sunokinti ir išimti sėklas. Jas 2–3 dienas būtina parauginti, perplauti, išdžiovinti ir… laukti sėjos pradžios.

Ilgėjosi tikrojo skonio
Vienu metu augino tik hibridinius pomidorus, nes manė, jog senosios veislės neatsparios ligoms ir nederlingos. Hibridai gerai derėjo, bet po kelerių metų nusibodo jų prėskas skonis. „Pamažu, atsargiai į savo šiltnamį įsileidau senųjų veislių pomidorus. Iš pradžių bijojau, kad jie sirgs, užkrės mano senbuvius hibridus, derlius bus apgailėtinas ir tik užims vietą, – ankstesnę mintį tęsė pašnekovė. – Bet viskas sekėsi gerai: ligos nepuolė, derlius džiugino.“ Visus taškus ant „i“ sudėliojo tikrasis aromatingas skonis ir vaisių įvairovė.
Senovinių, laiko patikrintų pomidorų alkusi moteris internete surado bendraminčių iš daugelio šalių. Ji dalijosi informacija, patirtimi ir nepajuto, kaip kolekcija kasmet didėjo ir didėjo.
Loreta išbandė apie 60 veislių. Dvidešimties atsisakė, nes nepatiko – buvo nederlingos, nokino neskanius vaisius arba jie turėjo kietą ir žalią dėmę prie vaiskočio. „Kiekvienais metais auginu 40 veislių pomidorus ir visų man reikia, – šypsosi patyrusi daržininkė. – Vienus pjaustau į salotas, kitus džiovinu žiemai, darau pomidorų padažą, trečiais, vyšniniais, puošiu stalą. Lėkštėje kelių rūšių vyšninių veislių pomidoriukai labai gražiai atrodo ir džiugina ne tik skrandį, bet ir akį“.

Vienas už kitą geresni
Ypač daug pagyrimo žodžių moteris skiria raudonų vyšninių pomidorų veislei ‘Cerise’. Aukštaūgės, vidutinio ankstyvumo ‘Cerise’ vaisiai mažesni nei įprastinių vyšninių pomidorų, tačiau labai skanūs, saldūs. Jie valgomi tarsi uogytės, nors puikiai tinka prie mėsos. Nuo vaišių stalo šie pomidorai dingsta pirmiausia. Noriai ir pasigardžiuodami juos valgo net ir pomidorų nemėgstantys vaikai. ‘Cerise’ užaugina daug kekių, aplipusių gausybe mažų, kvapių, saldžių pomidoriukų. Dera ir vaisius veda iki pat šalnų.
Taip pat labai patinka sena veislė ‘Valencia’. Aukštaūgė, vidutinio ankstyvumo, derlinga, sukurta JAV, Meino valstijoje, išsiskiria ryškiai oranžinės spalvos, gardžiais, apvaliais, 220–280 g svorio vaisiais, turinčiais mažai sėklų. Ji labai gerai dera vėsesnio klimato sąlygomis.
Nuo ‘Valencios’ neatsilieka reta aukštaūgių pomidorų veislė ‘Dark Brandy’ – labai derlinga, sunokina skanius, tamsios spalvos, didelius (335–490 g) vaisius. 350–450 g sveriančius, beveik juodus, labai skanius ir saldžius pomidorus veda ir ‘Cherokee Purple’.
‘Mortgage Lifter’– viena geriausių mėsingų pomidorų veislė. Vaisiai puikaus skonio, dideli, turi mažai sėklų.
Liaupsių verti pomidorai ‘Cuore di Bue’, kurie būna mėsingi, derlingi, skanūs. Nepalyginti derlingesni už mūsų krašte paplitusią veislę ‘Jaučio širdis’, nors pavadinimas reiškia tą patį.
Vidutinio vėlyvumo, aukštaūgė, derlinga ‘De Barao’ gali didžiuotis atsparumu marui. Ši veislė taip pat išsiskiria pakantumu nedideliam pavėsiui, puikiu derėjimu tiek šiltą, tiek vėsią vasarą. Pomidorai būna raudoni, ovalūs, sveria 80–90 g, skanūs.
Ne itin gražią vasarą puikiai dera ir viena atspariausių ligoms veislė ‘Marglobe’. Pomidorai būna raudoni, nelinkę trūkinėti.
Labai atspari ligoms ir ‘Black Ukraine’. L. Marcinkevičienės žodžiais, ši pomidorų veislė, sunokinanti juodus, labai skanius, didelius,10–12 cm skersmens vaisius, ištvėrė net 2012-ųjų metų itin drėgną vasarą.
‘Sibirskij Skorospelyj’ – ankstyva, žemaūgė veislė, pasižyminti atsparumu vėsiam orui. Ji nereikli dirvožemiui, skirta auginti šiltnamyje ir atvirame grunte. Vaisiai sveria 80–110 g, raudoni, skanūs, aromatingi, atsparūs trūkinėjimui.
Šiltnamyje ir po atviru dangumi galima auginti ir ‘33 Bogatyria’. Ši labai derlinga, vidutinio ankstyvumo, riboto augumo, karščiui atspari veislė sunokina itin stambius, raudonus, mėsingus, aromatingus ir skanius pomidorus, kuriuos galima ne tik valgyti, bet ir spausti sultis.
Pristatydama savo senųjų pomidorų veislių kolekciją, L. Marcinkevičienė minėjo sodininko pasididžiavimu laikomą, gerai žinomą vokišką raudonų vyšninių pomidorų veislę ‘Gardens Delight’, kurios kekėje sunoksta iki 12 saldžių, kvapių 3 cm skersmens vaisių. Mėgstami ir ‘Black from Tula’, ‘Gold Nuggest’, ‘Black Emperor’, ‘Sunray’, ‘Simpatiaga’, ‘Indigo Rose’, ‘Purple Russian Plum’, ‘Bakinskij Krupnoplodnyj’, ‘Old German’, ‘Omar’s Lebanese’ . Visi laiko patikrinti pomidorai verti kiekvieno dėmesio ir vietos mūsų darže bei šiltnamyje.
Pastaruoju metu senųjų veislių pomidorų ieško nemažai lietuvaičių. „Esu realistė ir manau, kad žmonės ateityje užmirš gerą skonį. Jei nuo mažens valgys tik pramoninius pirktinius pomidorus ir nebus ragavę namuose augintų, jų nepasiges ir nesiilgės. O valgiusieji aromatingą ir skanų pomidorą, atvirkščiai, jo norės ne tik sau, bet ir savo vaikams“, – mintimis dalijosi patyrusi daržininkė.
Ji prisiminė, kad maždaug prieš šešerius metus specializuotose sėklų parduotuvėse vis pasiteiraudavo, kada bus įdomesnių juodųjų pomidorų veislių. Atsakymas buvo vienas ir toks pat: „Nehibridiniai pomidorai nederlingi, dažnai serga, todėl jų sėklų niekuomet neplatinsime.“ Tačiau laikai ir nuomonės keičiasi. Štai „Sėkluva“ jau kelerius metus sėkmingai pardavinėja nehibridinius.
Nors L. Marcinkevičienė pirmenybę teikia senosioms pomidorų veislėms, šiltnamyje vietos visada atsiranda hibridui ‘Corazon‘ F1. Jį augina jau daug metų ir labai džiaugiasi.

Taip sėja…
Šokis aplink pomidorus prasideda dar nepasibaigus žiemai. Sėklas galima sėti tiesiai į lengvą, orui laidų dirvožemį, tačiau Loreta daro kiek kitaip. Iš pradžių sėklytes 2–3 valandas pamirko silpname kalio permanganato tirpale, po to suvynioja į popierinį rankšluostį. Išmirkusias sudeda, kad neišdžiūtų, į polietileninius maišelius ir padeda šiltai (25 °C). Toks būdas ypač pravartus sėjant kelerių metų ar dar senesnes sėklas ir tais atvejais, kai jų gauna labai mažai. Šviežias sėklas kiek pamirko silpnai rožiniame kalio permanganato tirpale, paskui lengvai nusausina ir sėja į drėgną dirvą. Paketėlius surikiuoja, prieš tai rūpestingai uždengusi šiltu apklotu, vonioje ant šildomų grindų. Suguldyti tiesiai ant radiatoriaus kiek rizikinga, nes sėkloms gali būti per karšta. Maišelius kasdien, kad sėklos gautų oro, išvėdina. Gyvybė, t. y. maži daigeliai, pasirodo po trijų parų. Kai kurie dygsta ilgiau – sėklos pabunda po 6–7 parų.
Sudygusias sėklas su kelių milimetrų ilgio šaknytėmis atsargiai išdėlioja į indelius su dirvožemiu, palaisto ir uždengia. Atidengia kas parą, kad substratas gautų oro. Lapeliai pasirodo po trijų dienų. Loreta atkreipė dėmesį, kad dėl trumpos dienos indelius ryte ir vakare po kelias valandas apšviečia lempa.
Po dviejų savaičių sunkiai dėžutėse telpančius daigus būtina persodinti.
Atliekant šį darbą, patyrusi pomidorų augintoja pataria nepatingėti ir be didelių skrupulų nugnybti šaknų galiukus. Pomidoras dėl to nesupyksta, greitai priaugina pridėtinių šaknų, kurios sutankėja ir daigas tampa tvirtesnis. Sodinama giliau negu augo – beveik iki apatinių lapelių. Persodinus būtina gausiai palieti, mat vanduo išstumia orą, todėl substratas geriau priglunda prie šaknų ir daigas greičiau prigyja. Po dvidešimties dienų daigai būna dideli ir gražūs, tad gegužės mėnesį juos drąsiai galima iškraustyti į šiltnamį.
Perkantieji daigus turguje turėtų atidžiai apžiūrėti šaknis. Kur kas geriau pastypęs daigas geromis šaknimis, nei storas ir sodriai žalias, bet silpnomis.

…ir augina
Šiltnamyje pomidorų daigus sodina į nepriekaištingai paruoštą dirvą. Žemę gerai sukasa ir iškasa griovį, į kurį beria perpuvusio komposto, žuvų arba ragų miltų, truputį kompleksinių trąšų NPK 10-10-20 su mikroelementais ir vėl ją perkasa. Prieš tupdydama daigus žemėn, nulaužia vieną du apatinius lapus, truputį pakedena šaknį. Užkasa dalį stiebo iki likusių lapų. Po žeme atsidūrusioje daigo dalyje išauga pridėtinių šaknų, jų gausumas garantuoja didesnį derlių. Daigai sodinami kas 40–50 cm, negailint vandens paliejami, „atsistoja“ jau po paros ir noriai pradeda augti.
Siekdama gausaus derliaus, daržininkė pomidorus 3–5 kartus per vasarą mulčiuoja nupjauta žole. „Po storu žolės sluoksniu puikiai jaučiasi sliekai ir mikroorganizmai, jie nuolat triūsia ir pomidorus aprūpina maisto medžiagomis. Šiltnamyje naktį mažiau kaupiasi drėgmė. Žemė neperdžiūva ir susigeria vanduo, užkertamas kelias ligoms, ne taip greitai auga piktžolės“, – vieną po kito mulčio privalumus vardijo daržininkė.
Nieko neslėpdama ir gana atvirai ji papasakojo, kaip formuoja pomidorų krūmelius. Kone visus augina keliais, daugiausia keturiais, stiebais. Šią taisyklę ypač taiko juodiesiems pomidorams, kurių pavadinimuose figūruoja žodžiai „brown“, „black“, „noire“, „dark“, pavyzdžiui, ‘Brown Berry’, ‘Black Prince’, ‘Dark Brandy’, ‘Black Krim’. Kai po pirmojo žiedo pomidoras išleidžia kelis vienodo stiprumo ūglius, juos palieka, skabo tik vėliau. Tokia praktika pasiteisino – derlius būna pastebimai didesnis.
Laistyti stengiasi anksti ryte, kol šiltnamyje dar nebūna karšta. Lieja gausiai, 1–2 kibirus vienam pomidoro krūmui kas 7–10 dienų. Laistant labai svarbu nesušlapinti lapų. Vanduo turi būti šiltas. Tinka pastovėjęs statinėje ar kibire – tik ne šaltas tiesiai iš vandentiekio.
Nuo ligų saugo keliais būdais. Pirmiausia rudenį surenka visas augalų liekanas ir išvalytame tuščiame šiltnamyje pribarsto sieros miltelių. Kartą per sezoną, praėjus maždaug 10–14 dienų po sodinimo, pomidorus nupurškia sisteminiu fungicidu. Taip pat nuolat vėdina šiltnamį, nelieja pomidorų tą dieną, kai jie buvo genimi.
Pomidorų, L. Marcinkevičienės žodžiais, gali užsiauginti net ir neturintieji žemės lopinėlio. Jiems rekomenduotini „balkoniniai“ pomidorai, kurie sodinami kibire ar didesniame vazone. Vienais metais ‘Tumbler’ veislės keras 15 l talpos vazone sunokino 4,13 kg 3 cm dydžio labai skanių vyšninių pomidoriukų. Kuo vazonas didesnis, tuo geriau pomidoras auga ir priežiūra paprastesnė – galima rečiau lieti. Pasirinkus bene geriausiai žinomą svyrančių pomidorų veislę visą vasarą džiugins ir terasą ar balkoną puoš skanūs vaisiai.
Taigi verta pabandyti. Sėkmingai auginkime visus pomidorus.

Jurga SAJENKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio Loretos MARCINKEVIČIENĖS albumo

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.