„Rasos“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 121–129 of 129 results

    „Rasos“ Nr. 9, 2014 m. gegužės 7-20 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasario aristokratės, arba 3 žvilgsniai į MAGNOLIJAS


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Kai žvelgi į magnolijas, gali tik stebėtis gamtos didybe ir išmintimi. Ypač jei pavyksta pamatyti kur nors augančias bent 3–4 dešimtmečius tuo metu, kai jos, apsipylusios žiedais, tiesiog pribloškia savo didybe ir grožiu. Kai sužinai, kad magnolijos augo dar dinozaurų laikais, kai nebuvo vapsvų ir žiedadulkes tegalėjo pernešti stamboki vabalai, supranti, kodėl jų žiedlapiai tokie tvirti ir gali įvertinti įvairių sąsajų gamtoje reikšmingumą.

    Plačiau...

    Kartu krūpteli nuo minties, kaip intensyviai žmogus brukasi į gamtą ir kas dėl to gali atsitikti. Todėl magnolijų žydėjimas tapo simbolišku priminimu apie pasaulio vienovę ir būtinybę pagarbiai su ja elgtis. Juolab kad iš Kinijos ir Amerikos, kur jos auga nuo seno, ateina žinių apie prasidėjusį pusės ten augusių laukinių rūšių nykimą. Šiandien pažvelkime į magnolijas trijų specialistų akimis.


    Dendrologas Rimvydas KAREIVA: „Kuo retesnė, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė.“




    [caption id="" align="alignright" width="179"]OLYMPUS DIGITAL CAMERA PARAŠAS PO NUOTRAUKA[/caption]

    „Pasirinkti, kokią magnoliją auginti, nelengva, nes kuo retesnė ir sunkiau mūsų sąlygomis auginama, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė. Dar reikia įvertinti augalo dydį ir būsimas augimo sąlygas. Pirmiausia tenka atsižvelgti į atsparumą šalčiui. Palyginti atsparios yra agurkinės (M. acuminata), japoninės (M. kobus), žvaigždėtosios (M. stellata), Sulanžo (M. soulangeana), ir plačiažiedės, arba Lebnerio (M. loebneri) magnolijos. Smulkiažiedės, arba Ojamos, Zyboldo (M. sieboldii)) ir šviesiosios (M. obovata) magnolijos dažniau nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Apšąla ir puošniosios (M. denudata), skėtinės (M. tripetala), gluosnialapės (M. salicifolia), Vilsono (M. wilsonii) magnolijos. Tad pirkdami būtinai pasidomėkite magnolijos rūšimi.


    Japoninės magnolijos po agurkinių laikomos  atspariausiomis šalčiui ir gerai auga 4–7 klimato zonose. Gali nedengiamos augti visoje Lietuvos teritorijoje. Gluosnialapės magnolijos Lenkijoje ir Švedijoje auga 6 klimato zonoje, gausiai žydi kas antri, o po labai šaltų žiemų  – kas treti metai.


    Artimiausias Lietuvai tipines lelijažiedes (M. liliiflora) magnolijas teko matyti Pietų Švedijoje ir Danijoje. Mano sodyboje sėklomis padaugintas krūmelis nedengiamas gerai auga nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Pirmuosius septynerius metus kasmet labai stipriai apšaldavo.


    Šalia auganti to paties amžiaus Sulanžo magnolija lelijažiedę labai stipriai praaugo, jau keli metai žydi ir stipriai pastarąją stelbia. Kai kurios veislės Sulanžo magnolijų beveik visai atsparios visoje Lietuvoje, o nemažai jų gerai atrodo peržiemojusios pridengtos tik eglišakėmis. Po Sulanžo magnolijos šakomis atsidūrusi lelijažiedė nuo 2010 metų neapšalo net ir labai šaltomis žiemomis. Per devynerius metus išaugo vos 1 metro aukščio.


    Dėl menko atsparumo šalčiui tipines lelijažiedes magnolijas vargu ar verta plačiau auginti. Europoje labai populiari dažnai į Lietuvą atvežama veislė ‘Nigra‘ gali augti ir žydėti pajūryje, o kruopščiai žiemai uždengiama – ir Vidurio Lietuvoje. Anksčiau maniau, kad Rytų Lietuvoje, 4 klimato zonoje, gerai parinktose vietose ir dengiama ji galėtų augti, bet vargu ar gausiai ir gražiai žydėtų. Tačiau  pastebėjau, kad augalai, prieš 10 metų galėję augti tik pajūryje, dabar puikiausiai žydi apie Kauną ir apšąla tik labai šaltomis žiemomis. Taigi ir ‘Nigra‘ po dabartinių žiemų gali žydėti ir Vilniaus apylinkėse.


    Ziboldo magnolijų, skirtingai nei daugumos kitų rūšių, žiediniai pumpurai  formuojasi ne rudenį, o  vasaros pradžioje ant augančių ūglių, todėl augalas žydi vasaros viduryje ir žiedų būna kur kas mažiau, bet žydi daug ilgiau ir dar rugpjūtį galima išvysti gražiai žydinčių krūmų. Žiedai balti, ant ilgų kotelių, todėl nusvirę, puodelio formos. Šias magnolijas siūloma auginti 6–8 klimato zonose, taigi bent Lietuvos pajūryje jos augs puikiai. Mano Kauno rajone augintos ssp. japonica ir ssp. sieboldii nuo vėjų apsaugotoje vietoje nedengiamos augo, žydėjo ir derėjo, bet 2011–2012 metais, kai šalia esantis termometras parodė -35°C, abi iššalo.


    Ūkininkas Donatas VENCKEVIČIUS: „Laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.“


    „Bendradarbiaudami su Vokietijos, Olandijos, Lenkijos augintojais Juragiuose testuojame, auginame ir dauginame daugiau nei 30 veislių magnolijų. Daugelis peržiemojo šaltas pastarąsias žiemas, todėl laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.


    Svarbu nepadaryti klaidų įsigyjant, sodinant ir prižiūrint. Viena didžiausių klaidų yra ta, kad žmonės taupydami įsigyja per jauną augalą, tikrą rykštelę, kurią žiemai reikėtų uždengti visą. Geriausia aprišti storu šiaudų sluoksniu, o polietileno plėvele dengti visiškai netinka. Neuždengtas augalas beveik garantuotai nušals.


    Įsigijus didesnį, bent 5–6 metų amžiaus augalą, žiemai tereikia pridengti šaknis. Tą reikia daryti ir dideliems augalams, nes taip gerokai padidėja galimybės išgyventi mūsiškę žiemą. Ypač tokią, kai nėra sniego arba jo mažai. Dengti geriausia spygliuočių šakomis, 30 cm storiu, arba apipilti 20 cm storio pjuvenų ar durpių sluoksniu.


    Antra didelė ir dažna klaida – vietos parinkimas. Labai pavojinga pasodinti magnoliją skersvėjyje. Būtinai reikia saulės, nes jei jos trūksta, augalas augins gražią lapiją, bet nežydės.


    Svarbu ir tinkamai pasodinti. Magnolijos mėgsta derlingą, pralaidų, kiek drėgnesnį humusingą dirvožemį. Jį reikėtų lengvai parūgštinti įterpiant natūralių durpių. Sodinant patartume ypatingą dėmesį atkreipti į šaknis, nes jos mėsingos ir trapios. Duobę dera paruošti bent 80 cm pločio ir 70 cm gylio, į dugną  pripilti lengvo derlingo dirvožemio ir įstatyti magnolijos krūmą. Jį apiberti derlingu dirvožemiu ir gausiai palieti.


    Dar viena klaida – nepakankamas laistymas, ypač pirmaisiais metais. Dirva apie krūmą turi neperdžiūti, o ypač tai pavojinga intensyvaus augimo metu, birželio–liepos mėn. Todėl jei magnoliją pasisodinome tik šiemet, stebėkime drėgmę.


    Tręšti jas galima pradėti balandį, o baigti liepos viduryje, kitaip ūgliai prieš žiemą nespės sumedėti. Tręšti galima 3–4 kartus per sezoną, kas 2–3 savaites. Labai svarbu, kad trąšų sudėtyje nebūtų kreidos ar kalkių, kurios nurūgština dirvožemį. Nederėtų magnolijų tręšti per karščius.


    Pražūtinga klaida – magnolijų genėjimas. Kovą ir pirmąją balandžio pusę apkarpyti galima nebent nudžiūvusius ar nušalusius šakų galiukus.


    Negalima perkasinėti žemės prie pat magnolijų. Žemę aplink dera mulčiuoti spygliuočių žieve iki 20 cm: parūgštės dirvožemis, mažiau garuos drėgmė ir žels piktžolės.


    Kraštovaizdžio projektuotoja ir agronomė Edita JOKIMČIENĖ: „Magnolijos gražiai atrodo ir po vieną, ir kompozicijose.“


    „Magnolijos – prabangos augalai, todėl jas sodiname matomiausiose vietose. Ir nors žydi jos tik pavasarį, bet žiedai tokie įspūdingi, kad daugelis žmonių šių augalų vis tiek nori. Juolab kad ir nužydėjusi magnolija graži, nes apsipila dideliais vaškiniais lapais, kurių nemeta visą vasarą.


    Krūmines  magnolijų formas: ‘Susan‘ ar ‘Nigra‘, galima komponuoti kompozicijose su kitais dekoratyviniais augalais. Medžius arba didžiuosius krūmus, kurie auga iki 5 m, vertėtų sodinti atskirai pievutėje kaip akcentus arba prie jų derinti nedidelio pavėsio augalus. Aplink galima sodinti daugiametes gėles.


    Žemesnės magnolijos derės augalų kompozicijose, o didelės tinka ir atskirai, ir grupėse. Magnolijų, kaip ir rododendrų, skirtingos rūšys žydi ne kartu, o tarsi viena paskui kitą. Tačiau paprastai jų nesodiname kartu, nes nėra tiek  daug vienos spalvos magnolijų, kurios būtų vienodo aukščio ir derančios žiedų formos. Aš visada sodinu skirtingų spalvų magnolijas viename sklype, nes taip nori ir klientai.


    Magnolijų negalima pirkti iškastų, plikomis šaknimis, nes jos tuomet labai sunkiai prigyja. Augalas turėtų būti užaugintas vazonėlyje. Magnolijoms duobes reikėtų ruošti iš rūgščių durpių, komposto ir trupučio gero juodžemio.


    Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasodintos magnolijos nežydi vienus, dvejus ir dar daugiau metų. Jas reikėtų tręšti specialiomis joms skirtomis trąšomis, nors iš bėdos tiks ir skirtosios rododendrams.


    Projektuojant sklypą magnolijoms reikėtų parinkti šiltą, saulėtą, apsaugotą nuo didelių vėjų vietą, nors mano šampaninė magnolija jau 12 metų auga ant kalno, gairinama nuo laukų atklystančių vėjų. Magnolijoms visiškai netinka šiaurinė pusė ir labai šlapios vietos.


    Įsigijus magnolijų reikia apsiginkluoti kantrybe, nors ir nupirktos jau žydinčios, nuostabusis žydėjimas prasideda tik tuomet, kai augalas sulaukia tam tikros brandos.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 8, 2014 m. balandžio 16 – gegužės 6 d.

  • Išpardavimas!

    Įrėmintos lysvės privalumai


    Pernai labai plačiai rašėme apie įrėmintos lysvės įrengimą, tačiau šiemet ši tema ir vėl itin domina mūsų skaitytojus, mat įrėmintos tvarkingos lysvės labai populiarėja. Priminsime pagrindinius aspektus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį kuriant tokią lysvę. Įrėmintą lysvę  patogiau prižiūrėti, nereikia lenktis, dygsta mažiau piktžolių. Tačiau žemė pakeltoje lysvėje išdžiūsta greičiau negu paprastame darže. Todėl vasarą reikės nuolat stebėti žemės drėgnumą ir laiku palaistyti arba mulčiuoti tarpus tarp augalų.

    Plačiau...

    *Prieš rinkdami vietą tokiai lysvei, pažvelkime į saulę, apsidairykime ir nustatykime pasaulio šalių kryptis. Geriausias variantas atviroje vietoje esančios lysvės galus orientuoti pietų–šiaurės kryptimi. Tuomet mūsų auginamus augaliukus vienodžiau apšvies saulė. Kitas variantas – įrėmintą lysvę įkurdinti kur nors prie pietinės pastato sienos, priglaudus šoną. Tokios lysvės privalumas bus šiltesnis mikroklimatas, nes per dieną įšilęs pastatas spinduliuos šilumą ir naktį. Vadinasi, galėsime auginti labiau šilumą mėgstančias daržoves. Jeigu lysvė plati, patartina ir iš pastato pusės palikti tarpą praeiti, nes visai priglaudus bus sunku tą šoną pasiekti.


    *Lysvės kraštus apsaugokime nuo drėgmės. Iš vidinės rėmo pusės praverstų uždėti polietileno plėvelės ar kitos drėgmei nelaidžios medžiagos. Ant dugno plėvelės kloti nereikia, ji tik sulaikytų vandens perteklių. Bet verta ištiesti tvirtą tinklelį nuo kurmių. Lysvėje bus derlinga žemė, vadinasi, joje atsiras ir sliekų, kitų smulkiųjų dirvožemio gyventojų. Visa tai – kurmių maistas. Į lysvę įnikę kurmiai, taip pat kaip ir lauko pelės, pelėnai, sukeltų daug nepatogumų – jie išrausia urvų, iškilnoja žemę ir t.t.


    OLYMPUS DIGITAL CAMERA*Lysvę pripilkime daržo žemės, per pusę sumaišytos su perpuvusiu kompostu. Kitas variantas – nukaskime dalį grunto po lysve (sakykime, apie 20 cm) ir tą vietą užpildykime įvairiomis organinėmis laikui bėgant suyrančiomis medžiagomis: šakelėmis, lapais, šiaudais ir pan. Organiką reikėtų sluoksniuoti su dirva, kad viskas geriau pūtų. Labai naudinga uždėti mėšlo. Šis mišinys pamažu mineralizuosis: išskirs šilumą, ji šildys mūsų lysvę ir augančias daržoves. Ant tokio mišinio, kaip ir įprasta, pilame daržo žemę su perpuvusiu kompostu. Reikia prisiminti, kad organinėms atliekoms suirus, lysvės žemės šiek tiek nuslūgs. Taigi vėliau reikės jas papildyti. Bet to prireiks tik kitais metais prieš sėją.


    *Sėjomainos lysvėje galima ir nepaisyti, nes žemę joje bet kada galima atnaujinti kompostu, o štai į geros daržovių kaimynystės principus vertėtų. Tai duoda naudos. Pavyzdžiui, sveikesni ridikėliai užauga greta agurkų, pupelių, salotų, morkų, žirnių. O ridikėliai nuo kai kurių kenkėjų apsaugos agurkus. O štai nuo kai kurių grybinių ligų juos apsaugos svogūnai, česnakai. Morkas nuo muselių padeda apsaugoti šalia augantys svogūnai, salotos, prieskoniniai augalai. Salotoms patinka agurkų, morkų, svogūnų, ridikėlių kaimynystė, bet nepatinka petražolių ir žirnių draugija. Burokėliai mėgsta pupelių, svogūnų, kopūstų draugiją, bet jiems netinka česnakai, špinatai. Svogūnų nereikėtų auginti prie žirnių, pupelių. O šioms nuo ligų padės apsisaugoti česnakai. Porams tinka salotų, morkų, salierų, pupelių draugija. Pomidorai gerai „sutaria“ su salierais, morkomis, kopūstais, o jiems blogesni kaimynai būtų ridikėliai, žirniai, pankoliai, pupos.


    *Daržoves sėti ir sodinti eilutėmis galima išilgai lysvės arba skersai. Trečias variantas – eilučių per daug nepaisyti ir kurti laisvos improvizacijos menišką daržą, kuriame derinsime ir naudą, ir grožį, pasirinkdami įdomesnių veislių, spalvų daržoves. Tokį daržų lysvėje variantą renkasi mėgstantieji gamtos natūralumą, dabar madingą Vakaruose.


    *Jeigu lysvė pastatyta šonu prie pastato sienos, vienas įdomesnių variantų būtų toks: eilutėje prie pastato sienos sodiname kokius nors aukštyn besivyniojančius augalus (tai gali būti vijoklinės pupelės, daržo žirniai, agurkai ir pan.). Toliau eilutėse kito lysvės krašto link sėjame ar sodiname daržoves pagal aukštį, nuo aukščiausių iki žemiausių.


    *Atviroje vietoje įrengtoje lysvėje patogiausias variantas, ko gero, bus daržoves auginti eilutėmis skersai lysvės. Pagal norą sėjama po kelias eilutes įvairių daržovių, sodinama daigų. Tarpai tarp eilučių parenkami atsižvelgiant į daržovių rūšį. Jeigu auginami ridikėliai, salotos, krapai, svogūnai, tarp eilučių užtenka keliolikos centimetrų tarpo. Vešlesnėms daržovėms paliekami didesni atstumai.


    *Auginti daugiamečius augalus pakeltoje lysvėje gana rizikinga, nes joje šalčiau nei žemėje ir augalai gali iššalti. Jei bandysite,tai patartina prieš žiemą augalus ir lysvės šonus bei galus papildomai pridengti eglišakėmis, durpėmis, sausais lapais ir panašiomis orui laidžiomis medžiagomis. Ar jautresni augalai atlaikys žiemos speigus, labai priklausys nuo lysvės vietos, t.y. nuo jos mikroklimato.


    *Į lysvę ankstyvąsias šalnų nebijančias daržoves galima sėti vos baigiasi šalčiai ir naktimis laikosi pliusinė temperatūra. Ankstyvam derliui pasėkime po eilutę ar dvi ankstyvųjų veislių ridikėlių, krapų, gražgarsčių (rukolų), paprastų  ankstyvųjų salotų. Galima pasodinti eilutę svogūnų galvučių laiškams. Jeigu norime morkų, sėkime ankstyvųjų veislių. Viską uždenkime agroplėvele, o ant jos pravers dar ir polietileno plėvelė. Daržovės sudygs greičiau, jeigu lysvė, kaip minėta, bus įrengta dugne įdėjus mėšlo ir organinių atliekų, kurios pamažu išskirs šilumą. Plėvele verta uždengti visą lysvę: ir jos viršų, ir šonus iki žemės.


    *Kitos daržovės lysvėje sėjamos ar daigai sodinami kaip ir įprastame darže, kai nebėra šalčių, o žemė pakankamai įšilusi. Dar kartą galima pasėti salotų, krapų, ridikėlių. Jie užaugs tuomet, kai jau būsime suvalgę ankstyvuosius.


    *Lysvėje naudingiausia auginti trumpesnės vegetacijos daržoves. Geriausia rinktis ankstyvas veisles. Be minėtų daržovių, tiktų šparaginės pupelės, lapiniai burokėliai (mangoldai), cukinijos, lapiniai salierai, vasariniai ridikai, petražolės, špinatai, galbūt porai, brokoliai, žiediniai kopūstai, burokėliai. Vargu, ar verta lysvėje auginti gūžinius kopūstus, šakninius salierus, vėlyvąsias morkas. Visą vasarą užims vietą, o derlius bus tik vėlai rudenį.


    *Norint ankstyvesnio agurkų, pomidorų, paprikų, cukinijų, brokolių, salierų, žiedinių kopūstų, patisonų, porų derliaus, į lysvę reikėtų sodinti jų daigus. Pomidorų ir agurkų daigai gali būti sodinami jau gerokai paauginti, kai matyti pirmieji žiedai.


    *Kol daržovės mažos, užtenka plono (kelių cm) žolės sluoksnelio, o paaugusioms galima ir storesnį (10–15 cm). Mulčiuoti reikės nuolat, kai matysime, kad uždėtoji žolė baigia suirti. Mulčias apsaugo lysvę nuo drėgmės garavimo. Todėl ją laistyti reikės rečiau. O gali ir visai nereikėti, jeigu užteks lietaus.


    *Nebijantiesiems trupučio chemijos galima patarti daržą lysvėje vieną kitą kartą patręšti ir mineralinėmis trąšomis. Geriausia į dirvą prieš sėją išberti kokybiškų, būtent daržovėms skirtų kompleksinių trąšų, turinčių ne tik pagrindinių maisto medžiagų, bet ir svarbiausių mikroelementų. Pigių trąšų lysvės daržui berti nederėtų. Geriau įsigyti brangesnių, bet tikrai vertingų, kurios atsipirks gausesniu derliumi. Vasarą, kai daržovės jau paaugusios, jeigu matyti, kad joms trūksta maisto, labiausiai tiks skystosios kompleksinės trąšos, pilamos į laistomą vandenį.


    Papildoma „Rasų“ informacija:


    Prieskoninių augalų pasaulis dabar toks įvairus, toks platus, kad išsirinkti, ką auginti, labai nelengva, tad nuspręskime, kokių labiausiai prieskonių norėtumėme, tuos ir auginkime. Prieskoninių augalų daug nereikia, lysvėje užtektų kiekvieno norimo po vieną kitą krūmelį. Vienmečius prieskoninius augalus galima auginti bet kurioje lysvės vietoje, o daugiamečiams, augantiems ne vieną sezoną, reikėtų parinkti „stacionarią“ vietą, kuri nekliūtų sėjant ir sodinant kitas daržoves. Gali būti lysvės galai, pakraščiai arba vidurys, nelygu prieskonių aukštis.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 7, 2014 m. balandžio 2-15 d.

  • Išpardavimas!

    Nuosavo trąšų fabrikėlio darbštuoliai


    Rimgailė VALIENĖ

    Skaičiuojama, kad kiekviena statistinė keturių asmenų šeima kasdien išmeta 1/4 kg maisto atliekų. Taigi per metus susidaro beveik 100 kg. Jeigu pridėsime įvairias kitas namuose, sodyboje susikaupiančias organines atliekas, gausime dar didesnius skaičius. Visa tai dažniausiai išmetame į šiukšlyną. O visai be reikalo! Visas susikaupusias organines atliekas galima panaudoti. Taigi, jei dar to nepadarėme, siūlome įsirengti nuosavą trąšų fabrikėlį namuose! Ką laimėsime? Turėsime efektyvių ir pigių organinių trąšų, kuriomis tręšiami augalai stebins grožiu ir, žinoma, puikiu derliumi, nebus rūpesčių, kur padėti atliekas, o kaimynams tapsime šiuolaikiškų ir ekologiškai mąstančių žmonių pavyzdžiu.

    Plačiau...

    Kas gamina tokias trąšas?
    Paprastai pasakius – organiką perdirba sliekai. Jie yra pačios gamtos sukurti biologiniai „fabrikai“, kurie Žemėje gyvena milijonus metų ir atlieka mums ne visuomet matomą, bet labai naudingą darbą – valo žemę nuo organinių atliekų.
    Turbūt nustebsime sužinoję, kad biologai pasaulyje suskaičiuoja net 3 tūkst. įvairių sliekų arba oligochetų rūšių (oligochaeta – mažašerės žieduotosios kirmėlės). Žmogus sliekininkystei, kitaip pasakius, vermikultūrai, pritaikė tik 12–15 sliekų rūšių. Vidutinio klimato šalyse pasitelkti mėšliniai arba kompostiniai sliekai (Eisenia fetida) ir jų porūšiai E. f. fetida, E. f. andrei, didieji (Lumbricus terrestris) ir pieviniai (L. rubellus), sliekai, venecijietiškosios dendrobenos (Dendrobaena veneta). Karšto klimato šalyse paplitusios atogrąžų sliekų rūšys.
    Taigi universali sliekų rūšis, kurią žmonės naudoja įvairiausiems tikslams, o dažniausiai vermikomposto, arba biohumuso, gamybai, yra kompostiniai sliekai. 1959 m. JAV, Kalifornijoje, buvo išvesti hibridiniai sliekai, galintys gyventi, daugintis pramoninėmis sąlygomis ir išskiriantys daug humuso. Nuo to laiko kompostinius sliekus imta vadinti Kalifornijos sliekais. Jie lengvai prisitaiko prie įvairiausių organinių atliekų rūšių, sparčiai auga, todėl sliekininkystėje jiems teikiama pirmenybė. Labai svarbu ir tai, kad ši sliekų rūšis išskiria lipazę – fermentus, skaidančius riebalus, o tai aktualu perdirbant maisto atliekas. Šie sliekai gyvena iki 16 metų. Jie 10 kartų vislesni už paprastus.
     
    Kuo ypatingas vermikompostas?
    Tie, kas mokykloje pavyzdingai mokėsi biologijos, tikriausiai žino, kad organines atliekas skaido ir įvairiausi mikroorganizmai. Taigi ir be sliekų organika pūva. Kompostuoti organines atliekas galime ir be sliekų. Tačiau tokiu būdu gautas kompostas neprilygsta tam, kurį pagamina sliekai. Mokslininkai, tiriantys sliekininkystę, teigia, kad vermikompostas susidaro „bendradarbiaujant“ sliekams ir mikroorganizmams. Jie kartu pagamina stabilizuotas, kitaip tariant, nekintančias organines trąšas, kuriose yra ne tik daug humuso (puvenų), bet ir gausybė įvairiausių biologiškai aktyvių mikroorganizmų, fermentų. Vermikompostą dėl jo ypatingos struktūros patogu naudoti, jis gali sugerti ir išlaikyti daug drėgmės. Šis sliekų „fabriko“ produktas taip pat turi augalams svarbių makro- ir mikroelementų, kuriuos jie gali įsisavinti. Vermikomposte yra ir natūralių hormonų bei huminių medžiagų, reguliuojančių augalų augimą, gerinančių prigijimą, greitinančių sėklų dygimą. Be to, kitaip nei įprastame komposte, vermikomposte yra antibakterinių ir antigrybelinių peptidų bei minėtus mikroorganizmus atbaidančių medžiagų.
    Trumpai tariant, vermikompostas yra visai kitokia trąša nei paprastas kompostas ar mėšlas. Sliekų prarytos augalinės, mikrobinės ir gyvulinės organinės medžiagos jų virškinimo trakte tarsi biologiniame reaktoriuje virsta daugeliu fiziologiškai aktyvių medžiagų. Žmogui telieka nesudėtinga užduotis – šią gamtos technologiją pritaikyti įvairiems naudingiems tikslams.
     
    Ko reikia nedideliam trąšų „cecheliui“ namuose?
    img_7512Nuo teorijos pereikime prie praktikos! Įvairiose pasaulio šalyse veikia firmos, ūkiai, kuriuose vermikompostas gaminamas pramoniniu būdu. Teigiama, kad tai pelningas verslas, nes šis produktas, kaip ir visa, kas natūralu, ekologiška, – brangus. Yra tokių įmonių ir Lietuvoje.
    O mes, kaip ir tarėme, įkurkime nuosavą vertingų trąšų fabrikėlį. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus sako, kad kompostinių sliekų auginimas privačiuose soduose, sodybose gana populiarus. Žmonės iš didesnių sliekininkystės ūkių (anksčiau veikė ir internetinė prekyba) įsigyja po 1–2 kg sliekų, kurie vėliau patys veisiasi ir dauginasi kompostinėje ar tiesiog komposto krūvoje. Pasak G. Šimkaus, namų sąlygomis paprastai nesiekiama gaminti pramoninio lygio biohumusą, tikslas šiek tiek kitoks – greičiau ir kokybiškiau kompostuoti susikaupiančias organines atliekas. Aišku, kartu gauname ir vertingų trąšų.


    Jeigu norime viską atlikti nepriekaištingai, mūsų trąšų fabrikėliui įkurti reikės:
    –       vermikomposto talpyklos;
    –       kompostinių sliekų;
    –       substrato sliekams su pašaro atsarga savaitei;
    –       vandens;
    –       daržovių, vaisių ir kitų augalinių atliekų iš virtuvės, sodo sklypo ir pan.


    Daugelis sodininkų ir daržininkų šiltuoju metų laiku sodo ir daržo augalines atliekas kompostuoja įprastose krūvose. Vermikomposto talpyklose sliekai visus metus greičiau ir veiksmingiau perdirba įvairias organines atliekas. Paprasčiausia vermikomposto talpykla gali būti medinė ar plastikinė dėžė, kurios ilgis ir plotis – 30 cm ir 60 cm, o aukštis – 20 cm. Joje kasdien įmanoma perdirbti iki 0,5 kg atliekų (tai maždaug dviejų šeimų, kurias sudaro 3–4 asmenys, virtuvės atliekos). Beje, galima įsigyti ir specialią kompostinę su stalčiumi apačioje, kas labai patogu. Iš pradžių reikėtų turėti bent 0,5 kg kompostinių sliekų (1000–2000). Vasarą dėžę su sliekais galima laikyti lauke ar net balkone. Ji turi būti pastatyta šešėlyje arba nuo tiesioginių saulės spindulių uždengta dangčiu. Žiemą vermikomposto talpykla, jei norima perdirbti atliekas visus metus, turi būti laikoma patalpoje, kurioje nebūna šalčio, pavyzdžiui, rūsyje.


    Tinka viskas, kas pūva
    Iš 100 kg organinės medžiagos sliekai pagamina maždaug 60 kg ekologiškų trąšų, kurios yra 15–20 kartų veiksmingesnės už paprastą mėšlą. Panaudojant sliekus biohumusas susidaro 1,5–2 kartus greičiau negu paprastai kompostuojant. Pūvančių organinių medžiagų kvapą sliekai sugeba panaikinti per parą.


    Perdirbti galima praktiškai visas organines atliekas:
    –       gyvulių ir paukščių mėšlą;
    –       žolę, lapus, vaisių, daržovių ir kitas augalines atliekas;
    –       kitas maisto atliekas;
    –       medžio pjuvenas;
    –       popierių ir kartoną;
    –       kitas organines šiukšles.


    Kitaip tariant, sliekams galima duoti viską, kas gamtoje natūraliai supūva. Būtina žinoti, kad mažyčiai sliekai – ne kiaulės ir ne karvės, jie neatsikąs žolės kuokšto ir nepraris lupenų. Tad pirmiausia visas atliekas reikia susmulkinti. Be organinių medžiagų, sliekams reikia ir šiek tiek mineralinių. Todėl naudinga į smulkintos organikos masę įmaišyti gipso, kreidos, dolomito, kiaušinių lukštų (viskas tai taip pat turi būti susmulkinta). Tinka įberti net paprasto dirvožemio.
    Maitindamasis sliekas čiulpia suirusių organinių medžiagų daleles. Per parą suvartoja tiek maisto, kiek sveria pats, – 0,1–4 gramus. Organizmas įsisavina 40 proc. maisto, o 60 proc. perdirba ir išskiria grumstelių, kurie vadinami kaprolitais, pavidalu.


    Optimalios vermikomposto gamybos sąlygos:
    –       substrato temperatūra – 17–28 ºC šilumos;
    –       drėgnumas – 70–85 proc.;
    –       sliekų kiekis substrate – 2000–3000/kv. m;
    –       pH – nuo 6,5 iki 8.


    Taigi į dėžę dedama substrato ir jame apgyvendinami sliekai. Susmulkintas atliekas galima dėti kartą per savaitę. Dėžės turinį reikia palaistyti vandeniu, kad būtų pakankamai drėgna. Dėžei pamažu prisipildžius iki viršaus, ant jos dedama kita dėžė su nauju pašaru sliekams. Jos dugnas turi būti su tinkleliu. Į šią naują dėžę pro tinklelį pamažu iš apatinės peršliauš beveik visi sliekai. Apatinėje dėžėje liks naudoti paruoštas vermikompostas. Prisipildžius antrajai dėžei, ant jos galima dėti trečią ir t.t. Gautas vermikompostas natūraliai padžiovinamas (brandinamas) iki 50–55 proc. drėgnumo ir persijojamas per tinklelį su 3–5 mm akutėmis.
    Praktiškas būdas – daryti pailgą komposto lysvę, o sliekams skirtą pašarą dėti tik į vieną jos galą. Tuomet kitame gale liks naudoti tinkamas kompostas. Iš tokios lysvės sliekus lengva surinkti. Prieš pakratant naują pašaro davinį, nukasamas 5 cm komposto sluoksnis, kuriame būna 50–60 proc. visų sliekų. Po to iškratomas 6–7 cm sluoksnis naujo pašaro, kuris po 7–10 dienų vėl nukasamas. Jame bus 25–35 proc. likusių sliekų. Dar kartą iškratomas 6–7 cm sluoksnis, į kurį po 10 dienų sulenda biohumuse likę sliekai. Taip surenkama 95–97 proc. visų sliekų. Biohumuse pasilieka tik tie, kurie paskutinėmis dienomis išsirito iš kokonų. Jeigu sliekų krūvoje prisiveisia per daug, dalį jų galima tiesiog paleisti į daržo dirvą. Nereikia nė sakyti, kad kompostinius sliekus itin vertina žvejai.
    Jeigu norime sliekus apsaugoti nuo kurmių, lysvės dugne reikia patiesti tinklą smulkiomis akutėmis arba dėti polietileno plėvelę su išbadytomis skylutėmis drėgmės pertekliui išbėgti. Lysvės viršų galima apkloti šiaudais, kad vasarą neperkaistų, neišdžiūtų. Jeigu šiaudų nėra, tiks ir paprasta daržo plėvelė.


    Iš tiesų viskas – dar paprasčiau
    Susipažinus su sliekininkystės pradžiamoksliu, gali atrodyti, kad ši veikla gana sudėtinga, kad reikės nemažai darbo. Iš tiesų viską galima daryti dar paprasčiau. Juk namų fabrikėlio tikslas nėra komercinis, mes nesiekiame pagaminti ir brangiai parduoti didelius kiekius biohumuso. Mums svarbiausia – prasmingai panaudoti namuose ir sode susidarančią organiką. O tą galime padaryti nesunkiai. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus pasakoja, kad komposto su jame apgyvendintais sliekais krūvą turi ir savo namuose. Į ją keliauja visos organinės atliekos iš virtuvės ir sodo. Aišku, vasarą daugiausiai ten dedama nupjauta vejos žolė.
    „Jeigu norime gauti kokybiško komposto, reikia į krūvą nuolat dėti 5–10 cm organikos. Mes dedame praktiškai viską, kas susidaro namuose ir sode. Nors teigiama, kad atliekas pirmiausia reikėtų kompostuoti atskirai, smulkinti. To nedarome. Sliekai pamažu „suvalgo“ tai, kas uždėta. Tuomet vėl dedama naujo pašaro. Galima viską pamaišyti. Svarbu, kad sliekai gautų oro, kad pakaktų drėgmės. Aišku, dėti vien žolę nėra gerai. Turėtų būti įvairi organika“, – sako G. Šimkus. Gautą perdirbtą kompostą jis naudoja daržui tręšti. Tiesa, tokiame komposte lieka neperdirbtų sėklų, nes sliekai jų neįveikia. Todėl darže jos gali pradėti dygti. Norint, kad sėklų neliktų, pirmiausia reikėtų atliekas su jomis kompostuoti be sliekų, kad krūva perkaistų ir sėklos suirtų.
    Sliekininkystės teorija teigia, kad lauke kompostinių sliekų per žiemą negalima laikyti, nes jiems per šalta. Pasak G. Šimkaus, jeigu komposto krūva gana stora, dalis sliekų, sulindę giliau, ten, kur nepasiekia įšalas, peržiemoja. „Mano komposto duobės iškastos 70 cm gylio, žiemą sliekai jose išgyvena iki pavasario. Tiesa, kadangi jos nėra izoliuotos nuo aplinkos, dalį sliekų išgaudo kurmiai, tačiau tikrai ne visus. Sliekai labai vislūs, jeigu sąlygos jiems gyventi palankios, veisiasi greitai. Kurmiai, net ir per daug neizoliuojant nuo jų komposto krūvos, visų sliekų tikrai nesunaikina“, – pasakoja G. Šimkus.


    Tręšimas vermikompostu
    Vermikomposto efektyvumą pasaulio šalių mokslininkai yra įrodę ne vieno bandymo rezultatais. Be to, dar reikia pridurti, kad jis labai naudingas ne tik patiems augalams, bet ir dirvai, nes pagerina jos struktūrą, palaiko vandens režimą, mažina eroziją ir pan. Tona vermikomposto atstoja 10–15 t mėšlo. Labai svarbu yra tai, kad biohumuse esanti itin gausi mikroflora atkuria dirvos gyvybingumą. Juk negyvoje dirvoje augalai negali augti. Šios trąšos rūgštumas artimas neutraliam pH 6,5–7,2. Ji bekvapė, dirvoje išlieka aktyvi trejus metus.
    Šia puikia trąša galima tręšti visus lauko, sodo, daržo augalus, gėles. Skaičiuojama, kad ji derlių padidina 20–50 proc. ir net daugiau.


    Kiek berti: javams, bulvėms – 2–3 t/ha, daržovėms lysvėse 0,3–1 kg/kv. m, daržovių daigams – 1–2 šaukštai augalui, gėlėms – 2–6 šaukštai augalui, medžiams ir krūmams ar vejoms – 0,3–3 kg/kv. m.
    Tręšti naudojamas ne tik pats vermikompostas, bet ir jo ištraukos, t.y. skysti preparatai. Jie vadinami humatais ir pan. Beje, dabar sodo ir daržo reikmenų parduotuvės taip pat yra prekiaujama įvairiomis skystomis organinėmis trąšomis ar kitais panašiais preparatais, kurie pagaminti būtent iš vermikomposto. Prieš kelerius metus Lietuvoje lankęsis sliekininkystę daugelį metų tyrinėjantis prof. Igoris Titovas sakė, kad skystų trąšų iš vermikomposto galima pasigaminti ir patiems. Vienas būdų – šio komposto sluoksnį perpilti vandeniu. Kitas – vermikomposto įdėti į vandenį ir palaikyti 1–7 dienas. Paprastai 1 daliai vermikomposto pilama 10 dalių vandens. Skystais preparatais laistomi ar purškiami augalai bus ne tik patręšti, bet ir apsaugoti nuo kenkėjų bei ligų.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 6, 2014 m. kovo 19 – balandžio 1 d.

  • Išpardavimas!

    Sveiki augalai – sveikas sodas


    Rūta ANTANAITIENĖ

    Norime sveiko sodo – pirkime sveiką augalą. Taigi, šį kartą apie augalų sveikatą. Ir pradėsime nuo klausimo, kas ta sveika sodo augalų dauginamoji medžiaga? Atsakymas lyg ir aiškus: ji padauginta vegetatyviniu būdu, išauginta pagal bendrai pripažintus metodus, išlaikiusi veislės tapatumą ir patikrinta nuo visų žinomų virusinių ir bakterinių patogenų. Viskas paprasta? Ne visai. Apie tai ir kalbamės su Ingrida MAŽEIKIENE, LAMMC SDI Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja.

    Plačiau...

    Kas pirmieji Europoje rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius?
    Europoje sodo augalų virusologija pradėta domėtis praėjusio šimtmečio viduryje. Nustatyti virusai, rikecijos, fitoplazmos ir viroidai yra patys mažiausi patogenai, kurie, patekę į augalus, išplinta jų ląstelėse ir sukelia ligas. Olandai, Europos pramoninės sodininkystės pradininkai ir novatoriai, jau nuo 1974-ųjų pradėjo ilgalaikę devirusuotų sodų stebėseną ir rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius. 1951 m. Europos Sąjungoje įkurta Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO). Veiklos pradžioje ji reglamentavo augalų ligų ir kenkėjų prevenciją, o nuo 1981 m. ypatingas dėmesys pradėtas skirti augalų devirusavimo ir sveikos dauginamosios medžiagos kūrimui.
    Šiuo metu visose Europos Sąjungos šalyse veikia mažesni ar didesni sveikos sodo augalų dauginamosios medžiagos kūrimo ir platinimo centrai.
    Pagal kokius standartus į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota?
    Į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota pagal Lietuvoje patvirtintas taisykles ir su Europos Sąjungos direktyvomis suderintus sodo augalų dauginimo reikalavimus (LR žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D–480, 2005 m. spalio 12 d.). Sertifikuojama superelitinė ir elitinė dauginamoji medžiaga, gauta iš pradinės dauginamosios medžiagos, paruoštos pagal Europos augalų apsaugos organizacijos (EPPO) standartus.
    Kokia sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schema?
    Išaugusi konkurencija ir didesni kokybės reikalavimai sumažino nesertifikuotos sodinamosios medžiagos paklausą Europos rinkoje. Todėl visos sukurtos naujos sodo augalų veislės ir vegetatyviniai poskiepiai kuo greičiau įtraukiami į sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schemą, siekiant užauginti aukščiausios kategorijos pradinę dauginamąją medžiagą, kuri naudojama sertifikuotoms superelitinėms motininėms plantacijoms įveisti.
    O kaip dėl nesertifikuotos sodinamosios medžiagos?
    Į rinką patenkanti CAC (Conformitas Agraria Communitatis) kategorijos nesertifikuota arba sodinamoji medžiaga, kurios kilmė ir virusologinė būklė nenustatyta, gali būti infekuota virusiniais ar bakteriniais patogenais. Jaunuose sodo augaluose virusinių ligų simptomai dažnai būna silpnai išreikšti ir nepastebimi. Tačiau vėliau virusinės ligos daro didelę ekonominę žalą vaismedžių ir uogynų plantacijoms.
    Kokį vaidmenį atlieka LAMMC SDI?
    Lietuvai įstojus į ES sodininkystė tapo prioritetine žemės ūkio šaka. Valstybės politika skatino verslinių sodų ir uogynų plėtrą, teikdama paramą jiems įveisti iš labai kokybiškos sodinamosios medžiagos. 1995 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (dabar LAMMC) įkurtas sveikos pradinės sodo augalų dauginamosios medžiagos palaikymo ir dauginimo centras, glaudžiai bendradarbiaujantis su Valstybine augalininkystės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos. Institute atliekamus darbus iš dalies finansuoja Žemės ūkio ministerija. Pirmąją pradinę sodo augalų dauginamąją medžiagą parsivežėme iš Olandijos. Nuo tada vykdome sodo augalų aukščiausios kategorijos pradinės sodinamosios medžiagos palaikymą, retestavimą ir dauginimą. Pradinė dauginamoji medžiaga – paimta nuo atrinktojo augalo ir vegetatyviniu būdu padauginta, išauginta pagal bendrai pripažintą metodiką, išlaikant veislės tapatumą, bei yra laikoma izoliuotomis nuo kenkėjų sąlygomis. Kasmet institute atnaujiname, palaikome ir pakartotinai testuojame sodo augalų pradinės dauginamosios medžiagos veislių ir poskiepių kolekciją. Patys ruošiame sertifikuoti ūkiniu požiūriu vertingų sodo augalų pradinę dauginamąją medžiagą. Atliekame sodo augalų veislių ir poskiepių pradinės dauginamosios medžiagos dauginimą laboratorijoje ir šiltnamyje. Vykdome Lietuvos sodų virusologinės būklės stebėseną.
    Kaip plačiau apibūdintumėte virusologinės būklės stebėseną?
    Tai sodo augalų tikrinimas nuo visų žinomų virusinių patogenų ir bakterinių ligų. Virusologinę ir bakterinę diagnostiką institute atliekame biologinių indikatorių, imunofermentiniais ir biologiniais molekuliniais metodais. Pastaraisiais metais sukurti nauji pažangūs diagnostikos metodai, padedantys aptikti vis naujus virusinių ligų sukėlėjus, kurie dėl savitos genetinės struktūros aktyviai ieško naujų prisitaikymo galimybių.
    Kiek laiko praeina nuo atrinkto sodo augalo iki sertifikuotos dauginamosios medžiagos patekimo į rinką?
    Maždaug 10–15 metų. Šią schemą sudaro tokie darbo etapai: augalo atrinkimas, termoterapija, devirusavimas in vitro (mėgintuvėliuose) ir diagnostika (4–5 m.); dauginamosios medžiagos tipingumo įvertinimas (1–2 m.); diagnostika sumedėjusiais biotesteriais, tyrimai dėl virusinių patogenų, pažeidžiančių vaisius (2–3 m.); superelitinių ūglių auginimas ant sertifikuotų motininių medžių (1–2 m.); elitinių medžių ūglių auginimas (1–2 m.); sertifikuoti vaismedžiai ruošiami parduoti (1–2 metai). Visiems šiems darbams įgyvendinti reikalinga nemenka struktūrinė bazė, t.y. laboratorinė diagnostinė įranga, kultivavimo kameros, šiltnamiai, biotesterių sodai ir kt.
    Natūralu, jog tokia devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė?
    Aišku, dėl didelių minėtų darbo sąnaudų ir reikalingos bazės, tad devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė. Taip paruošta pradinė dauginamoji medžiaga naudojama sertifikuotiems superelitiniams medelynams įveisti ir elitinei dauginamajai medžiagai, tinkančiai sertifikuotiems pramoniniams sodams įveisti, išauginti. Tie, kas žino ir įvertina virusų daromą žalą, ekonomine sveikos sodinamosios medžiagos nauda neabejoja.
    Koks virusinių ligų poveikis sodo augalams?
    Pasaulyje atlikti ilgalaikiai  tyrimai parodė, kad infekuotame virusais ‘Golden Delicious‘ veislės obelų sode (2300 vaismedžių/ha) per sezoną yra patirtas apie 7,8 t derliaus nuostolis. Panašūs derliaus nuostoliai nustatyti ir kituose obelų bei kriaušių veislių soduose. Kaulavaisių soduose derliaus nuostoliai dėl skirtingų virusinių ligų svyruoja nuo 25 proc. iki visiško sodo sunykimo, esant slyvų raupų viruso infekcijai (karantininis ES). Avietynuose derliaus nuostoliai siekia nuo 33 iki 72 proc. nelygu veislė ir virusas, o braškynuose nuo 25 proc. iki uogyno sunykimo.
    Virusinių ligų žala įvardijama tiesiogiai ir netiesiogiai. Augintojai mato nuostolius tiesiogiai, kai dėl virusinių ligų simptomatikos produkcija netenka išorinės kokybės, t.y. dėl įvairių dėmių ar deformacijų. Tokia „sugadintos“ prekinės išvaizdos produkcija tampa nepatraukli vartotojui, krinta jos kaina. Kitas žalingas virusinių ligų poveikis yra vidiniai derliaus pokyčiai. Produkcijos biocheminės sudėties pakitimai menkina maistinę vertę ir perdirbimo savybes. Pakinta virusais pažeistų produktų spalva ir skonis. Derlius prasčiau laikosi, sutrumpėja jo realizacijos laikas. Daugelis virusinių ligų lemia augalo ar jo dalių smulkėjimą, todėl derlingumas mažėja dėl svorio nuostolių. Netiesioginę virusų daromą žalą pajuntame per papildomas išlaidas produkcijai gauti. Kadangi virusais infekuoti augalai tampa mažiau atsparūs aplinkai (kitiems ligų sukėlėjams ir nepalankioms oro sąlygoms), jiems reikės daugiau išlaidų priežiūrai. Nors vadinamųjų latentinių virusų daroma žala sėklavaisiams ir nėra akivaizdžiai matoma, tačiau jie gali būti virusinės infekcijos šaltinis šalia augantiems jautresniems sodo ar daržo augalams. Netiesioginiams nuostoliams priskiriame ir mokesčius valstybinėms struktūroms, kurios rūpinasi nesertifikuotų augalų ir produkcijos saugumu bei sveikumu.
    Ar atskirose sodo augalų grupėse vyrauja tokie patys virusiniai patogenai?
    Sodo augalus infekuoja apie 40 virusinių patogenų. Jie yra skirtingi savo struktūra ir prisitaikę parazituoti gyvo augalo audiniuose. Svarbu žinoti, kad atskirose sodo augalų grupėse vyrauja skirtingai plintantys virusiniai patogenai. Sėklavaisiuose aptinkami tik latentinio pobūdžio virusai, t.y. plintantys tik su sodinamąja medžiaga arba su infekuoto augalo sultimis per mechaninius pažeidimus. Kaulavaisius ir uoginius augalus infekuoja tiek latentinio pobūdžio, tiek biologinių vektorių (nematodų, erkių, vabzdžių) platinami virusai. Dėl šios priežasties ekologines kaulavaisių ir uoginių augalų plantacijas, neinfekuotas virusais, ilgesnį laiką išlaikyti yra sudėtinga. Be intensyvios priežiūros kaulavaisių sodai greitai sunyksta, ypač įvertinant tą faktą, kad sodų užkrėstumas virusais Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra gana didelis. Taip pat šylant klimatui kenkėjų antplūdžiai sezono metu tampa vis intensyvesni, be to, į Lietuvą atkeliauja vis naujos sodo kenkėjų rūšys kartu su virusais. Tarkime, karantinins slyvų raupų virusas „šarka“, kurį perneša amarai, maždaug per 20 metų iš šiltų Europos kraštų (Vengrijos, Italijos) atkeliavo iki mūsų. Taigi atliekant medelynų ir sodų stebėseną, svarbu identifikuoti virusus, ypač tuos, kurie plinta per kenkėjus ir daro tiesioginę ir netiesioginę ekonominę žalą augintojui.
    Kokia virusologinė padėtis Lietuvos soduose?
    Surinkę pavyzdžius iš įvairių sodų Lietuvoje nustatėme, kad infekcijos lygis soduose labai priklausė nuo jų amžiaus ir paskirties. Pasodintuose naujuose versliniuose vaismedžių ir vaiskrūmių soduose bei medelynuose virusinių infekcijų neradome. Tačiau senuose soduose ir sodybose, kur vyrauja 30–120 metų amžiaus, dažnai nežinomos kilmės vaismedžiai, rasta nuo 66 iki 100 proc. virusais infekuotų vaismedžių.
    Kokios virusinių infekcijų išplitimo priežastys senuose soduose?
    Nesertifikuotos sodinamosios medžiagos „kelionė“ iš vieno sodo į kitą (kaimyno obuoliai visada atrodo skanesni) ir nepakankama fitosanitarinė priežiūra lemia virusinių infekcijų išplitimą senuose soduose. Reikia paminėti, kad senos sodininkystės tradicijos ir sodinamosios medžiagos plėtra į Lietuvą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, lėmė didelę genetinę sodo virusų įvairovę šalyje. Soduose aptinkame platų spektrą pasaulyje nustatytų virusų atmainų su naujomis išgyventi reikalingomis mutacijomis.
    Kaip tuomet apsaugoti nuo virusinių ligų savo sodus? Kokios prevencijos priemonės?
    Reikia atminti, kad išskirtinai vegetatyvinis sodo augalų dauginimo būdas, intensyvi agrotechnika, nepakankama grybinių ir bakterinių ligų prevencija, netinkama kova su žalingais kenkėjais – virusinių ligų pernešėjais, sudaro ypač palankias sąlygas virusinėms ligoms plisti. Šiuo metu jokių veiksmingų cheminių apsaugos priemonių nuo virusinių infekcijų nėra, todėl tik įsigyti sveiki sertifikuoti sodo augalai, pasodinti į tinkamai paruoštą dirvą, užtikrins ilgalaikę ekonominę sodo ar uogyno vertę. Tinkamas apsaugos priemonių naudojimas prieš augalų kenkėjus ir ligas sustabdys virusinių ligų pernešėjų migraciją, kartu ir virusinių ligų plitimą. Šios prevencijos priemonės ypač svarbios ilgaamžiams sodo augalams, kurie turi išlaikyti aukštą ekonominį produktyvumą nuo keliolikos iki keliasdešimt metų.
    Prasideda pavasarinės mugės, žmonės renkasi ir perka naujus sodinukus. Į ką atkreipti dėmesį juos renkantis, kad į sodą neparsivežtume ir virusų?
    Pirkdami sodinukus iš sertifikuotų medelynų, visada turime gauti augalų apsaugos tarnybų sveikatingumo garantą, nesvarbu, ar sodinukai išauginti Lietuvoje, ar kitose ES šalyse. Kitais atvejais sodinukų sveikatingumas ir veislės tapatumas yra tik pardavėjo garbės reikalas, o rizika tenka pirkėjui. Kaip jau minėjau, ant jaunų augalų virusinių ligų nepastebėsime. Tačiau net įsigiję sertifikuotus, kokybiškus kaulavaisinius ir uoginius augalus turime juos stebėti. Atkreipkime dėmesį į įvairių augalo dalių – pumpurų, lapų, stiebų ar vaisių deformacijas (susisukę, susitraukę, raukšlėti, dėmėti, sutrūkę ir t.t.), kurių pirmuosius kelis vegetacijos metus nepastebėjome. Juk bėgant metams iš aplinkinių sodų ir laukų virusai kartu su kenkėjais ar žiedadulkėmis atkeliauja į mūsų sodą ar daržą. Dažnai girdime, kaip sodininkai pasigiria pirktais gerais braškių sodinukais. Daugina jų sau ir kaimynams, tačiau augalai vis prastėja, smulkėja ir derlius jau nebūna toks įspūdingas, nepadeda nei naujas atsodinimas, nei papildoma priežiūra. O priežastis paprasta – virusinės ligos, kuriomis augalus užkrėtė erkės, amarai, nematodai, baltasparniai ir kiti kenkėjai, keliaudami nuo vienų augalų ant kitų. Tas pats virusas gali susargdinti visai negiminingus augalus, pagal simptomus ant skirtingų augalų rūšių virusų sukeltos ligos gali pasireikšti skirtingai, o priežastis – tas pats virusas ar jo atmaina. Taigi pasidalydami su kaimynu sodinamąja medžiaga, dažnai darome jam meškos paslaugą. Šiuo atveju tikrai tinka liaudies išmintis, kad šykštus moka du kartus.
    Kaip vertinate vis labiau populiarėjančią internetinę prekybą, leidžiančią parsisiųsti augalų iš viso pasaulio? Ar ji rizikinga?
    Prekiaujant internetu galioja tos pačios taisyklės. Augintojai ir medelynai, parduodantys kokybiškus augalus, teikia ir kokybės sertifikatą. Sertifikuota produkcija, atitinkanti kokybės reikalavimus, žymima toje šalyje reglamentuotais skiriamaisiais ženklais (etikečių spalva, simboliais, specialia pakuote). Savaime aišku, kad tokia produkcija bus brangesnė. Be to, bet kokiu atveju dar pridedama siuntimo kaina. Siunčiant iš šalių, kurios nepriklauso ES, galioja atskiros augalų įvežimo ir sveikatingumo taisyklės. Už leidimą įvežti teks taip pat sumokėti. Labai svarbu atidžiai susipažinti su apmokėjimo ir grąžinimo sąlygomis, nurodomomis pirkimo taisyklėse. Dažnas pirkimo internetu trūkumas – apmokėjimas iš anksto, o „gyva“ produkcija nekeičiama ir atgal negrąžinama. Todėl jei nesame internetinės prekybos žinovai ir laisvai neskaitome užsienio kalbomis, pirkimas internetu gali skaudžiai nuvilti. Prieš perkant internetu visada verta pasidomėti, ar ieškomos produkcijos neimportuoja kokia nors didmeninė įmonė Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse. Tokiu atveju galėsime pirkti tiesiogiai, be didelės rizikos. Na, o jei kolekcionuojame augalus ir kitos alternatyvos įsigyti trokštamą egzempliorių nematome, teks bandyti ir rizikuoti. Juk sodo kolekcija to verta!
    Ačiū už pokalbį.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 5, 2014 m. kovo 5-18 d.

  • Išpardavimas!

    Mylimosios pušys


    Jurga SAJENKIENĖ
    Nuotraukos iš Stefos BIRVYDIENĖS asmeninio albumo.
    Pavėžupyje prieš ketvirtį amžiaus įsikūrę Stefa ir Antanas BIRVYDAI neneigia, jog jų meilė pušims didelė. Istorinį Molinės pavadinimą išlaikiusios sodybos šeimininkai netruko atsakyti, kodėl jų širdys linksta šių medžių pusėn. „Pušis pirmiausia žavi savo tvirtybe. Ji –  lyg gyvas pavyzdys, kad ir žmogui reikia būti stipriam. Kai sunku, rodos, užtenka prisiminti kopose vėjo į šoną nusvarintą pušelę ir jėgos pamažu ima grįžti, mintys šviesėti“, – sakė iš Klaipėdos kilusi žinoma kraštovaizdžio architektė. Auginti pušis paskatino ir itin smėlingas dirvožemis, o įkvėpė jų grožis ir rūšinė gausa.

    Plačiau...

    Pušys – ilgaamžės ir ištvermingos
    S. ir A. Birvydai augina daugybę įvairiausių augalų. Pušų medelyne irgi nemažai – 18 rūšių ir apie 80 varietetų, formų, veislių. Šį įspūdį stiprina žinojimas, jog Lietuvoje natūraliai auga tik viena – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Visos kitos, apie 20 rūšių, yra introdukuotos, t. y. atkeliavusios iš kitų kraštų.


    Iš viso pušų gentyje priskaičiuojama apie 100 rūšių. Jos paplitusios Šiaurinio pusrutulio šalto ir vidutinio klimato juostoje nuo poliarinio rato iki  Vakarų Indijos, Gvatemalos, Šiaurės Afrikos ir Indonezijos. Tad pušys gali augti tiek labai šaltame, tiek šiltame klimate. Prisitaikymas prie nepalankiausių sąlygų lėmė tokį didelį pušų paplitimą.
    Ištvermingieji medžiai – ilgaamžiai. Pušis gyvena 200–500, o kartais net 800 ir daugiau metų. Viena seniausių pasaulio pušų, augusi Kalifornijoje, sulaukė bemaž 5000 metų.
    Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pušų rūšių ir jų veislių. Tikrai ne visos pas mus gali augti, tačiau jų asortimentas gana didelis. Kiekviena rūšis turi daug veislių, todėl žmogus gali išsirinkti tinkamiausią pušelę, kuri papuoš kiekvieną želdyną. Pušų spalvų įvairovė sunkiai nusakoma. Spygliukai gali būti nuo šviesiai iki tamsiai žalių, melsvai žali, žydri, ryškiai geltoni. Varijuoja ir lajos formos – taisyklingo rutulio, kūgio, kolonos ar netaisyklingos. Vienos pušys – dideli medžiai, o kitos – visai mažiukės, puikiai tinkančios mažoms erdvėms ar komponuoti su kur kas aukštesniais medeliais. Dydžių, augimo įvairovę gerai iliustruoja glaustašakė veimutinė pušis ‘Fastigiata‘. Koloninės formos medis, pasipuošiantis plonais ir švelniais tarsi šilkas melsvai žaliais spygliais, auga be galo greitai. Per metus pasistiebia 50–70 cm. O štai kalninė pušis ‘Benjamin‘ ūgteli vos po centimetrą. Medžio augumas labai svarbus ir į tai reikia atkreipti didelį dėmesį. „Tvarkydami sodybas žmonės nenumato, koks medis užaugs. Tai viena didžiausių klaidų, – kalbėjo Stefa Birvydienė. – Praeina keleri metai ir savo darbu nusivilia, nes vaizdas būna ne toks, kokio tikėjosi. Tujas, kukmedžius perkelti iš vienos vietos į kitą mažiau sudėtinga. Pušys persodinimui itin jautrios. Šaknys giluminės, jų nėra daug, iškasant nukertami siurbtukai, todėl labai svarbu iš karto numatyti nuolatinę augimo vietą ir pušeles tinkamai pasodinti.“



    Priežiūros ypatumai
    Prieš perkant nereikia bijoti pušies iškelti iš vazono ir pasižiūrėti, ar šaknys yra sveikos. Jeigu jos nukirstos, tokio medžio jokiais būdais nepirkime, nors jis būtų giriamas pačiais gražiausiais žodžiais. Šaknys neturi būti pažeistos. O jeigu yra kaip tik taip, vadinasi, pušis buvo auginta ne konteineryje, o grunte. Pušis reikia pirkti tik augintas konteineryje, kitaip sakant, uždara šaknų sistema, nes, kaip jau minėta, jos sunkiai pakelia persodinimą.
    Pušys geriausiai jaučiasi įkurdintos smėlyje ar priesmėlyje, tačiau yra ir tokių, kurios gali augti ir sunkesnėje bei drėgnesnėje dirvoje, priemolyje ar net molyje. Sunkus dirvožemis nebaido kedrinių, sibirinių, juodųjų, korėjinių, geltonųjų pušų. Jos nepriekaištingai auga molyje arba priemolyje, bet tik su viena sąlyga – šaknys neturi mirkti vandenyje. Užmirkimo nemėgsta nė viena pušis.
    Pušys – šviesomėgiai augalai. Sodinant reikia įsitikinti, kad nekristų didelis šešėlis. Antraip pušis tik kils į viršų ieškodama saulės, todėl retos, laibos šakos nesuformuos gražios būdingos lajos. Dekoratyviosios formos, nuolat stokodamos šviesos, ne tik praranda puošnumą, bet dažnai ir sunyksta.
    Kalbėdama apie pušų sodinimą ir jų priežiūrą, gerai žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria daugelis nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, paminėjo ir dar vieną dažnokai daromą klaidą. Nusipirkę vazone augintą pušį ir ją pasisodinę savo kieme, žmonės jos nelaisto, nes galvoja, kad ji viskam atspari. Tokia nuostata neteisinga. Pušis, bent jau pirmaisiais metais, ypač per karščius, laistyti būtina. Mat prekybininkų siūlomi medeliai dažniausiai būna užauginti per mažuose konteineriuose, todėl šaknys susisukusios į gumulą, substrato labai mažai, o pasodinus jis greitai išdžiūva. Tik pasklidusios į gilesnius žemės sluoksnius, šaknys pačios apsirūpina drėgme ir augalo lieti nebereikia.
    Jauni medeliai, neturintys gerai išsivysčiusios giluminės šaknų sistemos, dažnai nukenčia nuo kaitrios pavasarinės saulės. Ji labiausiai apdegina jaunų veimutinių, himalajinių, korėjinių, hondinių pušelių, ypač geltonspyglių, spyglius. Tai derėtų prisiminti ir, kol paūgės, savo augintines pridengti agroplėvele, kuri apsaugos ir nuo šalčio.
    Šalčiui jautrios japoninės pušys (Pinus thunbergii), kurių išvesta nemažai puikiai atrodančių veislių. Viena jų – ‘Ogon‘. Šių labai gražios, tiek vasarą, tiek žiemą geltonais spygliais pasipuošusių pušų pumpurus itin šaltą žiemą pakanda šaltukas.
    Keletą metų paglobotos mažos pušelės taps be galo ištvermingos. Šie medžiai gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Kiek lepesnės veimutinės pušys, jas puola grybinė liga – veimutrūdė, pasireiškianti spygliakryčiu. Negalavimo išvengsime pušis pasodinę vėjo prapučiamoje vietoje.


    Kankorėžiai ir spygliai – gražūs ir skirtingi
    Kartkartėmis pušys spyglius meta būdamos visiškai sveikos. „Spyglys yra lapas, tik kitoks. Jo garinimo plotas daug kartų mažesnis, todėl turi išskirtinę prabangą žaliuoti visus metus. Bet vis tik jis yra lapas, todėl amžinai negali gyvuoti“, – aiškino botaniką gerai išmananti moteris. Pasak jos, dalis spyglių nukrinta rudenį, o pavasarį kyla nauji ūgliai, iš jų vėl išauga spygliai. Jaunos pušelės spyglius meta dažniau nei suaugę medžiai.


    Paprastoji pušis Watereri

    Sunerimti reikia, jei pušys spyglius pradeda mesti vasaros viduryje. Tai jau ligos ar sausros požymis.
    Stefa Birvydienė nepagyrė dažno mūsų užmojo grėbti ir į šiukšlių dėžes mesti nukritusius  spyglius. Juos derėtų palikti, nes tai puikus mulčias. Augalai iš jų gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir apsisaugo nuo šalčio. Be to, ant juodos žemės spyglių paklotė atrodo gražiai, juolab kad skirtingų veislių jie būna vis kitokie. Štai juodųjų pušų tik ką nukritę – šviesiai rudi, ilgi, standūs, bet netrukus nuo drėgmės pajuoduoja, o veimutinių, Šverino, himalajinių – ploni, nepraranda gelsvai oranžinės spalvos ant žemės gulėdami visus metus.
    Nevienodi ir kankorėžiai. Baltažievės pušys akį visuomet pamalonina blizgančiais juodais su violetiniu atspalviu kankorėžiais. Melsvaspyglių smulkiažiedžių pušų kankorėžiai išsiskiria savo forma. Jie – tikrų tikriausias rožės žiedas. Korėjinės, sibirinės, kedrinės pušys subrandina skanias valgomas sėklas, vadinamas kedrų riešutėliais. Korėjinių pušų kankorėžiai nemaži, iki 17 cm ilgio. Didoki ir geltonųjų, balkaninių, Armando, veimutinių pušies kankorėžiai. O štai Šverino, himalajinių pušų jie gali užaugti net iki 30 cm ilgio. Kankorėžiai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, spalva. Veimutinių pušų kankorėžiai pailgi ir nestori, o Šverino, atvirkščiai, storoki ir labai ilgi. Tankiažiedžių pušų taisyklingos formos, gražūs kankorėžiai ilgai išsilaiko ant medžio, nenukrinta net kelis metus. Miniatiūrinių pušelių veislės dažniausiai jų turi mažai arba išvis neturi. Daugiausiai kankorėžių išaugina rūšinės pušys.
    Po medžiais nukritę kankorėžiai kuria gražų vaizdą. Tik reikia mokėti vertinti, pastebėti ir džiaugtis visomis detalėmis, kurių mums didžioji kūrėja gamta nešykšti.
     
    Pušys želdynuose
    Didelio medelyno ir išpuoselėtos, praėjusių metų gražiausios Kelmės rajono sodybos šeimininkė susitikimo metu ne kartą akcentavo: žmogus pailsi ir nuovargio naštą nusimeta tik harmoningoje aplinkoje. Formuojant želdynus darnos nereikėtų ignoruoti.
    Pušų deriniai su kitais medžiais atrodo gražiai ir gali būti be galo įvairūs. Pušys labai dera su rododendrais ir kitais erikinių šeimos augalais: viržiais, erikomis, balžuvomis, gaulterijomis, meškauogėmis, bruknėmis. Šie augalai itin draugauja, net atrodo, kad jie vienas kitam sukurti. Sodo aristokratais vadinami rododendrai mėgsta šešėlį. Pušis suteikia nedidelį ažūrinį šešėlį, kartu aprūpina spygliais, kurie maitina dirvą, papildo ją magniu, parūgština. Spygliai užkloja žemę, dėl to rododendrai geriau žiemoja ir puikiai jaučiasi. Jų paklotėje įsiveisia grybų, padedančių rododendrams geriau pasisavinti maisto medžiagas.


    Kalninė pušis Pumilio

    Pušys derinamos su visžaliais augalais. Tokios kompozicijos gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ištverminguosius medžius drąsiai galima sodinti į alpinariumus, nes pušys pakančios sausrai. Ant supiltų kalnelių kur kas sausiau augti nei lygumoje. Alpinariumuose patariama įkurdinti nykštukines tankiašakes pagalvės ar rutulio formos, taip pat netaisyklingų formų mažas pušeles, kurias dar galima formuoti karpant. Jų kaimynystėje derėtų pasodinti alpinių, ryškiai žydinčių augalų. Alpinariumui itin tinka žemę dengiančių gėlių žiedų įvairovė. Ši taisyklė negalioja spygliuočių deriniams plokštumoje. Tuomet ryškumo reikia minimaliai. Po pušimis, ypač tomis, kurios įskiepytos į stiebą, nereikėtų sodinti aukštaūgių gėlių. Vietoj jų geriau rinktis žemas, kilimines gėles, įvairias samanas. Pro šalį neprašaunama pasodinus horizontalųjį kadagį. Jis žemę užkloja tarsi kilimas, o jame gražiai ir aiškiai matyti medžio siluetas.
    Pušis drąsiai galima pasitelkti kuriant monochromatines kompozicijas. Jos sukuriamos grupuojant įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingų rūšių, formų ir dydžių medžius. „Tokie subtilūs deriniai būdingi japoniškiesiems sodams. Žiūrint į tokį želdyną, užplūsta neapsakoma ramybė, visos emocijos kaipmat nuslūgsta“,– kalbėjo daug sodybų projektavusi ir savo idėjas sėkmingai įgyvendinusi S. Birvydienė. Jos žodžiais, nepriekaištingai atrodo deriniai vien iš pušų, nes šių medžių rūšinė gausa didelė, todėl galima nevaržomai kurti ir išlaisvinti visas savo fantazijas.


    Apie pasirinkimą ir riziką
    Nepatyrusiems, žinių ir patirties stokojantiems sodininkams patariama rinktis geriausiai mūsų sąlygomis augančias pušis. Lietuvoje be jokių keblumų veši paprastųjų, kalninių, žemųjų, juodųjų, baltažievių pušų įvairūs varietetai, formos, veislės. Prie lietuviško klimato puikiai prisitaikė Šverino pušys – himalajinės ir veimutinės pušies hibridas. Neatsilieka ir kedrinės. Jos atsparios šalčiams, tačiau nelabai mėgsta atodrėkius. Kitas – himalajines, japonines, hondines, smulkiažiedes pušis – iš pradžių reikia pagloboti, dėl to pažinties su pušimis nuo jų nereikėtų pradėti.
    Savo pirkėjams S. ir A. Birvydai siūlo tik tas pušeles, kurių priežiūra minimali ir jų nereikia nuolat apšokinėti. O savo dendrologinėje kolekcijoje augina visokių – jau prisitaikiusių augti Lietuvos klimate ir dar tik pradedančių kojas apšilti. Viena tokių naujokių – kūginė, arba Žefrėjo, pušis (Pinus jeffreyi) ‘Joppi‘. Ji išsiskiria labai gražiais, melsvai žaliais, ilgais, taisyklingai spinduliškai išsidėsčiusiais spygliais ir didžiuliais, iki 30 cm ilgio kankorėžiais.
    Veimutinė pušis MacopinPasak patyrusios apželdintojos, prieš perkant pušį būtina pasidomėti, ar ji tikrai prigis ir augs. „Pušų yra tiek daug, kai kurios jų Lietuvoje visiškai neturi ateities. Prekybininkai dažnai to nepaiso ir žmogui siūlo įsigyti mūsų klimate neaugantį medį. Nenorint eksperimentuoti, tenka ginkluotis žiniomis“, – įspėjo pašnekovė.
    Be galo maloniai ir šiltai bendraujanti moteris sakė: kai kada save pagauna galvojančią, jog savo kolekcijoje norėtų auginti dar bent kelias įspūdingas pušis. Tas noras viduje nuolat kirba. Atrodo, nukeliautų į toliausią pasaulio pakraštį jų atsivežti. Nevažiuoja, nes puikiai žino, kad pas mus joms būtų pernelyg ekstremalu. Tiesa, kai kada iššūkius priima ir bando prisijaukinti itin lepius medelius. Dažnai pasiseka, bet kai kada ir nesėkmė aplanko.
    Pasak S. Birvydienės, prisijaukinti ir pušų įvairovę didinti padeda ne tik nuolatinė jų globa, bet ir skiepijimas. Motininiam augalui žuvus, įskiepis lieka. Taip įnoringesnė pušis pergudraujama ir priverčiama augti toli nuo savo tėvynės. Kur kas geresnių sąlygų pageidaujančią pušį įskiepijus į kalninę ar paprastąją, ši tampa pakantesnė dirvožemiui, atsparesnė šalčiui.
    Kalbėdama apie skiepijimą, „išdavė“ dar vieną paslaptį. Ne visas pušis galima užsiauginti iš sėklų. Jomis dažniausiai dauginami tik rūšiniai medžiai. Veislės – tik skiepijant, kad medis būtų identiškas motininiam: atitiktų augimas, spyglių spalva ir lajos forma.


    Gamtos konkurentai


    Birvydai ne vienus metus daug kartų skiepydami formuoja hibridinę pušį ‘Brepo‘. Į paprastosios pušies šakas skiepijama ‘Brepo‘ pušis ypatinga tuo, kad išlaiko labai taisyklingą, tankią pagalvėlės formos lają. Tik tų „pagalvių“ ant šio medžio ne viena. Medį daugelis verslininkų norėjo pirkti ir niekaip nesuprato, kodėl negalėjo įsigyti. „Savo vaiko negalime parduoti“, – juokauja sutuoktiniai ir tuoj pat paaiškina tikrąją priežastį. Šios pušies niekuomet nepavyks persodinti. Be to, ji iki galo nesuformuota ir vyksmas, kuomet medis įgauna kito išvaizdą, nesibaigęs. Kiekvienais metais perskiepijama dalis šakelių ir medis pamažu virsta miniatiūra. Lyg japonų bonsas – tik keliskart padidintas, bet mažesnis už natūraliai augantį medį. „Išdrįsome konkuruoti su gamta – tik gerąja prasme. Medžio neniokojame, o jį bandome padaryti įspūdingesnį. Taip, jis gražus, bet gali būti dar gražesnis, žmogui prie jo prisilietus rankomis, mintimis, pasitelkus vaizduotę. Kartais taip norisi pabūti kūrėju. Tada gyvenimas įgauna prasmę“, – mintimis dalijosi Stefa Birvydienė.
    Moteris sako negalinti paaiškinti tik vieno dalyko – ji su vyru pasirinko auginti pušis ar pušys pasirinko juos?

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 4, 2014 m. vasario 19 – kovo 4 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasarinis SĖKLŲ viliotinis


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Atėjo tas metas, kai tiesiog maga čiupti margaspalvį pakelį su gražių žiedų ar apetitą keliančių  daržovių paveikslėliu. Juolab kad bene kiekviename prekybos centre yra ne po vieną sėklų stendą. Dauguma kainuoja ne tiek daug, kad susilaikytum, net ir tuomet, kai turi tų pakelių susitaupęs. Ar visos sėklos, esančios rinkoje, yra kokybiškos, bus daigios ir iš jų išaugs tas, kas žadama? O jei ne, tai ką daryti?

    Plačiau...

    Galvosūkis
    Interneto platybėse sklando nemažai skundų, kad nesudygo gėlės, prieskoniai ar daržovės. Tuo visai tikime, nes kam nėra pasitaikę nusivilti iš pakelio išbertų sėklyčių rezultatu – dingo kaip į vandenį arba prasikalė vos keli augalėliai. Jei tų sėklų būtume patys ir užsiauginę, pakraipytume galvą: gal paseno, sudžiūvo ar ką ne taip padarėme, pamiršome palaistyti ar į Mėnulio fazę atsižvelgti. Bet sumokėjus pinigus būna pikta – norisi patikimo rezultato, kokių nors garantijų. Juk įsivaizduojame, kad parduodamų sėklų kokybę kažkas tikrina, prižiūri, kad nebūtų piktnaudžiaujama. Ar taip iš tiesų yra? Ar yra bent kam pasiskųsti, iš ko atsakomybės pareikalauti?
    Situacija kebloka, nes jei išbarstai visą pakelį, tai sėklų, kurių kokybe suabejojai, nėra. Neneši kažkur plikos žemės iš vazonėlio ir neklausi, kodėl nesudygo, nes įrodymų, kad tikrai subėrei ir dar būtent tai, ką sakai, nebeturi. Matyt, todėl Valstybinėje vartotojų teisų apsaugos tarnyboje, jos atstovo Vito Jono Ūso teigimu, tokių nusiskundimų negauta. Jei kas ir kreiptųsi, tarnyba tokio skundo pagal savo kompetenciją netirtų, mat tai, kad rezultato nėra, gali priklausyti ne tik nuo sėklų kokybės, bet ir nuo daugybės kitų sąlygų.
    sėklųMažieji vartotojai, patyrę kelių ar keliolikos litų nuostolį, greičiausiai jį tiesiog „nurašo“, bet žmogus, dėl nekokybiškos sėklos praradęs visą sezoną ar likęs be planuoto derliaus, taip lengvai ranka nenumos. Domimės, kaip sekasi ūkininkams. Dariaus Ambraziūno, kaime Vilkijos seniūnijoje auginančio salotas, krapus, petražoles, špinatus ir cukinijas, žmona Renata, atsakinga už kruopštųjį darbą, sako, kad dėl sėklų kokybės niekuomet neturėjo bėdų. „Perkame tik profesionalams skirtas sėklas, jų daigumas visada labai geras. Dabar, kai jau auginame tiek daug, sėklų ėmėme pirkti mažiau, nebesuspėjame visko, todėl daug sodinukų perkame iš Vokietijos, patys nesėjame“, – sako Renata. Arūnas ir Daiva Giedrikai iš Biržų krašto, bene garsiausi Lietuvoje ekologiškų daržovių ir žalumynų augintojai, stebinantys asortimento gausa, tokiu komfortu pasinaudoti negali. „Mes turime auginti iš ekologiškų sėklų, todėl sodinukų nusipirkti negalime. Ekologiškų sėklų nėra daug, o sodinukus ekologiškai išauginti labai sunku, tad ta niša dar tuščia. Sėjame patys, perkame įvairių sėklų, užsakome iš skirtingų firmų, nes jau esame atsirinkę: vienur morkos ypač geros, kitur salotos ar špinatai. Dėl sėklos nusiskundimų niekada neturėjome, tačiau tai nereiškia, kad mums visada pasiseka. Štai praėjusį sezoną iš tokių pačių sėklų špinatai pavasarį gerai sudygo, vasarą labai retai, o rudeniop vėl kuo puikiausiai. Arba viename lauke sudygsta puikiai, o kitame vos vienas kitas“, – pasakoja Arūnas. Jo nuomonė apie sėklas labai aiški – iš pigių nereikia tikėtis gero rezultato. Vidmantas Kvedaras, Kėdainių rajone auginantis išskirtinės kokybės produkciją – morkas, įvairius kopūstus, burokėlius, svogūnus, agurkus, dėl sėklų kokybės taip pat niekuomet rūpesčių neturėjo, mat irgi perka tik labai geros kokybės ir skirtas profesionalams. „Manau, jei būtų kas nors panašaus kuriam ūkininkui nutikę, tikrai žinočiau, bendraujame tarpusavyje, kiltų skandalas, visi apie tai kalbėtų. Sėklų rinkoje konkurencija yra didžiulė ir rimti žaidėjai patys labai kontroliuoja kokybę, girdėjau, kad tikrina daigumą kas tris mėnesius, kad tik nepaliktų palankios progos konkurentams. Žinoma, rinkoje yra įvairių prekeivių ir gal kas nors, prekiaujantys mažomis fasuotėmis, kartais surizikuoja, bet greičiausiai žmones nuvilia ne sėklos. Man, pavyzdžiui, praėjusiais metais neišaugo 8 ha, kitam ūkininkui – 10 ha morkų. Nors, atrodo, buvo ir šilta, ir drėgmės pakako. Tačiau žuvo apie 80 proc. pasėlių. Yra labai daug niuansų. Jei nesudygo mėgėjams skirtos sėklos, juk visada galima nusipirkti antrą tokį pat pakelį ir patikrinti, darsyk pasėti ar specialistams į laboratoriją nunešti“, – praktinį patarimą duoda V. Kvedaras.


    Kontrolė yra
    Valstybinės augalininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos tokį daigumo patikrinimą galima užsisakyti už 22 litus. Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja Marija Alechnovič patikina, kad į Lietuvos rinką patenkančių sėklų kokybė yra griežtai prižiūrima.
    „Valstybinė augalininkystės tarnyba papildomai netikrina iš Europos Sąjungos įvežtų sėklos siuntų kokybės, nes egzistuoja bendra sertifikavimo schema ir laisvas sėklos judėjimas. Mes atliekame Lietuvoje išaugintos dauginamosios medžiagos sertifikavimą ir kontroliuojame, ar mūsų rinkai tiekiama dauginamoji medžiaga atitinka nustatytus reikalavimus. Tą patį daro ir kitų ES valstybių narių oficialios institucijos. Kontroliuojant sėklos kokybę tikrinamos jos siuntos: tiek sėklos, išaugintos mūsų šalies teritorijoje, tiek kitoje ES valstybėje ar įvežtos iš ES nepriklausančių valstybių. Negalima pardavinėti sėklos išaugintos, pavyzdžiui,  Rusijoje ar Baltarusijoje, nes tokia nėra pripažinta lygiaverte išaugintai ES ir jos pardavimas nelegalus, todėl labai prašome pranešti tarnybai apie tokius atvejus“, – sako M. Alechnovič.
    Iš jos sužinome, kad kiekvienais metais dauginamosios medžiagos tiekėjai skirstomi į rizikos grupes. Visi priskirtieji rizikingiausiai grupei įtraukiami į patikrinimų planą. Šių metų plane jie sudaro 9 proc. Tikrinant imami kontroliniai mėginiai. Dažniausiai tikrinamas sėklos daigumas. Pernai prekybos ir sandėliavimo vietose buvo atlikti 238 tikrinimai. Ypač daug dėmesio skirta tikrinant dauginamąją medžiagą specializuotose sėklų parduotuvėse, mugėse ir turgavietėse.
    „Buvo nustatyta 18 dauginamosios medžiagos tiekimo rinkai pažeidimų dėl sėklos kokybės neatitikimo ir ženklinimo reikalavimų nesilaikymo. Sėklos daigumo galiojimo laikas yra vieni metai, o jeigu sėkla yra sufasuota į hermetišką pakuotę – dveji. Už rinkai tiekiamos sėklos kokybę atsako jų tiekėjas. Bet ir pirkėjas prisiima riziką, jeigu perka nesufasuotą ir nepaženklintą sėklą“, – sako Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja.


    Reikalavimai tikslūs
    Kai žvelgi į prekyboje siūlomas sėklas, dažnai kyla mintis, ar sėkloms, vadinamoms elitinėmis, taikomas apibrėžtas kokybės standartas, ar tai tik rinkodaros dalykas – nori ir pavadina. Anot M. Alechnovič, sėklos skirstymą į kategorijas nustato privalomieji kokybės reikalavimai. Pagal juos nustatoma superelitinė (sutrumpintai žymima A), elitinė (B), sertifikuota (C), sertifikuota pirmos reprodukcijos (C1), sertifikuota antros reprodukcijos (C2), sertifikuota trečios reprodukcijos (C3), standartinė (ST), komercinė (CM) kategorijos. Rinkai tiekiamos superelitinės, elitinės, sertifikuotos ir komercinės kategorijos sėklos fasuotės ženklinamos oficialios institucijos etiketėmis.
    Kad atpažinti būtų patogiau, skiriasi ir sėklos etikečių spalvos: superelitinės A – balta, su 5 mm pločio nuo kairiojo viršutinio kampo į dešinę įžambiai einančia violetine juosta, elitinės B – balta; sertifikuotos ir sertifikuotos pirmos reprodukcijos – mėlyna, sertifikuotos antros reprodukcijos ir sertifikuotos trečios reprodukcijos raudona, standartinės – geltona, komercinės – ruda.
    Tarnybos laboratorijoje sėklos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Tarptautinės sėklos tyrimų asociacijos (ISTA) patvirtintus tyrimų metodus. Daiginimo sąlygos ir trukmė priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, vienmečių paprikų, pomidorų sėklos daiginamos 14 dienų termostatuose. Kiekvieną dieną sėklos 8 valandas daiginamos 30 oC temperatūroje ir 16 valandų 20 oC temperatūroje.
    „Tai atlikti namuose nėra lengva, todėl, jeigu negalime sudaryti optimalių sąlygų sėkloms daiginti ir daigams auginti, geriau nusipirkti jau užaugintų daigų. Taip sutaupysime laiko ir patirsime mažiau nuostolių“, – ragina dauginamosios medžiagos žinovė.


    Pasirinkimai
    „Superelitinė, elitinė, sertifikuotos kategorijos pirmos reprodukcijos sėkla skirta profesionaliam naudojimui, todėl ją dažniausiai perka profesionalai. Eiliniai pirkėjai dažniausiai perka daugiamečių žolių sertifikuotos kategorijos sėklą, kviečių, miežių, avižų, sėjamųjų žirnių sertifikuotos kategorijos antros reprodukcijos sėklą. Standartinės kategorijos yra tik daržovių sėkla. Ji dažniausiai tiekiama rinkai mažomis fasuotėmis ir skirta galutiniam vartotojui. Šias fasuotes ženklina tiekėjas“, – paaiškina M. Alechnovič.
    Sprendžiant iš to, ką sužinojome iš specialistų ir ūkininkų, rinkoje turėtų būti prekiaujama tik šviežia sėkla. Tačiau tie, kurie augina daržoves savo poreikiams, jau yra patyrę, kad sudygsta ir ilgiau laikyta sėkla, tad neskuba mesti lauk pernykščių pakelių. Žinoma, tokiais atvejais niekas nesitiki, kad sudygs kiekviena sėklytė ar kiekvienas daigelis bus labai kokybiškas. Manoma, kad net 6–8 metus galima laikyti agurkų ir moliūgų sėklas, žirnių, pupų ir ankštinių pupelių sėklas – 5–6 metus, o kopūstinių augalų, ridikų, burokėlių ir pomidorų – 3 metus, panašiai tiek išlieka ir morkų bei salotinių augalų daigumas.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 3, 2014 m. vasario 5-18 d.

  • Išpardavimas!

    Išbandytos... LIETUVA


    Kolekcininkas Kostas JURKEVIČIUS
    Jei mes rašytume apie aukubos ir guneros auginimą ant palangės namuose, tai tikrai nebūtų egzotika, bet šį kartą mūsų augintinės auga kieme, po Lietuvos dangumi. Kaip žinome, ne tik giedru, bet ir pūguotu, šaltu, debesuotu. Ir vis dėlto tai įmanoma.

    Plačiau...

    Japoninė aukuba


    Japoninė aukuba (Aucuba japonica), kaip jau byloja pats pavadinimas, kilusi iš Japonijos, bet itin plačiai auginama ir Vakarų Europos šalyse. Kartais ji dar pavadinama japonišku lauru, nors iš tiesų su juo visai nesusijusi.
    Rūšinis augalas pasižymi vienspalviais žaliais lapais, bet yra nemažai dekoratyvinių formų, kurios skiriasi lapų margumu. Margalapės formos auginamos dažniau už rūšinius augalus.


    Europoje auga be rūpesčių
    IMGP7641 aukubaDažnas augalų mylėtojas namie yra auginęs difenbachiją, o margalapė aukuba savo išvaizda kaip tik ir primena šį augalą. Tad kartais tenka matyti nustebusius veidus, išvydusius aukubą lauke: „Ką, difenbachija žiemoja?“. Aukubos – įprasti Vakarų ir Vidurio Europos parkų, gatvių augalai. Olandijoje iš jų formuojamos iki 2 m aukščio išvaizdžios gyvatvorės, kurios žavi ne tik margais lapais, bet ir gražiomis, didelėmis, raudonomis uogomis (paragauti dar neįsidrąsinau). Anglijoje, kaip ir mūsų dievinamos budlėjos, plinta natūraliai apleistose teritorijose.


    Dengti teks
    Lietuvos aukuba žinoma kaip kambarinis arba terasų augalas vasarą. Taip ir aš ilgą laiką vertinau šį augalą, bet kai viename Vienos parke išvydau vešlų 2 m aukščio platų krūmą, kuris visam parko kampui suteikė žaismingumo, nutariau daugiau sužinoti apie jos galimybes. Literatūroje šis augalas priskiriamas 6 ir aukštesnėms klimato zonoms. Priminsiu, kad mūsų pajūris ir yra priskiriamas 6 zonai, bet štai  Alytus – jau 5 zona. Pagal įvairius šaltinius aukuba pakenčia iki -17 °C šaltį. O mūsiškė žiema retai sustoja iki šios atžymos. Tad iš karto tapo aišku, kad be apsaugos ši gražuolė neaugs.


    Pirmąją aukubą pražudė užsitęsęs pavasaris
    Pirmąjį augalą į gruntą pasodinau gal prieš 10 metų. Žiemai labai šiltai uždengiau, bet pavasario jis nesulaukė. Ta žiema pasižymėjo itin giliomis pusnimis, kas lyg ir gerai tokiems augalams, bet pavasaris labai užsitęsė ir buvo nepastovus. Dieną sniegas stipriai tirpdavo, o naktį užšaldavo. Sniego pusnys sukietėjo ir augalo vieta lygioje vietoje tapo savotiška duobe, per dieną prisipildančia tirpsmo vandeniu, kuris naktį virsdavo ledu. Tai ir pražudė aukubą.


    Pagaliau – sėkmė
    Antrąjį augalą jau sodinau kitoje vietoje, tiesa, dabar jis dar perkeltas prie tvenkinuko. Parinkau tokią vietą, kad nepasikartotų pirmoji nesėkmė – kad vanduo turėtų kur nubėgti.
    Dabartinis augalas pasiekė metro aukštį, iškentė visas atšiaurias žiemas, auga vešliai. Po žiemos nukenčia tik keli viršūniniai lapai, bet greitai atželia, per vasarą priaugina daug naujų šakelių ir lapų. Žydi, bet uogų nebrandina, nes yra dvinamis, o antrojo kitos lyties augalo šalia nėra. Užėjus šalčiams augalo lapai nuleipsta, suledėja, tampa trapūs, bet atšilus atsigauna ir vėl lyg niekur nieko tiesiasi į saulę.


    Priežiūra žiemą
    Jai patinka derlinga, vidutinio drėgnumo ir įvairaus rūgštumo (pH nuo 4,5 iki 8) žemė, pusiau pavėsinga vieta. Žiemai aplink augalą reikia prismaigstyti tvirtų pagalių ir užėjus šalčiui apsukti agroplėvele bei kita šilumą sulaikančia ir vėjo nepraleidžiančia medžiaga, šaknis būtina mulčiuoti. Vieno augalo, be atramos, apsukti izoliacine medžiaga nepatartina, nes sušalęs tampa trapus ir nuo sniego svorio gali sulūžti.


    Dauginti nesudėtinga
    Aukubų dažnai galima rasti prekybos centrų augalų skyriuose. Jos pristatomos kaip kambariniai augalai ir parduodamos vazonuose. Be to, jos nesunkiai dauginamos. Galima atsivežti iš kitų kraštų uogų su sėklomis, kurios gerai dygsta. Iš sėklų išdygę augaliukai paveldi tėvų savybes (margus lapus), yra gyvybingi, pakenčia pavėsį, gerai žiemoja. Bet lengviausia dauginti šakelėmis, kurios be didesnių pastangų įsišaknija drėgnoje žemėje.


    Aš – už aukubą
    Šis augalas tikrai nusipelno vietos mūsų soduose. Prižiūrėti teks daugiausia tik rudenį, kai ruošiamas žiemoti. Sodintinos šalia vandens telkinių, greta kitų vienspalvių augalų. Gražiai atrodo šalia kitų visžalių didžialapių panašaus aukščio augalų – lauravyšnių, ypač rododendrų, bet taip pat tiktų derinti ir su mažesniais – viržiais bei kitais kiliminiais visžaliais augalais. Taip galima suformuoti 8–9 mėnesius žaliuojančią augalų grupę, į kurią pažiūrėjus lapkričio (ar kaip šiais metais ir sausio) saulėtą dieną gali sutrikti dėl metų laikų.



    IMGP7921 guneraBrazilinė gunera


    Įvairios gunerų rūšys paplitusios Pietų Amerikoje, Havajuose, Naujojoje Zelandijoje. Bet gausiausia jų Pietų Amerikoje. Vienos įspūdingiausių – brazilinės guneros (Gunnera manicata). Jos natūraliai paplitusios Serra do Mar kalnuose pietryčių Brazilijoje. Guneros priklauso augalams, auginantiems vienus didžiausių lapų, net 1,5–2 m pločio. Ir toks lapas stiebiasi į dangų ant maždaug 2 m ir aukštesnių sultingų, storų ir spygliuotų kotų. Įspūdingi ir žiedynai, panašūs į milžiniškus butelių plovimo šepetėlius. Savo išvaizda guneros panašios į mūsų rabarbarus, tik labai jau peraugusius.


    Atsargi pradžia
    Guneros mėgsta drėgną ir vidutiniškai šiltą orą, nuolat drėgną ir labai humusingą, purią dirvą. Jos plačiai auginamos Europos parkuose. Dažniausiai įkurdinamos prie tvenkinių, upelių. Vakarų Europos šalyse klimatas gana švelnus, todėl žiemai nedengiamos arba tik lengvai užklojamos. Rytų Europoje, kaip ir Lietuvoje, žiemą jos reikalauja kur kas rūpestingesnės apsaugos.
    Mano pažintis su gunera prasidėjo neakivaizdžiai – internete. Ir tik 2006 m. pavyko ją įsigyti – už nusmurgusį mažiuką „rabarbariuką“ sumokėjau 50 Lt.
    Vasarą ji praleido lysvėje, o žiemą – rūsyje. Bet jau kitą žiemą liko lauke, tik atsargumo dėlei dalis krūmo vėl keliavo į vėsų rūsį, kur ir dabar praleidžia visas žiemas.


    Drėgmės mėgėja
    Didžioji gunera pasodinta prie tvenkinuko, bet ne ties vandens lygiu. Šiltesnio klimato šalyje jai labiausiai patiktų pusę krūmo „apgyvendinti‘ vandenyje, bet Lietuvoje tai būtų mirties nuosprendis – gilus įšalas sušaldytų šaknis. Gunera mėgsta drėgmę, tai pastebiu kiekvieną vasarą. Jei tik kokią savaitę nelijo, nepaliejai, stiebai sulinksta, lapai suglemba, nusileidžia prie žemės. Ir tik palieta ji vos ne akyse atsigauna ir išsistiebia. Todėl jai palankiausios lietuviškos vėsios ir lietingos vasaros. Aprašytų aukščių ir pločių Lietuvoje, žinoma, ji nepasieks, nes per trumpa vegetacija, per šaltos žiemos. Bet ir Lietuvoje jos augimas įspūdingas: spygliuoti kotai ištįsta iki 1 m aukščio, o lapai taip pat spygliuotomis apačiomis siekia apie 1 m į plotį. Antrąją vasaros pusę išaugina savo įspūdingus žiedynus, bet jų neišskleidžia, nepražysta – vasara jau būna besibaigianti. Nors dėl to nepikta – žiedai smulkučiai, nepastebimi, neįspūdingi, tad užtenka žiedyno vaizdo.


    Žiemą būtina apsaugoti
    Guneros priežiūra nesudėtinga. Jos tikrai neužgoš kiti augalai, nes pati išsikerojusi viską paskandins šešėlyje. Svarbiausia sudaryti palankias sąlygas. Gunera mėgsta kuo trąšesnę dirvą, kuri, kaip jau minėjau, nuolat turi būti drėgna. Tinka nedidelis pavėsis, bet ne visą dieną. Gali augti ir saulėkaitoje, bet tada šaknys turi gauti užtektinai drėgmės, kitaip nuo saulės lopais išdega lapai. Žiemai reikia uždengti taip, kad gruntas aplink šaknis neiššaltų. Uždengti nesunku, nes rudenį nušalus lapams lieka tik neaukšti stori pumpurai, kuriuos galima užpilti pjuvenomis, lapais, durpėmis ir uždengti kita šiltinamąja bei drėgmės nepraleidžiančia medžiaga. Kasmet atidengdamas po žiemos, pumpurus randu apšarmojusius, bet žemė būna be įšalo, augalas gyvas. Kartą neuždengus rudeninės šalnos (apie -10 °C) nušaldė purpurą, bet išlikusios šaknys pavasarį išaugino naują ir augalas atgijo.


    Sėkmingo auginimo receptas: vasarą reikia itin derlingo grunto, negailėti trąšų, lepinti drėgme, o žiemą gruntas turi būti kuo sausesnis, visiškai apsaugotas nuo sušalimo.
    Gunera savo sunkiai nusakomu dinozaurišku, prieštvaniniu ir grubiu grožiu traukia visus. Joks prašalaitis nepraeis pro šalį jos nepastebėjęs, nepačiupinėjęs. Ir nors atrodo atšiauriai, bet yra taiki ir nepavojinga: spygliai pirštų nesubadys, odoje neliks, tai greičiau tik pagąsdinimas. Nepavojinga ir vaikams ar kitiems smalsiems ragautojams, nenuodinga, nepasižymi alerginiu poveikiu. „Prisijaukinta“ gunera dabar man atrodo tokia lietuviškai rami, sava, net draugiška. Kiekvieną kovą pirmasis darbas sode – nukapstyti mulčią ir išvysti kumščio dydžio, trikampius it dinozaurų dantys, gunerų pumpurus, kuriuos labai norisi parodyti pavasario saulutei.
    Tinkamai pasodintas ir deramai prižiūrimas šis augalas – puikus akcentas, bet kuriam sodui suteikiantis išskirtinumo.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 2, 2014 m. sausio 22 – vasario 4 d.

  • Išpardavimas!

    Pakvieskime į sodą VOKARNĮ


    Dendrologė Edita TURSKIENĖ
    Pagaliau žiema parodė savo nagus, pabarstė sniego ir krimstelėjo šaltuku. Neaišku, kiek laiko žiemiški orai dar išsilaikys, bet norėtųsi, kad būtų pakankamai ilgai, nes lauko augalams sniegas ir šaltis yra tiesiog būtini. Ne tik patiems augalams, bet ir jų sėkloms reikia „pamiegoti“ žiemos miegu ir pasiruošti naujam sezonui. Ir ši ramybė – ne šiaip sau, nes šaltuoju periodu vyksta įvairūs biocheminiai procesai.


     
    Plačiau...

    Žinoma, kartais šaltis pridaro kiaulysčių mūsų mylimiems augalėliams – nušaldo jų šakeles, o kartais ir visai pražudo. Bet taip dažniausiai nukenčia lepesni augintiniai, neįpratę prie lietuviškos žiemužės. Tad viena ausimi paklausę prognozių apie šiltėjantį klimatą, pro langą stebėdami žiemos vėjo kedenamas medžių šakas, galime ramiai planuoti šių metų sodinimus ir svajoti apie naujus įdomius augalus. „Rasos“ šį kartą kviečia į pažintį su mūsų soduose dar retu, bet labai įdomiu dekoratyviniu augalu – vokarniu.


    OLYMPUS DIGITAL CAMERAVOKARNIO (Fothergilla Murr.) pavadinimas, ko gero, mažai kam girdėtas, nors Lietuvoje šis augalas auginamas jau kelis dešimtmečius. Šie augalai priklauso hamamelinių šeimai, kurioje taip pat  yra ir kiti retai auginami (bent jau Lietuvoje) sumedėję augalai – hamameliai, parotijos, lazdeniai, dervamedžiai ir kiti.
    Vokarnių gentis nedidelė, joje yra tik trys rūšys ir jos visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Augalai buvo pavadinti XVIII a. anglų augalų kolekcininko, gydytojo ir filantropo John‘o Fothergill‘o garbei. Lietuvoje dažnesnis didysis vokarnis, o karolininis auginamas gerokai rečiau.


    DIDYSIS VOKARNIS (F. major Lood.) tikrai vertas didesnio mūsų sodininkų dėmesio, nes puošia aplinką nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Šis krūmas gegužės pabaigoje pasidabina labai originaliais ir gausiais žiedais. Vieniems žiedai panašūs į šepetėlius, o kitiems – į baltus dobiliukus ar kutus iš siūlų. Žiedai balti arba kreminės spalvos, ilgais vainiklapiais, švelniai kvepia medumi, viliodami drugelius ir kitus vabzdžius. Vasarą išryškėja sodriai žali, stambūs ir šiek tiek blizgantys lapai, panašūs į lazdynų. Rudenį sunku praeiti pro vokarnio krūmus, nes jie tiesiog šviečia ryškiai raudonais ar geltonais lapais, lyg būtų apimti liepsnų. Patys krūmai auga lėtai, užaugdami iki 1,5–2 m aukščio. Šakos plačiai išsikeroja į šalis, bet jų nepatartina genėti, nes vokarniai to nemėgsta. Na, nebent šakelės būtų pažeistos ar nudžiūvusios. O laikui bėgant pats krūmas savaime įgauna tvarkingą kūgio formą. Be to, jau yra išvesta didžiojo vokarnio veislių grupė Monticola, išsiskirianti gausiais žiedais, stačiomis šakomis ir ryškiai žaliais abiejose pusėse lapais.


    KAROLININIS VOKARNIS (F. gardenii Murray) yra šiek tiek mažesnis už didįjį, užauga iki 1 metro aukščio, bet platesnis. Žydi 1–2 savaitėmis anksčiau už savo didįjį brolį, gegužės pirmąją pusę, kol dar nebūna išsiskleidę lapai. Kartais plinta atžalomis. Šį neaukštą krūmą galima komponuoti gėlynuose kartu su gėlėmis arba po juo pasodinti anksti pavasarį žydinčių svogūninių gėlių. Gražiai dera ir su šliaužiančiaisiais spygliuočiais. Karolininis vokarnis ne itin atsparus šalčiui ir ligoms.
    Yra išvestos kelios veislės:
    ‘Blue Shadow‘ lapai sodriai žali su melsvu atspalviu. Žiedai šiek tiek smulkesni, bet gausūs.
    ‘Jane Platt‘ lapai siauri, o šakos nulinkusios žemyn siauromis kaskadomis.
    ‘Mt. Airy‘ – itin puošnus nedidelis krūmas melsvai žaliais lapais ir gausiais žiedais.


    Poreikiai
    Vokarniai mėgsta rūgštoką dirvą, panašiai kaip rododendrai ar magnolijos, nepakenčia kalkingų ir suplūktų vietų. Augalą geriausia sodinti iš karto į nuolatinę vietą, nes persodinimą pakelia sunkiai. Dirva turėtų būti drėgna, puri, pralaidi vandeniui ir neužmirkusi, vidutiniškai derlinga. Tinkamiausia vieta – saulėta, nors pakenčia ir nedidelį pavėsį, tik tuomet mažiau žydi. Kenkėjai ir ligos vokarnius puola retai,  dažniau jie nukenčia per vasaros kaitras dėl drėgmės trūkumo. Tad vokarnius patartina mulčiuoti smulkinta pušies žieve, spygliais ar kitu organiniu mulčiu, kuris neleistų taip greitai išgarinti drėgmę, palaikytų tinkamą mikroklimatą ir dirvos struktūrą. Pirmąsias žiemas po sodinimo krūmus vertėtų pridengti nuo šalčio. Vokarnius galima dauginti atlankomis, nes sėklų Lietuvoje jie labai retai arba visai nesubrandina.
    Tad pakvieskime šį nedidelį ir puošnų augalą į savo sodą, paįvairinkime sode žydinčių krūmų ir gėlynų draugiją, prisiviliokime drugelių, o rudenį pasidžiaukime spalvingais lapais.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 1, 2014 m. sausio 8-21 d.

  • Išpardavimas!

    Nauja KANAPIŲ pradžia


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Edgaro BABANOVO archyvo nuotraukos
    Šį mėnesį įsigalioja įstatymas, kuris tradicinius pluoštinius augalus – kanapes, iki tol augintas šimtmečius, vėl įteisina mūsų šalyje. Ši „legalizacija“ įvyko po devynerių metų nuoseklios veiklos, kurią pradėjo vienas iš Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų, asociacijos (BPKAPA) įkūrėjų Edgaras Babanovas. Tačiau tuomet jam rūpėjo ne tik kanapės, bet ir kiti pluoštiniai augalai – linai ir dilgėlės. Kai buvo pradėta kova dėl pluoštinių kanapių įteisinimo, mūsų šalyje dar gyvavo ir linininkystė. Dabar linų neauginame, dilgėles tyrinėjame, o kanapes auginti pradėsime turėdami daug vilčių. Bet apie viską iš pradžių.

    Plačiau...

    Svarbu nevėluoti
    „Lietuviški linai visame pasaulyje buvo pripažinti kaip vieni geriausių ir buvo labai paklausūs. Juos nupirkdavo pirmiausia, o tuomet jau vokiškus, prancūziškus ir kitus. Pagal per dešimtmečius susiklosčiusias tradicijas, linininkystė Lietuvoje buvo labai išvystyta – tokioje mažoje šalyje auginome ir daug linų, ir veikė net 11 jų perdirbimo įmonių. Visos jos lengvai pritaikomos dilgėlių ir kanapių pluoštui apdoroti. Tad pluoštinių augalų pramonės vystymas galėjo paversti mus labai turtinga šalimi. Tai buvo dar visai neseniai. Dabar teturime vieną apdirbimo įmonę ir neauginame linų“, – pasakoja Edgaras Babanovas. Jis įsitikinęs, 2011_1004kanapele20100kad laiku įteisintos kanapės ir visuotinai pradėtos auginti ilgapluoštės dilgėlės galėjo išgelbėti ir linų pramonę, išlaikyti visą perdirbimo struktūrą. Mat linus auginti ūkininkams apsimokėjo, kol išmokos buvo didelės. Kai jos sumažėjo nuo maždaug 1500 Lt iki 500 Lt už hektarą, išsyk pereita prie lengviau auginamų augalų. Prie tokių priskirtinos ir kanapės bei dilgėlės, nes išmokos joms skiriamos tokios pačios kaip linams, o išlaidos užauginti ir apdoroti – mažesnės.
    Tačiau dabar, kai nėra kur perdirbti žaliavos ir realizuoti mažų kiekių, šie ilgapluoščiai augalai žemdirbiams neatrodo perspektyvūs. Tiksliau, perspektyvūs ne praktiškai, o tik teoriškai, nes natūralių kokybiškų pluoštų trūksta. Kol kas net kinai, užėmę lietuvių apleistą linų rinką, nepatenkina pasaulyje esančios paklausos.
    Kita vertus, nė vieni iš pluoštinių augalų, surinkti iš laukų, kur auginami nedideliais kiekiais ir neapdoroti, nėra paklausūs. Čia galioja tas pats rinkos dėsnis, kaip ir bet kokiam kitam derliui – užsiauginus toną kitą daržovių jas gali pasiūlyti tik turguje, nei didieji tinklai, nei užsieniečiai jomis nesusidomės, kad ir kokios kokybiškos, ekologiškos ir skanios jos.
    Kaip tik todėl ir reikalinga asociacija, kuri suburtų smulkius augintojus, norinčius išmokti užauginti kokybišką pluoštą ir surinkti didelį jo kiekį. Kitas žingsnis – organizuoti perdirbimą ir turėti tekstilės gaminių, skirtų galutiniam vartotojui. Svarbu surasti ir suvienyti šios srities specialistus, plėsti pasėlių plotus.
    Per devynerius metus yra sunaikinta visa iki tol buvusi perdirbimo pramonė, o įranga arba supjaustyta, arba iškeliavo į kaimynes šalis, pavyzdžiui, Baltarusija tebėra lino eksportuotoja. Rusija ir Ukraina taip pat buvo vienos iš stambiausių pluoštinių augalų tiekėjų pasaulyje.
    Susidomėjimo natūraliais pluoštais, kurie kažkada buvo naudojami, o paskui tapo nustumti sintetinių audinių, banga jau kyla, Europoje kanapės auga 16 tūkst. ha plote. Tai mažai, nes ten trūksta žemės, intensyviame ūkyje net nebėra sėjomainos, visa žemė skiriama javams auginti. Už hektarą kanapių Vakarų Europos ūkininkai, Edgaro žiniomis, gauna po 1000 EUR išmokas.


    Gera išeitis mažiems ūkiams
    „Iš užaugintų kanapių gaminant ir parduodant galutinius produktus, vos iš kelių hektarų per metus galima gauti 150 tūkst. Lt pajamų, nelygu produktas. Iš kanapių sėklų galima spausti aliejų, jas lukštenti, likusį trumpą pluoštą ir spalius panaudoti statyboms, netgi kurui. Žinoma, bet kokiai gamybai reikia atitinkamų investicijų (nuėmimo ir perdirbimo technikos, preso aliejui ir t.t.) Tona trumpo kanapių pluošto, nelygu kokybė, kainuoja 700–1200 EUR. Kanapės puikiai tinka sėjomainai, be to, lengvai auga be cheminių trąšų, valo dirvožemį, nustelbia piktžoles, todėl nepamainomos ūkininkaujantiesiems ekologiškai ir pereinantiesiems prie ekologinio ūkininkavimo.  Šių augalų auginimą, dauginimą, derlingumą ne vienus metus tyrinėjo Upytėje dirbančios mokslininkės. Remiantis jų duomenimis, galima parengti galimybių studiją. Šio verslo perspektyvomis labai domisi jauni žmonės, kurie ketina perimti tėvų ūkius, ypač nedidelius, ir nori ūkininkauti kitaip“, – pasakoja Edgaras.
    Dilgėlių šilku vadinamas audinys pasaulyje taip pat yra vertinamas, jis tinka apatiniams ir kūdikių drabužiams, nes visiškai nealergizuoja odas, kas šiais laikais vis labiau vertinama. Iš Olandijos gauti dilgėlių sodinukai kelerius metus auginti ir tyrinėti Upytėje, todėl Lietuvoje jau sukaupta žinių ir patirties, kaip auginti dilgėles pluoštui. Tačiau kol kas nėra galimybių perdirbti dilgėlių pluoštą savo šalyje, nors paklausa tekstilei iš dilgėlių yra didelė. Dilgėlių šilkas gaminamas Kinijoje ir kitose Azijos šalyse, tačiau rinkos poreikiai dar nėra patenkinti. Todėl pluošto (tiek dilgėlių, tiek linų ir kanapių) apdirbimo infrastruktūros sukūrimas atvertų geresnes perspektyvas plėtoti šią pamirštą Lietuvos ūkio šaką.


    Teisėsaugos barjeras
    Pats Edgaras su šeima kol kas gyvena Vilniuje, tačiau pirmąjį kanapių lauką Rokiškio rajone užsėjo dar 2006 m. Puikiai žinojo, kad laukia skandalas, nes kanapės buvo Lietuvoje neskirstomos į pluoštines ir narkotines, tad, galima sakyti, buvo pasėti 6 ha narkotinių medžiagų turinčių augalų. Europos Sąjungoje pluoštinių kanapių auginimas buvo įteisintas, o Lietuva niekaip neprisirengė priimti atitinkamo įstatymo. Tad atrodė, kad toks drastiškas poelgis galiausiai atkreips dėmesį į tą įstatymų neatitikimą ir ledai pajudės, nes iki tol jau kelerius metus dėtos pastangos buvo bergždžios.
    „Skandalui buvau moraliai pasirengęs. Ir su Kupiškio rajone buvusia įmone buvau sutaręs, kad eksperimentuos su mano užaugintu kanapių pluoštu. Buvo ir investitorius, ketinome iš kanapių gaminti izoliacines medžiagas – pagal savybes atrodė, kad jos pastatus šiltins geriau už akmens vatą. Šalis tuomet išgyveno statybų bumą ir visų statybinių medžiagų paklausa buvo didelė. Manėme, bus teismas ir jau kitais metais turėsime įstatymą. Kad man, kaip kokiam narkotikų augintojui, iškelta baudžiamoji byla bus nagrinėjama dvejus metus, nesitikėjome. Derlius buvo sunaikintas, laukas užartas. Rokiškio apylinkės teismas mane išteisino, prokurorai sprendimą užprotestavo. Teko kreiptis į Liuksemburgo teisingumo teismą. Šis konstatavo, kad Lietuvos įstatymai, draudžiantys auginti be išimties visas kanapių rūšis, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Be to, nustatyta, kad kanapių auginimo verslas yra ne tik teisėtas, bet ir turi būti skatinamas išmokomis. Liuksemburgo teismas patvirtino, kad Lietuvoje draudžiama taikyti teisės aktus, baudžiančius už kanapių auginimą“, – apie ilgą ir gerokai pasinervinti privertusią istoriją pasakoja Edgaras Babanovas.
    Jo manymu, kanapės bei dilgėlės turėjo papildyti lino teikiamas galimybes ir išgarsinti lietuvių gebėjimus išauginti pačius geriausius pluoštinius augalus.


    Planuose – amatų kaimas  
    „Linų pluošto privalumus vartotojai žino, o jei pamėgintume vilkėti drabužius iš kanapių ar dilgėlių, tikrai nieko kito vilkėti ir nenorėtume. Kanapės nepraleidžia ultravioletinių spindulių iš išorės, o šilumos iš vidaus, todėl tokį rūbą galima vilkėti tiek karštu, tiek šaltu oru. Tačiau tekstilė dar ne viskas. Tarpusavyje juokaujame, kad jei įvyktų koks kataklizmas ir Žemės gyventojai turėtų viską pradėti nuo pradžių, jiems tereikėtų turėti kanapių sėklų – prasimaitintų, apsirengtų, namus pasistatytų, turėtų kuro ir dar plastiko pasigamintų“, –tikina Edgaras.
    Kadangi pluoštinių augalų apdirbimo pramonės Lietuvoje nebėra, pirminį sumanymą teko keisti. Dabar Edgaras ketina savo ūkyje sėti po du hektarus kanapių, linų ir dilgėlių. Šie augalai itin tinka sėjomainai, be to, visus darbus galima atlikti rankomis pagal visas senas baltiškas apeigas. Kiekvienas augintojas pats gali spręsti, kaip perdirbs savo užaugintus augalus, galbūt bus tokių, kurie viską darys rankomis, pagal senas tradicijas, nubraulę dulkes nuo savo senelių ar prosenelių staklių.
    Asociacija ketina įkurti kanapinių namelių kaimelį, kuriame rinktųsi pluoštinių augalų auginimo bei perdirbimo entuziastai, dalytųsi savo patirtimi, mokytųsi vieni iš kitų, kurtų naujas ar atkurtų senas technologijas. Kartu galėtų atgimti ir kiti seni amatai, būtų galimybė jų išmokti visiems susidomėjusiesiems.
    Kelerius metus pragyvenęs savo ūkyje gamtos apsuptyje, valgydamas tik savo žemėje užaugintą maistą ir eksperimentuodamas su pluoštiniais augalais, Edgaras sukaupė daug informacijos bei patirties. Ją papildė kelerius metus keliaudamas po Europą ir lankydamas jį dominančius augalus puoselėjančiuose ūkiuose. Ten matė ir perdirbimo bei panaudojimo statybose pavyzdžių.
    Iš vieno hektaro gaunama nuo 5 iki 17 t kanapių. Panaudoti galima praktiškai visas jų dalis – sėklos tinka ne tik garsiajai žemaitiškai „spirgienei“ ar sumuštiniams pagardinti, pienui gaminti, bet ir aliejui spausti. Lietuvos kulinarinio paveldo fondo duomenimis, kanapių aliejus kur kas naudingesnis nei alyvuogių, mat jame gerokai daugiau D ir E vitaminų, kurių ypač reikia, kai trūksta saulės šviesos ar patiriamas stresas.
    Kanapių stiebo kietoji dalis – nuobrukos gali būti naudojamos statybiniams mišiniams su kalkėmis ar moliu. Tų nuobrukų šiluminė varža yra didesnė nei šiaudų. Kanapių stiebai yra nendrių pakaitalas, tinkamas stogams.  Anot entuziastų, iš vieno hektaro kanapių galima pasistatyti namą, tinkamą gyventi keturių asmenų šeimai. Kanapių spaliai tinka baldų plokščių gamybai.
    Kanapių briketų skleidžiama šiluma prilygsta ąžuolinių ar uosinių malkų kaitrai, o pelenai yra vertinga trąša. Europos Sąjunga finansuoja žilvičių auginimą, nes jie gali pakeisti kitų rūšių kurą, o kanapių derlius iš hektaro yra beveik dukart didesnis nei žilvičių.
    Greitai džiūvantis kanapių aliejus naudojamas gaminant tapytojams skirtus dažus. O dėl malonaus ir švelnaus kvapo jo dedama gaminant kremus ir kitas odos priežiūros priemones.
    Kraikas gaminamas iš vidinės kanapių stiebo dalies – šerdies. Šis kraikas drėgmę sugeria geriau nei šiaudai ar pjuvenos, puikiai absorbuoja amoniaką iš šlapimo, nedulka kaip šiaudai, jo sunaudojama perpus mažiau nei pjuvenų, greitai perpūva ir tampa puikiu kompostu. Tad jis puikiai tinka žirgynuose.
    Kai žemė nualinta, kanapės tinka sėjomainai. Juolab kad jos yra labai gyvybingos ir nereikliosa, auga be jokių pesticidų ar trąšų.
    Manoma, kad kanapės yra kilusios iš Vidurinės Azijos. Iš čia jos išplito į pietinius bei rytinius Azijos regionus, Himalajus ir Sibirą, Altajaus kraštą bei pietinį Kaukazą. Iš Azijos į Europą kanapės pateko dviem keliais. 7 tūkst. m. prieš Kristų jas atgabeno klajokliai per pietinę Rusiją iki Dunojaus deltos, vėliau per Lietuvą kanapės pasiekė Švediją ir kitas Europos šalis. Kitas kelias ėjo per Graikiją į dabartines Italijos ir Ispanijos teritorijas.
    „Kanapės ir jų produkcija dažnai minimi XVI–XVIII a. raštuose. Tuo metu iš lietuvių ūkiuose užaugintų kanapių dalis pluošto būdavo sunaudojama savo reikmėms – drabužiams, baltiniams, staltiesėms, o dalį produkcijos ir žaliavos – kanapių sėklų ir drobių – parduodavo į užsienį. XVI–XIX a. linai ir kanapės buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos ir pajamų šaltinių. Jie buvo auginami dvaruose, valstiečių ūkiuose. Linų ir kanapių pasėliai itin plėtėsi šiauresnėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijoje, kur buvo palankesnės sąlygos ne tik gamybai, bet ir pardavimui, produkcijos realizavimui. XVII a. pabaigoje iš viso per Rygos uostą eksportuojamo pluošto lietuviškas pluoštas sudarė 61 proc., o XIX a. viduryje – 30–40 proc. XX a. pradžioje linų ir kanapių paklausa pasaulyje krito, tad sumažėjo auginamų kanapių plotai ir Lietuvoje. 1940 m. linais Lietuvoje buvo užsėti 96,3 tūkst. ha, 2009 m. – tik apie 34 ha. 1956 m. auginta 331 ha kanapių, o 1964 m. pluoštui ir sėkloms kanapes augino tik keli Panevėžio apylinkių kolūkiai“, – dalijasi įvairiuose šaltiniuose aptikta informacija Edgaras.
    Šią vasarą, nors kanapės dar nebuvo iki galo įteisintos Lietuvoje, bet saugomos nuo sunaikinimo ES įstatymu, mūsų šalyje, asociacijos duomenimis, auginta apie 300 ha kanapių.
    Pluoštinės dilgėlės yra daugiamečiai augalai ir auginamos iki 3 m aukščio, kad jose būtų kuo daugiau pluošto. Kartą pasodintas dilgėles galima pjauti kelerius metus. Dilgėlių pluoštinė išeiga didesnė nei  linų. Nuo mums įprastų dilgėlių atvežtinių veislė mažai kuo skiriasi, jos tik aukštesnės, kad būtų kuo daugiau pluoštinės medžiagos ir skaudžiau „kanda“. Apdirbimo technologija panaši kaip linų – atklojėjimas, vertimas. Dilgėlių pluoštas gali būti maišomas su medvilne ar linais, vilna.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €