„Šeimininkė“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 181–190 of 192 results

    „Šeimininkė“ Nr. 13, 2014 m. kovo 28 – balandžio 3 d.

  • Išpardavimas!

    Gražiausia žemaitė norėtų dirbti trenere


    Eglė Leonovienė

    Asmeninė fotosesija prabangiuose Klaipėdos viešbučio „Amberton“ apartamentuose – tokiu prizu mėgavosi tauragiškė Julija Šimkutė, tapusi internetinio konkurso „Gražiausia žemaitė 2013“ nugalėtoja. 21-erių mergina vir­tualiuose grožio rinkimuose pasiryžo dalyvauti įkalbėta draugų – Lietuvos sporto universiteto studentė pirmame kurse jau buvo išrinkta „Universiteto veidu“.

    Plačiau...

    Gražuolės egzaminas


    Kada jautiesi laimingiausia? Kai esu su savo šeima.
    Didžiausia gyvenimo svajonė? Noriu gero vyro ir užauginti gerus vaikus. Juos auklėsiu taip, kaip tėvai auklėjo mane.
    Gyvenimo siekis? Noriu dirbti trenere sporto klube, padėti žmonėms sveikti. Nesvarbu, Tauragėje ar Kaune, Lietuvoje ar užsienyje.
    Mėgstamiausias posakis? Duok durniui kelią ir tai neras!
    Gyvenimo kredo? Noriu, sieksiu, turėsiu!
    Ar esi Žemaitijos patriotė? Ir taip, ir ne: nemoku gaminti nė vieno žemaitiško patiekalo, bet kai atsipalaiduoju, grupės draugus „terorizuoju“ ne tikra žemaitiška, o Tauragės krašto tarme. Jai būdingos ne tik nukirstos žodžių galūnės, vartojame nemažai specifinių žodelių.
    Didžiausia silpnybė? Mėgstu pamiegoti. Ne, ne grožio miego. Tiesiog esu šiek tiek tinginiukė.
    Kam negali atsispirti? Saldumynams. Tiesa, gyvendama su sese juos valgau kur kas rečiau, apskritai stengiamės maitintis sveikiau. Justina gamina labai skaniai, ji mano mokytoja: vieną kartą ji pagamina patiekalą, o kitą kartą – jau aš.


    Vienu šūviu – du zuikiai
    „Mokausi Lietuvos sporto universitete, esu fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos studijų programos antro kurso studentė. Taip siekiu nušauti du zuikius: iškart gausiu du bakalauro diplomus – trenerio ir sveikatingumo inspektoriaus. Pastarasis suteiks man galimybę dirbti SPA, sveikatingumo centruose gydyti žmones, – sako Julija, stebėtinai tiksliai apibrėžianti savo gyvenimo poziciją. – Norėčiau, kad fizinis aktyvumas būtų ne prievolė, o sveikatos, teigiamų emocijų ir gyvybingumo šaltinis. Mokausi tam, kad žinočiau, kaip padėti žmonėms keisti jų gyvensenos įpročius.“
    Žemaitijos gražuolės titulą pelniusi tauragiškė savo gyvenimo neįsivaizduoja be sporto: nuo septynerių metų ji lankė lengvąją atletiką, 2009 metais buvo geriausia savo amžiaus grupės ieties metikė Lietuvoje, vėliau, pradėjusi mokytis gimnazijoje, įstojusi į universitetą žaidžia tinklinį ir su mergaičių, ir su berniukų komandomis, domisi joga.


    Sukasi kaip vijurkas
    Studijuoti į Kauną atvykusi Julija nepametė galvos, apdairiai renkasi draugus, o laisvalaikiu mieliau skaito knygas ir žiūri filmus per televizorių, negu ieško nuotykių klube.
    „Buvau griežtai auklėjama: net ir mokydamasi aukštesnėse klasėse namo turėdavau grįžti ne vėliau kaip 22 valandą“, – šypsosi mergina, šią taisyklę laikanti visai natūralia.
    Tiesą sakant, J. Šimkutė laiko pasilinksminimams beveik neturi: sukasi kaip vijurkas kasmet siekdama studijoms sutaupyti po 6 tūkst. litų, visą mėnesį sugeba pragyventi už 370 litų. Jau dabar ji užsienyje ieško darbo visai vasarai – gulinėti pliaže nėra kada.
    „Kai kas juokais, o gal rimtai mesteli: „Esi per graži dirbti!“ Reikia pinigų ir dirbu. Pradėjau dirbti penkiolikos. Esu dirbusi restorane, kavinėje, vaikų darželyje, buvau valytoja, bet labiausiai man patinka prižiūrėti vaikus. Vienu metu buvau net keturių spirgiukų auklė. Prie televizoriaus nesėdėdavome: prigalvodavau įvairių žaidimų, dėliodavome dėliones, konstruodavome lego, eidavome į lauką“, – spindi kibirkštėlės merginos akyse.


    Tėvai – tie, kas augino
    Pasak Julijos, tvirtus principus padiktavo ne tik jos charakteris, bet ir gyvenimo aplinkybės: ji neturi tėvų – biologinis tėvas Julijos mamą paliko mergaitei gimus, o mama mirė, kai mažylei buvo vos ketveri metai.
    „Pati nelabai prisimenu, bet moteris, kurią vadinau močiute, nors ji ir nebuvo tikra mano močiutė, pasakojo, kad per laidotuves priėjau prie savo dabartinių globėjų ir paprašiau: „Gal galite mane priimti gyventi?“ Lydą ir Admontą Marozus pažinojau, žaidžiau su jų vaikais – kiek vyresne Justina ir vienmečiu Albertu. Savo šeima, savo tėvais laikau ne tuos žmones, kurie pagimdė, o kurie užaugino, išauklėjo“, – tikina J. Šimkutė, taip pasakiusi ir po aštuoniolikos metų pirmą kartą sutiktam biologiniam tėvui.
    Jis merginos gyvenimą kuriam laikui tiesiog apvertė aukštyn kojomis. Laimė, Julijai užteko drąsos, stiprybės ir sveiko proto: kaip sako, atleido ir paleido – „tėčiu“ jo nė karto taip ir nepavadino, tik vardu, daugiau su juo nebendrauja.


    O32A0306Kovotoja už tiesą
    „Daug kas stebisi, kaip aš galiu taip elgtis. Galiu, nes labai gerbiu, myliu ir visą gyvenimą liksiu skolinga dabartiniams savo tėvams, kuriems aš ir jų savi vaikai – visi trys visada buvome vienodi“, – atsiveria Julija.
    Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būdavo nesusipratimų, barnių, tačiau vaikai, net ir maištingos paauglystės metais, gerbė tėvų sprendimus.
    „Kiekvieną vasarą tradiciškai važiuodavome iškylauti prie Platelių ežero: palapinės, šašlykai... Mėgstame leisti laiką kartu, todėl gana dažnai rengiame linksmus pasisėdėjimus prie savo namų“, – pasakoja gražiausia Žemaitijos mergina. Ji nepraleidžia progos sugrįžti į Tauragę, ypač niekam nepranešusi – kad būtų maloni staigmena.
    Jos brolis Albertas mokosi Tauragės kolegijoje, sesuo Justina – ekonomistė, dirba Kaune restorano šefe. Merginos – geriausios draugės, pastaruoju metu abi gyvena kartu.
    „Justina man – autoritetas. Visada paklausiu jos patarimo, nuomonės, kartu leidžiame laisvalaikį. Manau, sesė neužpyks, jei geriausia savo drauge vis dėlto pavadinsiu mamą: ji pirmoji sužino apie vaikinus, pasimatymus, planus, įvairius konkursus, protingai pataria, pamoko. Tiesa, kartais į jos žodžius nekreipiu dėmesio, vėliau gailiuosi: „Kokia teisi mama buvo...“ – šypteli tauragiškė ir dėl savo poelgių vėl kaltina... charakterį.
    Pagal Zodiaką ji – Avinas, Ugnies ženklas, tad yra užsispyrusi, atkakli, greitai užsiplieskia, už savo tiesą kovoja visomis jėgomis. „Anksčiau buvau kietesnė, tačiau gyvenimas moko ieškoti kompromisų“, – juokiasi žemaitė.


    Gražiausia – šypsena
    Julijai didžiausia bausmė būtų valandų valandas kiurksoti prie kompiuterio, ji nenustygsta vietoje, aktyvi ir mėgsta leisti laiką sporto salėje.
    Tauragiškė atvirai prisipažįsta: „Nelaikau savęs idealu, yra daug gražesnių merginų. Kas mano gražiausia? Šypsena! Tai patvirtina artimieji, draugai.“
    Savo grožiui ji skiria tiek dėmesio, kiek reikia atrodyti tvarkingai, kol kas neturi jokių jo puoselėjimo įgūdžių ir paslapčių.
    „Mano vienintelė grožio paslaptis – jaunystė ir sportas. Esu už natūralumą. Plaukus nusikirpau ir pirmą kartą nusidažiau pernai lapkritį, per fotosesiją man priaugino nagus“, – atvirai apie moteriškas gudrybes kalba gražiausia Žemaitijos mergina Julija Šimkutė.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 12, 2014 m. kovo 21-27 d.

  • Išpardavimas!

    Niekada nevėlu apversti gyvenimą aukštyn  kojomis


    Daiva Budrienė

    Pediatrės darbas daugumai atrodo perspektyvus. Tačiau Asta Kavaliauskaitė be širdies graužaties padėjo prestižinį diplomą, įgytą Kauno medicinos institute, į stalčių ir prisijungė prie mamos Dalios Kavaliauskienės verslo, kurį ši pradėjo būdama 49-erių. Jau septynerius metus jiedvi šeimininkauja lino dirbinių salone „Jaukūs namai“. Viena kitą pakeisdamos salone ir gamybinėse patalpose, jos turi ir pragyvenimo šaltinį, ir mielą širdžiai užsiėmimą.

    Plačiau...

    Verslas – kasdienis iššūkis
    Kaune Antano Juozapavičiaus prospektas atrodo kaip iš kitos Europos vietos. Lygutėlė rekonstruota gatvė, kuri kol kas niekur neveda, nes uždarytas Panemunės tiltas. Kai kurių restauruotų buvusių kareivinių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvėlės. Asta svetingai atveria „Jaukių namų“ duris.
    Rami, ausų nerėžianti muzika, skliautuotos lubos ir kaip namuose išdėstytos įvairiausios prekės. Ant senovinių baldų galima prisėsti, šeimininkės užėjusiems klientams pasiūlo kavos, pataria ir padeda išsirinkti. Pirkti lino neateina tie, kurie ieško masinės gamybos produktų. Taigi, galima sakyti, salono stilius diktuoja pirkėjų stilių.
    „Prieš Kalėdas ateina žmonių, po keturias valandas praleidusių „Akropolyje“, nuo kojų nupuolusių, ieškojusių ir neradusių išskirtinių dovanų“, – pasakoja Asta. Nors verslininkai paprastai skundžiasi, kad sausis ir vasaris yra tušti mėnesiai, Asta tikina, kad tai puikus laikas, nes gali pasikalbėti su užėjusiu žmogumi: „Jie ateina kaip į svečius. Klientai – kauniečiai, bet mažai tapatinami su kauniečiais, nes ne tie prekybos centrų žmonės. Paprastai atėjusieji sako: „Ieškom dovanos žmogui, kuris jau viską turi. Mums reikia stebuklo.“
    Lino gaminiai – ne duona. Jei vienais metais žmogus ką nors nupirko dovanų, tai kitais metais to paties nebepirks. Tai ir yra iššūkis. Astos manymu, svarbiausia tokiame versle – kokybiškas, išskirtinis gaminys. Toks, kokio nerasi niekur kitur.


    Gerbti liną išmokė užsieniečiai
    Iki Nepriklausomybės dirbusi Kauno kailių pramonės gigante mama Dalia Kavaliauskienė pajuto, kad fabrikas bankrutuos, todėl tiesiog išėjo iš darbo. Man įdomu, kaip tarybinio mąstymo suformuotas žmogus, pripratęs turėti darbą ir garantuotą atlyginimą, išėjo į nežinią. Dalia sako, kad viena vertus pasidarė nebeįdomu, o antra – išeidama verkė, nes toje įmonėje išdirbo 35 metus.
    Ji pradėjo smarkiai galvoti. Ir sugalvojo, kas Lietuvoje yra vertinga, ką galima eksportuoti. Postūmiu tapo ir moteris, gulėjusi šalia Dalios palatoje po tulžies pašalinimo operacijos. Judri ir gyvybinga moteris sužavėjo Dalią optimizmu, pasakojo, kad dirba linų fabrike, augina rožes, siuva rankines, žodžiu, verčiasi papildomais darbais.
    Su tuokart pasirodžiusia neįprastai keista moterimi Dalia susidraugavo. Ji supažindino su į fabriką atvykusiais švedais, kurie ieškojo, kas galėtų siūti rankomis kalėdines staltiesėles. Tuo laiku bankrutavo Radijo gamykla, daug moterų liko be darbo, taip prasidėjo pirmoji kooperatyvinė veikla.
    Užsieniečiai plūdo į Lietuvą ieškodami pigesnės darbo jėgos, stojo aukso amžius. Daliai ir Astai staltiesėles siūti padėjo gal 50 žmonių. Laikui bėgant, švedų užsakovų skonis keitėsi. Asta sako, kad būtent skandinavai ir vokiečiai išmokė gerbti liną. „Ilgai galvojau, – sako ji, – ko jie taip alpsta matydami lininius gaminius. Kas čia tokio tas pilkas audinys? O jie vertina, kaip mes, tarkim, deimantus. Jų šalyse jis labai brangus.“


    Lemtingasis kimono
    Tuo tarpu į saloną užeina mergina. Mokinė apžiūrinėja kvapiąsias žvakes – renka mamai dovaną. Kai čia buvo paskutinį kartą užėjusi, jos patikusios. Ne, negyvena arti, bet šį saloną žino: jaukus, kitoks.
    Nepriklausomybė Kavaliauskų šeimai nebuvo nei šokas, nei netikėtumas. Tėvai, ypač mama, visada skatino mokytis kalbų, tarsi nujautė, kad netrukus jų prireiks. Rankų darbo lininių gaminių įmonę jos pavadino „Kimono“. Neturėjo galvoje japonų kultūros, tiesiog reikėjo žodžio, kurį lengvai ištartų ir įsimintų užsieniečiai. Mat veiklos pradžioje jos nemanė, kad gamins Lietuvai. Paprastus lininius sujuosiamus chalatus siuntė į Švediją, o švedai ten juos taip ir vadino – kimono. Šis pavadinimas užsienyje labai sėkmingas, tai, ko gero, vienas iš sėkmingiausių įmonės sprendimų.
    Siūti ir japonams, ne tik skandinavams pradėjusios prieš aštuonerius metus pastebėjo, kad lininį audinį jie taip pat labai vertina. Dar – kokybę. Japonai negalėjo patikėti, kad įmanoma taip kruopščiai pasiūti. Partneriai iš Osakos atvažiavo patikrinti, pažiūrėti, stebėjo dirbančias moteris, o paskui prisipažino manę, jog taip kokybiškai pagaminti galima tik Japonijoje. Gaila, kad ugnikalnio išsiveržimas pakoregavo jų planus ir verslą. Asta pasakoja, kad tais laikais, kai nebuvo interneto ir kitų šiandienių galimybių, užsieniečiai patys susirasdavo jų įmonę. Vieni per kitus. Krisdavo kaip iš dangaus.


    Verslumas – giminės bruožas
    Šeimos verslui padėjo abi dukros: devyniolikmetė Asta ir šešiolikmetė Rasa su mama važiuodavo į Švedijos fabrikus ir padėdavo susikalbėti. Dabar anglų kalba nenustebinsi, o tais laikais ne kiekvienam užteko silp­nų vidurinės mokyklos pamokų. Klausiu: kada suprato, kad jau yra verslininkės?
    „Mums nekilo toks klausimas. Dabar būdinga klausti savęs: ar tai, ką aš veikiu, yra pomėgis, ar verslas? O mes vykdėme užsakymus, kol lėtai tai, ką darome, peraugo į nuosavą saloną ir gaminius savo rinkai. Dar mums visada sekėsi sutikti gerus ir įdomius žmones“, – sako Asta.
    Verta papasakoti ir apie senelę – mamos mamą, ji buvo tokia versli, kad iš jos reikėtų pasimokyti. Tarybiniais metais, kai visi laimingi pareidavo iš darbo namo ir po sunkios dienos ištiesdavo kojas, ji sukosi kaip vijurkas, o išėjusi į pensiją, tada juk išleisdavo anksčiau, pradėjo tikrą verslininkės karjerą. Paveldėtą senelio namą Kazlų Rūdoje perstatė, iš laužo surentė rūmus. Augino gėles – ne tik pardavinėjo po žiedelį, bet jau tais laikais komponavo puokštes, per vasarą augindavo daržoves, kitaip užsidirbdavo.
    Asta sako, kad abi su seserimi vaikystę praleido senelės universitetuose: „Ji mokėdavo įtraukti aplinkinius į savo projektus. Yra pastačiusi tris ar keturis namus, vadovavusi statyboms, prasimaniusi iš kažkur pinigų. Aplinkiniai su baiminga pagarba stebėjo jos gyvenimą. Mėnesį būtinai, o kartais ir kelis, mes pas ją gyvendavome, dirbdavome šiltnamiuose, sesė – apskritai prapuolusi, o aš, kadangi buvau linkusi peršalti, dar ir paskaitydavau šalia tų darbų. Baigusi keturias klases, iš didelės šeimos, senelė pati buvo linkusi skaityti, gilintis, žinoti. Ir visą gyvenimą gailėjosi, kad tėvas jos neišleido mokytis.“
    Prieškambaryje įrengtoje gėlių parduotuvytėje senelė nespėdavo jų pardavinėti, nes pirkdavo visi miestelio žmonės, visomis progomis. Garsesnių vardinių laiku jai padėdavo visi giminės.
    „Nesuprasdavau, kaip žmogus gali neturėti pinigų, – stebisi Asta. – Jei dirbi daug ir sąžiningai, pinigai pas tave atplauks būtinai. Senelės namuose buvo tarsi kita santvarka. Ji jau tada gyveno laisvos rinkos sąlygomis nekreipdama dėmesio į aplinką. Mes vos spėdavome su ja ir paskui ją, ji nemokė gyvenimo išminties, mes tiesiog matėme pavyzdį.“


    Lemtingi pasirinkimai
    2000-aisiais pradėjusi važinėti į tarptautines parodas jau su savo kūriniais, nebe pavydžiais, kuriuos gamino užsieniečiams, Asta suprato, kad pats laikas steigti ir meno dirbinių saloną, tačiau tai padarė vėliau.
    Ji nė kiek nesigaili, kad baigė medicinos studijas. Šis mokslas išmokė logiškai mąstyti, atskirti pirminę priežastį nuo antrinės, tai padeda ir įmonėje. Jei kyla problemų, ima mąstyti, nuo ko pradėti taisyti situaciją.
    „Jei būčiau likusi medicinoje, niekada nebūčiau supratusi, kad turiu polinkį į meną ir kad jis man patinka“, – įsitikinusi Asta. Dabar ji studijuoja viename Anglijos universitete interjero dizainą.
    Drąsa įsiklausyti į save – tarsi giminės bruožas. Dėdė, mamos pusbrolis, būdamas beveik penkiasdešimties, metė darbą deimantų bendrovėje ir ėmė tapyti. Dabar jis Karališkosios britų akademijos narys. Jo tapyba žinoma ir labai vertinama.
    Kas svarbiau – gimti gabiam ar lavinti savo gebėjimus? Asta mano, kad lemtingi yra pasirinkimai. Žmogus paprastai žino, kad pataikė į teisingą kelią, ir tada likimas padeda.
    Dar mes kalbamės apie žmones, su kuriais Asta tiesiog atsitiktinai susipažįsta. Tarkim, Rygos jaunimo teatro režisierė Karina Šišlo, kuri gavo apdovanojimą už svajonės įgyvendinimą – nutarė gaminti saldainius, panašius į gintaro gabalėlius, arba tapytojas iš Izraelio – jis nupiešė Kauno Laisvės alėją, virš kurios skraido angelai. Kalbamės apie daiktus, kurie patys susiranda Astą, – batus ir drabužius, ji niekada jų neina pirkti specialiai. Apie tai, kad niekada nevėlu imti ir apversti aukštyn kojomis savo gyvenimą, nes tik tada gali patirti tikrų nuotykių.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 11, 2014 m. kovo 14-20 d.

  • Išpardavimas!

    Medinių žaislų  verslas auga kartu su vaikais


    Giedrė Budvytienė

    Medinio arkliuko – vaikystės svajonių simbolio – Vasarės, Vakario, Simonos ir Tomo Kupečių namuose neberasime. Dvynukams greitai sueis penkeri ir jie žavisi kitais, jų amžių atitinkančiais žaislais. Dauguma jų taip pat pagaminti iš medžio, dvelkiančio jaukumu ir šiluma. Nieko nuostabaus: juk tai – šeimos verslas, kuris auga su vaikais. Jam pradžią davė mažųjų, kurie gimė, kartu sudėjus, sverdami mažiau negu vienas normalus kūdikis, poreikiai.

    Plačiau...

    Svajojo dirbti sau
    „Penkeri metai prabėgo greitai. Auginant nenuoramas dvynukus nėra kada nuobodžiauti, o savas verslas priverčia suktis dar sparčiau“, – svarsto Simona Kupetienė, žaislų parduotuvių „Medinis arkliukas“ įkūrėja, kai susėdame prie puodelio arbatos. Vėliau prisijungia ir Tomas, ir iš darželio sugrįžusi Vasarė su Vakariu. Jie akimirksniu pripildo namus linksmo klegesio.
    „Pradžia buvo kupina nerimo, bet sunkiausi išgyvenimai baigia pasimiršti“, – sako Simona, žvelgdama į vietoje nenustygstančius nenuoramas, kurie tėvams dovanoja daugybę džiaugsmo ir laimės akimirkų. Jie atėjo į šį pasaulį trimis mėnesiais anksčiau, turėdami ne vieną sveikatos problemą.
    Vasarės rankytė buvo dviejų suaugusio žmogaus pirštų storio. Ji svėrė tik 760, Vakaris – 920 gramų. Sūnus turėjo nemažą smegenų kraujosruvą, dukra – širdies sutrikimų. Medikai prognozavo, kad abiem gali prireikti operacijų. Kurį laiką būta nerimo dėl mažylių klausos, regėjimo. Laimė, viskas stebuklingai susitvarkė.
    Nors ir smulkesnio sudėjimo už bendraamžius, dvynukai nuo jų nė kiek neatsilieka, auga sveiki, guvūs ir gabūs. Per tą laiką šeimos verslas irgi gerokai išsiplėtė: be internetinės mediniais žaislais prekiaujančios parduotuvės Lietuvoje, dar dvi veikia Vokietijoje ir JAV, atidaryta ir paprasta parduotuvė Vilniuje, Žaislų muziejuje.
    Žinoma, kol vaikams suėjo vieni metukai, būta daug rūpesčio ir baimės. Vos gimusius tėvai bijojo net į rankas paimti. Tik sulaukusius dviejų su puse mėnesio parsivežė iš ligoninės namo. Norėdami, kad vaikai augtų kuo sveikesni, Simona ir Tomas susidomėjo ekologišku gyvenimo būdu. Ieškodami žaislų iš natūralių medžiagų, netikėtai susidūrė su problema, kad jų sunku gauti.
    Simona prieš išeidama motinystės atostogų dirbo pardavimo vadove vienoje bendrovėje, sekėsi gerai, tačiau abu su vyru vis pagalvodavo, kad norėtų dirbti sau. Tomas taip pat yra vadybos specialistas. Tačiau planus teko atidėti, Simoną vargino sunkus nėštumas, o 27-ą savaitę gimė neišnešioti mažyliai.


    Idėja kilo iš reikalo
    „Iš pradžių išgyvenome didžiulį šoką. Pirmuosius metus apie šeimos verslą nebuvo kada galvoti. Bet dvynukai augo, sveikatos problemos pamažu mažėjo, abu gerai vystėsi, anksti pradėjo kalbėti. Tad idėja apie verslą ir vėl ėmė kirbėti. Juolab kad buvau motinystės atostogose, atrodė, tinkamas laikas: kada, jei ne dabar“, – prisimena Simona.
    Kurį laiką mėtėsi abu su Tomu, tai viena idėja atsiranda, tai kita, bet nė viena nelipo. Simonai, beieškant vaikams tinkamų medinių, lietuviškų žaislų, atėjo mintis į galvą, kad jei jau taip sunku susišnekėti su gamintojais, gal reikia patiems pradėti jais prekiauti. Vyras pritarė. Ilgai nelaukdama moteris susirado auklę pusei dienos ir ėmėsi darbo.
    Dvynukams tada buvo metai ir trys mėnesiai, jie kaip tik pradėjo vaikščioti. „Taip viskas prasidėjo. Iš pradžių dirbau namuose po pusdienį, Tomas man padėjo, o po kelių mėnesių atidarėme internetinę parduotuvę www.medinisarkliukas.lt“, – pasakoja S. Kupetienė. Po truputį žaislai užėmė kone visus namus, dviejų aukštų kotedžą, kitų patalpų jie neturėjo.
    Pamažu įsibėgėjus verslui, žaislams teko užleisti netgi savo miegamąjį antrame aukšte, jis virto sandėliu ir darbo kabinetu, o susispaudę tėvai tilpo vaikų kambaryje ir dvejus metus visi kartu ten gyveno. Viską darė po truputėlį, be didelių investicijų. Pamatęs, kad žmonai reikia pagalbos, Tomas išėjo iš darbo, tada savo verslą tvarkė abu.
    Žinoma, ne sykį buvo sunkių akimirkų, kildavo minčių, kad gal jau atėjo laikas viską užraukti. Tomas ne kartą yra sakęs: „Jau pinigai baigiasi, viskas, reikia tau eiti ieškotis darbo.“ Bet Simona neskubėdavo ir vėl, žiūrėk, jų atsirasdavo. Beje, vyras po kurio laiko šeimos verslą paliko žmonai, o pats susirado kitą darbą. Netikėjo perspektyva?
    „Mes susipažinome darbe, abu dirbome vienoje bendrovėje. Todėl puikiai žinome, ką tai reiškia. Yra privalumų, bet ir trūkumų nemažai. Todėl ir priėmėme tokį sprendimą“, – paaiškina ji. Dabar Tomas dirba keliones organizuojančioje įmonėje, o Simonai talkina trys pagalbininkės, kurių prireikė veiklai išsiplėtus.


    Vaikai išbando pirmieji
    Po kurio laiko nusprendė atidaryti parduotuvę, kurioje žmonės galėtų žaisliukus pamatyti, pačiupinėti, išbandyti. Jau veiklos pradžioje atsirasdavo tai vienas, tai kitas pirkėjas, kuris norėdavo prieš pirkdamas žaisliukus apžiūrėti. Simona su Tomu pradėjo klientus po truputį įsileisti į namus – internete paskelbė, kad iš anksto susitarus tai galima padaryti.
    Tačiau išankstinio susitarimo sąlygos paisė ne visi. Kadangi įmonės adresas skelbiamas viešai, pradėjo daugėti netikėtų vizitų. Pavyzdžiui, pusę devynių ryto suskambėdavo skambutis, o apsimiegojusiems šeimininkams atidarius duris atvykėliai lyg niekur nieko sakydavo: „Tai kur čia ta parduotuvė? Mes atvažiavome apžiūrėti arkliukų.“
    Ypač daug pirkėjų užplūsdavo prieš Kalėdas, taigi kitais metais ir buvo atidaryta parduotuvė Žaislų muziejaus patalpose. Dabar jau ir ten darosi ankšta, nes žaislų vis daugėja. Pradėjus prekybą nuo kultinio medinio supamojo arkliuko, kokį vaikystėje turėjome kiekvienas, šiuo metu galima rinktis iš daugiau nei 600 žaislų.
    Asortimentas papildomas natūraliais žaislais iš lino, medvilnės, kartono. Jis auga su Vasare ir Vakariu, atsižvelgiant į jų kintančius poreikius. Yra ir tokių, kurie buvo pagaminti pagal senų žaislų ir žaidimų pavyzdžius, eksponuojamus muziejuje. Naujų idėjų Simona randa internete, pasiūlo žmonės, kurie ieško kokio nors įdomesnio žaislo.
    Kupečių vaikai naujienas išbando pirmieji. Tačiau negali sakyti, kad jie apkrauti žaislais. Namuose Vasarė ir Vakaris turi du medinius vežimėlius, lėlių lovą, keletą automobilių, dėlionių, stalo žaidimų. Tėvai laikosi principo, kad vaikams žaislų nereikia be saiko, antra, jie turi atitikti amžių. Nors medinukų jie turi daugiausia, yra ir kitokių žaislų.
    Simona sako, kad jie su vyru nesistengia riboti dvynukų pasirinkimo, jei vaikai nori žaislų iš parduotuvės, ne iš natūralių medžiagų, o plastikinių, perka ir juos. Vasarė turi lėlių, Vakaris – pultu valdomą lėktuvą, automobilį. Reikia leisti viską išbandyti, kad sugebėtų atsirinkti, kas patinka, mano tėvai.


    Vienas pataria, kitas sprendžia
    Į žaislų gamybą įtraukti ir kiti šeimos nariai. Pavyzdžiui, Tomo tėtis kai ką sumeistrauja, ko nesutinka padaryti gamintojai, ir pan. Ir vis dėlto mediniai žaislai turi kažkokią paslaptį. Kitaip nebūtų tokie populiarūs, svarsto Simona. Medis – šilta, gyva medžiaga. Vaikai tai jaučia. Tyrimai parodė, kad su mediniais žaislais jie ilgiau žaidžia.
    Romantikos savame versle nedaug, susimąsto moteris. Ne viską spėja per dieną, kol vaikai darželyje, neretai tenka ir vakarais padirbėti. Pakaitomis su vyru, kuris irgi dažnai parsineša darbų į namus. „Susėdame ir pradedame: jis – apie savo reikalus, aš – apie savo“, – juokiasi pasakodama. Kieno žodis lemiamas priimant svarbius šeimos verslo sprendimus?
    „Žmona konsultuojasi su manimi svarbiais klausimais. Aš pasakau savo nuomonę, patariu. Būna, kad susiginčijame. Tačiau ginčai greitai pereina į diskusiją. Mano žodis rekomendacinis, o galutinis – Simonos. Kai kuriais klausimais būnu skeptiškas ar kategoriškas, bet kai ne vienas jos sprendimas pasiteisino, supratau, jog Simonos nuojauta reikia tikėti“, – aiškina Tomas.
    Jis džiaugiasi, kad žmonai patinka tai, ką ji daro, šeimai gera turėti laimingą mamą. „Šeimos verslas – tai ir darbas, ir pomėgis kartu, – sako Tomas. – Jame nėra griežtų darbo valandų. Aš ne tik patariu, bet ir padedu kai kuriuos darbus padaryti. Jei ką nors reikia padėti nuvežti ar sunkesnio panešti, suplanuojame savaitgaliais.“
    Nors ir dirba sau, turi ją galinčias pavaduoti darbuotojas, Simona galimybėmis pasilepinti laisva diena ar pusdieniu nepikt­naudžiauja. Vakarais užmigdžiusi vaikus dažnai iki vėlumos užsisėdi prie kompiuterio. Didelių atlyginimų sau taip pat nelinkusi „išsimokėti“, pirmiausia galvoja apie investicijas į verslą.
    Pragyvenimui to, ką uždirba, dar neužtektų, nors šeimos poreikiai gana kuklūs. Vaikai lanko valstybinį darželį, jame veikiančius būrelius. Namuose jauku, gražu, yra viskas, ko reikia patogiai gyventi, tačiau jokios prabangos. Dvynukams paūgėjus tėvai skiria daugiau pinigų kelionėms. Neseniai visi drauge atostogavo Koso saloje.


    Laisvalaikiu – visi drauge
    Penktadieniais jiedu laikosi tradicijos sumigdę mažuosius pažiūrėti kokį nors filmą, atsipalaiduoti. Penktadienis – tvarkymosi diena. Vasarė ir Vakaris jau žino, kad parėję iš darželio pirmiausia turės sutvarkyti savo kambarį, žaislus, ir mielai to imasi. Tėvai tvarko kitą namų dalį draugiškai dalydamiesi darbais.
    Pasak Tomo, auklėdami vaikus, jie labai vieningi, nuomonės sutampa. Nėra taip, kad vienas geras, o kitas blogas. Dvynukai turi klausyti ir mamos, ir tėčio. Jei neklauso, tėvai bando susitarti, diskusijų, žaidimų forma priimami sprendimai. Tam tikrų taisyklių, vadinamų ribomis, negalima peržengti. Tos pačios taisyklės galioja vaikams ir tėvams.
    Valgio gaminimas nėra našta nei Simonai, nei Tomui. Simonos močiutė, tetos ir mama – geros kulinarės, močiutė su mama daugelį metų ruošdavo vestuvių vaišes. Mama labai norėjo savo patirtį perduoti dukrai, todėl ragindavo gaminti tai vieną, tai kitą patiekalą. Bet Simona protestavo, nenorėjo to daryti per prievartą.
    Tačiau sukūrusi savo šeimą mielai sukiojasi virtuvėje. Mėgsta kepti pyragus, tortus. Patinka eksperimentuoti. Ir Tomas nesikrato prie viryklės pastovėti. Jis visada gamina plovą, burokėlių sriubą, stroganovietiškai keptą jautieną. Rimčiausias virėjas šeimoje – Vakaris, matyt, į močiutę atsigimęs, šypsosi mama.
    Jis jau nuo trejų metų sugeba pats iškepti kiaušinienę, blynų. Turi net tris prijuostes. Vasarei labiau patinka piešti. Pilni namai jos piešinių. Na, o kai mama išeina į miestą su draugėmis (yra tokia tradicija), tėtis ir vaikai, likę namie, verda pirktinius koldūnus. Kadangi šeima šiaip pusgaminių nevalgo, tai dvynukams – tikra šventė.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 10, 2014 m. kovo 7-13 d.

  • Išpardavimas!

    Vidas Petkevičius: „Pirmoji meilė – dainavimas“


    Gražina Baikštytė

    Prieš gerus trisdešimt metų trumpametražiame filme „Mažųjų gulbių šokis“ su Vidu Petkevičiumi teko vaidinti išsiskyrusią sutuoktinių porą, kuri nusprendžia atšvęsti savo vestuvių metines ir patenka į įvairias kurioziškas peripetijas. Po to filmo ir užsimezgė mūsų šeimų draugystė. Dar abu filmavomės seriale „Giminės“, bet jame mūsų personažų likimai neturėjo jokių bendrų susikirtimo taškų, tačiau Vido ir mano šeimų gyvenimai visą laiką ėjo greta.

    Plačiau...

    Ir pasikeitę, ir tokie patys
    Tada ne tik dažnai svečiuodavomės vieni pas kitus, klausydavome muzikos iš milžiniškos Vido kolekcijos ar skanaudavome jo žmonos Violetos gardžius patiekalus, bet ir atostogaudavome su šeimomis prie Baltijos jūros: tai pas Vido draugus Kretingoje ar Palangoje, tai pas mano gimines Liepojoje. Buvo išties nuostabus nerūpestingas metas!
    Vėliau ryšiai nejučia netrūko... Kaip ir daugelio, kai bėgant laikui pradedame vis mažiau bendrauti. „Šeimininkės“ dėka su Vidu vėl susitikome pakalbėti, pabendrauti. Interviu, smagi fotosesija – puikus pretekstas susitikti su senais draugais.
    Taip, mes pasikeitėme, bet kartu išlikome tokie patys – juk nepraradome savo žmogiškų savybių! Nuoširdumas ir Vėžio bruožas nesipuikuoti savo laimėjimais niekur nedingo, nors mano horoskopo „brolis“ – aktorius Vidas Petkevičius turi kuo didžiuotis.
    Anksčiau Auksinių scenos kryžių nebuvo (pradėti dalyti 1992 metais), aktoriams įteikdavo apdovanojimus „Už geriausią sezono vaidmenį“. Aktorius V. Petkevičius tokius yra pelnęs ne kartą už vaidmenis Eimunto Nekrošiaus režisuotuose spektakliuose „Katė už durų“, „Dėdė Vania“, „Pirosmani, Pirosmani...“, kurių prisiekę teatro mėgėjai negali pamiršti lig šiol.
    Dabar Vidui kelia juoką, bet 1987 metais kartu su kitais aktoriais jis yra gavęs net TSRS valstybinę premiją už vaidmenis spektakliuose „Dėdė Vania“ ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada Maskvoje viešbutyje, prisisegę medalius prie chalatų atlapų, visą naktį linksmai laistė pergalę!
    Paskutinis Vido Petkevičiaus apdovanojimas – „Sidabrinė gervė“ už Gruinio vaidmenį filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Bet gal dar ne paskutinis?..


    „Šis spektaklis – requiem artimiesiems“


    Turbūt dar esi kupinas emocijų po spektaklio „Pabaigos pradžia“ premjeros. Kokią istoriją žiūrovai pamatė šį kartą?
    Jaunimo teatre režisierius Arvydas Lebeliūnas pastatė šiuolaikinę kanadiečių autoriaus pjesę apie Alzheimeriu sergančius žmones. Vaidinu vieną iš pagrindinių vaidmenų duetu su aktore Dalia Brenciūte: slaugos namuose senyvo amžiaus mūsų herojai įsimyli vienas kitą. Labai įdomi istorija!


    Ar Tavęs netrikdo, kad reikia vaidinti tokį seną ir ligotą personažą?
    Mane tai jaudina, nes į gyvenimo galą mano tėvelis sirgo Alzheimeriu, aš visus tuos simptomus mačiau, jis ir manęs nepažindavo... Sirgo ir mano uošvė. Ji visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja, buvo labai švelni, inteligentiška, o pradėjo keiktis kaip paskutinis vežikas. Liga ją pakeitė kardinaliai. Labai žiauru... Šis spektaklis – tarsi requiem artimiesiems.
    Įdomu visa tai panagrinėti. Sakoma, kad Alzheimerio liga yra keturių stadijų. Iš pradžių žmogus tik truputį ko nors neprisimena, o paskui ligos požymiai stiprėja ir jis jau praranda kalbą. Nebegali kalbėti, jam absoliučiai viską skauda ir jis rėkia iš skausmo.
    O kaip sunku šalia esančiajam! Beprotiškai sunku. Dėl to nereikia smerkti žmonių, kurie atiduoda ligonius į tikras gydymo įstaigas, kur juos moka slaugyti, yra metodika, kaip su tokiais žmonėmis bendrauti. Dauguma mano, kad nehumaniška į slaugos namus atiduoti savo artimą. Bet jeigu dirbi, augini vaikus ir neturi tiek laiko slaugyti net ir artimą žmogų?.. Su tokiais ligoniais reikia neišpasakytos kantrybės! Reikia viską iškęsti, o tai beprotiškai sunku.


    Kalbi apie kantrybę, kurios reikia slaugant ligonius. Vėžys pagal horoskopą jos turi pakankamai. Ar tiki horoskopais, įvairiomis pranašystėmis?
    Specialiai tuo nesidomiu. Kartais užmetu akį, bet priimu atsargiai, nes horoskopai paprastai būna parašyti bendrais žodžiais, kurie tinka kiekvienam.
    O teiginį „Jei aš Dievo nemačiau, tai jo ir nėra“ visiškai atmetu, nes mokslininkai vis labiau gilinasi į tuos dalykus. Ir dabar sukūrė tą dalelių greitintuvą – išnagrinėjo iki pačių menkiausių, bet viena dalelė nepasiduoda jokiam mokslui. Kažkokia „dieviška“ dalelė. Matyt, ta dieviška kibirkštis yra mumyse ir to negali atmesti. Juk mes vis tiek esame gamtos vaikai. Kodėl mus veikia mėnulis?


    Gal ne visus jis veikia vienodai?
    Taip, bet visi turi skysčio savyje vienodai, o mėnulis tikrai veikia skysčius: du kartus per parą būna potvynis ir du kartus atoslūgis. Tik vieni žmonės yra jautresni, kiti ne. Aš paauglystėje supratau, kad mane veikia mėnulis. Nesuvokdavau, kodėl per pilnatį mes, vaikėzai, negalėdavome nusėdėti vietoje – eidavome 10 km kur nors kaime į šokius net nežinodami, ar jie apskritai bus. Mus stumdavo mėnulis.



    „Man kinas taip ir liko pirmoje vietoje“


    Vėžys nemėgsta afišuotis – įlindęs į savo kiautą, mieliau renkasi stebėtojo poziciją...
    Be abejo, mes žinome savo vertę, tad kam ją demonstruoti.


    Bet juk aktorius – matomas žmogus, jis yra ant scenos, kur privalo demonstruoti jausmus.
    Tarsi taip... Gal dėl to man iš pradžių buvo labai sunku, nes aš esu uždaras ir nenoriu atsiverti, o dirbant tokį darbą būtinas atsivėrimas. Dėl to man iš pradžių ir neduodavo vaidmenų.


    O kodėl nuėjai į aktorystę, jei jautei pasipriešinimą?
    Ne, viduje nejaučiau pasipriešinimo. Vaikystėje žiūrėdavau filmus ir man atrodė, kad galiu taip suvaidinti, kaip aktoriai. Visa tai mane labai traukė. Aš peržiūrėdavau visus filmus! O kadangi esu krapštukas, tai visus matytus filmus dar ir užsirašydavau.


    Vidai, klausau Tavęs ir girdžiu save (abu juokiamės)! Aš irgi anksčiau užsirašydavau, kokį filmą žiūrėjau, kas režisierius, kokie aktoriai vaidino.
    Taip, taip! Visi stebėdavosi, kam man to reikia. Mama norėjo, kad būčiau inžinieriumi, tai aš jos paklausiau – aktorystės nesirinkau. Man patiko konstruoti, tad įstojau į Kauno politechnikos institutą, pasirinkau radijo aparatūros konstravimo specialybę. Turėjau būti konstruktoriumi, bet pasimokęs dvejus metus supratau, kad tai ne man, ir mečiau. O tais laikais, jei nesimokai, iš karto paima į armiją, praradau dar dvejus metus.


    Kaip vis dėlto sugalvojai stoti į konservatoriją?
    Domėjausi muzika, grojau restorane ir ketinau studijuoti dainavimą. Priėmimo komisijoje buvo legendinis aktorius Juozas Rudzinskas, kuris žiūrėjo ne tik į dainavimą, bet ir į aktorinius gebėjimus. Jis ir pasakė, kad man geriau rinktis aktorinį. Su visais tada nespėjau, bet laikraštyje pamačiau skelbimą, kad rengiamas papildomas priėmimas, ir nuėjau. Mes įstojome keturiese: Eimuntas Nekrošius, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk ir aš. Visus etiudus kurdavome su Eimiu ir nuo tų laikų išlikę geri mūsų santykiai.


    Tave galima vadinti Nekrošiaus aktoriumi – vaidinai daugelyje jo spektaklių, bet kinas patinka labiau negu teatras... Kodėl?
    Jau sakiau, nuo vaikystės patiko filmai ir man kinas taip ir liko pirmoje vietoje. Nors gyvenime daugiausia mano laimėjimų yra teatre, o ne kine. Esu sukūręs gal daugiau kino vaidmenų negu teatro, tačiau net į kino festivalius niekas nekviečia – buvau tik vieną kartą su Tavimi „Kinošoke“ Anapoje. Matyt, toks mano likimas...
    Tarp menininkų vyrauja nuomonė, kad tik teatras yra rimtasis menas, o kinas lyg ir lengvasis žanras.
    Daugelis mano, kad kine iš kiekvieno žmogaus galima padaryti artistą, o teatre nepasislėpsi – ten reikia vaidinti. Iš tikrųjų baisu, kai filmavimo aikštelėje teatro aktorius ir vaidina kaip teatre: rėkia, lyg jis būtų teatro scenoje, nors kine to visiškai nereikia. Čia viskas ir taip girdisi, matosi visi pustoniai. Dėl to kinas man ir patinka. Patinka tie pustoniai. Atsimenu, teatre gaudavau pastabų, kad ne taip raiškiai vaidinu, nes žiūrovai paskutinėje eilėje nemato mano vaidybos. Tas man ir nepatikdavo.



    „Visas mūsų kursas buvo dainuojantis“


    O kaip Tavo meilė muzikai?
    Ji liko. Dar prieš studijas Kaišiadorių kultūros namuose buvau įkūręs vokalinį instrumentinį ansamblį, grojau jame ir toliau. Reikėdavo šeštadieniais važinėti – grojau šokiuose, bet kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė liepė rinktis viena arba kita. Teko mesti groti, tad nebegalėdavau finansiškai padėti tėvams, o grodamas tais laikais neblogai uždirbdavau.


    Vėliau dainavai Kęstučio Antanėlio roko operose „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Meilė ir mirtis Veronoje“...
    Man tai buvo labai didelis malonumas! Įsivaizduok, pirmas kursas, aš dar visiškai niekam nežinomas, staiga į Konservatoriją ateina kompozitorius Kęstutis Antanėlis ir ieško dainuojančio žmogaus roko operai. Jis buvo girdėjęs apie vaikiną, galintį išdainuoti keturias oktavas, paklausė manęs ir jam abejonių neliko, nors pretendentų buvo nemažai – net šviesios atminties Vytautas Kernagis. „Jėzus Kristus superžvaigždė“ man taip ir liko aukštuma!
    Visas mūsų kursas buvo dainuojantis, tad Antanėlis suprato, kad galima pastatyti dar daugiau muzikinių spektaklių. Pakalbėjo su Nekrošiumi ir taip užgimė „Meilė ir mirtis Veronoje“ bei kiti miuziklai.


    Ar matei dabartinius šių muzikinių veikalų pastatymus?
    Ne, neteko. Sąmoningai vengiu žiūrėti, kad nesugadinčiau to pirmapradžio įspūdžio.


    Dažnai įrašinėji dainas. Ką naujo dabar esi įrašęs?
    Įrašiau dešimt dainų su labai gerais muzikantais – Martynu Kuliavu ir Romu Rainiu. Tos aranžuotės skamba tikrai puikiai.  O šiaip koncertuoju bendradarbiaudamas su įmone „Bardai LT“. Vyksta daug visokių bardų festivalių, kuriuose ir aš dalyvauju.


    Tave galima vadinti bardu?
    Na, taip. Nors man labai nepatinka žodis „bardas“. Įsivaizduoju, kad bardas yra tas, kuris rašo žodžius ir muziką, o aš rašau tik muziką. Dainuoju pagal kitų poetų eiles – Algimanto Baltakio, Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio, Liutauro Degėsio ir t. t.



    „Tikrai ne apie tokią laisvę visi svajojo“


    Ar Tu lengvai prisitaikei prie šio – naujojo laiko? Nostalgija seniems laikams nekankina? O gal jaunystės ilgesys?
    Kas atsitiko: 1991-aisiais, pačioje nepriklausomybės pradžioje, niekas nėjo į teatrus – visi buvo gatvėse. Gali rodyti patį geriausią spektaklį, vis tiek niekas neateis. Mums buvo šokas!
    Atvažiavę teatralai iš Amerikos mums sakydavo, kad esame geriausių pasaulio teatrų penketuke, o gal net trejetuke. Atsimenu, nuvažiavome į Ameriką – ten mus ant rankų nešiojo, o čia tuščia. Žmonėms ne tas rūpėjo. Tiesiog reikėjo išlaukti tą laikotarpį. Mes supratome, kad tai laikina – viskas susitvarkys, žmonės sugrįš, bet teatro valdžia priėmė blogą sprendimą. Pamatę, kad niekas neina, pradėjo atšaukti net pačius geriausius spektaklius, kurie buvo ne tik teatro, bet ir visos Lietuvos aukso fondas! Išėjo Eimuntas Nekrošius ir Vladas Bagdonas išėjo – viskas išsibarstė. Neliko senojo Jaunimo teatro – reikėjo vėl iš naujo lipdyti. Visi bandė išgyventi, kaip kas galėjo.


    Kaip išgyvenai Tu?
    Tada buvo filmai. Filmavausi Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnyje“, į filmavimą pėsti eidavome, nes benzinui pinigų neturėjome. Ką darysi – buvo toks laikotarpis. Kai supranti, kad jį reikia išgyventi, o paskui vis tiek viskas susitvarkys, tada nejauti pykčio niekam. Buvo viltis, kad viskas bus gerai – būsime laisvi. Na, ir dabar turime išsvajotą laisvę...


    Ir kaip jautiesi?
    Aš manau, tikrai ne apie tokią laisvę visi svajojo... Tada visi buvo atidūs vienas kitam, o dabar... Per galvas eina. Toks įspūdis, kad dabar yra kažkoks baisus laikotarpis. Aš nežinau...



    „Paragavus tokių darbų, manęs jau niekuo neišgąsdinsi“


    Laikas mus keičia, o su metais ir patys keičiamės. Kaip Tu pasikeitei?
    Aš dabar esu visiškai atlaidus, anksčiau buvau aršesnis. Pavyzdžiui, pakviečia mane į kokią nors komisiją, tai galvoju: o kokią aš turiu teisę tam žmogui ką nors bloga pasakyti? Matau, kad jis netinkamai daro, bet nenoriu jo įžeisti, nugesinti. Nenoriu šito daryti! Visi mes esame žmonės ir darome klaidų, bet dažniausiai mokomės iš savų.


    Kas Tave gali išvesti iš pusiausvyros?
    Pasitaiko visko... Net ir menkniekis gali suerzinti, bet tik kokią sekundę. Tada nusikeikiu ir man viskas praeina.
    Mano žmona Violeta sako, kad kai aš nusikeikiu, jai prilimpa ir ji kelias valandas su tuo turi būti. Iš manęs išėjo ir man palengvėjo, o kitam žmogui prilimpa. Apie tai nepagalvoji. Aišku, negerai...


    O kaip susidoroji su didelėmis bėdomis?
    Kai užgriūna didelė nelaimė, puikiai suprantu, kad ji yra didelė, bet nepanikuoju, o ramiai pradedu galvoti, kaip išeiti iš tos padėties. Žinau, kad susierzinęs ir erzindamas kitus nieko nepakeisiu.


    Ar Tave kada nors apima neviltis ar depresija?
    Ne, depresija manęs neapima. Blogiausia tada, kai nieko nedirbi, o aš visada randu, ką veikti.
    Yra buvę: tris mėnesius sėdžiu, nieko nedirbu ir laukiu, gal kas paskambins. Bet niekas neskambina... Tada pradedi galvoti, kad apskritai tu niekam nereikalingas. Negana to, patekau į ligoninę, o neturėjau jokio sveikatos draudimo ir už visas paslaugas reikėjo mokėti, ką jau kalbėti apie vaistus. Paprastai visi dalykai sukrinta vienu metu, tada ir atsiranda baimė, o kaip toliau... Tokių momentų esu išgyvenęs.
    Savo sąmoningą gyvenimą pradėjau nuo septintos klasės – visas vasaras eidavau kur nors dirbti. Pirma vasara buvo beprotiškai sunki – geležinkelio stotyje dirbau kroviku. Vaikas būdamas į vagonus kraudavau cemento maišus, sveriančius po 50 kilogramų. Ėjau dirbti, nes labai norėjau nusipirkti dviratį. Kitą vasarą gamykloje dirbau tekintoju, dar kitą – linų priėmimo punkte, melioracijoje griovius kasiau ir t. t.
    Paragavus tokių darbų, manęs jau niekuo neišgąsdinsi! Žinoma, būna akimirkų, kas staiga tave supurto, bet į paniką ar depresiją nepuolu. Ekstremalios sąlygos gal net labiau mobilizuoja jėgas.



    „Muzikos galiu klausyti vienas, bet dalinuosi su draugais“


    Koks Tavo poilsis?
    Man nepaprastai patinka muzika! Turiu labai didelę muzikos įrašų kolekciją.


    Kokios muzikos mėgsti klausyti? Kas Tavo dievukai?
    Į gastroles visada vežuosi kokių nors įrašų. Klausau įvairios muzikos. Džiazrokas man labai patinka: Chick Corea ar Al Di Meola, nors juo po koncerto Kaune gerokai nusivyliau. Pavyzdys, kaip negalima daryti, kad ir kokio lygio muzikantas būtum. Koncertas festivalyje „Kaunas Jazz“ buvo antrą valandą dienos, o jis atvyko pavargęs, tiesiai iš lėktuvo ir grojo lyg repetuodamas. Taip daryti negalima. Tada negrok kelionės dieną ir planuok koncertą iš anksto. Pagarba žiūrovams turi būti.
    Daug turiu gitarinės muzikos. Labai laukiu atvažiuojančio savo dievuko Peterio Gabrielio!
    Muzikos galiu klausyti vienas, bet dalinuosi su draugais. Mėgstu įrašų atsivežti į sodybą ir mėgstamiausius duodu klausyti draugams. O kartais ir patys pagrojame ar karaokę padainuojame.


    Vidai, kas Tavo draugai, kurie atvažiuoja į sodybą? Kolegos aktoriai, meno žmonės?
    Dažniausiai bendrauju ne su meno žmonėmis, nes su aktoriais aš ir taip susitinku teatre. Pavyzdžiui, tankiai atvažiuoja garso režisierius Vidmantas Blažys. Jis įrašinėja gamtos garsus ir yra išleidęs daug kompaktinių plokštelių, tad jis pas mane kaime atranda vis naujų gamtos ar paukščių garsų. Vidmantas buvęs gitaristas, supranta muziką, mes turime apie ką pakalbėti. Iš aktorių su Kostu Smoriginu daugiau bendrauju, jis irgi yra buvęs sodyboje.
    Kadangi Violeta mėgsta bendrauti, tai dažniausiai jos draugai tampa ir mano draugais. Taigi jos dėka tas draugų būrelis gan greitai pasidarė nemažas (juokiasi).


    Žinau, kad ir kelionių magija yra Tave užvaldžiusi...
    Su gastrolėmis esu daug pasaulio apkeliavęs. Labai mėgstu keliauti! Galiu lengvai pakilti į kelionę ir išbūti kur nors ilgesnį laiką – namo net netraukia. Italijoje mes buvome pusantro mėnesio ir aš jaučiausi visiškai gerai, nes moraliai buvau pasirengęs tokiam ilgam laikotarpiui.


    Kokias keliones labiausiai mėgsti – poilsines ar pažintines?
    Man labai patikdavo, kaip būdavo anksčiau: atvažiuodavome, pavyzdžiui, į Ameriką ir mums duodavo dar kokią savaitę aklimatizuotis. Ir darbą padarai, ir pailsi, ir ką nors pamatai. Fantastika! Dabar jau taip nėra – atvažiuoji ir jau kitą dieną turi vaidinti. Ir gastrolių vis mažiau, tad su žmona kartais nusiperkame kelionę ir patraukiame į kokius Kanarus.



    „Svarbiausia gyvenime yra meilė“


    Kiek metų su Violeta esate kartu?
    Vasarą bus 34 metai.


    Maniau, kad mažiau. Laikas greitai bėga... Man atrodo, turi žmoną, kuri Tau suteikia komfortą atsidėti kūrybai.
    Taip, ji tikrai suteikia man komfortą ir tuo labai palengvina mano gyvenimą. Anksčiau Violeta yra dirbusi gide, bet jei dabar ir toliau ja dirbtų, važinėtų ir nebūtų namuose, tai dar neaišku, kaip ta šeima išsilaikytų... Bet ji metė šį darbą, pasišventė šeimai ir dėl to mums yra gerai. Dabar Violeta turi savo įmonę ir dirba kartu su mano sūnėnu.


    Matau, Tave tenkina, kad turi žmoną ne menininkę...
    Taip, bet širdyje Vilė menininkė. Norėjo būti šokėja, lankė baleto mokyklą ir mūsų teatre dirbo, kad būtų kuo arčiau meno pasaulio. Ji tikrai meniškos sielos ir supranta meną. Aš dažnai su ja pasitariu ir atsižvelgiu į jos pastabas. Man svarbi jos nuomonė.


    Įdomu, ką Violeta sako, kai mato Tave, vaidinantį intymiose scenose? Pavyzdžiui, naujoje komedijoje „Valentinas už 2rų“ yra pikantiškų kadrų, kuriuose Tu su 30 metų jaunesne Agne Jagelavičiūte...
    Violeta yra dirbusi teatre ir žino, kad gali būti tokių scenų, todėl tikrai nieko nesako. Vaidindamas tokiose scenose, aš absoliučiai nestresuoju – man viskas išeina natūraliai, žiūriu iš profesinio taško. O su Agne mes labai gražiai sutarėme ir viskas buvo padorumo ribose. Ji ir spaudoje negailėjo man pagyrimų, kad padėjau jai tuo savo natūralumu. Jei pats nesi įsitempęs, tai ir partneris atsipalaiduoja, gerai jaučiasi.


    Užauginote dvi dukras. Esi apsuptas moterų ir anūkėlę turite.
    Vyresnioji dukra Aistė, trisdešimt vienerių, jau turi savo šeimą. Gyvena arti mūsų, tad dažnai lankome vieni kitus. Turiu beveik pusantrų metų anūkėlę Ameliją. Labai smagi, žvitri, įdomi ir energinga mergaitė. Jų šeima neseniai įsikėlė į naujus namus, nori apsistatyti, įsikurti, todėl dažnai palieka anūkėlę mums. Amelija mane labai myli ir visada atidžiai klauso, ką aš jai aiškinu.


    O Gabrielė?
    Jai 24-eri. Gyvena atskirai nuo mūsų su savo sužadėtiniu. Gabrielė yra baigusi skandinavistiką – danų kalbą. Nenorėjo pasilikti Danijoje, o čia, Lietuvoje, danų kalbos specialistų labai reikia – jie yra paklausūs. Nuo pat pirmo kurso ji jau turėjo darbo pasiūlymų. Supratau, kad ji, turėdama tokią specialybę, tikrai neprapuls.


    Dabar likote vieni du?..
    Tai Violetą ir apėmė depresija, apie kurią mes kalbėjome. Dukros išėjo, ji pasijuto tokia vieniša... Mergaitės ėmė ir nupirko šuniuką – Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Be galo gero charakterio šuo! Violeta jį vedžioja, vaikščioja su juo – gyvas padaras šalia. Dabar jau apsiprato ir nebedepresuoja.


    Kas Tau gyvenime yra svar­biausia?
    Svarbiausia gyvenime yra meilė.


    Esi labai neoriginalus, daug kas taip galvoja.
    Bet tai yra tiesa!

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 9, 2014 m. vasario 28-kovo 6 d.

  • Išpardavimas!

    Tenerifėje – lietuvių mamų bendruomenė


    Rita Šemelytė

    Saulėje įkaitęs smėlis, šilta jūra, basakojai vaikai, laimingos mamos – tai ne vien atostogų savaitės vaizdelis. Per vaiko priežiūros atostogas lietuvišką žiemą į saulėtą klimatą stengiasi iškeisti vis daugiau lietuvių moterų. Tenerifėje, jaukiame Puerto de Santjago miestelyje, su savo mažyliais žiemojančios mamos – tarsi viena bendrija: ir pačios bičiuliaujasi, ir vaikai susidraugavę.

    Plačiau...

    Šeimos taryba išleido
    Asta Blažinskienė jau seniai svajojo apie žiemojimą šiltuosiuose kraštuose, tačiau nesiryždavo priimti tokio sprendimo dėl šeimos. Sąžinė neleido palikti paauglės dukros Urtės.
    „Praėjusiais metais viskas susiklostė palankiai. Septyniolikmetė Urtė pati nusprendė, kad po Naujųjų metų važiuos į Prancūziją pagal moksleivių mainų programą. O mano vyro darbas toks, kad jis daug laiko praleidžia kelionėse, tad aš vis tiek viena būnu namuose ištisas savaites. Todėl ėmiau planuoti šią žiemą praleisti Tenerifėje“, – pasakoja Asta.
    Prieš Naujuosius metus visa Astos šeima į Tenerifę atvažiavo kartu – mažieji Juozapas ir Jonė, vyresnioji dukra Urtė ir vyras Darius. Pasisvečiavę kelias savaites, vyras su dukra grįžo į Lietuvą, o Asta su dviem mažiukais liko saloje. „Dukra apsigalvojo ir į Prancūziją neišvažiavo, nes nori gerais pažymiais baigti mokyklą, kitais metais laukia stojamieji. O man keisti savo planus jau buvo per vėlu, be to, šeimos taryba nubalsavo, kad šią žiemą praleisiu Kanaruose“, – sako A. Blažinskienė.


    Mamoms Tenerifėje lengviau
    Jauniausiai A. Blažinskienės dukrelei Jonei kovo 1-ąją sukanka vieni metukai. Vyresniam sūnui Juozapui – ketveri. Kaip sekasi vienai mamai susitvarkyti su dviem mažais vaikais?
    „Man tikrai lengviau negu Lietuvoje žiemą. Kol juos šiltai aprengi, kol išvedi pasivaikščioti, o dar tie nuolatiniai peršalimai, ligos... Sūnus lanko darželį, bet jei pradeda kosėti, sloguoti, turi likti namuose. Čia viskas daug paprasčiau – vienas lengvas drabužėlis ir laksto vaikas visą dieną jūros pakrantėje“, – įspūdžiais dalijasi Asta.


    Ji tikina, kad saloje gyventi dar nenusibodo. Sūnus, kalbėdamas per „Skype‘ą“ su sese, užsiminė, kad norėtų nulipdyti senį besmegenį, bet greitai jį pamiršo ir visą dieną žaidė prie vandenyno. Ispanijos saloje lengviau pagaminti ir skanų maistą, nes daug šviežių daržovių, vaisių, žuvies.
    Puerto de Santjagas, kuriame gyvena Asta su vaikais, yra vakarinėje salos pakrantėje. Čia švelnesnis klimatas, mažiau debesų, daugiau saulės. Greta esančios Los Gigantes uolos apsaugo nuo stiprių vėjų. Vis dėlto pasitaiko, kad vieną kitą dieną per mėnesį lyja.
    Šiais metais pakilo ir labai stipri vėtra, išvartė palmes, sugriovė lauko kavines. „Buvo liūdna, kai dvi dienas negalėjome išeiti į lauką, tada supratome, kaip mus išlepino geras oras“, – juokiasi Asta.


    Įprasta girdėti lietuvių kalbą
    Netoliese gyvena ne viena lietuvių šeima su vaikais. Mamos tarpusavyje bendrauja, susidraugavo ir vaikai. Viena kitai padeda, pasaugo vaikus, kol apsiperka parduotuvėje.
    „Su trimis šeimomis bendrauju nuolat, jos gyvena kaimynystėje. Dar su dviem susitinkame dažnai. Jei nesimatome kelias dienas, vaikai pasiilgsta savo draugų. Dar dvi tris šeimas susitinku paplūdimyje ar parduotuvėje, pasikalbame. Dažniausiai mamos atostogauja su mažais vaikais, o tėčiai dirba Lietuvoje. Bet Tenerifėje pažįstu šeimą, kurios ir mama, ir tėtis pasiėmė vaikų priežiūros atostogas ir abu augina du pametinukus“, – pasakoja lietuvė.
    Asta jau įprato aplink girdėti lietuvių kalbą – parduotuvėje, kavinėje, paplūdimyje. Kai kurie atvažiuoja paatostogauti kelias savaites, kai kurie pasilieka ir visai žiemai. Yra ir dirbančių lietuvių, turinčių nedidelius verslus, ypač nekilnojamojo turto srities. Asta su dėkingumu prisimena nuoširdžiai bendraujančią lietuvių porą Martyną ir Urtę, kurie padėjo išsinuomoti apartamentus ir nuolat domisi, kaip sekasi, ar viskas gerai, rūpinasi laisvalaikio pramogomis. Deja, apie kitus lietuvius ji to negali pasakyti.
    „Kai anksčiau girdėdavau neigiamų atsiliepimų apie mūsų emigrantus Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje, negalėjau tuo patikėti, bet dabar įsitikinau, kad tai tiesa. Jei man kyla kokių nors klausimų, geriau į tautiečius nesikreipti – stengsis ne padėti, o išspausti kuo daugiau eurų. Jei nežinau, kaip nuvažiuoti į kitą miestą, nepasakys, kad važiuok autobusu už 4 eurus, bet siūlys savo paslaugas ir bandys išpešti iš manęs 15 eurų. Dabar jau žinau, kad pagalbos turiu prašyti ne saviškių, o ispanų“, – apgailestauja Asta.


    Kainos kaip Lietuvoje
    Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žiemą praleisti Kanarų saloje yra didelė prabanga ir tik pasiturintys žmonės gali taip elgtis. Tačiau suskaičiavus visas šaltojo sezono išlaidas Lietuvoje paaiškėtų, kad pasimėgauti šilta Tenerifės saule gali sau leisti ne tik turtingieji.
    „Jei tektų nuomotis butą Lietuvoje ir dar mokėti didelius žiemos mokesčius, išlaidos būtų panašios kaip Tenerifės saloje“, – tvirtina ir Asta. Ji sako, kad dviejų miegamųjų apartamentus 20–60 butų name su bend­ru baseinu galima išsinuomoti mėnesiui už 500 eurų be jokių papildomų mokesčių.
    „Jei norisi ramybės, galima išsinuomoti pigesnius apartamentus toliau nuo pakrantės, kalnuose, kur baseinu tektų dalytis tik su keliais kaimynais. Tačiau parduotuvės ir jūra toli, tektų nuomotis automobilį. Aš norėjau gyventi arčiau centro, kur daug žmonių, arti parduotuvės. Man reikia bendravimo, nenorėjau užsidaryti viloje su vaikais“, – tvirtina Asta.


    Vaikai sveiki ir užsigrūdinę
    Atvažiavęs į Tenerifę pirmomis savaitėmis sūnus labai kosėjo, kaip Asta sako, išsivalė visus plaučius. Paskui kosulys praėjo ir daugiau nesikartojo – pamirštos visos lietuviškos žiemos slogos.
    „Jei mūsų mamų bendrijoje vienas vaikas suserga, visos puolame padėti. Nors čia netrūksta medicinos įstaigų – valstybinių ir privačių, lengvai išgydome vaikus ir pačios. Darome labai paprastai – leidžiame vaikui pabėgioti basomis ant saulės įkaitinto juodojo smėlio ir pakvėpuoti druskos prisigėrusio vandenyno oro. Vaikas greitai pasveiksta“, – tikina mama.
    Astos manymu, lietuviškos žiemos naudingos tada, kai lauke galima pramogauti, žaisti sniegu. Bet kai labai šalta ar drėgna, vaikai beveik visą laiką praleidžia namuose, todėl nesigrūdina ir nelieka jokių šio sezono privalumų. Be to, sūnus iš darželio parsineša įvairių ligų. O Tenerifėje vaikai labai užsigrūdino – šeima dažnai eina pasivaikščioti į kalnus, kasdien maudosi vandenyne ir baseine, kur vanduo po pietų įšyla maždaug iki 20 laipsnių. Lietuviams tokios temperatūros vanduo atrodo šiltas kaip Baltijos jūroje. Ispanai nesimaudo, nes jiems per šalta, tik deginasi prie baseino.
    Asta priprato ir prie juodojo Tenerifės smėlio. Kai nuvažiavo į baltojo smėlio, atvežto iš Sacharos ir labai vertinamo vietinių, paplūdimius, Astai jie jau atrodė keistai.


    Dukrelė išmoko vaikščioti
    Asta planavo Tenerifėje praleisti du mėnesius, bet prasitęsė žiemos atostogas dar mėnesiui. Jai tikrai nenusibodo. Pas ją atvažiuoja pasisvečiuoti draugų, lankėsi ir tėvai, kuriems pasidarė ramiau, kai įsitikino, kad dukra su anūkais gyvena saugiai, smagiai. „Pasiilgstu tik šeimos. Jei vyras ir vyresnioji dukra galėtų gyventi kartu, būčiau labai laiminga“, – tikina Asta.
    Atvykusi į Tenerifę prieš Naujuosius, Asta 10 mėnesių dukrelę atsivežė ant rankų. Dabar ji jau išmoko vaikščioti – pirmuosius žingsnius žengė Tenerifėje. „Visus svarbius šeimos įvykius filmuoju, siunčiu tėčiui ir seneliams“, – sako mama.
    Asta Blažinskienė ketina kitais metais vėl praleisti žiemą Puerto de Santjage. Vietos keisti nenorėtų, nes jai labai patiko tylus, nekomercinis miestelis, kuriame daugiau vietinės kultūros, o ne turistų. Puerto de Santjagas įsikūręs ant vandenyno kranto prie įspūdingo grožio uolų, tolumoje matyti Teidės ugnikalnis. Asta jau nusipirko ispanų kalbos žodyną, kad išmoktų susikalbėti su vietiniais, nors ir dabar parduotuvėje pagrindinius žodžius taria ispaniškai.
    Lietuvei kirba mintis, kaip organizuoti savo darbą, kad kasmet kelis žiemos mėnesius galėtų praleisti šiltame krašte. „Esu personalo valdymo specialistė, ugdančioji vadovė. Kol kas dar neturiu konkrečios vizijos, kaip galėčiau dirbti nuotoliniu būdu, bet jau pradedu apie tai galvoti“, – tvirtina A. Blažinskienė.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 8, 2014 m. vasario 21-27 d.

  • Išpardavimas!

    Su Naujaisiais, Knygų šalies piliečiai!


    Giedrė Budvytienė

    Šiomis dienomis tūkstančiai knygų skaitytojų iš visos Lietuvos plūsta į sostinę, kur parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksta jubiliejinė, 15-oji, Vilniaus knygų mugė. Ji primena milžinišką avilį, kuriame suvienyti meilės literatūrai dūzgia rašytojai, iliustruotojai, leidėjai ir skaitytojai. Pirmaisiais metais viliojusi galimybe pigiau įsigyti mėgstamų autorių knygų mugė tapo margu daugiakultūriu renginiu, traukiančiu visus pasisemti dvasios peno.

    Plačiau...

    Augo ir dydžiu, ir turiniu


    Milda Gembickienė, Vilniaus knygų mugės projekto vadovė


    Idėja pradėti rengti knygų mugę kilo Lietuvos leidėjų asociacijai. Knygų mugės Europoje tada jau buvo labai populiarios, Lietuvos leidėjai jose lankydavosi ir, įkvėpti gero pavyzdžio, pasiūlė surengti knygų mugę Vilniuje.
    Pirmoje Vilniaus knygų mugėje 2000 metais dalyvavo 85 įmonės, kurių stendai tilpo vienoje salėje, o antroje vyko renginiai. Jau tada buvo renginių programa ir netgi atvyko svečių iš užsienio (Fidelio Kastro duktė Alina Fernandez). Skeptikai prog­nozavo, kad mums nepavyks, nes lietuviai neskaito, knygos tikrai nevilios lankytojų, tačiau susidomėjimas buvo milžiniškas. Sulaukėme 30 tūkstančių lankytojų, kaip premjerai – tikrai labai daug.
    Sėkmės vedami, įgiję daugiau motyvacijos ir ryžto, mes su Lietuvos leidėjų asociacija, vėliau prisijungusia viešąja įstaiga „Lietuviškos knygos“ pradėjome kasmet rengti Vilniaus knygų mugę. Per penkiolika metų ji tapo didžiausia knygų muge Baltijos šalyse, svarbiu kultūros reiškiniu Lietuvoje, vertinama Europoje. Nuo pat pirmųjų metų svarbiausia mugės misija buvo labai aiški – skatinti skaityti knygas, parašytas lietuvių kalba. Mūsų mugė pirmiausia skirta skaitytojams, kuriems įdomi gausi renginių programa, sudaroma pagal amžiaus grupes, skonį, literatūros žanrus.
    Knygų mugės formatas metams bėgant iš esmės nesikeitė, buvo tik gryninamas. Nuo 2007-ųjų skelbiama viena mugės tema, kurią padiktuoja tų metų Lietuvos kultūros aktualijos. Džiaugiamės, kad mugė pritraukė ir kitų rūšių meną – teatrą, kiną, dailę, muziką.
    Kas labiausiai per tą laiką pasikeitė? Pirmiausia keitėsi leidyklų požiūris į knygų pristatymą, autorių dalyvavimą, skaitytojus. Pakito leidyklų stendai, atsirado vietos susitikimams, autorių sofutėms, bendravimui. Mugė tapo bendraminčių, bičiulių susitikimo ir bendravimo vieta, lankytojai čia praleidžia ne vieną valandą ar net dieną, o lankosi dvi ar tris dienas, susidaro renginių programą, savo knygų sąrašą.
    Mugė išaugo ir dydžiu, ir turiniu – atsirado daugiau renginių erdvių, renginiuose kalbama ne tik apie knygas, bet ir diskutuojama istorinėmis, socialinėmis, politinėmis temomis. Pavyzdžiui, pradėjo veikti diskusijų klubas, knygos kino salė, unikalus mugės renginys – kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, vaikų salė, knygų meno ekspozicijos. Prieš porą metų atidarėme bukinistų pasažą, jis iškart tapo neformalia bendravimo erdve. Dar viena naujiena – bibliotekų erdvė. Taigi, ypač didžiuojamės ir esame garsūs savo kultūriniu formatu. Programa skirta plačiai auditorijai – nuo mažo iki didelio.
    Tarptautinį pripažinimą Vilniaus knygų mugė įgijo ne iš karto, tačiau dabar galime drąsiai sakyti, kad esame pagrindinė knygų mugė Baltijos šalyse. Mus tikrai žino, kaip įrodymas – kas keleri metai dalyvauja Frankfurto knygų mugė, kuri pristato Vokietijos leidėjus.
    Užsienio rašytojai būna maloniai nustebinti mugės dydžio ir populiarumo. Pernai viešėjęs Tahiras Shahas, anksčiau gyvenęs Indijoje, po susitikimo neįstengė nulipti laiptais, nes juos buvo užtvenkusi gerbėjų minia. Jis pajuokavo, kad nesitikėjęs, jog Vilniuje yra tiek daug žmonių, beveik kaip Indijoje.
    Kai 2008 metais atvyko garsus JAV rašytojas Johnas Irvingas, norinčiųjų pabendrauti su juo ir gauti autografą susirinko tiek daug, kad mugės darbo laiką teko pailginti 40 minučių. Pastebiu ir tokį džiuginamą reiškinį: anksčiau mūsų skaitytojai veržėsi į užsienio autorių susitikimus, o dabar vis labiau domimasi lietuvių autoriais. Susitikimai su jais, knygų pristatymai ir skaitymai tampa tikrai populiarūs.
    Man mugė visų pirma – kūryba, tada – sunkus darbas. Būna akimirkų, kai sakau pati sau: „Viskas, daugiau nebenoriu, pavargau.“ Tačiau tai paprastai trunka tol, kol mugė prasideda. O tada pamatai lankytojų minią, ir viskas pasimiršta. Kai sutinki tiek daug nepaprastų žmonių, kurie turi originalių idėjų, ir žinai, kad su jais gali sukurti kažką bendro, įdomaus, tai labai palaiko norą dirbti toliau.



    Gal labiau degu, negu dirbu


    Sigutė Chlebinskaitė, dailininkė, iliustruotoja, kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ sumanytoja


    Kaip kilo ši idėja? Prisimenu, buvau šviežiai iškepta knygų grafikos studentė ir turbūt sumaniau patikrinti, kaip atrodo jūra iki kelių. Knygų kultūros jūra. Įstojau į kultūros politikos ir vadybos studijas UNESCO katedroje Vilniaus dailės akademijoje (VDA), domėjausi knygų leidyba, kaip Lietuvos kultūros politikos sritimi Antano Smetonos laikais ir atgavus nepriklausomybę, kultūrinėmis industrijomis. Prisigalvojau milijoną visokių dalykų, kurie iki šiol laukia savo eilės, kada galėsiu įgyvendinti.
    Kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ buvo mano UNESCO studijų praktinis darbas, natūraliai atsiradęs iš stažuočių Prahos dailės akademijoje, Atviros Lietuvos fonde, iš ten kilusių svajonių. Prisimenu, gavau Nacionalinės UNESCO komisijos moralinį palaikymą – globą veiklai, kurią buvau sumaniusi, ir jaučiausi turinti jėgų praverti visokias svarbias duris, papasakoti apie tokį ypatingą knygos kūrėjo, knygos skaitytojo ir knygos formos reikalą, kuris buvo apėmęs mane visą. Aš tiesiog negalėjau neveikti. Man tai atrodė ir atrodo svarbu, tikėjausi, kad ne tik man.
    Labai norėjau, kad Vilniaus knygų mugė nebūtų tik milžiniškas įperkamų knygų knygynas, kad čia būtų erdvės ne tik knygų leidėjams, pardavėjams ir tekstų autoriams, bet ir kitiems knygų kūrėjams. Kartais nutinka, susitinki su kokiu fantastišku žmogumi ir pati sau pavydi to susitikimo, darosi džiugu, bet ir liūdna, kad negali tuo susitikimu pasidalyti su kitais, o knygų mugė – ideali vieta, nes viso to jungiamoji grandis yra knyga, jos turinys, atsiradimo istorija. Kai šiandien visi kažkur lekiame, gal paprasčiausia tą tikslą įvardyti kaip pabuvimą. Pabūti vieniems su kitais, su kūriniais, su kažkada pamirštais knygos istorijos dalykais... juk skubėdamas knygos nesukursi.
    Pirmą kartą surengta studija ypatinga buvo vien dėl to, kad pirmoji. Sumanyti renginiai jau tada vyko ne tik „Litexpo“ rūmuose, bet ir Vilniaus senamiestyje. Programą sudarė Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų paroda, leporello (armonikos formos) knygos dirbtuvės ir autorinių knygų, plakatų ir animacinių filmų iš Prahos paroda VDA galerijoje.
    Prisimenu, kaip kažkokiu būdu atsivilkome porą tonų sveriantį presą leporello knygai klijuoti, kaip rengėme pirmą Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų parodą (tada Lietuvoje neleido jo knygų, jis iliustravo tik užsienio leidykloms, tad dauguma manė, kad Kęstutis ir gyvena ten), kaip „Litexpo“ rūmai paskolino vitrinas net dviem savaitėms parodai VDA galerijoje, kaip „Petro ofseto“ spaustuvė pripjaustė kartono ir popieriaus lapų knygai kurti.
    Vėliau šią pirmąją knygą įtraukė ir į Lietuvos rekordų knygą, nes ji buvo gausiai dalyvių iliustruota ir, aišku, labai ilga, sunki. Tąsyk buvo trys akcentai: dirbtuvės ir susitikimai, trys ekspozicijos, pristatančios Lietuvos knygos meno klasiką ir šiuolaikinę iliustraciją, svečius iš užsienio. Ir parodose, ir susitikimuose su svečiais vykdavo konkretūs tomis temomis parengti praktiniai užsiėmimai. Panašios programos struktūros laikomasi ir dabar. Studija pasikeitė. Užaugo. Nebegali nevykti, tačiau nori būti kitaip, ne tik kaip biurokratinės aplinkybės diktuoja, bet ir kaip reikėtų.
    Studijos raidą turbūt kiekvienas mato savaip. Man ji ypatinga tuo, kad vienu metu vyksta skirtingos programos, kad išmėginus vieną norisi išbandyti ir kitą, o paskui dar kitą. Dažnai žinia­sklaida studiją pavadina išskirtinai vaikams skirtu renginiu, bet taip nėra, tiesiog vaikai guvesni ir suaugusiesiems ne visada palieka vietos.
    Tai lyg gyvas knygos muziejus, kuriame supažindinama ne tik su knygos istorijos, meno raida, bet ir šiuolaikiniais pasaulyje leidžiamais knygų perliukais. Talkinant užsienio šalių atstovybėms pavyksta prisikviesti ypatingų knygų leidėjų: „Les Trois Ourses“, „Minedition“, „Corraini“, „Tara Books“, „Baobab“, „One stroke“ ir kt. Būna stebuklinga jų sulaukti, emocijos veržiasi per kraštus, visus norisi apkabinti ir nepaleisti. Mugei praūžus Knygų šalies kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ pristatomi kūrėjai keliauja po Lietuvos regionus, kartais aplanko ir svečias šalis.
    Jau bus trylikti metai ir nebežinau: dirbu aš ar kuo ten užsiimu. Gal labiau degu, negu dirbu. Vien tik dirbant daug dalykų neįvyktų. Būna, net lankytojai pasiteirauja, ką aš veikiu knygų mugėje, ir neturiu ką jiems atsakyti. Kilsteliu pečius, gal ir antakius ir atsakau, kad vaikštinėju. Taip, rengdama studiją dar vis nustembu, kiek tų grėblių pakeliui vis kitose vietose mėtosi ir kiek gali, žmogau, pereiti, jei svarbiau kryptis, o ne kliūčių apraudojimai.
    Vyresni kolegos, kai ant jų pečių kokį liūdesį išlieju, sako, kad esu dar labai jauna, nes stebiuosi. Bet juk dabar Vilniaus knygų mugės 15 metų jubiliejus – šventė, o apie sunkumus per šventes nederėtų klausti. Jau gavome užsienio leidėjų specialiai studijai skirtas knygas, atvažiuos kūrėjų ir iš visos Lietuvos, ir užsienio, susirinks vaikai, šeimos, studentai, profesoriai, kuriems, anot jų, tai geriausia metų ar net gyvenimo diena. Anuomet buvę vaikai, dabar jau paaugliai, prašosi savanoriauti.
    Knygų mugė liudija, jog šis kasmetinis keturių dienų Knygų šalies vyksmas, ko gero, yra pastoviausias dalykas per dvylika metų jų ir mano gyvenime. Esame lyg kokia savotiška giminė, susijusi raidžių ir ženklų molekulėmis, kasmet iš visokių pasaulio kampelių sugrįžtanti skaistų vasario mėnesį keturias dienas švęsti Naujųjų Knygų šalies metų. Kaip visiems už tai ačiū!
    Mugės sulaukiu dažniausiai pervargusi, bet vis tiek būna labai gera, nes tada jaučiuosi esanti bendraminčių būryje, susitinku ne tik su tikra knyga, bet ir su tikrais, gyvais – ne virtualiais kolegomis, rašytojais. Man labai patinka klausyti autorių, skaitančių savo knygas, apie jas pasakojančių.
    Ne visada seku naujienas, o knygų mugėje pamatau būrį žmonių, susibūrusių lyg soviet­mečiu prie bananų, ir žinau, kad ten turiu įkišti snapą, nes rasiu kažką labai vertingo. Gaila, kad dažniausiai plušant kūrybinėje studijoje niekam kitam laiko nebelieka.
    Tikrų knygų skaityti nelabai turiu kada, dažniausiai perskaitau jų rankraščius, nes privalau susipažinti su turiniu dar prieš rengdama knygos architektoniką. Jei kokia paveikslėlių knygų grožybė pakliūva į rankas, perverčiu ją, pasigėriu ir pasidedu ant stalo. Su tekstinėmis knygomis ir rankraščiais dažniausiai jaukiai užmingu, su jomis ir pabundu. Pabusti su knyga gera.



    Didžiausias netikėtumas – minios žmonių


    Gytis Vaškelis, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narys, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas


    Vilniaus knygų mugė atsirado suvokus, kad esame tokie patys leidėjai ir skaitytojai, kaip ir kitose šalyse, kuriose mugės vyksta nuo seno. Ir tikrai ne patys blogiausi. Leidėjai jau buvo susibūrę į asocia­ciją, jau kelerius metus turėjome nedidelį (8 kv. m) Lietuvos stendą Frankfurto knygų mugėje. Jį finansavo Atviros Lietuvos fondas, tai buvo pirmoji tarptautinė Lietuvos leidėjų patirtis.
    Tiesioginė dingstis leidėjams buvo Lietuvos, kaip svečio, dalyvavimas tarptautinėje Varšuvos knygų mugėje 1998 metais. Jai pasibaigus, „Polonijos“ viešbučio viršutiniame aukšte gana audringai švenčiant pabaigtuves, garbingiems svečiams laukiant rytinio lėktuvo buvo apsispręsta nebedelsti ir surenti mugę Vilniuje. Taip ir padarėme.
    Sovietmečiu Lietuvoje tebuvo keturios valstybinės leidyklos, tad jų darbuotojai pasiekdavo dažniausiai tik Maskvos mugę, rečiau – Varšuvos, Leipcigo ar Budapešto. Per kelerius nepriklausomybės metus susikūrė bent kelios dešimtys naujų privačių leidyklų, veikė tam tikras finansavimo mechanizmas, tad pirmoji mugė nebuvo tokia jau maža.
    Ją rengė Lietuvos leidėjų asociacija ir „Litexpo“ centras, kuris kaip tik ieškojo Baltijos knygų mugės partnerių. Kultūrinę programą sudarėme su Kultūros ministerija. Vėliau prisijungė ir viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“. Labai greitai pamatėme, kad reikia nuolatinio komiteto, kuris kuruotų kultūrinę programą, nes būtent ji suteikė mugei nepakartojamą dvasią.
    Pirmoji mugė buvo tikrai reikšmingas įvykis visiems – ir leidėjams, ir rašytojams, ir skaitytojams. Viskas buvo nauja ir svarbu. Didžiausias netikėtumas – minios žmonių, plūstančių į „Litexpo“ rūmus. Tiesa, tada tilpome į pusantros salės, dabar nuo mūsų braška kelis kartus didesnis ekspozicijų centras. Per tą laiką buvo pastatytos trys salės, o dar vienos verkiant reikėtų.
    Sunku lyginti tas muges. Skaičiai rodo, kad per penkiolika metų ūgtelėjome gal penkis kartus, nors labiausiai išsiplėtė kultūrinė programa. Rengiamos teminės dienos, diskusijų klubas, atsirado kitų tradicijų, kurių net ir norėdami nebegalėtume atsisakyti. Didžiausias mūsų savitumas – unikali mugės dvasia, puiki atmosfera, kurios kartais gal ir nepastebime, nes tiesiog esame prie jos pripratę.
    Tą ne kartą pabrėžė užsienio svečiai ir linkėjo sau čia sugrįžti, kad ir kokie būtų šalčiai, pūgos ar šiaip nemalonus oras, kuris irgi yra kaip mugės savitumas. Palyginti su kitomis mugėmis, Vilniaus knygų mugė – stiprus regioninis renginys, skirtas ne leidėjams, o pirmiausia rašytojams, skaitytojams ir leidėjams bendrauti. Tai ne komercinė mugė kaip Frankfurto, Londono ar Čikagos.
    Ir ne poezijos festivalis kaip Edinburge. Mes panašesni į Geteborgo knygų mugę Švedijoje, joje daug savitumo, ją rengia viena šeima, o lankytojų atvažiuoja iš visos Skandinavijos. Esame smarkiai mažesni negu Leipcigo mugė, bet visa galva aukštesni už Krokuvos ar Prahos knygų muges.
    Vilniuje palyginti mažas dalyvių skaičius pritraukia didelius skaitytojų srautus, dabar – daugiau kaip 60 tūkst. lankytojų per keturias dienas. Dar vienas svarbus savitumas yra didžiulė ir turininga kultūrinė programa – keli šimtai renginių vyksta bent 10 scenų. O unikaliausias dalykas – dailininkės Sigutės Chlebinskaitės rengiama kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“.
    Turbūt paslaptingiausias mugės darinys yra jos kultūrinės programos organizacinis komitetas. Tai toks smegenų centras. Dirba jis visuomeniniais pagrindais, renkasi kas mėnesį jau penkiolika metų. Jame kyla mugės idėjų, formuojamos tradicijos, per tiek metų esame patyrę daugybę dalykų.
    Aišku, tokie renginiai nepraeina be kuriozų. Ar šiandien patikėtumėte, kad po pirmos mugės buvo abejonių, ar ji gali vykti kasmet? Ar kad buvo bandoma sutilpti į Šiuolaikinio meno centrą? Kai kurie užsienio rašytojai nustebdavo, kad čia vyksta ne mugė palapinėje, o visai civilizuotas renginys.
    Aš pats labai laukiu mugės, kada joje galėsiu apsilankyti kaip skaitytojas. Dar namie pradedu ja mėgautis tyrinėdamas programą išmaniajame telefone ir rinkdamasis lankytinus renginius, Katedros aikštėje ramiai įlipu į nemokamą autobusą, vežantį į mugę, ir tada jau pasineriu...



    Bręsta ne tik mugė, bet ir knygos menas


    Vladas Braziūnas, poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas


    Regis, nė vienos Vilniaus knygų mugės praleidęs nesu. Nuo pat pirmosios. Nebent vieną: kažkoks žiemos peršalimas šeimyną buvo išguldęs. Mugės konkretybių neprisimenu, tik nujaučiu, kad knygos žmonių ji buvo pasitikta kaip seniai laukta. Pirmąkart apsilankius buvo aišku: kur jau kur, o šion mugėn kaksiu kasmet. Varu nevaromas. Lyg šiaip nei pamaldžios žmonos, nei klebono pernelyg nepaisantis senojo kaimo vyras – Velykų išpažinties.
    Bėgant metams mugė didėjo, plėtėsi. Bet, ačiūdie, nors kai kurie leidėjai gal manytų ir atvirkščiai, – ne tiek komercijos pusėn, kiek kultūrinės, diskusinės programos: jos renginių gausa įspūdinga. Tai aiškiai patinka ir mugės svečiams. Ją vis noriau lanko pasaulio literatūros garsenybės, ir ne vien populistinės „žvaigždės“, bet ir tos, kurių kūrybai, perfrazuojant šiemetės mugės moto, nebaisus joks laiko patikrinimas.
    Dar malonu matyti, kad kasmet bręsta ne tik mugė, bet ir pats knygos menas (turiu galvoje visa, kas susiję su knyga, jos visuma, turiniu ir pavidalu, o svarbiausia – knygos dailininkų darbą), ir leidėjų, spaustuvininkų, pagaliau pačių autorių ir skaitytojų šio specifinio meno suvokimas.
    Daug knygų mugių aplankęs nesu, vis dėlto išskirčiau gerą Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos lygį, jos įvairumą. Išskirtinis Sigutės Chlebinskaitės sumanymas – kūrybinė studija visai šeimai „Tu gali sukurti knygą“. Laisvo kūrybingumo atgaiva, ypač vaikams. Unikalus edukacinis knygos dailininkės kūrinys, gyvuojantis jau bene trylika metų, per tą laiką ne kartą sėkmingai įgyvendintas ir kitose Europos knygų mugėse pristatant Lietuvą.
    Tarp tiesioginių mūsų mugės rengėjų niekada nebuvau, tačiau esu kai kam iš jų tiesiogiai ar ne visai talkinęs, kai ką (tarkime, poetinį muzikinį bendrijos Magnus Ducatus Poesis vyksmą) ir pats esu surengęs, žinoma, dalyvauju savo ar kolegų knygų pristatymuose. Panašios priedermės man jau tampa įprastos.
    Šiemet teks pristatyti savo eilėraščių gimtąja Pasvalio tarme rinkinio „Saula prė laĩdos“ antrą laidą (tik užsimečiau knygą pavadinti naujaip – „Saula Svaliõ“, leidėjas, Lietuvių kalbos institutas, ačiū jam, neprieštaravo). Dar teks dalyvauti pristatant dvi leidyklos „Homo liber“ knygas: Alio Balbieriaus „99 trieilius“ ir Almos Lapinskienės verstą Alesio Razanovo, vieno iš pačių didžiausių baltarusių poetų, bičiulio iš mūsų bendrijos Magnus Ducatus Poesis, knygą „Krikšto motinos dovana“.
    Mugė vienodai svarbi ir knygų kūrėjams, ir skaitytojams. Nesijaučiu šitoje knygos bendrystėje išskirtinis, mėgaujuosi su visais.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 7, 2014 m. vasario 14-20 d.

  • Išpardavimas!

    Baltiškos mados ambasadorės


    Eglė LEONOVIENĖ

    Kažin ar atsirastų daug dizainerių, kurie taip pagrįstai, kaip Vilma Marė, apibendrintų savo kūrybą: „Neketinu nieko kartoti, pamėgdžioti, juo labiau – semtis įkvėpimo iš gamtos. Mano atspirties taškas –  mūsų prigimtis, šaknys – baltų kultūra. Siekiu, kad baltės didžiuotųsi savo protėviais, dėvėdamos baltiško stiliaus drabužius pasaulyje būtų tarsi Lietuvos ambasadorės, atstovaujančios gimtajam kraštui.

    Plačiau...

    Nepataikauja madai
    Pirmoji mano pažintis su dizainere – jos studijoje, prie drabužių kabyklos: lakoniški, santūrūs suknelių, kostiumėlių, sijonų, paltų modeliai, švelni ir minkšta virinta vilna, monochrominė spalvų gama, išorėje boluojančios siūlės, kurių grafiką sustiprina paprasti, intuicija kužda – gerai pažįstami ornamentai iš siauručių siūlių. Jos ritmiškai atkartoja viena kitą, kai kur susipina ir tampa grakščiais rombais, kryželiais, o kai kur ima ir išsiskleidžia tarsi kokie angelo sparnai...
    „Kai kas įkvėpimo ieško gamtoje, tautiniuose raštuose. Manau, toks požiūris seklus: gyvenant aukso amžiuje aktualiausia – simbolių kalba. Įkvėpimas mane užvaldo nagrinėjant baltų kultūros artefaktus: improvizuoju atkartodama keramikos, metalo juvelyrikos dirbinių ornamentus. Ritmiškai pasikartojančių brūkšnelių motyvai įprasmina mūsų protėvių būdo paprastumą, kuklumą, darbštumą, pastovumą, nuoseklumą... Tai liudija ir neįkyrios, santūrios žemės spalvos“, – pasakoja baltų stilių sumaniusi atgaivinti V. Marė.
    Dizainerė neabejoja: jos drabužiai su mada prasilenkia, nepataiko į sezono tendencijų dešimtuką. Bet dėl to jai galvos neskauda: Vilma nesiekia pataikauti madai, kurti vienadienius trendus, džiaugiasi dirbdama konservatyviai, neskubėdama. Išsiverčia ir be reklamos vadybininkų, nes, pasak dizainerės, geriausia reklama – patys drabužiai. O jie traukia tik išskirtinai stiprias asmenybes – moteris, brandžias ne amžiumi, bet pasaulio suvokimu, pasiekusias gyvenimo pilnatvę, puoselėjančias individualumą, iš protėvių ateinančią savastį.


    Pakeitė žaidimo taisykles
    „Gražiąją drabužio pusę įprasta išversti į viršų – ji skirta aplinkiniams, vyrams sužavėti; negražioji pusė, visos siūlės, lieka moteriai – viduje, arčiau kūno. Aš nusprendžiau pakeisti žaidimo taisykles: tegu viskas, kas švaru, lygu, lieka moteriai, o vyrams – siūlės. Tiesa, pasistengiau, kad jos virstų originaliu apdailos elementu, jungiau jas papildomų siūlių tekstūra. Savo techniką vadinu drapiravimu 3D naudojant manekeną – be jo sunku būtų išgauti visus drabužio formos subtilumus. Taigi, baltiško stiliaus siūlių ornamentai – ne tik estetikos siekis, bet ir konstrukcinis sprendimas“, – atskleidžia savo kūrybos ypatumus dizainerė.
    Suvaldyti veržlių linijų dinamiką nėra paprasta – reikia ne tik patirties, įgūdžių, bet ir kūno proporcijų suvokimo. Ne vienus metus tokiu būdu kuriančiai dizainerei dabar tereikia iškarpose pasižymėti „žvaigždynus“, taip V. Marė vadina ornamento linijų susikirtimo taškus.


    Jaunystės pomėgis tapo profesija
    Tokių „žvaigždynų“, tiesa, simboline prasme, gausu ir pačios Vilmos gyvenime. Jį galima suskirstyti į kelis etapus: Lietuva, Amerika, kūrybinio stiliaus paieškos, prigimtinės savasties suvokimas.
    Vilma gimė ir vaikystę leido Zarasuose, slaviškame krašte, kur lietuviški papročiai nebuvo itin puoselėjami. Jų ji nerado ir gyvendama Kaune: lankė Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kurioje net tarybiniais laikais klestėjo Vakarai: sustiprintas anglų kalbos mokymas, neeilines pareigas užimančių tėvų vaikai, garderobas – iš siuntinių.
    „Augau be tėvo, varganai, o mano skonis jau tada buvo aukštoji mada (haute couture). Dėl drabužių, batų, išvaizdos namie vykdavo tikros dramos – mama mane augino kaip padėjėją, o aš nepasidaviau, turėjau savo ego. Jaučiausi nepilnavertė, šį kompleksą gydžiau modeliuodama ir siūdama, megzdama sau drabužius. Mokykloje man prilipino Samadelkos pravardę – labai išgyvenau, bet laikiausi tvirtos pozicijos. Mano garderobo slapčia pavydėjo net siuntinius gaunančios panelės“, – tikina V. Marė, jaunystės pomėgį pavertusi mėgstama profesija.
    Kelio pradžioje buvo Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, vėliau ji dirbo dizainere ir modeliu Dalios Teišerskytės grožio teatre: pagal Teišerskytės eiles kūrė drabužių kolekcijas. Čia praleisti metai jaunai dizainerei buvo visapusiškai vertingi: įgijo profesinės patirties, išmokė verslumo, išugdė gebėjimą pristatyti save, tačiau svarbiausia – kaip tik tada susiformavo suvokimas, kad jos kūrybos objektas yra ne pragmatinė asmenybė, o moteris, gyvenanti tarp ezoterinio ir poezijos pasaulių, – tokia Vilmai atrodė gražiausia.


    Siūlė – puošmena
    Visa tai, kas vyko iki Atgimimo, revoliucijos, mano pašnekovė vadina nerūpestingo gyvenimo žaidimais – vėliau reikėjo kovoti, o tam ji nebuvo pasirengusi.
    „Mane ištiko Eglės (lietuvių pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pagrindinė veikėja – aut. past.) likimas. Užaugusi be šaknų, neturėjau ką Lietuvoje veikti. Išvykau į JAV, į Niujorką, pas gimines. Puikiai kalbėjau anglų šnekamąja kalba, tad įsilieti į aplinką nebuvo sunku, greitai susiradau klienčių, galėjau save išlaikyti“, – pasakoja dizainerė. Jau po metų ji įstojo į FIT (Fashion Institute of Technology) studijuoti aprangos dizaino ir kostiumo dizaino.
    Būtent čia ji patyrė, kas yra audinio tekstūra, susižavėjo japonų dizainerės Ray Kawakubo dekonstruktyvia siuvimo technika, pradėjo ieškoti savitumo, išskirtinių savo kūrybos bruožų.
    „Dabar, įsigilinusi į baltų kultūros šaknis, galiu teigti, kad tarp japonų ir baltų yra dvasinis, filosofinis ryšys. Mus vienija tas pats suvokimas – gyvenime nieko nėra ilgaamžiško. Kam slėpti siūles, lenkti drabužių apačias? Reikia džiaugtis gyvybingai atspurusiais krašteliais! Deja, tie spurai žavėjo ne visas klientes, tad pradėjau ieškoti ne tokių irių audinių: veltinio, poliuretanu dengto audinio, virtos vilnos“, – prisimena V. Marė, lig šiol kūryboje puoselėjanti pagrindinius modernios siuvimo mokyklos principus: „Mažiau yra daugiau“ ir „Funkcionalumas yra dekoras, siūlė – puošmena!“


    Sunkumus nugalėjo jaunystė
    Sakyti, kad gyvenimas Niujorke ėjo kaip sviestu pateptas būtų neteisinga: nugalėjo tvirtas būdas, pozityvus Vilmos mąstymas. Kad ir kur ji dirbo, visur stengėsi išmokti kažko naujo, sukaupti patirties, nepraleido progos patikrinti savo gebėjimus.
    Pirmas oficialus darbas buvo skiautinių iškarpas ruošiančioje bendrovėje. Joje lietuvė išmoko preciziško tikslumo, pati pradėjo iš skiautelių siūti meniškas abstrakcijas, susipažino ir įvaldė modernius įrankius. Beje, juos dizainerė naudoja ir dabar siūdama baltiško stiliaus drabužius, o išlavinta akis fiksuoja vos porą milimetrų netiksliai nusiūtas siūleles.
    Vilma dirbo kostiumų dizainere Niujorko teatrų grupėse „WaxFactory“, „Ridge Theater and Stage Works“, o 1999 metais organizacijos „Art Director‘s Club“ konceptualaus meno konkurse pelnytas sidabro medalis padovanojo dizainerei pažintį su garsiu architektu Gaetano Pesce: jo autorinei parodai Toronte lietuvė kūrė skulptūras sukneles iš audinio.
    „Sunkumus nugalėjo jaunystė! – juokiasi laiminga moteris, vienu metu su 9 jaunais, skirtingų krypčių menininkais gyvenusi sinagogoje. – Čia kūrėme, bendravome iki paryčių, priiminėjome klientus, rengėme parodas. Sinagoga buvo mūsų kūrybos namai, jos gyventojai – sielos giminės. Ten pradėjau brandinti savo dizainerės vardą, kurti pirmas kolekcijas, kilo minčių imtis verslo.“


    Vyras – atokiau nuo šeimos židinio
    Daugiau kaip dvidešimt metų tik retsykiais aplankydama Lietuvą V. Marė praleido Amerikoje, o pastaruosius kelerius metus gyvena taip: metai – ten, metai – čia, bet visos vasaros – tik Lietuvoje. „Čia festivalis „Mėnuo Juodaragis“, senovės baltų religinė bendrija „Romuva“, visos gražiausios baltų šventės, Kernavė... Su manimi keliauja ir vaikai: dešimtmetis Augustus Margiris ir šešiametė Adelė Dora Žemė. Margiris ir Žemė – vaikų palaiminimo vardai, kuriuos suteikė „Romuva“, – sako Vilma ir šelmiškai nusišypso. – Tik tegul pabando jie pasiskųsti, kad nuobodu. Žinau, kas tai yra, mano vaikystė buvo labai nuobodi. Abu vaikai lanko Kauno tautinės kultūros centrą, Adeliutė dainuoja, Augustus – groja kanklėmis, mokosi karpinių studijoje, lanko lengvosios atletikos treniruotes, visi trys dalyvaujame įvairiuose „Romuvos“ renginiuose, turime savo šeimos vėliavą – baltišką skraistę.“
    Vaikai mokosi Valdorfo mokykloje, kurios pedagogikos programa vienoda visame pasaulyje: tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje, kaip tik todėl mokslo keblumų jie nepatiria. Pasak mamos, Augustus ir Adelei reikia vos poros savaičių prisitaikyti prie aplinkos, pradėti taisyklingai kalbėti lietuviškai ar angliškai.
    „Mūsų proseneliai aristok­ratai kalbėjo ne tik lietuviškai, puikiai mokėjo lenkų, prancūzų kalbas, tad aš nieko naujo neišradau, – sako pašnekovė, turinti ir savą požiūrį į santuoką. – Mano vyras – anglakalbis suomis. Viešėjo Lietuvoje, yra sužavėtas jos grožio, tačiau Amerika – jo gimtinė, ten mūsų namai, ten jis turi daug darbo. Vos ne kasdien kalbamės per „Skype‘ą“, o susitinkame kas du mėnesiai vis kituose pasaulio miestuose: Prahoje, Paryžiuje, artimiausias pasimatymas numatomas Londone. Taip visi keturi keliaujame po pasaulį. Vėlgi nieko neįprasto: istorijos vingiuose vyrai visada būdavo atokiau nuo šeimos židinio.“


    Protėvių savastis
    Pagaliau galėsiu patenkinti ramybės neduodantį smalsumą: „Marė – Jūsų pavardė, jos trumpinys, gal slapyvardis?“
    „Dabartinis mano vyras Polas Craytonas, dainininkas, poetas, žinomas pseudonimu Slink Moss. Su pirmuoju vyru lietuviu išsiskyriau labai seniai, turėti jo pavardę nesinorėjo, tad nusprendžiau ją padaryti iš savo antro, oficialiai įregistruoto vardo Marija. Baltiška šio vardo versija, matyt, būtų Marė̃. Tokia pavardė – ne tik įprasmina mano šaknis, bet ir yra puikus menininko pseudonimas“, – šypteli Vilma, poreikį identifikuoti savastį, moterišką prigimtį pajutusi gimus vaikams.
    Tiesa, sūnui ji dar niūniavo lopšines angliškai, o gimus dukrai pasižadėjo kiekvieną dieną išmokti naują lietuvišką dainą. Ištesėjo... Ir vis dėlto netruko suvokti, kad vaikus ji praranda: jie kalba tik angliškai, lanko amerikietišką darželį, mokyklą. Kad daugiau laiko praleistų kartu, Vilma nusprendė būti tik „žiemos sezono dizainere“, kad vaikai geriau pažintų protėvių žemę, priėmė sprendimą gyventi tai vienoje, tai kitoje Atlanto pusėje, galiausiai triukšmingą Niujorką iškeitė į ramią sodybą Hadsone, Berkšyro kalnų papėdėje buvusio ledynmečio ežero dugne, kur veši šimtamečiai medžiai, netoliese – krioklys.
    Pasak pašnekovės, gamta žmogui dovanoja pilnatvę, sveiką darbo pojūtį: mieste turi save prievartauti, o kaime gyveni gamtos ritmu, sekdamas saulę, mėnulį.
    Jos namuose gausu baltų kultūros ženklų: interjerą puošia baltiški simboliai, praktiški buities dirbiniai iš medžio, tuščiame seno klevo kamiene lietuvė net įrengė aukurą, su vaikais daro baltiškas skulptūras iš žolių.
    „Vyras tolerantiškas. Polo neerzina mano trauka protėvių kultūrai. Jis turi sauną – tai jo „bažnyčia“, – juokiasi dizainerė.


    Įkvėpė pasaka
    Neatsitiktinai Vilmos Marės rankose atsirado ir Vytauto Kavolio studija apie archajines lietuvių kultūros sąmoningumo formas pasakoje mite „Eglė žalčių karalienė“ – tai dizainerės „stalo knyga“, visa pilna skirtukų.
    „Kiekvienam gyvenimo atvejui, – šypteli kūrėja ranka perbraukdama popierėlius. – Eglė demonstruoja ištikimybę savo apsisprendimui ir savo vyrui, sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio būtybe. Ji sugebėjo iš žemiškosios formos pereiti į dieviškąją ir pasakai suteikė mitologinę reikšmę, o mums leido apmąstyti vieną svarbiausių žmogaus egzistencijos klausimų. Sekdama mūsų liaudies intelektinės kūrybos pasakojimu, aš, jau būdama post­modernios visuomenės kūrėja, ieškau tų Eglės galių savo mene ir gyvenimo išeities taškuose. Eglė man įprasmina lietuvės moters būdą. Jos minties sėslumas, nuoseklumas – labai siektina vertybė, o mistiška stiprybė suteikia jėgų atlaikyti visus buities sunkumus. Kokia ji teisi kiekviename žingsnyje! Eglės išmintis man pačiai ne kartą pravertė...“
    Beje, ši knyga originalių baltiškų drabužių dizainerei – ne tik išminties lobynas, bet ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Unikali lietuvių liaudies pasaka Vilmą paskatino pradėti kurti baltiško stiliaus vestuvinių drabužių kolekciją, kurią kovo mėnesį žada pristatyti galerijoje „Balta“, kartu realizuoti siekį gauti menininkės titulą: baltų simbolių įkvėpta dizainerės siūlių tekstūra pasirodė nepriimtina tautodailei.


    Siekia išgarsinti baltišką stilių
    Vilma Marė jau yra pristačiusi dvi baltiško stiliaus drabužių kolekcijas: „Baltiškas stilius“ (2010 m.) ir „Moteris valdovė“ (2013 m. lapkričio pabaigoje Kauno butike „KOKO boutique“).
    „Kolekciją „Moteris valdovė“ skyriau dalykiškoms, neeilines pareigas užimančioms moterims, stengiausi parodyti, kad baltiško stiliaus drabužiai – idealus būdas sujungti į visumą tvirtą charakterį, verslumą ir moteriškos prigimties švelnumą, subtilumą. Kolekcijos paskirtis, pavadinimas įpareigojo ieškoti ne jaunučių modelių, o gyvenimo pilnatvę patyrusių moterų. Kaip tik todėl nuotraukose matote sportininkę, olimpietę Austrą Skujytę, moterų krizių konsultantę Laimą Ruibytę, žolininkę Danutę Kunčienę, kraštovaizdžio dizainerę Audronę Daubarienę, įvaizdžio konsultantę Rasą Povilaitienę“, – vardija „moteris valdoves“ Vilma, apimta entuziazmo pasaulyje išgarsinti baltišką stilių. – Būdama Kaune savo studijoje rengiu siuvimo kursus: paslapčių neturiu, atvirkščiai, noriu, kad kuo daugiau moterų pramoktų mano taikomą techniką.
    Amerikoje turiu drabužių parduotuvę, kurioje pardavinėti savo gaminius kviečiu baltų tradicijomis kuriančius dizainerius. Parduotuvės pavadinimas „Baltiškas stilius“, prie jos plevėsuoja vėliava – baltiška skraistė, ta pati, kurią su vaikais nešamės į „Romuvos“ renginius. Į parduotuvę dažniausiai užsuka tos moterys, kurios, žvilgterėjusios į vitriną, atpažįsta savastį – o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės marketingas labai platus, ir mus visas, kurioms artima prigimtinė kultūra: nesvarbu, lietuvę, japonę ar afrikietę, jungia bendros žmogiškosios vertybės, tikėjimas Saule, Žeme. Neabejoju, kad baltiškas stilius gali konkuruoti su pasaulyje garsiu skandinavišku stiliumi.“

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 6, 2014 m. vasario 7-13 d.

  • Išpardavimas!

    Subtilūs muzikos ekstremalai


    Giedrė BUDVYTIENĖ
    „Negi eisi tiesiai, jei aplinkui – įdomiau! Praminti takai juk tokie nuobodus“, – tikina instrumentinio ansamblio „Subtilu-Z“ nariai: akordeonistai Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs, perkusininkas Vytautas Švažas ir birbynininkas Laurynas Vaitkus. Muzikuojančių vaikinų kolektyvas išsiskiria netradicine sudėtimi. Netradicinė ir jų muzika. Net jeigu groja klasikinius kūrinius, jie skamba visai kitaip. Kaip? „Aišku, kad subtiliai“, – smagiai nusikvatoja visi drauge.

    Plačiau...

    Apie pradžią
    Kai labai ankstų ir šaltą rytą pagaliau suderiname susitikimo laiką, linksmoji ketveriukė, atrodo, dar ne visai išsibudinusi. Todėl iš pradžių pokalbis mezgasi sunkiai. Povilas pasiaiškina miegojęs vos keturias valandas, nes naktį parskrido iš Italijos – pagaliau parsigabeno išsvajotą naują akordeoną, tokį, kokio Lietuvoje dar niekas neturi.
    Glosto instrumentą žvilgsniu, ima į rankas ir užgroja. Muzika ryte tonizuoja kaip kava ne tik klausytojus, bet ir pačius muzikantus. Pamažu jie įsidrąsina, ima šmaikštauti ir kvailioti. Jie linksmi, nuoširdūs, atviri. Su jais smagu leisti laiką. Įsivaizduoju, kad jei ir scenoje jie tokie, nesunkiai užburia klausytojus.
    Sužinau, kad grupė „Subtilu-Z“ buvo įkurta 2005 metais kaip akordeonistų duetas – kartu grojo tada dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavę Povilas Velikis ir Dmitrijs Mihailovs. Tačiau po kelerių metų jiedu nusprendė, kad akordeono tembrą reikia paįvairinti kitų instrumentų skambesiu. Vizijos, kokie instrumentai galėtų papildyti duetą, Povilas ir Dmitrijs neturėjo.
    „Kiti kolektyvo nariai atėjo tarsi savaime, neplanuotai“, – prisimena Povilas. Iš pradžių 2007 metais prisijungė Vytautas su mušamaisiais, o dar po metų – birbynės guru kolegų pagarbiai vadinamas Laurynas. Pasisekė, kad visi jie pajuto vidinę darną, kuri būtina, jei nori sėkmingai dirbti kartu. Be to, jie visi dega entuziazmu, jiems smagu muzikuoti, kurti, eksperimentuoti.
    Ansamblis neturi vadybininko, tad draugiškai dalijasi kitais darbais. Povilas, Laurynas ir Dmitrijs rūpinasi kūrybine, muzikine veikla. O dauguma praktinių darbų, tokių kaip finansų tvarkymas, reklama, gula ant Vytauto pečių. Jis – ne tik muzikantas, bet ir inžinierius. Turi įmonę, kuri gamina ir remontuoja muzikos instrumentus.


    Apie muziką
    Kokią muziką jie groja? „Sunku nurodyti žanrą. Mūsų stilius – klasikos ir džiazo lydinys su popmuzikos prieskoniais“, – sako Povilas. Tiksliausiai jį būtų pavadinti anglišku žodžiu crossover, t. y. stilių ir žanrų sankirta.
    „Stengiamės sukurti savą muzikinę kalbą“, – teigia Dmitrijs. Vytauto nuomone, tai, ką jie groja, yra neformatas. „Vis dar ieškome savo kelio“, – priduria Laurynas. Muzikantai pajuokauja, kad gal po kokio dešimtmečio jis jau ir bus aiškus. O kol kas jie smagiai nardo muzikos vandenyne ir dalijasi savo atradimais su klausytojais.
    Dauguma net neįsivaizduoja, kiek įvairiausių tembrinių spalvų, atspalvių akordeonas ir birbynė turi. Jų derinys intriguojantis ir įdomus, muzika, kuri jais atliekama, gali būti elegantiška, aistringa, romantiška, temperamentinga, svajinga. Nors šie instrumentai dar jauni, savo išraiška nė kiek nenusileidžia klasikiniams, gyvuojantiems ne vieną šimtų metų.
    Pasak Povilo, yra du keliai. Vienas lengvesnis, greičiau atnešantis sėkmę ir pajamas – kai nekeli sau pernelyg sunkių užduočių, paprasčiau tariant, groji tai, kas publikai gerai suprantama, ką ji lengvai priima. Kitas kelias – sudėtingesnis, tenka patiems belstis, ieškoti savo vietos, auditorijos, klausytojų, įdėti daugiau pastangų. „Bet kuo ilgiau beldiesi, tuo kokybiškesnis, didesnę išliekamąją vertę turintis rezultatas“, – mano Laurynas. Dmitrijs sako, kad komercija jiems nėra svarbiausia, vieną projektą gali ilgai gludinti, baigę vieną neskuba prie kito, kad tik greičiau dar daugiau galėtų uždirbti. „Stengiamės, kad mūsų muzikinė veikla būtų vientisa, ne pabirusi į atskirus projektus“, – teigia Vytautas.
     
    Subtilu-ZApie labdarą
    Laurynas pasakoja, kad ansamblio nariai jau seniai yra pasižadėję kasmet surengti bent tris ar keturis labdaros renginius. Jų principas – jei nori gauti, turi duoti. „Patyrėme, kad būna labai gera, kai koncertuoji ne už pinigus“, – tikina jis.
    Pasak Povilo, kai koncertuoji nemokamai, jauti tikrą džiaugsmą. Savo jausmus dovanoji ir jauti su niekuo nepalyginamą atgalinį ryšį, kurį sunku apibūdinti. Atlikėjui labai svarbu sulaukti emocinės grąžos iš klausytojų. Labdaros koncertuose susirenkančiai auditorijai – neįgaliesiems, vaikams, senoliams labai trūksta dėmesio, bendravimo, todėl jie yra imlesni, atviresni.
    Vasarį laukia kelionė į Norvegiją. Koncertuose „Vilties turas 2014“ bus renkamos lėšos „Vilties erdvės“ (jos veiklos tikslas – ruošti sutrikusio intelekto žmones savarankiškam gyvenimui) bendruomenei, kad jie vasarą galėtų išvykti į stovyklą. Projektas, į kurį „Subtilu-Z“ įsitraukė, prasidėjo 2012 metais. Jo iniciatoriai – Pietų Norvegijos lietuvių bendrija ir Rugalando lietuvių bendrija.
    „Kol kiti buvo išvykę, suderinau, kad koncertuosime senelių namuose. Dauguma labdaros renginių skirti vaikams, o seneliai užmiršti. Bet juk be jų nebūtų mūsų. Reikia jiems pasakyti „ačiū“. Gaila, kad trūksta laiko ir labdarai negalime skirti jo tiek, kiek norėtume“, – tęsia Laurynas.
     
    Apie eksperimentus
    Grupei „Subtilu-Z“ priklauso rytinių koncertų idėja. Vaikinai pasakoja, kad tai buvo tikras eksperimentas. Mintis kilo per vieną konkursą, kai jiems teko pasirodyti pirmiesiems – 8 valandą ryto. Labai gerai sekėsi groti ir jie netgi laimėjo pirmąją vietą. Tai juos įkvėpė ir vėliau bendraudami su „Piano.lt“ koncertų salės vadovu Aleksandru Šimeliu nusprendė surengti viešą rytinį koncertą.
    „Nerimavome, ar ateis žmonių. Nusprendėme pavaišinti juos kava ir sausainiais. Jų labai greitai nebeliko“, – prisimena Povilas. „Buvome nusiteikę, kad gal kelios dešimtys susirinks“, – įsiterpia Vytautas. „Kokių nors ekstremalų ar tų, kuriems nesimiega“, – juokauja Dmitrijs. „Bet mūsų nustebimui klausytojų prisirinko pilna salė, apie du šimtus žmonių“, – šypsosi Vytautas.
    Tą pačią idėją jie pakartojo pernai, šį kartą tai vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tris savaites su trimis skirtingomis grupėmis, iš viso devyni koncertai. „Galvojome, kodėl žmonėms taip patiko. Vakare paklausai gero koncerto, pareini kupinas įspūdžių ir turi eiti miegoti. O kai paklausai geros muzikos iš ryto, gauni tarsi kūrybinį užtaisą visai dienai“, – svarsto Povilas.
    „Keistas jausmas, kai grojant ar klausantis muzikos išaušta, švinta. Įprastai koncertuose būna atvirkščiai – sutemsta“, – dalijasi įspūdžiais Povilas.
     
    Apie išsipildžiusią svajonę
    Neseniai „Subtilu-Z“ įrašė kompaktinę plokštelę „Mėlynom gatvelėm“. Ji įrašyta su Nacionalinės premijos laureate, kamerinės scenos vokaliste Asta Krikščiūnaite. „Kartu mes naujai pažvelgėme į praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmečio lietuvių estrados aukso fondą“, – tikina muzikantai.
    Nostalgija dvelkiančioje plokštelėje skamba Benjamino Gorbulskio, Teisučio Makačino, Mikalojaus Noviko, Mindaugo Tamošiūno, Kosto Smorigino dainos. Dalis jų buvo labai populiarios, dalis – nepelnytai užmirštos. Tarp jų yra T. Makačino „Jūros vėjas“, kuri, kaip teigė pats kompozitorius, apskritai įrašyta pirmą kartą. Be to, vaikinai šias dainas išleido ir vinilo plokštele.
    Muzikantai džiaugiasi, kad sutapo jų ir dainininkės A. Krikščiūnaitės mintys, pasirodo, jos svajonė taip pat buvo įrašyti senąsias estrados dainas. „Graži mano ir „Subtilu-Z“ draugystė prasidėjo prieš porą metų, kai kartu koncertavome viename projekte. Sutapo mūsų požiūriai, pritikome vieni prie kitų. Aš jau seniai svajojau atgaivinti lietuvių estrados palikimą. Su šiomis dainomis užaugau, jos man kelia daug gražių prisiminimų, – pasakoja dainininkė. – Antra vertus, šios dainos skamba kitaip dėl netradicinės ansamblio sudėties, netikėtumo įspūdį sukurti padeda ir estradinių melodijų operinis atlikimas. Jie šaunuoliai, turi savitą veidą, jų kūryba spalvinga, labai profesionaliai, sąžiningai dirba.“
     
    Apie antrąsias puses
    Muzikantams svarbus artimųjų, šeimos narių palaikymas. O šiems nelengva su muzikuojančiais vyrais gyventi. Atostogas, laisvus savaitgalius planuoti sunku. Nors dar tik vasario pradžia, „Subtilu-Z“ jau planuoja vasaros atostogas, koncertų grafikas aiškus iki pat rudens. Ir to plano tenka griežtai laikytis, net jei koks „auksinis“ pasiūlymas nukrinta, retai juo susivilioja.
    Klausiu, ar antrosios pusės jau įprato prie tokio gyvenimo ritmo – juk jie dirba tada, kai kiti ilsisi, o ilsisi, kai kiti dirba. „Šuo ir kariamas pripranta“, – juokiasi Povilas. Ir kas gali džiaugtis, kai vyras pareina antrą nakties ar paryčiais po koncerto.
    Vytautas sako, kad laisvus savaitgalius tenka „gaudyti“, jų būna retai, todėl iš anksto galvoja, ką veiks. Vytauto draugė Aleksandra Milaknytė džiaugiasi jo darbu ir pomėgiais: „Smagu, kad Vytautui patinka jo veikla. Jis gyvena atsipalaidavęs, o tada ir santykiai klostosi gerai.“
    „Valentino dienos proga nupirkau bilietus į koncertą, tačiau paaiškėjo, kad tą dieną man teks koncertuoti. Pasakiau žmonai Redai: „Dovanoju tau bilietus, bet teks susirasti, su kuo eiti.“ Tokių situacijų pasitaiko ne taip retai. Kai žmona savo mamai ima manimi skųstis, ši atšauna: „Žinojai, už ko teki“, – juokiasi Laurynas.
    Dmitrijs, kol draugai dalijasi mintimis apie šeimų gyvenimo kasdienybę, tyli ir šypsosi. Jis dar neturi antrosios pusės ir jam nereikia su niekuo derintis. „Prisižiūri į mus ir sako: „Ačiū, man nereikia“, – paaiškina Povilas. „Parašykite, kad jis ieško antrosios pusės, gal atsiras norinčiųjų. Tik kandidates mums turės pirma parodyti“, – draugiškai šmaikštauja vaikinai.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 5, 2014 m. sausio 31-vasario 6 d.

  • Išpardavimas!

    Mergina su saksofonu ir laimės marškinėliais


    Giedrė Budvytienė

    „Saksofonas yra panašiausias į žmogaus balsą“, – sako atlikėja Justė Sakalytė. Moteris, muzikuojanti šiuo tradiciškai vyrišku laikomu instrumentu, šiandien – nebe retenybė. Tačiau Justė, ko gero, yra vienintelė Lietuvoje dainuojanti saksofonininkė. Nors ji visada troško tapti dainininke, aplinkybės privertė mokytis ir groti. Romantiškąjį saksofoną pasirinkusi nė kiek nesigaili: jis tiesiog tobulai papildo balsą, be to, koncertą surengti kur kas paprasčiau, kai pati ir groji, ir dainuoji, šypsosi Justė.

    Plačiau...

    Kasdienybės fonas
    Dainininkė ir saksofonininkė įsitikinusi, kad muzika kiek­vieno iš mūsų gyvenime užima tam tikrą vietą. Visi kasdien klausomės jos, sklindančios iš radijo, televizoriaus ar grotuvo, kai kurie – nuo ryto iki vakaro. Tačiau ar tikrai girdime? Ir kiek iš tikrųjų žinome apie ją? Dauguma mažai ir tos pačios žinios paviršutiniškos.
    „Ar žinome, kaip atsiranda ir plėtojasi muzikos stiliai? Kas lemia skirtingos muzikos skambesį? Kas slepiasi jos kūrimo procese? Kokį poveikį muzika daro žmogaus sąmonei ir pasąmonei? Muzikoje užkoduota tiek idėjų, minčių, žinių ir procesų. Šis pasaulis kupinas paslapčių, kuo giliau į jį pasinersime, tuo daugiau malonumo patirsime“, – aiškina J. Sakalytė.
    Ji pacituoja garsaus kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus žodžius: „Mylėkite ir studijuokite didįjį muzikos meną – jis atvers jums ištisą jausmų ir minčių pasaulį. Jis padarys jūsų dvasią turtingesnę, tyresnę, tobulesnę. Muzika padės atrasti savyje naujų, nežinomų, nepastebėtų jėgų. Ir gyvenimas nušvis naujais tonais, naujomis spalvomis.“
    Apie tai mudvi kalbamės kavinėje, žinoma, grojant kažkokiai muzikai, nes kavinė be muzikos šiais laikais tiesiog neįsivaizduojama. Sakau „kažkokiai“, nes suvokiu, kad jos visai negirdžiu. Dabar, kai muzika tapo kasdienybės fonu, mes nuo jos pavargstame ir tarsi atbunkame. Tačiau koncertų salės – pilnos. Kaip čia yra?
    „Tikrai, koncertų rengiama daugybė, juose skamba labai įvairių žanrų ir stilių muzika. Bet gal žmonės eina tiesiog pabūti? – susimąsto Justė. – Daugeliu atvejų tai tik išėjimas iš namų. Turi laisvą vakarą ir renkiesi vieną iš renginių, vykstančių tuo metu. Kai į koncertą atveda tokie motyvai, ne taip svarbu, kokia muzika skamba.“
    Svarstome: trūksta išrankumo, o gal tiesiog pavargstame būti išrankūs? Norisi neįdėjus daug pastangų ir energijos ką nors gauti. Reikia pajusti tikrą aistrą muzikai, tik tada atsiranda noras į ją gilintis, geriau suprasti. Yra tokių žmonių, kurie visai nesusiję su muzika, bet labai ją mėgsta. Jiems norisi sužinoti apie ją visas subtilybes, rūpi didesni dalykai.
    „Po to muziką jau kitaip girdi ir tai tampa diagnoze, niekada daugiau jos nesiklausai, kaip iki tol, paviršutiniškai. Kuo daugiau žinai, tuo geriau pradedi girdėti, o ne tik klausyti. Tampi reiklesnis. Kur kas lengviau atsirinkti, į kuriuos koncertus tikrai verta eiti. Reklamuojami, deja, paprastai ne patys geriausi“, – atkreipia dėmesį atlikėja.


    Užaugo scenos užkulisiuose
    Muzika jau ankstyvoje vaikystėje ateina į mūsų gyvenimą, vieniems su pirmąja mamos lopšine ar išgirstu muzikiniu įrašu, kitiems su pirmuoju koncertu, kurio klausė su tėvais. Tačiau vieni taip ir lieka stebėtojai, o kiti į muzikos pasaulį neria giliau. Nuo ko tai priklauso?
    „Mano abu tėvai – muzikantai, tad muzika mano gyvenime buvo nuo pat gimimo. Mama kanklininkė, tėtis – birbynininkas, ne vieną dešimtmetį jie dirbo pedagogais dainų ir šokių ansamblyje „Ugnelė“. Mes su sese net nelankėme darželio, užaugome repeticijose ir koncertuose, po stalu ar už užuolaidų nusnausdavome“, – prisimena Justė.
    Muzika ją supo visą dieną. Kai buvo penkerių, ėmė groti kanklėmis, vėliau – ir fortepijonu. Kai pradėjo lankyti mokyklą, po pamokų atvažiuodavo pas tėvus į darbą, Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, ir lankė čia įvairius būrelius – dailės, skaitovų, šokių. Sekėsi ir patiko, bet viską nusvėrė muzika.
    „Kai trylikametė pradėjau dainuoti Artūro Noviko ansamblyje, mano gyvenime atsirado džiazas. Visiems laikams. Ten supratau, kad tikrai noriu muzikuoti. Muzikos mokyklos iki tol nelankiau. Norėdama savo ateitį sieti su muzika, turėjau rimčiau jos mokytis. Tėvai patarė stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją“, – pasakoja Justė.
    Tai buvo vienintelis kelias įgyti muzikinio išsilavinimo pagrindus, kad vėliau galėtų studijuoti Muzikos akademijoje ir tapti profesionalia muzikante. Tada jos gyvenime atsirado saksofonas. „Deja, apie tai negaliu papasakoti jokios sparnuotos istorijos“, – šypsosi atlikėja. Apsisprendus tapti muzikante kilo klausimas: kokią specialybę rinktis?
    „Aš grojau kanklėmis, bet tai nebuvo mano instrumentas. Kitas dalykas, kuris mane labai žavėjo, – džiazinis dainavimas. Bet tada Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos Estrados skyriuje dainavimo specialybės nebuvo. Kažkas pusiau juokais pasakė, kad merginai tiktų saksofonas ir kad jis yra „pats tas“ instrumentas džiazuoti“, – prisimena pašnekovė.
    Tais laikais merginoms groti saksofonu buvo nepopuliaru. Dabar tai ne tik tapo įprasta, bet ir labai veža, o tada Justė tik pasijuokė su tėvais iš tokios idėjos, ir tiek. Tačiau paskui pagalvojo: gal iš tikrųjų? Juolab kad saksofonas ir džiazas, ritminė muzika siejasi. Nusprendė pabandyti.


    „Niekada neišmoksiu groti“
    Ji puikiai prisimena, kaip pirmą kartą pamačiusi saksofoną išsigando, jai atrodė, kad niekada neišmoks juo groti. Labai sudėtingas, daugybė vožtuvėlių, nežinia, kur pirštus padėti. Bet mokymasis nebuvo toks sunkus, kaip baiminosi.
    Justė visada ne tik grojo, bet ir dainavo. Daug metų dainavimas jai buvo pomėgis, tačiau dabar net šiek tiek užgožia saksofoną. Širdies balsas vis dėlto ragina dainuoti, šypsosi muzikantė. Ji neabejoja, kad saksofono pasirinkimas buvo geras sprendimas, iš pradžių pragmatiškas, bet vėliau, kai jį įvaldė, atsirado ir meilė šiam instrumentui.
    Pedagoginė muzikantės veikla irgi susijusi su dainavimu. J. Sakalytė mokė groti tik kelis mokinius, o dainavimo – kur kas didesnį būrį. Nors praėjusį pusmetį nemažai muzikavo: LNK televizijos laidoje „Plikis ir ponia“ gyvai grojo saksofonu specialiai šiai laidai sukurtoje grupėje. Tai buvo smagus, įdomus patyrimas.
    Muzikiniuose projektuose, kuriuose dalyvauja, Justė daugiau dainuoja. Tačiau saksofonas balsą tiesiog tobulai papildo, jie harmoningai dera tarpusavyje. „Gerai, nebereikia kviesti papildomų muzikantų, tai privalumas“, – juokiasi atlikėja. Ji ir individualiai koncertuoja, ir susiburia su kitais muzikantais atskiroms programoms, kaip džiazo pasaulyje įprasta.
    „Tiesa, kad saksofonas yra mano instrumentas, pajutau gal tik po kokių trejų metų. Labai dažnai, kai pradedi daryti ką nors nauja, turi gana ilgai daug ir sunkiai dirbti, kad įvaldytum techniką. Tik po to pradedi jausti malonumą. Taip yra visose srityse, ne tik muzikoje. Dažnai norisi viską mesti to nepasiekus, ypač kai persilaužimo procesas užtrunka“, – svarsto ji.


    Studijavo net 13 metų
    Justei pasisekė, kad jos ieškojimus muzikiniame kelyje palaikė puikūs mokytojai. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – Albinas Pupkevičius. Muzikos akademijoje – prof. Petras Vyšniauskas, iš kurio sėmėsi kūrybinio įkvėpimo. „Muziką kaip kokią mediciną net trylika metų studijavau. Baigusi akademiją dar dvejus metus mokiausi Olandijoje“, – paaiškina.
    Tačiau ir baigus ilgas studijas laukia kasdienis darbas. Ir ne tik su instrumentu, balsu. Muzikantai ir dainininkai kaip sportininkai turi įgyti tam tikrą formą. Turi išsivystyti raumenynas. Dainavimas – kaip lengvoji atletika. Tam reikia fizinio pasirengimo. Anksčiau sporto salėje lankėsi, o dabar namie kvėpavimo ir kitus pratimus kasdien atlieka.
    Tai, kad Justė ir groja, ir dainuoja, gelbsti nuo rutinos. Ja nedvelkia ir darbas, Justė vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Džiazo katedrai. Maždaug pusę savaitės praleidžia Kaune, kitą dalį – Vilniuje. ISM vadybos ir ekonomikos universitete atlikėja vadovauja vokaliniam šios aukštosios mokyklos studentų ansambliui „Voicity“.
    Kai paklausiu apie laisvalaikį, ji susimąsto: „Net nežinau, kaip jį apibrėžti. Būnu su tėvais, su sesės šeima, esame labai artimi iki šiol, o sesuo – geriausia mano draugė. Savo šeimos kol kas neturiu. Taip geriausiai atsipalaiduoju. Susitinkame, ramiai bendraujame, nieko ypatingo neveikiame, tačiau mums gera tiesiog būti kartu. Kai šilta, visi važiuojame į kaimą, gamta atgaivina.“
    Darbo dažnai nepavyksta užmiršti net sekmadienį, žmonės skambina dėl įvairiausių reikalų. O kur dar koncertai, ypač sezono metu. „Jau kurį laiką stengiuosi sąmoningai susikurti laisvalaikį, man tai kaip iššūkis. Jei leisi, darbas tave pasiglemš, o tada pradėsi jo nebemėgti. Reikia sugebėti nuo jo atitolti, sakau sau: „Darbas nėra gyvenimas, tai – tik jo dalis“, – teigia Justė.
    Ir neslepia, kad jos gyvenimą valdo ekspromtas ir jai tai patinka: „Aš visą laiką kelyje, su lagaminu. Šiuo metu krepšyje turiu dantų šepetuką, kojines ir kompiuterį, nes nežinau, kiek naktų praleisiu ne namuose. Šią savaitę jau tris naktis į Vilnių grįžusi nebuvau, nakvojau pas draugus Kaune, nes dabar sesija, egzaminai, turėjau daug darbų ir reikalų.“
    Atlikėjos kelionės į užsienį taip pat dažniausiai darbo tikslais, koncertuoja: „Rudenį pirmą kartą gyvenime buvau Ispanijoje, kur dvi savaites tik gulėjau ant smėlio. Labai patiko. Dar norėčiau nukeliauti ten, kur pajusčiau kultūrinį šoką. Europoje viskas susiniveliavę, apeita ir pažįstama, koncertuojant ir vaikystėje su tėvų ansambliu beveik visa ji apvažiuota.“


    Pati ieško iššūkių
    Justė atvirauja, kad jai neįdomu, kai lengva: „Kai jau įsidirbi ir viskas, rodos, eina kaip iš pypkės, yra sistema, grafikas, pastovumas, visada sakau sau: „Gaila, kad nebeilgai.“ Tas ratas sukasi nesustodamas ir, žiūrėk, vėl atneša naują iššūkį. O jei neatneša, pati jo pradedu ieškoti. To, kas sujudintų mano pasaulį. Gal tai ir yra mūsų kelionės, viso gyvenimo esmė?“
    „Daugelis nori pastovumo, nes nuolat keistis nėra lengva, reikia perlipti per save, būna baisu, sunku. O aš – priešingai. Nors tenka daug dirbti su savimi, įveikti save. Tiesa, nieko ypatingo dėl to nedarau. Nė vieno darbo, kurį dirbu ar dirbau, aš neieškojau. Jie patys mane susirado. Pasibeldė į duris. Gal aš laimės kūdikis? Bet kas ta laimė?“ – tęsia mintį muzikantė.
    „Mama sako, kad esu gimusi „su marškinėliais“ (taip vadinami kūdikiai, gimę su placentos dalimi). Tikima, jog tai – sėkmės ženklas, bet aš nesijaučiau laimės kūdikiu, kol nesupratau, kas yra tikroji laimė. Išorinė sėkmė dar nereiškia, kad būsi laimingas, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų. Vienas turi visko – bet gal jam reikia visai ne to? Kita vertus, noras ieškoti ir rasti mane stumia į priekį“, – pasineria į apmąstymus.
    „Man svarbu džiaugtis gyvenimu, jei to nebejaučiu, pati drastiškai viską keičiu, kad ir kaip tai sunku. Klausau savo širdies ir kiekvieną padrąsinčiau tai daryti. Mes visi nesąmoningai siekiame saugumo, jo poreikis užkoduotas mūsų prigimtyje. Jis mus traukia, bet kartu ir gali nužudyti. Todėl reikia kartais iš jo išsiveržti. Tokie sprendimai būna sunkūs, tačiau būtini“, – toliau dėsto mintis Justė.
    „Kokia mano svajonė? Sunkus klausimas. Sukurti šeimą, sutikti žmogų, su kuriuo būtų smagu. Bet ar tai svajonė? Tai žmogiškas noras, poreikis, ir tiek. Svajonė turėtų būti kas nors sunkiai įgyvendinamo. Nežinau, gal tokios ir neturiu. Bloga diag­nozė, ar ne? Aišku, galima ką nors susigalvoti, bet kol turiu tiek širdžiai mielos veiklos, per daug dėl to nesuku galvos.“
    Pasak muzikantės, ji anksčiau pagalvodavo, kad nori dirbti pedagoginį darbą Muzikos akademijoje: „Jei tai buvo svajonė, įgyvendinau ją sėkmingai. Ir be jokių ypatingų pastangų. Norą reikia paleisti ir viskas kažkaip susiklosto. Kai pačiame krizės įkarštyje nusprendžiau po mokslų Olandijoje grįžti į Lietuvą, daugelis klausė: ką tu ten veiksi? Bet aš jaučiau, kad turiu grįžti.“
    Ir neapsiriko: netikėtai sulaukė pasiūlymo dėstyti VDU Muzikos akademijos Džiazo katedroje. Kurį laiką buvo pasinėrusi į įvairius ieškojimus: kelerius metus buvo vegetarė, nevartojo alkoholio. „Dabar man svarbiau gyvenimo džiaugsmas, pozityvus požiūris, – tikina J. Sakalytė. – Mokausi kasdien džiaugtis tuo, ką darau. Valgiui, buičiai, kitiems materialiems dalykams esu nereikli, nesureikšminu jų.“

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 4, 2014 m. sausio 24-30 d.

  • Išpardavimas!

    Aušra Kilkuvienė:  „Televizija yra tik darbas“


    Daiva BUDRIENĖ
    Buvusi pradinių klasių mokytoja, kaunietė, anuomet naujoviškos laidos „TV pagalba“ vedėja, dabar – socialinių projektų vadovė ir „Lietuvos ryto“ televizijos veidas, laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė nemėgsta viešumo. Galima tik spėlioti, kodėl. Ji pati teigia, kad televizija tėra darbas ir neserga žvaigždžių liga.


     
    Plačiau...

    Balsas, kuris tinka radijui
    Matau, kad ji turi dovaną kalbėti ir išlaikyti klausytojų dėmesį. Charizmatiška. Aušra vis pasitikrina, ar tik kas neužlipo ant galvos. O jei taip mano, tai tuojau pat tą užlipusįjį bando nusimesti. Ir mes pradedame kalbėtis, ir iš karto nesusikalbame. Ne, jokiu būdu ji neįsileis į namus. O kaip man pajusti jos energiją? „Adreso? Galiu tik „Akropolio“ padiktuoti.“ Mes beveik apsižodžiuojame, bet šiaip taip susitariame susitikti. O susitikusios nuoširdžiai išsiplepame. Ar nuoširdžiai? Manau, kad taip, nes ji man pasirodo tikra. Tą žodį Aušra pakartos daug kartų. Pasakys, kad tik tokius žmones ir mėgsta, todėl noriu tikėti, kad ji tokia ir yra: judri, glostanti šimtametį mano senelės ąžuolinį stalą, nes mėgsta senus daiktus. O susitinkame neįprastoje vietoje, tiesą sakant, pirmą kartą rašinio herojus atvažiavo į mano namus. Tiesa, mes – kaimynės. Namai, aišku, ne per tvorą, bet už kelių gatvelių. O jei jau gyveni Šančiuose, tai beveik ir giminės. Paprasta ir žmogiška. Ji pasakoja, kad dar dirbdama pradinių klasių mokytoja vis išgirsdavo komplimentų.
    Aplinkiniams patiko jos balsas. Kolektyve ne vienas sakydavo: „Turint tokį balsą – tik į radiją.“ Dabar ji mano, kad mokytoja – nebuvo tikrasis pašaukimas: „Stojau, kad įstočiau. Dainavau, baigiau muzikos mokyklą. Bet kai rinkdamasi pagalvojau, jog konservatorijoje vėl bus solfedžio pamokos – tai man padėjo apsispręsti, beliko pedagoginis.“


    „Aš iš tavęs padarysiu žvaigždę“
    Lietuviškos muzikos radijo stotis „Martis“ atsirado netikėtai. Paskambino pati, pasakė, kad nori dirbti, priėmė. Tada dar maža buvo dukra. Iki pietų dirbdavo mokykloje, o vakarais ar po pietų – radijuje. Vėliau perėjo į radiją „Kelyje“. Kažkas iš AR televizijos išgirdo kalbančią eteryje, pasiūlė vesti renginį. Jiems patiko, atsirado dar vienas pasiūlymas – vesti laidą „Pramogų ruletė“. Apie klubus, renginius. Paskui sulaukė naujo pasiūlymo iš „Just TV“: „Prisimenu tą dieną, kai prodiuseris Justinas prisistatė, pasakė, kad kuria nerealiai įdomias laidas, ir pažadėjo: „Aš iš tavęs padarysiu žvaigždę.“ Atsakiau, kad nežinau, ar man to reikia. Tada buvau 26 metų, jau susiformavusi, vedžiau renginius, neblogai uždirbau.“ Kas prieštarautų, kad darbas televizijoje yra labai kūrybiškas? Aušrai taip neatrodo. Tiesiog jis ir tada, ir dabar – kitoks. Ir pradėjo kelti problemas. Kai atpažįsta gatvėje, pastebi. Kai paskambina kokia žurnalistė ir klausia: „Kur šiemet atostogavote?“ O jai gėda prisipažinti, kad viso labo buvo Pervalkoje... Ji mano, kad yra tokių, kurie kuria apie save nebūtas istorijas, mitus: „Daug metų dirbdama toje tuštybių mugėje aš neišmokau meluoti. Kaip ir pasakyti, kad vis dar statau namą, nes nenoriu prisiskolinti milijonų iš banko, o tiek neuždirbu, kad pasistatyčiau greitai. Tai ėmė nepakeliamai slėgti.“


    O kas dabar bus?
    Ji suprato, kad negali nusipirkti ir pasikeisti tiek rūbų, kiek yra vakarėlių, negali atrodyti taip, kad jaustųsi gerai. Todėl kai laidą uždarė, panika neapėmė. Iškilo klausimas: o kas dabar bus? Praėjo kiek laiko, naujų pasiūlymų negavo ar jie nepatiko, ir klausimas liko tas pats. Ji ramino save: nėra dainininkė, kurios albumo pirkimą ir populiarumą lemia viešumas, ir ne vaidmenų laukianti aktorė.
    Išgyveno be televizijos. Šešerius metus. Todėl naują pasiūlymą vesti pokalbių laidą „Lietuvos ryto“ televizijoje galima vadinti sugrįžimu. Kai nuėjo pabandyti, visi nutarė, kad jos vieta – „sėdėti dėžutėj“, tai pamalonino, bet ne tiek, kad prarastų sveiką nuovoką: „Kai klausausi Erlicko, suprantu, kad apie jo gyvenimą nieko nežinau, tačiau jo kūryba man yra vis tiek labai įdomi. Juk nepadariau nieko tokio gyvenime, dėl ko verta būtų apie mane kalbėti. Todėl aš ir dabar nenoriu būti vieša. Man tai trukdo. Viso labo šmėkščioju ekrane. Kai paskambina žurnalistai, aš jiems sakau: „Jūs nekvieskit, man nereikės atsisakyti“, nes kol kas neišmokau pasakyti ne.“


    Svarbiausia – žmogus
    Viename interviu Aušra sakė, kad visi nori būti išgirsti. Ar jai pačiai tai svarbu? „Be abejo. Laidoje ir gyvenime aš tuo vadovaujuosi – svarbiausia yra žmogus, o tik paskui visi jo statusai ir pareigos. Nes jie gali labai greitai pasikeisti. Noriu, kad mane girdėtų ir suprastų būtent artimiausi žmonės. Jei būtų atvirkščiai, jausčiausi labai vieniša ir niekam neįdomi. Noriu, kad jie žinotų mano poreikius: kada man skauda arba linksma.“ Kaskart, rengdamasi pokalbiui, Aušra turi įveikti  jaudulį. Ji sako, kad jaudinasi, kai laukia žmogaus, kuris yra visa galva pranašesnis. Pirmasis jos pašnekovas buvo Andrius Mamontovas, senas vilkas: „Esu pleputė, todėl iš pradžių turėjau sau priminti – šitoj laidoj sėdžiu ne tam, kad paplepėčiau, o kad klausyčiau. Manau, šiandien aš su Mamontovu dar kitaip kalbėčiau.“ Man įdomu, ar ji taiko kokius specialius, jai vienai būdingus pašnekovo kalbinimo būdus. Aušra sako, kad ji tik kalba: „Aš – ne žurnalistė, nebaigiau specialių mokslų, todėl tiesiog klausausi, nes šiuose pokalbiuose svarbiausias yra pašnekovas ir jo požiūris. Gyvenime su kai kuriais pašnekovais gerai pasikapočiau, bet laidoje tik klausausi. Net jei nepritariu jų nuomonei, dažniausiai neparodau, nors kartais nesusilaikau ir kaip nors reaguoju.“ Laidos filmavimas užtrunka ilgai, todėl didžiausias komplimentas jai – Andriaus Mamontovo žodžiai, pasakyti po įrašo: „Net nepajutau, kaip praėjo dvi valandos.“ Aušra sako, kad myli visus žmones, tik kai kuriuos nori perspėti: „Viskuo pasidalysiu, viską atiduosiu, tik nelipkit ant galvos. Viską darau, kad tik jie gerai jaustųsi studijoje. Jei užsimena, apie ką nenori kalbėti, tai ir nelendu į dūšią. Todėl noriu, kad ir į mano dūšią nelįstų, tiesiog instinktyviai saugausi nuo neigiamos energijos, komentarų, neskaitau jų. Gal taip noriu jaustis saugi?“


    Vaikystė – foteliuose iš lapų
    Aušra gimė ir augo Kaune, kaip pati sako, Šančių kaime. Turi vyresnę sesę ir jaunesnį brolį. „Gyvenome prie pat ąžuolyno, prie miško, tyloje, tarp medžių. Galvoju, kad ta anuometinė mūsų vaikystės ubagystė labai skatino išradingumą. Prisimenu žiemas, kai tėvai ant daržų išpildavo ledą pakvietę gaisrinės automobilį. Rudenį iš sugrėbtų lapų mes darydavome baldus: sofas, fotelius. Vasarą statydavome spektaklius, kviesdavome žiūrėti tėvus. Ąžuolyne pilna kalnų ir kalniukų, eidavome su suaugusiaisiais nuo jų čiuožinėti. Tėvai nešdavosi termosą su karštu vynu ir laukdavo kalno apačioje saugodami nuo automobilių, kurių tais laikais vienas kitas per visą dieną gal ir pravažiuodavo.“ Mokyklos aktyvistė. Spaliukė, pionierė, šventai tikinti pionierišku kaklaraiščiu ir blogais dėdėmis, kurie sušaudė keturis komunarus. Su tėvais daug keliavusi po Odesą, Moldaviją, Taliną. Paaugusi buvo ta, kuri sakydavo mokytojoms tiesiai, ką galvoja, jei tik jausdavosi teisi.
    Man atrodo, kad Aušros vaikystė buvo laiminga, ji mielai ją prisimena. „Be nuoskaudų, tragiškų įvykių ir potyrių“, – prideda ji. Kokie santykiai su mama? Pagarbūs, išlaikant atstumą. „Mama nebuvo draugutė. Pavadinčiau tai tarybiniu auklėjimo būdu – liepiant, draudžiant: „To negalima, taip nesielk. Prie suaugusiųjų nekalbėk, svečiai į namus, vaikas nuo stalo.“ Vaikai turėjo savo vietą. Kaip kokie naminiai gyvūnai. Niekada taip neauklėjau savo vaiko. Aš bijojau mamos. Manęs mano vaikas nebijo“, – sako Aušra.


    Vaikai turi teisę kištis
    Mes įsišnekame apie auklėjimą. Ar vaikas turi dalyvauti ir girdėti visus tėvų pokalbius? Ji įsitikinusi, kad tik taip turi būti, nes vaikas yra šeimos narys: „Jei aš taip gyvenu ir taip namuose yra kalbama, vadinasi, tokioje terpėje auga mano vaikas. Aš neapsimetu tuo, kuo nesu. Kažkur perskaičiau mintį: „Vaikai, kaip geriausia akustinė salė, girdi jautriausius virpesius.“ Ne tai, ką tu sakai, o mintyse nori nuslėpti, bet ką manai iš tiesų. Aš neveidmainiauju. Todėl jei mama su tėčiu prie vaiko aiškinasi savo santykius, vaikas turi teisę kištis, reikalauti tylos, nes jis taip pat žmogus, tik mažas. Negalima vaikui sakyti: „Nesikišk, čia kalba suaugusieji.“ Kitaip sulauksi laiko, kai vaikas tau irgi pasakys: „Nesikišk, čia mano reikalas.“ Kartais, kai pas Aušrą ateina draugė ir jos nori pasipaslapčiauti, ji paprašo dukters leisti joms pasikalbėti vienoms. Paprašo, o ne išvaro iš kambario ar liepia išeiti: „Mano Gabytė anksti pati pradėjo mąstyti, mes daug kalbamės. Kartais ji pyksta, kad jai nepritariu. Nuo mažų dienų jos prašiau ne vertinimo, o papasakoti situaciją, todėl ir sakau: „Nepyk, aš turiu savo smegenis. Tu nesakyk, kad mokytoja yra kvaila, bet papasakok situaciją, po kurios tu nusprendei, kad ji tokia.“ Aš pati padarysiu išvadas. Visada esu tokia pati, nesistengiu apsimesti tuo, kuo nesu, ir nereikalauju iš jos daryti to, ko pati nedarau.“


    Pats geriausias laikas
    Yra šiandien, nes ji jaučiasi puikiai. Mylima. Už tai – ačiū vyrui Andriui. Su juo – visada geidžiama, graži, seksuali, visokia, kad ir kaip atrodytų pati sau. Be abejo, visko būna, ginčų ir pykčių: „Man reikia aiškintis. Jei susipykom, jis gali susitaikyti be ilgų kalbų.“ – „Gal čia tas atvejis, kai poros, susikibusios už rankučių, pragyvena visą gyvenimą ir miršta vieną dieną?“ – klausiu. Aušra sako, kad jai taip norėtųsi. Jie ir dabar, jau daug metų būdami kartu, eina susikibę: „Sutikau, įsimylėjau, pradėjom gyventi, supratau, kad jis – mano žmogus. Ir taip keliaujam kartu.
    Pasipykstam, suprantam, kad rūpim vienas kitam, kad brangūs.“ Netrukus Aušra gyvens naujame name, kurį su vyru statė apie dešimt metų: „Moku glaistyti, betonuoti grindis, daug ką moku, bet vis dėlto esu pameistrė, ne meistrė.“ Tas namas – dešimtmečio užsiėmimas ir laisvalaikis, kurį jie leido drauge: „Mes esame draugeliai. Dirbi, pasikalbi, vėl dirbi. Aš mėgstu labai gerai viską apgalvoti, išjausti, išmedituoti erdves, kol priimu sprendimą. Manau, reikės namą dar įkrauti teigiama energija, kol visi kampai taps savi ir mieli.“ Aušra juokiasi, kad tikriausiai sunku suprasti, kaip namo statybos gali būti laisvalaikis. Jis – visi įmanomi SPA, kurortai: „Galvojam, kur reikės pabėgti dabar, kai jau šis etapas bus įveiktas?“


    Nemėgsta melo
    Jai labai svarbu neveidmainiauti. Patinka tikri žmonės: „Nors ir besikeikiantis benamis, kad tik būtų tikras. Man įdomūs kiekvieno išgyvenimai, jausmai.“ Darbe Aušrai svarbus pareigos jausmas. Ir nepatinka, kai žmonės gyvena kitų gyvenimus, tarsi neturėtų savo: „Neveiklumas yra pati didžiausia yda. Galvoju, kaip baisiai gyvena pensininkai daugiabučiuose. Gavo pensiją, visą išleido šildymui, o kitos dienos slenka prie lango. Na, dar prie televizoriaus. Kaimo žmonės bent jau turi karvyčių, žolytė užaugo, reikia nušienauti, jie neturi laiko kada domėtis aplinkiniais. Manau, kad žmogus numiršta sulig ta akimirka, kai nebeturi, ką veikti. Veikla kelia tave iš lovos rytais, kai žinai, kad turi pašerti katiną ar išsisiurbti namus.“ Ji sako, kad nieko nedaro dėl kitų, taip sakant, dėl akių, nesijaudina, ką kiti pagalvos: „Jei man patinka tinkuoti, tai ir tinkuoju. Gyvenu sau, man reikia iššūkių, veiklos, judesio: išgriauti sieną, sugalvoti ką nors tokio, kur galėtų pasireikšti kūrybiškumas.“ Kai visi važiavo į užsienius, Aušra apie emigraciją negalvojo labai rimtai, nes suprato, kad ten negalės kurti. Kasdien prigalvojanti įvairiausios veiklos, o jei dar kas nors gerai išeina, tai teikia didžiausią pasitenkinimą. Aušra dirba ir prie įvairių socialinių projektų. Tai labai specifi nis užsiėmimas: žodį reikia versti kūnu. Pirmiausia – sugalvoti idėją, ją aprašyti ir paskui įgyvendinti: „Kūrybinis darbas, visiška televizija, tik niekas nerodo. Tobulas darbas man: komunikacija, strategi­ja, administracija, įvairios veiklos valdymas. Pasiimi milijoninį projektą ir laužai galvą, kaip viską sudėlioti – tai darbas, kuris visiškai ati­tinka mano poreikius. Esu asociacijos „Teisė­tvarka“ projektų vadovė. O televizija – šalia.“


    Apie tai galvoja kasdien
    Man įdomu, ar Aušra jau žino atsakymą, kokia jos gyvenimo misija? Ji sako, kad atsa­kymo paieškos yra viena iš gyvenimo užduo­čių, tai klausimas, kuris verčia mąstyti. Ar būna kada nors neįdomu ir nuobodu? Aušra įsitikinusi, kad tereikia tinkamai pasirinkti: „Jei tik galiu rinktis, tai neinu ten, kur neįdo­mu. Nemėgstu vakarėlių, balių. Nebent tai pri­valoma mano gyvenimo dalis. Nesu pertekusi pramogų. Visada turiu svajonių. Susigalvoju norų. Neturiu galimybių skristi į kosmosą. Apskritai nedaug sau leidžiu.“ Todėl jei tik galėtų rinktis, kur važiuoti, tarkim, į Druski­ninkus ar į Palangą, ji norėtų lėkti visur. Gal net labiausiai į Nidą. Ir priduria, kad nuobodu­lys nepažįstamas tiems, kurie nėra persisotinę pramogų: „Mėgstu gerus ir gražius daiktus, drabužius, bet retai galiu sau tai leisti. Noriu persiško, rankomis austo kilimo. Mačiau vie­name kataloge. Brangus, bet tiesiog įsivaiz­duoju, kiek jame suausta teigiamos energijos. Jei jau visko visko turėčiau pakankamai, gal mano kelionės ir norai būtų kiti, o dabar jie kuklūs: nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, kurią nors Vokietijos koncentracijos stovyklą.“
    Labai tikinti visur esančia energija, ji sako jaučianti, kad ilgai netvarkius namų juose išblėsta geroji energija ir jie darosi šalti. Išsi­kvepia. Džiaugiasi, kad visada yra laukia­ma, nes žino: kai jos nėra namuose, visiems labai liūdna. Saviems. Artimųjų nelepinanti jokiais ypatingais patiekalais, ji verda pietus, tačiau nėra pamišusi virtuvės mitų griovėja: „Gaminti gaminu, bet be mielo noro, labai priklauso nuo nuotaikos. Ar mėgstu eiti kas­dien į darbą? Ne, ne visada, kai kada tingiu. Taip ir su maistu. Neturėjau sąlygų kepti, net šeštadienio pietų gaminti, nes savaitgaliais keliamės ir keliaujame prie namo. Ten visada rasi darbų.“
    Aušra tikisi, kad naminiais pyragais ir sausainukais kvepės naujieji namai. Gal. Neseniai išmokusi virti trintą moliūgų sriubą, džiūgauja, kad valgis pagaminamas greitai: „Visą rudenį viriau, jau gal ir atsibodo namiš­kiams.“ Dar jai patinka trinta grybų sriuba, ją valgo net tie svečiai, kurie apskritai nevalgo grybų: „Mėgstu tai, kas pagaminama lengvai. Vertinu tik džiovintus grybus, kaifuoju rink­dama. Iki šiol visus džiovindavau, dabar jau ir užsišaldau. O miške tiesiog pailsiu. Rudenį vis zyziu, kad važiuotume grybauti. Kai susi­koncentruoji į tai, kad turi pamatyti grybą, ilsisi galva. Aš paskui dar ilgai užsimerkusi matau grybus.“
    Nemėgstanti gulinėti Aušra sako, kad lovoje ją gali rasti tik tada, kai serga.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €