Popierinėms partijoms gresia laidotuvės

Jei rytoj vyktų Seimo rinkimai, juose iš 41 Lietuvoje įregistruotos politinės partijos galėtų dalyvauti tik maždaug pusė. Kitos neturi nė dviejų tūkstančių narių, kad galėtų kelti savo kandidatus į parlamentą, ir egzistuoja tik senuose Teisingumo ministerijos popieriuose. Jos pasmerktos laidotuvėms.

Teks jungtis ar skirstytis
Pastebėjote, kad prieš rinkimus visada sukrunta ir išnyra seniai girdėti arba jau užmiršti partijų pavadinimai, iki tol mažai kur matyti jų lyderiai. Kalnus nuversim, tik išrinkit! Šiemet – kol kas štilis, nors iki Seimo rinkimų liko jau mažiau kaip metai.
Kas atsitiko? Nieko ypatingo – paprasčiausiai iki šiol snaudusioms arba tik popieriuose veikusioms politinėms partijoms gerokai pakirpti sparnai. Įsigaliojus sausio mėnesį priimtoms Politinių partijų įstatymo pataisoms, nuo šių metų gruodžio 14-osios visos politinės partijos savo gretose privalės turėti ne tūkstantį narių, kaip būdavo iki šiol, o dvigubai daugiau – ne mažiau kaip 2 tūkst. Nepavyks tiek prisikviesti – teks šlietis prie didesnių, jungtis su kitomis arba skirstytis kas sau.
Teisingumo ministerija patvirtino: jei partijoje bus mažiau narių nei įstatymu leidžiamas minimumas, ji gali būti likviduota Civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu pati per 6 mėnesius nesiims kaip nors reorganizuotis ar persitvarkyti.

Svarbiausi liudytojai – narių sąrašai
Kad tokių nykštukinių arba popierinių partijų yra nemažai, rodo Vyriausiajai rinkimų komisijai šiek tiek daugiau kaip prieš savaitę pateikti Teisingumo ministerijos duomenys. Šiai ministerijai, kaip yra numatyta Politinių partijų įstatyme, kiekvienais metais iki spalio 1 d. ir iki kovo 1 d. partijos privalo pateikti savo narių sąrašus. Jų duomenys automatiniu būdu sutikrinami su Gyventojų registro, Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenimis, patikrinama, ar partijų nariai yra pilnamečiai, ar jų duomenys nesikartoja kitų partijų sąrašuose.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje buvo įregistruotos net 75 politinės partijos. Šiuo metu yra 41, bet 4 iš jų jau likviduojamos, 13 Teisingumo ministerijai pastaraisiais metais neteikia savo narių sąrašų, nedalyvauja šalies politiniame gyvenime ir iš esmės yra mirusios. Politinių partijų įstatymo reikalavimus šiuo metu atitinka tik 24-ių partijų narių sąrašai. Tik šios partijos, jei neatsirastų kokių nors kitokių kliūčių, dabar galėtų dalyvauti Seimo rinkimuose, kelti savo kandidatus.

Nuo dvidešimt dviejų tūkstančių iki dviejų
Pažvelgus į kasmėnesines visuomenės apklausų reitingų lenteles, nesunku pastebėti, kad politinės partijos visada yra jų pabaigoje – tarp tų institucijų, kuriomis pasitikima mažiausiai. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, partijų narių Lietuvoje nuolat daugėja. Vien per septynis šių metų mėnesius jų skaičius šoktelėjo 2,23 proc. Kitaip tariant, partijos pasipildė dar beveik 2,6 tūkst. ir šiuo metu vienija apie 119 tūkst. narių.
Tarp 24 Politinių partijų įstatymo reikalavimus atitinkančių partijų gausiausios yra Darbo ir Lietuvos socialdemokratų partijos, turinčios atitinkamai 22 681 ir 22 012 narių. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai jungia 15 039 savo bendražygių. Nedaug nuo jų atsilieka partija „Tvarka ir teisingumas“ – 13 401.
Beveik perpus mažiau Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis – 7 352. Dar mažiau narių turi iš Liberalų ir centro sąjungos bei Artūro Zuoko politinės partijos „Sąjunga TAIP“ sulipdyta Lietuvos laisvės sąjunga, šį vardą nugvelbusi iš „ubagų karaliumi“ pravardžiuoto buvusio Kauno mero Vytauto Šustausko – 4 363.
Daugiau kaip po tris tūkstančius narių jungia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Lietuvos liaudies partija. Kitos – šiek tiek daugiau kaip po du tūkstančius arba jau balansuoja ties įstatymu numatyta minimalaus narių skaičiaus riba.

Kompromituoja politinę sistemą
Visuomenės nuomonės tyrimo bendrovės „Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys mano, kad toks didelis politinių partijų skaičius kompromituoja Lietuvos politinę sistemą.
„Žmonės juokiasi, nepasitiki tokiomis partijomis, nes paskui jas dažniausiai velkasi populizmo ir politinio profanavimo šleifas. Visa tai neretai atrodo anekdotiškai ir nieko gero visuomenei neduoda. Manau, kad reikalavimas, jog partijoje turėtų būti ne mažiau kaip du tūkstančiai narių, šiek tiek apvalys mūsų politinę sistemą, ypač tą jos dalį, kuri susikūrė prie alaus bokalo“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė V. Gaidys.
Jo nuomone, kalbos, kad tokiu būdu didžiosios partijos ginasi nuo galimų konkurentų, neturi realaus pagrindo.

Atsidūrė už borto
O kas gi tie, kurie bent jau šiuo metu yra atsidūrę už Seimo rinkimų ribos? Nežinia kiek narių savo gretose turi iki nustatyto laiko narių sąrašo Teisingumo ministerijai nepateikusi Kristinos Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, seniai girdėtos ar daugelio net negirdėtos Lietuvos humanistų bei Lietuvos reformų partijos, atskilėliais vadinta Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Lietuvos socialinio teisingumo, Lietuvos žalioji bei Lietuvos žmonių (lyg kitų partijų nariai būtų ne žmonės) partijos, politinė partija „Profesinių sąjungų centras“, Respublikonų lyga, Smulkaus ir vidutinio verslo partija, Socialistinis liaudies frontas, Tautos pažangos bei savotiškų šalies separatistų – Žemaitijos partijos.
Dauguma iš jų egzistuoja tik senuose popieriuose. Jos ne tik neteikia apie save jokių duomenų Teisingumo ministerijai, bet niekas net nežino, kas kai kurioms vadovauja ir kur yra jų būstinės.
Šiuo metu likviduojamųjų statusą yra užsidirbusios dešiniųjų marginalų įkurta Lietuvos nacionaldemokratų, Lietuvos politinių kalinių partija, vienkartinis, matyt, buvęs Nepartinių judėjimas „Rinkimai 96“ ir kažkada direktorių partija vadinta Lietuvos ūkio partija. Direktoriai, ko gero, paseno, tapo pensininkais, tad nereikalinga ir partija.

Galima pasitikrinti, ar nepasukai į politiką
Kad ir kokia būtų tragiška kai kurių partijų situacija, dalis jų visgi bando skubiai papildyti savo gretas naujais nariais ir tokiu būdu pasiekti nustatytą minimumą – du tūkstančius. Laiko liko nedaug, tad tenka skubėti, o tada jau pasipila ir klaidos, ir piktnaudžiavimai. Kartais partijos nariais tampa gogoliškos „mirusios sielos“ ar tie žmonės, kurie net nenutuokė pasukę į politiką.
Pasitikrinti, ar nesate kartais įtrauktas į kokios nors politinės partijos sąrašus, galima per Teisingumo ministerijos įdiegtą sistemą. Tereikia prisijungti prie savo elektroninės banko sąskaitos ir spustelėjus elektroninės valdžios vartų nuorodą išsiųsti užklausą sistemai. Ši, automatiškai patikrinusi visus partijų narių sąrašus, per keletą sekundžių pateiks atsakymą, ar priklausote kuriai nors partijai. Nepageidaujama narystė gali būti nutraukta per 1 valandą nuo elektroninio prašymo pateikimo.

Vien politinių ambicijų – per maža

Vytautas DUMBLIAUSKAS
Mykolo Riomerio universiteto docentas, politologas

Didžiosios politinės partijos gal ir nėra suinteresuotos turėti daugiau konkurentų, rinkimuose atimančių iš jų šiek tiek balsų. Tačiau vis dėlto nuostatą, kad partijos Lietuvoje turėtų bent 2 000 narių, vertinu teigiamai. Iš keturių dešimčių šiuo metu mūsų šalyje įregistruotų partijų gal tik pusė yra veiksnios, kitos, galima sakyti, popierinės. Surinkti 1 000 parašų ir įkurti politinę partiją iki šiol nebuvo sunku, tad ir pridygo jų kaip grybų po šilto lietaus.
Dauguma tokių partijėlių rinkimuose neįveikia nustatyto 5 proc. rinkėjų balsų barjero ir lieka už borto. Tai savotiškas beprasmis žaidimas. Tie žmonės klijuoja savo plakatus, leidžia agitacinius lapelius, nors dažniausiai puikiai žino, kad jų pastangos bus bevaisės. Gal taip jie patenkina savo politines ambicijas, gal jiems to reikia? Bet naudos visuomenei iš to – jokios. Ar galėtume vos tūkstantį narių turinčiai politinei partijai ketveriems metams patikėti valstybės valdymą? Geriau jau tų partijų būtų mažiau, bet stipresnių, veiksmingesnių, turinčių autoritetingų, išmanių žmonių, galinčių spręsti valstybinius reikalus. Seime visiškai užtektų 5–6 partijų atstovų.
Tačiau Lietuvoje jau daug metų egzistuoja „graži“ tradicija – beveik prieš kiekvienus Seimo rinkimus susikuria nauja partija. Ne viena jų yra peržengusi 5 proc. rinkėjų balsų barjerą ir netgi tapusi valdančiosios koalicijos nare. Į įstatymų leidėjų gretas neretai įsilieja visiški naujokai, be jokios politinės patirties ir politinio išprusimo. Kadencijai pasibaigus, dauguma jų išnyksta, nepalikę jokio gilesnio pėdsako, tik vienas kitas vėliau perbėga į stipresnes partijas. Neatmesčiau, kad iki kitais metais spalį vykstančių parlamento rinkimų vėl atsiras nauja partija. Esu girdėjęs gandų, kad tam rengiasi kai kurie verslininkai. Tačiau pavasarį, manau, viskas paaiškės.

 Sėja populizmą ir iškreipia demokratiją

Lauras BIELINIS
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas

Lietuvoje ir kitose šalyse politinė praktika parodė, kad gausybė mažų partijų ne visada yra geras dalykas. Dažniausiai jos tėra politinis balastas, besimaitinantis populizmu ir stipriai iškreipiantis demokratiją.
Tai, kad dabar partijos privalės turėti ne mažiau kaip du tūkstančius narių, tokiai šaliai kaip Lietuva nesudarys jokių problemų. Jei tos partijos turės aiškią ideologiją, aiškią kryptį ir tikslus, tiek žmonių jos tikrai suras. Bėda ta, kad dažniausiai mažąsias partijas sudaro tik pavadinimai, neretai labai įmantrūs, keisti, ir keletas draugų. Tačiau jos turi galimybę pasipelnyti iš valstybės – vos vieną vietą laimėjusios kokioje nors savivaldybės taryboje, jau gali gauti tam tikrą paramą.
Smulkiųjų partijų, kurios šiuo metu atsidūrė ties likvidavimo riba, nariai galėtų kurti visuomeninius judėjimus, rasti sau veiklos nevyriausybinėse ir kitokiose organizacijose, kurios nepretenduoja į tam tikrą parazitavimą politiniame lauke.

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.