„Rasos“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 121–130 of 133 results

    „Rasos“ Nr. 13, 2014 m. liepos 2-15 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 12, 2014 m. birželio 18 – liepos 1 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 11, 2014 m. birželio 4-17 d.

  • Išpardavimas!

    AGURKŲ IR POMIDORŲ pretenzijos


    Dr. Julė JANKAUSKIENĖ

    Visą pavasarį drauge auginome pagrindinių savo stalo daržovių – agurkų ir pomidorų – daigus. Dabar jie jau šiltnamyje, auga šiltai ir patogiai, bet pretenzijų vis tiek turi. Ko gi gali trūkti mūsų agurkams ir pomidorams iki visiškai gero gyvenimo ir gausaus derliaus?

    Plačiau...

    Kodėl pomidorai blogai mezga?
    Per mažai šviesos. Pomidorai – ne tik šilumą, bet ir šviesą mėgstantys augalai. Kuo intensyvesnė šviesa, tuo greičiau augalai pradeda derėti. Jei šviesos trūksta, augalai lėčiau vystosi, silpnai mezga. Kai apsiniaukusios dienos trunka ilgai, net 10–15 dienų pailgėja periodas nuo žydėjimo iki vaisių formavimo. Todėl reikia stengtis, kad į šiltnamį patektų kuo daugiau šviesos, t.y. jam parinkti kuo šviesesnę vietą ir tinkamą, neužterštą plėvelę.
    foto internetuiPer aukšta oro temperatūra. Esant 30 0C ir aukštesnei temperatūrai šiltnamyje, neapsidulkina žiedai, nes žiedadulkės tampa sterilios, krinta žiedai. Per aukšta oro temperatūra naktį taip pat kenksminga augalams. Esant aukštai temperatūrai šiltnamyje naktį, augalai didesnę dalį maisto medžiagų sunaudoja kvėpuoti ir būna silpni.
    Žema oro ir laistomo vandens temperatūra. Esant 10 0C temperatūrai augalai nustoja augti, esant  12 0C – nesiformuoja žiedpumpuriai, 15 0C – žiedai neišsiskleidžia, augalai nežydi ir nemezga vaisių. Kai trūksta šilumos, vyksta vegetatyvinis augalo augimas, t.y. auga lapai, stiebai, atžalos, tuomet nukenčia generatyvinis augalų vystymasis (pumpurai, žiedai, užuomazgos).
    Per dideli temperatūros svyravimai. Staigus temperatūros kritimas nuo 25 iki 10 0C ir ilgalaikis atšalimas pristabdo augalų augimą bei vystymąsi, krinta pomidorų žiedai.
    Per didelė oro drėgmė (didesnė nei 70 proc.). Augalai žydi, bet neatsiveria dulkinės, drėgnos žiedadulkės negali patekti ant piestelių. Be to, tuomet dažnai augalų lapus pažeidžia Macrosporium genties grybai: ant augalų lapų stiebų ir vaisių atsiranda rudų dėmių su tamsiomis apnašomis.
    Per vėlai šalinamos atžalos. Pomidorų atžalas reikia šalinti laiku, t.y. kai jos būna ne ilgesnės nei 3–4 cm. Jei vėluojame, mažėja augalų derlingumas. Šį darbą geriau atlikime ryte. Tada augalai turi stiprų turgorą, lengviau skinti, spėja uždžiūti žaizdos vieta, mažesnė tikimybė, kad užsikrės ligomis. Šoninę atžalą šalinkime iki pagrindo. Pomidorų ūglių šalinimas greitina vaisių brendimą, gerina jų kokybę.
    Fosforo ir magnio trūkumas esant azoto pertekliui. Kai pomidorai pertręšiami azoto trąšomis, jų lapai būna tamsiai žali, stambūs, viršūnėje sukasi į apačią. Tokiu atveju vėliau noksta vaisiai, augalai greičiau suserga puviniu.
    Augalus papildomai pradėkime tręšti, kai jie prigyja. Pomidorai tręšiami atsižvelgiant į jų būklę ir maisto medžiagų kiekį dirvoje. Pagal tai augalai papildomai tręšiami kas 7–14 dienų. Poreikis maisto medžiagoms vegetacijos metu yra skirtingas. Pomidorų augimo pradžioje iki vaisių mezgimo augalams reikia mažiau azoto, daugiau fosforo trąšų. Kai pradeda augti vaisiai – daugiau azoto. Kai noksta vaisiai – daugiau kalio trąšų. Pomidorams labai svarbus kalcis, kuris lemia vaisių išvaizdą, kietumą ir spalvą. Todėl vegetacijos metu augalus tręškime kalcio salietra, taip pat kompleksinėmis trąšomis, raugintu paukščių  (1:12) ar karvių mėšlu (1:9–10).
    Per žema grunto drėgmė. Labai svarbu, kad augalams netrūktų drėgmės formuojantis ir augant pirmosioms keturioms vaisinėms kekėms. Tuo metu augalui reikia ypač daug vandens. Jo trūkstant ar nereguliariai laistant krinta žiedai ir užuomazgos, skyla vaisiai, augalai suserga viršūniniu puviniu. Esant dideliems dirvos drėgmės svyravimams, blogai vystosi šaknų sistema, sutrinka maisto medžiagų patekimas į augalą.
    Pomidorus šiltnamyje laistykime retai, bet gausiai, pirmąją dienos pusę šiltu vandeniu (apie 20 0C). Laistydami stenkimės neaplieti jų lapų, po to šiltnamį išvėdinkite.
    Silpnos šaknys. Pomidorų antžeminė masė auga greičiau negu šaknys. Vegetacijos pradžioje antžeminės dalies ir šaknų masės santykis yra 18:1, o rugpjūtį – 160:1. Šaknys nespėja aprūpinti augalo antžeminės dalies maisto medžiagomis. Tada pradeda gelsti lapai, krinta užuomazgos, atsiranda viršūninis puvinys ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Todėl intensyvaus augimo ir vaisių formavimo metu būtina tręšti, laistyti, genėti, purenti ir apkaupti augalus.
    Vibruokime augalus. Pomidorai – savidulkiai augalai, o kad geriau apsidulkintų žiedai, augalus vibruokime. Ne rečiau kaip du kartus per savaitę papurtykime vielas, prie kurių jie pririšti. Geriausias laikas vibruoti – 11–14 val. Vibruojant gaunamas didesnis derlius.


    Kodėl krinta agurkų užuomazgos?
     
    Maisto medžiagų trūkumas. Kai trūksta maisto medžiagų, krinta ir gelsta agurkų užmazgos. Agurkai mėgsta purią ir derlingą dirvą. Jie gerai auga dirvose, kuriose apstu lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Agurkai pasižymi tuo, kad auga ir vystosi labai greitai. Per gana trumpą laiką jie užaugina didelį derlių, todėl ir poreikis maisto medžiagoms yra didelis. Geriau tręšti augalus ištirpintomis trąšomis, t.y. trąšų tirpalu. Agurkams patinka tręšimas raugintu mėšlu (1 l rauginto mėšlo į 9–10 l vandens). Į kibirą šio tirpalo įdėkime 50 g pelenų. Galime naudoti ir kompleksines trąšas, kurių tirpalo koncentracija turėtų būti 0,15–0,2 proc. (15–20 g/10 l vandens).
    Per didelė druskų koncentracija. Agurkai nepakenčia didelės druskų koncentracijos, todėl juos reikia tręšti dažnai, bet ne po daug ( ypač augalams žydint ir vaisių mezgimo metu).
    Per maža arba per didelė drėgmė. Agurkams reikia didelės oro ir dirvos drėgmės, nes jų šaknys išsidėsčiusios dirvos paviršiuje. Jeigu dirvos drėgmė per didelė ar per maža, krinta užuomazgos. Kai dirvos drėgmė optimali, tačiau per maža oro drėgmė, sumažėja augalų derlingumas, pablogėja vaisiaus kokybė. Jeigu dirvos drėgmė žema, agurkus dažnai užpuola voratinklinės erkutės. Drėgmės perteklius agurkams yra žalingas, nes tuomet jų šaknims trūksta oro.
    Agurkus iki žydėjimo laistykime retai, bet gausiai. Tuomet jie mažiau augs, bet sukraus daugiau žiedų. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu liekime dažnai, bet po mažiau.
    Per žema laistomo vandens temperatūra. Agurkus laistykime šiltu (22–25 0C) vandeniu, pirmąją dienos pusę, stenkimės neaplieti lapų ir nesuplūkti žemės. Kai laistoma šaltu vandeniu, atšąla dirva, kreita užuomazgos. Paprasčiausia vandenį sušildyti induose, laikomuose saulėtoje vietoje. Ypač tinka lietaus vanduo.
    Per žema substrato temperatūra. Šaltoje dirvoje lėčiau auga šaknys, sutrinka maisto medžiagų apykaita, augalai suserga šaknų puviniu. Dirvos temperatūra turi būti 2–3 0C žemesnė negu oro temperatūra.
    Per aukšta oro temperatūra. Esant aukštai temperatūrai derėjimo metu, suintensyvėja kvėpavimas, augalas ištįsta, pagelsta lapai. Agurkams labai kenkia temperatūros kaita. Labai svarbu, kad oro temperatūra šiltnamyje agurkams būtų optimali. Tinkamą mikroklimatą šiltnamiuose lemia geras jų vėdinimas. Ryte iš pradžių atidarykime saulės pusėje esančias orlaides, o vėliau, temperatūrai kylant, visas likusias. Šiltnamius vėdinkime atidarydami tik viršutines orlaides, nes agurkai nepakenčia skersvėjo.


    Atsiminkime!

    * Kad pomidorai geriau megztų, pirmų trijų kekių žydėjimo pradžioje juos purškime preparatais su giberalino rūgštimi: „Zaviaz“, „Buton“, „Gibersibas“.
    * Tręšimas anglies dvideginiu gerokai padidina augalų, ypač agurkų, derlių šiltnamyje.
    * Norėdami tai padaryti, šiltnamyje pastatykime baką su šviežiu karvių arba paukščių mėšlu tirpalu, kuris paprastai išskiria anglies dioksidą. Jeigu įmesime kuokštą sauso šieno ar pjuvenų saują, fermentacija bus intensyvesnė ir šiltnamio oras bus papildytas dar didesniu anglies dvideginio kiekiu.
    * Vėdinant šiltnamį vyksta ne tik oro kaita, bet ir jo judėjimas. Augalams reikia, kad oras aplink lapus nors šiek tiek judėtų. To reikia ne kvėpavimui, nes aplinkos ore augalams pakanka deguonies, o jų mitybai. Oro judėjimas šiltnamyje naudingas dėl kelių priežasčių: padeda sumažinti oro temperatūrą, oro drėgmę, CO2 iš šiltnamio viršaus nukreipiamas lapų link. Didėjant oro judėjimo greičiui, intensyvėja fotosintezė. Kai oro judėjimas yra silpnas, trūksta CO2, fotosintezė sulėtėja, sutrinka augalų transpiracija. Tada pablogėja augimas. Augalai suserga, tampa jautrūs aplinkos veiksnių svyravimams. Optimalus oro judėjimas šiltnamyje – 0,3–0,5 m/s. Tad šiltnamius vėdinkime intensyviai, ypač po laistymo.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 10, 2014 m. gegužės 21 – birželio 3 d.

  • Išpardavimas!

    Biodinaminė žemdirbystė: kam mistika, kam išsigelbėjimas


    Jurga SAJENKIENĖ
    Gegužės 10–11 dienomis Šarnelės kaimo (Plungės r.) bendruomenės namuose rinkosi besidomintieji biodinaminiu ūkininkavimu. Galima ir pajuokauti:  šarneliškiai visą savaitgalį buvo suklusę bei įsitempę ir į svečius žiūrėjo išplėtę akis, mat jiems atrodė, jog kaime vyksta visos Lietuvos raganų suvažiavimas. Negana to, raganaujama pačioje Žemaičių Kalvarijos pašonėje.

    Plačiau...

    Iš tiesų, teoriniame ir praktiniame seminare biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos Margarethe Voegele perteikė per daugelį metų sukauptas žinias, supažindino su Marijos Thun sėjos kalendoriumi ir mokė pasigaminti biodinaminių preparatų.


    Vis dar pirmieji žingsniai
    biodinamineBiodinaminis ūkininkavimas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir yra laikomas aukštesne ekologinio ūkininkavimo pakopa. Tad dažniausiai biodinaminį ūkį kuria jau ūkininkaujantys ekologiškai. Pasaulyje yra apie 4800 biodinaminių ūkių, ūkininkaujančių maždaug 150 tūkst. ha plote 53 šalyse. Jų savininkai dirba biodinamiškai nesiekdami materialinio uždarbio, bet sąmoningai suprasdami savo, kaip žemdirbių, atsakomybę už tvarų žemės įdirbimą, kad ji išliktų derlinga ateities kartoms. Biologinis dinaminis ūkininkavimas remiasi supratimu, kad dirvožemis, augalai, gyvuliai ir žmonės gyvena ir veikia uždarame sąveikos rate. Ūkis laikomas gyvu organizmu, nesiekiama laikyti daugiau gyvulių nei įmanoma išmaitinti be jokių kombinuotųjų pašarų, bet gyvulius laikyti yra privaloma, išskyrus mažus žolininkų ir sodininkų ūkelius. Gerai pagalvojus, beveik taip kažkada ūkininkavo ir mūsų seneliai.
    Seminaro lektorė  Margarethe Voegele, biodinaminės žemdirbystės pradininko Rudolfo Šteinerio tiesioginio mokinio Immanuelio Voegele dukra, atkreipė dėmesį: dabar žemės ūkio mokslus baigusį specialistą vadina agronomijos inžinieriumi, bet jokiu būdu  ne ūkininku. Žemė laikoma fabriku, nuolat nešančiu pelną. Todėl pats metas prisiminti tūkstančius metų galiojančią taisyklę, kad žmogus neturi  stovėti gamtos nuošalyje. Jis privalo į visų mūsų Žemę motiną įsiklausyti, rūpintis ir puoselėti ją bei gyventi išvien.
    Į Šarnelę susirinkę biodinaminės žemdirbystės link sukantys ūkininkai minimus principus puikiai žino. Ne kartą girdėjo ir apie Marijos Thun sėjos kalendorių. Marija Thun 60 metų darė eksperimentus sėdama, nuimdama derlių, rinkdama sėklas ir visą laiką stebėjo dangaus kūnų įtaką augalų vystymuisi, jų brandai, skonio savybėms. Save gerbiantis biodinaminis ūkininkas negali apsieiti be šio kalendoriaus, didelio pagalbininko planuojant darbus. Pirmą kartą šis kalendorius specialiai šiam seminarui buvo išverstas į lietuvių kalbą. Viešnia iš Vokietijos  seminaro metu dar kartą jį pristatė ir gerą pusdienį mokė, kada ir kaip sėti, puoselėti ir nuimti derlių, atsižvelgiant į dangaus kūnus ir jų sąveikas. Ūkininkas turi gebėti stebėti dangų, viską užfiksuoti, kad galėtų pasitikrinti, ar tikrai kalendoriaus patarimai leidžia subrandinti geresnį derlių.


    biodinamine4Dar viena intriga
    Auginant kokybiškus produktus svarbų vaidmenį vaidina biodinaminiai preparatai. Vieni jų skirti kompostuoti, kiti – sužadinti augalų ir dirvos gyvybines jėgas. Preparatų gamyba sudėtinga, prireikia ne tik gausaus žinių bagažo, bet ir nemenkos patirties. Purškiamasis humuso gerinimo preparatas gaminamas karvės rage, į jį rudenį pridedama laktuojančios karvės bandų ir užkasama per žiemą į derlingą žemės sluoksnį. Pavasarį karvės rage jau būna ne mėšlas, o brandus humusas. Vieno rago turinys išmaišomas vandens statinėje ir purškiamas ant visų laukų, o jo turinio pakanka vienam hektarui. Augalų sveikatingumui gerinti, geresniam formavimuisi skatinti būtina naudoti karvės ragų ir silicio oksido per vasarą subrandintą preparatą. Komposto kaupe virsmus inicijuoja šeši komposto preparatai iš vaistingųjų augalų: ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių, valerijonų ir dilgėlių, be to – ąžuolo žievės.
    Praėjusių metų spalio mėnesį biodinaminių ūkių statuso DEMETER siekiantys ūkininkai ir biodinaminio ūkininkavimo šalininkai Šarnelėje, Rasos Čirienės ūkelyje, gamino ir į žemę užkasė keturis žiemos preparatus. Dabar, pavasarį, susirinko juos atkasti ir kartu pasigaminti naujų – vasaros.
    Nekantriai laukiant akimirkos, kuomet bus galima apčiuopti darbo rezultatus, tarp seminaro dalyvių pasklido nerami žinia: Rasai Čirienei prieš Kalėdas skambinęs  kaimynas pranešė, kad nepažįstami lobių ieškotojai buvo atkasę vieną preparatų duobę, vienas ragas buvęs išmestas, bet jis R.Čirienės prašymu duobę vėl užkasė. Todėl kasant tvyrtojo nežinia,  ar ragai iš duobės nebus stebuklingai išnykę, nes kasti reikėjo giliai, kol galiausiai jie pasirodė. Galima pajuokauti, kad į visą biodinaminės žemdirbystės teoriją neįsigilinusiam žmogui kai kas iš tiesų gali dvelkti raganavimu. Bet čia kaip ir visais laikais: kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka burtams.


    Atkasta, žiūrėta, vertinta
    Vienas žiemos preparatų gamintas karvės galvą (ją galima pakeisti kito gyvulio, pavyzdžiui, avies, kiaulės kaukole) prikimšus smulkinta ąžuolo žieve. Šviežiai paskersto gyvulio kaukolė buvo kruopščiai nuvalyta: pašalinti riebaliniai audiniai, raumenų likučiai. Šį ypač sunkų bei daug laiko ir pastangų reikalavusį darbą puikiai atlieka skruzdėlės. Tereikia galvą su ragais porai savaičių, jei didesnė, mėnesiui, paguldyti į skruzdėlyną ir darbštieji sutvėrimai viską nepriekaištingai atliks. Kai kaukolė švari, smegenų ertmės prikišamos 30–60 metų senumo ąžuolo žieve ir užtepamos moliu. Tuomet ji guldoma į iškastą duobę ir paliekama per žiemą. Preparatas brandinamas ne bet kur. Jį nuolat turi skalauti žiemos žemės vanduo, todėl rekomenduojama užkasti palašinėje ar net mažame upelyje. Tik jis negali būti labai sraunus. Antraip nuneš srovė.


    biodinamine2Dera prisiminti ir kitą patarimą. Kaukolę upelyje, kad nenuplukdytų, reikia pririšti arba apdėti dumblu, pūvančiais lapais. Šis ąžuolo žievės preparatas yra kalcio šaltinis, vaistas nuo augalų ligų.
    Kitam žiemą brandinamam komposto preparatui taip pat reikia gyvulinės kilmės apvalkalo: po Mykolinių  karvės, geriau senesnės ir daug veršelių atsivedusios, pilvaplėvė buvo prikimšta džiovintų kiaulpienių žiedų ir užkasta 20–30 cm gyliu nesunkioje, humusingoje žemėje. Kiaulpienės dirvožemyje skatina kalio ir silicio procesus. Aplink vaistažolių kupiną plėvę, kad nesugriaužtų pelės, buvo prismaigstyta raudonuogių šeivamedžių šakelių. Jomis taip pat nuo graužikų saugotos karvės plonosios žarnos, prikimštos ramunėlių.
    Šiuos tris preparatus be galo atidžiai apžiūrėjusi Margarethe Voegele liko patenkinta. Šiek tiek nedžiugino kiaulpienių žiedai, beveik pusmetį praleidę karvės pilvaplėvėje. Biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos svarstė: preparatas per žiemą ne visai tinkamai subrendo, gal pilvaplėvė buvo kiek per riebi. Viskas į savo vietas turėtų atsistoti pienes gerai išdžiovinus. Ar preparatas nevykęs, nustatyti nesunku –  išduoda nemalonus kvapas.
    Seminaro dalyviai nukabino nosis, kai atkasus penkiasdešimt karvės ragų, kuriuos spalį pirmojo seminaro metu buvo   pripildę karvių mėšlu ir giliai užkasę, šis nevirto biriomis durpėmis, kaip turėjo atsitikti, todėl naudoti visiškai netinkamas. M. Voegele įvardijo dvi neįvykusios metamorfozės priežastis. Preparatas buvo užkastas per  giliai ir labai sunkioje žemėje – molyje, o šis yra mumifikuojantis ir neleido mėšlui supūti bei pakisti.
    Iš žemės iškelti žiemos biodinaminiai preparatai sudedami į molinius neglazūruotus indus ir laikomi medinėse dėžėse, gausiai pribertose durpių. Durpės sulaiko ir neleidžia preparatams iššvaistyti sukauptos kosminės energijos.
    Rudenį  gaminamas ir dar vienas žiemos –  tauriojo elnio pūslės ir kraujažolių – preparatas. Kadangi praeitą rudenį Lietuvos biodinamikai nebuvo prisidžiovinę kraujažolių žiedelių ir neturėjo  elnio pūslės, spalį biodinamine žemdirbyste besidomintys ūkininkai jo nepasidarė. Užduotį atliko susirinkę antrąkart.
    Biodinaminio judėjimo atstovės Lietuvoje Rasos Čirienės žodžiais, tauriojo elnio pūslę Lietuvoje gana sunku gauti. Paprasta gauti danieliaus, tačiau ji visiškai netinkama. „Reikalinga ne šiaip pūslė. „Maišelis“ turi būti didingo, impozantiškais ragais ir elgsena išsiskiriančio gyvulio, nes visi šio tauraus gyvūno požymiai, esybė, ypač reprodukcinė galia, dera ir persiduoda  preparatui“, – aiškino ir mintį tęsė Rasa. Pavasario seminarui iš Vokietijos buvo užsakytos ir atvežtos šešios  tauriojo elnio pūslės, Žemaitijoje prikištos „kravauninkais“ vadinamų kraujažolių.
    Kraujažolių žiedeliai renkami rugpjūtį–rugsėjį, džiovinami. Iš bėdos galima ir šviežius, šiek tiek pavytintus žiedelius sudėti į pūslę vasarą, bet geriau gegužės pradžioje pūslę prikimšti džiovintų žiedelių ir pakabinti pakraikėje, kad visą vasarą ją šildytų saulutė ir glostytų vėjelis. Elnio pūslė kraujažolių prikemšama aklinai, kad neliktų oro tarpų. Dirbti reikia labai kruopščiai ir atsakingai, nes pūslė plona ir bet kurią akimirką ją galima prakiurdyti. Skirtingai nuo kitų preparatų, tvirtai ir gerai užrišta elnio pūslė, pilnut pilnutėlė kraujažolių, iškart į žemę nekasama. Per visą vasarą, kad gautų oro, saulės, šilumos, laikoma pakabinta namo pakraigėje. Ji į žemę užkasama  rudenį, po Mykolinių, o atkasama po Velykų.
    Visi penki žiemos preparatai kasami kuo toliau vienas nuo kito. Geriausia skirtinguose laukuose.


    bio


    Kuo naudingas kalnų krištolas
    Šarnelėje šurmuliavę Lietuvos biodinaminės žemdirbystės pionieriai, Vilniaus Valdorfo mokyklos mokytojai, „Ekoagros“ specialistai ne tik kraujažolėmis kimšo elnio pūsles, bet ir karvių ragus pripildė kalnų krištolo.
    Kalnų krištolo preparatu purkšti augalai gauna šviesos jėgos. Suprantamiau kalbant, pusbrangis akmuo padeda augalui įgyti gerą formą. „Javai nuo vėjo neišvirsta. Augalai tampa atsparesni blogam orui ir visokioms ligoms“, – lenkdama pirštus vardijo M. Voegele. Juo pasikliaujama ir kai norima, kad įvairios uogos ir vaisiai geriau laikytųsi, sandėliuotųsi, būtų transportabilūs. Esant dvejopai paskirčiai, kalnų krištolo preparatas naudojamas nevienodai. Siekiant augalui suteikti didesnės sveikatos, preparatas, valandą maišius, purškiamas likus valandai iki saulėtekio, t. y. purpurinę valandą. Prieš nuimant derlių, atvirkščiai, krištolo vanduo laukuose paskleidžiamas vakare, maždaug 18–19 valandą.
    Viešnia iš Vokietijos pasakojo, jog pastaruoju metu jos gimtinėje biodinaminiais preparatais ypač susidomėjo ir intensyviai naudoja vynuogių augintojai. Jie pastebėjo, kad kalnų krištolu purškiamos vynuogės, įprastai kenčiančios nuo įvairiausių kenkėjų, nebeserga. Be to, uogose padidėjo cukraus kiekis, sustiprėjo aromatas, vynuogės greičiau prisirpsta.
    Suintrigavo? Tada sužinokime, kaip išgirtasis preparatas gaminamas ir kaip turi būti laikomas.
    Pirmiausia itin kietas krištolas suskaldomas į nedidelius gabaliukus. Tada jie sugrūdami porceliano grūstuvėse ir galiausiai tarp dviejų stiklo plokščių trinami į pačius smulkiausius miltus. Gauti milteliai sumaišomi su lietaus vandeniu, košelė šaukšteliu krečiama į ragus. Kiaurymė užtepama moliu, ragas užkasamas derlingoje žemėje ir laikomas iki spalio pradžios. Iškasus privalu nuimti molio dangtelį. Gatavas krištolo preparatas turi būti saugojamas taip, kad jį visada pasiektų saulės šviesa, geriausiai ant palangės stikliniame inde arba kitoje saulės apšviestoje vietoje.  Preparatas turi gauti kuo daugiau šviesos, kad vėliau ją perteiktų augalams.
    Kalnų krištolo preparatas „galioja“ ne vienus metus. Dideliems žemės plotams nupurkšti  jo, beje, kaip ir kitų preparatų, reikia nedaug. Tai lyg homeopatija, kai itin mažais tam tikrų medžiagų kiekiais gydymos ligos. Kiekvienas ūkininkas savo ūkiui preparatus turi gamintis pats.


    Nepamirštos dilgėlės ir valerijonai
    biodinamine3Antrojo seminaro, kuriame uoliai mokėsi 38 dalyviai, metu prisiminta, kaip gaminami valerijonų ir dilgėlių preparatai. Jie irgi būtini gaminant kompostą.
    Dilgėles galima nupjauti dalgiu, bet geriau skinti po vieną rankomis, kai jau susiformavę žiedų pumpurai, bet dar nežydi. Nuskintos vaistažolės apvytinamos ir sulankstomos tarsi akordeono dumplės – taip greičiau pasišalina drėgmė. Tuomet „suarmonikuotų“ dilgėlių šluotelės viena šalia kitos sudedamos į lininį, medvilninį, kanapinį maišą ir užkasamos į žemę 20–30 cm gylyje, prieš tai dar patiesus durpių paklotą. Dilgėlės žemėje turi išbūti visus metus.  Užkasti ir atkasti  reikėtų tą pačią dieną. Dilgėlių preparatą brandinti galima ne tik lininiame maiše. Puikiai tinka medinė dėžė, molinis melioracijos vamzdelis.
    Valerijonų preparato brandinti žemėje nereikia. Žiedeliai renkami ankstų rytą, mat vos patekėjus saulei – intensyviausios kosminės jėgos, be to, tikėtina, jog žiedai dar prausiami rasos. Nespėjus nuskinti rasotų – bėda menka. Žiedai sudrėkinami lietaus vandeniu ir dar šlapi sumalami rankine mėsmale. „Kartais gali nepavykti, – tvirtino Margarethe Voegele. – Tada išgelbėja sulčiaspaudė“. Sultys  surauginamos ir laikomos tamsiuose buteliuose vėsioje vietoje. Valerijonai sukuria šilumos apvalkalą ir šildo.


    Jokia mistika
    Ekologinio tautinio paveldo vaistažolių ir uogų ūkio šeimininkai Nijolė Makejevienė, Vaiva Jundulaitė-Kosienė su vyru Giedriumi pasakojo: „Šiemet valerijinų preparatas labai padėjo. Augalai, užklupti didelių šalnų, nenukentėjo, liko sveikut sveikutėliai.“
    Kad biodinaminiai preparatai nėra jokia mistika, patvirtino ir Edita Juknevičienė, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doktorantė. Ji jau kelerius metus atlieka tyrimus ir drąsiai teigia, jog preparatai tikrai veikia ir tai įrodyta moksliškai. Edita sodino kelių veislių moliūgus ir juos augino naudodama biodinaminius preparatus. „Daržovių minkštimo cheminė sudėtis labai gera, jame padaugėjo fenolinių junginių, vitamino C. Taip pat pakito sėklos, moliūgų žievės spalva, ji tapo ryškesnė. Pastebimai  padidėjo derlius“, – tyrimo duomenimis dalijosi mokslininkė.
    Domėdamasi biodinamine žemdirbyste, dalyvaudama seminaruose, ji suprato ir kitą tiesą. Tapti biodinamiku nėra labai paprasta. Reikia be galo daug noro, pastangų ir, žinoma, tikėjimo tuo, ką darai. Kitą kartą žiemos preparatų gaminti biodinaminio judėjimo atstovai rinksis rugsėjo pabaigoje pas Širvintų rajono ekologinio ūkio šeimininką Arūną Martinėlį. Jam reikia daugelio rankų pagalbos, nes 500 ragų teks prikimšti karvių mėšlo. Kviečiame prisijungti ir jus.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 9, 2014 m. gegužės 7-20 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasario aristokratės, arba 3 žvilgsniai į MAGNOLIJAS


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Kai žvelgi į magnolijas, gali tik stebėtis gamtos didybe ir išmintimi. Ypač jei pavyksta pamatyti kur nors augančias bent 3–4 dešimtmečius tuo metu, kai jos, apsipylusios žiedais, tiesiog pribloškia savo didybe ir grožiu. Kai sužinai, kad magnolijos augo dar dinozaurų laikais, kai nebuvo vapsvų ir žiedadulkes tegalėjo pernešti stamboki vabalai, supranti, kodėl jų žiedlapiai tokie tvirti ir gali įvertinti įvairių sąsajų gamtoje reikšmingumą.

    Plačiau...

    Kartu krūpteli nuo minties, kaip intensyviai žmogus brukasi į gamtą ir kas dėl to gali atsitikti. Todėl magnolijų žydėjimas tapo simbolišku priminimu apie pasaulio vienovę ir būtinybę pagarbiai su ja elgtis. Juolab kad iš Kinijos ir Amerikos, kur jos auga nuo seno, ateina žinių apie prasidėjusį pusės ten augusių laukinių rūšių nykimą. Šiandien pažvelkime į magnolijas trijų specialistų akimis.


    Dendrologas Rimvydas KAREIVA: „Kuo retesnė, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė.“




    [caption id="" align="alignright" width="179"]OLYMPUS DIGITAL CAMERA PARAŠAS PO NUOTRAUKA[/caption]

    „Pasirinkti, kokią magnoliją auginti, nelengva, nes kuo retesnė ir sunkiau mūsų sąlygomis auginama, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė. Dar reikia įvertinti augalo dydį ir būsimas augimo sąlygas. Pirmiausia tenka atsižvelgti į atsparumą šalčiui. Palyginti atsparios yra agurkinės (M. acuminata), japoninės (M. kobus), žvaigždėtosios (M. stellata), Sulanžo (M. soulangeana), ir plačiažiedės, arba Lebnerio (M. loebneri) magnolijos. Smulkiažiedės, arba Ojamos, Zyboldo (M. sieboldii)) ir šviesiosios (M. obovata) magnolijos dažniau nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Apšąla ir puošniosios (M. denudata), skėtinės (M. tripetala), gluosnialapės (M. salicifolia), Vilsono (M. wilsonii) magnolijos. Tad pirkdami būtinai pasidomėkite magnolijos rūšimi.


    Japoninės magnolijos po agurkinių laikomos  atspariausiomis šalčiui ir gerai auga 4–7 klimato zonose. Gali nedengiamos augti visoje Lietuvos teritorijoje. Gluosnialapės magnolijos Lenkijoje ir Švedijoje auga 6 klimato zonoje, gausiai žydi kas antri, o po labai šaltų žiemų  – kas treti metai.


    Artimiausias Lietuvai tipines lelijažiedes (M. liliiflora) magnolijas teko matyti Pietų Švedijoje ir Danijoje. Mano sodyboje sėklomis padaugintas krūmelis nedengiamas gerai auga nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Pirmuosius septynerius metus kasmet labai stipriai apšaldavo.


    Šalia auganti to paties amžiaus Sulanžo magnolija lelijažiedę labai stipriai praaugo, jau keli metai žydi ir stipriai pastarąją stelbia. Kai kurios veislės Sulanžo magnolijų beveik visai atsparios visoje Lietuvoje, o nemažai jų gerai atrodo peržiemojusios pridengtos tik eglišakėmis. Po Sulanžo magnolijos šakomis atsidūrusi lelijažiedė nuo 2010 metų neapšalo net ir labai šaltomis žiemomis. Per devynerius metus išaugo vos 1 metro aukščio.


    Dėl menko atsparumo šalčiui tipines lelijažiedes magnolijas vargu ar verta plačiau auginti. Europoje labai populiari dažnai į Lietuvą atvežama veislė ‘Nigra‘ gali augti ir žydėti pajūryje, o kruopščiai žiemai uždengiama – ir Vidurio Lietuvoje. Anksčiau maniau, kad Rytų Lietuvoje, 4 klimato zonoje, gerai parinktose vietose ir dengiama ji galėtų augti, bet vargu ar gausiai ir gražiai žydėtų. Tačiau  pastebėjau, kad augalai, prieš 10 metų galėję augti tik pajūryje, dabar puikiausiai žydi apie Kauną ir apšąla tik labai šaltomis žiemomis. Taigi ir ‘Nigra‘ po dabartinių žiemų gali žydėti ir Vilniaus apylinkėse.


    Ziboldo magnolijų, skirtingai nei daugumos kitų rūšių, žiediniai pumpurai  formuojasi ne rudenį, o  vasaros pradžioje ant augančių ūglių, todėl augalas žydi vasaros viduryje ir žiedų būna kur kas mažiau, bet žydi daug ilgiau ir dar rugpjūtį galima išvysti gražiai žydinčių krūmų. Žiedai balti, ant ilgų kotelių, todėl nusvirę, puodelio formos. Šias magnolijas siūloma auginti 6–8 klimato zonose, taigi bent Lietuvos pajūryje jos augs puikiai. Mano Kauno rajone augintos ssp. japonica ir ssp. sieboldii nuo vėjų apsaugotoje vietoje nedengiamos augo, žydėjo ir derėjo, bet 2011–2012 metais, kai šalia esantis termometras parodė -35°C, abi iššalo.


    Ūkininkas Donatas VENCKEVIČIUS: „Laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.“


    „Bendradarbiaudami su Vokietijos, Olandijos, Lenkijos augintojais Juragiuose testuojame, auginame ir dauginame daugiau nei 30 veislių magnolijų. Daugelis peržiemojo šaltas pastarąsias žiemas, todėl laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.


    Svarbu nepadaryti klaidų įsigyjant, sodinant ir prižiūrint. Viena didžiausių klaidų yra ta, kad žmonės taupydami įsigyja per jauną augalą, tikrą rykštelę, kurią žiemai reikėtų uždengti visą. Geriausia aprišti storu šiaudų sluoksniu, o polietileno plėvele dengti visiškai netinka. Neuždengtas augalas beveik garantuotai nušals.


    Įsigijus didesnį, bent 5–6 metų amžiaus augalą, žiemai tereikia pridengti šaknis. Tą reikia daryti ir dideliems augalams, nes taip gerokai padidėja galimybės išgyventi mūsiškę žiemą. Ypač tokią, kai nėra sniego arba jo mažai. Dengti geriausia spygliuočių šakomis, 30 cm storiu, arba apipilti 20 cm storio pjuvenų ar durpių sluoksniu.


    Antra didelė ir dažna klaida – vietos parinkimas. Labai pavojinga pasodinti magnoliją skersvėjyje. Būtinai reikia saulės, nes jei jos trūksta, augalas augins gražią lapiją, bet nežydės.


    Svarbu ir tinkamai pasodinti. Magnolijos mėgsta derlingą, pralaidų, kiek drėgnesnį humusingą dirvožemį. Jį reikėtų lengvai parūgštinti įterpiant natūralių durpių. Sodinant patartume ypatingą dėmesį atkreipti į šaknis, nes jos mėsingos ir trapios. Duobę dera paruošti bent 80 cm pločio ir 70 cm gylio, į dugną  pripilti lengvo derlingo dirvožemio ir įstatyti magnolijos krūmą. Jį apiberti derlingu dirvožemiu ir gausiai palieti.


    Dar viena klaida – nepakankamas laistymas, ypač pirmaisiais metais. Dirva apie krūmą turi neperdžiūti, o ypač tai pavojinga intensyvaus augimo metu, birželio–liepos mėn. Todėl jei magnoliją pasisodinome tik šiemet, stebėkime drėgmę.


    Tręšti jas galima pradėti balandį, o baigti liepos viduryje, kitaip ūgliai prieš žiemą nespės sumedėti. Tręšti galima 3–4 kartus per sezoną, kas 2–3 savaites. Labai svarbu, kad trąšų sudėtyje nebūtų kreidos ar kalkių, kurios nurūgština dirvožemį. Nederėtų magnolijų tręšti per karščius.


    Pražūtinga klaida – magnolijų genėjimas. Kovą ir pirmąją balandžio pusę apkarpyti galima nebent nudžiūvusius ar nušalusius šakų galiukus.


    Negalima perkasinėti žemės prie pat magnolijų. Žemę aplink dera mulčiuoti spygliuočių žieve iki 20 cm: parūgštės dirvožemis, mažiau garuos drėgmė ir žels piktžolės.


    Kraštovaizdžio projektuotoja ir agronomė Edita JOKIMČIENĖ: „Magnolijos gražiai atrodo ir po vieną, ir kompozicijose.“


    „Magnolijos – prabangos augalai, todėl jas sodiname matomiausiose vietose. Ir nors žydi jos tik pavasarį, bet žiedai tokie įspūdingi, kad daugelis žmonių šių augalų vis tiek nori. Juolab kad ir nužydėjusi magnolija graži, nes apsipila dideliais vaškiniais lapais, kurių nemeta visą vasarą.


    Krūmines  magnolijų formas: ‘Susan‘ ar ‘Nigra‘, galima komponuoti kompozicijose su kitais dekoratyviniais augalais. Medžius arba didžiuosius krūmus, kurie auga iki 5 m, vertėtų sodinti atskirai pievutėje kaip akcentus arba prie jų derinti nedidelio pavėsio augalus. Aplink galima sodinti daugiametes gėles.


    Žemesnės magnolijos derės augalų kompozicijose, o didelės tinka ir atskirai, ir grupėse. Magnolijų, kaip ir rododendrų, skirtingos rūšys žydi ne kartu, o tarsi viena paskui kitą. Tačiau paprastai jų nesodiname kartu, nes nėra tiek  daug vienos spalvos magnolijų, kurios būtų vienodo aukščio ir derančios žiedų formos. Aš visada sodinu skirtingų spalvų magnolijas viename sklype, nes taip nori ir klientai.


    Magnolijų negalima pirkti iškastų, plikomis šaknimis, nes jos tuomet labai sunkiai prigyja. Augalas turėtų būti užaugintas vazonėlyje. Magnolijoms duobes reikėtų ruošti iš rūgščių durpių, komposto ir trupučio gero juodžemio.


    Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasodintos magnolijos nežydi vienus, dvejus ir dar daugiau metų. Jas reikėtų tręšti specialiomis joms skirtomis trąšomis, nors iš bėdos tiks ir skirtosios rododendrams.


    Projektuojant sklypą magnolijoms reikėtų parinkti šiltą, saulėtą, apsaugotą nuo didelių vėjų vietą, nors mano šampaninė magnolija jau 12 metų auga ant kalno, gairinama nuo laukų atklystančių vėjų. Magnolijoms visiškai netinka šiaurinė pusė ir labai šlapios vietos.


    Įsigijus magnolijų reikia apsiginkluoti kantrybe, nors ir nupirktos jau žydinčios, nuostabusis žydėjimas prasideda tik tuomet, kai augalas sulaukia tam tikros brandos.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 8, 2014 m. balandžio 16 – gegužės 6 d.

  • Išpardavimas!

    Įrėmintos lysvės privalumai


    Pernai labai plačiai rašėme apie įrėmintos lysvės įrengimą, tačiau šiemet ši tema ir vėl itin domina mūsų skaitytojus, mat įrėmintos tvarkingos lysvės labai populiarėja. Priminsime pagrindinius aspektus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį kuriant tokią lysvę. Įrėmintą lysvę  patogiau prižiūrėti, nereikia lenktis, dygsta mažiau piktžolių. Tačiau žemė pakeltoje lysvėje išdžiūsta greičiau negu paprastame darže. Todėl vasarą reikės nuolat stebėti žemės drėgnumą ir laiku palaistyti arba mulčiuoti tarpus tarp augalų.

    Plačiau...

    *Prieš rinkdami vietą tokiai lysvei, pažvelkime į saulę, apsidairykime ir nustatykime pasaulio šalių kryptis. Geriausias variantas atviroje vietoje esančios lysvės galus orientuoti pietų–šiaurės kryptimi. Tuomet mūsų auginamus augaliukus vienodžiau apšvies saulė. Kitas variantas – įrėmintą lysvę įkurdinti kur nors prie pietinės pastato sienos, priglaudus šoną. Tokios lysvės privalumas bus šiltesnis mikroklimatas, nes per dieną įšilęs pastatas spinduliuos šilumą ir naktį. Vadinasi, galėsime auginti labiau šilumą mėgstančias daržoves. Jeigu lysvė plati, patartina ir iš pastato pusės palikti tarpą praeiti, nes visai priglaudus bus sunku tą šoną pasiekti.


    *Lysvės kraštus apsaugokime nuo drėgmės. Iš vidinės rėmo pusės praverstų uždėti polietileno plėvelės ar kitos drėgmei nelaidžios medžiagos. Ant dugno plėvelės kloti nereikia, ji tik sulaikytų vandens perteklių. Bet verta ištiesti tvirtą tinklelį nuo kurmių. Lysvėje bus derlinga žemė, vadinasi, joje atsiras ir sliekų, kitų smulkiųjų dirvožemio gyventojų. Visa tai – kurmių maistas. Į lysvę įnikę kurmiai, taip pat kaip ir lauko pelės, pelėnai, sukeltų daug nepatogumų – jie išrausia urvų, iškilnoja žemę ir t.t.


    OLYMPUS DIGITAL CAMERA*Lysvę pripilkime daržo žemės, per pusę sumaišytos su perpuvusiu kompostu. Kitas variantas – nukaskime dalį grunto po lysve (sakykime, apie 20 cm) ir tą vietą užpildykime įvairiomis organinėmis laikui bėgant suyrančiomis medžiagomis: šakelėmis, lapais, šiaudais ir pan. Organiką reikėtų sluoksniuoti su dirva, kad viskas geriau pūtų. Labai naudinga uždėti mėšlo. Šis mišinys pamažu mineralizuosis: išskirs šilumą, ji šildys mūsų lysvę ir augančias daržoves. Ant tokio mišinio, kaip ir įprasta, pilame daržo žemę su perpuvusiu kompostu. Reikia prisiminti, kad organinėms atliekoms suirus, lysvės žemės šiek tiek nuslūgs. Taigi vėliau reikės jas papildyti. Bet to prireiks tik kitais metais prieš sėją.


    *Sėjomainos lysvėje galima ir nepaisyti, nes žemę joje bet kada galima atnaujinti kompostu, o štai į geros daržovių kaimynystės principus vertėtų. Tai duoda naudos. Pavyzdžiui, sveikesni ridikėliai užauga greta agurkų, pupelių, salotų, morkų, žirnių. O ridikėliai nuo kai kurių kenkėjų apsaugos agurkus. O štai nuo kai kurių grybinių ligų juos apsaugos svogūnai, česnakai. Morkas nuo muselių padeda apsaugoti šalia augantys svogūnai, salotos, prieskoniniai augalai. Salotoms patinka agurkų, morkų, svogūnų, ridikėlių kaimynystė, bet nepatinka petražolių ir žirnių draugija. Burokėliai mėgsta pupelių, svogūnų, kopūstų draugiją, bet jiems netinka česnakai, špinatai. Svogūnų nereikėtų auginti prie žirnių, pupelių. O šioms nuo ligų padės apsisaugoti česnakai. Porams tinka salotų, morkų, salierų, pupelių draugija. Pomidorai gerai „sutaria“ su salierais, morkomis, kopūstais, o jiems blogesni kaimynai būtų ridikėliai, žirniai, pankoliai, pupos.


    *Daržoves sėti ir sodinti eilutėmis galima išilgai lysvės arba skersai. Trečias variantas – eilučių per daug nepaisyti ir kurti laisvos improvizacijos menišką daržą, kuriame derinsime ir naudą, ir grožį, pasirinkdami įdomesnių veislių, spalvų daržoves. Tokį daržų lysvėje variantą renkasi mėgstantieji gamtos natūralumą, dabar madingą Vakaruose.


    *Jeigu lysvė pastatyta šonu prie pastato sienos, vienas įdomesnių variantų būtų toks: eilutėje prie pastato sienos sodiname kokius nors aukštyn besivyniojančius augalus (tai gali būti vijoklinės pupelės, daržo žirniai, agurkai ir pan.). Toliau eilutėse kito lysvės krašto link sėjame ar sodiname daržoves pagal aukštį, nuo aukščiausių iki žemiausių.


    *Atviroje vietoje įrengtoje lysvėje patogiausias variantas, ko gero, bus daržoves auginti eilutėmis skersai lysvės. Pagal norą sėjama po kelias eilutes įvairių daržovių, sodinama daigų. Tarpai tarp eilučių parenkami atsižvelgiant į daržovių rūšį. Jeigu auginami ridikėliai, salotos, krapai, svogūnai, tarp eilučių užtenka keliolikos centimetrų tarpo. Vešlesnėms daržovėms paliekami didesni atstumai.


    *Auginti daugiamečius augalus pakeltoje lysvėje gana rizikinga, nes joje šalčiau nei žemėje ir augalai gali iššalti. Jei bandysite,tai patartina prieš žiemą augalus ir lysvės šonus bei galus papildomai pridengti eglišakėmis, durpėmis, sausais lapais ir panašiomis orui laidžiomis medžiagomis. Ar jautresni augalai atlaikys žiemos speigus, labai priklausys nuo lysvės vietos, t.y. nuo jos mikroklimato.


    *Į lysvę ankstyvąsias šalnų nebijančias daržoves galima sėti vos baigiasi šalčiai ir naktimis laikosi pliusinė temperatūra. Ankstyvam derliui pasėkime po eilutę ar dvi ankstyvųjų veislių ridikėlių, krapų, gražgarsčių (rukolų), paprastų  ankstyvųjų salotų. Galima pasodinti eilutę svogūnų galvučių laiškams. Jeigu norime morkų, sėkime ankstyvųjų veislių. Viską uždenkime agroplėvele, o ant jos pravers dar ir polietileno plėvelė. Daržovės sudygs greičiau, jeigu lysvė, kaip minėta, bus įrengta dugne įdėjus mėšlo ir organinių atliekų, kurios pamažu išskirs šilumą. Plėvele verta uždengti visą lysvę: ir jos viršų, ir šonus iki žemės.


    *Kitos daržovės lysvėje sėjamos ar daigai sodinami kaip ir įprastame darže, kai nebėra šalčių, o žemė pakankamai įšilusi. Dar kartą galima pasėti salotų, krapų, ridikėlių. Jie užaugs tuomet, kai jau būsime suvalgę ankstyvuosius.


    *Lysvėje naudingiausia auginti trumpesnės vegetacijos daržoves. Geriausia rinktis ankstyvas veisles. Be minėtų daržovių, tiktų šparaginės pupelės, lapiniai burokėliai (mangoldai), cukinijos, lapiniai salierai, vasariniai ridikai, petražolės, špinatai, galbūt porai, brokoliai, žiediniai kopūstai, burokėliai. Vargu, ar verta lysvėje auginti gūžinius kopūstus, šakninius salierus, vėlyvąsias morkas. Visą vasarą užims vietą, o derlius bus tik vėlai rudenį.


    *Norint ankstyvesnio agurkų, pomidorų, paprikų, cukinijų, brokolių, salierų, žiedinių kopūstų, patisonų, porų derliaus, į lysvę reikėtų sodinti jų daigus. Pomidorų ir agurkų daigai gali būti sodinami jau gerokai paauginti, kai matyti pirmieji žiedai.


    *Kol daržovės mažos, užtenka plono (kelių cm) žolės sluoksnelio, o paaugusioms galima ir storesnį (10–15 cm). Mulčiuoti reikės nuolat, kai matysime, kad uždėtoji žolė baigia suirti. Mulčias apsaugo lysvę nuo drėgmės garavimo. Todėl ją laistyti reikės rečiau. O gali ir visai nereikėti, jeigu užteks lietaus.


    *Nebijantiesiems trupučio chemijos galima patarti daržą lysvėje vieną kitą kartą patręšti ir mineralinėmis trąšomis. Geriausia į dirvą prieš sėją išberti kokybiškų, būtent daržovėms skirtų kompleksinių trąšų, turinčių ne tik pagrindinių maisto medžiagų, bet ir svarbiausių mikroelementų. Pigių trąšų lysvės daržui berti nederėtų. Geriau įsigyti brangesnių, bet tikrai vertingų, kurios atsipirks gausesniu derliumi. Vasarą, kai daržovės jau paaugusios, jeigu matyti, kad joms trūksta maisto, labiausiai tiks skystosios kompleksinės trąšos, pilamos į laistomą vandenį.


    Papildoma „Rasų“ informacija:


    Prieskoninių augalų pasaulis dabar toks įvairus, toks platus, kad išsirinkti, ką auginti, labai nelengva, tad nuspręskime, kokių labiausiai prieskonių norėtumėme, tuos ir auginkime. Prieskoninių augalų daug nereikia, lysvėje užtektų kiekvieno norimo po vieną kitą krūmelį. Vienmečius prieskoninius augalus galima auginti bet kurioje lysvės vietoje, o daugiamečiams, augantiems ne vieną sezoną, reikėtų parinkti „stacionarią“ vietą, kuri nekliūtų sėjant ir sodinant kitas daržoves. Gali būti lysvės galai, pakraščiai arba vidurys, nelygu prieskonių aukštis.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 7, 2014 m. balandžio 2-15 d.

  • Išpardavimas!

    Nuosavo trąšų fabrikėlio darbštuoliai


    Rimgailė VALIENĖ

    Skaičiuojama, kad kiekviena statistinė keturių asmenų šeima kasdien išmeta 1/4 kg maisto atliekų. Taigi per metus susidaro beveik 100 kg. Jeigu pridėsime įvairias kitas namuose, sodyboje susikaupiančias organines atliekas, gausime dar didesnius skaičius. Visa tai dažniausiai išmetame į šiukšlyną. O visai be reikalo! Visas susikaupusias organines atliekas galima panaudoti. Taigi, jei dar to nepadarėme, siūlome įsirengti nuosavą trąšų fabrikėlį namuose! Ką laimėsime? Turėsime efektyvių ir pigių organinių trąšų, kuriomis tręšiami augalai stebins grožiu ir, žinoma, puikiu derliumi, nebus rūpesčių, kur padėti atliekas, o kaimynams tapsime šiuolaikiškų ir ekologiškai mąstančių žmonių pavyzdžiu.

    Plačiau...

    Kas gamina tokias trąšas?
    Paprastai pasakius – organiką perdirba sliekai. Jie yra pačios gamtos sukurti biologiniai „fabrikai“, kurie Žemėje gyvena milijonus metų ir atlieka mums ne visuomet matomą, bet labai naudingą darbą – valo žemę nuo organinių atliekų.
    Turbūt nustebsime sužinoję, kad biologai pasaulyje suskaičiuoja net 3 tūkst. įvairių sliekų arba oligochetų rūšių (oligochaeta – mažašerės žieduotosios kirmėlės). Žmogus sliekininkystei, kitaip pasakius, vermikultūrai, pritaikė tik 12–15 sliekų rūšių. Vidutinio klimato šalyse pasitelkti mėšliniai arba kompostiniai sliekai (Eisenia fetida) ir jų porūšiai E. f. fetida, E. f. andrei, didieji (Lumbricus terrestris) ir pieviniai (L. rubellus), sliekai, venecijietiškosios dendrobenos (Dendrobaena veneta). Karšto klimato šalyse paplitusios atogrąžų sliekų rūšys.
    Taigi universali sliekų rūšis, kurią žmonės naudoja įvairiausiems tikslams, o dažniausiai vermikomposto, arba biohumuso, gamybai, yra kompostiniai sliekai. 1959 m. JAV, Kalifornijoje, buvo išvesti hibridiniai sliekai, galintys gyventi, daugintis pramoninėmis sąlygomis ir išskiriantys daug humuso. Nuo to laiko kompostinius sliekus imta vadinti Kalifornijos sliekais. Jie lengvai prisitaiko prie įvairiausių organinių atliekų rūšių, sparčiai auga, todėl sliekininkystėje jiems teikiama pirmenybė. Labai svarbu ir tai, kad ši sliekų rūšis išskiria lipazę – fermentus, skaidančius riebalus, o tai aktualu perdirbant maisto atliekas. Šie sliekai gyvena iki 16 metų. Jie 10 kartų vislesni už paprastus.
     
    Kuo ypatingas vermikompostas?
    Tie, kas mokykloje pavyzdingai mokėsi biologijos, tikriausiai žino, kad organines atliekas skaido ir įvairiausi mikroorganizmai. Taigi ir be sliekų organika pūva. Kompostuoti organines atliekas galime ir be sliekų. Tačiau tokiu būdu gautas kompostas neprilygsta tam, kurį pagamina sliekai. Mokslininkai, tiriantys sliekininkystę, teigia, kad vermikompostas susidaro „bendradarbiaujant“ sliekams ir mikroorganizmams. Jie kartu pagamina stabilizuotas, kitaip tariant, nekintančias organines trąšas, kuriose yra ne tik daug humuso (puvenų), bet ir gausybė įvairiausių biologiškai aktyvių mikroorganizmų, fermentų. Vermikompostą dėl jo ypatingos struktūros patogu naudoti, jis gali sugerti ir išlaikyti daug drėgmės. Šis sliekų „fabriko“ produktas taip pat turi augalams svarbių makro- ir mikroelementų, kuriuos jie gali įsisavinti. Vermikomposte yra ir natūralių hormonų bei huminių medžiagų, reguliuojančių augalų augimą, gerinančių prigijimą, greitinančių sėklų dygimą. Be to, kitaip nei įprastame komposte, vermikomposte yra antibakterinių ir antigrybelinių peptidų bei minėtus mikroorganizmus atbaidančių medžiagų.
    Trumpai tariant, vermikompostas yra visai kitokia trąša nei paprastas kompostas ar mėšlas. Sliekų prarytos augalinės, mikrobinės ir gyvulinės organinės medžiagos jų virškinimo trakte tarsi biologiniame reaktoriuje virsta daugeliu fiziologiškai aktyvių medžiagų. Žmogui telieka nesudėtinga užduotis – šią gamtos technologiją pritaikyti įvairiems naudingiems tikslams.
     
    Ko reikia nedideliam trąšų „cecheliui“ namuose?
    img_7512Nuo teorijos pereikime prie praktikos! Įvairiose pasaulio šalyse veikia firmos, ūkiai, kuriuose vermikompostas gaminamas pramoniniu būdu. Teigiama, kad tai pelningas verslas, nes šis produktas, kaip ir visa, kas natūralu, ekologiška, – brangus. Yra tokių įmonių ir Lietuvoje.
    O mes, kaip ir tarėme, įkurkime nuosavą vertingų trąšų fabrikėlį. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus sako, kad kompostinių sliekų auginimas privačiuose soduose, sodybose gana populiarus. Žmonės iš didesnių sliekininkystės ūkių (anksčiau veikė ir internetinė prekyba) įsigyja po 1–2 kg sliekų, kurie vėliau patys veisiasi ir dauginasi kompostinėje ar tiesiog komposto krūvoje. Pasak G. Šimkaus, namų sąlygomis paprastai nesiekiama gaminti pramoninio lygio biohumusą, tikslas šiek tiek kitoks – greičiau ir kokybiškiau kompostuoti susikaupiančias organines atliekas. Aišku, kartu gauname ir vertingų trąšų.


    Jeigu norime viską atlikti nepriekaištingai, mūsų trąšų fabrikėliui įkurti reikės:
    –       vermikomposto talpyklos;
    –       kompostinių sliekų;
    –       substrato sliekams su pašaro atsarga savaitei;
    –       vandens;
    –       daržovių, vaisių ir kitų augalinių atliekų iš virtuvės, sodo sklypo ir pan.


    Daugelis sodininkų ir daržininkų šiltuoju metų laiku sodo ir daržo augalines atliekas kompostuoja įprastose krūvose. Vermikomposto talpyklose sliekai visus metus greičiau ir veiksmingiau perdirba įvairias organines atliekas. Paprasčiausia vermikomposto talpykla gali būti medinė ar plastikinė dėžė, kurios ilgis ir plotis – 30 cm ir 60 cm, o aukštis – 20 cm. Joje kasdien įmanoma perdirbti iki 0,5 kg atliekų (tai maždaug dviejų šeimų, kurias sudaro 3–4 asmenys, virtuvės atliekos). Beje, galima įsigyti ir specialią kompostinę su stalčiumi apačioje, kas labai patogu. Iš pradžių reikėtų turėti bent 0,5 kg kompostinių sliekų (1000–2000). Vasarą dėžę su sliekais galima laikyti lauke ar net balkone. Ji turi būti pastatyta šešėlyje arba nuo tiesioginių saulės spindulių uždengta dangčiu. Žiemą vermikomposto talpykla, jei norima perdirbti atliekas visus metus, turi būti laikoma patalpoje, kurioje nebūna šalčio, pavyzdžiui, rūsyje.


    Tinka viskas, kas pūva
    Iš 100 kg organinės medžiagos sliekai pagamina maždaug 60 kg ekologiškų trąšų, kurios yra 15–20 kartų veiksmingesnės už paprastą mėšlą. Panaudojant sliekus biohumusas susidaro 1,5–2 kartus greičiau negu paprastai kompostuojant. Pūvančių organinių medžiagų kvapą sliekai sugeba panaikinti per parą.


    Perdirbti galima praktiškai visas organines atliekas:
    –       gyvulių ir paukščių mėšlą;
    –       žolę, lapus, vaisių, daržovių ir kitas augalines atliekas;
    –       kitas maisto atliekas;
    –       medžio pjuvenas;
    –       popierių ir kartoną;
    –       kitas organines šiukšles.


    Kitaip tariant, sliekams galima duoti viską, kas gamtoje natūraliai supūva. Būtina žinoti, kad mažyčiai sliekai – ne kiaulės ir ne karvės, jie neatsikąs žolės kuokšto ir nepraris lupenų. Tad pirmiausia visas atliekas reikia susmulkinti. Be organinių medžiagų, sliekams reikia ir šiek tiek mineralinių. Todėl naudinga į smulkintos organikos masę įmaišyti gipso, kreidos, dolomito, kiaušinių lukštų (viskas tai taip pat turi būti susmulkinta). Tinka įberti net paprasto dirvožemio.
    Maitindamasis sliekas čiulpia suirusių organinių medžiagų daleles. Per parą suvartoja tiek maisto, kiek sveria pats, – 0,1–4 gramus. Organizmas įsisavina 40 proc. maisto, o 60 proc. perdirba ir išskiria grumstelių, kurie vadinami kaprolitais, pavidalu.


    Optimalios vermikomposto gamybos sąlygos:
    –       substrato temperatūra – 17–28 ºC šilumos;
    –       drėgnumas – 70–85 proc.;
    –       sliekų kiekis substrate – 2000–3000/kv. m;
    –       pH – nuo 6,5 iki 8.


    Taigi į dėžę dedama substrato ir jame apgyvendinami sliekai. Susmulkintas atliekas galima dėti kartą per savaitę. Dėžės turinį reikia palaistyti vandeniu, kad būtų pakankamai drėgna. Dėžei pamažu prisipildžius iki viršaus, ant jos dedama kita dėžė su nauju pašaru sliekams. Jos dugnas turi būti su tinkleliu. Į šią naują dėžę pro tinklelį pamažu iš apatinės peršliauš beveik visi sliekai. Apatinėje dėžėje liks naudoti paruoštas vermikompostas. Prisipildžius antrajai dėžei, ant jos galima dėti trečią ir t.t. Gautas vermikompostas natūraliai padžiovinamas (brandinamas) iki 50–55 proc. drėgnumo ir persijojamas per tinklelį su 3–5 mm akutėmis.
    Praktiškas būdas – daryti pailgą komposto lysvę, o sliekams skirtą pašarą dėti tik į vieną jos galą. Tuomet kitame gale liks naudoti tinkamas kompostas. Iš tokios lysvės sliekus lengva surinkti. Prieš pakratant naują pašaro davinį, nukasamas 5 cm komposto sluoksnis, kuriame būna 50–60 proc. visų sliekų. Po to iškratomas 6–7 cm sluoksnis naujo pašaro, kuris po 7–10 dienų vėl nukasamas. Jame bus 25–35 proc. likusių sliekų. Dar kartą iškratomas 6–7 cm sluoksnis, į kurį po 10 dienų sulenda biohumuse likę sliekai. Taip surenkama 95–97 proc. visų sliekų. Biohumuse pasilieka tik tie, kurie paskutinėmis dienomis išsirito iš kokonų. Jeigu sliekų krūvoje prisiveisia per daug, dalį jų galima tiesiog paleisti į daržo dirvą. Nereikia nė sakyti, kad kompostinius sliekus itin vertina žvejai.
    Jeigu norime sliekus apsaugoti nuo kurmių, lysvės dugne reikia patiesti tinklą smulkiomis akutėmis arba dėti polietileno plėvelę su išbadytomis skylutėmis drėgmės pertekliui išbėgti. Lysvės viršų galima apkloti šiaudais, kad vasarą neperkaistų, neišdžiūtų. Jeigu šiaudų nėra, tiks ir paprasta daržo plėvelė.


    Iš tiesų viskas – dar paprasčiau
    Susipažinus su sliekininkystės pradžiamoksliu, gali atrodyti, kad ši veikla gana sudėtinga, kad reikės nemažai darbo. Iš tiesų viską galima daryti dar paprasčiau. Juk namų fabrikėlio tikslas nėra komercinis, mes nesiekiame pagaminti ir brangiai parduoti didelius kiekius biohumuso. Mums svarbiausia – prasmingai panaudoti namuose ir sode susidarančią organiką. O tą galime padaryti nesunkiai. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus pasakoja, kad komposto su jame apgyvendintais sliekais krūvą turi ir savo namuose. Į ją keliauja visos organinės atliekos iš virtuvės ir sodo. Aišku, vasarą daugiausiai ten dedama nupjauta vejos žolė.
    „Jeigu norime gauti kokybiško komposto, reikia į krūvą nuolat dėti 5–10 cm organikos. Mes dedame praktiškai viską, kas susidaro namuose ir sode. Nors teigiama, kad atliekas pirmiausia reikėtų kompostuoti atskirai, smulkinti. To nedarome. Sliekai pamažu „suvalgo“ tai, kas uždėta. Tuomet vėl dedama naujo pašaro. Galima viską pamaišyti. Svarbu, kad sliekai gautų oro, kad pakaktų drėgmės. Aišku, dėti vien žolę nėra gerai. Turėtų būti įvairi organika“, – sako G. Šimkus. Gautą perdirbtą kompostą jis naudoja daržui tręšti. Tiesa, tokiame komposte lieka neperdirbtų sėklų, nes sliekai jų neįveikia. Todėl darže jos gali pradėti dygti. Norint, kad sėklų neliktų, pirmiausia reikėtų atliekas su jomis kompostuoti be sliekų, kad krūva perkaistų ir sėklos suirtų.
    Sliekininkystės teorija teigia, kad lauke kompostinių sliekų per žiemą negalima laikyti, nes jiems per šalta. Pasak G. Šimkaus, jeigu komposto krūva gana stora, dalis sliekų, sulindę giliau, ten, kur nepasiekia įšalas, peržiemoja. „Mano komposto duobės iškastos 70 cm gylio, žiemą sliekai jose išgyvena iki pavasario. Tiesa, kadangi jos nėra izoliuotos nuo aplinkos, dalį sliekų išgaudo kurmiai, tačiau tikrai ne visus. Sliekai labai vislūs, jeigu sąlygos jiems gyventi palankios, veisiasi greitai. Kurmiai, net ir per daug neizoliuojant nuo jų komposto krūvos, visų sliekų tikrai nesunaikina“, – pasakoja G. Šimkus.


    Tręšimas vermikompostu
    Vermikomposto efektyvumą pasaulio šalių mokslininkai yra įrodę ne vieno bandymo rezultatais. Be to, dar reikia pridurti, kad jis labai naudingas ne tik patiems augalams, bet ir dirvai, nes pagerina jos struktūrą, palaiko vandens režimą, mažina eroziją ir pan. Tona vermikomposto atstoja 10–15 t mėšlo. Labai svarbu yra tai, kad biohumuse esanti itin gausi mikroflora atkuria dirvos gyvybingumą. Juk negyvoje dirvoje augalai negali augti. Šios trąšos rūgštumas artimas neutraliam pH 6,5–7,2. Ji bekvapė, dirvoje išlieka aktyvi trejus metus.
    Šia puikia trąša galima tręšti visus lauko, sodo, daržo augalus, gėles. Skaičiuojama, kad ji derlių padidina 20–50 proc. ir net daugiau.


    Kiek berti: javams, bulvėms – 2–3 t/ha, daržovėms lysvėse 0,3–1 kg/kv. m, daržovių daigams – 1–2 šaukštai augalui, gėlėms – 2–6 šaukštai augalui, medžiams ir krūmams ar vejoms – 0,3–3 kg/kv. m.
    Tręšti naudojamas ne tik pats vermikompostas, bet ir jo ištraukos, t.y. skysti preparatai. Jie vadinami humatais ir pan. Beje, dabar sodo ir daržo reikmenų parduotuvės taip pat yra prekiaujama įvairiomis skystomis organinėmis trąšomis ar kitais panašiais preparatais, kurie pagaminti būtent iš vermikomposto. Prieš kelerius metus Lietuvoje lankęsis sliekininkystę daugelį metų tyrinėjantis prof. Igoris Titovas sakė, kad skystų trąšų iš vermikomposto galima pasigaminti ir patiems. Vienas būdų – šio komposto sluoksnį perpilti vandeniu. Kitas – vermikomposto įdėti į vandenį ir palaikyti 1–7 dienas. Paprastai 1 daliai vermikomposto pilama 10 dalių vandens. Skystais preparatais laistomi ar purškiami augalai bus ne tik patręšti, bet ir apsaugoti nuo kenkėjų bei ligų.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 6, 2014 m. kovo 19 – balandžio 1 d.

  • Išpardavimas!

    Sveiki augalai – sveikas sodas


    Rūta ANTANAITIENĖ

    Norime sveiko sodo – pirkime sveiką augalą. Taigi, šį kartą apie augalų sveikatą. Ir pradėsime nuo klausimo, kas ta sveika sodo augalų dauginamoji medžiaga? Atsakymas lyg ir aiškus: ji padauginta vegetatyviniu būdu, išauginta pagal bendrai pripažintus metodus, išlaikiusi veislės tapatumą ir patikrinta nuo visų žinomų virusinių ir bakterinių patogenų. Viskas paprasta? Ne visai. Apie tai ir kalbamės su Ingrida MAŽEIKIENE, LAMMC SDI Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja.

    Plačiau...

    Kas pirmieji Europoje rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius?
    Europoje sodo augalų virusologija pradėta domėtis praėjusio šimtmečio viduryje. Nustatyti virusai, rikecijos, fitoplazmos ir viroidai yra patys mažiausi patogenai, kurie, patekę į augalus, išplinta jų ląstelėse ir sukelia ligas. Olandai, Europos pramoninės sodininkystės pradininkai ir novatoriai, jau nuo 1974-ųjų pradėjo ilgalaikę devirusuotų sodų stebėseną ir rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius. 1951 m. Europos Sąjungoje įkurta Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO). Veiklos pradžioje ji reglamentavo augalų ligų ir kenkėjų prevenciją, o nuo 1981 m. ypatingas dėmesys pradėtas skirti augalų devirusavimo ir sveikos dauginamosios medžiagos kūrimui.
    Šiuo metu visose Europos Sąjungos šalyse veikia mažesni ar didesni sveikos sodo augalų dauginamosios medžiagos kūrimo ir platinimo centrai.
    Pagal kokius standartus į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota?
    Į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota pagal Lietuvoje patvirtintas taisykles ir su Europos Sąjungos direktyvomis suderintus sodo augalų dauginimo reikalavimus (LR žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D–480, 2005 m. spalio 12 d.). Sertifikuojama superelitinė ir elitinė dauginamoji medžiaga, gauta iš pradinės dauginamosios medžiagos, paruoštos pagal Europos augalų apsaugos organizacijos (EPPO) standartus.
    Kokia sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schema?
    Išaugusi konkurencija ir didesni kokybės reikalavimai sumažino nesertifikuotos sodinamosios medžiagos paklausą Europos rinkoje. Todėl visos sukurtos naujos sodo augalų veislės ir vegetatyviniai poskiepiai kuo greičiau įtraukiami į sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schemą, siekiant užauginti aukščiausios kategorijos pradinę dauginamąją medžiagą, kuri naudojama sertifikuotoms superelitinėms motininėms plantacijoms įveisti.
    O kaip dėl nesertifikuotos sodinamosios medžiagos?
    Į rinką patenkanti CAC (Conformitas Agraria Communitatis) kategorijos nesertifikuota arba sodinamoji medžiaga, kurios kilmė ir virusologinė būklė nenustatyta, gali būti infekuota virusiniais ar bakteriniais patogenais. Jaunuose sodo augaluose virusinių ligų simptomai dažnai būna silpnai išreikšti ir nepastebimi. Tačiau vėliau virusinės ligos daro didelę ekonominę žalą vaismedžių ir uogynų plantacijoms.
    Kokį vaidmenį atlieka LAMMC SDI?
    Lietuvai įstojus į ES sodininkystė tapo prioritetine žemės ūkio šaka. Valstybės politika skatino verslinių sodų ir uogynų plėtrą, teikdama paramą jiems įveisti iš labai kokybiškos sodinamosios medžiagos. 1995 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (dabar LAMMC) įkurtas sveikos pradinės sodo augalų dauginamosios medžiagos palaikymo ir dauginimo centras, glaudžiai bendradarbiaujantis su Valstybine augalininkystės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos. Institute atliekamus darbus iš dalies finansuoja Žemės ūkio ministerija. Pirmąją pradinę sodo augalų dauginamąją medžiagą parsivežėme iš Olandijos. Nuo tada vykdome sodo augalų aukščiausios kategorijos pradinės sodinamosios medžiagos palaikymą, retestavimą ir dauginimą. Pradinė dauginamoji medžiaga – paimta nuo atrinktojo augalo ir vegetatyviniu būdu padauginta, išauginta pagal bendrai pripažintą metodiką, išlaikant veislės tapatumą, bei yra laikoma izoliuotomis nuo kenkėjų sąlygomis. Kasmet institute atnaujiname, palaikome ir pakartotinai testuojame sodo augalų pradinės dauginamosios medžiagos veislių ir poskiepių kolekciją. Patys ruošiame sertifikuoti ūkiniu požiūriu vertingų sodo augalų pradinę dauginamąją medžiagą. Atliekame sodo augalų veislių ir poskiepių pradinės dauginamosios medžiagos dauginimą laboratorijoje ir šiltnamyje. Vykdome Lietuvos sodų virusologinės būklės stebėseną.
    Kaip plačiau apibūdintumėte virusologinės būklės stebėseną?
    Tai sodo augalų tikrinimas nuo visų žinomų virusinių patogenų ir bakterinių ligų. Virusologinę ir bakterinę diagnostiką institute atliekame biologinių indikatorių, imunofermentiniais ir biologiniais molekuliniais metodais. Pastaraisiais metais sukurti nauji pažangūs diagnostikos metodai, padedantys aptikti vis naujus virusinių ligų sukėlėjus, kurie dėl savitos genetinės struktūros aktyviai ieško naujų prisitaikymo galimybių.
    Kiek laiko praeina nuo atrinkto sodo augalo iki sertifikuotos dauginamosios medžiagos patekimo į rinką?
    Maždaug 10–15 metų. Šią schemą sudaro tokie darbo etapai: augalo atrinkimas, termoterapija, devirusavimas in vitro (mėgintuvėliuose) ir diagnostika (4–5 m.); dauginamosios medžiagos tipingumo įvertinimas (1–2 m.); diagnostika sumedėjusiais biotesteriais, tyrimai dėl virusinių patogenų, pažeidžiančių vaisius (2–3 m.); superelitinių ūglių auginimas ant sertifikuotų motininių medžių (1–2 m.); elitinių medžių ūglių auginimas (1–2 m.); sertifikuoti vaismedžiai ruošiami parduoti (1–2 metai). Visiems šiems darbams įgyvendinti reikalinga nemenka struktūrinė bazė, t.y. laboratorinė diagnostinė įranga, kultivavimo kameros, šiltnamiai, biotesterių sodai ir kt.
    Natūralu, jog tokia devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė?
    Aišku, dėl didelių minėtų darbo sąnaudų ir reikalingos bazės, tad devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė. Taip paruošta pradinė dauginamoji medžiaga naudojama sertifikuotiems superelitiniams medelynams įveisti ir elitinei dauginamajai medžiagai, tinkančiai sertifikuotiems pramoniniams sodams įveisti, išauginti. Tie, kas žino ir įvertina virusų daromą žalą, ekonomine sveikos sodinamosios medžiagos nauda neabejoja.
    Koks virusinių ligų poveikis sodo augalams?
    Pasaulyje atlikti ilgalaikiai  tyrimai parodė, kad infekuotame virusais ‘Golden Delicious‘ veislės obelų sode (2300 vaismedžių/ha) per sezoną yra patirtas apie 7,8 t derliaus nuostolis. Panašūs derliaus nuostoliai nustatyti ir kituose obelų bei kriaušių veislių soduose. Kaulavaisių soduose derliaus nuostoliai dėl skirtingų virusinių ligų svyruoja nuo 25 proc. iki visiško sodo sunykimo, esant slyvų raupų viruso infekcijai (karantininis ES). Avietynuose derliaus nuostoliai siekia nuo 33 iki 72 proc. nelygu veislė ir virusas, o braškynuose nuo 25 proc. iki uogyno sunykimo.
    Virusinių ligų žala įvardijama tiesiogiai ir netiesiogiai. Augintojai mato nuostolius tiesiogiai, kai dėl virusinių ligų simptomatikos produkcija netenka išorinės kokybės, t.y. dėl įvairių dėmių ar deformacijų. Tokia „sugadintos“ prekinės išvaizdos produkcija tampa nepatraukli vartotojui, krinta jos kaina. Kitas žalingas virusinių ligų poveikis yra vidiniai derliaus pokyčiai. Produkcijos biocheminės sudėties pakitimai menkina maistinę vertę ir perdirbimo savybes. Pakinta virusais pažeistų produktų spalva ir skonis. Derlius prasčiau laikosi, sutrumpėja jo realizacijos laikas. Daugelis virusinių ligų lemia augalo ar jo dalių smulkėjimą, todėl derlingumas mažėja dėl svorio nuostolių. Netiesioginę virusų daromą žalą pajuntame per papildomas išlaidas produkcijai gauti. Kadangi virusais infekuoti augalai tampa mažiau atsparūs aplinkai (kitiems ligų sukėlėjams ir nepalankioms oro sąlygoms), jiems reikės daugiau išlaidų priežiūrai. Nors vadinamųjų latentinių virusų daroma žala sėklavaisiams ir nėra akivaizdžiai matoma, tačiau jie gali būti virusinės infekcijos šaltinis šalia augantiems jautresniems sodo ar daržo augalams. Netiesioginiams nuostoliams priskiriame ir mokesčius valstybinėms struktūroms, kurios rūpinasi nesertifikuotų augalų ir produkcijos saugumu bei sveikumu.
    Ar atskirose sodo augalų grupėse vyrauja tokie patys virusiniai patogenai?
    Sodo augalus infekuoja apie 40 virusinių patogenų. Jie yra skirtingi savo struktūra ir prisitaikę parazituoti gyvo augalo audiniuose. Svarbu žinoti, kad atskirose sodo augalų grupėse vyrauja skirtingai plintantys virusiniai patogenai. Sėklavaisiuose aptinkami tik latentinio pobūdžio virusai, t.y. plintantys tik su sodinamąja medžiaga arba su infekuoto augalo sultimis per mechaninius pažeidimus. Kaulavaisius ir uoginius augalus infekuoja tiek latentinio pobūdžio, tiek biologinių vektorių (nematodų, erkių, vabzdžių) platinami virusai. Dėl šios priežasties ekologines kaulavaisių ir uoginių augalų plantacijas, neinfekuotas virusais, ilgesnį laiką išlaikyti yra sudėtinga. Be intensyvios priežiūros kaulavaisių sodai greitai sunyksta, ypač įvertinant tą faktą, kad sodų užkrėstumas virusais Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra gana didelis. Taip pat šylant klimatui kenkėjų antplūdžiai sezono metu tampa vis intensyvesni, be to, į Lietuvą atkeliauja vis naujos sodo kenkėjų rūšys kartu su virusais. Tarkime, karantinins slyvų raupų virusas „šarka“, kurį perneša amarai, maždaug per 20 metų iš šiltų Europos kraštų (Vengrijos, Italijos) atkeliavo iki mūsų. Taigi atliekant medelynų ir sodų stebėseną, svarbu identifikuoti virusus, ypač tuos, kurie plinta per kenkėjus ir daro tiesioginę ir netiesioginę ekonominę žalą augintojui.
    Kokia virusologinė padėtis Lietuvos soduose?
    Surinkę pavyzdžius iš įvairių sodų Lietuvoje nustatėme, kad infekcijos lygis soduose labai priklausė nuo jų amžiaus ir paskirties. Pasodintuose naujuose versliniuose vaismedžių ir vaiskrūmių soduose bei medelynuose virusinių infekcijų neradome. Tačiau senuose soduose ir sodybose, kur vyrauja 30–120 metų amžiaus, dažnai nežinomos kilmės vaismedžiai, rasta nuo 66 iki 100 proc. virusais infekuotų vaismedžių.
    Kokios virusinių infekcijų išplitimo priežastys senuose soduose?
    Nesertifikuotos sodinamosios medžiagos „kelionė“ iš vieno sodo į kitą (kaimyno obuoliai visada atrodo skanesni) ir nepakankama fitosanitarinė priežiūra lemia virusinių infekcijų išplitimą senuose soduose. Reikia paminėti, kad senos sodininkystės tradicijos ir sodinamosios medžiagos plėtra į Lietuvą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, lėmė didelę genetinę sodo virusų įvairovę šalyje. Soduose aptinkame platų spektrą pasaulyje nustatytų virusų atmainų su naujomis išgyventi reikalingomis mutacijomis.
    Kaip tuomet apsaugoti nuo virusinių ligų savo sodus? Kokios prevencijos priemonės?
    Reikia atminti, kad išskirtinai vegetatyvinis sodo augalų dauginimo būdas, intensyvi agrotechnika, nepakankama grybinių ir bakterinių ligų prevencija, netinkama kova su žalingais kenkėjais – virusinių ligų pernešėjais, sudaro ypač palankias sąlygas virusinėms ligoms plisti. Šiuo metu jokių veiksmingų cheminių apsaugos priemonių nuo virusinių infekcijų nėra, todėl tik įsigyti sveiki sertifikuoti sodo augalai, pasodinti į tinkamai paruoštą dirvą, užtikrins ilgalaikę ekonominę sodo ar uogyno vertę. Tinkamas apsaugos priemonių naudojimas prieš augalų kenkėjus ir ligas sustabdys virusinių ligų pernešėjų migraciją, kartu ir virusinių ligų plitimą. Šios prevencijos priemonės ypač svarbios ilgaamžiams sodo augalams, kurie turi išlaikyti aukštą ekonominį produktyvumą nuo keliolikos iki keliasdešimt metų.
    Prasideda pavasarinės mugės, žmonės renkasi ir perka naujus sodinukus. Į ką atkreipti dėmesį juos renkantis, kad į sodą neparsivežtume ir virusų?
    Pirkdami sodinukus iš sertifikuotų medelynų, visada turime gauti augalų apsaugos tarnybų sveikatingumo garantą, nesvarbu, ar sodinukai išauginti Lietuvoje, ar kitose ES šalyse. Kitais atvejais sodinukų sveikatingumas ir veislės tapatumas yra tik pardavėjo garbės reikalas, o rizika tenka pirkėjui. Kaip jau minėjau, ant jaunų augalų virusinių ligų nepastebėsime. Tačiau net įsigiję sertifikuotus, kokybiškus kaulavaisinius ir uoginius augalus turime juos stebėti. Atkreipkime dėmesį į įvairių augalo dalių – pumpurų, lapų, stiebų ar vaisių deformacijas (susisukę, susitraukę, raukšlėti, dėmėti, sutrūkę ir t.t.), kurių pirmuosius kelis vegetacijos metus nepastebėjome. Juk bėgant metams iš aplinkinių sodų ir laukų virusai kartu su kenkėjais ar žiedadulkėmis atkeliauja į mūsų sodą ar daržą. Dažnai girdime, kaip sodininkai pasigiria pirktais gerais braškių sodinukais. Daugina jų sau ir kaimynams, tačiau augalai vis prastėja, smulkėja ir derlius jau nebūna toks įspūdingas, nepadeda nei naujas atsodinimas, nei papildoma priežiūra. O priežastis paprasta – virusinės ligos, kuriomis augalus užkrėtė erkės, amarai, nematodai, baltasparniai ir kiti kenkėjai, keliaudami nuo vienų augalų ant kitų. Tas pats virusas gali susargdinti visai negiminingus augalus, pagal simptomus ant skirtingų augalų rūšių virusų sukeltos ligos gali pasireikšti skirtingai, o priežastis – tas pats virusas ar jo atmaina. Taigi pasidalydami su kaimynu sodinamąja medžiaga, dažnai darome jam meškos paslaugą. Šiuo atveju tikrai tinka liaudies išmintis, kad šykštus moka du kartus.
    Kaip vertinate vis labiau populiarėjančią internetinę prekybą, leidžiančią parsisiųsti augalų iš viso pasaulio? Ar ji rizikinga?
    Prekiaujant internetu galioja tos pačios taisyklės. Augintojai ir medelynai, parduodantys kokybiškus augalus, teikia ir kokybės sertifikatą. Sertifikuota produkcija, atitinkanti kokybės reikalavimus, žymima toje šalyje reglamentuotais skiriamaisiais ženklais (etikečių spalva, simboliais, specialia pakuote). Savaime aišku, kad tokia produkcija bus brangesnė. Be to, bet kokiu atveju dar pridedama siuntimo kaina. Siunčiant iš šalių, kurios nepriklauso ES, galioja atskiros augalų įvežimo ir sveikatingumo taisyklės. Už leidimą įvežti teks taip pat sumokėti. Labai svarbu atidžiai susipažinti su apmokėjimo ir grąžinimo sąlygomis, nurodomomis pirkimo taisyklėse. Dažnas pirkimo internetu trūkumas – apmokėjimas iš anksto, o „gyva“ produkcija nekeičiama ir atgal negrąžinama. Todėl jei nesame internetinės prekybos žinovai ir laisvai neskaitome užsienio kalbomis, pirkimas internetu gali skaudžiai nuvilti. Prieš perkant internetu visada verta pasidomėti, ar ieškomos produkcijos neimportuoja kokia nors didmeninė įmonė Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse. Tokiu atveju galėsime pirkti tiesiogiai, be didelės rizikos. Na, o jei kolekcionuojame augalus ir kitos alternatyvos įsigyti trokštamą egzempliorių nematome, teks bandyti ir rizikuoti. Juk sodo kolekcija to verta!
    Ačiū už pokalbį.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 5, 2014 m. kovo 5-18 d.

  • Išpardavimas!

    Mylimosios pušys


    Jurga SAJENKIENĖ
    Nuotraukos iš Stefos BIRVYDIENĖS asmeninio albumo.
    Pavėžupyje prieš ketvirtį amžiaus įsikūrę Stefa ir Antanas BIRVYDAI neneigia, jog jų meilė pušims didelė. Istorinį Molinės pavadinimą išlaikiusios sodybos šeimininkai netruko atsakyti, kodėl jų širdys linksta šių medžių pusėn. „Pušis pirmiausia žavi savo tvirtybe. Ji –  lyg gyvas pavyzdys, kad ir žmogui reikia būti stipriam. Kai sunku, rodos, užtenka prisiminti kopose vėjo į šoną nusvarintą pušelę ir jėgos pamažu ima grįžti, mintys šviesėti“, – sakė iš Klaipėdos kilusi žinoma kraštovaizdžio architektė. Auginti pušis paskatino ir itin smėlingas dirvožemis, o įkvėpė jų grožis ir rūšinė gausa.

    Plačiau...

    Pušys – ilgaamžės ir ištvermingos
    S. ir A. Birvydai augina daugybę įvairiausių augalų. Pušų medelyne irgi nemažai – 18 rūšių ir apie 80 varietetų, formų, veislių. Šį įspūdį stiprina žinojimas, jog Lietuvoje natūraliai auga tik viena – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Visos kitos, apie 20 rūšių, yra introdukuotos, t. y. atkeliavusios iš kitų kraštų.


    Iš viso pušų gentyje priskaičiuojama apie 100 rūšių. Jos paplitusios Šiaurinio pusrutulio šalto ir vidutinio klimato juostoje nuo poliarinio rato iki  Vakarų Indijos, Gvatemalos, Šiaurės Afrikos ir Indonezijos. Tad pušys gali augti tiek labai šaltame, tiek šiltame klimate. Prisitaikymas prie nepalankiausių sąlygų lėmė tokį didelį pušų paplitimą.
    Ištvermingieji medžiai – ilgaamžiai. Pušis gyvena 200–500, o kartais net 800 ir daugiau metų. Viena seniausių pasaulio pušų, augusi Kalifornijoje, sulaukė bemaž 5000 metų.
    Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pušų rūšių ir jų veislių. Tikrai ne visos pas mus gali augti, tačiau jų asortimentas gana didelis. Kiekviena rūšis turi daug veislių, todėl žmogus gali išsirinkti tinkamiausią pušelę, kuri papuoš kiekvieną želdyną. Pušų spalvų įvairovė sunkiai nusakoma. Spygliukai gali būti nuo šviesiai iki tamsiai žalių, melsvai žali, žydri, ryškiai geltoni. Varijuoja ir lajos formos – taisyklingo rutulio, kūgio, kolonos ar netaisyklingos. Vienos pušys – dideli medžiai, o kitos – visai mažiukės, puikiai tinkančios mažoms erdvėms ar komponuoti su kur kas aukštesniais medeliais. Dydžių, augimo įvairovę gerai iliustruoja glaustašakė veimutinė pušis ‘Fastigiata‘. Koloninės formos medis, pasipuošiantis plonais ir švelniais tarsi šilkas melsvai žaliais spygliais, auga be galo greitai. Per metus pasistiebia 50–70 cm. O štai kalninė pušis ‘Benjamin‘ ūgteli vos po centimetrą. Medžio augumas labai svarbus ir į tai reikia atkreipti didelį dėmesį. „Tvarkydami sodybas žmonės nenumato, koks medis užaugs. Tai viena didžiausių klaidų, – kalbėjo Stefa Birvydienė. – Praeina keleri metai ir savo darbu nusivilia, nes vaizdas būna ne toks, kokio tikėjosi. Tujas, kukmedžius perkelti iš vienos vietos į kitą mažiau sudėtinga. Pušys persodinimui itin jautrios. Šaknys giluminės, jų nėra daug, iškasant nukertami siurbtukai, todėl labai svarbu iš karto numatyti nuolatinę augimo vietą ir pušeles tinkamai pasodinti.“



    Priežiūros ypatumai
    Prieš perkant nereikia bijoti pušies iškelti iš vazono ir pasižiūrėti, ar šaknys yra sveikos. Jeigu jos nukirstos, tokio medžio jokiais būdais nepirkime, nors jis būtų giriamas pačiais gražiausiais žodžiais. Šaknys neturi būti pažeistos. O jeigu yra kaip tik taip, vadinasi, pušis buvo auginta ne konteineryje, o grunte. Pušis reikia pirkti tik augintas konteineryje, kitaip sakant, uždara šaknų sistema, nes, kaip jau minėta, jos sunkiai pakelia persodinimą.
    Pušys geriausiai jaučiasi įkurdintos smėlyje ar priesmėlyje, tačiau yra ir tokių, kurios gali augti ir sunkesnėje bei drėgnesnėje dirvoje, priemolyje ar net molyje. Sunkus dirvožemis nebaido kedrinių, sibirinių, juodųjų, korėjinių, geltonųjų pušų. Jos nepriekaištingai auga molyje arba priemolyje, bet tik su viena sąlyga – šaknys neturi mirkti vandenyje. Užmirkimo nemėgsta nė viena pušis.
    Pušys – šviesomėgiai augalai. Sodinant reikia įsitikinti, kad nekristų didelis šešėlis. Antraip pušis tik kils į viršų ieškodama saulės, todėl retos, laibos šakos nesuformuos gražios būdingos lajos. Dekoratyviosios formos, nuolat stokodamos šviesos, ne tik praranda puošnumą, bet dažnai ir sunyksta.
    Kalbėdama apie pušų sodinimą ir jų priežiūrą, gerai žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria daugelis nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, paminėjo ir dar vieną dažnokai daromą klaidą. Nusipirkę vazone augintą pušį ir ją pasisodinę savo kieme, žmonės jos nelaisto, nes galvoja, kad ji viskam atspari. Tokia nuostata neteisinga. Pušis, bent jau pirmaisiais metais, ypač per karščius, laistyti būtina. Mat prekybininkų siūlomi medeliai dažniausiai būna užauginti per mažuose konteineriuose, todėl šaknys susisukusios į gumulą, substrato labai mažai, o pasodinus jis greitai išdžiūva. Tik pasklidusios į gilesnius žemės sluoksnius, šaknys pačios apsirūpina drėgme ir augalo lieti nebereikia.
    Jauni medeliai, neturintys gerai išsivysčiusios giluminės šaknų sistemos, dažnai nukenčia nuo kaitrios pavasarinės saulės. Ji labiausiai apdegina jaunų veimutinių, himalajinių, korėjinių, hondinių pušelių, ypač geltonspyglių, spyglius. Tai derėtų prisiminti ir, kol paūgės, savo augintines pridengti agroplėvele, kuri apsaugos ir nuo šalčio.
    Šalčiui jautrios japoninės pušys (Pinus thunbergii), kurių išvesta nemažai puikiai atrodančių veislių. Viena jų – ‘Ogon‘. Šių labai gražios, tiek vasarą, tiek žiemą geltonais spygliais pasipuošusių pušų pumpurus itin šaltą žiemą pakanda šaltukas.
    Keletą metų paglobotos mažos pušelės taps be galo ištvermingos. Šie medžiai gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Kiek lepesnės veimutinės pušys, jas puola grybinė liga – veimutrūdė, pasireiškianti spygliakryčiu. Negalavimo išvengsime pušis pasodinę vėjo prapučiamoje vietoje.


    Kankorėžiai ir spygliai – gražūs ir skirtingi
    Kartkartėmis pušys spyglius meta būdamos visiškai sveikos. „Spyglys yra lapas, tik kitoks. Jo garinimo plotas daug kartų mažesnis, todėl turi išskirtinę prabangą žaliuoti visus metus. Bet vis tik jis yra lapas, todėl amžinai negali gyvuoti“, – aiškino botaniką gerai išmananti moteris. Pasak jos, dalis spyglių nukrinta rudenį, o pavasarį kyla nauji ūgliai, iš jų vėl išauga spygliai. Jaunos pušelės spyglius meta dažniau nei suaugę medžiai.


    Paprastoji pušis Watereri

    Sunerimti reikia, jei pušys spyglius pradeda mesti vasaros viduryje. Tai jau ligos ar sausros požymis.
    Stefa Birvydienė nepagyrė dažno mūsų užmojo grėbti ir į šiukšlių dėžes mesti nukritusius  spyglius. Juos derėtų palikti, nes tai puikus mulčias. Augalai iš jų gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir apsisaugo nuo šalčio. Be to, ant juodos žemės spyglių paklotė atrodo gražiai, juolab kad skirtingų veislių jie būna vis kitokie. Štai juodųjų pušų tik ką nukritę – šviesiai rudi, ilgi, standūs, bet netrukus nuo drėgmės pajuoduoja, o veimutinių, Šverino, himalajinių – ploni, nepraranda gelsvai oranžinės spalvos ant žemės gulėdami visus metus.
    Nevienodi ir kankorėžiai. Baltažievės pušys akį visuomet pamalonina blizgančiais juodais su violetiniu atspalviu kankorėžiais. Melsvaspyglių smulkiažiedžių pušų kankorėžiai išsiskiria savo forma. Jie – tikrų tikriausias rožės žiedas. Korėjinės, sibirinės, kedrinės pušys subrandina skanias valgomas sėklas, vadinamas kedrų riešutėliais. Korėjinių pušų kankorėžiai nemaži, iki 17 cm ilgio. Didoki ir geltonųjų, balkaninių, Armando, veimutinių pušies kankorėžiai. O štai Šverino, himalajinių pušų jie gali užaugti net iki 30 cm ilgio. Kankorėžiai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, spalva. Veimutinių pušų kankorėžiai pailgi ir nestori, o Šverino, atvirkščiai, storoki ir labai ilgi. Tankiažiedžių pušų taisyklingos formos, gražūs kankorėžiai ilgai išsilaiko ant medžio, nenukrinta net kelis metus. Miniatiūrinių pušelių veislės dažniausiai jų turi mažai arba išvis neturi. Daugiausiai kankorėžių išaugina rūšinės pušys.
    Po medžiais nukritę kankorėžiai kuria gražų vaizdą. Tik reikia mokėti vertinti, pastebėti ir džiaugtis visomis detalėmis, kurių mums didžioji kūrėja gamta nešykšti.
     
    Pušys želdynuose
    Didelio medelyno ir išpuoselėtos, praėjusių metų gražiausios Kelmės rajono sodybos šeimininkė susitikimo metu ne kartą akcentavo: žmogus pailsi ir nuovargio naštą nusimeta tik harmoningoje aplinkoje. Formuojant želdynus darnos nereikėtų ignoruoti.
    Pušų deriniai su kitais medžiais atrodo gražiai ir gali būti be galo įvairūs. Pušys labai dera su rododendrais ir kitais erikinių šeimos augalais: viržiais, erikomis, balžuvomis, gaulterijomis, meškauogėmis, bruknėmis. Šie augalai itin draugauja, net atrodo, kad jie vienas kitam sukurti. Sodo aristokratais vadinami rododendrai mėgsta šešėlį. Pušis suteikia nedidelį ažūrinį šešėlį, kartu aprūpina spygliais, kurie maitina dirvą, papildo ją magniu, parūgština. Spygliai užkloja žemę, dėl to rododendrai geriau žiemoja ir puikiai jaučiasi. Jų paklotėje įsiveisia grybų, padedančių rododendrams geriau pasisavinti maisto medžiagas.


    Kalninė pušis Pumilio

    Pušys derinamos su visžaliais augalais. Tokios kompozicijos gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ištverminguosius medžius drąsiai galima sodinti į alpinariumus, nes pušys pakančios sausrai. Ant supiltų kalnelių kur kas sausiau augti nei lygumoje. Alpinariumuose patariama įkurdinti nykštukines tankiašakes pagalvės ar rutulio formos, taip pat netaisyklingų formų mažas pušeles, kurias dar galima formuoti karpant. Jų kaimynystėje derėtų pasodinti alpinių, ryškiai žydinčių augalų. Alpinariumui itin tinka žemę dengiančių gėlių žiedų įvairovė. Ši taisyklė negalioja spygliuočių deriniams plokštumoje. Tuomet ryškumo reikia minimaliai. Po pušimis, ypač tomis, kurios įskiepytos į stiebą, nereikėtų sodinti aukštaūgių gėlių. Vietoj jų geriau rinktis žemas, kilimines gėles, įvairias samanas. Pro šalį neprašaunama pasodinus horizontalųjį kadagį. Jis žemę užkloja tarsi kilimas, o jame gražiai ir aiškiai matyti medžio siluetas.
    Pušis drąsiai galima pasitelkti kuriant monochromatines kompozicijas. Jos sukuriamos grupuojant įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingų rūšių, formų ir dydžių medžius. „Tokie subtilūs deriniai būdingi japoniškiesiems sodams. Žiūrint į tokį želdyną, užplūsta neapsakoma ramybė, visos emocijos kaipmat nuslūgsta“,– kalbėjo daug sodybų projektavusi ir savo idėjas sėkmingai įgyvendinusi S. Birvydienė. Jos žodžiais, nepriekaištingai atrodo deriniai vien iš pušų, nes šių medžių rūšinė gausa didelė, todėl galima nevaržomai kurti ir išlaisvinti visas savo fantazijas.


    Apie pasirinkimą ir riziką
    Nepatyrusiems, žinių ir patirties stokojantiems sodininkams patariama rinktis geriausiai mūsų sąlygomis augančias pušis. Lietuvoje be jokių keblumų veši paprastųjų, kalninių, žemųjų, juodųjų, baltažievių pušų įvairūs varietetai, formos, veislės. Prie lietuviško klimato puikiai prisitaikė Šverino pušys – himalajinės ir veimutinės pušies hibridas. Neatsilieka ir kedrinės. Jos atsparios šalčiams, tačiau nelabai mėgsta atodrėkius. Kitas – himalajines, japonines, hondines, smulkiažiedes pušis – iš pradžių reikia pagloboti, dėl to pažinties su pušimis nuo jų nereikėtų pradėti.
    Savo pirkėjams S. ir A. Birvydai siūlo tik tas pušeles, kurių priežiūra minimali ir jų nereikia nuolat apšokinėti. O savo dendrologinėje kolekcijoje augina visokių – jau prisitaikiusių augti Lietuvos klimate ir dar tik pradedančių kojas apšilti. Viena tokių naujokių – kūginė, arba Žefrėjo, pušis (Pinus jeffreyi) ‘Joppi‘. Ji išsiskiria labai gražiais, melsvai žaliais, ilgais, taisyklingai spinduliškai išsidėsčiusiais spygliais ir didžiuliais, iki 30 cm ilgio kankorėžiais.
    Veimutinė pušis MacopinPasak patyrusios apželdintojos, prieš perkant pušį būtina pasidomėti, ar ji tikrai prigis ir augs. „Pušų yra tiek daug, kai kurios jų Lietuvoje visiškai neturi ateities. Prekybininkai dažnai to nepaiso ir žmogui siūlo įsigyti mūsų klimate neaugantį medį. Nenorint eksperimentuoti, tenka ginkluotis žiniomis“, – įspėjo pašnekovė.
    Be galo maloniai ir šiltai bendraujanti moteris sakė: kai kada save pagauna galvojančią, jog savo kolekcijoje norėtų auginti dar bent kelias įspūdingas pušis. Tas noras viduje nuolat kirba. Atrodo, nukeliautų į toliausią pasaulio pakraštį jų atsivežti. Nevažiuoja, nes puikiai žino, kad pas mus joms būtų pernelyg ekstremalu. Tiesa, kai kada iššūkius priima ir bando prisijaukinti itin lepius medelius. Dažnai pasiseka, bet kai kada ir nesėkmė aplanko.
    Pasak S. Birvydienės, prisijaukinti ir pušų įvairovę didinti padeda ne tik nuolatinė jų globa, bet ir skiepijimas. Motininiam augalui žuvus, įskiepis lieka. Taip įnoringesnė pušis pergudraujama ir priverčiama augti toli nuo savo tėvynės. Kur kas geresnių sąlygų pageidaujančią pušį įskiepijus į kalninę ar paprastąją, ši tampa pakantesnė dirvožemiui, atsparesnė šalčiui.
    Kalbėdama apie skiepijimą, „išdavė“ dar vieną paslaptį. Ne visas pušis galima užsiauginti iš sėklų. Jomis dažniausiai dauginami tik rūšiniai medžiai. Veislės – tik skiepijant, kad medis būtų identiškas motininiam: atitiktų augimas, spyglių spalva ir lajos forma.


    Gamtos konkurentai


    Birvydai ne vienus metus daug kartų skiepydami formuoja hibridinę pušį ‘Brepo‘. Į paprastosios pušies šakas skiepijama ‘Brepo‘ pušis ypatinga tuo, kad išlaiko labai taisyklingą, tankią pagalvėlės formos lają. Tik tų „pagalvių“ ant šio medžio ne viena. Medį daugelis verslininkų norėjo pirkti ir niekaip nesuprato, kodėl negalėjo įsigyti. „Savo vaiko negalime parduoti“, – juokauja sutuoktiniai ir tuoj pat paaiškina tikrąją priežastį. Šios pušies niekuomet nepavyks persodinti. Be to, ji iki galo nesuformuota ir vyksmas, kuomet medis įgauna kito išvaizdą, nesibaigęs. Kiekvienais metais perskiepijama dalis šakelių ir medis pamažu virsta miniatiūra. Lyg japonų bonsas – tik keliskart padidintas, bet mažesnis už natūraliai augantį medį. „Išdrįsome konkuruoti su gamta – tik gerąja prasme. Medžio neniokojame, o jį bandome padaryti įspūdingesnį. Taip, jis gražus, bet gali būti dar gražesnis, žmogui prie jo prisilietus rankomis, mintimis, pasitelkus vaizduotę. Kartais taip norisi pabūti kūrėju. Tada gyvenimas įgauna prasmę“, – mintimis dalijosi Stefa Birvydienė.
    Moteris sako negalinti paaiškinti tik vieno dalyko – ji su vyru pasirinko auginti pušis ar pušys pasirinko juos?

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 4, 2014 m. vasario 19 – kovo 4 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasarinis SĖKLŲ viliotinis


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Atėjo tas metas, kai tiesiog maga čiupti margaspalvį pakelį su gražių žiedų ar apetitą keliančių  daržovių paveikslėliu. Juolab kad bene kiekviename prekybos centre yra ne po vieną sėklų stendą. Dauguma kainuoja ne tiek daug, kad susilaikytum, net ir tuomet, kai turi tų pakelių susitaupęs. Ar visos sėklos, esančios rinkoje, yra kokybiškos, bus daigios ir iš jų išaugs tas, kas žadama? O jei ne, tai ką daryti?

    Plačiau...

    Galvosūkis
    Interneto platybėse sklando nemažai skundų, kad nesudygo gėlės, prieskoniai ar daržovės. Tuo visai tikime, nes kam nėra pasitaikę nusivilti iš pakelio išbertų sėklyčių rezultatu – dingo kaip į vandenį arba prasikalė vos keli augalėliai. Jei tų sėklų būtume patys ir užsiauginę, pakraipytume galvą: gal paseno, sudžiūvo ar ką ne taip padarėme, pamiršome palaistyti ar į Mėnulio fazę atsižvelgti. Bet sumokėjus pinigus būna pikta – norisi patikimo rezultato, kokių nors garantijų. Juk įsivaizduojame, kad parduodamų sėklų kokybę kažkas tikrina, prižiūri, kad nebūtų piktnaudžiaujama. Ar taip iš tiesų yra? Ar yra bent kam pasiskųsti, iš ko atsakomybės pareikalauti?
    Situacija kebloka, nes jei išbarstai visą pakelį, tai sėklų, kurių kokybe suabejojai, nėra. Neneši kažkur plikos žemės iš vazonėlio ir neklausi, kodėl nesudygo, nes įrodymų, kad tikrai subėrei ir dar būtent tai, ką sakai, nebeturi. Matyt, todėl Valstybinėje vartotojų teisų apsaugos tarnyboje, jos atstovo Vito Jono Ūso teigimu, tokių nusiskundimų negauta. Jei kas ir kreiptųsi, tarnyba tokio skundo pagal savo kompetenciją netirtų, mat tai, kad rezultato nėra, gali priklausyti ne tik nuo sėklų kokybės, bet ir nuo daugybės kitų sąlygų.
    sėklųMažieji vartotojai, patyrę kelių ar keliolikos litų nuostolį, greičiausiai jį tiesiog „nurašo“, bet žmogus, dėl nekokybiškos sėklos praradęs visą sezoną ar likęs be planuoto derliaus, taip lengvai ranka nenumos. Domimės, kaip sekasi ūkininkams. Dariaus Ambraziūno, kaime Vilkijos seniūnijoje auginančio salotas, krapus, petražoles, špinatus ir cukinijas, žmona Renata, atsakinga už kruopštųjį darbą, sako, kad dėl sėklų kokybės niekuomet neturėjo bėdų. „Perkame tik profesionalams skirtas sėklas, jų daigumas visada labai geras. Dabar, kai jau auginame tiek daug, sėklų ėmėme pirkti mažiau, nebesuspėjame visko, todėl daug sodinukų perkame iš Vokietijos, patys nesėjame“, – sako Renata. Arūnas ir Daiva Giedrikai iš Biržų krašto, bene garsiausi Lietuvoje ekologiškų daržovių ir žalumynų augintojai, stebinantys asortimento gausa, tokiu komfortu pasinaudoti negali. „Mes turime auginti iš ekologiškų sėklų, todėl sodinukų nusipirkti negalime. Ekologiškų sėklų nėra daug, o sodinukus ekologiškai išauginti labai sunku, tad ta niša dar tuščia. Sėjame patys, perkame įvairių sėklų, užsakome iš skirtingų firmų, nes jau esame atsirinkę: vienur morkos ypač geros, kitur salotos ar špinatai. Dėl sėklos nusiskundimų niekada neturėjome, tačiau tai nereiškia, kad mums visada pasiseka. Štai praėjusį sezoną iš tokių pačių sėklų špinatai pavasarį gerai sudygo, vasarą labai retai, o rudeniop vėl kuo puikiausiai. Arba viename lauke sudygsta puikiai, o kitame vos vienas kitas“, – pasakoja Arūnas. Jo nuomonė apie sėklas labai aiški – iš pigių nereikia tikėtis gero rezultato. Vidmantas Kvedaras, Kėdainių rajone auginantis išskirtinės kokybės produkciją – morkas, įvairius kopūstus, burokėlius, svogūnus, agurkus, dėl sėklų kokybės taip pat niekuomet rūpesčių neturėjo, mat irgi perka tik labai geros kokybės ir skirtas profesionalams. „Manau, jei būtų kas nors panašaus kuriam ūkininkui nutikę, tikrai žinočiau, bendraujame tarpusavyje, kiltų skandalas, visi apie tai kalbėtų. Sėklų rinkoje konkurencija yra didžiulė ir rimti žaidėjai patys labai kontroliuoja kokybę, girdėjau, kad tikrina daigumą kas tris mėnesius, kad tik nepaliktų palankios progos konkurentams. Žinoma, rinkoje yra įvairių prekeivių ir gal kas nors, prekiaujantys mažomis fasuotėmis, kartais surizikuoja, bet greičiausiai žmones nuvilia ne sėklos. Man, pavyzdžiui, praėjusiais metais neišaugo 8 ha, kitam ūkininkui – 10 ha morkų. Nors, atrodo, buvo ir šilta, ir drėgmės pakako. Tačiau žuvo apie 80 proc. pasėlių. Yra labai daug niuansų. Jei nesudygo mėgėjams skirtos sėklos, juk visada galima nusipirkti antrą tokį pat pakelį ir patikrinti, darsyk pasėti ar specialistams į laboratoriją nunešti“, – praktinį patarimą duoda V. Kvedaras.


    Kontrolė yra
    Valstybinės augalininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos tokį daigumo patikrinimą galima užsisakyti už 22 litus. Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja Marija Alechnovič patikina, kad į Lietuvos rinką patenkančių sėklų kokybė yra griežtai prižiūrima.
    „Valstybinė augalininkystės tarnyba papildomai netikrina iš Europos Sąjungos įvežtų sėklos siuntų kokybės, nes egzistuoja bendra sertifikavimo schema ir laisvas sėklos judėjimas. Mes atliekame Lietuvoje išaugintos dauginamosios medžiagos sertifikavimą ir kontroliuojame, ar mūsų rinkai tiekiama dauginamoji medžiaga atitinka nustatytus reikalavimus. Tą patį daro ir kitų ES valstybių narių oficialios institucijos. Kontroliuojant sėklos kokybę tikrinamos jos siuntos: tiek sėklos, išaugintos mūsų šalies teritorijoje, tiek kitoje ES valstybėje ar įvežtos iš ES nepriklausančių valstybių. Negalima pardavinėti sėklos išaugintos, pavyzdžiui,  Rusijoje ar Baltarusijoje, nes tokia nėra pripažinta lygiaverte išaugintai ES ir jos pardavimas nelegalus, todėl labai prašome pranešti tarnybai apie tokius atvejus“, – sako M. Alechnovič.
    Iš jos sužinome, kad kiekvienais metais dauginamosios medžiagos tiekėjai skirstomi į rizikos grupes. Visi priskirtieji rizikingiausiai grupei įtraukiami į patikrinimų planą. Šių metų plane jie sudaro 9 proc. Tikrinant imami kontroliniai mėginiai. Dažniausiai tikrinamas sėklos daigumas. Pernai prekybos ir sandėliavimo vietose buvo atlikti 238 tikrinimai. Ypač daug dėmesio skirta tikrinant dauginamąją medžiagą specializuotose sėklų parduotuvėse, mugėse ir turgavietėse.
    „Buvo nustatyta 18 dauginamosios medžiagos tiekimo rinkai pažeidimų dėl sėklos kokybės neatitikimo ir ženklinimo reikalavimų nesilaikymo. Sėklos daigumo galiojimo laikas yra vieni metai, o jeigu sėkla yra sufasuota į hermetišką pakuotę – dveji. Už rinkai tiekiamos sėklos kokybę atsako jų tiekėjas. Bet ir pirkėjas prisiima riziką, jeigu perka nesufasuotą ir nepaženklintą sėklą“, – sako Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja.


    Reikalavimai tikslūs
    Kai žvelgi į prekyboje siūlomas sėklas, dažnai kyla mintis, ar sėkloms, vadinamoms elitinėmis, taikomas apibrėžtas kokybės standartas, ar tai tik rinkodaros dalykas – nori ir pavadina. Anot M. Alechnovič, sėklos skirstymą į kategorijas nustato privalomieji kokybės reikalavimai. Pagal juos nustatoma superelitinė (sutrumpintai žymima A), elitinė (B), sertifikuota (C), sertifikuota pirmos reprodukcijos (C1), sertifikuota antros reprodukcijos (C2), sertifikuota trečios reprodukcijos (C3), standartinė (ST), komercinė (CM) kategorijos. Rinkai tiekiamos superelitinės, elitinės, sertifikuotos ir komercinės kategorijos sėklos fasuotės ženklinamos oficialios institucijos etiketėmis.
    Kad atpažinti būtų patogiau, skiriasi ir sėklos etikečių spalvos: superelitinės A – balta, su 5 mm pločio nuo kairiojo viršutinio kampo į dešinę įžambiai einančia violetine juosta, elitinės B – balta; sertifikuotos ir sertifikuotos pirmos reprodukcijos – mėlyna, sertifikuotos antros reprodukcijos ir sertifikuotos trečios reprodukcijos raudona, standartinės – geltona, komercinės – ruda.
    Tarnybos laboratorijoje sėklos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Tarptautinės sėklos tyrimų asociacijos (ISTA) patvirtintus tyrimų metodus. Daiginimo sąlygos ir trukmė priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, vienmečių paprikų, pomidorų sėklos daiginamos 14 dienų termostatuose. Kiekvieną dieną sėklos 8 valandas daiginamos 30 oC temperatūroje ir 16 valandų 20 oC temperatūroje.
    „Tai atlikti namuose nėra lengva, todėl, jeigu negalime sudaryti optimalių sąlygų sėkloms daiginti ir daigams auginti, geriau nusipirkti jau užaugintų daigų. Taip sutaupysime laiko ir patirsime mažiau nuostolių“, – ragina dauginamosios medžiagos žinovė.


    Pasirinkimai
    „Superelitinė, elitinė, sertifikuotos kategorijos pirmos reprodukcijos sėkla skirta profesionaliam naudojimui, todėl ją dažniausiai perka profesionalai. Eiliniai pirkėjai dažniausiai perka daugiamečių žolių sertifikuotos kategorijos sėklą, kviečių, miežių, avižų, sėjamųjų žirnių sertifikuotos kategorijos antros reprodukcijos sėklą. Standartinės kategorijos yra tik daržovių sėkla. Ji dažniausiai tiekiama rinkai mažomis fasuotėmis ir skirta galutiniam vartotojui. Šias fasuotes ženklina tiekėjas“, – paaiškina M. Alechnovič.
    Sprendžiant iš to, ką sužinojome iš specialistų ir ūkininkų, rinkoje turėtų būti prekiaujama tik šviežia sėkla. Tačiau tie, kurie augina daržoves savo poreikiams, jau yra patyrę, kad sudygsta ir ilgiau laikyta sėkla, tad neskuba mesti lauk pernykščių pakelių. Žinoma, tokiais atvejais niekas nesitiki, kad sudygs kiekviena sėklytė ar kiekvienas daigelis bus labai kokybiškas. Manoma, kad net 6–8 metus galima laikyti agurkų ir moliūgų sėklas, žirnių, pupų ir ankštinių pupelių sėklas – 5–6 metus, o kopūstinių augalų, ridikų, burokėlių ir pomidorų – 3 metus, panašiai tiek išlieka ir morkų bei salotinių augalų daigumas.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €