Prekybininkai gena žmones į daržus

Daržovių kainoms šaunant į kosmines aukštumas, pirkėjai baiminasi nebeįstengsiantys jų nusipirkti ne tik parduotuvėse, bet ir turguje. Kol prekybininkai ir ekonomistai atkakliai įrodinėja, kad „viskas normalu“, valgytojams telieka pasikliauti savimi – augintis daržovių patiems. Didesnių miestų gyventojai tai ir daro ne tik soduose, daržuose, bet ir virtuvėse ant palangių, terasose, balkonuose.

Pakilus kainoms padaugėja daržovių lysvių

Ką soduose augina mėgėjai sodininkai, ar savas derlius palengvina šeimos biudžeto naštą? Apie tai kalbamės su Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos valdybos pirmininku Juozu Raviniu. 

Kokių daržovių dažniausiai užsiauginama savo sklypeliuose ir ar daug jų sodinama?
Sodininkai augina įvairias daržoves – pradedant pomidorais, agurkais, bulvėmis, morkomis, burokėliais, svogūnais, salotomis ir baigiant paprikomis, špinatais, žiediniais kopūstais. Jei metai geri, oras palankus, žmonės mažiau daržovių augina, o prastesniais metais ir daržovės prekybos centruose pabrangsta. Tuomet daugiau sodininkų statosi šiltnamius ir augina daugiau daržovių, nes mano, kad užsiauginti gal bus pigiau nei pirkti. Beveik visi sodininkai augina tradicines lietuviškas daržoves, uogas, bet pastaruoju metu labai pamėgo moliūgus, šilauoges ir viską, kas susiję su sveikuolišku gyvenimo būdu.

Ar sode užauginto derliaus užtenka šeimai, ar vis tiek daržovių tenka pirkti ir prekybos centruose?
Sodų ploteliuose neprisiauginsi daržovių tiek, kad užtektų visai žiemai, bet šeimos reik­mėms užsiauginti ekologiškų daržovių galima. Bulvės sode dažniausiai sodinamos, kad visą sezoną galėtum šviežių pasikasti, kad dėl jų nereikėtų važiuoti į parduotuvę. Gal kokį maišiuką žmonės pasikasa ir žiemai, bet tada mažiau kitokių daržovių augina: sodų sklypai nedideli, o juose norisi pasisodinti ir braškių, ir agurkų, ir svogūnų. Jei svogūnų pasodinama daugiau, tai, išdžiovinus ir supynus į senovines kasas, užtenka ir rudeniui.

Ar savame sode užaugintos daržovės taupo šeimos biudžetą?
Pavasarį, kol šalta, ne tik lysvėje lauke, bet ir šiltnamyje niekas neauga. Tad ankstyvąsias daržoves žmonės perka prekybos centruose. Kai sodo šiltnamyje užauga pomidorai, agurkai, jie pinga ir parduotuvėse, turguose. Tačiau savos daržovės,
užaugintos be cheminių trąšų, yra skanesnės, net ir kvapas jų kitoks – savas pomidoras kvepia visai kitaip nei parduotuvinis. Be to, žmonės gali užsiauginti įvairiausių veislių pomidorų – kekinių, ‘Jaučio širdžių‘ ir kitokių. Sodininkai neužsiaugina tiek daržovių kaip ūkininkai laukuose, tačiau ta mažytė šviežia bulvytė, agurkėlis yra skaniausi paties užauginti.
Vienareikšmiškai vertinti, kad daržovių pigiau užsiauginti, nei pirkti parduotuvėje, negalima. Jei žmogus sode negyvena, atvažiuoja iš miesto du tris kartus per savaitę palaistyti daržo, nurinkti kenkėjų, tai į derliaus kainą reikia įskaičiuoti ir kuro sąnaudas ar išlaidas autobuso bilietams. Be to, reikia ruošti žemę, statyti šiltnamį, plėvelę jam pirkti, kas keletą metų ją keisti. Visa tai kainuoja, todėl užsiauginti daržovių nebus pigiau nei pirkti. Kitas dalykas, jei sode žmogus gyvena visą laiką ar per vasarą, tuomet daržovių savikaina kita. Tokiu atveju, ko gero, auginti pačiam yra pigiau nei pirkti. Bet sodininkai paprastai sąnaudų neskaičiuoja: jeigu jau turi sodą, tai paprastai nori valgyti savo užaugintas daržoves, nesvarbu, pigesnės ar brangesnės būtų.

Kai daržovės parduotuvėse ėmė brangti, ar padaugėjo jas auginančiųjų?
Kai dar nebuvo įvestas euras ir agurkai kainavo 50 lietuviškų centų, visi sakė, kad neapsimoka patiems auginti. Tuomet soduose buvo sumažėję šiltnamių, o kai daržovių kaina pakilo, sodininkai vėl ėmė daugiau šiltnamių statyti. Pakilus kainoms, visada padaugėja daržovių lysvių. Dabar soduose yra daug šiltnamių. Vėl stato juos net tie sodininkai, kurie jau buvo nugriovę. Žmonės linkę pasirūpinti savimi patys, ypač dabar, kai ėmė nepasitikėti prekybininkais, o daržovių kainos tapo neprognozuojamos.

Ar garsusis kalafioras, tapęs kainų kilimo skandalo simboliu, dažnas Lietuvos soduose?
Auginamas jis nuo seno, bet nėra labai paplitęs. Kalafiorai yra gana lepūs, juos puola visokie kenkėjai, kuriuos reikia naikinti medžio pelenais, tabako dulkėmis ar kitais nekenksmingais būdais.

Šiais laikais įsigyti sodą galima turbūt tik iš dėl kokių nors priežasčių jo atsisakiusio žmogaus?
Pastaraisiais metais susikūrė tik viena sodų bendrija, bet ji gal atsirado labiau dėl mokesčių lengvatų, o ne dėl sodininkystės – tiesiog žemės sklypas išdalytas kaip sodai. Visi sodai sukurti sovietiniais laikais. Gamyklos, įmonės gaudavo žemės plotą, jį suskirstydavo į sklypus ir išdalydavo darbuotojams. Sodų pavadinimai buvo sugalvoti pagal priklausomybę buvusioms įmonėms: „Keramikos“, „Vingio“ sodų bendrijos ir panašiai. Įmonės savo soduose nutiesdavo kelius, o didesnė gamykla ir elektrą į sodininkų sklypus išvedžiodavo. Dabar visa sodų infrastruktūra tenka rūpintis patiems sodininkams, savivaldybės nelabai nori prisidėti.

Miesto sodininkų akademija
Šį pavasarį sostinėje startavo renginių ciklas „Miesto sodininkų akademija“, kurį pristato iniciatyvos „Antakalnio daržas“, „Miesto laboratorija“ bei projektas „Žalia stotelė“. Jis skirtas norintiesiems susipažinti su daržininkavimu ir sodininkavimu mieste ar daugiau sužinoti apie šią sritį. „Miesto sodininkų akademijoje“ galima išmokti, kaip daržininkauti tiesiog balkone, žmonės dalijasi patirtimi, kokios augalų rūšys tinkamiausios čia auginti, kaip jas prižiūrėti, kaip apsaugoti nuo kenkėjų.

Sparčiai daugėja bendruomenių daržų

Laurynas Okockis,
Lietuvos žaliųjų susivienijimo „Žali.lt“ koordinatoriaus pavaduotojas

Bendruomenių daržų iniciatyvą Lietuvoje mūsų nevyriausybinė organizacija pradėjo plėtoti prieš ketverius metus. Ši idėja atkeliavo iš JAV ir Europos didmiesčių, kurių viešosiose erdvėse gyventojai daržoves augina jau senokai.
Mūsų vizija buvo daržus kurti didžiuosiuose Lietuvos miestuose, labiausiai urbanizuotuose jų kvartaluose. Siekėme į šiuos projektus įtraukti kuo daugiau jaunimo, jaunų šeimų – jie noriai dalyvauja. „Žali.lt“ atstovai ne tik palaiko idėją, bet ir bendradarbiaudami su savivaldybe padeda surasti tinkamą daržui vietą, kartu su profesio­naliais specialistais konsultuoja, kaip jį įrengti.
Propaguojame tausojantį gamtinės žemdirbystės principą: nenaudojamos sintetinės trąšos, lysvės įrengiamos medinėse dėžėse, mulčiuojamos žole. Jeigu reikia, aprūpiname bendruomenes daržovių sėklomis, daigais, juos perkame už savo lėšas arba surandame rėmėjų. Patariame, kaip paruošti žemę, prižiūrėti augalus. Jei bendruomenei reikia pagalbos, padedame daržą ir prižiūrėti, laistyti.
Pirmasis bendruomenės daržas pasodintas Pilaitės gyvenamajame rajone Vilniuje 2012 metais, bendradarbiaujant su rajono bendruomene. 2013 metais antrasis daržas atsirado Antakalnyje, Sapiegų parke, jį įrengė aktyvi antakalniečių bendruomenė, o mes padėjome. Šio daržo dalimi vėliau tapo ir apleistas šiltnamis.
Šiuo metu sostinėje yra šeši bendruomenių daržai: Pilaitėje, Antakalnyje, Kūdrų parke Užupyje, prie bastėjos senamiestyje, Žirmūnuose ir Ozo parke. Pastarasis daržas yra pats naujausias, jį kuriant aktyviai dalyvavo neseniai iškilusios Ozo gyvenvietės bendruomenė, kurioje daug jaunų šeimų, auginančių vaikus.
Kasmet pavasarį kartu su bendruomenės nariais triūsiame daržų atnaujinimo talkose, skatiname sodinti daugiau įvairesnių daržovių, retesnių rūšių. Mieste galima užsiauginti visko: pradedant žalumynais, salotomis, svogūnų laiškais, prieskoninėmis žolelėmis, baigiant agurkais, pomidorais, cukinijomis, moliūgais. Kai kuriuose daržuose puikiai uždera ir burokai, pupos, žirniai.
Derliumi draugiškai dalijasi visi bendruomenių nariai, kurie prisideda prie daržo priežiūros. Rudenį tradiciškai daržuose rengiamos derliaus šventės, gaminami įvairūs patiekalai iš užaugintų gėrybių ir vaišinamasi susėdus už bendro stalo.
Iniciatyva ilgainiui pasklido po visą Lietuvą. Jau antraisiais metais bendruomenių daržai buvo pasodinti ir Kaune, Klaipėdoje. Vėliau atsirado ir Alytuje, Rokiškyje, Druskininkuose. Iš pradžių mes vietos bendruomenėms padėjome, dabar jos tvarkosi savarankiškai. Dar vienas daržas, kurį padedame prižiūrėti, auga Pakruojyje.
Raginame miestų gyventojus auginti daržovių dėžes ir balkonuose, terasose. Tuos, kuriems trūksta žinių, galime pakonsultuoti, kaip paruošti dėžės, žemę, kokias daržoves sodinti ir kaip prižiūrėti.
Užsienyje populiaru auginti daržą ir ant namų stogų. Buvo minčių tai padaryti ir Lietuvoje, tačiau susidūrėme su problema: įstatymai neleidžia ant stogų montuoti papildomų konstrukcijų, kurios daug sveria, o medinių dėžių su žemėmis svoris nemažas. Be to, techniškai sudėtinga privesti vandenį, kurio reikia laistyti.
Mūsų žiniomis, miesto daržininkystės idėja vis labiau prigyja, miestiečiai įsirengia daržus savo kieme ar po balkonu, taip pat balkonuose. Yra ir įstaigų, kurios augina daržoves ant palangių, jų derliumi dalijasi darbuotojai.

Užsiauginame visko, ko reikia

Raminta Lisauskienė,
„Šeimininkės“ korespondentė

Jau devynioliktus metus gyvename „ant žemės“, tiksliau, „Šatijų“ sodų bendrijoje, įsikūrusioje Kauno pašonėje. Sodų bendrijos sparčiai žengia link gyvenvietės statuso, kasmet nuolatinius namus čia įsirengia vis daugiau jaunų šeimų.
Ar mums čia gera gyventi? Taip, nes visko turime: šviežių pačių užaugintų daržovių, vaisių, uogų, gryną orą, ramybę ir nuostabius gamtos vaizdus visais metų laikais. Kartais vyras pajuokauja: argi mums reikia kurortų, kai turime savąjį su ekologiškiausiai išaugintomis sodo gėrybėmis?
Šešių arų sklype savo reik­mėms užsiauginame visko, ko reikia vasaros sezonui. Jei visa aplink namą esanti žemė būtų išnaudojama tik sodui bei daržui, gėrybių pakaktų ir visiems metams. Tačiau dabar žiemos sezonui tenka nusipirkti keletą maišiukų bulvių (mudviem su vyru užtenka dviejų), kibirą morkų, burokėlių, na, dar kokį kilogramą česnakų. Visas šis derlius pas mus atkeliauja iš patikimų ūkininkų. Kiek jam išleidžiame, negalėčiau tiksliai įvardyti, mat suma kasmet, deja, vis didėja.
Kodėl perkame, o ne patys užsiauginame? Sodas mums – ne vien lysvės su įvairiausiomis gėrybėmis, bet ir poilsio zona, todėl dalį sklypo užima veja, gėlynai. Daržų dalį sudaro šilt­namis ankstyvosioms daržovėms auginti ir penkios dėžės, kurias sodininkai bei daržininkai vadina tinginio daržu. Kiek­viena dėžė – vidutinės lysvės dydžio. Jose kasmet vietomis keičiasi morkos, svogūnai, braškės, burokėliai, žirniai, kaliaropės ir kt. Vienoje iš mažesnių puikiausiai užauga keli bulvių kelmai pirmajam derliui, moliūgas bei cukinijos. Dėžės galuose pasodinu dekoratyvių augalų bei gėlių, kad patiems maloniau būtų žvelgti.
Taip daržininkaudami išsprendžiame ir dar vieną problemą – kur dėti nupjautą žolę. Dabar jos nebereikia kompostuoti, nes po lysvėje augančiomis daržovėmis tampa natūraliu mulčiu, trąša, viršutinį dirvos sluoksnį apsaugo nuo perdžiūvimo. Tai tik vienas pliusas. Kitas – negaudamos pakankamai šviesos, po mulčiu nebeauga piktžolės ir taip mane išvaduoja nuo papildomo ravėjimo.
Cheminių trąšų jau daug metų nebeperkame. Jei matau, kad kokiam augalėliui reikia pagalbos, gaminuosi natūralias trąšas iš nupjautos žolės, dilgėlių. Tad užsiauginti daržovių ir vaisių sąlyginai nebrangiai atsieina, tik tam reikia skirti laiko bei meilės. Dar nusipirkti sėklų, jei nepasiseka savų prisirinkti.
Nuolat brangstant daržovėms, manau, teks skirti joms sklype daugiau žemės. Ateityje ketiname braškes bei žemuoges perkelti į bokšto tipo lysves, kur jos galėtų augti užimdamos labai mažą žemės lopinėlį.
Esu įsitikinusi, kad savą sklypelį galima išnaudoti ne tik ekologiškoms daržovėms – jau metus auginame vištų pulkelį, kuris mus kasdien džiugina šviežiais ir sveikais kiaušiniais. Dažnai draugai, pažįstami klausia, ar apsimoka auginti vištas dėl kiaušinių? Skaičiuojant savikainą, tikriausiai ne. Tačiau mes tai vadiname laisvalaikio pomėgiu, kuris duoda auksinius kiaušinius mūsų sveikatai. Ateityje ketiname užsiauginti vištų ir mėsai.
Žinoma, visa tai užima dalį brangaus laiko, reikalauja nemažai fizinio darbo, sukelia papildomų rūpesčių, bet viską atperka žinojimas, kad dėl savo kokybiško gyvenimo padarėme viską, kas įmanoma.

Giedrė Budvytienė,
Violeta Gustaitytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.