„Rasos“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 131–135 of 135 results

    „Rasos“ Nr. 5, 2014 m. kovo 5-18 d.

  • Išpardavimas!

    Mylimosios pušys


    Jurga SAJENKIENĖ
    Nuotraukos iš Stefos BIRVYDIENĖS asmeninio albumo.
    Pavėžupyje prieš ketvirtį amžiaus įsikūrę Stefa ir Antanas BIRVYDAI neneigia, jog jų meilė pušims didelė. Istorinį Molinės pavadinimą išlaikiusios sodybos šeimininkai netruko atsakyti, kodėl jų širdys linksta šių medžių pusėn. „Pušis pirmiausia žavi savo tvirtybe. Ji –  lyg gyvas pavyzdys, kad ir žmogui reikia būti stipriam. Kai sunku, rodos, užtenka prisiminti kopose vėjo į šoną nusvarintą pušelę ir jėgos pamažu ima grįžti, mintys šviesėti“, – sakė iš Klaipėdos kilusi žinoma kraštovaizdžio architektė. Auginti pušis paskatino ir itin smėlingas dirvožemis, o įkvėpė jų grožis ir rūšinė gausa.

    Plačiau...

    Pušys – ilgaamžės ir ištvermingos
    S. ir A. Birvydai augina daugybę įvairiausių augalų. Pušų medelyne irgi nemažai – 18 rūšių ir apie 80 varietetų, formų, veislių. Šį įspūdį stiprina žinojimas, jog Lietuvoje natūraliai auga tik viena – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Visos kitos, apie 20 rūšių, yra introdukuotos, t. y. atkeliavusios iš kitų kraštų.


    Iš viso pušų gentyje priskaičiuojama apie 100 rūšių. Jos paplitusios Šiaurinio pusrutulio šalto ir vidutinio klimato juostoje nuo poliarinio rato iki  Vakarų Indijos, Gvatemalos, Šiaurės Afrikos ir Indonezijos. Tad pušys gali augti tiek labai šaltame, tiek šiltame klimate. Prisitaikymas prie nepalankiausių sąlygų lėmė tokį didelį pušų paplitimą.
    Ištvermingieji medžiai – ilgaamžiai. Pušis gyvena 200–500, o kartais net 800 ir daugiau metų. Viena seniausių pasaulio pušų, augusi Kalifornijoje, sulaukė bemaž 5000 metų.
    Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pušų rūšių ir jų veislių. Tikrai ne visos pas mus gali augti, tačiau jų asortimentas gana didelis. Kiekviena rūšis turi daug veislių, todėl žmogus gali išsirinkti tinkamiausią pušelę, kuri papuoš kiekvieną želdyną. Pušų spalvų įvairovė sunkiai nusakoma. Spygliukai gali būti nuo šviesiai iki tamsiai žalių, melsvai žali, žydri, ryškiai geltoni. Varijuoja ir lajos formos – taisyklingo rutulio, kūgio, kolonos ar netaisyklingos. Vienos pušys – dideli medžiai, o kitos – visai mažiukės, puikiai tinkančios mažoms erdvėms ar komponuoti su kur kas aukštesniais medeliais. Dydžių, augimo įvairovę gerai iliustruoja glaustašakė veimutinė pušis ‘Fastigiata‘. Koloninės formos medis, pasipuošiantis plonais ir švelniais tarsi šilkas melsvai žaliais spygliais, auga be galo greitai. Per metus pasistiebia 50–70 cm. O štai kalninė pušis ‘Benjamin‘ ūgteli vos po centimetrą. Medžio augumas labai svarbus ir į tai reikia atkreipti didelį dėmesį. „Tvarkydami sodybas žmonės nenumato, koks medis užaugs. Tai viena didžiausių klaidų, – kalbėjo Stefa Birvydienė. – Praeina keleri metai ir savo darbu nusivilia, nes vaizdas būna ne toks, kokio tikėjosi. Tujas, kukmedžius perkelti iš vienos vietos į kitą mažiau sudėtinga. Pušys persodinimui itin jautrios. Šaknys giluminės, jų nėra daug, iškasant nukertami siurbtukai, todėl labai svarbu iš karto numatyti nuolatinę augimo vietą ir pušeles tinkamai pasodinti.“



    Priežiūros ypatumai
    Prieš perkant nereikia bijoti pušies iškelti iš vazono ir pasižiūrėti, ar šaknys yra sveikos. Jeigu jos nukirstos, tokio medžio jokiais būdais nepirkime, nors jis būtų giriamas pačiais gražiausiais žodžiais. Šaknys neturi būti pažeistos. O jeigu yra kaip tik taip, vadinasi, pušis buvo auginta ne konteineryje, o grunte. Pušis reikia pirkti tik augintas konteineryje, kitaip sakant, uždara šaknų sistema, nes, kaip jau minėta, jos sunkiai pakelia persodinimą.
    Pušys geriausiai jaučiasi įkurdintos smėlyje ar priesmėlyje, tačiau yra ir tokių, kurios gali augti ir sunkesnėje bei drėgnesnėje dirvoje, priemolyje ar net molyje. Sunkus dirvožemis nebaido kedrinių, sibirinių, juodųjų, korėjinių, geltonųjų pušų. Jos nepriekaištingai auga molyje arba priemolyje, bet tik su viena sąlyga – šaknys neturi mirkti vandenyje. Užmirkimo nemėgsta nė viena pušis.
    Pušys – šviesomėgiai augalai. Sodinant reikia įsitikinti, kad nekristų didelis šešėlis. Antraip pušis tik kils į viršų ieškodama saulės, todėl retos, laibos šakos nesuformuos gražios būdingos lajos. Dekoratyviosios formos, nuolat stokodamos šviesos, ne tik praranda puošnumą, bet dažnai ir sunyksta.
    Kalbėdama apie pušų sodinimą ir jų priežiūrą, gerai žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria daugelis nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, paminėjo ir dar vieną dažnokai daromą klaidą. Nusipirkę vazone augintą pušį ir ją pasisodinę savo kieme, žmonės jos nelaisto, nes galvoja, kad ji viskam atspari. Tokia nuostata neteisinga. Pušis, bent jau pirmaisiais metais, ypač per karščius, laistyti būtina. Mat prekybininkų siūlomi medeliai dažniausiai būna užauginti per mažuose konteineriuose, todėl šaknys susisukusios į gumulą, substrato labai mažai, o pasodinus jis greitai išdžiūva. Tik pasklidusios į gilesnius žemės sluoksnius, šaknys pačios apsirūpina drėgme ir augalo lieti nebereikia.
    Jauni medeliai, neturintys gerai išsivysčiusios giluminės šaknų sistemos, dažnai nukenčia nuo kaitrios pavasarinės saulės. Ji labiausiai apdegina jaunų veimutinių, himalajinių, korėjinių, hondinių pušelių, ypač geltonspyglių, spyglius. Tai derėtų prisiminti ir, kol paūgės, savo augintines pridengti agroplėvele, kuri apsaugos ir nuo šalčio.
    Šalčiui jautrios japoninės pušys (Pinus thunbergii), kurių išvesta nemažai puikiai atrodančių veislių. Viena jų – ‘Ogon‘. Šių labai gražios, tiek vasarą, tiek žiemą geltonais spygliais pasipuošusių pušų pumpurus itin šaltą žiemą pakanda šaltukas.
    Keletą metų paglobotos mažos pušelės taps be galo ištvermingos. Šie medžiai gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Kiek lepesnės veimutinės pušys, jas puola grybinė liga – veimutrūdė, pasireiškianti spygliakryčiu. Negalavimo išvengsime pušis pasodinę vėjo prapučiamoje vietoje.


    Kankorėžiai ir spygliai – gražūs ir skirtingi
    Kartkartėmis pušys spyglius meta būdamos visiškai sveikos. „Spyglys yra lapas, tik kitoks. Jo garinimo plotas daug kartų mažesnis, todėl turi išskirtinę prabangą žaliuoti visus metus. Bet vis tik jis yra lapas, todėl amžinai negali gyvuoti“, – aiškino botaniką gerai išmananti moteris. Pasak jos, dalis spyglių nukrinta rudenį, o pavasarį kyla nauji ūgliai, iš jų vėl išauga spygliai. Jaunos pušelės spyglius meta dažniau nei suaugę medžiai.


    Paprastoji pušis Watereri

    Sunerimti reikia, jei pušys spyglius pradeda mesti vasaros viduryje. Tai jau ligos ar sausros požymis.
    Stefa Birvydienė nepagyrė dažno mūsų užmojo grėbti ir į šiukšlių dėžes mesti nukritusius  spyglius. Juos derėtų palikti, nes tai puikus mulčias. Augalai iš jų gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir apsisaugo nuo šalčio. Be to, ant juodos žemės spyglių paklotė atrodo gražiai, juolab kad skirtingų veislių jie būna vis kitokie. Štai juodųjų pušų tik ką nukritę – šviesiai rudi, ilgi, standūs, bet netrukus nuo drėgmės pajuoduoja, o veimutinių, Šverino, himalajinių – ploni, nepraranda gelsvai oranžinės spalvos ant žemės gulėdami visus metus.
    Nevienodi ir kankorėžiai. Baltažievės pušys akį visuomet pamalonina blizgančiais juodais su violetiniu atspalviu kankorėžiais. Melsvaspyglių smulkiažiedžių pušų kankorėžiai išsiskiria savo forma. Jie – tikrų tikriausias rožės žiedas. Korėjinės, sibirinės, kedrinės pušys subrandina skanias valgomas sėklas, vadinamas kedrų riešutėliais. Korėjinių pušų kankorėžiai nemaži, iki 17 cm ilgio. Didoki ir geltonųjų, balkaninių, Armando, veimutinių pušies kankorėžiai. O štai Šverino, himalajinių pušų jie gali užaugti net iki 30 cm ilgio. Kankorėžiai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, spalva. Veimutinių pušų kankorėžiai pailgi ir nestori, o Šverino, atvirkščiai, storoki ir labai ilgi. Tankiažiedžių pušų taisyklingos formos, gražūs kankorėžiai ilgai išsilaiko ant medžio, nenukrinta net kelis metus. Miniatiūrinių pušelių veislės dažniausiai jų turi mažai arba išvis neturi. Daugiausiai kankorėžių išaugina rūšinės pušys.
    Po medžiais nukritę kankorėžiai kuria gražų vaizdą. Tik reikia mokėti vertinti, pastebėti ir džiaugtis visomis detalėmis, kurių mums didžioji kūrėja gamta nešykšti.
     
    Pušys želdynuose
    Didelio medelyno ir išpuoselėtos, praėjusių metų gražiausios Kelmės rajono sodybos šeimininkė susitikimo metu ne kartą akcentavo: žmogus pailsi ir nuovargio naštą nusimeta tik harmoningoje aplinkoje. Formuojant želdynus darnos nereikėtų ignoruoti.
    Pušų deriniai su kitais medžiais atrodo gražiai ir gali būti be galo įvairūs. Pušys labai dera su rododendrais ir kitais erikinių šeimos augalais: viržiais, erikomis, balžuvomis, gaulterijomis, meškauogėmis, bruknėmis. Šie augalai itin draugauja, net atrodo, kad jie vienas kitam sukurti. Sodo aristokratais vadinami rododendrai mėgsta šešėlį. Pušis suteikia nedidelį ažūrinį šešėlį, kartu aprūpina spygliais, kurie maitina dirvą, papildo ją magniu, parūgština. Spygliai užkloja žemę, dėl to rododendrai geriau žiemoja ir puikiai jaučiasi. Jų paklotėje įsiveisia grybų, padedančių rododendrams geriau pasisavinti maisto medžiagas.


    Kalninė pušis Pumilio

    Pušys derinamos su visžaliais augalais. Tokios kompozicijos gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ištverminguosius medžius drąsiai galima sodinti į alpinariumus, nes pušys pakančios sausrai. Ant supiltų kalnelių kur kas sausiau augti nei lygumoje. Alpinariumuose patariama įkurdinti nykštukines tankiašakes pagalvės ar rutulio formos, taip pat netaisyklingų formų mažas pušeles, kurias dar galima formuoti karpant. Jų kaimynystėje derėtų pasodinti alpinių, ryškiai žydinčių augalų. Alpinariumui itin tinka žemę dengiančių gėlių žiedų įvairovė. Ši taisyklė negalioja spygliuočių deriniams plokštumoje. Tuomet ryškumo reikia minimaliai. Po pušimis, ypač tomis, kurios įskiepytos į stiebą, nereikėtų sodinti aukštaūgių gėlių. Vietoj jų geriau rinktis žemas, kilimines gėles, įvairias samanas. Pro šalį neprašaunama pasodinus horizontalųjį kadagį. Jis žemę užkloja tarsi kilimas, o jame gražiai ir aiškiai matyti medžio siluetas.
    Pušis drąsiai galima pasitelkti kuriant monochromatines kompozicijas. Jos sukuriamos grupuojant įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingų rūšių, formų ir dydžių medžius. „Tokie subtilūs deriniai būdingi japoniškiesiems sodams. Žiūrint į tokį želdyną, užplūsta neapsakoma ramybė, visos emocijos kaipmat nuslūgsta“,– kalbėjo daug sodybų projektavusi ir savo idėjas sėkmingai įgyvendinusi S. Birvydienė. Jos žodžiais, nepriekaištingai atrodo deriniai vien iš pušų, nes šių medžių rūšinė gausa didelė, todėl galima nevaržomai kurti ir išlaisvinti visas savo fantazijas.


    Apie pasirinkimą ir riziką
    Nepatyrusiems, žinių ir patirties stokojantiems sodininkams patariama rinktis geriausiai mūsų sąlygomis augančias pušis. Lietuvoje be jokių keblumų veši paprastųjų, kalninių, žemųjų, juodųjų, baltažievių pušų įvairūs varietetai, formos, veislės. Prie lietuviško klimato puikiai prisitaikė Šverino pušys – himalajinės ir veimutinės pušies hibridas. Neatsilieka ir kedrinės. Jos atsparios šalčiams, tačiau nelabai mėgsta atodrėkius. Kitas – himalajines, japonines, hondines, smulkiažiedes pušis – iš pradžių reikia pagloboti, dėl to pažinties su pušimis nuo jų nereikėtų pradėti.
    Savo pirkėjams S. ir A. Birvydai siūlo tik tas pušeles, kurių priežiūra minimali ir jų nereikia nuolat apšokinėti. O savo dendrologinėje kolekcijoje augina visokių – jau prisitaikiusių augti Lietuvos klimate ir dar tik pradedančių kojas apšilti. Viena tokių naujokių – kūginė, arba Žefrėjo, pušis (Pinus jeffreyi) ‘Joppi‘. Ji išsiskiria labai gražiais, melsvai žaliais, ilgais, taisyklingai spinduliškai išsidėsčiusiais spygliais ir didžiuliais, iki 30 cm ilgio kankorėžiais.
    Veimutinė pušis MacopinPasak patyrusios apželdintojos, prieš perkant pušį būtina pasidomėti, ar ji tikrai prigis ir augs. „Pušų yra tiek daug, kai kurios jų Lietuvoje visiškai neturi ateities. Prekybininkai dažnai to nepaiso ir žmogui siūlo įsigyti mūsų klimate neaugantį medį. Nenorint eksperimentuoti, tenka ginkluotis žiniomis“, – įspėjo pašnekovė.
    Be galo maloniai ir šiltai bendraujanti moteris sakė: kai kada save pagauna galvojančią, jog savo kolekcijoje norėtų auginti dar bent kelias įspūdingas pušis. Tas noras viduje nuolat kirba. Atrodo, nukeliautų į toliausią pasaulio pakraštį jų atsivežti. Nevažiuoja, nes puikiai žino, kad pas mus joms būtų pernelyg ekstremalu. Tiesa, kai kada iššūkius priima ir bando prisijaukinti itin lepius medelius. Dažnai pasiseka, bet kai kada ir nesėkmė aplanko.
    Pasak S. Birvydienės, prisijaukinti ir pušų įvairovę didinti padeda ne tik nuolatinė jų globa, bet ir skiepijimas. Motininiam augalui žuvus, įskiepis lieka. Taip įnoringesnė pušis pergudraujama ir priverčiama augti toli nuo savo tėvynės. Kur kas geresnių sąlygų pageidaujančią pušį įskiepijus į kalninę ar paprastąją, ši tampa pakantesnė dirvožemiui, atsparesnė šalčiui.
    Kalbėdama apie skiepijimą, „išdavė“ dar vieną paslaptį. Ne visas pušis galima užsiauginti iš sėklų. Jomis dažniausiai dauginami tik rūšiniai medžiai. Veislės – tik skiepijant, kad medis būtų identiškas motininiam: atitiktų augimas, spyglių spalva ir lajos forma.


    Gamtos konkurentai


    Birvydai ne vienus metus daug kartų skiepydami formuoja hibridinę pušį ‘Brepo‘. Į paprastosios pušies šakas skiepijama ‘Brepo‘ pušis ypatinga tuo, kad išlaiko labai taisyklingą, tankią pagalvėlės formos lają. Tik tų „pagalvių“ ant šio medžio ne viena. Medį daugelis verslininkų norėjo pirkti ir niekaip nesuprato, kodėl negalėjo įsigyti. „Savo vaiko negalime parduoti“, – juokauja sutuoktiniai ir tuoj pat paaiškina tikrąją priežastį. Šios pušies niekuomet nepavyks persodinti. Be to, ji iki galo nesuformuota ir vyksmas, kuomet medis įgauna kito išvaizdą, nesibaigęs. Kiekvienais metais perskiepijama dalis šakelių ir medis pamažu virsta miniatiūra. Lyg japonų bonsas – tik keliskart padidintas, bet mažesnis už natūraliai augantį medį. „Išdrįsome konkuruoti su gamta – tik gerąja prasme. Medžio neniokojame, o jį bandome padaryti įspūdingesnį. Taip, jis gražus, bet gali būti dar gražesnis, žmogui prie jo prisilietus rankomis, mintimis, pasitelkus vaizduotę. Kartais taip norisi pabūti kūrėju. Tada gyvenimas įgauna prasmę“, – mintimis dalijosi Stefa Birvydienė.
    Moteris sako negalinti paaiškinti tik vieno dalyko – ji su vyru pasirinko auginti pušis ar pušys pasirinko juos?

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 4, 2014 m. vasario 19 – kovo 4 d.

  • Išpardavimas!

    Pavasarinis SĖKLŲ viliotinis


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Atėjo tas metas, kai tiesiog maga čiupti margaspalvį pakelį su gražių žiedų ar apetitą keliančių  daržovių paveikslėliu. Juolab kad bene kiekviename prekybos centre yra ne po vieną sėklų stendą. Dauguma kainuoja ne tiek daug, kad susilaikytum, net ir tuomet, kai turi tų pakelių susitaupęs. Ar visos sėklos, esančios rinkoje, yra kokybiškos, bus daigios ir iš jų išaugs tas, kas žadama? O jei ne, tai ką daryti?

    Plačiau...

    Galvosūkis
    Interneto platybėse sklando nemažai skundų, kad nesudygo gėlės, prieskoniai ar daržovės. Tuo visai tikime, nes kam nėra pasitaikę nusivilti iš pakelio išbertų sėklyčių rezultatu – dingo kaip į vandenį arba prasikalė vos keli augalėliai. Jei tų sėklų būtume patys ir užsiauginę, pakraipytume galvą: gal paseno, sudžiūvo ar ką ne taip padarėme, pamiršome palaistyti ar į Mėnulio fazę atsižvelgti. Bet sumokėjus pinigus būna pikta – norisi patikimo rezultato, kokių nors garantijų. Juk įsivaizduojame, kad parduodamų sėklų kokybę kažkas tikrina, prižiūri, kad nebūtų piktnaudžiaujama. Ar taip iš tiesų yra? Ar yra bent kam pasiskųsti, iš ko atsakomybės pareikalauti?
    Situacija kebloka, nes jei išbarstai visą pakelį, tai sėklų, kurių kokybe suabejojai, nėra. Neneši kažkur plikos žemės iš vazonėlio ir neklausi, kodėl nesudygo, nes įrodymų, kad tikrai subėrei ir dar būtent tai, ką sakai, nebeturi. Matyt, todėl Valstybinėje vartotojų teisų apsaugos tarnyboje, jos atstovo Vito Jono Ūso teigimu, tokių nusiskundimų negauta. Jei kas ir kreiptųsi, tarnyba tokio skundo pagal savo kompetenciją netirtų, mat tai, kad rezultato nėra, gali priklausyti ne tik nuo sėklų kokybės, bet ir nuo daugybės kitų sąlygų.
    sėklųMažieji vartotojai, patyrę kelių ar keliolikos litų nuostolį, greičiausiai jį tiesiog „nurašo“, bet žmogus, dėl nekokybiškos sėklos praradęs visą sezoną ar likęs be planuoto derliaus, taip lengvai ranka nenumos. Domimės, kaip sekasi ūkininkams. Dariaus Ambraziūno, kaime Vilkijos seniūnijoje auginančio salotas, krapus, petražoles, špinatus ir cukinijas, žmona Renata, atsakinga už kruopštųjį darbą, sako, kad dėl sėklų kokybės niekuomet neturėjo bėdų. „Perkame tik profesionalams skirtas sėklas, jų daigumas visada labai geras. Dabar, kai jau auginame tiek daug, sėklų ėmėme pirkti mažiau, nebesuspėjame visko, todėl daug sodinukų perkame iš Vokietijos, patys nesėjame“, – sako Renata. Arūnas ir Daiva Giedrikai iš Biržų krašto, bene garsiausi Lietuvoje ekologiškų daržovių ir žalumynų augintojai, stebinantys asortimento gausa, tokiu komfortu pasinaudoti negali. „Mes turime auginti iš ekologiškų sėklų, todėl sodinukų nusipirkti negalime. Ekologiškų sėklų nėra daug, o sodinukus ekologiškai išauginti labai sunku, tad ta niša dar tuščia. Sėjame patys, perkame įvairių sėklų, užsakome iš skirtingų firmų, nes jau esame atsirinkę: vienur morkos ypač geros, kitur salotos ar špinatai. Dėl sėklos nusiskundimų niekada neturėjome, tačiau tai nereiškia, kad mums visada pasiseka. Štai praėjusį sezoną iš tokių pačių sėklų špinatai pavasarį gerai sudygo, vasarą labai retai, o rudeniop vėl kuo puikiausiai. Arba viename lauke sudygsta puikiai, o kitame vos vienas kitas“, – pasakoja Arūnas. Jo nuomonė apie sėklas labai aiški – iš pigių nereikia tikėtis gero rezultato. Vidmantas Kvedaras, Kėdainių rajone auginantis išskirtinės kokybės produkciją – morkas, įvairius kopūstus, burokėlius, svogūnus, agurkus, dėl sėklų kokybės taip pat niekuomet rūpesčių neturėjo, mat irgi perka tik labai geros kokybės ir skirtas profesionalams. „Manau, jei būtų kas nors panašaus kuriam ūkininkui nutikę, tikrai žinočiau, bendraujame tarpusavyje, kiltų skandalas, visi apie tai kalbėtų. Sėklų rinkoje konkurencija yra didžiulė ir rimti žaidėjai patys labai kontroliuoja kokybę, girdėjau, kad tikrina daigumą kas tris mėnesius, kad tik nepaliktų palankios progos konkurentams. Žinoma, rinkoje yra įvairių prekeivių ir gal kas nors, prekiaujantys mažomis fasuotėmis, kartais surizikuoja, bet greičiausiai žmones nuvilia ne sėklos. Man, pavyzdžiui, praėjusiais metais neišaugo 8 ha, kitam ūkininkui – 10 ha morkų. Nors, atrodo, buvo ir šilta, ir drėgmės pakako. Tačiau žuvo apie 80 proc. pasėlių. Yra labai daug niuansų. Jei nesudygo mėgėjams skirtos sėklos, juk visada galima nusipirkti antrą tokį pat pakelį ir patikrinti, darsyk pasėti ar specialistams į laboratoriją nunešti“, – praktinį patarimą duoda V. Kvedaras.


    Kontrolė yra
    Valstybinės augalininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos tokį daigumo patikrinimą galima užsisakyti už 22 litus. Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja Marija Alechnovič patikina, kad į Lietuvos rinką patenkančių sėklų kokybė yra griežtai prižiūrima.
    „Valstybinė augalininkystės tarnyba papildomai netikrina iš Europos Sąjungos įvežtų sėklos siuntų kokybės, nes egzistuoja bendra sertifikavimo schema ir laisvas sėklos judėjimas. Mes atliekame Lietuvoje išaugintos dauginamosios medžiagos sertifikavimą ir kontroliuojame, ar mūsų rinkai tiekiama dauginamoji medžiaga atitinka nustatytus reikalavimus. Tą patį daro ir kitų ES valstybių narių oficialios institucijos. Kontroliuojant sėklos kokybę tikrinamos jos siuntos: tiek sėklos, išaugintos mūsų šalies teritorijoje, tiek kitoje ES valstybėje ar įvežtos iš ES nepriklausančių valstybių. Negalima pardavinėti sėklos išaugintos, pavyzdžiui,  Rusijoje ar Baltarusijoje, nes tokia nėra pripažinta lygiaverte išaugintai ES ir jos pardavimas nelegalus, todėl labai prašome pranešti tarnybai apie tokius atvejus“, – sako M. Alechnovič.
    Iš jos sužinome, kad kiekvienais metais dauginamosios medžiagos tiekėjai skirstomi į rizikos grupes. Visi priskirtieji rizikingiausiai grupei įtraukiami į patikrinimų planą. Šių metų plane jie sudaro 9 proc. Tikrinant imami kontroliniai mėginiai. Dažniausiai tikrinamas sėklos daigumas. Pernai prekybos ir sandėliavimo vietose buvo atlikti 238 tikrinimai. Ypač daug dėmesio skirta tikrinant dauginamąją medžiagą specializuotose sėklų parduotuvėse, mugėse ir turgavietėse.
    „Buvo nustatyta 18 dauginamosios medžiagos tiekimo rinkai pažeidimų dėl sėklos kokybės neatitikimo ir ženklinimo reikalavimų nesilaikymo. Sėklos daigumo galiojimo laikas yra vieni metai, o jeigu sėkla yra sufasuota į hermetišką pakuotę – dveji. Už rinkai tiekiamos sėklos kokybę atsako jų tiekėjas. Bet ir pirkėjas prisiima riziką, jeigu perka nesufasuotą ir nepaženklintą sėklą“, – sako Augalų dauginamosios medžiagos skyriaus vedėja.


    Reikalavimai tikslūs
    Kai žvelgi į prekyboje siūlomas sėklas, dažnai kyla mintis, ar sėkloms, vadinamoms elitinėmis, taikomas apibrėžtas kokybės standartas, ar tai tik rinkodaros dalykas – nori ir pavadina. Anot M. Alechnovič, sėklos skirstymą į kategorijas nustato privalomieji kokybės reikalavimai. Pagal juos nustatoma superelitinė (sutrumpintai žymima A), elitinė (B), sertifikuota (C), sertifikuota pirmos reprodukcijos (C1), sertifikuota antros reprodukcijos (C2), sertifikuota trečios reprodukcijos (C3), standartinė (ST), komercinė (CM) kategorijos. Rinkai tiekiamos superelitinės, elitinės, sertifikuotos ir komercinės kategorijos sėklos fasuotės ženklinamos oficialios institucijos etiketėmis.
    Kad atpažinti būtų patogiau, skiriasi ir sėklos etikečių spalvos: superelitinės A – balta, su 5 mm pločio nuo kairiojo viršutinio kampo į dešinę įžambiai einančia violetine juosta, elitinės B – balta; sertifikuotos ir sertifikuotos pirmos reprodukcijos – mėlyna, sertifikuotos antros reprodukcijos ir sertifikuotos trečios reprodukcijos raudona, standartinės – geltona, komercinės – ruda.
    Tarnybos laboratorijoje sėklos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Tarptautinės sėklos tyrimų asociacijos (ISTA) patvirtintus tyrimų metodus. Daiginimo sąlygos ir trukmė priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, vienmečių paprikų, pomidorų sėklos daiginamos 14 dienų termostatuose. Kiekvieną dieną sėklos 8 valandas daiginamos 30 oC temperatūroje ir 16 valandų 20 oC temperatūroje.
    „Tai atlikti namuose nėra lengva, todėl, jeigu negalime sudaryti optimalių sąlygų sėkloms daiginti ir daigams auginti, geriau nusipirkti jau užaugintų daigų. Taip sutaupysime laiko ir patirsime mažiau nuostolių“, – ragina dauginamosios medžiagos žinovė.


    Pasirinkimai
    „Superelitinė, elitinė, sertifikuotos kategorijos pirmos reprodukcijos sėkla skirta profesionaliam naudojimui, todėl ją dažniausiai perka profesionalai. Eiliniai pirkėjai dažniausiai perka daugiamečių žolių sertifikuotos kategorijos sėklą, kviečių, miežių, avižų, sėjamųjų žirnių sertifikuotos kategorijos antros reprodukcijos sėklą. Standartinės kategorijos yra tik daržovių sėkla. Ji dažniausiai tiekiama rinkai mažomis fasuotėmis ir skirta galutiniam vartotojui. Šias fasuotes ženklina tiekėjas“, – paaiškina M. Alechnovič.
    Sprendžiant iš to, ką sužinojome iš specialistų ir ūkininkų, rinkoje turėtų būti prekiaujama tik šviežia sėkla. Tačiau tie, kurie augina daržoves savo poreikiams, jau yra patyrę, kad sudygsta ir ilgiau laikyta sėkla, tad neskuba mesti lauk pernykščių pakelių. Žinoma, tokiais atvejais niekas nesitiki, kad sudygs kiekviena sėklytė ar kiekvienas daigelis bus labai kokybiškas. Manoma, kad net 6–8 metus galima laikyti agurkų ir moliūgų sėklas, žirnių, pupų ir ankštinių pupelių sėklas – 5–6 metus, o kopūstinių augalų, ridikų, burokėlių ir pomidorų – 3 metus, panašiai tiek išlieka ir morkų bei salotinių augalų daigumas.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 3, 2014 m. vasario 5-18 d.

  • Išpardavimas!

    Išbandytos... LIETUVA


    Kolekcininkas Kostas JURKEVIČIUS
    Jei mes rašytume apie aukubos ir guneros auginimą ant palangės namuose, tai tikrai nebūtų egzotika, bet šį kartą mūsų augintinės auga kieme, po Lietuvos dangumi. Kaip žinome, ne tik giedru, bet ir pūguotu, šaltu, debesuotu. Ir vis dėlto tai įmanoma.

    Plačiau...

    Japoninė aukuba


    Japoninė aukuba (Aucuba japonica), kaip jau byloja pats pavadinimas, kilusi iš Japonijos, bet itin plačiai auginama ir Vakarų Europos šalyse. Kartais ji dar pavadinama japonišku lauru, nors iš tiesų su juo visai nesusijusi.
    Rūšinis augalas pasižymi vienspalviais žaliais lapais, bet yra nemažai dekoratyvinių formų, kurios skiriasi lapų margumu. Margalapės formos auginamos dažniau už rūšinius augalus.


    Europoje auga be rūpesčių
    IMGP7641 aukubaDažnas augalų mylėtojas namie yra auginęs difenbachiją, o margalapė aukuba savo išvaizda kaip tik ir primena šį augalą. Tad kartais tenka matyti nustebusius veidus, išvydusius aukubą lauke: „Ką, difenbachija žiemoja?“. Aukubos – įprasti Vakarų ir Vidurio Europos parkų, gatvių augalai. Olandijoje iš jų formuojamos iki 2 m aukščio išvaizdžios gyvatvorės, kurios žavi ne tik margais lapais, bet ir gražiomis, didelėmis, raudonomis uogomis (paragauti dar neįsidrąsinau). Anglijoje, kaip ir mūsų dievinamos budlėjos, plinta natūraliai apleistose teritorijose.


    Dengti teks
    Lietuvos aukuba žinoma kaip kambarinis arba terasų augalas vasarą. Taip ir aš ilgą laiką vertinau šį augalą, bet kai viename Vienos parke išvydau vešlų 2 m aukščio platų krūmą, kuris visam parko kampui suteikė žaismingumo, nutariau daugiau sužinoti apie jos galimybes. Literatūroje šis augalas priskiriamas 6 ir aukštesnėms klimato zonoms. Priminsiu, kad mūsų pajūris ir yra priskiriamas 6 zonai, bet štai  Alytus – jau 5 zona. Pagal įvairius šaltinius aukuba pakenčia iki -17 °C šaltį. O mūsiškė žiema retai sustoja iki šios atžymos. Tad iš karto tapo aišku, kad be apsaugos ši gražuolė neaugs.


    Pirmąją aukubą pražudė užsitęsęs pavasaris
    Pirmąjį augalą į gruntą pasodinau gal prieš 10 metų. Žiemai labai šiltai uždengiau, bet pavasario jis nesulaukė. Ta žiema pasižymėjo itin giliomis pusnimis, kas lyg ir gerai tokiems augalams, bet pavasaris labai užsitęsė ir buvo nepastovus. Dieną sniegas stipriai tirpdavo, o naktį užšaldavo. Sniego pusnys sukietėjo ir augalo vieta lygioje vietoje tapo savotiška duobe, per dieną prisipildančia tirpsmo vandeniu, kuris naktį virsdavo ledu. Tai ir pražudė aukubą.


    Pagaliau – sėkmė
    Antrąjį augalą jau sodinau kitoje vietoje, tiesa, dabar jis dar perkeltas prie tvenkinuko. Parinkau tokią vietą, kad nepasikartotų pirmoji nesėkmė – kad vanduo turėtų kur nubėgti.
    Dabartinis augalas pasiekė metro aukštį, iškentė visas atšiaurias žiemas, auga vešliai. Po žiemos nukenčia tik keli viršūniniai lapai, bet greitai atželia, per vasarą priaugina daug naujų šakelių ir lapų. Žydi, bet uogų nebrandina, nes yra dvinamis, o antrojo kitos lyties augalo šalia nėra. Užėjus šalčiams augalo lapai nuleipsta, suledėja, tampa trapūs, bet atšilus atsigauna ir vėl lyg niekur nieko tiesiasi į saulę.


    Priežiūra žiemą
    Jai patinka derlinga, vidutinio drėgnumo ir įvairaus rūgštumo (pH nuo 4,5 iki 8) žemė, pusiau pavėsinga vieta. Žiemai aplink augalą reikia prismaigstyti tvirtų pagalių ir užėjus šalčiui apsukti agroplėvele bei kita šilumą sulaikančia ir vėjo nepraleidžiančia medžiaga, šaknis būtina mulčiuoti. Vieno augalo, be atramos, apsukti izoliacine medžiaga nepatartina, nes sušalęs tampa trapus ir nuo sniego svorio gali sulūžti.


    Dauginti nesudėtinga
    Aukubų dažnai galima rasti prekybos centrų augalų skyriuose. Jos pristatomos kaip kambariniai augalai ir parduodamos vazonuose. Be to, jos nesunkiai dauginamos. Galima atsivežti iš kitų kraštų uogų su sėklomis, kurios gerai dygsta. Iš sėklų išdygę augaliukai paveldi tėvų savybes (margus lapus), yra gyvybingi, pakenčia pavėsį, gerai žiemoja. Bet lengviausia dauginti šakelėmis, kurios be didesnių pastangų įsišaknija drėgnoje žemėje.


    Aš – už aukubą
    Šis augalas tikrai nusipelno vietos mūsų soduose. Prižiūrėti teks daugiausia tik rudenį, kai ruošiamas žiemoti. Sodintinos šalia vandens telkinių, greta kitų vienspalvių augalų. Gražiai atrodo šalia kitų visžalių didžialapių panašaus aukščio augalų – lauravyšnių, ypač rododendrų, bet taip pat tiktų derinti ir su mažesniais – viržiais bei kitais kiliminiais visžaliais augalais. Taip galima suformuoti 8–9 mėnesius žaliuojančią augalų grupę, į kurią pažiūrėjus lapkričio (ar kaip šiais metais ir sausio) saulėtą dieną gali sutrikti dėl metų laikų.



    IMGP7921 guneraBrazilinė gunera


    Įvairios gunerų rūšys paplitusios Pietų Amerikoje, Havajuose, Naujojoje Zelandijoje. Bet gausiausia jų Pietų Amerikoje. Vienos įspūdingiausių – brazilinės guneros (Gunnera manicata). Jos natūraliai paplitusios Serra do Mar kalnuose pietryčių Brazilijoje. Guneros priklauso augalams, auginantiems vienus didžiausių lapų, net 1,5–2 m pločio. Ir toks lapas stiebiasi į dangų ant maždaug 2 m ir aukštesnių sultingų, storų ir spygliuotų kotų. Įspūdingi ir žiedynai, panašūs į milžiniškus butelių plovimo šepetėlius. Savo išvaizda guneros panašios į mūsų rabarbarus, tik labai jau peraugusius.


    Atsargi pradžia
    Guneros mėgsta drėgną ir vidutiniškai šiltą orą, nuolat drėgną ir labai humusingą, purią dirvą. Jos plačiai auginamos Europos parkuose. Dažniausiai įkurdinamos prie tvenkinių, upelių. Vakarų Europos šalyse klimatas gana švelnus, todėl žiemai nedengiamos arba tik lengvai užklojamos. Rytų Europoje, kaip ir Lietuvoje, žiemą jos reikalauja kur kas rūpestingesnės apsaugos.
    Mano pažintis su gunera prasidėjo neakivaizdžiai – internete. Ir tik 2006 m. pavyko ją įsigyti – už nusmurgusį mažiuką „rabarbariuką“ sumokėjau 50 Lt.
    Vasarą ji praleido lysvėje, o žiemą – rūsyje. Bet jau kitą žiemą liko lauke, tik atsargumo dėlei dalis krūmo vėl keliavo į vėsų rūsį, kur ir dabar praleidžia visas žiemas.


    Drėgmės mėgėja
    Didžioji gunera pasodinta prie tvenkinuko, bet ne ties vandens lygiu. Šiltesnio klimato šalyje jai labiausiai patiktų pusę krūmo „apgyvendinti‘ vandenyje, bet Lietuvoje tai būtų mirties nuosprendis – gilus įšalas sušaldytų šaknis. Gunera mėgsta drėgmę, tai pastebiu kiekvieną vasarą. Jei tik kokią savaitę nelijo, nepaliejai, stiebai sulinksta, lapai suglemba, nusileidžia prie žemės. Ir tik palieta ji vos ne akyse atsigauna ir išsistiebia. Todėl jai palankiausios lietuviškos vėsios ir lietingos vasaros. Aprašytų aukščių ir pločių Lietuvoje, žinoma, ji nepasieks, nes per trumpa vegetacija, per šaltos žiemos. Bet ir Lietuvoje jos augimas įspūdingas: spygliuoti kotai ištįsta iki 1 m aukščio, o lapai taip pat spygliuotomis apačiomis siekia apie 1 m į plotį. Antrąją vasaros pusę išaugina savo įspūdingus žiedynus, bet jų neišskleidžia, nepražysta – vasara jau būna besibaigianti. Nors dėl to nepikta – žiedai smulkučiai, nepastebimi, neįspūdingi, tad užtenka žiedyno vaizdo.


    Žiemą būtina apsaugoti
    Guneros priežiūra nesudėtinga. Jos tikrai neužgoš kiti augalai, nes pati išsikerojusi viską paskandins šešėlyje. Svarbiausia sudaryti palankias sąlygas. Gunera mėgsta kuo trąšesnę dirvą, kuri, kaip jau minėjau, nuolat turi būti drėgna. Tinka nedidelis pavėsis, bet ne visą dieną. Gali augti ir saulėkaitoje, bet tada šaknys turi gauti užtektinai drėgmės, kitaip nuo saulės lopais išdega lapai. Žiemai reikia uždengti taip, kad gruntas aplink šaknis neiššaltų. Uždengti nesunku, nes rudenį nušalus lapams lieka tik neaukšti stori pumpurai, kuriuos galima užpilti pjuvenomis, lapais, durpėmis ir uždengti kita šiltinamąja bei drėgmės nepraleidžiančia medžiaga. Kasmet atidengdamas po žiemos, pumpurus randu apšarmojusius, bet žemė būna be įšalo, augalas gyvas. Kartą neuždengus rudeninės šalnos (apie -10 °C) nušaldė purpurą, bet išlikusios šaknys pavasarį išaugino naują ir augalas atgijo.


    Sėkmingo auginimo receptas: vasarą reikia itin derlingo grunto, negailėti trąšų, lepinti drėgme, o žiemą gruntas turi būti kuo sausesnis, visiškai apsaugotas nuo sušalimo.
    Gunera savo sunkiai nusakomu dinozaurišku, prieštvaniniu ir grubiu grožiu traukia visus. Joks prašalaitis nepraeis pro šalį jos nepastebėjęs, nepačiupinėjęs. Ir nors atrodo atšiauriai, bet yra taiki ir nepavojinga: spygliai pirštų nesubadys, odoje neliks, tai greičiau tik pagąsdinimas. Nepavojinga ir vaikams ar kitiems smalsiems ragautojams, nenuodinga, nepasižymi alerginiu poveikiu. „Prisijaukinta“ gunera dabar man atrodo tokia lietuviškai rami, sava, net draugiška. Kiekvieną kovą pirmasis darbas sode – nukapstyti mulčią ir išvysti kumščio dydžio, trikampius it dinozaurų dantys, gunerų pumpurus, kuriuos labai norisi parodyti pavasario saulutei.
    Tinkamai pasodintas ir deramai prižiūrimas šis augalas – puikus akcentas, bet kuriam sodui suteikiantis išskirtinumo.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 2, 2014 m. sausio 22 – vasario 4 d.

  • Išpardavimas!

    Pakvieskime į sodą VOKARNĮ


    Dendrologė Edita TURSKIENĖ
    Pagaliau žiema parodė savo nagus, pabarstė sniego ir krimstelėjo šaltuku. Neaišku, kiek laiko žiemiški orai dar išsilaikys, bet norėtųsi, kad būtų pakankamai ilgai, nes lauko augalams sniegas ir šaltis yra tiesiog būtini. Ne tik patiems augalams, bet ir jų sėkloms reikia „pamiegoti“ žiemos miegu ir pasiruošti naujam sezonui. Ir ši ramybė – ne šiaip sau, nes šaltuoju periodu vyksta įvairūs biocheminiai procesai.


     
    Plačiau...

    Žinoma, kartais šaltis pridaro kiaulysčių mūsų mylimiems augalėliams – nušaldo jų šakeles, o kartais ir visai pražudo. Bet taip dažniausiai nukenčia lepesni augintiniai, neįpratę prie lietuviškos žiemužės. Tad viena ausimi paklausę prognozių apie šiltėjantį klimatą, pro langą stebėdami žiemos vėjo kedenamas medžių šakas, galime ramiai planuoti šių metų sodinimus ir svajoti apie naujus įdomius augalus. „Rasos“ šį kartą kviečia į pažintį su mūsų soduose dar retu, bet labai įdomiu dekoratyviniu augalu – vokarniu.


    OLYMPUS DIGITAL CAMERAVOKARNIO (Fothergilla Murr.) pavadinimas, ko gero, mažai kam girdėtas, nors Lietuvoje šis augalas auginamas jau kelis dešimtmečius. Šie augalai priklauso hamamelinių šeimai, kurioje taip pat  yra ir kiti retai auginami (bent jau Lietuvoje) sumedėję augalai – hamameliai, parotijos, lazdeniai, dervamedžiai ir kiti.
    Vokarnių gentis nedidelė, joje yra tik trys rūšys ir jos visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Augalai buvo pavadinti XVIII a. anglų augalų kolekcininko, gydytojo ir filantropo John‘o Fothergill‘o garbei. Lietuvoje dažnesnis didysis vokarnis, o karolininis auginamas gerokai rečiau.


    DIDYSIS VOKARNIS (F. major Lood.) tikrai vertas didesnio mūsų sodininkų dėmesio, nes puošia aplinką nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Šis krūmas gegužės pabaigoje pasidabina labai originaliais ir gausiais žiedais. Vieniems žiedai panašūs į šepetėlius, o kitiems – į baltus dobiliukus ar kutus iš siūlų. Žiedai balti arba kreminės spalvos, ilgais vainiklapiais, švelniai kvepia medumi, viliodami drugelius ir kitus vabzdžius. Vasarą išryškėja sodriai žali, stambūs ir šiek tiek blizgantys lapai, panašūs į lazdynų. Rudenį sunku praeiti pro vokarnio krūmus, nes jie tiesiog šviečia ryškiai raudonais ar geltonais lapais, lyg būtų apimti liepsnų. Patys krūmai auga lėtai, užaugdami iki 1,5–2 m aukščio. Šakos plačiai išsikeroja į šalis, bet jų nepatartina genėti, nes vokarniai to nemėgsta. Na, nebent šakelės būtų pažeistos ar nudžiūvusios. O laikui bėgant pats krūmas savaime įgauna tvarkingą kūgio formą. Be to, jau yra išvesta didžiojo vokarnio veislių grupė Monticola, išsiskirianti gausiais žiedais, stačiomis šakomis ir ryškiai žaliais abiejose pusėse lapais.


    KAROLININIS VOKARNIS (F. gardenii Murray) yra šiek tiek mažesnis už didįjį, užauga iki 1 metro aukščio, bet platesnis. Žydi 1–2 savaitėmis anksčiau už savo didįjį brolį, gegužės pirmąją pusę, kol dar nebūna išsiskleidę lapai. Kartais plinta atžalomis. Šį neaukštą krūmą galima komponuoti gėlynuose kartu su gėlėmis arba po juo pasodinti anksti pavasarį žydinčių svogūninių gėlių. Gražiai dera ir su šliaužiančiaisiais spygliuočiais. Karolininis vokarnis ne itin atsparus šalčiui ir ligoms.
    Yra išvestos kelios veislės:
    ‘Blue Shadow‘ lapai sodriai žali su melsvu atspalviu. Žiedai šiek tiek smulkesni, bet gausūs.
    ‘Jane Platt‘ lapai siauri, o šakos nulinkusios žemyn siauromis kaskadomis.
    ‘Mt. Airy‘ – itin puošnus nedidelis krūmas melsvai žaliais lapais ir gausiais žiedais.


    Poreikiai
    Vokarniai mėgsta rūgštoką dirvą, panašiai kaip rododendrai ar magnolijos, nepakenčia kalkingų ir suplūktų vietų. Augalą geriausia sodinti iš karto į nuolatinę vietą, nes persodinimą pakelia sunkiai. Dirva turėtų būti drėgna, puri, pralaidi vandeniui ir neužmirkusi, vidutiniškai derlinga. Tinkamiausia vieta – saulėta, nors pakenčia ir nedidelį pavėsį, tik tuomet mažiau žydi. Kenkėjai ir ligos vokarnius puola retai,  dažniau jie nukenčia per vasaros kaitras dėl drėgmės trūkumo. Tad vokarnius patartina mulčiuoti smulkinta pušies žieve, spygliais ar kitu organiniu mulčiu, kuris neleistų taip greitai išgarinti drėgmę, palaikytų tinkamą mikroklimatą ir dirvos struktūrą. Pirmąsias žiemas po sodinimo krūmus vertėtų pridengti nuo šalčio. Vokarnius galima dauginti atlankomis, nes sėklų Lietuvoje jie labai retai arba visai nesubrandina.
    Tad pakvieskime šį nedidelį ir puošnų augalą į savo sodą, paįvairinkime sode žydinčių krūmų ir gėlynų draugiją, prisiviliokime drugelių, o rudenį pasidžiaukime spalvingais lapais.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €

  • „Rasos“ Nr. 1, 2014 m. sausio 8-21 d.

  • Išpardavimas!

    Nauja KANAPIŲ pradžia


    Daiva VALEVIČIENĖ
    Edgaro BABANOVO archyvo nuotraukos
    Šį mėnesį įsigalioja įstatymas, kuris tradicinius pluoštinius augalus – kanapes, iki tol augintas šimtmečius, vėl įteisina mūsų šalyje. Ši „legalizacija“ įvyko po devynerių metų nuoseklios veiklos, kurią pradėjo vienas iš Baltijos pluoštinių kultūrų augintojų ir perdirbėjų, asociacijos (BPKAPA) įkūrėjų Edgaras Babanovas. Tačiau tuomet jam rūpėjo ne tik kanapės, bet ir kiti pluoštiniai augalai – linai ir dilgėlės. Kai buvo pradėta kova dėl pluoštinių kanapių įteisinimo, mūsų šalyje dar gyvavo ir linininkystė. Dabar linų neauginame, dilgėles tyrinėjame, o kanapes auginti pradėsime turėdami daug vilčių. Bet apie viską iš pradžių.

    Plačiau...

    Svarbu nevėluoti
    „Lietuviški linai visame pasaulyje buvo pripažinti kaip vieni geriausių ir buvo labai paklausūs. Juos nupirkdavo pirmiausia, o tuomet jau vokiškus, prancūziškus ir kitus. Pagal per dešimtmečius susiklosčiusias tradicijas, linininkystė Lietuvoje buvo labai išvystyta – tokioje mažoje šalyje auginome ir daug linų, ir veikė net 11 jų perdirbimo įmonių. Visos jos lengvai pritaikomos dilgėlių ir kanapių pluoštui apdoroti. Tad pluoštinių augalų pramonės vystymas galėjo paversti mus labai turtinga šalimi. Tai buvo dar visai neseniai. Dabar teturime vieną apdirbimo įmonę ir neauginame linų“, – pasakoja Edgaras Babanovas. Jis įsitikinęs, 2011_1004kanapele20100kad laiku įteisintos kanapės ir visuotinai pradėtos auginti ilgapluoštės dilgėlės galėjo išgelbėti ir linų pramonę, išlaikyti visą perdirbimo struktūrą. Mat linus auginti ūkininkams apsimokėjo, kol išmokos buvo didelės. Kai jos sumažėjo nuo maždaug 1500 Lt iki 500 Lt už hektarą, išsyk pereita prie lengviau auginamų augalų. Prie tokių priskirtinos ir kanapės bei dilgėlės, nes išmokos joms skiriamos tokios pačios kaip linams, o išlaidos užauginti ir apdoroti – mažesnės.
    Tačiau dabar, kai nėra kur perdirbti žaliavos ir realizuoti mažų kiekių, šie ilgapluoščiai augalai žemdirbiams neatrodo perspektyvūs. Tiksliau, perspektyvūs ne praktiškai, o tik teoriškai, nes natūralių kokybiškų pluoštų trūksta. Kol kas net kinai, užėmę lietuvių apleistą linų rinką, nepatenkina pasaulyje esančios paklausos.
    Kita vertus, nė vieni iš pluoštinių augalų, surinkti iš laukų, kur auginami nedideliais kiekiais ir neapdoroti, nėra paklausūs. Čia galioja tas pats rinkos dėsnis, kaip ir bet kokiam kitam derliui – užsiauginus toną kitą daržovių jas gali pasiūlyti tik turguje, nei didieji tinklai, nei užsieniečiai jomis nesusidomės, kad ir kokios kokybiškos, ekologiškos ir skanios jos.
    Kaip tik todėl ir reikalinga asociacija, kuri suburtų smulkius augintojus, norinčius išmokti užauginti kokybišką pluoštą ir surinkti didelį jo kiekį. Kitas žingsnis – organizuoti perdirbimą ir turėti tekstilės gaminių, skirtų galutiniam vartotojui. Svarbu surasti ir suvienyti šios srities specialistus, plėsti pasėlių plotus.
    Per devynerius metus yra sunaikinta visa iki tol buvusi perdirbimo pramonė, o įranga arba supjaustyta, arba iškeliavo į kaimynes šalis, pavyzdžiui, Baltarusija tebėra lino eksportuotoja. Rusija ir Ukraina taip pat buvo vienos iš stambiausių pluoštinių augalų tiekėjų pasaulyje.
    Susidomėjimo natūraliais pluoštais, kurie kažkada buvo naudojami, o paskui tapo nustumti sintetinių audinių, banga jau kyla, Europoje kanapės auga 16 tūkst. ha plote. Tai mažai, nes ten trūksta žemės, intensyviame ūkyje net nebėra sėjomainos, visa žemė skiriama javams auginti. Už hektarą kanapių Vakarų Europos ūkininkai, Edgaro žiniomis, gauna po 1000 EUR išmokas.


    Gera išeitis mažiems ūkiams
    „Iš užaugintų kanapių gaminant ir parduodant galutinius produktus, vos iš kelių hektarų per metus galima gauti 150 tūkst. Lt pajamų, nelygu produktas. Iš kanapių sėklų galima spausti aliejų, jas lukštenti, likusį trumpą pluoštą ir spalius panaudoti statyboms, netgi kurui. Žinoma, bet kokiai gamybai reikia atitinkamų investicijų (nuėmimo ir perdirbimo technikos, preso aliejui ir t.t.) Tona trumpo kanapių pluošto, nelygu kokybė, kainuoja 700–1200 EUR. Kanapės puikiai tinka sėjomainai, be to, lengvai auga be cheminių trąšų, valo dirvožemį, nustelbia piktžoles, todėl nepamainomos ūkininkaujantiesiems ekologiškai ir pereinantiesiems prie ekologinio ūkininkavimo.  Šių augalų auginimą, dauginimą, derlingumą ne vienus metus tyrinėjo Upytėje dirbančios mokslininkės. Remiantis jų duomenimis, galima parengti galimybių studiją. Šio verslo perspektyvomis labai domisi jauni žmonės, kurie ketina perimti tėvų ūkius, ypač nedidelius, ir nori ūkininkauti kitaip“, – pasakoja Edgaras.
    Dilgėlių šilku vadinamas audinys pasaulyje taip pat yra vertinamas, jis tinka apatiniams ir kūdikių drabužiams, nes visiškai nealergizuoja odas, kas šiais laikais vis labiau vertinama. Iš Olandijos gauti dilgėlių sodinukai kelerius metus auginti ir tyrinėti Upytėje, todėl Lietuvoje jau sukaupta žinių ir patirties, kaip auginti dilgėles pluoštui. Tačiau kol kas nėra galimybių perdirbti dilgėlių pluoštą savo šalyje, nors paklausa tekstilei iš dilgėlių yra didelė. Dilgėlių šilkas gaminamas Kinijoje ir kitose Azijos šalyse, tačiau rinkos poreikiai dar nėra patenkinti. Todėl pluošto (tiek dilgėlių, tiek linų ir kanapių) apdirbimo infrastruktūros sukūrimas atvertų geresnes perspektyvas plėtoti šią pamirštą Lietuvos ūkio šaką.


    Teisėsaugos barjeras
    Pats Edgaras su šeima kol kas gyvena Vilniuje, tačiau pirmąjį kanapių lauką Rokiškio rajone užsėjo dar 2006 m. Puikiai žinojo, kad laukia skandalas, nes kanapės buvo Lietuvoje neskirstomos į pluoštines ir narkotines, tad, galima sakyti, buvo pasėti 6 ha narkotinių medžiagų turinčių augalų. Europos Sąjungoje pluoštinių kanapių auginimas buvo įteisintas, o Lietuva niekaip neprisirengė priimti atitinkamo įstatymo. Tad atrodė, kad toks drastiškas poelgis galiausiai atkreips dėmesį į tą įstatymų neatitikimą ir ledai pajudės, nes iki tol jau kelerius metus dėtos pastangos buvo bergždžios.
    „Skandalui buvau moraliai pasirengęs. Ir su Kupiškio rajone buvusia įmone buvau sutaręs, kad eksperimentuos su mano užaugintu kanapių pluoštu. Buvo ir investitorius, ketinome iš kanapių gaminti izoliacines medžiagas – pagal savybes atrodė, kad jos pastatus šiltins geriau už akmens vatą. Šalis tuomet išgyveno statybų bumą ir visų statybinių medžiagų paklausa buvo didelė. Manėme, bus teismas ir jau kitais metais turėsime įstatymą. Kad man, kaip kokiam narkotikų augintojui, iškelta baudžiamoji byla bus nagrinėjama dvejus metus, nesitikėjome. Derlius buvo sunaikintas, laukas užartas. Rokiškio apylinkės teismas mane išteisino, prokurorai sprendimą užprotestavo. Teko kreiptis į Liuksemburgo teisingumo teismą. Šis konstatavo, kad Lietuvos įstatymai, draudžiantys auginti be išimties visas kanapių rūšis, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Be to, nustatyta, kad kanapių auginimo verslas yra ne tik teisėtas, bet ir turi būti skatinamas išmokomis. Liuksemburgo teismas patvirtino, kad Lietuvoje draudžiama taikyti teisės aktus, baudžiančius už kanapių auginimą“, – apie ilgą ir gerokai pasinervinti privertusią istoriją pasakoja Edgaras Babanovas.
    Jo manymu, kanapės bei dilgėlės turėjo papildyti lino teikiamas galimybes ir išgarsinti lietuvių gebėjimus išauginti pačius geriausius pluoštinius augalus.


    Planuose – amatų kaimas  
    „Linų pluošto privalumus vartotojai žino, o jei pamėgintume vilkėti drabužius iš kanapių ar dilgėlių, tikrai nieko kito vilkėti ir nenorėtume. Kanapės nepraleidžia ultravioletinių spindulių iš išorės, o šilumos iš vidaus, todėl tokį rūbą galima vilkėti tiek karštu, tiek šaltu oru. Tačiau tekstilė dar ne viskas. Tarpusavyje juokaujame, kad jei įvyktų koks kataklizmas ir Žemės gyventojai turėtų viską pradėti nuo pradžių, jiems tereikėtų turėti kanapių sėklų – prasimaitintų, apsirengtų, namus pasistatytų, turėtų kuro ir dar plastiko pasigamintų“, –tikina Edgaras.
    Kadangi pluoštinių augalų apdirbimo pramonės Lietuvoje nebėra, pirminį sumanymą teko keisti. Dabar Edgaras ketina savo ūkyje sėti po du hektarus kanapių, linų ir dilgėlių. Šie augalai itin tinka sėjomainai, be to, visus darbus galima atlikti rankomis pagal visas senas baltiškas apeigas. Kiekvienas augintojas pats gali spręsti, kaip perdirbs savo užaugintus augalus, galbūt bus tokių, kurie viską darys rankomis, pagal senas tradicijas, nubraulę dulkes nuo savo senelių ar prosenelių staklių.
    Asociacija ketina įkurti kanapinių namelių kaimelį, kuriame rinktųsi pluoštinių augalų auginimo bei perdirbimo entuziastai, dalytųsi savo patirtimi, mokytųsi vieni iš kitų, kurtų naujas ar atkurtų senas technologijas. Kartu galėtų atgimti ir kiti seni amatai, būtų galimybė jų išmokti visiems susidomėjusiesiems.
    Kelerius metus pragyvenęs savo ūkyje gamtos apsuptyje, valgydamas tik savo žemėje užaugintą maistą ir eksperimentuodamas su pluoštiniais augalais, Edgaras sukaupė daug informacijos bei patirties. Ją papildė kelerius metus keliaudamas po Europą ir lankydamas jį dominančius augalus puoselėjančiuose ūkiuose. Ten matė ir perdirbimo bei panaudojimo statybose pavyzdžių.
    Iš vieno hektaro gaunama nuo 5 iki 17 t kanapių. Panaudoti galima praktiškai visas jų dalis – sėklos tinka ne tik garsiajai žemaitiškai „spirgienei“ ar sumuštiniams pagardinti, pienui gaminti, bet ir aliejui spausti. Lietuvos kulinarinio paveldo fondo duomenimis, kanapių aliejus kur kas naudingesnis nei alyvuogių, mat jame gerokai daugiau D ir E vitaminų, kurių ypač reikia, kai trūksta saulės šviesos ar patiriamas stresas.
    Kanapių stiebo kietoji dalis – nuobrukos gali būti naudojamos statybiniams mišiniams su kalkėmis ar moliu. Tų nuobrukų šiluminė varža yra didesnė nei šiaudų. Kanapių stiebai yra nendrių pakaitalas, tinkamas stogams.  Anot entuziastų, iš vieno hektaro kanapių galima pasistatyti namą, tinkamą gyventi keturių asmenų šeimai. Kanapių spaliai tinka baldų plokščių gamybai.
    Kanapių briketų skleidžiama šiluma prilygsta ąžuolinių ar uosinių malkų kaitrai, o pelenai yra vertinga trąša. Europos Sąjunga finansuoja žilvičių auginimą, nes jie gali pakeisti kitų rūšių kurą, o kanapių derlius iš hektaro yra beveik dukart didesnis nei žilvičių.
    Greitai džiūvantis kanapių aliejus naudojamas gaminant tapytojams skirtus dažus. O dėl malonaus ir švelnaus kvapo jo dedama gaminant kremus ir kitas odos priežiūros priemones.
    Kraikas gaminamas iš vidinės kanapių stiebo dalies – šerdies. Šis kraikas drėgmę sugeria geriau nei šiaudai ar pjuvenos, puikiai absorbuoja amoniaką iš šlapimo, nedulka kaip šiaudai, jo sunaudojama perpus mažiau nei pjuvenų, greitai perpūva ir tampa puikiu kompostu. Tad jis puikiai tinka žirgynuose.
    Kai žemė nualinta, kanapės tinka sėjomainai. Juolab kad jos yra labai gyvybingos ir nereikliosa, auga be jokių pesticidų ar trąšų.
    Manoma, kad kanapės yra kilusios iš Vidurinės Azijos. Iš čia jos išplito į pietinius bei rytinius Azijos regionus, Himalajus ir Sibirą, Altajaus kraštą bei pietinį Kaukazą. Iš Azijos į Europą kanapės pateko dviem keliais. 7 tūkst. m. prieš Kristų jas atgabeno klajokliai per pietinę Rusiją iki Dunojaus deltos, vėliau per Lietuvą kanapės pasiekė Švediją ir kitas Europos šalis. Kitas kelias ėjo per Graikiją į dabartines Italijos ir Ispanijos teritorijas.
    „Kanapės ir jų produkcija dažnai minimi XVI–XVIII a. raštuose. Tuo metu iš lietuvių ūkiuose užaugintų kanapių dalis pluošto būdavo sunaudojama savo reikmėms – drabužiams, baltiniams, staltiesėms, o dalį produkcijos ir žaliavos – kanapių sėklų ir drobių – parduodavo į užsienį. XVI–XIX a. linai ir kanapės buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos ir pajamų šaltinių. Jie buvo auginami dvaruose, valstiečių ūkiuose. Linų ir kanapių pasėliai itin plėtėsi šiauresnėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijoje, kur buvo palankesnės sąlygos ne tik gamybai, bet ir pardavimui, produkcijos realizavimui. XVII a. pabaigoje iš viso per Rygos uostą eksportuojamo pluošto lietuviškas pluoštas sudarė 61 proc., o XIX a. viduryje – 30–40 proc. XX a. pradžioje linų ir kanapių paklausa pasaulyje krito, tad sumažėjo auginamų kanapių plotai ir Lietuvoje. 1940 m. linais Lietuvoje buvo užsėti 96,3 tūkst. ha, 2009 m. – tik apie 34 ha. 1956 m. auginta 331 ha kanapių, o 1964 m. pluoštui ir sėkloms kanapes augino tik keli Panevėžio apylinkių kolūkiai“, – dalijasi įvairiuose šaltiniuose aptikta informacija Edgaras.
    Šią vasarą, nors kanapės dar nebuvo iki galo įteisintos Lietuvoje, bet saugomos nuo sunaikinimo ES įstatymu, mūsų šalyje, asociacijos duomenimis, auginta apie 300 ha kanapių.
    Pluoštinės dilgėlės yra daugiamečiai augalai ir auginamos iki 3 m aukščio, kad jose būtų kuo daugiau pluošto. Kartą pasodintas dilgėles galima pjauti kelerius metus. Dilgėlių pluoštinė išeiga didesnė nei  linų. Nuo mums įprastų dilgėlių atvežtinių veislė mažai kuo skiriasi, jos tik aukštesnės, kad būtų kuo daugiau pluoštinės medžiagos ir skaudžiau „kanda“. Apdirbimo technologija panaši kaip linų – atklojėjimas, vertimas. Dilgėlių pluoštas gali būti maišomas su medvilne ar linais, vilna.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    1,09 € 0,55 €