„Rasos“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 131–140 of 146 results

    „Rasos“ Nr. 16, 2014 m. rugpjūčio 20 – rugsėjo 2 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 15, 2014 m. rugpjūčio 6-19 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 14, 2014 m. liepos 16 – rugpjūčio 5 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 13, 2014 m. liepos 2-15 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 12, 2014 m. birželio 18 – liepos 1 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 11, 2014 m. birželio 4-17 d.

  • Išpardavimas!

    AGURKŲ IR POMIDORŲ pretenzijos


    Dr. Julė JANKAUSKIENĖ

    Visą pavasarį drauge auginome pagrindinių savo stalo daržovių – agurkų ir pomidorų – daigus. Dabar jie jau šiltnamyje, auga šiltai ir patogiai, bet pretenzijų vis tiek turi. Ko gi gali trūkti mūsų agurkams ir pomidorams iki visiškai gero gyvenimo ir gausaus derliaus?

    Plačiau...

    Kodėl pomidorai blogai mezga?
    Per mažai šviesos. Pomidorai – ne tik šilumą, bet ir šviesą mėgstantys augalai. Kuo intensyvesnė šviesa, tuo greičiau augalai pradeda derėti. Jei šviesos trūksta, augalai lėčiau vystosi, silpnai mezga. Kai apsiniaukusios dienos trunka ilgai, net 10–15 dienų pailgėja periodas nuo žydėjimo iki vaisių formavimo. Todėl reikia stengtis, kad į šiltnamį patektų kuo daugiau šviesos, t.y. jam parinkti kuo šviesesnę vietą ir tinkamą, neužterštą plėvelę.
    foto internetuiPer aukšta oro temperatūra. Esant 30 0C ir aukštesnei temperatūrai šiltnamyje, neapsidulkina žiedai, nes žiedadulkės tampa sterilios, krinta žiedai. Per aukšta oro temperatūra naktį taip pat kenksminga augalams. Esant aukštai temperatūrai šiltnamyje naktį, augalai didesnę dalį maisto medžiagų sunaudoja kvėpuoti ir būna silpni.
    Žema oro ir laistomo vandens temperatūra. Esant 10 0C temperatūrai augalai nustoja augti, esant  12 0C – nesiformuoja žiedpumpuriai, 15 0C – žiedai neišsiskleidžia, augalai nežydi ir nemezga vaisių. Kai trūksta šilumos, vyksta vegetatyvinis augalo augimas, t.y. auga lapai, stiebai, atžalos, tuomet nukenčia generatyvinis augalų vystymasis (pumpurai, žiedai, užuomazgos).
    Per dideli temperatūros svyravimai. Staigus temperatūros kritimas nuo 25 iki 10 0C ir ilgalaikis atšalimas pristabdo augalų augimą bei vystymąsi, krinta pomidorų žiedai.
    Per didelė oro drėgmė (didesnė nei 70 proc.). Augalai žydi, bet neatsiveria dulkinės, drėgnos žiedadulkės negali patekti ant piestelių. Be to, tuomet dažnai augalų lapus pažeidžia Macrosporium genties grybai: ant augalų lapų stiebų ir vaisių atsiranda rudų dėmių su tamsiomis apnašomis.
    Per vėlai šalinamos atžalos. Pomidorų atžalas reikia šalinti laiku, t.y. kai jos būna ne ilgesnės nei 3–4 cm. Jei vėluojame, mažėja augalų derlingumas. Šį darbą geriau atlikime ryte. Tada augalai turi stiprų turgorą, lengviau skinti, spėja uždžiūti žaizdos vieta, mažesnė tikimybė, kad užsikrės ligomis. Šoninę atžalą šalinkime iki pagrindo. Pomidorų ūglių šalinimas greitina vaisių brendimą, gerina jų kokybę.
    Fosforo ir magnio trūkumas esant azoto pertekliui. Kai pomidorai pertręšiami azoto trąšomis, jų lapai būna tamsiai žali, stambūs, viršūnėje sukasi į apačią. Tokiu atveju vėliau noksta vaisiai, augalai greičiau suserga puviniu.
    Augalus papildomai pradėkime tręšti, kai jie prigyja. Pomidorai tręšiami atsižvelgiant į jų būklę ir maisto medžiagų kiekį dirvoje. Pagal tai augalai papildomai tręšiami kas 7–14 dienų. Poreikis maisto medžiagoms vegetacijos metu yra skirtingas. Pomidorų augimo pradžioje iki vaisių mezgimo augalams reikia mažiau azoto, daugiau fosforo trąšų. Kai pradeda augti vaisiai – daugiau azoto. Kai noksta vaisiai – daugiau kalio trąšų. Pomidorams labai svarbus kalcis, kuris lemia vaisių išvaizdą, kietumą ir spalvą. Todėl vegetacijos metu augalus tręškime kalcio salietra, taip pat kompleksinėmis trąšomis, raugintu paukščių  (1:12) ar karvių mėšlu (1:9–10).
    Per žema grunto drėgmė. Labai svarbu, kad augalams netrūktų drėgmės formuojantis ir augant pirmosioms keturioms vaisinėms kekėms. Tuo metu augalui reikia ypač daug vandens. Jo trūkstant ar nereguliariai laistant krinta žiedai ir užuomazgos, skyla vaisiai, augalai suserga viršūniniu puviniu. Esant dideliems dirvos drėgmės svyravimams, blogai vystosi šaknų sistema, sutrinka maisto medžiagų patekimas į augalą.
    Pomidorus šiltnamyje laistykime retai, bet gausiai, pirmąją dienos pusę šiltu vandeniu (apie 20 0C). Laistydami stenkimės neaplieti jų lapų, po to šiltnamį išvėdinkite.
    Silpnos šaknys. Pomidorų antžeminė masė auga greičiau negu šaknys. Vegetacijos pradžioje antžeminės dalies ir šaknų masės santykis yra 18:1, o rugpjūtį – 160:1. Šaknys nespėja aprūpinti augalo antžeminės dalies maisto medžiagomis. Tada pradeda gelsti lapai, krinta užuomazgos, atsiranda viršūninis puvinys ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Todėl intensyvaus augimo ir vaisių formavimo metu būtina tręšti, laistyti, genėti, purenti ir apkaupti augalus.
    Vibruokime augalus. Pomidorai – savidulkiai augalai, o kad geriau apsidulkintų žiedai, augalus vibruokime. Ne rečiau kaip du kartus per savaitę papurtykime vielas, prie kurių jie pririšti. Geriausias laikas vibruoti – 11–14 val. Vibruojant gaunamas didesnis derlius.


    Kodėl krinta agurkų užuomazgos?
     
    Maisto medžiagų trūkumas. Kai trūksta maisto medžiagų, krinta ir gelsta agurkų užmazgos. Agurkai mėgsta purią ir derlingą dirvą. Jie gerai auga dirvose, kuriose apstu lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Agurkai pasižymi tuo, kad auga ir vystosi labai greitai. Per gana trumpą laiką jie užaugina didelį derlių, todėl ir poreikis maisto medžiagoms yra didelis. Geriau tręšti augalus ištirpintomis trąšomis, t.y. trąšų tirpalu. Agurkams patinka tręšimas raugintu mėšlu (1 l rauginto mėšlo į 9–10 l vandens). Į kibirą šio tirpalo įdėkime 50 g pelenų. Galime naudoti ir kompleksines trąšas, kurių tirpalo koncentracija turėtų būti 0,15–0,2 proc. (15–20 g/10 l vandens).
    Per didelė druskų koncentracija. Agurkai nepakenčia didelės druskų koncentracijos, todėl juos reikia tręšti dažnai, bet ne po daug ( ypač augalams žydint ir vaisių mezgimo metu).
    Per maža arba per didelė drėgmė. Agurkams reikia didelės oro ir dirvos drėgmės, nes jų šaknys išsidėsčiusios dirvos paviršiuje. Jeigu dirvos drėgmė per didelė ar per maža, krinta užuomazgos. Kai dirvos drėgmė optimali, tačiau per maža oro drėgmė, sumažėja augalų derlingumas, pablogėja vaisiaus kokybė. Jeigu dirvos drėgmė žema, agurkus dažnai užpuola voratinklinės erkutės. Drėgmės perteklius agurkams yra žalingas, nes tuomet jų šaknims trūksta oro.
    Agurkus iki žydėjimo laistykime retai, bet gausiai. Tuomet jie mažiau augs, bet sukraus daugiau žiedų. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu liekime dažnai, bet po mažiau.
    Per žema laistomo vandens temperatūra. Agurkus laistykime šiltu (22–25 0C) vandeniu, pirmąją dienos pusę, stenkimės neaplieti lapų ir nesuplūkti žemės. Kai laistoma šaltu vandeniu, atšąla dirva, kreita užuomazgos. Paprasčiausia vandenį sušildyti induose, laikomuose saulėtoje vietoje. Ypač tinka lietaus vanduo.
    Per žema substrato temperatūra. Šaltoje dirvoje lėčiau auga šaknys, sutrinka maisto medžiagų apykaita, augalai suserga šaknų puviniu. Dirvos temperatūra turi būti 2–3 0C žemesnė negu oro temperatūra.
    Per aukšta oro temperatūra. Esant aukštai temperatūrai derėjimo metu, suintensyvėja kvėpavimas, augalas ištįsta, pagelsta lapai. Agurkams labai kenkia temperatūros kaita. Labai svarbu, kad oro temperatūra šiltnamyje agurkams būtų optimali. Tinkamą mikroklimatą šiltnamiuose lemia geras jų vėdinimas. Ryte iš pradžių atidarykime saulės pusėje esančias orlaides, o vėliau, temperatūrai kylant, visas likusias. Šiltnamius vėdinkime atidarydami tik viršutines orlaides, nes agurkai nepakenčia skersvėjo.


    Atsiminkime!

    * Kad pomidorai geriau megztų, pirmų trijų kekių žydėjimo pradžioje juos purškime preparatais su giberalino rūgštimi: „Zaviaz“, „Buton“, „Gibersibas“.
    * Tręšimas anglies dvideginiu gerokai padidina augalų, ypač agurkų, derlių šiltnamyje.
    * Norėdami tai padaryti, šiltnamyje pastatykime baką su šviežiu karvių arba paukščių mėšlu tirpalu, kuris paprastai išskiria anglies dioksidą. Jeigu įmesime kuokštą sauso šieno ar pjuvenų saują, fermentacija bus intensyvesnė ir šiltnamio oras bus papildytas dar didesniu anglies dvideginio kiekiu.
    * Vėdinant šiltnamį vyksta ne tik oro kaita, bet ir jo judėjimas. Augalams reikia, kad oras aplink lapus nors šiek tiek judėtų. To reikia ne kvėpavimui, nes aplinkos ore augalams pakanka deguonies, o jų mitybai. Oro judėjimas šiltnamyje naudingas dėl kelių priežasčių: padeda sumažinti oro temperatūrą, oro drėgmę, CO2 iš šiltnamio viršaus nukreipiamas lapų link. Didėjant oro judėjimo greičiui, intensyvėja fotosintezė. Kai oro judėjimas yra silpnas, trūksta CO2, fotosintezė sulėtėja, sutrinka augalų transpiracija. Tada pablogėja augimas. Augalai suserga, tampa jautrūs aplinkos veiksnių svyravimams. Optimalus oro judėjimas šiltnamyje – 0,3–0,5 m/s. Tad šiltnamius vėdinkime intensyviai, ypač po laistymo.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 10, 2014 m. gegužės 21 – birželio 3 d.

  • Išpardavimas!

    Biodinaminė žemdirbystė: kam mistika, kam išsigelbėjimas


    Jurga SAJENKIENĖ
    Gegužės 10–11 dienomis Šarnelės kaimo (Plungės r.) bendruomenės namuose rinkosi besidomintieji biodinaminiu ūkininkavimu. Galima ir pajuokauti:  šarneliškiai visą savaitgalį buvo suklusę bei įsitempę ir į svečius žiūrėjo išplėtę akis, mat jiems atrodė, jog kaime vyksta visos Lietuvos raganų suvažiavimas. Negana to, raganaujama pačioje Žemaičių Kalvarijos pašonėje.

    Plačiau...

    Iš tiesų, teoriniame ir praktiniame seminare biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos Margarethe Voegele perteikė per daugelį metų sukauptas žinias, supažindino su Marijos Thun sėjos kalendoriumi ir mokė pasigaminti biodinaminių preparatų.


    Vis dar pirmieji žingsniai
    biodinamineBiodinaminis ūkininkavimas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir yra laikomas aukštesne ekologinio ūkininkavimo pakopa. Tad dažniausiai biodinaminį ūkį kuria jau ūkininkaujantys ekologiškai. Pasaulyje yra apie 4800 biodinaminių ūkių, ūkininkaujančių maždaug 150 tūkst. ha plote 53 šalyse. Jų savininkai dirba biodinamiškai nesiekdami materialinio uždarbio, bet sąmoningai suprasdami savo, kaip žemdirbių, atsakomybę už tvarų žemės įdirbimą, kad ji išliktų derlinga ateities kartoms. Biologinis dinaminis ūkininkavimas remiasi supratimu, kad dirvožemis, augalai, gyvuliai ir žmonės gyvena ir veikia uždarame sąveikos rate. Ūkis laikomas gyvu organizmu, nesiekiama laikyti daugiau gyvulių nei įmanoma išmaitinti be jokių kombinuotųjų pašarų, bet gyvulius laikyti yra privaloma, išskyrus mažus žolininkų ir sodininkų ūkelius. Gerai pagalvojus, beveik taip kažkada ūkininkavo ir mūsų seneliai.
    Seminaro lektorė  Margarethe Voegele, biodinaminės žemdirbystės pradininko Rudolfo Šteinerio tiesioginio mokinio Immanuelio Voegele dukra, atkreipė dėmesį: dabar žemės ūkio mokslus baigusį specialistą vadina agronomijos inžinieriumi, bet jokiu būdu  ne ūkininku. Žemė laikoma fabriku, nuolat nešančiu pelną. Todėl pats metas prisiminti tūkstančius metų galiojančią taisyklę, kad žmogus neturi  stovėti gamtos nuošalyje. Jis privalo į visų mūsų Žemę motiną įsiklausyti, rūpintis ir puoselėti ją bei gyventi išvien.
    Į Šarnelę susirinkę biodinaminės žemdirbystės link sukantys ūkininkai minimus principus puikiai žino. Ne kartą girdėjo ir apie Marijos Thun sėjos kalendorių. Marija Thun 60 metų darė eksperimentus sėdama, nuimdama derlių, rinkdama sėklas ir visą laiką stebėjo dangaus kūnų įtaką augalų vystymuisi, jų brandai, skonio savybėms. Save gerbiantis biodinaminis ūkininkas negali apsieiti be šio kalendoriaus, didelio pagalbininko planuojant darbus. Pirmą kartą šis kalendorius specialiai šiam seminarui buvo išverstas į lietuvių kalbą. Viešnia iš Vokietijos  seminaro metu dar kartą jį pristatė ir gerą pusdienį mokė, kada ir kaip sėti, puoselėti ir nuimti derlių, atsižvelgiant į dangaus kūnus ir jų sąveikas. Ūkininkas turi gebėti stebėti dangų, viską užfiksuoti, kad galėtų pasitikrinti, ar tikrai kalendoriaus patarimai leidžia subrandinti geresnį derlių.


    biodinamine4Dar viena intriga
    Auginant kokybiškus produktus svarbų vaidmenį vaidina biodinaminiai preparatai. Vieni jų skirti kompostuoti, kiti – sužadinti augalų ir dirvos gyvybines jėgas. Preparatų gamyba sudėtinga, prireikia ne tik gausaus žinių bagažo, bet ir nemenkos patirties. Purškiamasis humuso gerinimo preparatas gaminamas karvės rage, į jį rudenį pridedama laktuojančios karvės bandų ir užkasama per žiemą į derlingą žemės sluoksnį. Pavasarį karvės rage jau būna ne mėšlas, o brandus humusas. Vieno rago turinys išmaišomas vandens statinėje ir purškiamas ant visų laukų, o jo turinio pakanka vienam hektarui. Augalų sveikatingumui gerinti, geresniam formavimuisi skatinti būtina naudoti karvės ragų ir silicio oksido per vasarą subrandintą preparatą. Komposto kaupe virsmus inicijuoja šeši komposto preparatai iš vaistingųjų augalų: ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių, valerijonų ir dilgėlių, be to – ąžuolo žievės.
    Praėjusių metų spalio mėnesį biodinaminių ūkių statuso DEMETER siekiantys ūkininkai ir biodinaminio ūkininkavimo šalininkai Šarnelėje, Rasos Čirienės ūkelyje, gamino ir į žemę užkasė keturis žiemos preparatus. Dabar, pavasarį, susirinko juos atkasti ir kartu pasigaminti naujų – vasaros.
    Nekantriai laukiant akimirkos, kuomet bus galima apčiuopti darbo rezultatus, tarp seminaro dalyvių pasklido nerami žinia: Rasai Čirienei prieš Kalėdas skambinęs  kaimynas pranešė, kad nepažįstami lobių ieškotojai buvo atkasę vieną preparatų duobę, vienas ragas buvęs išmestas, bet jis R.Čirienės prašymu duobę vėl užkasė. Todėl kasant tvyrtojo nežinia,  ar ragai iš duobės nebus stebuklingai išnykę, nes kasti reikėjo giliai, kol galiausiai jie pasirodė. Galima pajuokauti, kad į visą biodinaminės žemdirbystės teoriją neįsigilinusiam žmogui kai kas iš tiesų gali dvelkti raganavimu. Bet čia kaip ir visais laikais: kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka burtams.


    Atkasta, žiūrėta, vertinta
    Vienas žiemos preparatų gamintas karvės galvą (ją galima pakeisti kito gyvulio, pavyzdžiui, avies, kiaulės kaukole) prikimšus smulkinta ąžuolo žieve. Šviežiai paskersto gyvulio kaukolė buvo kruopščiai nuvalyta: pašalinti riebaliniai audiniai, raumenų likučiai. Šį ypač sunkų bei daug laiko ir pastangų reikalavusį darbą puikiai atlieka skruzdėlės. Tereikia galvą su ragais porai savaičių, jei didesnė, mėnesiui, paguldyti į skruzdėlyną ir darbštieji sutvėrimai viską nepriekaištingai atliks. Kai kaukolė švari, smegenų ertmės prikišamos 30–60 metų senumo ąžuolo žieve ir užtepamos moliu. Tuomet ji guldoma į iškastą duobę ir paliekama per žiemą. Preparatas brandinamas ne bet kur. Jį nuolat turi skalauti žiemos žemės vanduo, todėl rekomenduojama užkasti palašinėje ar net mažame upelyje. Tik jis negali būti labai sraunus. Antraip nuneš srovė.


    biodinamine2Dera prisiminti ir kitą patarimą. Kaukolę upelyje, kad nenuplukdytų, reikia pririšti arba apdėti dumblu, pūvančiais lapais. Šis ąžuolo žievės preparatas yra kalcio šaltinis, vaistas nuo augalų ligų.
    Kitam žiemą brandinamam komposto preparatui taip pat reikia gyvulinės kilmės apvalkalo: po Mykolinių  karvės, geriau senesnės ir daug veršelių atsivedusios, pilvaplėvė buvo prikimšta džiovintų kiaulpienių žiedų ir užkasta 20–30 cm gyliu nesunkioje, humusingoje žemėje. Kiaulpienės dirvožemyje skatina kalio ir silicio procesus. Aplink vaistažolių kupiną plėvę, kad nesugriaužtų pelės, buvo prismaigstyta raudonuogių šeivamedžių šakelių. Jomis taip pat nuo graužikų saugotos karvės plonosios žarnos, prikimštos ramunėlių.
    Šiuos tris preparatus be galo atidžiai apžiūrėjusi Margarethe Voegele liko patenkinta. Šiek tiek nedžiugino kiaulpienių žiedai, beveik pusmetį praleidę karvės pilvaplėvėje. Biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos svarstė: preparatas per žiemą ne visai tinkamai subrendo, gal pilvaplėvė buvo kiek per riebi. Viskas į savo vietas turėtų atsistoti pienes gerai išdžiovinus. Ar preparatas nevykęs, nustatyti nesunku –  išduoda nemalonus kvapas.
    Seminaro dalyviai nukabino nosis, kai atkasus penkiasdešimt karvės ragų, kuriuos spalį pirmojo seminaro metu buvo   pripildę karvių mėšlu ir giliai užkasę, šis nevirto biriomis durpėmis, kaip turėjo atsitikti, todėl naudoti visiškai netinkamas. M. Voegele įvardijo dvi neįvykusios metamorfozės priežastis. Preparatas buvo užkastas per  giliai ir labai sunkioje žemėje – molyje, o šis yra mumifikuojantis ir neleido mėšlui supūti bei pakisti.
    Iš žemės iškelti žiemos biodinaminiai preparatai sudedami į molinius neglazūruotus indus ir laikomi medinėse dėžėse, gausiai pribertose durpių. Durpės sulaiko ir neleidžia preparatams iššvaistyti sukauptos kosminės energijos.
    Rudenį  gaminamas ir dar vienas žiemos –  tauriojo elnio pūslės ir kraujažolių – preparatas. Kadangi praeitą rudenį Lietuvos biodinamikai nebuvo prisidžiovinę kraujažolių žiedelių ir neturėjo  elnio pūslės, spalį biodinamine žemdirbyste besidomintys ūkininkai jo nepasidarė. Užduotį atliko susirinkę antrąkart.
    Biodinaminio judėjimo atstovės Lietuvoje Rasos Čirienės žodžiais, tauriojo elnio pūslę Lietuvoje gana sunku gauti. Paprasta gauti danieliaus, tačiau ji visiškai netinkama. „Reikalinga ne šiaip pūslė. „Maišelis“ turi būti didingo, impozantiškais ragais ir elgsena išsiskiriančio gyvulio, nes visi šio tauraus gyvūno požymiai, esybė, ypač reprodukcinė galia, dera ir persiduoda  preparatui“, – aiškino ir mintį tęsė Rasa. Pavasario seminarui iš Vokietijos buvo užsakytos ir atvežtos šešios  tauriojo elnio pūslės, Žemaitijoje prikištos „kravauninkais“ vadinamų kraujažolių.
    Kraujažolių žiedeliai renkami rugpjūtį–rugsėjį, džiovinami. Iš bėdos galima ir šviežius, šiek tiek pavytintus žiedelius sudėti į pūslę vasarą, bet geriau gegužės pradžioje pūslę prikimšti džiovintų žiedelių ir pakabinti pakraikėje, kad visą vasarą ją šildytų saulutė ir glostytų vėjelis. Elnio pūslė kraujažolių prikemšama aklinai, kad neliktų oro tarpų. Dirbti reikia labai kruopščiai ir atsakingai, nes pūslė plona ir bet kurią akimirką ją galima prakiurdyti. Skirtingai nuo kitų preparatų, tvirtai ir gerai užrišta elnio pūslė, pilnut pilnutėlė kraujažolių, iškart į žemę nekasama. Per visą vasarą, kad gautų oro, saulės, šilumos, laikoma pakabinta namo pakraigėje. Ji į žemę užkasama  rudenį, po Mykolinių, o atkasama po Velykų.
    Visi penki žiemos preparatai kasami kuo toliau vienas nuo kito. Geriausia skirtinguose laukuose.


    bio


    Kuo naudingas kalnų krištolas
    Šarnelėje šurmuliavę Lietuvos biodinaminės žemdirbystės pionieriai, Vilniaus Valdorfo mokyklos mokytojai, „Ekoagros“ specialistai ne tik kraujažolėmis kimšo elnio pūsles, bet ir karvių ragus pripildė kalnų krištolo.
    Kalnų krištolo preparatu purkšti augalai gauna šviesos jėgos. Suprantamiau kalbant, pusbrangis akmuo padeda augalui įgyti gerą formą. „Javai nuo vėjo neišvirsta. Augalai tampa atsparesni blogam orui ir visokioms ligoms“, – lenkdama pirštus vardijo M. Voegele. Juo pasikliaujama ir kai norima, kad įvairios uogos ir vaisiai geriau laikytųsi, sandėliuotųsi, būtų transportabilūs. Esant dvejopai paskirčiai, kalnų krištolo preparatas naudojamas nevienodai. Siekiant augalui suteikti didesnės sveikatos, preparatas, valandą maišius, purškiamas likus valandai iki saulėtekio, t. y. purpurinę valandą. Prieš nuimant derlių, atvirkščiai, krištolo vanduo laukuose paskleidžiamas vakare, maždaug 18–19 valandą.
    Viešnia iš Vokietijos pasakojo, jog pastaruoju metu jos gimtinėje biodinaminiais preparatais ypač susidomėjo ir intensyviai naudoja vynuogių augintojai. Jie pastebėjo, kad kalnų krištolu purškiamos vynuogės, įprastai kenčiančios nuo įvairiausių kenkėjų, nebeserga. Be to, uogose padidėjo cukraus kiekis, sustiprėjo aromatas, vynuogės greičiau prisirpsta.
    Suintrigavo? Tada sužinokime, kaip išgirtasis preparatas gaminamas ir kaip turi būti laikomas.
    Pirmiausia itin kietas krištolas suskaldomas į nedidelius gabaliukus. Tada jie sugrūdami porceliano grūstuvėse ir galiausiai tarp dviejų stiklo plokščių trinami į pačius smulkiausius miltus. Gauti milteliai sumaišomi su lietaus vandeniu, košelė šaukšteliu krečiama į ragus. Kiaurymė užtepama moliu, ragas užkasamas derlingoje žemėje ir laikomas iki spalio pradžios. Iškasus privalu nuimti molio dangtelį. Gatavas krištolo preparatas turi būti saugojamas taip, kad jį visada pasiektų saulės šviesa, geriausiai ant palangės stikliniame inde arba kitoje saulės apšviestoje vietoje.  Preparatas turi gauti kuo daugiau šviesos, kad vėliau ją perteiktų augalams.
    Kalnų krištolo preparatas „galioja“ ne vienus metus. Dideliems žemės plotams nupurkšti  jo, beje, kaip ir kitų preparatų, reikia nedaug. Tai lyg homeopatija, kai itin mažais tam tikrų medžiagų kiekiais gydymos ligos. Kiekvienas ūkininkas savo ūkiui preparatus turi gamintis pats.


    Nepamirštos dilgėlės ir valerijonai
    biodinamine3Antrojo seminaro, kuriame uoliai mokėsi 38 dalyviai, metu prisiminta, kaip gaminami valerijonų ir dilgėlių preparatai. Jie irgi būtini gaminant kompostą.
    Dilgėles galima nupjauti dalgiu, bet geriau skinti po vieną rankomis, kai jau susiformavę žiedų pumpurai, bet dar nežydi. Nuskintos vaistažolės apvytinamos ir sulankstomos tarsi akordeono dumplės – taip greičiau pasišalina drėgmė. Tuomet „suarmonikuotų“ dilgėlių šluotelės viena šalia kitos sudedamos į lininį, medvilninį, kanapinį maišą ir užkasamos į žemę 20–30 cm gylyje, prieš tai dar patiesus durpių paklotą. Dilgėlės žemėje turi išbūti visus metus.  Užkasti ir atkasti  reikėtų tą pačią dieną. Dilgėlių preparatą brandinti galima ne tik lininiame maiše. Puikiai tinka medinė dėžė, molinis melioracijos vamzdelis.
    Valerijonų preparato brandinti žemėje nereikia. Žiedeliai renkami ankstų rytą, mat vos patekėjus saulei – intensyviausios kosminės jėgos, be to, tikėtina, jog žiedai dar prausiami rasos. Nespėjus nuskinti rasotų – bėda menka. Žiedai sudrėkinami lietaus vandeniu ir dar šlapi sumalami rankine mėsmale. „Kartais gali nepavykti, – tvirtino Margarethe Voegele. – Tada išgelbėja sulčiaspaudė“. Sultys  surauginamos ir laikomos tamsiuose buteliuose vėsioje vietoje. Valerijonai sukuria šilumos apvalkalą ir šildo.


    Jokia mistika
    Ekologinio tautinio paveldo vaistažolių ir uogų ūkio šeimininkai Nijolė Makejevienė, Vaiva Jundulaitė-Kosienė su vyru Giedriumi pasakojo: „Šiemet valerijinų preparatas labai padėjo. Augalai, užklupti didelių šalnų, nenukentėjo, liko sveikut sveikutėliai.“
    Kad biodinaminiai preparatai nėra jokia mistika, patvirtino ir Edita Juknevičienė, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doktorantė. Ji jau kelerius metus atlieka tyrimus ir drąsiai teigia, jog preparatai tikrai veikia ir tai įrodyta moksliškai. Edita sodino kelių veislių moliūgus ir juos augino naudodama biodinaminius preparatus. „Daržovių minkštimo cheminė sudėtis labai gera, jame padaugėjo fenolinių junginių, vitamino C. Taip pat pakito sėklos, moliūgų žievės spalva, ji tapo ryškesnė. Pastebimai  padidėjo derlius“, – tyrimo duomenimis dalijosi mokslininkė.
    Domėdamasi biodinamine žemdirbyste, dalyvaudama seminaruose, ji suprato ir kitą tiesą. Tapti biodinamiku nėra labai paprasta. Reikia be galo daug noro, pastangų ir, žinoma, tikėjimo tuo, ką darai. Kitą kartą žiemos preparatų gaminti biodinaminio judėjimo atstovai rinksis rugsėjo pabaigoje pas Širvintų rajono ekologinio ūkio šeimininką Arūną Martinėlį. Jam reikia daugelio rankų pagalbos, nes 500 ragų teks prikimšti karvių mėšlo. Kviečiame prisijungti ir jus.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 9, 2014 m. gegužės 7-20 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasario aristokratės, arba 3 žvilgsniai į MAGNOLIJAS


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Kai žvelgi į magnolijas, gali tik stebėtis gamtos didybe ir išmintimi. Ypač jei pavyksta pamatyti kur nors augančias bent 3–4 dešimtmečius tuo metu, kai jos, apsipylusios žiedais, tiesiog pribloškia savo didybe ir grožiu. Kai sužinai, kad magnolijos augo dar dinozaurų laikais, kai nebuvo vapsvų ir žiedadulkes tegalėjo pernešti stamboki vabalai, supranti, kodėl jų žiedlapiai tokie tvirti ir gali įvertinti įvairių sąsajų gamtoje reikšmingumą.

    Plačiau...

    Kartu krūpteli nuo minties, kaip intensyviai žmogus brukasi į gamtą ir kas dėl to gali atsitikti. Todėl magnolijų žydėjimas tapo simbolišku priminimu apie pasaulio vienovę ir būtinybę pagarbiai su ja elgtis. Juolab kad iš Kinijos ir Amerikos, kur jos auga nuo seno, ateina žinių apie prasidėjusį pusės ten augusių laukinių rūšių nykimą. Šiandien pažvelkime į magnolijas trijų specialistų akimis.


    Dendrologas Rimvydas KAREIVA: „Kuo retesnė, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė.“




    [caption id="" align="alignright" width="179"]OLYMPUS DIGITAL CAMERA PARAŠAS PO NUOTRAUKA[/caption]

    „Pasirinkti, kokią magnoliją auginti, nelengva, nes kuo retesnė ir sunkiau mūsų sąlygomis auginama, tuo įdomiau, tačiau ir rizika didesnė. Dar reikia įvertinti augalo dydį ir būsimas augimo sąlygas. Pirmiausia tenka atsižvelgti į atsparumą šalčiui. Palyginti atsparios yra agurkinės (M. acuminata), japoninės (M. kobus), žvaigždėtosios (M. stellata), Sulanžo (M. soulangeana), ir plačiažiedės, arba Lebnerio (M. loebneri) magnolijos. Smulkiažiedės, arba Ojamos, Zyboldo (M. sieboldii)) ir šviesiosios (M. obovata) magnolijos dažniau nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Apšąla ir puošniosios (M. denudata), skėtinės (M. tripetala), gluosnialapės (M. salicifolia), Vilsono (M. wilsonii) magnolijos. Tad pirkdami būtinai pasidomėkite magnolijos rūšimi.


    Japoninės magnolijos po agurkinių laikomos  atspariausiomis šalčiui ir gerai auga 4–7 klimato zonose. Gali nedengiamos augti visoje Lietuvos teritorijoje. Gluosnialapės magnolijos Lenkijoje ir Švedijoje auga 6 klimato zonoje, gausiai žydi kas antri, o po labai šaltų žiemų  – kas treti metai.


    Artimiausias Lietuvai tipines lelijažiedes (M. liliiflora) magnolijas teko matyti Pietų Švedijoje ir Danijoje. Mano sodyboje sėklomis padaugintas krūmelis nedengiamas gerai auga nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Pirmuosius septynerius metus kasmet labai stipriai apšaldavo.


    Šalia auganti to paties amžiaus Sulanžo magnolija lelijažiedę labai stipriai praaugo, jau keli metai žydi ir stipriai pastarąją stelbia. Kai kurios veislės Sulanžo magnolijų beveik visai atsparios visoje Lietuvoje, o nemažai jų gerai atrodo peržiemojusios pridengtos tik eglišakėmis. Po Sulanžo magnolijos šakomis atsidūrusi lelijažiedė nuo 2010 metų neapšalo net ir labai šaltomis žiemomis. Per devynerius metus išaugo vos 1 metro aukščio.


    Dėl menko atsparumo šalčiui tipines lelijažiedes magnolijas vargu ar verta plačiau auginti. Europoje labai populiari dažnai į Lietuvą atvežama veislė ‘Nigra‘ gali augti ir žydėti pajūryje, o kruopščiai žiemai uždengiama – ir Vidurio Lietuvoje. Anksčiau maniau, kad Rytų Lietuvoje, 4 klimato zonoje, gerai parinktose vietose ir dengiama ji galėtų augti, bet vargu ar gausiai ir gražiai žydėtų. Tačiau  pastebėjau, kad augalai, prieš 10 metų galėję augti tik pajūryje, dabar puikiausiai žydi apie Kauną ir apšąla tik labai šaltomis žiemomis. Taigi ir ‘Nigra‘ po dabartinių žiemų gali žydėti ir Vilniaus apylinkėse.


    Ziboldo magnolijų, skirtingai nei daugumos kitų rūšių, žiediniai pumpurai  formuojasi ne rudenį, o  vasaros pradžioje ant augančių ūglių, todėl augalas žydi vasaros viduryje ir žiedų būna kur kas mažiau, bet žydi daug ilgiau ir dar rugpjūtį galima išvysti gražiai žydinčių krūmų. Žiedai balti, ant ilgų kotelių, todėl nusvirę, puodelio formos. Šias magnolijas siūloma auginti 6–8 klimato zonose, taigi bent Lietuvos pajūryje jos augs puikiai. Mano Kauno rajone augintos ssp. japonica ir ssp. sieboldii nuo vėjų apsaugotoje vietoje nedengiamos augo, žydėjo ir derėjo, bet 2011–2012 metais, kai šalia esantis termometras parodė -35°C, abi iššalo.


    Ūkininkas Donatas VENCKEVIČIUS: „Laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.“


    „Bendradarbiaudami su Vokietijos, Olandijos, Lenkijos augintojais Juragiuose testuojame, auginame ir dauginame daugiau nei 30 veislių magnolijų. Daugelis peržiemojo šaltas pastarąsias žiemas, todėl laikas keisti nuomonę apie magnolijų lepumą ir trapumą.


    Svarbu nepadaryti klaidų įsigyjant, sodinant ir prižiūrint. Viena didžiausių klaidų yra ta, kad žmonės taupydami įsigyja per jauną augalą, tikrą rykštelę, kurią žiemai reikėtų uždengti visą. Geriausia aprišti storu šiaudų sluoksniu, o polietileno plėvele dengti visiškai netinka. Neuždengtas augalas beveik garantuotai nušals.


    Įsigijus didesnį, bent 5–6 metų amžiaus augalą, žiemai tereikia pridengti šaknis. Tą reikia daryti ir dideliems augalams, nes taip gerokai padidėja galimybės išgyventi mūsiškę žiemą. Ypač tokią, kai nėra sniego arba jo mažai. Dengti geriausia spygliuočių šakomis, 30 cm storiu, arba apipilti 20 cm storio pjuvenų ar durpių sluoksniu.


    Antra didelė ir dažna klaida – vietos parinkimas. Labai pavojinga pasodinti magnoliją skersvėjyje. Būtinai reikia saulės, nes jei jos trūksta, augalas augins gražią lapiją, bet nežydės.


    Svarbu ir tinkamai pasodinti. Magnolijos mėgsta derlingą, pralaidų, kiek drėgnesnį humusingą dirvožemį. Jį reikėtų lengvai parūgštinti įterpiant natūralių durpių. Sodinant patartume ypatingą dėmesį atkreipti į šaknis, nes jos mėsingos ir trapios. Duobę dera paruošti bent 80 cm pločio ir 70 cm gylio, į dugną  pripilti lengvo derlingo dirvožemio ir įstatyti magnolijos krūmą. Jį apiberti derlingu dirvožemiu ir gausiai palieti.


    Dar viena klaida – nepakankamas laistymas, ypač pirmaisiais metais. Dirva apie krūmą turi neperdžiūti, o ypač tai pavojinga intensyvaus augimo metu, birželio–liepos mėn. Todėl jei magnoliją pasisodinome tik šiemet, stebėkime drėgmę.


    Tręšti jas galima pradėti balandį, o baigti liepos viduryje, kitaip ūgliai prieš žiemą nespės sumedėti. Tręšti galima 3–4 kartus per sezoną, kas 2–3 savaites. Labai svarbu, kad trąšų sudėtyje nebūtų kreidos ar kalkių, kurios nurūgština dirvožemį. Nederėtų magnolijų tręšti per karščius.


    Pražūtinga klaida – magnolijų genėjimas. Kovą ir pirmąją balandžio pusę apkarpyti galima nebent nudžiūvusius ar nušalusius šakų galiukus.


    Negalima perkasinėti žemės prie pat magnolijų. Žemę aplink dera mulčiuoti spygliuočių žieve iki 20 cm: parūgštės dirvožemis, mažiau garuos drėgmė ir žels piktžolės.


    Kraštovaizdžio projektuotoja ir agronomė Edita JOKIMČIENĖ: „Magnolijos gražiai atrodo ir po vieną, ir kompozicijose.“


    „Magnolijos – prabangos augalai, todėl jas sodiname matomiausiose vietose. Ir nors žydi jos tik pavasarį, bet žiedai tokie įspūdingi, kad daugelis žmonių šių augalų vis tiek nori. Juolab kad ir nužydėjusi magnolija graži, nes apsipila dideliais vaškiniais lapais, kurių nemeta visą vasarą.


    Krūmines  magnolijų formas: ‘Susan‘ ar ‘Nigra‘, galima komponuoti kompozicijose su kitais dekoratyviniais augalais. Medžius arba didžiuosius krūmus, kurie auga iki 5 m, vertėtų sodinti atskirai pievutėje kaip akcentus arba prie jų derinti nedidelio pavėsio augalus. Aplink galima sodinti daugiametes gėles.


    Žemesnės magnolijos derės augalų kompozicijose, o didelės tinka ir atskirai, ir grupėse. Magnolijų, kaip ir rododendrų, skirtingos rūšys žydi ne kartu, o tarsi viena paskui kitą. Tačiau paprastai jų nesodiname kartu, nes nėra tiek  daug vienos spalvos magnolijų, kurios būtų vienodo aukščio ir derančios žiedų formos. Aš visada sodinu skirtingų spalvų magnolijas viename sklype, nes taip nori ir klientai.


    Magnolijų negalima pirkti iškastų, plikomis šaknimis, nes jos tuomet labai sunkiai prigyja. Augalas turėtų būti užaugintas vazonėlyje. Magnolijoms duobes reikėtų ruošti iš rūgščių durpių, komposto ir trupučio gero juodžemio.


    Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasodintos magnolijos nežydi vienus, dvejus ir dar daugiau metų. Jas reikėtų tręšti specialiomis joms skirtomis trąšomis, nors iš bėdos tiks ir skirtosios rododendrams.


    Projektuojant sklypą magnolijoms reikėtų parinkti šiltą, saulėtą, apsaugotą nuo didelių vėjų vietą, nors mano šampaninė magnolija jau 12 metų auga ant kalno, gairinama nuo laukų atklystančių vėjų. Magnolijoms visiškai netinka šiaurinė pusė ir labai šlapios vietos.


    Įsigijus magnolijų reikia apsiginkluoti kantrybe, nors ir nupirktos jau žydinčios, nuostabusis žydėjimas prasideda tik tuomet, kai augalas sulaukia tam tikros brandos.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 8, 2014 m. balandžio 16 – gegužės 6 d.

  • Išpardavimas!

    Įrėmintos lysvės privalumai


    Pernai labai plačiai rašėme apie įrėmintos lysvės įrengimą, tačiau šiemet ši tema ir vėl itin domina mūsų skaitytojus, mat įrėmintos tvarkingos lysvės labai populiarėja. Priminsime pagrindinius aspektus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį kuriant tokią lysvę. Įrėmintą lysvę  patogiau prižiūrėti, nereikia lenktis, dygsta mažiau piktžolių. Tačiau žemė pakeltoje lysvėje išdžiūsta greičiau negu paprastame darže. Todėl vasarą reikės nuolat stebėti žemės drėgnumą ir laiku palaistyti arba mulčiuoti tarpus tarp augalų.

    Plačiau...

    *Prieš rinkdami vietą tokiai lysvei, pažvelkime į saulę, apsidairykime ir nustatykime pasaulio šalių kryptis. Geriausias variantas atviroje vietoje esančios lysvės galus orientuoti pietų–šiaurės kryptimi. Tuomet mūsų auginamus augaliukus vienodžiau apšvies saulė. Kitas variantas – įrėmintą lysvę įkurdinti kur nors prie pietinės pastato sienos, priglaudus šoną. Tokios lysvės privalumas bus šiltesnis mikroklimatas, nes per dieną įšilęs pastatas spinduliuos šilumą ir naktį. Vadinasi, galėsime auginti labiau šilumą mėgstančias daržoves. Jeigu lysvė plati, patartina ir iš pastato pusės palikti tarpą praeiti, nes visai priglaudus bus sunku tą šoną pasiekti.


    *Lysvės kraštus apsaugokime nuo drėgmės. Iš vidinės rėmo pusės praverstų uždėti polietileno plėvelės ar kitos drėgmei nelaidžios medžiagos. Ant dugno plėvelės kloti nereikia, ji tik sulaikytų vandens perteklių. Bet verta ištiesti tvirtą tinklelį nuo kurmių. Lysvėje bus derlinga žemė, vadinasi, joje atsiras ir sliekų, kitų smulkiųjų dirvožemio gyventojų. Visa tai – kurmių maistas. Į lysvę įnikę kurmiai, taip pat kaip ir lauko pelės, pelėnai, sukeltų daug nepatogumų – jie išrausia urvų, iškilnoja žemę ir t.t.


    OLYMPUS DIGITAL CAMERA*Lysvę pripilkime daržo žemės, per pusę sumaišytos su perpuvusiu kompostu. Kitas variantas – nukaskime dalį grunto po lysve (sakykime, apie 20 cm) ir tą vietą užpildykime įvairiomis organinėmis laikui bėgant suyrančiomis medžiagomis: šakelėmis, lapais, šiaudais ir pan. Organiką reikėtų sluoksniuoti su dirva, kad viskas geriau pūtų. Labai naudinga uždėti mėšlo. Šis mišinys pamažu mineralizuosis: išskirs šilumą, ji šildys mūsų lysvę ir augančias daržoves. Ant tokio mišinio, kaip ir įprasta, pilame daržo žemę su perpuvusiu kompostu. Reikia prisiminti, kad organinėms atliekoms suirus, lysvės žemės šiek tiek nuslūgs. Taigi vėliau reikės jas papildyti. Bet to prireiks tik kitais metais prieš sėją.


    *Sėjomainos lysvėje galima ir nepaisyti, nes žemę joje bet kada galima atnaujinti kompostu, o štai į geros daržovių kaimynystės principus vertėtų. Tai duoda naudos. Pavyzdžiui, sveikesni ridikėliai užauga greta agurkų, pupelių, salotų, morkų, žirnių. O ridikėliai nuo kai kurių kenkėjų apsaugos agurkus. O štai nuo kai kurių grybinių ligų juos apsaugos svogūnai, česnakai. Morkas nuo muselių padeda apsaugoti šalia augantys svogūnai, salotos, prieskoniniai augalai. Salotoms patinka agurkų, morkų, svogūnų, ridikėlių kaimynystė, bet nepatinka petražolių ir žirnių draugija. Burokėliai mėgsta pupelių, svogūnų, kopūstų draugiją, bet jiems netinka česnakai, špinatai. Svogūnų nereikėtų auginti prie žirnių, pupelių. O šioms nuo ligų padės apsisaugoti česnakai. Porams tinka salotų, morkų, salierų, pupelių draugija. Pomidorai gerai „sutaria“ su salierais, morkomis, kopūstais, o jiems blogesni kaimynai būtų ridikėliai, žirniai, pankoliai, pupos.


    *Daržoves sėti ir sodinti eilutėmis galima išilgai lysvės arba skersai. Trečias variantas – eilučių per daug nepaisyti ir kurti laisvos improvizacijos menišką daržą, kuriame derinsime ir naudą, ir grožį, pasirinkdami įdomesnių veislių, spalvų daržoves. Tokį daržų lysvėje variantą renkasi mėgstantieji gamtos natūralumą, dabar madingą Vakaruose.


    *Jeigu lysvė pastatyta šonu prie pastato sienos, vienas įdomesnių variantų būtų toks: eilutėje prie pastato sienos sodiname kokius nors aukštyn besivyniojančius augalus (tai gali būti vijoklinės pupelės, daržo žirniai, agurkai ir pan.). Toliau eilutėse kito lysvės krašto link sėjame ar sodiname daržoves pagal aukštį, nuo aukščiausių iki žemiausių.


    *Atviroje vietoje įrengtoje lysvėje patogiausias variantas, ko gero, bus daržoves auginti eilutėmis skersai lysvės. Pagal norą sėjama po kelias eilutes įvairių daržovių, sodinama daigų. Tarpai tarp eilučių parenkami atsižvelgiant į daržovių rūšį. Jeigu auginami ridikėliai, salotos, krapai, svogūnai, tarp eilučių užtenka keliolikos centimetrų tarpo. Vešlesnėms daržovėms paliekami didesni atstumai.


    *Auginti daugiamečius augalus pakeltoje lysvėje gana rizikinga, nes joje šalčiau nei žemėje ir augalai gali iššalti. Jei bandysite,tai patartina prieš žiemą augalus ir lysvės šonus bei galus papildomai pridengti eglišakėmis, durpėmis, sausais lapais ir panašiomis orui laidžiomis medžiagomis. Ar jautresni augalai atlaikys žiemos speigus, labai priklausys nuo lysvės vietos, t.y. nuo jos mikroklimato.


    *Į lysvę ankstyvąsias šalnų nebijančias daržoves galima sėti vos baigiasi šalčiai ir naktimis laikosi pliusinė temperatūra. Ankstyvam derliui pasėkime po eilutę ar dvi ankstyvųjų veislių ridikėlių, krapų, gražgarsčių (rukolų), paprastų  ankstyvųjų salotų. Galima pasodinti eilutę svogūnų galvučių laiškams. Jeigu norime morkų, sėkime ankstyvųjų veislių. Viską uždenkime agroplėvele, o ant jos pravers dar ir polietileno plėvelė. Daržovės sudygs greičiau, jeigu lysvė, kaip minėta, bus įrengta dugne įdėjus mėšlo ir organinių atliekų, kurios pamažu išskirs šilumą. Plėvele verta uždengti visą lysvę: ir jos viršų, ir šonus iki žemės.


    *Kitos daržovės lysvėje sėjamos ar daigai sodinami kaip ir įprastame darže, kai nebėra šalčių, o žemė pakankamai įšilusi. Dar kartą galima pasėti salotų, krapų, ridikėlių. Jie užaugs tuomet, kai jau būsime suvalgę ankstyvuosius.


    *Lysvėje naudingiausia auginti trumpesnės vegetacijos daržoves. Geriausia rinktis ankstyvas veisles. Be minėtų daržovių, tiktų šparaginės pupelės, lapiniai burokėliai (mangoldai), cukinijos, lapiniai salierai, vasariniai ridikai, petražolės, špinatai, galbūt porai, brokoliai, žiediniai kopūstai, burokėliai. Vargu, ar verta lysvėje auginti gūžinius kopūstus, šakninius salierus, vėlyvąsias morkas. Visą vasarą užims vietą, o derlius bus tik vėlai rudenį.


    *Norint ankstyvesnio agurkų, pomidorų, paprikų, cukinijų, brokolių, salierų, žiedinių kopūstų, patisonų, porų derliaus, į lysvę reikėtų sodinti jų daigus. Pomidorų ir agurkų daigai gali būti sodinami jau gerokai paauginti, kai matyti pirmieji žiedai.


    *Kol daržovės mažos, užtenka plono (kelių cm) žolės sluoksnelio, o paaugusioms galima ir storesnį (10–15 cm). Mulčiuoti reikės nuolat, kai matysime, kad uždėtoji žolė baigia suirti. Mulčias apsaugo lysvę nuo drėgmės garavimo. Todėl ją laistyti reikės rečiau. O gali ir visai nereikėti, jeigu užteks lietaus.


    *Nebijantiesiems trupučio chemijos galima patarti daržą lysvėje vieną kitą kartą patręšti ir mineralinėmis trąšomis. Geriausia į dirvą prieš sėją išberti kokybiškų, būtent daržovėms skirtų kompleksinių trąšų, turinčių ne tik pagrindinių maisto medžiagų, bet ir svarbiausių mikroelementų. Pigių trąšų lysvės daržui berti nederėtų. Geriau įsigyti brangesnių, bet tikrai vertingų, kurios atsipirks gausesniu derliumi. Vasarą, kai daržovės jau paaugusios, jeigu matyti, kad joms trūksta maisto, labiausiai tiks skystosios kompleksinės trąšos, pilamos į laistomą vandenį.


    Papildoma „Rasų“ informacija:


    Prieskoninių augalų pasaulis dabar toks įvairus, toks platus, kad išsirinkti, ką auginti, labai nelengva, tad nuspręskime, kokių labiausiai prieskonių norėtumėme, tuos ir auginkime. Prieskoninių augalų daug nereikia, lysvėje užtektų kiekvieno norimo po vieną kitą krūmelį. Vienmečius prieskoninius augalus galima auginti bet kurioje lysvės vietoje, o daugiamečiams, augantiems ne vieną sezoną, reikėtų parinkti „stacionarią“ vietą, kuri nekliūtų sėjant ir sodinant kitas daržoves. Gali būti lysvės galai, pakraščiai arba vidurys, nelygu prieskonių aukštis.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 7, 2014 m. balandžio 2-15 d.

  • Išpardavimas!

    Nuosavo trąšų fabrikėlio darbštuoliai


    Rimgailė VALIENĖ

    Skaičiuojama, kad kiekviena statistinė keturių asmenų šeima kasdien išmeta 1/4 kg maisto atliekų. Taigi per metus susidaro beveik 100 kg. Jeigu pridėsime įvairias kitas namuose, sodyboje susikaupiančias organines atliekas, gausime dar didesnius skaičius. Visa tai dažniausiai išmetame į šiukšlyną. O visai be reikalo! Visas susikaupusias organines atliekas galima panaudoti. Taigi, jei dar to nepadarėme, siūlome įsirengti nuosavą trąšų fabrikėlį namuose! Ką laimėsime? Turėsime efektyvių ir pigių organinių trąšų, kuriomis tręšiami augalai stebins grožiu ir, žinoma, puikiu derliumi, nebus rūpesčių, kur padėti atliekas, o kaimynams tapsime šiuolaikiškų ir ekologiškai mąstančių žmonių pavyzdžiu.

    Plačiau...

    Kas gamina tokias trąšas?
    Paprastai pasakius – organiką perdirba sliekai. Jie yra pačios gamtos sukurti biologiniai „fabrikai“, kurie Žemėje gyvena milijonus metų ir atlieka mums ne visuomet matomą, bet labai naudingą darbą – valo žemę nuo organinių atliekų.
    Turbūt nustebsime sužinoję, kad biologai pasaulyje suskaičiuoja net 3 tūkst. įvairių sliekų arba oligochetų rūšių (oligochaeta – mažašerės žieduotosios kirmėlės). Žmogus sliekininkystei, kitaip pasakius, vermikultūrai, pritaikė tik 12–15 sliekų rūšių. Vidutinio klimato šalyse pasitelkti mėšliniai arba kompostiniai sliekai (Eisenia fetida) ir jų porūšiai E. f. fetida, E. f. andrei, didieji (Lumbricus terrestris) ir pieviniai (L. rubellus), sliekai, venecijietiškosios dendrobenos (Dendrobaena veneta). Karšto klimato šalyse paplitusios atogrąžų sliekų rūšys.
    Taigi universali sliekų rūšis, kurią žmonės naudoja įvairiausiems tikslams, o dažniausiai vermikomposto, arba biohumuso, gamybai, yra kompostiniai sliekai. 1959 m. JAV, Kalifornijoje, buvo išvesti hibridiniai sliekai, galintys gyventi, daugintis pramoninėmis sąlygomis ir išskiriantys daug humuso. Nuo to laiko kompostinius sliekus imta vadinti Kalifornijos sliekais. Jie lengvai prisitaiko prie įvairiausių organinių atliekų rūšių, sparčiai auga, todėl sliekininkystėje jiems teikiama pirmenybė. Labai svarbu ir tai, kad ši sliekų rūšis išskiria lipazę – fermentus, skaidančius riebalus, o tai aktualu perdirbant maisto atliekas. Šie sliekai gyvena iki 16 metų. Jie 10 kartų vislesni už paprastus.
     
    Kuo ypatingas vermikompostas?
    Tie, kas mokykloje pavyzdingai mokėsi biologijos, tikriausiai žino, kad organines atliekas skaido ir įvairiausi mikroorganizmai. Taigi ir be sliekų organika pūva. Kompostuoti organines atliekas galime ir be sliekų. Tačiau tokiu būdu gautas kompostas neprilygsta tam, kurį pagamina sliekai. Mokslininkai, tiriantys sliekininkystę, teigia, kad vermikompostas susidaro „bendradarbiaujant“ sliekams ir mikroorganizmams. Jie kartu pagamina stabilizuotas, kitaip tariant, nekintančias organines trąšas, kuriose yra ne tik daug humuso (puvenų), bet ir gausybė įvairiausių biologiškai aktyvių mikroorganizmų, fermentų. Vermikompostą dėl jo ypatingos struktūros patogu naudoti, jis gali sugerti ir išlaikyti daug drėgmės. Šis sliekų „fabriko“ produktas taip pat turi augalams svarbių makro- ir mikroelementų, kuriuos jie gali įsisavinti. Vermikomposte yra ir natūralių hormonų bei huminių medžiagų, reguliuojančių augalų augimą, gerinančių prigijimą, greitinančių sėklų dygimą. Be to, kitaip nei įprastame komposte, vermikomposte yra antibakterinių ir antigrybelinių peptidų bei minėtus mikroorganizmus atbaidančių medžiagų.
    Trumpai tariant, vermikompostas yra visai kitokia trąša nei paprastas kompostas ar mėšlas. Sliekų prarytos augalinės, mikrobinės ir gyvulinės organinės medžiagos jų virškinimo trakte tarsi biologiniame reaktoriuje virsta daugeliu fiziologiškai aktyvių medžiagų. Žmogui telieka nesudėtinga užduotis – šią gamtos technologiją pritaikyti įvairiems naudingiems tikslams.
     
    Ko reikia nedideliam trąšų „cecheliui“ namuose?
    img_7512Nuo teorijos pereikime prie praktikos! Įvairiose pasaulio šalyse veikia firmos, ūkiai, kuriuose vermikompostas gaminamas pramoniniu būdu. Teigiama, kad tai pelningas verslas, nes šis produktas, kaip ir visa, kas natūralu, ekologiška, – brangus. Yra tokių įmonių ir Lietuvoje.
    O mes, kaip ir tarėme, įkurkime nuosavą vertingų trąšų fabrikėlį. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus sako, kad kompostinių sliekų auginimas privačiuose soduose, sodybose gana populiarus. Žmonės iš didesnių sliekininkystės ūkių (anksčiau veikė ir internetinė prekyba) įsigyja po 1–2 kg sliekų, kurie vėliau patys veisiasi ir dauginasi kompostinėje ar tiesiog komposto krūvoje. Pasak G. Šimkaus, namų sąlygomis paprastai nesiekiama gaminti pramoninio lygio biohumusą, tikslas šiek tiek kitoks – greičiau ir kokybiškiau kompostuoti susikaupiančias organines atliekas. Aišku, kartu gauname ir vertingų trąšų.


    Jeigu norime viską atlikti nepriekaištingai, mūsų trąšų fabrikėliui įkurti reikės:
    –       vermikomposto talpyklos;
    –       kompostinių sliekų;
    –       substrato sliekams su pašaro atsarga savaitei;
    –       vandens;
    –       daržovių, vaisių ir kitų augalinių atliekų iš virtuvės, sodo sklypo ir pan.


    Daugelis sodininkų ir daržininkų šiltuoju metų laiku sodo ir daržo augalines atliekas kompostuoja įprastose krūvose. Vermikomposto talpyklose sliekai visus metus greičiau ir veiksmingiau perdirba įvairias organines atliekas. Paprasčiausia vermikomposto talpykla gali būti medinė ar plastikinė dėžė, kurios ilgis ir plotis – 30 cm ir 60 cm, o aukštis – 20 cm. Joje kasdien įmanoma perdirbti iki 0,5 kg atliekų (tai maždaug dviejų šeimų, kurias sudaro 3–4 asmenys, virtuvės atliekos). Beje, galima įsigyti ir specialią kompostinę su stalčiumi apačioje, kas labai patogu. Iš pradžių reikėtų turėti bent 0,5 kg kompostinių sliekų (1000–2000). Vasarą dėžę su sliekais galima laikyti lauke ar net balkone. Ji turi būti pastatyta šešėlyje arba nuo tiesioginių saulės spindulių uždengta dangčiu. Žiemą vermikomposto talpykla, jei norima perdirbti atliekas visus metus, turi būti laikoma patalpoje, kurioje nebūna šalčio, pavyzdžiui, rūsyje.


    Tinka viskas, kas pūva
    Iš 100 kg organinės medžiagos sliekai pagamina maždaug 60 kg ekologiškų trąšų, kurios yra 15–20 kartų veiksmingesnės už paprastą mėšlą. Panaudojant sliekus biohumusas susidaro 1,5–2 kartus greičiau negu paprastai kompostuojant. Pūvančių organinių medžiagų kvapą sliekai sugeba panaikinti per parą.


    Perdirbti galima praktiškai visas organines atliekas:
    –       gyvulių ir paukščių mėšlą;
    –       žolę, lapus, vaisių, daržovių ir kitas augalines atliekas;
    –       kitas maisto atliekas;
    –       medžio pjuvenas;
    –       popierių ir kartoną;
    –       kitas organines šiukšles.


    Kitaip tariant, sliekams galima duoti viską, kas gamtoje natūraliai supūva. Būtina žinoti, kad mažyčiai sliekai – ne kiaulės ir ne karvės, jie neatsikąs žolės kuokšto ir nepraris lupenų. Tad pirmiausia visas atliekas reikia susmulkinti. Be organinių medžiagų, sliekams reikia ir šiek tiek mineralinių. Todėl naudinga į smulkintos organikos masę įmaišyti gipso, kreidos, dolomito, kiaušinių lukštų (viskas tai taip pat turi būti susmulkinta). Tinka įberti net paprasto dirvožemio.
    Maitindamasis sliekas čiulpia suirusių organinių medžiagų daleles. Per parą suvartoja tiek maisto, kiek sveria pats, – 0,1–4 gramus. Organizmas įsisavina 40 proc. maisto, o 60 proc. perdirba ir išskiria grumstelių, kurie vadinami kaprolitais, pavidalu.


    Optimalios vermikomposto gamybos sąlygos:
    –       substrato temperatūra – 17–28 ºC šilumos;
    –       drėgnumas – 70–85 proc.;
    –       sliekų kiekis substrate – 2000–3000/kv. m;
    –       pH – nuo 6,5 iki 8.


    Taigi į dėžę dedama substrato ir jame apgyvendinami sliekai. Susmulkintas atliekas galima dėti kartą per savaitę. Dėžės turinį reikia palaistyti vandeniu, kad būtų pakankamai drėgna. Dėžei pamažu prisipildžius iki viršaus, ant jos dedama kita dėžė su nauju pašaru sliekams. Jos dugnas turi būti su tinkleliu. Į šią naują dėžę pro tinklelį pamažu iš apatinės peršliauš beveik visi sliekai. Apatinėje dėžėje liks naudoti paruoštas vermikompostas. Prisipildžius antrajai dėžei, ant jos galima dėti trečią ir t.t. Gautas vermikompostas natūraliai padžiovinamas (brandinamas) iki 50–55 proc. drėgnumo ir persijojamas per tinklelį su 3–5 mm akutėmis.
    Praktiškas būdas – daryti pailgą komposto lysvę, o sliekams skirtą pašarą dėti tik į vieną jos galą. Tuomet kitame gale liks naudoti tinkamas kompostas. Iš tokios lysvės sliekus lengva surinkti. Prieš pakratant naują pašaro davinį, nukasamas 5 cm komposto sluoksnis, kuriame būna 50–60 proc. visų sliekų. Po to iškratomas 6–7 cm sluoksnis naujo pašaro, kuris po 7–10 dienų vėl nukasamas. Jame bus 25–35 proc. likusių sliekų. Dar kartą iškratomas 6–7 cm sluoksnis, į kurį po 10 dienų sulenda biohumuse likę sliekai. Taip surenkama 95–97 proc. visų sliekų. Biohumuse pasilieka tik tie, kurie paskutinėmis dienomis išsirito iš kokonų. Jeigu sliekų krūvoje prisiveisia per daug, dalį jų galima tiesiog paleisti į daržo dirvą. Nereikia nė sakyti, kad kompostinius sliekus itin vertina žvejai.
    Jeigu norime sliekus apsaugoti nuo kurmių, lysvės dugne reikia patiesti tinklą smulkiomis akutėmis arba dėti polietileno plėvelę su išbadytomis skylutėmis drėgmės pertekliui išbėgti. Lysvės viršų galima apkloti šiaudais, kad vasarą neperkaistų, neišdžiūtų. Jeigu šiaudų nėra, tiks ir paprasta daržo plėvelė.


    Iš tiesų viskas – dar paprasčiau
    Susipažinus su sliekininkystės pradžiamoksliu, gali atrodyti, kad ši veikla gana sudėtinga, kad reikės nemažai darbo. Iš tiesų viską galima daryti dar paprasčiau. Juk namų fabrikėlio tikslas nėra komercinis, mes nesiekiame pagaminti ir brangiai parduoti didelius kiekius biohumuso. Mums svarbiausia – prasmingai panaudoti namuose ir sode susidarančią organiką. O tą galime padaryti nesunkiai. Sliekų augintojų asociacijos vadovas Gintaras Šimkus pasakoja, kad komposto su jame apgyvendintais sliekais krūvą turi ir savo namuose. Į ją keliauja visos organinės atliekos iš virtuvės ir sodo. Aišku, vasarą daugiausiai ten dedama nupjauta vejos žolė.
    „Jeigu norime gauti kokybiško komposto, reikia į krūvą nuolat dėti 5–10 cm organikos. Mes dedame praktiškai viską, kas susidaro namuose ir sode. Nors teigiama, kad atliekas pirmiausia reikėtų kompostuoti atskirai, smulkinti. To nedarome. Sliekai pamažu „suvalgo“ tai, kas uždėta. Tuomet vėl dedama naujo pašaro. Galima viską pamaišyti. Svarbu, kad sliekai gautų oro, kad pakaktų drėgmės. Aišku, dėti vien žolę nėra gerai. Turėtų būti įvairi organika“, – sako G. Šimkus. Gautą perdirbtą kompostą jis naudoja daržui tręšti. Tiesa, tokiame komposte lieka neperdirbtų sėklų, nes sliekai jų neįveikia. Todėl darže jos gali pradėti dygti. Norint, kad sėklų neliktų, pirmiausia reikėtų atliekas su jomis kompostuoti be sliekų, kad krūva perkaistų ir sėklos suirtų.
    Sliekininkystės teorija teigia, kad lauke kompostinių sliekų per žiemą negalima laikyti, nes jiems per šalta. Pasak G. Šimkaus, jeigu komposto krūva gana stora, dalis sliekų, sulindę giliau, ten, kur nepasiekia įšalas, peržiemoja. „Mano komposto duobės iškastos 70 cm gylio, žiemą sliekai jose išgyvena iki pavasario. Tiesa, kadangi jos nėra izoliuotos nuo aplinkos, dalį sliekų išgaudo kurmiai, tačiau tikrai ne visus. Sliekai labai vislūs, jeigu sąlygos jiems gyventi palankios, veisiasi greitai. Kurmiai, net ir per daug neizoliuojant nuo jų komposto krūvos, visų sliekų tikrai nesunaikina“, – pasakoja G. Šimkus.


    Tręšimas vermikompostu
    Vermikomposto efektyvumą pasaulio šalių mokslininkai yra įrodę ne vieno bandymo rezultatais. Be to, dar reikia pridurti, kad jis labai naudingas ne tik patiems augalams, bet ir dirvai, nes pagerina jos struktūrą, palaiko vandens režimą, mažina eroziją ir pan. Tona vermikomposto atstoja 10–15 t mėšlo. Labai svarbu yra tai, kad biohumuse esanti itin gausi mikroflora atkuria dirvos gyvybingumą. Juk negyvoje dirvoje augalai negali augti. Šios trąšos rūgštumas artimas neutraliam pH 6,5–7,2. Ji bekvapė, dirvoje išlieka aktyvi trejus metus.
    Šia puikia trąša galima tręšti visus lauko, sodo, daržo augalus, gėles. Skaičiuojama, kad ji derlių padidina 20–50 proc. ir net daugiau.


    Kiek berti: javams, bulvėms – 2–3 t/ha, daržovėms lysvėse 0,3–1 kg/kv. m, daržovių daigams – 1–2 šaukštai augalui, gėlėms – 2–6 šaukštai augalui, medžiams ir krūmams ar vejoms – 0,3–3 kg/kv. m.
    Tręšti naudojamas ne tik pats vermikompostas, bet ir jo ištraukos, t.y. skysti preparatai. Jie vadinami humatais ir pan. Beje, dabar sodo ir daržo reikmenų parduotuvės taip pat yra prekiaujama įvairiomis skystomis organinėmis trąšomis ar kitais panašiais preparatais, kurie pagaminti būtent iš vermikomposto. Prieš kelerius metus Lietuvoje lankęsis sliekininkystę daugelį metų tyrinėjantis prof. Igoris Titovas sakė, kad skystų trąšų iš vermikomposto galima pasigaminti ir patiems. Vienas būdų – šio komposto sluoksnį perpilti vandeniu. Kitas – vermikomposto įdėti į vandenį ir palaikyti 1–7 dienas. Paprastai 1 daliai vermikomposto pilama 10 dalių vandens. Skystais preparatais laistomi ar purškiami augalai bus ne tik patręšti, bet ir apsaugoti nuo kenkėjų bei ligų.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €