„Rasos“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 121–130 of 138 results

    „Rasos“ Nr. 18, 2014 m. rugsėjo 17-30 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 17, 2014 m. rugsėjo 3-16 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 16, 2014 m. rugpjūčio 20 – rugsėjo 2 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 15, 2014 m. rugpjūčio 6-19 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 14, 2014 m. liepos 16 – rugpjūčio 5 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 13, 2014 m. liepos 2-15 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 12, 2014 m. birželio 18 – liepos 1 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 11, 2014 m. birželio 4-17 d.

  • Išpardavimas!

    AGURKŲ IR POMIDORŲ pretenzijos


    Dr. Julė JANKAUSKIENĖ

    Visą pavasarį drauge auginome pagrindinių savo stalo daržovių – agurkų ir pomidorų – daigus. Dabar jie jau šiltnamyje, auga šiltai ir patogiai, bet pretenzijų vis tiek turi. Ko gi gali trūkti mūsų agurkams ir pomidorams iki visiškai gero gyvenimo ir gausaus derliaus?

    Plačiau...

    Kodėl pomidorai blogai mezga?
    Per mažai šviesos. Pomidorai – ne tik šilumą, bet ir šviesą mėgstantys augalai. Kuo intensyvesnė šviesa, tuo greičiau augalai pradeda derėti. Jei šviesos trūksta, augalai lėčiau vystosi, silpnai mezga. Kai apsiniaukusios dienos trunka ilgai, net 10–15 dienų pailgėja periodas nuo žydėjimo iki vaisių formavimo. Todėl reikia stengtis, kad į šiltnamį patektų kuo daugiau šviesos, t.y. jam parinkti kuo šviesesnę vietą ir tinkamą, neužterštą plėvelę.
    foto internetuiPer aukšta oro temperatūra. Esant 30 0C ir aukštesnei temperatūrai šiltnamyje, neapsidulkina žiedai, nes žiedadulkės tampa sterilios, krinta žiedai. Per aukšta oro temperatūra naktį taip pat kenksminga augalams. Esant aukštai temperatūrai šiltnamyje naktį, augalai didesnę dalį maisto medžiagų sunaudoja kvėpuoti ir būna silpni.
    Žema oro ir laistomo vandens temperatūra. Esant 10 0C temperatūrai augalai nustoja augti, esant  12 0C – nesiformuoja žiedpumpuriai, 15 0C – žiedai neišsiskleidžia, augalai nežydi ir nemezga vaisių. Kai trūksta šilumos, vyksta vegetatyvinis augalo augimas, t.y. auga lapai, stiebai, atžalos, tuomet nukenčia generatyvinis augalų vystymasis (pumpurai, žiedai, užuomazgos).
    Per dideli temperatūros svyravimai. Staigus temperatūros kritimas nuo 25 iki 10 0C ir ilgalaikis atšalimas pristabdo augalų augimą bei vystymąsi, krinta pomidorų žiedai.
    Per didelė oro drėgmė (didesnė nei 70 proc.). Augalai žydi, bet neatsiveria dulkinės, drėgnos žiedadulkės negali patekti ant piestelių. Be to, tuomet dažnai augalų lapus pažeidžia Macrosporium genties grybai: ant augalų lapų stiebų ir vaisių atsiranda rudų dėmių su tamsiomis apnašomis.
    Per vėlai šalinamos atžalos. Pomidorų atžalas reikia šalinti laiku, t.y. kai jos būna ne ilgesnės nei 3–4 cm. Jei vėluojame, mažėja augalų derlingumas. Šį darbą geriau atlikime ryte. Tada augalai turi stiprų turgorą, lengviau skinti, spėja uždžiūti žaizdos vieta, mažesnė tikimybė, kad užsikrės ligomis. Šoninę atžalą šalinkime iki pagrindo. Pomidorų ūglių šalinimas greitina vaisių brendimą, gerina jų kokybę.
    Fosforo ir magnio trūkumas esant azoto pertekliui. Kai pomidorai pertręšiami azoto trąšomis, jų lapai būna tamsiai žali, stambūs, viršūnėje sukasi į apačią. Tokiu atveju vėliau noksta vaisiai, augalai greičiau suserga puviniu.
    Augalus papildomai pradėkime tręšti, kai jie prigyja. Pomidorai tręšiami atsižvelgiant į jų būklę ir maisto medžiagų kiekį dirvoje. Pagal tai augalai papildomai tręšiami kas 7–14 dienų. Poreikis maisto medžiagoms vegetacijos metu yra skirtingas. Pomidorų augimo pradžioje iki vaisių mezgimo augalams reikia mažiau azoto, daugiau fosforo trąšų. Kai pradeda augti vaisiai – daugiau azoto. Kai noksta vaisiai – daugiau kalio trąšų. Pomidorams labai svarbus kalcis, kuris lemia vaisių išvaizdą, kietumą ir spalvą. Todėl vegetacijos metu augalus tręškime kalcio salietra, taip pat kompleksinėmis trąšomis, raugintu paukščių  (1:12) ar karvių mėšlu (1:9–10).
    Per žema grunto drėgmė. Labai svarbu, kad augalams netrūktų drėgmės formuojantis ir augant pirmosioms keturioms vaisinėms kekėms. Tuo metu augalui reikia ypač daug vandens. Jo trūkstant ar nereguliariai laistant krinta žiedai ir užuomazgos, skyla vaisiai, augalai suserga viršūniniu puviniu. Esant dideliems dirvos drėgmės svyravimams, blogai vystosi šaknų sistema, sutrinka maisto medžiagų patekimas į augalą.
    Pomidorus šiltnamyje laistykime retai, bet gausiai, pirmąją dienos pusę šiltu vandeniu (apie 20 0C). Laistydami stenkimės neaplieti jų lapų, po to šiltnamį išvėdinkite.
    Silpnos šaknys. Pomidorų antžeminė masė auga greičiau negu šaknys. Vegetacijos pradžioje antžeminės dalies ir šaknų masės santykis yra 18:1, o rugpjūtį – 160:1. Šaknys nespėja aprūpinti augalo antžeminės dalies maisto medžiagomis. Tada pradeda gelsti lapai, krinta užuomazgos, atsiranda viršūninis puvinys ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Todėl intensyvaus augimo ir vaisių formavimo metu būtina tręšti, laistyti, genėti, purenti ir apkaupti augalus.
    Vibruokime augalus. Pomidorai – savidulkiai augalai, o kad geriau apsidulkintų žiedai, augalus vibruokime. Ne rečiau kaip du kartus per savaitę papurtykime vielas, prie kurių jie pririšti. Geriausias laikas vibruoti – 11–14 val. Vibruojant gaunamas didesnis derlius.


    Kodėl krinta agurkų užuomazgos?
     
    Maisto medžiagų trūkumas. Kai trūksta maisto medžiagų, krinta ir gelsta agurkų užmazgos. Agurkai mėgsta purią ir derlingą dirvą. Jie gerai auga dirvose, kuriose apstu lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Agurkai pasižymi tuo, kad auga ir vystosi labai greitai. Per gana trumpą laiką jie užaugina didelį derlių, todėl ir poreikis maisto medžiagoms yra didelis. Geriau tręšti augalus ištirpintomis trąšomis, t.y. trąšų tirpalu. Agurkams patinka tręšimas raugintu mėšlu (1 l rauginto mėšlo į 9–10 l vandens). Į kibirą šio tirpalo įdėkime 50 g pelenų. Galime naudoti ir kompleksines trąšas, kurių tirpalo koncentracija turėtų būti 0,15–0,2 proc. (15–20 g/10 l vandens).
    Per didelė druskų koncentracija. Agurkai nepakenčia didelės druskų koncentracijos, todėl juos reikia tręšti dažnai, bet ne po daug ( ypač augalams žydint ir vaisių mezgimo metu).
    Per maža arba per didelė drėgmė. Agurkams reikia didelės oro ir dirvos drėgmės, nes jų šaknys išsidėsčiusios dirvos paviršiuje. Jeigu dirvos drėgmė per didelė ar per maža, krinta užuomazgos. Kai dirvos drėgmė optimali, tačiau per maža oro drėgmė, sumažėja augalų derlingumas, pablogėja vaisiaus kokybė. Jeigu dirvos drėgmė žema, agurkus dažnai užpuola voratinklinės erkutės. Drėgmės perteklius agurkams yra žalingas, nes tuomet jų šaknims trūksta oro.
    Agurkus iki žydėjimo laistykime retai, bet gausiai. Tuomet jie mažiau augs, bet sukraus daugiau žiedų. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu liekime dažnai, bet po mažiau.
    Per žema laistomo vandens temperatūra. Agurkus laistykime šiltu (22–25 0C) vandeniu, pirmąją dienos pusę, stenkimės neaplieti lapų ir nesuplūkti žemės. Kai laistoma šaltu vandeniu, atšąla dirva, kreita užuomazgos. Paprasčiausia vandenį sušildyti induose, laikomuose saulėtoje vietoje. Ypač tinka lietaus vanduo.
    Per žema substrato temperatūra. Šaltoje dirvoje lėčiau auga šaknys, sutrinka maisto medžiagų apykaita, augalai suserga šaknų puviniu. Dirvos temperatūra turi būti 2–3 0C žemesnė negu oro temperatūra.
    Per aukšta oro temperatūra. Esant aukštai temperatūrai derėjimo metu, suintensyvėja kvėpavimas, augalas ištįsta, pagelsta lapai. Agurkams labai kenkia temperatūros kaita. Labai svarbu, kad oro temperatūra šiltnamyje agurkams būtų optimali. Tinkamą mikroklimatą šiltnamiuose lemia geras jų vėdinimas. Ryte iš pradžių atidarykime saulės pusėje esančias orlaides, o vėliau, temperatūrai kylant, visas likusias. Šiltnamius vėdinkime atidarydami tik viršutines orlaides, nes agurkai nepakenčia skersvėjo.


    Atsiminkime!

    * Kad pomidorai geriau megztų, pirmų trijų kekių žydėjimo pradžioje juos purškime preparatais su giberalino rūgštimi: „Zaviaz“, „Buton“, „Gibersibas“.
    * Tręšimas anglies dvideginiu gerokai padidina augalų, ypač agurkų, derlių šiltnamyje.
    * Norėdami tai padaryti, šiltnamyje pastatykime baką su šviežiu karvių arba paukščių mėšlu tirpalu, kuris paprastai išskiria anglies dioksidą. Jeigu įmesime kuokštą sauso šieno ar pjuvenų saują, fermentacija bus intensyvesnė ir šiltnamio oras bus papildytas dar didesniu anglies dvideginio kiekiu.
    * Vėdinant šiltnamį vyksta ne tik oro kaita, bet ir jo judėjimas. Augalams reikia, kad oras aplink lapus nors šiek tiek judėtų. To reikia ne kvėpavimui, nes aplinkos ore augalams pakanka deguonies, o jų mitybai. Oro judėjimas šiltnamyje naudingas dėl kelių priežasčių: padeda sumažinti oro temperatūrą, oro drėgmę, CO2 iš šiltnamio viršaus nukreipiamas lapų link. Didėjant oro judėjimo greičiui, intensyvėja fotosintezė. Kai oro judėjimas yra silpnas, trūksta CO2, fotosintezė sulėtėja, sutrinka augalų transpiracija. Tada pablogėja augimas. Augalai suserga, tampa jautrūs aplinkos veiksnių svyravimams. Optimalus oro judėjimas šiltnamyje – 0,3–0,5 m/s. Tad šiltnamius vėdinkime intensyviai, ypač po laistymo.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 10, 2014 m. gegužės 21 – birželio 3 d.

  • Išpardavimas!

    Biodinaminė žemdirbystė: kam mistika, kam išsigelbėjimas


    Jurga SAJENKIENĖ
    Gegužės 10–11 dienomis Šarnelės kaimo (Plungės r.) bendruomenės namuose rinkosi besidomintieji biodinaminiu ūkininkavimu. Galima ir pajuokauti:  šarneliškiai visą savaitgalį buvo suklusę bei įsitempę ir į svečius žiūrėjo išplėtę akis, mat jiems atrodė, jog kaime vyksta visos Lietuvos raganų suvažiavimas. Negana to, raganaujama pačioje Žemaičių Kalvarijos pašonėje.

    Plačiau...

    Iš tiesų, teoriniame ir praktiniame seminare biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos Margarethe Voegele perteikė per daugelį metų sukauptas žinias, supažindino su Marijos Thun sėjos kalendoriumi ir mokė pasigaminti biodinaminių preparatų.


    Vis dar pirmieji žingsniai
    biodinamineBiodinaminis ūkininkavimas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir yra laikomas aukštesne ekologinio ūkininkavimo pakopa. Tad dažniausiai biodinaminį ūkį kuria jau ūkininkaujantys ekologiškai. Pasaulyje yra apie 4800 biodinaminių ūkių, ūkininkaujančių maždaug 150 tūkst. ha plote 53 šalyse. Jų savininkai dirba biodinamiškai nesiekdami materialinio uždarbio, bet sąmoningai suprasdami savo, kaip žemdirbių, atsakomybę už tvarų žemės įdirbimą, kad ji išliktų derlinga ateities kartoms. Biologinis dinaminis ūkininkavimas remiasi supratimu, kad dirvožemis, augalai, gyvuliai ir žmonės gyvena ir veikia uždarame sąveikos rate. Ūkis laikomas gyvu organizmu, nesiekiama laikyti daugiau gyvulių nei įmanoma išmaitinti be jokių kombinuotųjų pašarų, bet gyvulius laikyti yra privaloma, išskyrus mažus žolininkų ir sodininkų ūkelius. Gerai pagalvojus, beveik taip kažkada ūkininkavo ir mūsų seneliai.
    Seminaro lektorė  Margarethe Voegele, biodinaminės žemdirbystės pradininko Rudolfo Šteinerio tiesioginio mokinio Immanuelio Voegele dukra, atkreipė dėmesį: dabar žemės ūkio mokslus baigusį specialistą vadina agronomijos inžinieriumi, bet jokiu būdu  ne ūkininku. Žemė laikoma fabriku, nuolat nešančiu pelną. Todėl pats metas prisiminti tūkstančius metų galiojančią taisyklę, kad žmogus neturi  stovėti gamtos nuošalyje. Jis privalo į visų mūsų Žemę motiną įsiklausyti, rūpintis ir puoselėti ją bei gyventi išvien.
    Į Šarnelę susirinkę biodinaminės žemdirbystės link sukantys ūkininkai minimus principus puikiai žino. Ne kartą girdėjo ir apie Marijos Thun sėjos kalendorių. Marija Thun 60 metų darė eksperimentus sėdama, nuimdama derlių, rinkdama sėklas ir visą laiką stebėjo dangaus kūnų įtaką augalų vystymuisi, jų brandai, skonio savybėms. Save gerbiantis biodinaminis ūkininkas negali apsieiti be šio kalendoriaus, didelio pagalbininko planuojant darbus. Pirmą kartą šis kalendorius specialiai šiam seminarui buvo išverstas į lietuvių kalbą. Viešnia iš Vokietijos  seminaro metu dar kartą jį pristatė ir gerą pusdienį mokė, kada ir kaip sėti, puoselėti ir nuimti derlių, atsižvelgiant į dangaus kūnus ir jų sąveikas. Ūkininkas turi gebėti stebėti dangų, viską užfiksuoti, kad galėtų pasitikrinti, ar tikrai kalendoriaus patarimai leidžia subrandinti geresnį derlių.


    biodinamine4Dar viena intriga
    Auginant kokybiškus produktus svarbų vaidmenį vaidina biodinaminiai preparatai. Vieni jų skirti kompostuoti, kiti – sužadinti augalų ir dirvos gyvybines jėgas. Preparatų gamyba sudėtinga, prireikia ne tik gausaus žinių bagažo, bet ir nemenkos patirties. Purškiamasis humuso gerinimo preparatas gaminamas karvės rage, į jį rudenį pridedama laktuojančios karvės bandų ir užkasama per žiemą į derlingą žemės sluoksnį. Pavasarį karvės rage jau būna ne mėšlas, o brandus humusas. Vieno rago turinys išmaišomas vandens statinėje ir purškiamas ant visų laukų, o jo turinio pakanka vienam hektarui. Augalų sveikatingumui gerinti, geresniam formavimuisi skatinti būtina naudoti karvės ragų ir silicio oksido per vasarą subrandintą preparatą. Komposto kaupe virsmus inicijuoja šeši komposto preparatai iš vaistingųjų augalų: ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių, valerijonų ir dilgėlių, be to – ąžuolo žievės.
    Praėjusių metų spalio mėnesį biodinaminių ūkių statuso DEMETER siekiantys ūkininkai ir biodinaminio ūkininkavimo šalininkai Šarnelėje, Rasos Čirienės ūkelyje, gamino ir į žemę užkasė keturis žiemos preparatus. Dabar, pavasarį, susirinko juos atkasti ir kartu pasigaminti naujų – vasaros.
    Nekantriai laukiant akimirkos, kuomet bus galima apčiuopti darbo rezultatus, tarp seminaro dalyvių pasklido nerami žinia: Rasai Čirienei prieš Kalėdas skambinęs  kaimynas pranešė, kad nepažįstami lobių ieškotojai buvo atkasę vieną preparatų duobę, vienas ragas buvęs išmestas, bet jis R.Čirienės prašymu duobę vėl užkasė. Todėl kasant tvyrtojo nežinia,  ar ragai iš duobės nebus stebuklingai išnykę, nes kasti reikėjo giliai, kol galiausiai jie pasirodė. Galima pajuokauti, kad į visą biodinaminės žemdirbystės teoriją neįsigilinusiam žmogui kai kas iš tiesų gali dvelkti raganavimu. Bet čia kaip ir visais laikais: kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka burtams.


    Atkasta, žiūrėta, vertinta
    Vienas žiemos preparatų gamintas karvės galvą (ją galima pakeisti kito gyvulio, pavyzdžiui, avies, kiaulės kaukole) prikimšus smulkinta ąžuolo žieve. Šviežiai paskersto gyvulio kaukolė buvo kruopščiai nuvalyta: pašalinti riebaliniai audiniai, raumenų likučiai. Šį ypač sunkų bei daug laiko ir pastangų reikalavusį darbą puikiai atlieka skruzdėlės. Tereikia galvą su ragais porai savaičių, jei didesnė, mėnesiui, paguldyti į skruzdėlyną ir darbštieji sutvėrimai viską nepriekaištingai atliks. Kai kaukolė švari, smegenų ertmės prikišamos 30–60 metų senumo ąžuolo žieve ir užtepamos moliu. Tuomet ji guldoma į iškastą duobę ir paliekama per žiemą. Preparatas brandinamas ne bet kur. Jį nuolat turi skalauti žiemos žemės vanduo, todėl rekomenduojama užkasti palašinėje ar net mažame upelyje. Tik jis negali būti labai sraunus. Antraip nuneš srovė.


    biodinamine2Dera prisiminti ir kitą patarimą. Kaukolę upelyje, kad nenuplukdytų, reikia pririšti arba apdėti dumblu, pūvančiais lapais. Šis ąžuolo žievės preparatas yra kalcio šaltinis, vaistas nuo augalų ligų.
    Kitam žiemą brandinamam komposto preparatui taip pat reikia gyvulinės kilmės apvalkalo: po Mykolinių  karvės, geriau senesnės ir daug veršelių atsivedusios, pilvaplėvė buvo prikimšta džiovintų kiaulpienių žiedų ir užkasta 20–30 cm gyliu nesunkioje, humusingoje žemėje. Kiaulpienės dirvožemyje skatina kalio ir silicio procesus. Aplink vaistažolių kupiną plėvę, kad nesugriaužtų pelės, buvo prismaigstyta raudonuogių šeivamedžių šakelių. Jomis taip pat nuo graužikų saugotos karvės plonosios žarnos, prikimštos ramunėlių.
    Šiuos tris preparatus be galo atidžiai apžiūrėjusi Margarethe Voegele liko patenkinta. Šiek tiek nedžiugino kiaulpienių žiedai, beveik pusmetį praleidę karvės pilvaplėvėje. Biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos svarstė: preparatas per žiemą ne visai tinkamai subrendo, gal pilvaplėvė buvo kiek per riebi. Viskas į savo vietas turėtų atsistoti pienes gerai išdžiovinus. Ar preparatas nevykęs, nustatyti nesunku –  išduoda nemalonus kvapas.
    Seminaro dalyviai nukabino nosis, kai atkasus penkiasdešimt karvės ragų, kuriuos spalį pirmojo seminaro metu buvo   pripildę karvių mėšlu ir giliai užkasę, šis nevirto biriomis durpėmis, kaip turėjo atsitikti, todėl naudoti visiškai netinkamas. M. Voegele įvardijo dvi neįvykusios metamorfozės priežastis. Preparatas buvo užkastas per  giliai ir labai sunkioje žemėje – molyje, o šis yra mumifikuojantis ir neleido mėšlui supūti bei pakisti.
    Iš žemės iškelti žiemos biodinaminiai preparatai sudedami į molinius neglazūruotus indus ir laikomi medinėse dėžėse, gausiai pribertose durpių. Durpės sulaiko ir neleidžia preparatams iššvaistyti sukauptos kosminės energijos.
    Rudenį  gaminamas ir dar vienas žiemos –  tauriojo elnio pūslės ir kraujažolių – preparatas. Kadangi praeitą rudenį Lietuvos biodinamikai nebuvo prisidžiovinę kraujažolių žiedelių ir neturėjo  elnio pūslės, spalį biodinamine žemdirbyste besidomintys ūkininkai jo nepasidarė. Užduotį atliko susirinkę antrąkart.
    Biodinaminio judėjimo atstovės Lietuvoje Rasos Čirienės žodžiais, tauriojo elnio pūslę Lietuvoje gana sunku gauti. Paprasta gauti danieliaus, tačiau ji visiškai netinkama. „Reikalinga ne šiaip pūslė. „Maišelis“ turi būti didingo, impozantiškais ragais ir elgsena išsiskiriančio gyvulio, nes visi šio tauraus gyvūno požymiai, esybė, ypač reprodukcinė galia, dera ir persiduoda  preparatui“, – aiškino ir mintį tęsė Rasa. Pavasario seminarui iš Vokietijos buvo užsakytos ir atvežtos šešios  tauriojo elnio pūslės, Žemaitijoje prikištos „kravauninkais“ vadinamų kraujažolių.
    Kraujažolių žiedeliai renkami rugpjūtį–rugsėjį, džiovinami. Iš bėdos galima ir šviežius, šiek tiek pavytintus žiedelius sudėti į pūslę vasarą, bet geriau gegužės pradžioje pūslę prikimšti džiovintų žiedelių ir pakabinti pakraikėje, kad visą vasarą ją šildytų saulutė ir glostytų vėjelis. Elnio pūslė kraujažolių prikemšama aklinai, kad neliktų oro tarpų. Dirbti reikia labai kruopščiai ir atsakingai, nes pūslė plona ir bet kurią akimirką ją galima prakiurdyti. Skirtingai nuo kitų preparatų, tvirtai ir gerai užrišta elnio pūslė, pilnut pilnutėlė kraujažolių, iškart į žemę nekasama. Per visą vasarą, kad gautų oro, saulės, šilumos, laikoma pakabinta namo pakraigėje. Ji į žemę užkasama  rudenį, po Mykolinių, o atkasama po Velykų.
    Visi penki žiemos preparatai kasami kuo toliau vienas nuo kito. Geriausia skirtinguose laukuose.


    bio


    Kuo naudingas kalnų krištolas
    Šarnelėje šurmuliavę Lietuvos biodinaminės žemdirbystės pionieriai, Vilniaus Valdorfo mokyklos mokytojai, „Ekoagros“ specialistai ne tik kraujažolėmis kimšo elnio pūsles, bet ir karvių ragus pripildė kalnų krištolo.
    Kalnų krištolo preparatu purkšti augalai gauna šviesos jėgos. Suprantamiau kalbant, pusbrangis akmuo padeda augalui įgyti gerą formą. „Javai nuo vėjo neišvirsta. Augalai tampa atsparesni blogam orui ir visokioms ligoms“, – lenkdama pirštus vardijo M. Voegele. Juo pasikliaujama ir kai norima, kad įvairios uogos ir vaisiai geriau laikytųsi, sandėliuotųsi, būtų transportabilūs. Esant dvejopai paskirčiai, kalnų krištolo preparatas naudojamas nevienodai. Siekiant augalui suteikti didesnės sveikatos, preparatas, valandą maišius, purškiamas likus valandai iki saulėtekio, t. y. purpurinę valandą. Prieš nuimant derlių, atvirkščiai, krištolo vanduo laukuose paskleidžiamas vakare, maždaug 18–19 valandą.
    Viešnia iš Vokietijos pasakojo, jog pastaruoju metu jos gimtinėje biodinaminiais preparatais ypač susidomėjo ir intensyviai naudoja vynuogių augintojai. Jie pastebėjo, kad kalnų krištolu purškiamos vynuogės, įprastai kenčiančios nuo įvairiausių kenkėjų, nebeserga. Be to, uogose padidėjo cukraus kiekis, sustiprėjo aromatas, vynuogės greičiau prisirpsta.
    Suintrigavo? Tada sužinokime, kaip išgirtasis preparatas gaminamas ir kaip turi būti laikomas.
    Pirmiausia itin kietas krištolas suskaldomas į nedidelius gabaliukus. Tada jie sugrūdami porceliano grūstuvėse ir galiausiai tarp dviejų stiklo plokščių trinami į pačius smulkiausius miltus. Gauti milteliai sumaišomi su lietaus vandeniu, košelė šaukšteliu krečiama į ragus. Kiaurymė užtepama moliu, ragas užkasamas derlingoje žemėje ir laikomas iki spalio pradžios. Iškasus privalu nuimti molio dangtelį. Gatavas krištolo preparatas turi būti saugojamas taip, kad jį visada pasiektų saulės šviesa, geriausiai ant palangės stikliniame inde arba kitoje saulės apšviestoje vietoje.  Preparatas turi gauti kuo daugiau šviesos, kad vėliau ją perteiktų augalams.
    Kalnų krištolo preparatas „galioja“ ne vienus metus. Dideliems žemės plotams nupurkšti  jo, beje, kaip ir kitų preparatų, reikia nedaug. Tai lyg homeopatija, kai itin mažais tam tikrų medžiagų kiekiais gydymos ligos. Kiekvienas ūkininkas savo ūkiui preparatus turi gamintis pats.


    Nepamirštos dilgėlės ir valerijonai
    biodinamine3Antrojo seminaro, kuriame uoliai mokėsi 38 dalyviai, metu prisiminta, kaip gaminami valerijonų ir dilgėlių preparatai. Jie irgi būtini gaminant kompostą.
    Dilgėles galima nupjauti dalgiu, bet geriau skinti po vieną rankomis, kai jau susiformavę žiedų pumpurai, bet dar nežydi. Nuskintos vaistažolės apvytinamos ir sulankstomos tarsi akordeono dumplės – taip greičiau pasišalina drėgmė. Tuomet „suarmonikuotų“ dilgėlių šluotelės viena šalia kitos sudedamos į lininį, medvilninį, kanapinį maišą ir užkasamos į žemę 20–30 cm gylyje, prieš tai dar patiesus durpių paklotą. Dilgėlės žemėje turi išbūti visus metus.  Užkasti ir atkasti  reikėtų tą pačią dieną. Dilgėlių preparatą brandinti galima ne tik lininiame maiše. Puikiai tinka medinė dėžė, molinis melioracijos vamzdelis.
    Valerijonų preparato brandinti žemėje nereikia. Žiedeliai renkami ankstų rytą, mat vos patekėjus saulei – intensyviausios kosminės jėgos, be to, tikėtina, jog žiedai dar prausiami rasos. Nespėjus nuskinti rasotų – bėda menka. Žiedai sudrėkinami lietaus vandeniu ir dar šlapi sumalami rankine mėsmale. „Kartais gali nepavykti, – tvirtino Margarethe Voegele. – Tada išgelbėja sulčiaspaudė“. Sultys  surauginamos ir laikomos tamsiuose buteliuose vėsioje vietoje. Valerijonai sukuria šilumos apvalkalą ir šildo.


    Jokia mistika
    Ekologinio tautinio paveldo vaistažolių ir uogų ūkio šeimininkai Nijolė Makejevienė, Vaiva Jundulaitė-Kosienė su vyru Giedriumi pasakojo: „Šiemet valerijinų preparatas labai padėjo. Augalai, užklupti didelių šalnų, nenukentėjo, liko sveikut sveikutėliai.“
    Kad biodinaminiai preparatai nėra jokia mistika, patvirtino ir Edita Juknevičienė, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doktorantė. Ji jau kelerius metus atlieka tyrimus ir drąsiai teigia, jog preparatai tikrai veikia ir tai įrodyta moksliškai. Edita sodino kelių veislių moliūgus ir juos augino naudodama biodinaminius preparatus. „Daržovių minkštimo cheminė sudėtis labai gera, jame padaugėjo fenolinių junginių, vitamino C. Taip pat pakito sėklos, moliūgų žievės spalva, ji tapo ryškesnė. Pastebimai  padidėjo derlius“, – tyrimo duomenimis dalijosi mokslininkė.
    Domėdamasi biodinamine žemdirbyste, dalyvaudama seminaruose, ji suprato ir kitą tiesą. Tapti biodinamiku nėra labai paprasta. Reikia be galo daug noro, pastangų ir, žinoma, tikėjimo tuo, ką darai. Kitą kartą žiemos preparatų gaminti biodinaminio judėjimo atstovai rinksis rugsėjo pabaigoje pas Širvintų rajono ekologinio ūkio šeimininką Arūną Martinėlį. Jam reikia daugelio rankų pagalbos, nes 500 ragų teks prikimšti karvių mėšlo. Kviečiame prisijungti ir jus.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 9, 2014 m. gegužės 7-20 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasario aristokratės, arba 3 žvilgsniai į MAGNOLIJAS


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Kai žvelgi į magnolijas, gali tik stebėtis gamtos didybe ir išmintimi. Ypač jei pavyksta pamatyti kur nors augančias bent 3–4 dešimtmečius tuo metu, kai jos, apsipylusios žiedais, tiesiog pribloškia savo didybe ir grožiu. Kai sužinai, kad magnolijos augo dar dinozaurų laikais, kai nebuvo vapsvų ir žiedadulkes tegalėjo pernešti stamboki vabalai, supranti, kodėl jų žiedlapiai tokie tvirti ir gali įvertinti įvairių sąsajų gamtoje reikšmingumą.

    Plačiau...

    Kartu krūpteli nuo minties, kaip intensyviai žmogus brukasi į gamtą ir kas dėl to gali atsitikti. Todėl magnolijų žydėjimas tapo simbolišku priminimu apie pasaulio vienovę ir būtinybę pagarbiai su ja elgtis. Juolab kad iš Kinijos ir Amerikos, kur jos auga nuo seno, ateina žinių apie prasidėjusį pusės ten augusių laukinių rūšių nykimą. Šiandien pažvelkime į magnolijas trijų specialistų akimis.


    Dendrologas Rimvydas KAREIVA: „Kuo retesnė, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė.“




    [caption id="" align="alignright" width="179"]OLYMPUS DIGITAL CAMERA PARAŠAS PO NUOTRAUKA[/caption]

    „Pasirinkti, kokią magnoliją auginti, nelengva, nes kuo retesnė ir sunkiau mūsų sąlygomis auginama, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė. Dar reikia įvertinti augalo dydį ir būsimas augimo sąlygas. Pirmiausia tenka atsižvelgti į atsparumą šalčiui. Palyginti atsparios yra agurkinės (M. acuminata), japoninės (M. kobus), žvaigždėtosios (M. stellata), Sulanžo (M. soulangeana), ir plačiažiedės, arba Lebnerio (M. loebneri) magnolijos. Smulkiažiedės, arba Ojamos, Zyboldo (M. sieboldii)) ir šviesiosios (M. obovata) magnolijos dažniau nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Apšąla ir puošniosios (M. denudata), skėtinės (M. tripetala), gluosnialapės (M. salicifolia), Vilsono (M. wilsonii) magnolijos. Tad pirkdami būtinai pasidomėkite magnolijos rūšimi.


    Japoninės magnolijos po agurkinių laikomos  atspariausiomis šalčiui ir gerai auga 4–7 klimato zonose. Gali nedengiamos augti visoje Lietuvos teritorijoje. Gluosnialapės magnolijos Lenkijoje ir Švedijoje auga 6 klimato zonoje, gausiai žydi kas antri, o po labai šaltų žiemų  – kas treti metai.


    Artimiausias Lietuvai tipines lelijažiedes (M. liliiflora) magnolijas teko matyti Pietų Švedijoje ir Danijoje. Mano sodyboje sėklomis padaugintas krūmelis nedengiamas gerai auga nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Pirmuosius septynerius metus kasmet labai stipriai apšaldavo.


    Šalia auganti to paties amžiaus Sulanžo magnolija lelijažiedę labai stipriai praaugo, jau keli metai žydi ir stipriai pastarąją stelbia. Kai kurios veislės Sulanžo magnolijų beveik visai atsparios visoje Lietuvoje, o nemažai jų gerai atrodo peržiemojusios pridengtos tik eglišakėmis. Po Sulanžo magnolijos šakomis atsidūrusi lelijažiedė nuo 2010 metų neapšalo net ir labai šaltomis žiemomis. Per devynerius metus išaugo vos 1 metro aukščio.


    Dėl menko atsparumo šalčiui tipines lelijažiedes magnolijas vargu ar verta plačiau auginti. Europoje labai populiari dažnai į Lietuvą atvežama veislė ‘Nigra‘ gali augti ir žydėti pajūryje, o kruopščiai žiemai uždengiama – ir Vidurio Lietuvoje. Anksčiau maniau, kad Rytų Lietuvoje, 4 klimato zonoje, gerai parinktose vietose ir dengiama ji galėtų augti, bet vargu ar gausiai ir gražiai žydėtų. Tačiau  pastebėjau, kad augalai, prieš 10 metų galėję augti tik pajūryje, dabar puikiausiai žydi apie Kauną ir apšąla tik labai šaltomis žiemomis. Taigi ir ‘Nigra‘ po dabartinių žiemų gali žydėti ir Vilniaus apylinkėse.


    Ziboldo magnolijų, skirtingai nei daugumos kitų rūšių, žiediniai pumpurai  formuojasi ne rudenį, o  vasaros pradžioje ant augančių ūglių, todėl augalas žydi vasaros viduryje ir žiedų būna kur kas mažiau, bet žydi daug ilgiau ir dar rugpjūtį galima išvysti gražiai žydinčių krūmų. Žiedai balti, ant ilgų kotelių, todėl nusvirę, puodelio formos. Šias magnolijas siūloma auginti 6–8 klimato zonose, taigi bent Lietuvos pajūryje jos augs puikiai. Mano Kauno rajone augintos ssp. japonica ir ssp. sieboldii nuo vėjų apsaugotoje vietoje nedengiamos augo, žydėjo ir derėjo, bet 2011–2012 metais, kai šalia esantis termometras parodė -35°C, abi iššalo.


    Ūkininkas Donatas VENCKEVIČIUS: „Laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.“


    „Bendradarbiaudami su Vokietijos, Olandijos, Lenkijos augintojais Juragiuose testuojame, auginame ir dauginame daugiau nei 30 veislių magnolijų. Daugelis peržiemojo šaltas pastarąsias žiemas, todėl laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.


    Svarbu nepadaryti klaidų įsigyjant, sodinant ir prižiūrint. Viena didžiausių klaidų yra ta, kad žmonės taupydami įsigyja per jauną augalą, tikrą rykštelę, kurią žiemai reikėtų uždengti visą. Geriausia aprišti storu šiaudų sluoksniu, o polietileno plėvele dengti visiškai netinka. Neuždengtas augalas beveik garantuotai nušals.


    Įsigijus didesnį, bent 5–6 metų amžiaus augalą, žiemai tereikia pridengti šaknis. Tą reikia daryti ir dideliems augalams, nes taip gerokai padidėja galimybės išgyventi mūsiškę žiemą. Ypač tokią, kai nėra sniego arba jo mažai. Dengti geriausia spygliuočių šakomis, 30 cm storiu, arba apipilti 20 cm storio pjuvenų ar durpių sluoksniu.


    Antra didelė ir dažna klaida – vietos parinkimas. Labai pavojinga pasodinti magnoliją skersvėjyje. Būtinai reikia saulės, nes jei jos trūksta, augalas augins gražią lapiją, bet nežydės.


    Svarbu ir tinkamai pasodinti. Magnolijos mėgsta derlingą, pralaidų, kiek drėgnesnį humusingą dirvožemį. Jį reikėtų lengvai parūgštinti įterpiant natūralių durpių. Sodinant patartume ypatingą dėmesį atkreipti į šaknis, nes jos mėsingos ir trapios. Duobę dera paruošti bent 80 cm pločio ir 70 cm gylio, į dugną  pripilti lengvo derlingo dirvožemio ir įstatyti magnolijos krūmą. Jį apiberti derlingu dirvožemiu ir gausiai palieti.


    Dar viena klaida – nepakankamas laistymas, ypač pirmaisiais metais. Dirva apie krūmą turi neperdžiūti, o ypač tai pavojinga intensyvaus augimo metu, birželio–liepos mėn. Todėl jei magnoliją pasisodinome tik šiemet, stebėkime drėgmę.


    Tręšti jas galima pradėti balandį, o baigti liepos viduryje, kitaip ūgliai prieš žiemą nespės sumedėti. Tręšti galima 3–4 kartus per sezoną, kas 2–3 savaites. Labai svarbu, kad trąšų sudėtyje nebūtų kreidos ar kalkių, kurios nurūgština dirvožemį. Nederėtų magnolijų tręšti per karščius.


    Pražūtinga klaida – magnolijų genėjimas. Kovą ir pirmąją balandžio pusę apkarpyti galima nebent nudžiūvusius ar nušalusius šakų galiukus.


    Negalima perkasinėti žemės prie pat magnolijų. Žemę aplink dera mulčiuoti spygliuočių žieve iki 20 cm: parūgštės dirvožemis, mažiau garuos drėgmė ir žels piktžolės.


    Kraštovaizdžio projektuotoja ir agronomė Edita JOKIMČIENĖ: „Magnolijos gražiai atrodo ir po vieną, ir kompozicijose.“


    „Magnolijos – prabangos augalai, todėl jas sodiname matomiausiose vietose. Ir nors žydi jos tik pavasarį, bet žiedai tokie įspūdingi, kad daugelis žmonių šių augalų vis tiek nori. Juolab kad ir nužydėjusi magnolija graži, nes apsipila dideliais vaškiniais lapais, kurių nemeta visą vasarą.


    Krūmines  magnolijų formas: ‘Susan‘ ar ‘Nigra‘, galima komponuoti kompozicijose su kitais dekoratyviniais augalais. Medžius arba didžiuosius krūmus, kurie auga iki 5 m, vertėtų sodinti atskirai pievutėje kaip akcentus arba prie jų derinti nedidelio pavėsio augalus. Aplink galima sodinti daugiametes gėles.


    Žemesnės magnolijos derės augalų kompozicijose, o didelės tinka ir atskirai, ir grupėse. Magnolijų, kaip ir rododendrų, skirtingos rūšys žydi ne kartu, o tarsi viena paskui kitą. Tačiau paprastai jų nesodiname kartu, nes nėra tiek  daug vienos spalvos magnolijų, kurios būtų vienodo aukščio ir derančios žiedų formos. Aš visada sodinu skirtingų spalvų magnolijas viename sklype, nes taip nori ir klientai.


    Magnolijų negalima pirkti iškastų, plikomis šaknimis, nes jos tuomet labai sunkiai prigyja. Augalas turėtų būti užaugintas vazonėlyje. Magnolijoms duobes reikėtų ruošti iš rūgščių durpių, komposto ir trupučio gero juodžemio.


    Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasodintos magnolijos nežydi vienus, dvejus ir dar daugiau metų. Jas reikėtų tręšti specialiomis joms skirtomis trąšomis, nors iš bėdos tiks ir skirtosios rododendrams.


    Projektuojant sklypą magnolijoms reikėtų parinkti šiltą, saulėtą, apsaugotą nuo didelių vėjų vietą, nors mano šampaninė magnolija jau 12 metų auga ant kalno, gairinama nuo laukų atklystančių vėjų. Magnolijoms visiškai netinka šiaurinė pusė ir labai šlapios vietos.


    Įsigijus magnolijų reikia apsiginkluoti kantrybe, nors ir nupirktos jau žydinčios, nuostabusis žydėjimas prasideda tik tuomet, kai augalas sulaukia tam tikros brandos.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €