„Šeimininkė“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 171–180 of 192 results

    „Šeimininkė Nr. 23, 2014 m. birželio 6-12 d.

  • Išpardavimas!

    Boingo pilotė dėmesio sulaukia kaip žvaigždė


    Gintarė Valuckytė
    „Jeigu tai įkvėps kitus siekti savo svajonių, papasakosiu“, – atsako lakūnė Lina Malakauskaitė, kai paprašau pasikalbėti apie darbą danguje. Lina savąją svajonę pasiekė. Kol kas ji yra antroji pilotė, valdanti lėktuvą „Boeing 373 CL“. Netrukus gali tapti kapitone. Dabar – didžiausios Baltijos šalių oro linijų bendrovės pilotė. Gyvena Rygoje. Iš šio miesto dangų ji skrodžia į daugelį Europos, keletą Azijos bei Afrikos miestų. Piloto darbas nėra vien mėgautis debesimis...

    Plačiau...

    Viena darbo diena
    21 val. 55 min. „Ruošiamės naktiniam skrydžiui iš Rygos į Tbilisį. Į oro uostą ateinu likus valandai ir dešimčiai minučių iki skrydžio. Aš, antroji pilotė, išspausdinu skrydžio planus, meteorologinę informaciją. Išsiaiškinu, iš kur ir kada atskrenda mūsų lėktuvas. Su kapitonu įvertiname lėktuvo techninę būklę, peržiūrime būsimos kelionės maršruto orų prognozes. Apskaičiuojame planuojamą lėktuvo pakilimo masę. Nusprendžiame, kiek degalų reikės skrydžiui. Tada įgula trumpai aptaria skrydį. Įgula, kaip ir keleiviai, pereina saugumo, pasų kontrolę. Jau lėktuvo kabinoje. Iki pakilimo – 45 minutės. Kapitonas apžiūri lėktuvą iš išorės, aš paruošiu kabiną skrydžiui. Palydovai tikrina saloną, maisto ir vandens atsargas. Kai sulipa keleiviai, paaiškėja galutinis svoris.
    23 val. 5 min. Durys užsidaro. 54 tonų lėktuvas su 10 400 tonų degalų, penkiais įgulos nariais ir keleiviais kyla į dangų. Už 3 valandų 15 minučių lėktuvas leisis Tbilisyje. Kai kapitonas pilotuoja lėktuvą, aš vykdau jo komandas, palaikau radijo ryšį su skrydžių vadovais, tikrinu praskrendamų oro uostų meteorologinę informaciją ir sudegintų degalų kiekį. Šis skrydis – vienas ilgesnių, tad užtenka laiko pažvelgti, kaip teka didžiulis raudonas mėnulis. Sidabrine šviesa jis nudažo debesų viršūnes. Apačioje – didesnių miestų šviesos, kontūrai. Viršuje – krintantys meteoritai ir žvaigždynai. Rodos, visai netoliese praskrenda lėktuvai. Galima pavalgyti ir išgerti kavos. Skrydžio greitis – 780 kilometrų per valandą. Aukštis – 11,3 kilometro. Žvelgiu į Lietuvos paviršių – matosi Panevėžys, Kaunas, Vilnius. Netrukus pamatau, kaip ryškiai šviečia Minskas. Vėliau skrendame virš Ukrainos, Rusijos ir Gruzijos.
    Kerintis vaizdas pilotams budrumo neatima. Prieš pasiekdama Kaukazo kalnus įgula aptaria veiksmų planą, kurį reiktų vykdyti sugedus varikliui ar kitoms sistemoms. Pilotų mintys skrieja dvidešimt minučių priekyje lėktuvo. Likus maždaug valandai iki skrydžio pabaigos, įgula ruošiasi nusileidimui: išklauso orų prognozes, peržiūri oro uosto schemas, įvertina degalų kiekį, jei tektų skristi į atsarginį oro uostą. Tbilisio oro uostas plyti tarp kalnų. Lėktuvas tupia statesniu nei lygumoje kampu, kilimo takas prastos būklės. Leisdamasis lėktuvas aplenkia žaibuojančius audros debesis.
    2 val. 25 min. Grakščiai paliečiame žemę. Iki skrydžio atgal turime beveik dvi valandas. Per tą laiką išlipa keleiviai, bagažą nuveža į oro uostą, užpila degalų, vėl peržiūrime orų prognozes, maršrutus. Jei lieka laiko, įgula pusvalandį nusnaudžia. Vėl viskas iš pradžių.
    4 val. 50 min. Užsidaro durys, tik lėktuvą dabar pilotuoju aš, o kitus darbus atlieka kapitonas. Magiškas ir tyras vaizdas, nes saulė teka būtent tada, kai skrendame virš Didžiojo Kaukazo viršukalnės – Kazbeko. Vėl pusryčiai 11 kilometrų aukštyje – kava ir javainiai su jogurtu. Akiniai nuo saulės. Rusija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva.
    8 val. 5 min. Lėktuvas jau Rygos oro uoste. Vėl pasų kontrolė. Atiduodame skrydžių dokumentus ir keliaujame namo.“


    Lina MAlakauskaite 1„Sakau, kad vairuoju autobusą“
    Lina trykšta energija ir optimizmu. Ji, kaip ta beribė erdvė, traukia žmones. Tiesa, prisistatydama ne visada atskleidžia tikrąją profesiją. „Prasitarus, kad esu pilotė, dažniausiai pokalbis virsta interviu, todėl kartais pasakau, jog vairuoju autobusą“, – juokiasi pasakodama, kaip išvengia nemielų situacijų.
    Boingą pilotuojanti mergina dėmesio sulaukia daugiau negu jos draugai muzikantai arba aktoriai. „Kažkodėl žmonės įsitikinę, kad man sekasi geriau nei kitiems, – stebisi Lina. – Jie įsivaizduoja, kad piloto kelias klotas raudonu kilimu, darbas labai švarus ir baltas. Tik užmiršta, kad už galimybę skraidyti pilotas aukoja normalų gyvenimą, sekina savo organizmą temperatūrų kaita, triukšmu kabinoje, ryškia saulės šviesa, laiko juostų keitimu, bemiegėmis paromis. Artimųjų gyvenimą pilotas dažnai mato tik socialiniuose tinkluose. Visur yra dvi pusės. Jei nemoki džiaugtis tuo, ką turi dabar, nemokėsi ir dirbdamas svajonių darbą, todėl nereikia galvoti, kad kaimyno žolė žalesnė“, – samprotauja Lina.


    Nelieka šiukšlių galvoje
    Pilotės darbo žavesys atperka visus nepatogumus. Skrydžio jausmas sunkiai perteikiamas žodžiais.
    „Erdvė, kuri atsiveria pakilus į orą, suteikia vidinės laisvės. Darbas piloto kėdėje priverčia susikoncentruoti, būti čia ir dabar. Skrydžio metu nelieka šiukšlių galvoje. Įdomu stebėti žmones lėktuvuose, oro uostuose. Žavi laiko reliatyvumo pajautimas: minutės pakilus lėktuvui ištįsta iki valandų, o „įsitvirtinus“ ore laikas tiesiog sustoja“, – kasdienius stebuklus vardija Lina.
    „Nuostabu žiūrėti į debesis. Jausti jų erdvę, sluoksnius. Magiška matyti, kaip užeina naktis. Kartais tai būna ryški tamsi banga, užliejanti dangų ir žemę. Smagu išvysti šiaurės pašvaistes, krintančius meteoritus. Manau, kiekvienas matome tiek grožio, kiek mokame jo įžvelgti“, – teigia pilotė.


    Atsitiktinių žmonių čia nėra
    „Lakūnas, išėjęs vienos dienos skrydžiui į Romą, gali netikėtai grįžti tik po savaitės iš Barselonos. Niekada nežinau, kas laukia, todėl dantų šepetukas visada su manimi. Man taip gyventi lengva ir įdomu“, – su šypsena pasakoja L. Malakauskaitė.
    Nuolatinis judėjimas ir piloto darbas privertė prisitaikyti. Lina tapo gerokai ištvermingesnė, nesureikšmina buities smulkmenų. Labiau rūpinasi savimi – sportuoja, užsiiminėja joga, daug būna gamtoje, kelerius metus yra vegetarė.
    „Kartais apima jausmas, kad gyvenimas teka kažkur sau, o aš tūnau 11 kilometrų aukštyje, – atvirauja pilotė. – Ta erdvė man kaip penktoji stichija.“
    Aviacijos žmones Lina priima kaip dovaną. Aerodrome atsitiktinių žmonių nėra. „Mūsų visų širdyse – Dangus! Alpinistas Vladas Vitkauskas yra pasakęs, kad kalno viršūnėje nebelieka tautybių. Tą patį jaučiu ir oro uoste. Ypač per aviacijos šventes, tarptautines akrobatinio skraidymo varžybas. Pilotai iš visų pasaulio kampelių prie vieno stalo – man tai neįkainojamos akimirkos. Tokios kelionės mane įkvepia, suteikia ryžto, naujų idėjų, augina mano asmenybę“, – džiaugiasi ji.


    Kliūčių buvo, dvejonių – ne
    Paauglystėje Liną pamokų metu dažnai galėdavai rasti Kauno viešojoje bibliotekoje. Ji domėjosi daugeliu drąsių dalykų – nuo karo žurnalistikos iki alpinizmo ir astronomijos. Jau tada jautė: jos kelias – skraidyti. Sudėjo visas pastangas į savo svajonę. Kliūčių buvo, dvejonių – ne. Dvejonėms Lina ir dabar nepasiduoda, nes tai būtų iššvaistyta energija.
    Ji įsitikinusi, kad ne lytis lemia profesinę sėkmę: „Techninius dalykus galima išmokti, pilotuoti lėktuvą – taip pat. Lakūnui svarbu priimti teisingus sprendimus dirbant kartu su kitu pilotu“, – pabrėžia darbo ypatumus Lina.
    Kodėl tiek mažai moterų aviacijoje? Ji spėja, kad moterys labiau save saugo, nes šis darbas reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Pirmieji skrydžiai tik sustip­rino Linos norą pilotuoti. Pirmą kartą pati ore valdė sklandytuvą „L13 Blanic“ Pociūnų aerodrome. Paskui pakilo ir lėktuvu „Cessna 152“ Kyviškių aerodrome: „Neapsakomas džiaugsmas, kai skrendi vienas. Širdis dainuoja!“
    2005 metais Lina baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą. Įsidarbino Lietuvos oro linijų bendrovėje „FlyLAL – Lithuanian Airlines“, kur ji, pirmoji šios įmonės pilotė, pilotavo keleivinį lėktuvą „Saab 2000“.
    Pirmasis skrydis iš Vilniaus į Taliną irgi išliko ilgam. Tada laiko trūko viskam. Skrydžio planas ir kiti popieriai skraidė po visą kabiną. Dar ilgai neužmirš ironiškos instruktoriaus šypsenos...
    „Ar susilaukiu daugiau dėmesio nei vyrai pilotai? Tikriausiai taip. Briuselio oro uoste, kai greta stovinčio lėktuvo pilotai pamatė mane, padovanojo vyno butelį. Aptarnaujantis oro uostų personalas taip pat nuolat šypsosi ir moja“, – sako Lina.
    Žinoma, niekada neužmirš ir pirmojo savarankiško skrydžio akrobatinėje zonoje lėktuvu „Jak 52“. Kol kas tai buvo sudėtingiausias, daugiausia valios, drąsos ir pastangų pareikalavęs skrydis, bet kartu – ir džiaugsmingiausias. Nebestebina, kad Linai patiko leistis parašiutu, šokti su guma nuo 50 metrų krano. Skrido ir skraidykle bei oro balionu.


    „Mano namai – Žemė“
    Daugiausia laiko žemėje Lina praleidžia Rygoje. Dėl darbo grafiko dauguma lakūnų, gyvendami Rygoje, išties joje negyvena. Oro uostas, skrydžiai, miegas, sportas, laisvadienis Lietuvoje. Taip ir Lina gyveno porą metų, kol suprato, kad laikas kelyje tiesiog ištirpsta. Dabar ji seka kultūrinį gyvenimą Latvijos sostinėje, keliauja po apylinkes.
    Rygos įlanka – vos 15 kilometrų nuo jos namų. Lina pastebėjo, kad Latvijoje puikiai išplėtotas ekstremalusis sportas, daug baseinų, dviračių takų, nuostabūs nacionaliniai parkai.
    „Daugumai tu esi tas, kokiu automobiliu važinėji. Juokinga! Pasiilgstu Vilniaus kavinių, skanaus kokybiško maisto, žmonių šypsenų, laisvumo. Rygoje labai jaučiamas tylus šaltasis karas tarp rusakalbių ir latvių. O jis jau daugelį metų nė vienai pusei nėra naudingas“, – dalijasi nerimu lietuvė.
    Danguje ji praleidžia 30–90 valandų per mėnesį. Namais vadina Žemę. Linai patinka Dalai Lamos išmintis. Pavyzdžiui, kad visur reikia jaustis kaip namuose, elgtis pagarbiai, mylinčiai, rūpestingai. „Tada daug lengviau gyventi, laisviau kvėpuoti. Kad ir kur būtum, jautiesi savas“, – įsitikinusi pilotė.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 22, 2014 m. gegužės 30-birželio 6 d.

  • Išpardavimas!

    Ilzė Butkutė: tekstai bręsta drauge su manimi


    Giedrė Budvytienė
    Trijų knygų: dviejų poezijos ir praktinio vadovo „Atleisk savo šefą“, autorė Ilzė Butkutė laužo stereotipus, kad menininkai – nepraktiški, už save nesugebantys pakovoti žmonės, plaukiojantys padebesiais. Veikli moteris užsiima tuo, kas džiugina sielą, ir visą laiką ieško ko nors naujo. Naujausia Ilzės idėja – veiksmingų žinučių dirbtuvės, kuriose galima įsitikinti žodžio galia mūsų tarpusavio santykiams, savijautai ir netgi sėkmei.


    Plačiau...

    „Tai tarsi susipinantys pomėgiai“


    Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris apie Jus nieko nėra girdėjęs?
    Prisipažinsiu – man tai vienas sudėtingiausių klausimų. Turbūt prisistatyčiau kaip kačių draugė, pastebiu, kad meilė šiems gyvūnams vienija net labai skirtingus žmones, o turėti draugų visada gerai. O jei tai nuskambėtų pernelyg nerimtai, pridėčiau, kad esu tekstų kūrėja.


    Esate fotografė, poetė, asmeninio ugdymo specialistė, „Facebooko“ projektų sumanytoja. Kuri veikla Jums pati mieliausia?
    Poeziją rašau nuo vaikystės, baigiau fotografiją, tačiau septynerius metus dirbau idėjų ir tekstų kūrėja reklamos agentūrose, o savo malonumui rašiau ir teberašau socialiniame tinkle „Facebook“. Jame esu sukūrusi kačių komiksų puslapį „Kačių pamotės istorijos“, konsultuoju žmones, susidūrusius su atleidimo iš darbo problemomis.
    Pastaraisiais metais reklamą jaučiausi išaugusi, tad po truputį įsiliejau į kūrybiško ugdymo projektus. Su mokyklomis bendrauju ir savarankiškai – mane kviečia įkvėpti vaikus rašyti ir skaityti, jiems rengiu kūrybinio rašymo dirbtuves, karjeros dienose pasakoju apie tekstų kūrėjo kasdienybę. Kitaip tariant, stengiuosi, kad mūsų kalba liktų gyva, o paaugliai suvoktų kur kas platesnį mūsų kalbos kuriamą gyvenimo kontekstą, nes dabar yra manančiųjų, jog lietuvių kalba reikalinga tik pačioms lietuvių kalbos mokytojoms. Deja, turiu pripažinti, kai kuriose mokyklose vaikų raštingumas yra žemiau kritikos ribos...
    Na, o asmeninio ugdymo studijas baigiau, kad būtų lengviau dirbti tiek su vaikais, tiek su knygos „Atleisk savo šefą“ auditorija. Taip netikėtai pradėjau rengti seminarus. Bet kuri veikla man miela, tikiu savo teise dirbti daugiau nei vieną darbą šiame gyvenime – tai tarsi susipinantys pomėgiai.


    Dauguma užsiėmimų susiję su kūryba, tačiau Jūsų gyvenime atsirado ir asmeninis ugdymas. Kas paskatino juo susidomėti?
    Asmeninis ugdymas (angl. coaching) – tai greitoji psichoterapija sveikiesiems, kaip pavadino mano kurso draugai. Tai pokalbis arba pokalbių ciklas, kuriame pateikiant tam tikrus klausimus galima susitikti su pačiu savimi: išsigryninti vertybes ar savo viziją, susiplanuoti žingsnius svajonės link, pasverti „už“ ir „prieš“ priimant rimtą sprendimą, padėti sau pokyčių kelyje. Konsultuojant žmones irgi labai daug kūrybos – negali surepetuoti pokalbio, nes nenutuoki, ko klausti ateis žmogus. Reikia nuolat improvizuoti, susitelkti, įsiklausyti į kitą. Beje, tokia logiška pokalbio struktūra itin naudinga menininkams, nes jautrios sielos žmonės dažniau yra nepraktiški, o asmeninis ugdymas leidžia žemę pajusti po kojomis, planuoti, pamatyti savo gyvenimą iš paukščio skrydžio.


    „Nutariau nepasiduoti manipuliacijoms“


    Naujausia Jūsų idėja – veiksmingų žinučių dirbtuvės. Ko šiose dirbtuvėse mokote?
    Nuo paauglystės domiuosi minties ir žodžio galia. Žodžiai – ir mano pomėgis, ir darbas, ar tai būtų reklama ir publicistika, ar menas, ar kūrybiško ugdymo projektai, ar asmeninis ugdymas. Tad per gyvenimą turėjau užtektinai progų skirtingais rakursais patyrinėti, kaip kalba – tiek patys žodžiai, tiek temos, tiek emocijos, kurias jie sukelia, – veikia mūsų santykius, mūsų savijautą, net finansinę padėtį. Kas daro mūsų kalbą patrauklią, pagavią, o kas – atstumiančią ir nykią? Kodėl konkrečios svajonės pildosi lengviau negu abstrakčios? Kodėl mėnuo be apkalbų tapo vienu didžiausių mano gyvenimo lūžių?
    Visu tuo ir dalinuosi „Efektyvių žinučių dirbtuvėse“, kurios atsirado iš trumpo pranešimo vienoje konferencijoje ir kurias visoje Lietuvoje vedžiau jau septyniolika sykių. Man pats didžiausias įvertinimas, kad dirbtuvėse dalyvavę žmonės intensyviai taiko tai, ką sužinojo, leidžiasi į eksperimentus, į juos įtraukia savo artimuosius, rašo laiškus apie pokyčius šeimose ir savo darbuose. O skeptikams pateikiu paprastą faktą: vien pradėjusi prižiūrėti, ką kalbu, uždirbu keliskart daugiau ir esu kokius aštuonis sykius sveikesnė negu anksčiau.


    ilze butkuteEsate laisvai samdoma darbuotoja. Kokia įprasta Jūsų darbo diena?
    Mėgstamas darbas turi vieną trūkumą – labai lengva persidirbti. Dažnai nepajuntu ribų, smarkiai įsitraukiu į tai, ką veikiu, kaip žaidžiantis, pasaulį pamiršęs vaikas. O kai tų darbų ne vienas, kai kelissyk per savaitę dirbu vis kitame Lietuvos mieste… Tiesiog negaliu pasakyti, kaip atrodo įprasta darbo diena. Dirbu ir pakeliui iš taško A į tašką B – traukiniuose, autobusuose. Pastaruoju metu dirbau net lėktuvuose, planavau naują seminarą. Na, o jei dirbu namie, mano darbo diena atrodo taip: aš, palinkusi prie kompiuterio, ant kelių – viena katė, ant stalo – kita...


    Dirbote reklamos agentūrose. Papasakokite apie savo patirtį, kuri paskatino parašyti praktinį vadovą spiriamiems iš darbo „Atleisk savo šefą“. Istorija, atrodo, tuo nesibaigė, konsultuojate į bėdą patekusius darbuotojus.
    Dirbau reklamos agentūroje, kuri beveik dvidešimt metų atleidinėjo darbuotojus apeidama įstatymus – tiesiog žmogų prigąsdindavo ir priversdavo pasirašyti prašymą atleisti. Mano komanda buvo apdovanojama premijomis, mums kėlė atlyginimus – kitaip tariant, niekas mumis nesiskundė. Tačiau vieną rytą dėl pasikeitusių klientų biudžetų tapome nebereikalingi. Nutariau nepasiduoti vadovų manipuliacijoms ir prisiekiau sau: jei man pasiseks priversti juos laikytis įstatymų, pasidalinsiu patirtimi su kitais. Ir man pasisekė.
    Knygoje „Atleisk savo šefą“ pateikiu svarbiausius žingsnius, kuriuos privalo padaryti žmogus, susidūręs su neetišku darbdaviu. Mes, lietuviai, iš prigimties (o gal po sovietų priespaudos) esame šiek tiek verkšlentojai, mėgėjai skųstis, kaltinti kitus, tačiau patys nuleidžiame rankas dar nė nepradėję veikti. Aš įrodžiau, kad net visiškai vienas žmogus, susidūręs su psichologiniu smurtu ir melu, gali labai daug. Dabar kiekvieną savaitę sulaukiu laiškų iš žmonių, aprašančių savo mažas ir dideles pergales. Darbuotojų konsultacijoms ir diskusijoms turiu sukūrusi atskirą „Facebooko“ puslapį.


    „Be meilės uždirbti pinigai pabėgtų“


    Esate netipiška menininkė – panašesnė į verslininkę. Kaip manote, kas svarbiausia ieškant savo vietos po saule?
    Užsiimti tuo, ką mėgsti, man atrodo būtina sąlyga. Tik darydami tai, kas mums patinka, galime dirbti ilgai, kantriai ir galiausiai tapti savos srities profesionalais. Tačiau ieškoti irgi svarbu. Juk kartais vienoje srityje tiesiog išsisemiame, o gal tiesiog subręstame naujam darbui, senajame mūsų siela nebesidžiaugia. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau nutraukti „bambagyslę“ su reklamos pasauliu. Atsitiktinumus irgi laikau gera lemiančiais ženklais – manau, pats gyvenimas yra kur kas išradingesnis už mus, ir jį suplanuoti – iliuzija.
    Nežinau, ko norėsiu kitąmet, tad kitų metų ir neplanuoju. O į verslininkę aš turbūt panaši tik tiek, kad žinau, kiek kainuoja mano laikas ir mano darbas. Vis dėlto jei kažką tektų daryti dėl pačių pinigų, be jokio įkvėpimo – žinau, kad tie be meilės uždirbti pinigai nuo manęs pabėgtų, todėl tokių projektų vengiu.


    Kaip Jūsų gyvenime atsirado katės, ką jos reiškia Jums?
    Katės atsirado netikėtai. Pirmąją radau sykį prieš pirmąsias šalnas – sutirpo širdis, parsinešiau palto užantyje pilką drebantį kamuoliuką. Antrąją išgirdau cypiant po pusantrų metų – per krizę kažkas dar aklą kačiuką išmetė kiemo šunims. Prisimenu, parsinešiau namo, pasidėjau tą žiurkėno dydžio padarą ant stalo ir raudojau nežinodama, ką su juo daryti. Kelių gyvūnų globos tarnybų savanoriai sakė, kad tokio mažumo kačiukas be žindančios katės neišgyvens. Tačiau vienoje veterinarijos klinikoje man pasakė, jog yra dirbtinio pieno mišinys panašaus likimo kačiukams. Per kiekvieną pietų pertrauką važinėjau troleibusu iš darbo namo, kad pamaitinčiau kniaukiantį gyvuliuką. Išaugo pasiutusiai linksma katė, kuri mano, kad esu jos mama (tai patvirtino ir veterinarai). Katės man – vienas didžiausių kasdienių džiaugsmų, įkvėpimo šaltinis, juokais jas vadinu kolegėmis, nes dažną darbo dieną leidžiu su jomis.


    „Tylos man reikia kaip vandens“


    Žinau, kad vienas Jūsų mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų – važinėti motociklu. Kokių dar pomėgių – ekstremalių ar įprastų, tarkim, pyragus kepti, servetėles megzti – turite?
    Esu labai prasta namų šeimininkė – nemoku gaminti ypatingų patiekalų, net paprastiems retai randu laiko ar ūpo. Būna, verdu sriubą – išeina košė. Kepu apkepą – išeina troškinys. Neduota man suktis virtuvėje sklandžiai, nors tu ką. Megzti išvis nemoku, net nebandžiau. Kai mokykloje per buities darbų pamokas reikėjo numegzti šaliką ir liemenę, už mane tai padarė močiutė. Aš tą laiką leidau mokydamasi kurti interneto puslapius… Ką tikrai labai mėgstu – tai rašyti, skaityti knygas, maudytis ežeruose ir upėse, keliauti. Tvarkydama namus pasileidžiu mėgstamą plokštelę ir šoku su grindų šepečiu – vis įdomiau, negu rūškanu veidu plauti grindis. Savo malonumui kartais tapau.


    Ar turite kokių silp­nybių?
    Dievinu masažus, mėgstu pamirkti vonioje skaitydama gerą knygą, vasarą – tysoti ežero pakrantėje su įdomiu skaitalu. Aš – ne daiktų žmogus, neinu iš proto nei dėl batų, nei dėl kvepalų, nei dėl papuošalų. Esu labiau potyrių, įspūdžių medžiotoja, man įdomu atrasti ką nors nauja, išbandyti, išmokti, sužinoti. Greičiausiai vis dėlto esu smalsios prigimties – man užsirašyti į naujus mokymus lygiai taip pat smagu, kaip planuoti atostogas. Na, ir turiu vieną itin nemoterišką (vertinant stereotipiškai) silp­nybę: nemėgstu tarškėti, tylos man reikia kaip vandens.


    Ar dar svajojate įkurti kūrybinę studiją neįgaliems vaikams?
    Tiesą sakant, supratau, kad turėti vieną studiją viename mieste – tai nuskriausti kitus vaikus. Keliaudama po mokyklas turiu galimybę susipažinti su labai įvairiais vaikais ir paaugliais. Ir linksmais, ir liūdnais, ir susidomėjusiais, ir abejingais. Nustojau skirstyti vaikus į tuos, kuriuos „reikia įkvėpti“, ir tuos, kurie „gali be to apsieiti“. Vaikystė ir paauglystė – labai įdomūs, iššūkių kupini etapai. Pamaniau, kad ne man spręsti, kuriems vaikams susitikimas su manimi bus vertingas. Tikiu lemtimi ir, jei galiu, jei turiu laiko, nuvykstu į tą mokyklą, kuri mane kviečia, priimu tai kaip gyvenimo ženklą, kad ten būsiu naudinga.


    Neseniai išėjo antroji Jūsų poezijos knyga. Kokios pagrindinės jos temos?
    Mano antroji poezijos knyga „Karnavalų mėnuo“ pasirodė vasarį, Knygų mugėje. Man pačiai sunku vertinti popierinį savo „vaiką“, tačiau rūbą jis turi labai gražų – viršelį sukūrė geriausias knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis. Apie vidų galiu tik pakartoti vienos brangios draugės, daug metų besisukančios knygų pasaulyje, žodžius: antra knyga kur kas brandesnė už pirmąją, tačiau stiliaus linija tęsiama. Ji pavadino tai meilės lyrika. Tiesa, ką galiu pasakyti objektyviai net būdama autorė – antroji knyga smarkiai išplėtė temų lauką. Matyt, tekstai bręsta drauge su manimi.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 21, 2014 gegužės 23-29 d.

  • Išpardavimas!

    Menininkų šeima nesilepina meilybėmis


    Daiva Budrienė
    Kauno kamerinio teatro vadovo, režisieriaus, aktoriaus Aleksandro Rubinovo ir aktorės Daivos Škelevaitės šeimos istorija neatsiejama nuo teatro. Jau tris dešimt­mečius jiedu kartu: 6 metai draugystės, 24 metai santuokos. Susipažino Aleksand­ro tėvo Stanislovo Rubinovo įkurtoje Jaunimo muzikinėje studijoje, kuri vėliau tapo Jaunimo kameriniu teatru. Daiva tada dar mokėsi trečiame Juozo Gruodžio konservatorijos chorinio dirigavimo kurse, o Aleksandras jau buvo grįžęs iš Maskvos, baigęs Valstybinį teatro meno institutą (GITIS). Kelerius metus jiedu nė nekreipė vienas į kitą dėmesio...

    Plačiau...

    „Vaidiname, kad nematome vienas kito“
    Aleksandras: Iki vestuvių mes labai pykomės, įdomūs santykiai buvo. Savaitę bendraujame, o tris nesikalbame. Net nežiūrime vienas į kitą.
    Daiva: Kartu repetuojame, bet vaidiname, kad nematome vienas kito.
    Aleksandras: Labai ambicingi buvome. Negalėjome vienas kitam nusileisti.
    Daiva: Ta trijų savaičių tyla paprastai baigdavosi, kai išsekdavo kantrybė ir nervai. Tada kuris nors paskambindavo telefonu ir šnopuodavo į ragelį. Bet nekalbėdavo.
    Aleksandras: Kai Daivą pamačiau studijoje, nekreipiau jokio dėmesio. Man ji atrodė tokia silpna, liesa, rankos iki kelių, viskas jai negerai, ligų maišas, o dar su akiniais.
    Daiva: Ne su lęšiais buvau? Jau tik neperdėk.
    Aleksandras: O gal kitos meilės labiau rūpėjo...
    Daiva: Labai piktas buvo, kaip jis mus visus auklėjo, mes jo bijojome. Ir dabar teatre bijo, kai užmauroja... Bet jau geresnis.


    „Pasirodė, kad ji ištverminga“
    Aleksandras: Sugalvojau paimti Daivą į rimtą turistinį žygį, į šiaurę. Su baidarėmis. Mes labai mėgome keliauti, kelis kartus prie Baikalo ežero važiavome, į Taimyro pusiasalį, poliarinį Uralą iki Karos jūros. Tai va, nutariau paimti į žygį, o visi buvo labai skeptiškai nusiteikę: „Juk ji subyrės, reikės nešti krovinius, kuprines.“
    Daiva: Aš dėl regėjimo buvau nuo kūno kultūros pamokų atleista...
    Aleksandras: Nieko jai buvo negalima, nieko, nors man vienas žmogus sakė: „Jei nori patikrinti, ar su mergina galėsi gyventi, pasiimk ją į žygį.“ Kad ir kaip keista, ji nesulūžo.
    Daiva: Tai buvo vienas sunkiausių žygių.
    Aleksandras: Pasirodė, kad ji ištverminga. Paskui keliaudavome kasmet. Draugavome ir gyvenome nestandartiškai. Kol draugavome, gyvenome atskirai. Ir net susituokę – tris mėnesius atskirai, nes neturėjome savo kampo. Paskui tėvai nupirko butą Šilainiuose. Turėjo gimti pirmasis mūsų vaikelis – Justinas. Daiva buvo ligų maišas, kai ji nuėjo pas gydytoją, ta net į kalbas apie gimdymą nesileido...
    Daiva: Gydytoja buvo įsitikinusi, kad per gimdymą gali atšokti akių tinklainė dėl stiprios trumparegystės, todėl parašė kortelėje: „Cezario pjūvis.“ Ir aš, ir Aleksandras paniškai bijojome to pjūvio. Buvau prisiskaičiusi apie gimdymą vandenyje, maniau, kad važiuosiu gimdyti į Juodąją jūrą, su delfinais. Net parašiau į Maskvą daktarui Čerkovskiui laišką ir paklausiau, ar yra galimybių atvykti. Jis man atsakė, kad Lietuvoje taip pat yra galinčiųjų padėti gimdyti vandenyje.


    „Jaučiau euforiją nuo patirtų įspūdžių“
    GIBRALTARASAleksandras: Važinėjome į konsultacijas Vilniuje, ruošėmės. Ir kai atėjo laikas, aš pats priėmiau kūdikį – Kaune, Šilainiuose, vonioje. Tai buvo pirmas atvejis mieste, kai kūdikis gimė ne ligoninėje. Viskas įvyko sėkmingai. Viską atlikau puikiai. Moteris, kuri žinojo, ką reikia daryti, mums vadovavo telefonu, nes pati laukėsi ir jau negalėjo atvažiuoti. Priėmiau kūdikį, telefonu klausiu, ką daryti, nes jis nerėkia. Ji sako: „Pliaukštelėkit per užpakaliuką.“ „Ar smarkiai?“ – „Smarkiai.“ Pliaukštelėjau, jis pradėjo verkti, moteris kitame laido gale sako: „Girdžiu, viskas gerai.“ Vaikelis pagulėjo ant krūtinės. Jokio siaubo nebuvo, tik didelis emocinis potyris. Toks nepatirtas, stiprus išgyvenimas.
    Daiva: Nežinojo nei mano, nei jo tėvai, nes būtų neleidę.
    Aleksandras: Kitą rytą nuvažiuoju į ligoninę užregistruoti vaiko. Kabinete sėdi gydytojas, kažką rašo. Sakau: „Aš turiu sūnų.“ – „Sveikinu“, – ištaria ir nepakelia akių. „Bet jis gimė ne ligoninėje.“ Tada gydytojas pakėlė galvą: „Kur?“ – „Namie, vonioje.“ Jis akis išpūtė: „Ką, nespėjot?“ – „Ne, spėjom.“ Jis stvėrė telefoną, pakvietė gydytoją ir liepė važiuoti kartu, mat čia jau kriminalinis atvejis. Ta gydytoja iki pat namų ant manęs rėkė. O aš jaučiau euforiją nuo patirtų įspūdžių. Kai paklausė mūsų adreso, pamiršau namo numerį ir sakau: „Na, tas namas, kai pakyli į kalną, pirmas ir matosi.“
    Daiva: Apžiūrėjo kūdikį, mane, viskas buvo idealu. Justiną vežiojau į kūdikių baseiną nuo trijų mėnesių. Jis plaukiojo nuo gimimo, jautėsi kaip žuvytė vandenyje. Ir mankštas darėme, tas, kurios tėvus vedė iš proto. Kai jie pamatė, sakė: „Jūs to vaiko neužauginsite, nugalabysite jį.“ O kai į pasaulį ruošėsi ateiti Joris, Kaune, Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose jau buvo baseinas.
    Aleksandras: Turėjome nuojautą, kad antro nereikia gimdyti namie. Kad kažkas gali įvykti ne taip. Ir gerai, kad važiavome į ligoninę, nes gimdymas buvo sunkus, komplikuotas, namie nebūtume susitvarkę.


    „Vaikai – kaip dangus ir žemė“
    Daiva: Ar skiriasi vaikai? Kaip dangus ir žemė.
    Aleksandras: Justinas – jau klasikinės gitaros specialybės bakalauras. Jis darbštus, nuoseklus, tvarkingas, absoliutus teisuolis.
    Daiva: Jo spalvų paletėje tik juoda ir balta.
    Aleksandras: Esame mirtinai susipykę užsienyje, kai kažkokiame muziejuje pasinaudojau žmonių paliktu pinigėliu daiktų saugojimo spintelėje. Justinas pasakė, kad su tokiu tėvu negali gyventi... Jei vairuodamas viršiju greitį kokiais penkiais kilometrais, jo manymu, tai nusikaltimas. Susitaikome, bet jis man atleidžia labai sunkiai. Jaunesnysis kitoks, pritingi.
    Daiva: Bet Joris turi puikią orientaciją, tokį įgimtą intelektą, jis viską sugauna ore labai lengvai. Augdamas Joris nė karto neklausė: „Kodėl?“ O Justinas klausinėjo be perstojo ir iki šiol klausinėja.
    Aleksandras: Jis prašydavo: „Papasakok viską, ką apie tai žinai.“ Mano tėvas, jo senelis, pasakodavo visokias istorijas, kurios prasidėdavo vos ne nuo mitologijos ir baigdavosi šiandiena. O Joris tame pačiame kambaryje stumdydavo mašinytes ir tarsi net nesiklausydavo, bet viską jau būdavo užfiksavęs.
    Daiva: Joris pritingėjo, kol atrado tai, ką norės veikti. Kai suprato, kad mokysis klasikinio dainavimo, nuolat įkritęs į tas studijas.


    rubinovai„Gėlės? Tai tik išorė“
    Daiva: Per 25 metus esame susipykę kokius tris kartus.
    Aleksandras: Kai susituokėme, visiškai nustojome pyktis. Išsidraskėme draugaudami: tada atrodė pasaulio pabaiga, jei Daiva su kuo nors susitikusi išgers kavos. Pavydai, scenos.
    Daiva: Aš kažkaip žinojau, kad Aleksandras – mano žmogus. Mačiau žiūrėdama į jo akis.
    Aleksandras: Pas mus viešėjo pora, kuri visą vakarą glaustėsi, murkė, glostė vienas kitam rankas. Kai jie išėjo, mes net apkalbėjome: „Čia tai šeima, čia tai meilė.“ Mes taip niekada nesielgiame.
    Daiva: Juokiamės vienas iš kito, patraukiame per dantį... Po to vizito pagalvojome, kad kažkaip ne taip gyvename.
    Aleksandras: Praeina du mėnesiai ir mes sužinome, kad ta pora skiriasi... Paaiškėjo, jog tai buvo bandymas užmaskuoti yrančius santykius. Aš nedovanoju Daivai gėlių.
    Daiva: Du kartus esu gavusi. Ne, tris. Vieną kartą į pasimatymą atėjo su gėle ir kai gimė vaikai.
    Aleksandras: Mes gauname gėlių po spektaklio...
    Daiva: Gėlės? Tai tik išorė. Mes nekalbame vienas kitam gražių dalykų. Ir tekėjau be baltos suknelės. Ketvirtadienį nuėjome ir susirašėme. O paskui į tėvų namus sugriuvo visas kolektyvas sveikinti. Bute stovėjome beveik stati – maža vietos.
    Aleksandras: O kai visiems išėjus dar ilgai plovėme indus, tai juokavome: „Štai kokia pirmoji mūsų naktis...“


    rubinovas„Teatras yra daugiau negu darbas“
    Aleksandras: Kodėl baigęs prestižinį Maskvos teatro meno institutą nepasilikau didesnių galimybių šalyje? Važiavau mokytis, bet tik todėl, kad Vilniuje, Konservatorijoje, tuo metu nerinko kurso. Net minties neturėjau likti Rusijoje. Mokydamasis supratau, kad beviltiškai sergu sunkios formos nostalgija. Tris savaites ištempiu ir nebegaliu kentėti. Turiu grįžti namo. Perku traukinio bilietą ir atlekiu nors vienai dienai į Lietuvą, į namus. Apie patriotizmą mūsų šeimoje niekas garsiai nekalbėjo, tačiau ta nostalgija ir buvo geriausias įrodymas. Baigęs įsidarbinau Kauno dramos teatre, pas režisierių Joną Vaitkų. Turėjau gal dešimt vadinamųjų įvedimų: tai sanitaras, tai koks vaidmuo visai be žodžių. Kiekvieną vakarą scenoje, o pasitenkinimo jokio. Tėvas jau vadovavo studijai. Eidavau padėti, įdomu – tai ne vaidmenys be žodžių. Tada Vaitkus pasikvietė ir liepė rinktis. Buvau karštas, užsiplieskiau, parašiau pareiškimą. Išėjau. Dabar gal taip nedaryčiau... Iš teatro išėjau, o kur nuėjau? Juk studijoje tebuvo keli etatėliai, bet po truputį štai ir užaugome iki teatro.
    Daiva: Aš į studiją įstojau ne iš pirmo karto. Visada patiko muzika. Vėliau priėmė, buvau uždara, susikausčiusi, bet ta maišto dvasia, kuri tvyrojo studijoje, masino mus visus. Mes tikriausiai nė vienas nemanėme, kad būsime aktoriai. Beje, Juozo Gruodžio konservatorijoje baigusi chorinį dirigavimą ir padirbėjusi su choru supratau, kad tai ne man. Į studiją rinkosi žmonės, kurie kažko norėjo. Tiesiog buvo užsistovėjęs laikas, o studijoje virė kitas gyvenimas.
    Dabar man net liežuvis nesiverčia sakyti, kad einu į darbą. Teatras yra daugiau negu darbas. Kartais nedėkingas, sunkus, kai nesiseka, kai ieškai personažo sprendimo. Štai „Dekamerono“ sprendimas ilgai brendo Aleksandro galvoje.
    Aleksandras: Kai kurioms pjesėms reikia subręsti. Tėvas sakydavo, kad yra spektaklių, kurių negali nepastatyti. Tą idėją mes brandinome daug metų. Kalbėjome kalbėjome, vietoj jo pastatėme Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“. O rudenį man atėjo mintis – radau raktą, kaip perteikti Bokačo novelių meilės scenas. Pagalvojau, kad jas reikia kurti choreografiškai. Tada nuėjau pas choreografą Dainių Bervingį, jis yra labai pažangiai mąstantis šokėjas, azartiškas ir mums pavyko. Kai atsirado raktas, toliau jau buvo galima dirbti.


    „Šalia tėvo baigiau dar vieną teatro meno institutą“
    Aleksandras: Mūsų vaikai turėjo visą komplektą kaip pavyzdį: visus keturis senelius ir abu tėvus. Iš mano šeimos paveldėtas suvokimas, kad laikas turi būti leidžiamas su vaikais, nesvarbu, ar teatre, ar po darbo, per atostogas. Santykiai su tėvais visada buvo draugiški. Niekada nelaikiau jų kita karta, seniais. Mes visada turėjome apie ką pasikalbėti.
    Gyvos ir tėvo etikos pamokos. Teatro etikos, tos, kuri šiandien baigia išnykti. Jas mačiau ir dėjausi į galvą nuo vaikystės: scena yra šventa vieta, negalima į ją įeiti su viršutiniais drabužiais, lauko batais ar be ypatingo reikalo jos pereiti skersai. Panašiai kaip bažnyčioje, tik joje reikia priklaupti. Prieš metus buvome susitikę su Kauno kunigų seminarijos vadovybe, dvasininkais. Ne tik mums, bet ir jiems buvo įdomu patirti, kad teatras ir bažnyčia turi daugiau panašumų nei skirtumų. Tėvas įpratino, kad prieš vaidinimą būtina ateiti keliomis valandomis anksčiau, susikaupti, nurimti. Dabar dažnas aktorius įpuola į teatrą likus kelioms minutėms iki spektaklio. Tas tėvo požiūris į darbą yra pagrindų pagrindas, man jis labai svarbus ir gaila, kad visai nykstantis. Juk akivaizdu, kas nutiko su Juozo Miltinio teatru, kai maestro neliko...
    Tėvas buvo labai užsispyręs. Seniai, dar tik rinkdamas jaunimą į studiją, jis tvirtino, kad bus teatras. Tada niekas juo netikėjo, nes nežinojo, kaip atkakliai jis siekia savo tikslo. Tą užsispyrimą ir aš perėmiau.
    Man labai patiko, kad prieš statydami spektaklius išsamiai nagrinėdavome pjesę – plačiai ir intelektualiai. Jis puikiai išmanė ne tik mitologiją, antikinę literatūrą, bet ir naująsias kryptis. Kartu sugalvojome rengti vieno aktoriaus festivalį, kai paaiškėjo, kad nėra pinigų didesniam kamerinių teatrų festivaliui. Man tėvas nepaliko jokių moralinių testamentų, buvome tokie artimi, kad man viskas savaime suprantama ir be žodžių. Ir šiandien manau, kad sprendimus priimame drauge. Kai tėvas buvo gyvas, mane erzino jo minkštumas ir tolerancija. Jis nuolat visiems dėkodavo visai nekalbėdamas apie save, o tik apie tuos, kurie aplinkui. Kartais aplinkiniams po tų padėkų imdavo rodytis, kad tai jie padarė, o ne jis. Šalia tėvo baigiau dar vieną teatro meno institutą, juk jis – pagrindinis mano režisierius.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 20, 2014 m. gegužės 16-22 d.

  • Išpardavimas!

    Folkloras dovanojo ir šeimą, ir sielos atgaivą


    Rita ŠEMELYTĖ
    Vienoje gražiausių ir seniausias tradicijas turinčioje Kauno miesto šventeje – tarptautiniame folkloro festivalyje „Atataria lamzdžiai“ – dalyvauja Sauliaus Lipinsko vadovaujamas Kauno  technologijos universiteto (KTU) folkloro ansamblis „Goštauta“. Prieš dešimt metų įsiliejęs į šį kolektyvą Saulius jame rado net dvi savo gyvenimo meiles: folklorą ir Dovilę.

    Plačiau...

    Pakeliui ir namo, ir per gyvenimą
    Pravėrus informatikos inžinieriaus Sauliaus ir architektės Dovilės Lipinskų namų duris, pirmiausia pasitinka katinas ir trejų metų dukrelė Sigutė, o ant grindų sėdintis mažasis Karolis nužvelgia didelėmis akimis – jam dar nėra nė metų.
    „Beveik Jonas“, – šypsosi Saulius, nes sūnus gimė vos kelios dienos iki Joninių. Šios gražios šeimos istorija prasidėjo „Goštautos“ ansamblyje. Dovilė ir Saulius susidraugavo vaikščiodami į repeticijas: jiems buvo pakeliui grįžti namo. Dovilė gyveno prie Ąžuolyno su tėvais, o netoli – ir KTU studentų miestelis. Viename jo bendrabučių įsikūrė Saulius atvažiavęs į Kauną studijuoti iš Šiaulių.
    Vaikščioti pėsčiomis įpratino Dovilė, Saulius visur važinėdavo automobiliu. „Tas kelias nuo Laisvės alėjos buvo toks tolimas...“ – dabar juokiasi Saulius. Dovilė dar mokykloje įsitraukė į KTU studentų žygeivių klubą „Ąžuolas“, vykdavo į kalnų žygius.
    Saulius irgi bandė tapti ąžuoliečiu, bet jam nelikdavo laiko, spaudė mokslai. Labiau nei kalnų žygiai vaikinui rūpėjo folkloras.  Anksčiau Šiauliuose jis lankė gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubą „Aukuras“, kur liaudies muzika atrado kelią į jo širdį. Tiesa, susipažinęs su Dovile, atrado ir žygių į kalnus žavesį,  keliavo į Kaukazą ir Tian Šanį.


    folklorasPaklūsta dauguma instrumentų
    Saulius groja įvairiais tradiciniais instrumentais, bet artimesni širdžiai – lūpinė armonika ir kanklės. „Mano mama – koncertinių kanklių mokytoja, namie ji skambindavo kanklėmis, pianinu,
    grojo lumzdeliu, klausą turiu ir aš. Su mažomis kanklėmis dalyvavau mokyklos šauniausio moksleivio konkurse, grojau Prano Puskunigio dainą „Paklausykit jūs, lietuviai“. Mama pamokė
    groti ir pianinu, bet man buvo neįdomu. Dabar suprantu: neturėjau ką groti, o bet ko nenorėjau. Namuose atsirado akordeonas, su broliu per jėgą, per ašaras išmokome juo groti „Du  gaidelius“. Nesusižavėjau, nebuvo auditorijos, kuri klausytų. Pradėjus lankyti „Aukurą“, vakarojant prie laužo, atsirado proga pagroti. Armonikėle sugrojau šokio melodiją. Kai kompanija išgirdo, išsijudino, pradėjo šokti. Man pasidarė įdomu, atsirado noras mokytis groti. Atvažiavęs į Kauną, iš karto ieškojau „Goštautos“, – pasakoja Saulius.


    Vestuves be magės
    Saulius ir Dovilė susituokė prieš septynerius metus. Į vestuves susirinko trys kompanijos – iš Šiaulių „Aukuro“ klubo, žygeivių „Ąžuolo“ klubo ir „Goštautos“ ansamblio. Visiems buvo
    suprantama, kad vestuvėse skambės gyva muzika, negros magė.
    Šventė buvo surengta Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, karčemoje. Jaunoji vilkėjo paprastą suknelę. Jei tekėtų dabar, rinktųsi tautinius drabužius, prisipažįsta Dovilė, o kai buvo jaunesnė, neįvertino jų grožio. Nors tai buvo miestietiškos vestuvės, neatsisakyta ir senųjų tradicijų, pavyzdžiui, nuotakos nuometavimo po pirmosios nakties. Nuotaka su svečiais pasidalino savo kepta duona. Abu juokiasi, kad ji nebuvo pati skaniausia, nes Dovilė naminę duoną kepė pirmą kartą, bet ji turėjo kitą, ypatingą prasmę.
    Jungtuvės vyko bažnyčioje, Saulius ir Dovilė yra katalikai, nelaiko savęs pagoniais. „Mes esame paprasti žmonės, nepuolame į kraštutinumus.  Ansamblyje yra žmonių, kurie ko nors labai griežtai nevalgo, propaguoja savitą gyvenimo būdą, tarkime, viena narė išvažiavo gyventi į kaimą jurtoje. Tokių žmonių mūsų aplinkoje yra, o mes – vidurėlis. Namą pasistatėme mieste, ne iš rąstų, o iš blokelių, šiuolaikišką. Miestas diktuoja savo sąlygas, pasirinkimą pasveriame sveiku protu“, – teigia Saulius.


    folkloras 2Beveik giminių ansamblis
    Kai dabar jau šviesaus atminimo „Goštautos“ vadovė Vilma Čiplytė ieškojo sau pamainos, pasiūlė šią vietą užimti Sauliui. „Tada dar buvau geltonu snapu. Negalėjau ansambliui vadovauti ir todėl, kad KTU valdžia pageidavo vadovo, turinčio muzikinį išsilavinimą. Vadove tapo mano brolio žmona Justė Lapinskienė, atvažiavusi studijuoti į Kauną. Mano brolis Dovydas su žmona Juste nebuvo dideli folkloro aktyvistai, bet kai atėjo į „Goštautą“, tokie tapo“, – pasakoja Saulius. Jis juokauja, kad „Goštauta“ tapo beveik giminių ansambliu.
    Broliai Lipinskai su žmonomis subūrė gerai dainuojančių žmonių ansamblio branduolį. Dovydui su Juste grįžus į Šiaulius, vadovo vairą perėmė Saulius. Šį kartą universiteto valdžia pageidavo vadovą rasti iš savų. „Tai jokiu būdu ne giminių verslas. Nebuvo ir interesų konfl ikto“, – šypsosi Saulius.
    Repeticijų nenutraukė ir gimę vaikai – du kartus per savaitę Dovilė ir Saulius vežasi ir juos. Ansamblyje – 20 žmonių, nė vieno atsitiktinio. Pasitaiko, kad žmogus labai nori dalyvauti  „Goštautos“ veikloje, bet nepritampa. „Mus pirmiausia sieja nuoširdus bendravimas“, – džiaugiasi ansamblio vadovas. Smagu ne tik repetuoti, koncertuoti, bet ir pašėlti laisvalaikiu. Anksčiau rengdavo ir šokių maratonus. Dovilė su Sauliumi tapo šokio „Oželis“ maratono nugalėtojais. Trypė pusantros valandos, kol visi iškrito, liko trys poros, kurios ir buvo paskelbtos nugalėtojomis. „Iš laimėtojų dvi poros – ne tik šokėjai, bet ir žygeiviai, todėl fi ziškai stiprūs, kojos atlaikė. Jie galėtų ir visą dieną trypti, jei tik muzikantas pajėgtų. Šokti, kaip ir eiti kalnuose, – atrodo, kad labai pavargsti, jau paskutinioji atėjo, bet nugali save ir... dar daug gali“, – sako Dovilė.


    Kuria prasmingas tradicijas
    Dovilė ir Saulius „Goštautoje“ – daugiau kaip dešimt metų. Neatsiejama gyvenimo dalimi tapo su ansambliečiais švenčiamos svarbiausios kalendorinės metų šventės, tradiciniai ansamblio renginiai. Kasmet rengia Vėlinių žygį, kuris trunka savaitgalį, nakvoja mokyklose ar kultūros namuose. Maršrutas nebūna atsitiktinis: aplanko piliakalnius, kapinaites, uždega žvakučių, padainuoja.
    „Kai žygiuoji visą dieną, vakare jautiesi pavargęs, taip išsivalo susikaupusios mintys. Susitapatini su apmirusia rudens gamta, apgalvoji Vėlinių prasmę. Kapinaitėse susimąstai. Kapas kaip  simbolis – čia guli bočiai, kurie gyveno prieš mus, o mes esame dabar. Tai gyvybės medis – kapinaitėse yra mūsų šaknys, mes esame kamienas ir šakos, mūsų vaikai – lapai ir žiedai“, – sako Saulius.
    „Aukščiausias taškas yra bendruomenė. Tai žmonės, kuriuos jungia viena tradicija, šiuo atveju – lietuviška kultūra. Kartu dainuodami susitinkame dainoje, kartu valgydami pasidaliname tuo, ką turime. Duona yra žmogaus rankų kūrinys, o vanduo – gamtos turtai, Dievo dovana. Kai suvoki tokią prasmę, nesvarbu, ar laikaisi senos tradicijos, ar kuri naujas, – tai amžių amžius  egzistuojantys dalykai, jungiantys žmones“, – sako „Goštautos“ vadovas.


    Namą projektavo pati
    Kaune ant žalio Aleksoto šlaito, Dovilės močiutės sklype, Lipinskai pasistatė modernų namą, praeitą vasarą atšventė įkurtuves. Dovilė namą suprojektavo pati, vyrui teko atlikti apdailos darbus.
    Interjero sprendimas naujoviškas – svetainės ir virtuvės siena juodos spalvos. Per didelius langus ant jos krinta šviesa iš sodo ir suteikia švelnų atspalvį. Ji naudojama ir kaip rašomoji lenta – paaugę vaikai joje galės piešti, lengva nuvalyti. „Svarbiausia, kad jie išmoktų piešti tik ant vienos sienos“, – šypsosi namo projekto ir interjero autorė. Dabar ant sienos spalvotomis kreidelėmis parašyta: „Diena, kai gimė Sigutė“, šis užrašas liko nuo dukters gimtadienio.
    Į juodą sieną įmontuota židinio kapsulė, sidabrinės spalvos šaldytuvas, virtuvės spintelės ir stalčiai. Interjerui modernumo suteikia šiurkštus betoninis lubų paviršius, jos paliktos netinkuotos.
    „Man gražu tradicinė architektūra, autentiška etnografi nė sodyba – švari, neperkrauta ir vientisa. Tačiau tai nereiškia, kad modernų interjerą reikia apkrauti tradiciniais buities elementais“, – sako Dovilė.
    „Būtų nesąmonė, jei ant sienos vietoj gitaros pakabintume vežimo ratą. Bet jei kabėtų prosenelės medinė gelda, kurią galima panaudoti virtuvėje, tada viskas gerai, atliktų ir estetinę, ir  praktinę funkciją.
    Daiktą reikia naudoti pagal paskirtį“, – žmonai pritaria ir Saulius. „Norėčiau sukurti kaimo sodybos interjerą, kur viskas būtų autentiška, galėtum persikelti į ankstesnę buitį, o ne į jos  imitaciją“, – teigia architektė.
    Modernioje svetainėje stovi medinis suolas, likęs nuo močiutės laikų. Priderintas ir senovinis stalas, pirktas iš restauratoriaus. „Senovinius baldus reikia priderinti šiuolaikinėje erdvėje“, – mano Dovilė.


    Į keliones – su vaikais
    Maži vaikai nepakeitė jaunų tėvų požiūrio ne tik į repeticijas, bet ir į keliones. „Keliaujame Lietuvoje, pasukame Latvijos link, kur pajūryje gyvena mano sesuo. Rudenį rengėme Vėlinių žygį: kaipgi neisi? Vieną vaiką – į vieną nešyklę, antrą – į kitą ir eini per dieną 25 kilometrus. Dabar vaikai paaugo, galima ir į rimtesnį žygį su palapinėmis ar dviračiais išsiruošti. Turime vaikams dviračio kėdutes, krepšius, tik sėsk ir važiuok. Esu važiavusi dviračiu su dviem vaikais: vienas priekyje, kitas – už nugaros“, – pasakoja Dovilė, patyrusi žygeivė.
    Informatikos mokytoju Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje dirbantis Saulius laisvalaikiu prisimena programavimą, pasidomi naujausiomis technologijomis. „Folkloras ir kompiuteris – tokie skirtingi dalykai, kad net vienas kitam nemaišo, tik papildo. Kai pavargstu nuo programavimo, galvoje pradeda skambėti melodijos. Kai reikia pagroti, negali galvoti apie kodus. Tada geriau darbus trumpam atidėti į šalį, įsijungti „Youtube‘ą“ ir susirasti lūpinės armonikos pamokėlę, kaip pūsti bliuzą“, – sako Saulius.
    Saulius turi darbo ir namie, dar liko nebaigtų namo apdailos darbų. Namuose prisiglaudė dvi katės vyriškais vardais. Namo šeimininkai labiau džiaugėsi atklydusiu šunimi, tik gaila, kad jis pabėgo. Tikriausiai atsiras dar kitų įnamių. Sode stovi tušti Dovilės dėdės aviliai. „Gal ir mes laikysime bites. Tegul dūzgia“, – sako Saulius.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 19, 2014 m. gegužės 9-15 d.

  • Išpardavimas!

    Susirask kelionės draugą ir leiskis į kruizą!


    Savaitinis žurnalas „Šeimininkė“ nuolat suteikia kasdienybei daugiau spalvų ir džiaugsmingų išgyvenimų. Vienas didžiausių gyvenimo malonumų ir bene prasmingiausiai praleistas laikas – kelionės.



    Koks pirmas žingsnis?

    Plačiau...

    Paraginkite savo artimąjį, draugą ar bičiulį užsiprenumeruoti „Šeimininkę“ bent trims vasaros mėnesiams. O gal padarysite jam staigmeną ir padovanosite prenumeratą? Atsiųskite prenumeratos kvito kopiją į redakciją adresu:


    „Šeimininkės“ loterija, Gedimino g. 27, LT 44319 Kaunas
    ir nurodykite savo telefono numerį. Juk turėsime susisiekti, kai burtai lems Jums sėkmę! Nedelskite – loterijoje galima dalyvauti iki birželio 1 d.



    Kokie įspūdžiai Jūsų laukia?



    • Kelionė turistinės klasės autobusu į Taliną ir keltu „Viking Line“. Sauna, baseinas, daugybė parduotuvių, kavinių, barų, klubų, diskotekų – kruiziniame laive nuobodžiauti neteks.

    • Nepamirštama pažintis su miestu, įkurtu dar XVI amžiuje. Helsinkis garsėja daugybe uostų, seniausiu turgumi, kur galėsite įsigyti suvenyrų iš elnio odos ir ragų, įžymių kailio dirbinių, suomiškų peilių. Apžvalginėje ekskursijoje grožėsitės unikaliais architektūros paminklais, apžiūrėsite bažnyčią uoloje ir dar daugelį kitų įžymių Helsinkio vietų bei paminklų.

    • Užburianti viešnagė Stokholme: vaikščiosite senovę menančiomis gat­velėmis, gėrėsitės miesto įžymybėmis, karalių rūmais. Galėsite paragauti švediškos virtuvės patiekalų arba pažiūrėti, kaip keičiasi sargyba prie karališkosios rezidencijos, nuvykti į muziejų ir pamatyti XVI amžiaus laivą „Vaza“, kuris nuskendo vos išplaukęs į pirmąją kelionę ir po vandeniu išbuvo net 300 metų.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 18, 2014 m. gegužės 2-8 d.

  • Išpardavimas!

    Jurgita ir Mindaugas Pociai: be meilės taptume cinikais


    Giedrė Budvytienė

    „Sunkiausia buvo auginti pirmagimę. Gimus trečiai dukrai jautėsi nuovargis. Tačiau paūgėjus jaunėliui liko vien tik kaifas“, – tikina keturių vaikų mama, daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ įkūrėja ir vadovė Jurgita Pocienė. Ji su vyru Mindaugu visas jėgas skiria mitui, kad gausios šeimos skursta, negali išgyventi be paramos, sugriauti. Gegužės pabaigoje sostinėje pirmą kartą rengiama didelį būrį vaikų auginančių Lietuvos šeimų eisena, kurios tikslas – parodyti, kokios jos šaunios, kūrybingos ir veiklios.

    Plačiau...

    Ne prašo, o duoda
    Su tokiu požiūriu į daugiau kaip du vaikus auginančias šeimas Jurgita ir Mindaugas susidūrė patys, kai tapo daugiavaikiais tėvais, ir tai juos labai žeidė. Todėl prieš dvejus metus jie nusprendė įkurti daugiavaikių šeimų asociaciją „Mes“. Pasak jų, gausias šeimas vienijančių organizacijų Lietuvoje yra nemažai, tačiau jų veikla labiau nukreipta į materialinės paramos ieškojimą ir paskirstymą.
    „Siekiame įrodyti, kad gausios šeimos yra ne prašytojos, o davėjos. Mūsų vykdomi projektai tai patvirtina: jie nesusiję su tiesiogine finansine nauda, mes patys juos kuriame, įgyvendiname. Asociacijai priklausančios mamos be jokio atlygio sėdi prie telefono, skambina, organizuoja. Taip skleidžiame pozityvų požiūrį į dideles šeimas, kuriame kitokį, geresnį jų įvaizdį“, – aiškina Jurgita.
    Jurgitos ir Mindaugo šeima suplanuota sąmoningai ir atsakingai, jaučiant rūpestį už vaikų ateitį, įvertinus galimybes sudaryti jiems normalias sąlygas mokytis, atskleisti gabumus. Posakis „davė Dievas vaikų, duos ir duonos“ teisingas tik iš dalies, dėsto savo nuomonę J. Pocienė. Ji ją grindžia pavyzdžiais, kaip neatsakingi gausių šeimų tėvai sulaužo vaikų gyvenimą.
    O kaip savo šeimą kūrė ir planavo jie? „Tai buvo meilė iš pirmojo žvilgsnio. Susituokėme praėjus dviem mėnesiams nuo pažinties. Man buvo 27 metai, Mindaugui 30, jau nebe piemenys. Žinojome, kad abu norime vaikų, tačiau tada negalvojome, kiek jų turėsime“, – pasakoja daugiavaikė mama.


    Niekada nesakyk niekada
    „Tai, kad susilaukę dukters pavadinsime ją Pajauta, nusprendėme vos susipažinę. O susipažinome Kernavėje, kur yra Pajautos slėnis, po jį vaikščiodami Mindaugo karūnavimo šventėje. Taip pat buvo aišku: jei gims sūnus – pavadinsime Kerniumi“, – prisimena Jurgita. Šie planai išsipildė: Pociai augina dešimtmetę Pajautą, o keturmečio sūnaus vardas Kernius.
    Po metų gimusi antroji dukra pavadinta Morta, kaip ir Mindaugo močiutė, šis vardas irgi susijęs su Lietuvos istorija. „Tada pagalvojau, kad žinau dar vieną gražų vardą – Barbora ir norėčiau jį kam nors duoti. Svajonė buvo įgyvendinta, kai po poros metų gimė dar viena dukra“, – šypsosi mama.
    O kai po trijų dukterų pagaliau susilaukė ir sūnaus, tai buvo didžiausia laimė ir dovana. J. Pocienė svarsto, kad sunkiausia pirmagimio susilaukusiai mamai. Būna šioks toks šokas, kol persilauži, suvoki, kad dabar kiaurą parą esi atsakingas už kitą žmogų. Turi susitaikyti, kad nebegalėsi apsisukti ant kulno ir bėgti, kur panorėjusi. Ir Jurgitai, iki tol gyvenusiai aktyvų, nepriklausomą gyvenimą, nebuvo lengva.
    Juolab kad patirties, kaip gyvena didelė šeima, ji neturėjo. Užaugo tradicinėje anų laikų lietuviškoje šeimoje, kurioje buvo mama, tėtis ir du vaikai. „Turėjome kaimynus, kurie augino tris vaikus. Man atrodė, kad kažkas negerai, nors buvo šauni, miela šeima. O paskui jie susilaukė ketvirto vaiko, tada baisėdamasi pagalvojau: ar jie proto bent kiek turi?“ – juokiasi prisiminusi asociacijos vadovė.


    pociaiSėdėti namuose nenorėtų
    Dabar jai keturi vaikai – visai nedaug, jei draugai dar vieną kitą palieka, net nesijaučia. Tad kai vyresnėlė prakalbo, kad būtų neblogai dar vienas lėliukas, Jurgita su vyru nesako „ne“: jei Dievulis panorės, bus dar vienas didelis džiaugsmas.
    Žinoma, daugiavaikės šeimos finansinė padėtis yra sunkesnė, skaičiuotuvas visą laiką turi būti įjungtas, tenka išmokti taupyti, planuoti, skaičiuoti. Yra pasitaikę, kai nebeturėjo pinigų net maistui. Kiekvienai šeimai ateina laikotarpis, kai tenka susiveržti diržus ir priimti kardinalius sprendimus. Tačiau kai jauti didelę atsakomybę, visada atrasi išeitį ir keliausi pirmyn.
    Jurgita ir Mindaugas – kūrybos žmonės. Planai, kūrybiniai projektai ir kartais, rodos, nerealūs sumanymai šioje šeimoje tarsi sklando ore. Dažniausiai idėjų generatorius yra Mindaugas. Jis aktyviai dalyvauja ir asociacijos, kurią jie kartu įkūrė, veikloje. „Jeigu ne Mindaugas, nieko nebūtų, jis man vis kumščiuoja ir ragina: „Daryk“, – pripažįsta J. Pocienė. – Abu esame aktyvūs ir tokie buvome, kol sukūrėme šeimą. Aš baigiau Lietuvos muzikos akademiją, esu smuikininkė, koncertuodama su vienu Vokietijos orkestru kone visą pasaulį apvažiavau.“
    Vien sėdėti namie su vaikais Jurgita negalėtų ir nenorėtų. Jei ne ši veikla, būtų kita. Privalumas, kad dabar ji gali dirbti namie, o ne biure nuo ryto iki vakaro, todėl spėja ir košę išvirti, ir vaikus nuvežti į būrelius.
    Į asociacijos renginius, keliones važiuoja kartu su vyru ir vaikais.


    Svarbu išsaugoti šiltus ryšius
    Kokie tėvai yra Jurgita ir Mindaugas? Sutuoktiniai mano, kad jie – atsakingi, rūpestingi. „Tėvų pareiga vaikus palaikyti net didžiausios gėdos, nesėkmės sekundę. Dėl to kiekvienam žmogui ir reikia šeimos. Kai tave supa mylintys žmonės, visada jautiesi saugus. Kad ir kokia nelaimė, tragedija ištiktų, jei žinai, kad gali grįžti į savo mažytį rojų, ne taip skaudžiai išgyveni“, – mąsto Jurgita.
    Didelėje šeimoje labai svarbu, kad kiek­vienas vaikas turėtų galimybę pabūti su tėvais atskirai, po vieną, tuo momentu gauti visą jų dėmesį. Tai ypač svarbu vyresniosioms dukterims, todėl Pociai kuria naujas tradicijas. Per Velykų atostogas Mindaugas kasdien vykdamas reikalų tvarkyti vežiojosi ir Pajautą. Tėčio ryšys su į paauglystę žengiančia dukra ypač stiprus. Ir su kitais vaikais jis daug bendrauja.
    Labai svarbu, kad šilti ryšiai tarp tėvų ir vaikų išliktų jiems augant, įsitikinusi Jurgita. Kaip iki šiol esantis stiprus jos ir jos mamos ryšys. Pasišnekėti iš širdies labai gera abiem, ir dukra jai viską iškloja, ir mama jai. Pajauta su močiute irgi kasdien susiskambina, išsipasakoja daugiau negu mamai.
    „Mus abu kažkas gana taikliai pavadino pankais“, – šypsodamasi sako J. Pocienė. Bet šiuolaikiški, savitu stiliumi išsiskiriantys tėvai dėl to nepyksta: „Mūsų šeima tradicinė lietuviška, šeimos galva – vyras, o moteris – kaklas. Buitimi labiau rūpinuosi aš, vyras indų neplauna, tačiau valgyti kartais ir jis padaro. Jis nesiurbia kilimų, bet pasirūpina mano automobilio remontu. Natūraliai pasidalijame darbais, tačiau mūsų prioritetas – ne nuo ryto iki vakaro dulkes šluostyti. Kartais svarbiau visiems kur nors išlėkti ir pabūti kartu.“


    Būtina kalbėti apie meilę
    Naujausias asociacijos „Mes“ projektas – gegužės 18 dieną rengiama šeimų šventė ir eisena „Mes už šeimą“, skirta Tarptautinei šeimos dienai paminėti. „Šiuo renginiu norime parodyti, kad šeima – didžiausias mūsų turtas, laimė, o kartu ir atsakomybė. Kviečiame šeimas su vaikais, visa gimine išeiti į gatves ir pasirodyti, parodyti, kad turi vieni kitus“, – ragina J. Pocienė.
    Dar vienas projektas, kurio žada imtis asociacija, – jaunimo švietimas, pasakoja Jurgita: „Planuojame važinėti po Lietuvą ir kalbėtis su aukštesniųjų klasių mokiniais apie šeimą, šeimos vertybes, rengti diskusijas. Požiūriai labai skirtingi, dauguma įsivaizduoja, kad šeima susikuria tarsi savaime, be jokių pastangų. O juk tai didelis, sunkus darbas su savimi ir su kitu žmogumi.“
    Jurgitai skaudu, kai žinomi žmonės deklaruoja lengvabūdišką požiūrį: čia įsimylėjau, čia susituokiau, susilaukiau vaiko, susipykau, išsiskyriau, vėl susituokiau. Šeima ir santuoka dažnai tampa buitiniu dalyku, smulkmena, tarsi rankas nusiplauti. Dėl to labiausiai kenčia vaikai.
    „Norėtųsi paaiškinti jiems, kad susipykus išsivaikščioti kiekvienam sau nėra kieta, kad nėra kieta susituokti vos susitikus. Reikia suvokti: pykčiai, nesutarimai yra tik smulkmena mūsų gyvenimo kelyje. Jei pasirinkome eiti kartu, reikia eiti žiūrint viena kryptimi. Tai labai sunkus darbas. Šeima negali būti ir nėra kuriama tik, kaip sakoma, for fun“, – dėsto projekto esmę jo sumanytoja.
    „Nepaisant gražios meilės istorijos, visko buvo ir mūsų šeimoje. Aukštumų, žemumų, pelkių ir vėl rojus. Aš dėkinga savo vyrui, kad išbuvo su manimi, kaip ir aš išbuvau su juo, kad mes ištvėrėme kiekvieną pyktį, nesusipratimą. Svarbu kalbėti su vaikais apie meilę, jausmus, dvasinius dalykus. Be meilės taptume cinikais“, – dalijasi mintimis J. Pocienė.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 17, 2014 m. balandžio 25-gegužės 1 d.

  • Išpardavimas!

    Naglis Šulija: žvaigždės lemia ne likimą, o prigimtį


    Rita Šemelytė

    Sinoptiko ir astrologo Naglio Šulijos gyvenimas bėga tarp žemės ir dangaus, žvalgantis į žvaigždes, tyrinėjant palydovines nuotraukas. Ir šį, ir kelis būsimus savo gyvenimus jis ketina praleisti Žemėje, nes jam patinka tai, kuo užsiima, kaip gyvena.

    Plačiau...

    Orų prognozė su šou elementais
    Naglį Šuliją galima pavadinti pirmu ir kol kas vieninteliu sinoptiku, kuris dalykišką orų prognozę pavertė mini spektakliu. Teko girdėti, kad Naglio Šulijos prognozės tiksliausios.
    „Dėkui už pripažinimą. Manau, kad prognozių tikslumą lemia profesionalumas. Kitose televizijose dirba ne profesionalai, išskyrus LRT. Svarbus ir subjektyvumas: dar prieš penkiolika metų girdėjau nuomonę, kad jei per Lietuvos radiją prognozę skaito Sadukas, tai ji pasitvirtins, jei kitas pranešėjas – neišsipildys“, – šypsosi N. Šulija.
    Vilniaus universitete įgijęs meteorologo specialybę Naglis dirbo sinoptiku Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, tik vėliau keliai pasuko į žiniasklaidą. Per dvidešimt darbo metų išbandė visas sritis – spaudą, radiją ir televiziją.
    „Gerai žinau pagrindinius hidrometeorologijos šaltinius, todėl atėjęs į darbą pirmiausia įsijungiu kompiuterį ir pasižiūriu duomenis. Jų gana daug, įvertinu juos profesiniu požiūriu. Paskui pasidomiu, ką atsiuntė ne tik mūsų tarnybos, bet ir partneriai iš Švedijos, paaiškėja bendras vaizdas. Tiesą sakant, veiksmas prasideda iš pat ryto, kai išvedu į lauką šunį ir pasižiūriu į dangų. Tik paskui kompiuteryje nagrinėju žemėlapius ir schemas. Jei man kas nors neaišku, skambinu kolegoms į hidrometeorologijos tarnybą ir klausiu, ką jie mano. Profesionalams visada paprasta susikalbėti“, – darbo užkulisius atskleidžia Naglis.


    Šeimos pramintu keliu
    Rinkdamasis specialybę N. Šulija ilgai nesvarstė, nes jį visą gyvenimą supa gamtininkai. Tėtis buvo geologas, mama – biologė, teta – geografė. Naglis studijavo Vilniaus universitete Gamtos fakultete, kuriame tėtis turėjo laboratoriją, iki šiol dirba teta.
    „Jaunystėje tėtis, kol neturėjo šeimos, vykdavo į ekspedicijas. Bet nereikėtų pamiršti, kad tarybiniais laikais galimybės buvo ribotos. Tėtis anksti mirė, man buvo trylika metų. Liko jo archyvas, kurį saugo mama. Tėvo maršrutais po Vidurinę Aziją būtų įdomu pakeliauti, tačiau artimiausiu metu tokių planų neturiu, galbūt ateityje“, – pasakoja Naglis.
    Kol kas tobulina savo srities žinias. Kai pradėjo dirbti hidrometeorologijos tarnyboje, technika buvo labai atsilikusi, trūko žinių. Tada dar nebuvo kompiuterių. „Hidrometeorologijos tarnyba nupirko kelis pirmuosius kompiuterius, kurių standžiojo disko talpa buvo 40 Mb. Visi kraipė galvas: ką su tokiais aruodais daryti? Man dirbant atsirado ir palydovinių nuotraukų. Iš pradžių jos buvo spausdinamos fotopopieriuje, vėliau tapo skait­meninės, paskui pradėjo judėti kompiuterio ekrane. Per kelis dešimtmečius įvyko didžiulė techninė pažanga. Nors vis tiek ši informacija apibendrinama vienu sakiniu: rytoj lis arba ne“, – sako sinoptikas.


    naglisAstrologija susidomėjo virtuvėje
    Ne mažiau svarbi jo gyvenime ir astrologija, kuria susidomėjo... virtuvėje. „Anais laikais didžioji kultūrinio gyvenimo dalis vykdavo virtuvėse prie arbatos puodelio, vyno nebuvo. Vienas vyriškis pradėjo kamantinėti: kada gimiau, kurią valandą? Nustebau, kam reikia tokios informacijos. Kai paaiškino, kad, remiantis šiais duomenimis, galima sudaryti žmogaus horoskopą, užsikabinau pats. Pirmasis įspūdis buvo kaip mažo vaiko, kuris išardo žadintuvą, sudeda atgal, nors ir lieka detalių, bet laikrodis eina. Supratau, kad sistema kažkaip veikia. Susidomėjimas neišnyko iki šios dienos – šį rudenį bus dvidešimt treji metai“, – pasakoja Naglis.
    Tarybiniais metais Lietuvoje buvo tik keli astrologai. Vienas jų – šarminga asmenybė Romualdas Kalonaitis, žurnalistas, redaktorius, diplomatas. Vienas jo mokinių Janis Lopeta ir sudomino N. Šuliją.
    Lietuvoje susikerta dviejų astrologijos mokyklų – Rytų ir Vakarų mokymo metodikos. Nemažai dabartinių astrologų renkasi Rytų, bet tik todėl, kad geriau moka rusų kalbą. R. Kalonaitis – Europos, vienos stipriausių vokiškos mokyklos atstovas.


    Žinios iš knygų ir praktikos
    Astrologijos paslapčių buvo galima semtis Lietuvoje, nors niekas netrukdė važiuoti mokytis į Vakarų Europą. Naglį viliojo astropsichologijos mokykla Šveicarijoje. „Po penkerių studijų metų iš tavęs padarys Karlo Gustavo Jungo psichoanalizės ir astrologijos specialistą, puikiai narstantį dvasinę žmogaus sandarą, bet buvo tik viena bėda – pinigai. Studijos kainuoja penkiaženklę sumą eurais vieniems metams. Šveicarui tai normali suma, o iš posovietinės erdvės išsivadavusiam lietuviui – neįsivaizduojama. Panašiai ir Didžiojoje Britanijoje – prašom, gali studijuoti jų universitetuose, mokėsi milžiniškas sumas svarais“, – apgailestauja Naglis ir priduria, kad astrologai nėra verslininkai.
    Dabar žinių šaltinis – internetas, knygos ir, žinoma, praktika. Pastaruoju metu Europoje ir Amerikoje labai domimasi senaisiais šaltiniais, antikos ir ankstyvųjų viduramžių astrologų knygos verčiamos iš lotynų, arabų kalbų. Arabai buvo puikūs matematikai ir literatai, didžios kultūros žmonės, kurie ištobulino astrologiją, belieka tik nupūsti dulkes nuo jų veikalų. „Tai, ką dauguma mūsų pradėję gilintis į astrologiją žinojo tik apčiuopomis, iš savo praktikos, dabar skaito kaip vadovėlį, naudoja kaip instrukciją“, – tvirtina N. Šulija.


    Lietuvai lengva nebus
    Sudarant žmogaus horoskopą, atskaitos taškas – tikslus gimimo laikas. Lygiai taip pat sudaromas ir valstybės horoskopas. Kovo 11-ąją paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, Romualdas Kalonaitis sėdėjo Aukščiausios Tarybos salėje ir laiką užfiksavo labai tiksliai.
    Lietuva turi tris horoskopus: pirmasis sudarytas remiantis Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo laiku, antrasis – 1940 metų įvykiais, trečiasis – dabartinis. „Iš horoskopų galime spręsti, kaip šalis gyvena nuo vieno laikotarpio iki kito“, – aiškina astrologas.
    Koks likimas laukia Lietuvos ateityje? „Žiūrėdamas į žvaigždes manau, kad didesnė tikimybė susidurti su ekonominiais sunkumais, o ne kariniais. Nuosmukis prasidės maždaug po metų įvedus eurą. Nežinau, ar laukia krizė, bet lengva nebus. Dabar mes gyvename gerai“, – teigia N. Šulija.


    Į dukros horoskopą nesikiša
    Astrologas patikslina, kad gimimo laikas lemia ne likimą, o prigimtį. „Nežinau, ar galima koreguoti prigimtį. Girdėjau, kad yra mėginančiųjų, bet tokių specialistų mažai. Tai elektyvinė astrologija, kai parenkamas laikas kažkokiam įvykiui. Žmogus, kuris kreipiasi į tokį astrologą, turi juo visiškai pasitikėti. Pietryčių Azijoje cezario pjūvis atliekamas pagal pasirinktą laiką, taip nulemiama kūdikio prigimtis. Bet kas prisiims atsakomybę?“ – svarsto Naglis.
    Kitas dalykas, kai žmogus kreipiasi į astrologą norėdamas parinkti tinkamą verslo sandorio laiką, norėdamas sužinoti, kada pirkti butą ar automobilį. Pasak Naglio, tai normali praktika. Tokiu atveju sudaromas asmens horoskopas, išsiaiškinama, kokios ir kaip išsidėsčiusios planetos, kaip jos lems tolesnius įvykius. „Tai panašu į gairelių išdėliojimą slidinėjimo slalomo trasoje. Gali perspėti – ten posūkis, čia kliūtis, ten apvažiuok, būk atsargus. Astrologas padeda sudaryti gyvenimo planą, o nuo kalniuko leistis vis tiek tenka pačiam žmogui“, – teigia N. Šulija.
    Naglis su gyvenimo drauge Giedre Dulkaite augina po Vėžio ženklu gimusią ketverių metukų Elžbietą Mildą. Tėtis dukros horoskopą sudarė, bet nenori per daug kištis: „Tai mažas žmogutis, tegul gyvena savo laimingą vaikystę ir džiaugiasi. Kaip tėvas pasižiūriu į jos horoskopą, bet neketinu daryti įtakos.“


    Šeimoje – du Vėžiai ir vienas Liūtas
    Giedrė irgi gimusi po Vėžio ženklu, o Naglis – Liūto. Kaip šiems Zodiako ženklams sekasi sutarti? „Negaliu pasakyti, palankus ar nepalankus tas santykis, tiesiog tam tikras. Man jau neįdomu, kaip tarpusavyje sutaria Zodiako ženklai, žvelgiu giliau, kaip išsidėsčiusios planetos viename ir kitame horoskope, koks yra tarpusavio ryšys“, – sako astrologas.
    N. Šulija, susipažinęs su žmogumi, nebando spėlioti, koks yra jo Zodiako ženklas. „Daug paprasčiau paklausti. Be to, tokia informacija per daug nieko neduos. Jei prisimintume dešimt vieno ženklo atstovų, įsitikintume, kad jie visi labai skirtingi“, – tvirtina Naglis.
    Senovės arabai sakė: to paties ženklo žmonės panašūs į du žmones, kurie stovi vienas už kito kaip traukinio vagonai. Jie svarbūs vieni kitiems kaip garvežys ir vagonas – vienas iš jų turi būti lyderis. Ženklai, kurie yra greta, panašūs į du žmones, kuriems labai svarbu žiūrėti viena kryptimi. Ženklai, kurie nutolę vienas nuo kito peršokant vieną ženklą, panašūs į žmones, kurie sėdi prie vieno stalo ir mato vienas kitą. Tai labai geras dalykinis ryšys, nors tinka ir šeimai. Per tris ženklus nutolusius žmones sieja įtemptas ryšys – jiems sunku bus tol, kol jie neišmoks kalbėti, veikti paeiliui, gerbdami vienas kito požiūrį ir veiksmus. Ryšys tarp ženklų, kurie vienas nuo kito nutolę per keturis ženklus (tai tos pačios stichijos ženklai), yra labai sklandus, komfortiškas. Ryšys tarp priešingose Zodiako rato pusėse esančių žmonių primena sūpuokles – kai vienas aktyvus, kitas turi patylėti ir palaukti. Jeigu jie mėgins veikti, kalbėti abu iš karto, konfliktas gali kilti labai greitai. Ženklas, kuris Zodiako rate yra šalia to, kuris tiesiai priešais mūsiškį, vadinamas nematomu. Tokį žmogų, jo motyvus suvokti sunku, jis tarsi nematomas, o ryšys – nesusijungiantis. Tačiau Johannesas Kepleris, kuris buvo ne tik puikus matematikas, astrologas, bet ir astronomas, įvedė tam tikras sąvokas – galima sąveika ir tarp šių ženklų. Taigi nekyla klausimo, ar yra ryšys, galima klausti: koks ryšys?


    Nesinori tampyti šlapių pagalvių
    Jaunatviška N. Šulijos išvaizda neleidžia suklysti – sportui jis skiria dėmesio. „Man patinka sportuoti, tik ne kasdien, būtų per didelė prabanga. Neseniai susidomėjau maratonais, praeitą rudenį nubėgau 40 kilometrų. Kai nesportuoju, jaučiu, lyg po drabužiais būtų užkišta pora šlapių pagalvių, kurias kažkodėl turiu tampyti“, – pasakoja Naglis.
    Jaunystėje jis išbandė buriavimą, irklavimą, plaukimą. Vėliau lankė kovinės savigynos, taiči treniruotes. N. Šulijai teko dalyvauti ir „Tūkstantmečio odisėjos“ regatoje, kaip žurnalistų komandos narys pateko į etapą prie Pietų Amerikos krantų, plaukė nuo Ušuajos iki Buenos Airių.
    Iš pradžių atrodė, kad oras pasisekė – įgula galėjo išlipti Horno rage, tai prilygo stebuklui. Kelios valandos buvo ramios. „Mūsiškiai sakė, kad tai geras ženklas. Bet kai išplaukėme, prasidėjo stiprus štormas. Fiziškai ir psichologiškai man, turinčiam mažai patirties, pirmoji audra buvo labai sunki“, – pasakoja Naglis. Vėliau jų buvo ir daugiau, bet jos tokio didelio įspūdžio nepaliko. Be to, anot N. Šulijos, ne pačios audros svarbiausia, o tai, kad jos apnuogina, išryškina žmogaus esybę. Po tokių išbandymų šalia esantį žmogų matai tarsi kiaurai ir labai sutrinki, kai suvoki, kad jis tave mato taip pat. „Tikriausiai būtent tai pastebėję jūreiviai ir sugalvojo šūkį, kad draugystė po burėmis nesuvaidinama“, – sako Naglis.
    Jis buriuoja Trakų ežere ir Baltijos jūroje. Savo jachtos dar neturi, nebent varnas snape atneštų laimingą loterijos bilietą, tada gal ir nusipirktų...
    Ir be loterijos milijono, Naglis turi visko, ko reikia – pabėgo iš miesto ir gyvena nuosavame name sodų bendrijoje. „Kol kas tuo labai džiaugiuosi. Žiemą sniegas ir kiškiai, o vasarą paukšteliai. Sielos ramybė ir džiaugsmas. Artimiausius kelis būsimus gyvenimus tikrai praleisiu Žemėje. Man čia patinka“, – šypsosi neleisdamas suabejoti.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 16, 2014 m. balandžio 18-24 d.

  • Išpardavimas!

     Silvija ir Jarlas: netradicinė mama ir neeilinis vaikas


    Giedrės Budvytienės tekstas, Liudo Masio nuotraukos

    Neseniai išleista knyga „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“ ypatinga tuo, kad ją sukūrė mama ir sūnus. Tekstą parašė literatūrologė, poetė Silvija Laurenčikaitė, jaunasis dailininkas Jarlas Aleksandras Brantingas nupiešė iliustracijas.
    Talentingas dvylikametis deklamuoja Maironio eiles, mėgsta teatrą ir Vagnerio muziką, savo uždirbtus pinigus išleidžia knygoms. Jau yra surengęs keturias savo piešinių parodas.

    Plačiau...

    Improvizacija musių tema
    Tiesą pasakius, musės nėra labai mieli vabzdžiai, tačiau mamos ir sūnaus sukurtos knygos herojės Cupė ir Zupė atrodo simpatiškos, žaismingos, su charakteriu. Sužmogintas jų pasaulis pilnas paslapčių ir netikėtumų.
    Kodėl musės? Silvija su Jarlu gyvena Vilniuje, o nuo pavasario iki rudens daug laiko praleidžia savo sodyboje Dzūkijoje. Ten daug musių, kurios neduoda ramybės. Jas stebėdami ir tyrinėdami ėmė kurti linksmas istorijas. Jas parašė Silvija, o Jarlas nupiešė.
    „Jo musės labai originalios: charakteringos akys, pagauti išraiškingi judesiai. Pavyzdžiui, viena musė dažosi tušu blakstienas, kaip ir aš. Žiūrint į piešinius man buvo lengviau rašyti“, – aiškina mama.
    Jarlas iliustracijas piešė vaškinėmis kreidelėmis, pieštukais, paprastu pieštuku, guašu, akrilu. Įkvėpimo sėmėsi iš aplinkui matomų musių. Jų yra įvairių: mėlynų, žalių, juodų, pilkų. Norėdamas geriau pažinti muses studijavo enciklopediją. „Sužinojome, kad muses nagrinėjantis mokslas vadinamas entomologija“, – pasakoja Silvija.
    „Atsiprašau,  – įsiterpia Jar-las. – Entomologija yra mokslas apie visus nariuotakojus.“ Ir atneša parodyti atverstą enciklopediją. Iš jos Jarlas su mama sužinojo, kad musės gyvena tik tris savaites, platina ligas. Kitoje knygoje perskaitė, kad musės indėnų ir kai kuriose kitose kultūrose buvo vertinamos ir garbinamos. Todėl toliau kūrė apie jas pasakas ir piešė jas.


    Sėkmingas knygos kelias
    Tai truko dvejus metus. Kai ir istorijų, ir piešinių susikaupė nemaža šūsnis, kilo mintis viską sudėti į knygą. Pasiūlymą ją išleisti S. Laurenčikaitė išsiuntė keturioms leidykloms, pirmoji susidomėjo leidykla „Bernardinai.lt“, ji knygą ir išleido.
    „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“ pristatyti Vilniaus knygų mugėje, galbūt pavyks knygą nuvežti ir į užsienį: rugsėjo pabaigoje – į Geteborgo knygų mugę Švedijoje, o kitų metų kovą – į Bolonijos vaikų knygų mugę. Galerijoje „Meno niša“ šią savaitę atidaryta J.Brantingo paveikslų ir piešinių paroda.
    Neseniai Jarlas sukūrė ir nespalvotų iliustracijų. „Baigėsi tušas, bet šiek tiek buvo likę buteliuke, apverčiau jį ir labai įdomiai nutaškiau popierių“, – paskleidęs ant stalo kelis šimtus piešinių, apie netikėtai atrastą techniką pasakoja Jarlas. Jis pripiešė musių, iškarpė ir pririšo prie šakelių, dabar su jomis galima vaidinti kaip lėlių teatre.


    Talentas skleidžiasi per pažinimą
    Kuriant knygą gražiai susiliejo du Jarlo pomėgiai: domėjimasis gamta ir piešimas. Svarbiausia tėvų misija, tikina Silvija, yra atskleisti vaikų gabumus, talentus ir padėti juos puoselėti. „Visada norėjau išmokyti Jarlą pažinti gamtą. Jeigu ją pažįsti, joje smagu ir įdomu būti“, – dalijasi mintimis mama.
    Kai pasidomi, tampa aišku, ko tikrai reikia bijoti, kaip reikia elgtis. „Mūsų kaime daug driežų. Kartą į namus įlindo driežas be uodegėlės, Jarlui jo pagailo. Bet mes perskaitėme, kad driežams uodega atauga. Arba žaltys į trobą įšliaužė, mes jo bijojome, jis – mūsų, tačiau paaiškėjo, kad jis nieko blogo nedaro“, – pasakoja Silvija. „Atsiprašau, mama, žaltys gali įkąsti“, – pataiso Jarlas.
    Į sodybą atskrenda gausybė paukščių. Dar vienas mėgstamas užsiėmimas – juos stebėti, atpažinti, pasiskaityti, kas vienai ar kitai rūšiai būdinga. Šiek tiek pasišnekėjus Jarlui, matyt, pasidaro nuobodu ir jis įninka į storą knygą. Tačiau retkarčiais įsitraukia į pokalbį, pavyzdžiui, kai Silvija ima pasakoti apie pirmuosius jo piešinius.


    IMG_7587Sugalvojo naują piešimo būdą
    Jarlas buvo ketverių metų, kai apsilankė Jurgos Ivanauskaitės parodoje „Angelariumas“. Grįžęs namo pradėjo piešti angelus. Tiesa, savotiškus, su galva, sparnais ir kojomis, išaugusiomis tiesiai iš galvos, be kūno. „Matote, kokie juokingi“, – pakomentuoja jis ištrauktus iš aplanko pirmuosius savo piešinius.
    Nedidelis butukas, kuriame jie su mama įsikūrę, tiesiog prikimštas Jarlo darbų. Daugybė aplankų su piešiniais sudėti į lentynas, ant palangės, šūsnys drobių išrikiuotos pasieniais. Ką ir kalbėti apie sienas, ant kurių kabo daugybė Jarlo paveikslų. Grindys nutaškytos dažais. Silvija numoja ranka: kiek galima valyti?
    Tiesa, kai piešia guašu ar akrilu, jaunasis dailininkas apsivelka specialius drabužius, nes labai išsiteplioja. Sūnus piešia kiekvieną dieną. „Beveik“, – patikslina Silvija. Jai tenka jį stabdyti, nes pinigų dažams ir drobėms nebeužtenka.
    Kita Jarlo darbų serija – Egipto tema. Nemažai yra su Švedijos ir Lietuvos istorija susijusių kūrinių. Sukūrė seriją šaržų – mamos, tėčio, savo paties ir įvairių žinomų žmonių. Nauja tema – šoa, arba holokausto, ji atsirado po ekskursijos į Gaono žydų muziejų. Neseniai Jarlas sugalvojo naują piešimo būdą – brūkšneliais.


    Netradicinis auklėjimas
    Jarlas nelanko dailės mokyklos. Jam niekas nieko neprimeta. Ateina kokia mintis, jis sako: „Noriu piešti.“ Kol nebaigia, neina miegoti. Kartais ir iki pusiaunakčio užtrunka. Kai baigiasi dažai ar popierius, piešia su tuo, kas yra. Ant rašomojo popieriaus – paprastu pieštuku, ant tuščios dėžutės, popierinės servetėlės. Jau surengė net tris savo darbų parodas: Kultūros ministerijoje, Vilniaus dailės akademijoje ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje Panevėžyje.
    „Aš netradiciškai auklėju sūnų. Jarlas nelankė jokio darželio, dirbau namuose ir pati jį auginau. Man norėjosi parodyti, kad ne tik valstybė gali užauginti žmogų. Kai augina patys tėvai – visai kitas rezultatas. Mes su Jarlu daug vaikštome, daug kalbamės, viską aptariame“, – aiškina Silvija.
    „Kita vertus, namuose gali būti ir tėvai, ir vaikai, bet jei kiekvienas užsidaro savo kambaryje, vienas prie kompiuterio, kitas prie televizoriaus, maža iš to naudos, – svarsto ji. – Mes televizoriaus apskritai neturime, kartais klausomės radijo, o Jarlui prie kompiuterio sėdėti leidžiu ne ilgiau kaip tris valandas per savaitę.“
    Kol Jarlas nemokėjo skaityti (išmoko tik mokykloje), jam labai daug skaitė mama. Beveik visą vaikų literatūros klasiką perskaitė. Mama jam skaitė ir lietuvių klasikų kūrinius. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščius. Jarlui patiko. Vėliau savo noru išmoko mintinai nemažai jo eilėraščių.
    „Auginant vaiką nuo pat pradžių labai svarbus yra menas, literatūra ir muzika. Jie padeda jam atsiskleisti, augti kaip asmenybei. Jarlas – geriausias mokinys klasėje, jam vienodai gerai sekasi ir matematika, ir lietuvių kalba, ir kiti dalykai. Nesigiriu, tik noriu pasidžiaugti, nes tai, ką dariau ne taip, kaip visi, pasiteisino“, – tikina Silvija.
    Kartais aplinkiniai nustemba: „Ką, jūs dar vis niekur nedirbate?“ Tokiais atvejais Silvija atsako, kad ji dirba mama nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Galiu aš pasakyti, mama? – įsiterpia Jarlas. – O jei man ausį suskausta naktį, tu kaip gydytojas dirbi visą parą.“
    Kai Jarlas grįžta iš mokyklos, jiedu kasdien eina į netoliese esantį Vingio parką. Vaikštinėdami stebi, tyrinėja gamtą ir daug šnekasi, pasakoja, kuris ką įdomaus perskaitė ar sužinojo. Namuose daug skaito.


    Laisvas rinktis, ką nori
    Silvija sūnui nieko nebruka per prievartą, nenurodinėja, neįsakinėja. Jiedu geriausi draugai, jiems patinka tie patys dalykai. Knygas jis renkasi pats, ką piešti sprendžia pats, kur eiti – taip pat.
    „Jei su vaiku bendrausi, kalbėsi, skatinsi reikšti mintis, jis užaugs laisvas žmogus, turintis savo nuomonę.
    Specialistai gąsdino, kad jam bus sunku mokykloje, bet nieko panašaus neįvyko“, – pasakoja Silvija.
    Nuo pat pirmos klasės Jarlas dalyvauja klasės gyvenime, nuolatos renkamas seniūnu, drąsiai sako, ką galvoja. Klausiu Jarlo, kiek turi geriausių draugų. Jis trukteli pečiais: gal tris? Sėdi su klasės išdykėliu, bet sutaria.
    Domiuosi, ar Jarlas lanko būrelius. Mama atsako, kad ne, nes pats nenori. O prie kompiuterio ilgiau pasėdėti irgi nesinori? Jarlas išpyškina, kad šeštadieniais valandą pažiūri filmus, o kitas dvi ieško informacijos, kurios reikia.
    Nors tiesiai į klausimą neatsako, neatrodo, kad piktintųsi. „Nereikia pataikauti vaikų skoniui ir numoti ranka, esą nieko nepadarysi, ši karta auga su kompiuteriu. Nenoriu, kad atsirastų priklausomybė. Be to, gyvenimas per trumpas, kad taip eikvotum laiką, yra tiek daug įdomių dalykų, kuriuos reikia pamatyti ir patirti“, – dėsto ji.


    Užsidirba teatre ir miške
    Nors Silvija yra mokslininkė, literatūrologė, šiuo metu dirba gide, užsienio turistų grupėms veda ekskursijas anglų kalba po Vilnių ir po visą Lietuvą. Laisvas darbo grafikas leidžia suderinti darbą su mamos pareigomis, nes Jarlo tėtis gyvena Švedijoje, juodu tik aplanko, tad Silvijai tenka viską suspėti pačiai.
    Jarlas padeda, kiek gali: jo darbas – suplauti ir sušluostyti indus. Kai mama prasčiau jaučiasi, ypač stengiasi ją pavaduoti. Tiesa, berniukas turi ir tikrą darbą. Kartą per mėnesį vaidina Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Visuomenės priešas“ ir už tai gauna šiek tiek daugiau nei 30 litų. Kai pradeda dygti grybai, miške lepeškauja.
    Jarlas – geras grybautojas, per mėnesį grybų sezono metu po kelis šimtus litų uždirba. Beveik visus juos išleidžia knygoms ir drobei, dažams. Dažnai norimos knygos išsiprašo iš anksto, o paskui atiduoda. Jarlas švytėdamas atneša parodyti pirmąjį pirkinį – du tomus „Geriausių Šerloko Holmso ir daktaro Džono H. Vatsono istorijų“.
    Į teatrą Jarlas su mama mėgsta eiti ir kaip žiūrovas, bet ne vaikiškų spektaklių žiūrėti. Berniukas be vargo išsėdi visą ilgą ir sudėtingą Jono Vaitkaus spektaklį. „Jam tikrai įdomu. Po spektaklių aptariame, kas patiko, ką autorius norėjo pasakyti, kokią mintį norėjo išreikšti režisierius, aktoriai. Tačiau dabar Jarlas labiausiai nori į operą“, – tęsia Silvija.


    Susižavėjo Vagnerio muzika
    „Ne į operą, o pasiklausyti Vagnerio“, – patikslina jis. Dvylikametis paaiškina paprastai: dabar jis ypač daug skaito apie karą ir skaitydamas sužinojo, kad diktatorius Hitleris žavėjosi šio garsaus vokiečių kompozitoriaus muzika. Todėl Jarlas nusprendė, kad ir jam gali patikti. Ir neapsiriko. Ypač smagu, kai muša būgnai. Kai kuriems suaugusiesiems Vagnerio operos prailgsta, bet tik ne Jarlui.
    „Prieš kelerius metus buvome nuėję į Gintaro Varno režisuotas Klaudijaus Monteverdžio operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“. Kartu ėjo mano sesers dukra, tuo metu abiturientė. Operos statiškos, ji vis žiovavo, nuobodžiavo, o Jarlui ir man patiko. Labiausiai Jarlas domisi Richardo Vagnerio muzika. Operos teatre žiūrėjome „Valkiriją“, „Skrajojantį olandą“ ir „Lohengriną“. Rudenį buvome Džiuzepės Verdžio operoje „Ernanis“, bet ja jis nesusižavėjo. Verdis – tai ne Vagneris, pakomentavo“, – prisimena Silvija.
    Štai taip jie ir gyvena. Savo gražiame mažame pasaulyje tarp gausybės knygų ir paveikslų, praplėsdami jo ribas apsilankymais į teatrą ar operą, pabuvimu gamtoje. Dažnai juos aplanko Jarlo tėtis arba jie vyksta susitikti su juo į Švediją.


    Švediškos šaknys
    Iš tėčio, taip pat Jarlo Brantingo, Jarlas jaunesnysis paveldėjo ne tik vardą ir pavardę, bet ir charakterį, interesus. J. Brantingas vyresnysis yra buvęs Lietuvos garbės konsulas Švedijoje, verslininkas. Jis kilęs iš garsios švedų giminės, vienas jos atstovų – žymus švedų politikas, buvęs Švedijos socialdemokratų partijos vadovas ir ministras pirmininkas Hjalmaras Brantingas (1860–1925), kartu su kitais apdovanotas Nobelio taikos premija.
    Jo portretas kabo virš rašomojo stalo Silvijos ir Jarlo namuose. Švedijoje nuo 1996 metų gyvenusi ir dirbusi S. Laurenčikaitė į Lietuvą sugrįžo prieš 12 metų, o kai čia pirma laiko gimė Jarlas, nusprendė pasilikti. Paradoksas: švedišką vardą ir pavardę turintis penktokas neseniai mokykloje gavo „Lietuvių kalbos žinovo“ apdovanojimą. Lietuvių filologiją baigusi mama tuo didžiuojasi.
    Jiedu labai laukia atšilsiant orų, kad galėtų važiuoti į savo kaimą. Ten miškas, grybai, katinas Mozė, anksčiau gyvenęs su jais Vilniuje, žiemoti pasilikęs pas sodybos kaimynus. Vėl susitiks su kaimyne Maryte, kuri per žiemą labai pasiilgsta savo numylėtinio Jarlo. Per vasarą ji išmokys Silviją ir Jarlą naujų dzūkų dainų.
    Kol pozuoja fotografui, Jarlas įkalba mamą ir jiedu apsikabinę uždainuoja gražiai dzūkuodami. „Pamiršome įspėti, kad neturime nei klausos, nei balso“, – juokiasi Silvija. Bet argi tai svarbu? Svarbu, kad jiems drauge dainuoti gera ir smagu.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 15, 2014 m. balandžio 11-17 d.

  • Išpardavimas!

    Eva Pohlke: kelias į Lietuvą – meilės kelias


    Daiva Budrienė

    Šalies daugiatautiškumas teoriškai suprantamas, tačiau praktiškai sunkiai pajuntamas žmogui, kuris tiesiog nesusidūrė su kitataučiu, gyvenančiu kaimynystėje ar dirbančiu prie gretimo stalo. Kaip jaučiasi Lietuvoje gyvenantys kitų tautų žmonės, žinome tik iš nuogirdų.
    Kaip jie vertina mūsų šalį, ką jai jaučia? Ir kaip juos priimame mes? Lietuvoje ketvirtus metus gyvenančiai lenkaitei tapytojai Evai Pohlke nesunku atsakyti į šiuos klausimus. Ji žino geros savijautos receptų.

    Plačiau...

    Laisvė labai svarbi
    Eva gyvena name, kurio langai stebi turgaus vyksmą. „Tikriausiai tik vakare, kai prekeiviai išsiskirsto, gatvė nutyla“, – galvoju ieškodama, kur pastatyti automobilį, ir dairydamasi pasijuntu keisto veiksmo dalyve: aplinkui žmonės garsiai kalba, tempia krepšius, aptaria kaimynus ir politinius įvykius.
    Nedidelėje namų svetainėje – daug paveikslų, šiltas židinys, Evos tėvo rankų darbo medinis stalas. Čia gyvena du žmonės ir trys katinai. Pastarieji nugulę sofą ir nenoriai užleidžia vietą šalia. Kai užklydusi katė atsivedė penkis kačiukus, Eva tiesiog pagailėjo ir jos, ir mažylių, kurie dabar yra šeimos nariai. Dryžai margi, kiekvienas su charakteriu, nuo sofos išdidžiai nušoka tik tada, kai šeimininkė pasiūlo jiems papietauti lauke.
    Pradedame kalbėtis iš toli, nuo to laiko, kai Eva dirbo Olštyne, mokykloje, kurioje galima įgyti profesiją baigus vidurinę mokyklą: „Dėsčiau meno terapiją, ne tik tapybą, bet ir judesį, teatro meną, spalvų terapiją. Mokėsi žmonės, kurie baigę dirba su vaikais, jaunimu, seneliais, norėjau, kad jie sužinotų, kaip menu galima padėti – ir jiems, ir sau. Tai buvo privati mokykla, todėl galėjau sukurti savo programą.“
    Eva mano, kad mokiniai turi patys pasirinkti, ką iš dėstomų dalykų studijuoti. Meno terapija negali būti primesta. Žmogus turi jausti džiaugsmą. Ji visada tai pabrėžė dar ir dėl to, kad jos pačios siela trokšta laisvės, nepriklausomybės: „Žmogus privalo turėti galimybę rinktis. Manau, kad nesu išimtis, nes kiekvienas žmogus turi įgimtą laisvės pojūtį, tik jis gali būti užgniaužtas auklėjimo, tikėjimo ar gyvenimo būdo.“


    Bevaisės darbo paieškos
    Eva pasakoja, kad ateidavo ir gyvenimo aplaužytų žmonių, kurie bijojo meno terapijos: „Matai, kaip sužaloti mokyklos, nenormalių programų. Juk dalykas, kuris turėtų būti įdomus dėl laisvumo, kūrybiškumo, jiems buvo baisus dėl įvertinimo. Jie kiekvienas turėdavo tą primestos laisvės sampratą: saulytę va taip reikia piešti, debesėlius – taip, o žolytę... Ir tik taip yra gerai, o kitaip – blogai. Aš jiems aiškinau, kad kiekvienas gali būti laisvas, o kūryboje – ypač. Turi taip kurti, kaip myli, jauti, o ne taip, kaip iš tavęs kažkas tikisi. Ir nieko čia nėra juokingo ar kvailo, svarbiausia, kad būtum tikras tuo, ką darai. Aš pati taip jaučiau, todėl ir juos to mokiau.“
    Ji labai pasiilgsta to savo darbo. Čia, Lietuvoje, svarbiausia kliūtis yra kalba. Sunki lietuvių kalba. Ji bandė ieškoti darbo. Nors pastangos kol kas nedavė rezultatų, Eva nėra tas žmogus, kuris zyzia. Randa kuo užsiimti ir kartais net neturi laiko su draugais išgerti kavos: „Darbo man reikėtų, kad jausčiausi finansiškai nepriklausoma. Ir kad netrūktų pinigų dažams.“


    Svarbiausias kasdienis pasirinkimas
    Kiek kilometrų nuo Kauno iki Evos gimtųjų vietų ir koks buvo tas jos kelias į Lietuvą? Ji sako, kad ne tiek ir daug – apie 250 kilometrų, ir pasitikslina: „Juk turi omenyje ne geografinį kelią?“ Juokiasi suprasdama, kad turės papasakoti savo atsiradimo čia istoriją. O ji ir paprasta, ir sudėtinga.
    „Visada norėjau pažinti pasaulį, tas tolimų kraštų šauksmas žadino ir taip juntamą laisvės pojūtį, – pradeda atvirauti. – Nuo vaikystės vis girdėjau kalbant apie Lietuvą. Ir ji rodėsi kaip paslaptingas, nepažintas kraštas. Mano giminė – daugiatautė. Tėvai buvo skirtingų kultūrų, religijos, todėl pasaulis atrodė tarsi spalvotas koliažas. Net neabejojau, kad taip ir turi būti. Kaimynai buvo ukrainiečiai, vokiečiai, lenkai, iš Vilniaus krašto. Apie Lietuvą ir skaičiau. Kiekvienas vaikas penktoje klasėje susipažįsta su Adomo Mickevičiaus kūryba ir turi išmokti mintinai didelę jo poemos ištrauką „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ Ir nors žemėlapyje ji atrodo maža, mano, vaiko, mintyse Lietuva buvo didelė šalis. Savo istorija, papročiais didelė.“
    Eva sako, kad jos matai yra savotiški: krašto didybė jai niekaip nesusijusi su teritorijos dydžiu. Kaip ir žmogaus: nei turtai, finansinės galimybės ir kontaktai nerodo žmogaus didybės, taip ją auklėjo.
    Neseniai ji grįžo iš tarptautinio tapybos plenero Vilniuje. Kolegos dailininkai klausė: „Kuo tu jautiesi šiame gyvenime? Ar būdama lenkė gerai jautiesi Lietuvoje?“ O ji atsako visada vienodai: pirmiausia – žmogumi, paskui moterimi ir pagaliau dailininke. Svarbiausia – kasdienis pasirinkimas: su gėriu ar blogiu rankose eisi.


    501Eiti atvira širdimi
    2010 metais Evą pakvietė dalyvauti plenere, skirtame Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Tai jau buvo trečias toks pleneras, kvietė ir į pirmus du, bet ją baugino karo tema. Nes karas – pirmiausia dvasinė problema, suvokimas, kad žmogus gali žudyti. Ir kiekvienas karas pirmiausia yra tragedija, nes tie, kurie nužudyti, jau niekada neatsikels. O tie, kurie juos nužudė, irgi jau niekada nebebus tokie kaip iki to veiksmo. Todėl džiaugsmas, kad va, laimėtas mūšis, jai buvo greičiau siaubas negu darbų tema.
    Tačiau tarsi nujausdama savo lemtį Eva sutiko važiuoti. Susipažino su dviem lietuviais: Linu Demerecku, dailininku iš Varšuvos, jis Lenkijoje gyvena jau dvidešimt metų, ir Gintautu Vaičiu, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku.
    Susidraugavo. Paskui Gintautas pakvietė ją į plenerą Lietuvoje, Palangoje. Tai buvo dar viena proga pažinti šalį kaimynę. Gintautas parodė Kauną, o paskui važiavo į pajūrį. Draugai Lenkijoje perspėjo: „Būk atsargi su lietuviais, jie uždari, net nesitikėk, kad puls su tavimi draugauti, būk tam pasiruošusi.“ Tačiau perspėjimai nepasitvirtino, ji jautėsi puikiai, visi lietuviai, su kuriais susipažino, buvo nuoširdūs, o ji juokavo: „Kai kas mano, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari. Kodėl aš jų nesutinku?“
    Eva papasakoja padavimą: „Pas mokytoją atėjo du žmonės ir paprašė išmokyti, kaip gyventi. Jis pasiuntė juos abu į tam tikrą vietą ir liepė stebėti aplinką, kad grįžę galėtų papasakoti, ką patyrė. Pirmasis mokinys grįžo pasipiktinęs, kad vieta, kurioje jis buvo, yra baisi ir visi sutikti žmonės – taip pat. Mokytojas paklausė antrojo mokinio, kaip jam sekėsi. Šis tik pasitikslino, kur yra ta baisi vieta. Pasirodo, jie abu buvo nusiųsti ten pat. Tačiau antrasis apie tą pačią vietą pasakojo kaip apie nuostabų gamtos kampelį, kuriame gyvena geraširdžiai žmonės, su kuriais sunku buvo išsiskirti. Tada mokytojas pasakė, kad tai ir yra gyvenimo pamoka – eiti atvira širdimi. Stebiuosi, kai skaitau spaudoje apie tai, kad lietuviai su lenkais nuolat kovoja.“


    Kelionė, kuriai turėjo apsispręsti
    Ta kelionė, arba kelias į Lietuvą, yra meilės kelias. Ne tokios, į kurią krentama tarsi nuo aukšto kalno, o aplinkui trykšta purslai ir fontanai. Susipažinę ji ir Gintautas Vaičys po truputį, mažais žingsneliais artėjo vienas prie kito. Galima sakyti, meilę užsiaugino abu.
    Evai nebuvo labai paprasta priimti sprendimą pakeisti šalį: „Bet aš ir kraštą, ir jo žmones jau pažinau per Gintautą. Susižavėjau juo pirmiausia kaip menininku, filosofu, žmogumi, kuris labai myli savo žemę. Kai susipažinome, turėjome apie pusantrų metų pagalvoti, ar norime būti kartu. Man tai reiškė išsiskyrimą su daugybe artimų žmonių, įprasto gyvenimo ritmo keitimą. Praradau gerą darbą, bet nė kiek dėl to nesigailiu. Lietuvoje atsirado kitų naujų projektų, kuriuose jau galėjome dirbti kartu.“
    Kai tik kokioje nors kompanijoje prasidėdavo kalba apie lietuvių ir lenkų susipriešinimą, Eva sakydavo, kad reikia kažką keisti, o ne filosofuoti. Juk galima ką nors produktyvaus daryti, kad tos tautos pažintų viena kitą, labiau suartėtų.
    Taip atsirado pirmųjų bendravimo daigų: ji su Gintu surengė kelias bendras lietuvių ir lenkų parodas, įvyko pirmasis lenkų ir lietuvių jaunimo pleneras Jadagonyse. Čia susirinko vaikai, kurie nieko nebuvo girdėję apie Lietuvą, o išvažiavo sužavėti ir kraštu, ir bendravimu. Todėl jie ir nusprendė, kad reikia tiesiog sudaryti galimybę pažinti: „Kiekvienas normalus žmogus tikrai siekia normalių ryšių, ypač su savo kaimynais. Juk tik politikai mums mėgina įrodyti, kad šios dvi tautos priešiškos viena kitai. Norime pakeisti šią nuomonę. Jau pasirašytos sutartys tarp Olštyno ir Kauno, numatytas ir kultūrinis, ir kitoks bendradarbiavimas. Taigi judame draugystės, o ne priešiškumo linkui.“


    Turgus po langu
    Į turgų greta namų Eva eina apsipirkti. Kaip susikalba? Turgaus prekeiviai labai greitai išsiaiškino, kad ji – užsienietė, jie tik paklausė, ar nors kiek supranta rusiškai. Tačiau susikalba. Geranoriškai: „Taip tikriausiai turėjo būti, kad namai, kuriuose gyvenu, būtų tiesiai priešais turgų. Man dramatiška matyti senutes, nuo septynių ryto ir per šalčius kažką pardavinėjančias vien tam, kad išgyventų, kaip ir regėti barą, kuriame nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro netrūksta lankytojų. Fotografuoju tuos žmones atsargiai, kad jie nesupyktų, neįsižeistų, jų veidai tokie iškalbingi. Už lango turiu visą lietuviškų problemų paletę, nes iš tų moterų pirkti atvažiuoja vyriškiai labai prabangiais automobiliais, jie klausosi rusiškos muzikos visu garsu. Matau ir suprantu, kad tai yra mažas didelio pasaulio atspindys.“
    Galbūt surengs dar vieną parodą, tik jau fotografijų? Turi daug eskizų, gali būti, kad atsiras ne tik nuotraukų, bet ir tapybos darbų ciklas.
    Užsiminusi, kad kol kas neturi galimybės užsidirbti, Eva sako, kad pinigų jai reikia meniniams sumanymams realizuoti: „Neturiu vartotojiškų poreikių, noro pirkti firminėse parduotuvėse, labiausiai man reikia pinigų dažams, drobėms. Jų trūkumas mane riboja. Draugai juokauja, klausia, kodėl nutapiau tokį mažą paveikslėlį ar negalėčiau didesnio. Atsakau, kad galėčiau ir norėčiau, bet didelė drobė daug kainuoja, o dar jai reikia vietos.“
    Apie ką ji svajoja? Norėtų gerai išmokti lietuvių kalbą. Dar – kad galėtų tapyti. Priduria: „Kad būtume sveiki, sakau tai galvodama apie savo šeimą, artimuosius. Kad būtų taika. Dabar, kai tokie reikalai Ukrainoje, man labai blogai. Klausydama įsijaučiu ir man atrodo, kad visa tai vyksta su manimi. Man nesuprantama Rusijos politika, tai būtų tas pats, jei staiga ateitų kaimynas ir lieptų persidažyti namą mėlynai. Ir jei nepaklusiu, jis šaudys. Kai per rusų televiziją parodė siužetą, kad Lietuvoje ir Lenkijoje rengiami Ukrainos ekstremistai, tai juokėmės su Gintu: va, nors dėl vieno dalyko mus sujungė, o ne atskyrė. Norėčiau būti kuo toliau nuo politikos, bet ji vis įtraukia mane. O aš vis noriu jaustis nepriklausoma.“

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 14, 2014 m. balandžio 4-10 d.

  • Išpardavimas!
    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €