„Šeimininkė“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Showing 191–192 of 192 results

    „Šeimininkė“ Nr. 3, 2014 m. sausio 17-23 d.

  • Išpardavimas!

     Kiekvienas lašas yra svarbus


    Daiva BUDRIENĖ
    Ta pavardė tokia iškalbinga, kad mokykloje nei jis, nei jo vaikai netu­rėjo pravardžių. Mokslininkas, verslininkas, technikos mokslų daktaras Vladas Lašas – žmogus, kuris nori, kad Lietuva ne tik sektų pasaulio naujoves, išradimus, bet ir pati jas kurtų, jomis naudotųsi. Mintis, ne­leidžianti jam nurimti: „Turime šansų būti lyderiai.“ O į klausimą „Kaip gyvenate?“ atsako užsienietiškai: „Ačiū, gerai, įdomiai.“ Giedra veido išraiška išduoda: atsakymas – tikrai ne formalus.


     

     
    Plačiau...

    Smalsumas – pažangos variklis
    Iš pradžių man atrodo, kad nepavyks suprasti šio žmogaus gyvenimo būdo. Jis visur spėja, turi milijoną visuomeninių parei­gų, nuolat yra kokių nors pilieti­nių iniciatyvų variklis, užauginęs savo, augina du paliktus vaikelius.
    Manyje graužiasi mintis: ko jis nerimsta savam kaily? Tai jis Richardo Bransono vasarnamy­je Karibuose, ne pelno siekian­čios organizacijos „Carbon War Room“ steigėjų ir vadovų kon­ferencijoje, tai autostopu keliau­ja per pasaulį krovininiais lėk­tuvais, tai jaukiai vakaroja su savo įmonės darbuotojomis. O pasikalbėjusi suprantu, kad jis galėtų būti pavyzdžiu kiekvie­nam nuobodžiaujančiam žmogui, nežinančiam, kuo užimti rankas ir galvą. Nes jis – tikslingos vei­klos pavyzdys.
    Todėl mes kalbėsime visą lai­ką apie tą patį: reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje, būtina suprasti tuos procesus ir tada juose įma­noma dalyvauti, kategoriškai draudžiama būti nesmalsiam, neišmanyti naujausių techno­logijų, visiškai nesvarbu, kiek tau metų, o tuo labiau teisintis: „Man jau ne laikas mokytis.“ Tai tamsių žmonių ir tamsios tautos bruožas, nes tik smalsumas yra gyvenimo variklis. Tą išvadą pri­taikau ir sau.


    Didžiausi – kasdieniški uždaviniai
    Santūrus, mandagus, kuklus – tokį jį matau redakcijos posėdžių kambaryje, kitapus stalo. Malo­nus žmogus, iš kurio išraiškos nelabai išskaitysi mintis.
    „Esu aukštaitis iš Aukštaičių gatvės“, – juokiasi Vladas. „Ar galima jus pavadinti žmogumi, neturinčiu problemų?“– „Kasdien jų turiu, svarbu, kaip į jas žiūri. Gal greičiau tai kasdieniški uždaviniai. Pirmesni tie, kuriems reikia grei­to sprendimo. Jei viską pasiseka išspręsti, belieka džiaugtis,“ – sako.
    V. Lašas įsitikinęs, kad jei ne tie kasdieniški rūpesčiai, nebūtų kuo džiaugtis metų pabaigoje ar šiaip vakare. Dar labai svarbu, kaip žiūrėsi į kasdienius darbus. Ar šiandien susimąstome, kad didieji įvykiai, kuriems dabar jau 20, 50 ar 80 metų, taip pat susi­dėjo iš tada kasdieniškų buvusių uždavinių.
    „Turite omenyje laisvės dalykus?“ – „Ir laisvės. Arba tą momentą, kai sugalvojome su bendraminčiais surengti didelę mokslinę konferenciją, kurioje visų susirinkusiųjų sprendimu ir buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas – tiesiog darėme ir negalvojome, „ar leis valdžia.“ Atrodė, kad tai įdomu ir vertinga. Ir kasdien reikia atsirinkti, kas tą dieną svarbiausia.“ Taip atsirado Vytauto Didžiojo universitetas, kuris tada buvo labai didelis pokyčių katalizatorius ir paskatino iš esmės keistis ir kitus.
    Reikia dažniau pagalvoti, ką gero šiandien padarei apskritai, ar bus ką prisiminti ir papasakoti savo vaikams ir anūkams, ar jiems tai bus įdomu. Aš gal įkyriu su tuo klausimu, ar jį galima pavadinti žmogumi, neturinčiu problemų? Vladas susimąsto ir man pasirodo, kad jam nepatinka tokie trumpi atsakymai: „Taip“ arba „Ne.“ Tačiau jis atsako: „Taip.“ – „Ar galima jus pavadinti žmogumi, kuriam nieko netrūksta?“ Jis vėl juokiasi: „Jei trumpais atsakymais, tada „Taip.“ Nors kartais trūksta laiko. Tuomet reikia gerai pasirinkti – ką atidėti.“


    Domėtis skatino tėvai
    Mama Eugenija Mikšytė-Lašienė, literatūros dėstytoja, dabar jau iškeliavusi anapilin, buvo baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete kartu su Alfonsu Maldoniu, Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, buvo to kurso seniūnė. Tėtis – inžinierius, KTU dėstytojas, neseniai parašė atsiminimų knygą apie savo žmoną.
    Smalsumą skatinančioje šeimoje Vladas augo su dviem broliais. Man įdomu: kaip žmogaus galvoje prasideda idėjų generavimo procesas? V.  Lašas sako, kad svarbiausia – vaikystės aplinka, kiek ji leidžia svajoti, kurti, statyti vaikiškus namus iš lentų, plytų ar sniego, rizikuoti. Šeimos gyvenimo būdas – viso likusio gyvenimo modelis, žinojimas, kad gali bandyti, rizikuoti, atsitraukti ir į tuos bandymus pažiūrėti naujai.
    „Su tėvais ir broliais darydavome daug tokių dalykų, kurie vadinosi „pasidaryk pats“. Suvoki automobilio sandarą su tėčiu taisydamas automobilį – šiandien tai atrodytų nesaugios pramogos, bet jos skatino pažinti. Tėvelis daug su mumis bendravo, kartu meistraudavo, jis mane skatino domėtis technika, elektronika, vėliau tai tapo studijomis ir profesija.“
    Paties V. Lašo dukra Dalia, baigusi KTU gimnaziją, įstojo į Stokholmo ekonomikos mokyklą Rygoje, sūnus Vaidotas pasekė sesers pėdomis. Dalia baigė ir magistrantūrą Lozanos universitete, beje, prieš 80 metų V. Lašo senelis profesorius Vladas Lašas taip pat stažavosi Lozanoje.


    Draugystė su laimės kūdikiais
    V. Lašas į Lietuvą atvežė serą Richardą Bransoną – charizmatišką, sėkmingą, linksmą milijardierių.
    Kartu ir atskrido jo lėktuvu, todėl garsiai abejoju: ar ši pažintis leidžia jaustis esant už ribos, už kurios prasideda vidutinybių pasaulis? Tačiau pašnekovas nesutinka, jis sako, kad tiesiog tik atskrido kartu, tarsi važiuotų pakeleivingu automobiliu.
    Ir papasakoja kitą istoriją. Kartą Amerikoje ėjo lėktuve laikydamas rankoje užrašą: „Ar galėtumėte mane pavežti iki miesto?“ Lėktuvas vėlai leidosi, automobilio nuomotis nesinorėjo, daugiau jo ir neprireiks, nes konferencija visas dienas vyks tame mieste, iki kurio reikia nusigauti, todėl ir padarė savotišką eksperimentą. Tokia smulkmena – klausimą parašė „iPade“, tad aplinkiniams buvo aišku, kad pagalbos prašo respektabilus žmogus. Vienas sutiko pavėžėti, nors amerikiečiai atsargūs, nepatikliai žiūri į pakeleivingus keliautojus, net įstatymas draudžia pavežti. Taip Vladas susipažino su įdomiais žmonėms, o šie pasuko iš kelio, privežė prie viešbučio.
    Toks atvirumas, V. Lašo manymu, yra labai skatintinas ir geras dalykas. Plačios pažintys visada duoda vaisių. Su R. Bransonu 2004 metais susipažino TED (angl. Technology Entertainment Design) konferencijoje, Kalifornijoje, į ją sukviečiami pažangiausi pasaulio mąstytojai ir visuomenės veikėjai. Rezultatas? Netikėti ryšiai. Nuostabios įžvalgos. Įkvepiančios kalbos.
    „Pats buvau liudininkas, kaip buvęs JAV viceprezidentas Al Gore perskaitė pranešimą apie klimato kaitą, o salėje tuoj pat atsirado žmonių, kurie pasiūlė pastatyti dokumentinį fi lmą“, – prisimena V. Lašas. Tokiuose renginiuose gali susikurti svajonių komanda, kuri nuverčia kalnus. Taip buvo sukurtas filmas apie klimato atšilimą „Nepatogi tiesa“, jis rodytas ir Lietuvoje.


    Kiekvienas turi pačiupti lyderį
    „Laikas teka labai greitai, tiesiog gaila jį švaistyti niekams, todėl stengiuosi bendrauti su tais, kurių veikla yra įdomi, nauja, iš kurių galima pasimokyti. Prisimenu „Atgimimo“ laikraščio paskelbtą konkursą „Padovanok Lietuvai viziją“. Kelerius metus vykusiam konkursui žmonės siuntė savo vizijas, – pasakoja V. Lašas. – Tada 2007-aisiais dvi Londone studijuojančios merginos per tarptautinę žiniasklaidos prizmę pateikė savo viziją, kas vyks Lietuvoje ateinančius dešimt metų.
    Taigi, toje vizijoje jos žaismingai pateikė žurnalo „The Economist“ straipsnį apie sero Richardo Bransono vizitą Lietuvoje 2017 metais. Tarsi tai būtų sunkiai įmanomas dalykas. Kas čia į Lietuvą važiuos ir ko? Pasirodo, tai galima padaryti ir gerokai greičiau.“
    „Jei mes patys nemanysime, kad esame visiškame užkampyje, reikalai pajudės greičiau. Juk jei nebūtume įveikę to skepsio, neturėtume ir „Žalgirio“ arenos, o koncertų važiuotume klausytis į užsienį“, – pateikia paprastą sėkmės receptą.


    Iš ko galima pasimokyti?
    Vladas apie tai mąsto nuolat. Kažkada siuntų įmonę įkūrė trise manydami, kad tai bus šeimos verslas. Įmonė padidėjo. Dabar joje dirba 90 žmonių.
    Neseniai kolegos vadovai stebėjosi, kaip bendrovė spėja visus 2014 darbus: dešimtadalis kolektyvo – motinystės atostogose. Tai ne tik iššūkiai įmonei, bet ir džiaugsmas, kad darbuotojų šeimose viskas gerai, auga vaikai, žmonės statosi namus, perka butus, vadinasi, jiems saugu ir gera. „Gal ir vaikų darželį steigsit?“ – juokauju, tačiau, pasirodo, esu labai arti tiesos, nes darželio idėja jau buvo svarstyta.
    Pabandė kitą socialinį eksperimentą – paskatino visus atsisakyti rūkymo: „Visi, dvylika mėnesių atsisakę cigarečių, gaus 800 litų premiją.“ Pinigai, atrodytų, nedideli, bet įdomiausia, kad žmonės ėmė mėginti. Pasižadėti reikėjo viešai, prieš bendradarbius. Jokių baudų ar kontrolės. Daug kam pavyko. Ir saugoti save, ir kitus skatinti reikia ne baudomis, bet gerais dalykais – kiekvienas kurjeris, penkerius metus „išvairavęs“ be menkiausio įbrėžimo, užsitarnauja ne tik ypatingą vadovų padėką, bet ir 5000 litų premiją.
    Įmonė surengė ir mamų vakarėlį: „Tiesiog buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip jos gyvena. Pasikvietėm darbuotojas, kurios yra motinystės atostogose. Malonu susitikti, jos atėjo, puikiai pabendravom.“
    Trijų šeimų įsteigta nedidelė įmonė buvo viena iš pirmųjų Lietuvos bendrovių, tuoj po nepriklausomybės pripažinimo gavusi didelės Vakarų kompanijos atstovavimo oficialų kontraktą. Taip įmonė tapo pasaulinio tinklo – UPS atstovais. Man dar įdomu, kaip šis nerimstantis žmogus tobulino anglų kalbą. O jis pasakoja, kad dar studentas būdamas įsiprašė į kursus, kuriuos lankė apsigynusieji daktaro disertacijas ir besiruošusieji dėstyti užsienyje.


    Tuo galima užsikrėsti
    Klausiu savo pašnekovo, kokia, jo nuomone, šiandien tautos būsena? „Svarbiausia ne tai, ką mes norime pasakyti apie save, o tai, kad reikia veikti, tapti tokiems, kurie nedaro gėdos pasauliui. Apie mus turi kalbėti kiti. Kiek tokių jūsų rate? Mažai? O tuo galima užkrėsti. Jei aplinkiniai pamato, kad kitam pasisekė, tuoj ir jie imasi“, – neabejoja vienas geriausių šalies verslininkų.
    Jis – už greitą orientavimąsi aplinkoje. Už nuolatinį pulso čiuopimą, tik tai yra sėkmės garantas. „Nesidomėsi pasaulio naujovėmis, kaip gyvensi ateities miestuose, kur, tarkim, siuntas gabens automobiliai be vairuotojų? Atrodo fantastika, bet kai pamatai pagamintas tokias mašinas, tai supranti, kad nedaug trūksta ir jos pradės veikti. Taigi jei nežiūrėsi į priekį, atsitiks kaip Panevėžio „Ekranui“. Puiki buvo gamykla, tačiau pasikeitė technologijos, o jie nesuspėjo, nesekė pokyčių. Juk mes galime būti tarp tų, kurie pasauliui diktuoja madas. Prieš 20 metų negalėjome dalyvauti interneto komunikacijų revoliucijoje, nes patys kūrėme valstybę – „pasidaryk pats“, mokėmės demokratijos. Tada nuoširdžiai buvome tuo užsiėmę.“
    Tik aktyviai veikdamas gali diktuoti madas. Štai ir bendrovės „Elinta“ jaunimo komanda (V. Lašas yra šios įmonės bendrasavininkis) sukūrė elektrinę dviračio pavarą Rubbee, kuri pripažinta vienu iš 10 inovatyviausių dviračių projektų 2013 metais pasaulyje.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €

  • „Šeimininkė“ Nr. 2, 2014 m. sausio 10-16 d.

  • Išpardavimas!

    Kurti įkvepia ir muilas


     Giedrė BUDVYTIENĖ
    „Nusiprausus geru muilu, švariai pradėjus dieną ir švariai ją pabaigus, šimtą kartų maloniau gyventi“, – įsitikinusi muilo namų „Muilinė“ įkūrėja Inga Stasiulytė, kostiumo dizainerės specialybę iškeitusi į muiladarystę. Produktas, kurį gamina, jai asocijuojasi ne tik su kūno, bet ir su dvasios švara. Iš nestandartinių sudedamųjų dalių verdama muilą Inga vadina maistu kūnui, o įkvėpimo kurti naujas jo rūšis semiasi iš kulinarijos knygų ir laidų.


     
    Plačiau...

    Tarsi meno kūrinys
    Išties – vos pamačius iš Mažeikių kilusios, dabar sostinėje gyvenančios I. Stasiulytės muilus, norisi jų paragauti, o pauosčius šis noras dar labiau sustiprėja. Ir nieko nuostabaus, juk jie pagaminti iš tokių skanių produktų kaip apelsinai, šokoladas, vanilė, citrinos, burokėliai, špinatai, morkos, šaltalankiai, kava, mėtos, rozmarinai, bazilikai, čiobreliai, medus, kokosų pienas, jogurtas.
    Internete prisiskaičiusi jau išbandžiusių šiuos muilus žmonių liaupsių iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai: na, ką čia dar naujo galima atrasti? Daug kas natūralius rankų darbo muilus Lietuvoje gamina ir jau seniai, visi jie skaniai kvepia ir gražiai atrodo. Prieš susitikdama su „Muilinės“ įkūrėja nusprendžiau pati įsitikinti, ar jie tikrai ypatingi.
    Užsukau į dizainerės Julijos Janus parduotuvę, jos namų kolekcijai muilus kaip tik kuria Inga. Apžiūrėjusi, pauosčiusi, pačiupinėjusi riestainiukų formos šokolado ir cinamono bei čiobrelių kvapo muiliukus likau sužavėta ir net nesupratau, kodėl. Jie atrodė kitokie negu tie, kuriuos natūralaus muilo gamintojai pardavinėja mugėse. Subtilūs, stilingi, tobuli. Kaip meno kūriniai.
    Todėl pokalbį su I. Stasiulyte pradėjau nuo klausimo: ko daugiau verdant muilą – gamybos ar kūrybos? „Manau, lygiomis dalimis ir vieno, ir kito. Pirmiausia kilo mintis, kad noriu virti muilą, o paskui prasidėjo gamyba. Jos vis daugėja, tačiau ji visko neužgožia, nes nuolatos eksperimentuoju, kuriu naujus produktus. Mano galvoje kūrybinis procesas niekada nesustoja“, – atvirauja Inga.
    Muilo namų įkūrėja taip pasinėrė į muiladarystę, kad gamyba jos nebebaugina. Nors tai ir labai sudėtingas, ir ne mažiau paslaptingas procesas, primenantis alchemiją. Mėginu įsivaizduoti: užsidėjusi apsauginius akinius, respiratorių, Inga stovi prie viryklės ir maišo didžiulį puodą. Tai vieną žiupsnelį įmeta, tai kitą, tai iš vieno buteliuko šlakelį įpila, tai iš kito, viską gaubia kvapūs garai.
    Inga juokiasi: „Taip, tuo momentu atrodau kaip ragana, kuri prie puodo pasilenkusi kažką buria. Tačiau iki to teko nueiti gana ilgą kelią, nes reikia žinoti, ko į puodą įmesti, kad išeitų muilas ir ne bet koks, o geras.“ Ne kartą muilo išvirti nepavyko, tai masė nesustingo, tai sustingo per greitai, tai muilas kažkodėl trupėjo, prisimena nesėkmes.


    Gamina šaltuoju būdu
    „Nors iš tiesų aš muilo neverdu, taip tik sakoma, gaminu jį šaltuoju būdu. Tai reiškia, kad tik kai kurias sudedamąsias muilo dalis, šiuo atveju – aliejų, reikia pakaitinti iki tam tikros temperatūros“, – patikslina muiladarė. Natrio šarmą sumaišius su vandeniu atsiranda savaiminės energijos, o šį mišinį supylus į aliejų muilas išverda pats, be jokios ugnies.
    Taip sukuriama muilo bazė, į kurią vėliau įmaišoma skaniųjų priedų. Atrodo, kad paprasta, bet būtina labai tiksliai išmatuoti temperatūras, kiekius. Reikia atsargumo, nes galima nusideginti. Kartą Ingai užtiško ant kojos ką tik išvirto muilo ir tas nudegimas buvo daug stipresnis, negu nusideginus skysčiu. Vykstant cheminėms reakcijoms išsiskiria pavojingi garai, todėl reikia akinių ir respiratoriaus.
    Paskui masė supilstoma į specialias medines formeles – panašias į keksų kepimo. Sukietėjusi muilo masė supjaustoma aštriu peiliu ir paliekama spintoje bręsti mėnesiui. Per tą laiką Inga muilą nuolatos apžiūri, matuoja, kokia jo rūgščių ir šarmų pusiausvyra, tikrina kokybę. Tik tada, kai produktai tinkami vartoti, jie pakuojami.
    Visas sudedamąsias dalis Inga ruošia pati, netgi gintaro miltelius, kurie yra naujausios žiemos kolekcijos muilų dalis. Perka gryną gintarą dideliais gabalais, susmulkina, patraiško, mala kavamale, sijoja. Tik taip gali būti tikra, kad jame nėra jokių kenksmingų priedų. Ir kavos pupeles pati mala, ir avižas. Daržoves, žoleles perka tik iš ūkininkų, ekologiškas.
    Burokėlius, morkas, kitas daržoves prieš įmaišydama į muilą išverda, susmulkina smulkintuvu. Muiladarė naudoja apie 20 rūšių skirtingų aliejų: avokadų, palmių, saulėgrąžų, kokosų, sviestmedžių, ricinų. Pila ir įvairiausių eterinių aliejų. Pasakoja neseniai įsigijusi lietuviško kanapių aliejaus, svajoja su juo kokį nors originalų muilą sukurti.


    Turi kuo pasigirti
    Natūralaus rankų darbo muilo eksperte Inga tapo vos prieš metus, o jau turi kuo pasigirti: rudenį atidarė muilo namus „Muilinė“, kuria muilus dizainerės Julijos Janus namų kolekcijai, sukūrė specialią muilų liniją rankų darbo kosmetikos „Uoga uoga“ gamintojų užsakymu. Jai tiesiog sekasi ar tai nuoseklaus, kruopštaus darbo rezultatas?
    „Muilo kūrimo ir gamybos metus reikėtų padauginti iš dviejų, nes dirbau, mokiausi ir dienomis, ir naktimis. Įdėjau daug pastangų, nuoširdumo, su muilais ėjau gulti ir kėliausi. Apie juos svajojau, juos sapnavau. Neneigiu ir sėkmės, man pavyko atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Svarbiausia turint svajonę neužsidaryti tarp keturių sienų, bet veikti“, – dalijasi mintimis Inga.
    O kaip kostiumo dizainerė tapo muiladare? „Baigusi kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete niekaip neatradau srities, kurioje galiu būti originali. Originalesnė už kitus. Kūriau ir apatinį trikotažą, ir paltus. Tačiau kiek bandžiau, niekuo nebuvau išskirtinė, o tokia kaip visi kūrėjai, mano darbai manęs visiškai neišreiškė“, – pasakoja I. Stasiulytė.
    Dar studijuodama pradėjusi dirbti padavėja restorane šio darbo nemetė ir gavusi diplomą. Kol apsispręs, ką toliau gyvenime nori veikti. „Visada žinojau, kad kursiu, nes kūryba yra mano gyvenimo variklis. Tačiau būtent knyga apie muilo gamybą, kurią netikėtai pamačiusi nusipirkau, buvo tarsi paskutinis taškas“, – dalijasi prisiminimais.
    „Kita vertus, visas mano gyvenimas buvo nesąmoningas ėjimas muiladarystės link, – tikina Inga. – Visada dievinau muilą, jaučiau jam trauką, ne tik kaip išorinės, bet ir vidinės švaros simboliui. Kelionėse mane traukė ne drabužiai, o kvapai, prieskoniai, formos, vaistinės, kuriose galima įsigyti prausimosi priemonių. Reikia tiesiog stebėti gyvenimo ženklus, jie padeda save atrasti.“


    Mąsto kaip dizainerė
    Iš kitų natūralių rankų darbo muilų „Muilinės“ produkcija išskiria ir rūšių įvairove. Vieni muilai skirti pavasariui ir vasarai, kiti – rudens ir žiemos periodui. Tai, ką išmoko ir sužinojo studijuodama, Ingai dabar labai praverčia. Kaip kostiumo dizainerei jai atrodo natūralu kurti pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos muilų kolekcijas.
    Žiemą oda ir taip nualinta šalčio, jos nebereikia šveisti, tik lepinti, puoselėti, taip pat šiuo metų laiku svarbu pakelti nuotaiką. Taigi, šaltymečio muilams ji ieško eterinių aliejų, kurie suteiktų tokius pojūčius. Žieminiuose muiluose yra citrusinių vaisių, teikiančių energijos, raminančių levandų, aiškina I. Stasiulytė.
    Žiemą ji labai mėgsta valgyti šokoladą, todėl jo deda ir į savo muilus. Juose yra ir šildančių prieskonių: cinamonų, čiobrelių, kavos, medaus. Vasarą muilus gardina gaivinančiais ir vėsinančiais priedais, pavyzdžiui, jogurtu, mėtomis, citrinomis, papildo druska. Šiltuoju metų laiku labai populiarus šveičiamasis muilas druskinukas.
    „Derindama skirtingus ingredientus kruopščiai apgalvoju, kaip jie veiks odą, kaip ją veiks jų derinys, koks produktas kokio tipo odai labiau tinka. Naudoju tik geriausios kokybės žaliavas. Aišku, pažiūrėjus į muilą to nesimato, galėčiau sumažinti savikainą nekeldama tokių didelių reikalavimų, bet noriu būti tikra, kad siūlau tikrai kokybišką, natūralų produktą“, – tikina ji.
    „Dar nuo studijų laikų vadovaujuosi vieno dėstytojo išsakyta mintimi, kad jei nori iš tikrų jų sukurti aukštosios mados drabužį, turi „išdirbti“ jį iki smulkiausios detalės, netgi ten, kur nesimato, vidų, pamušalą, kiekvieną vidinę siūlę, tik tada gausi tobulą produktą. Šis principas man svarbus ir gaminant muilą“, – pastebi „Muilinės“ įkūrėja.


    Padeda geros mintys
    Ingai svarbu, kad produktuose viskas būtų harmoninga: ir kokybiškos natūralios sudedamosios dalys, ir kvapas, ir spalva, ir forma, ir pakuotė. Svarbu viską daryti su meile nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, nieko nėra atsitiktinio: „Ai, kaip bus, taip gerai.“ Net jos muilų užrašai ypatingi – pateikiama daug įdomios ir naudingos informacijos apie sudedamąsias dalis, jų istoriją, naudą odai.
    Ant gintaro, morkų ir šaltalankių muilo parašyta: „Sakoma, kad gintaras yra ne tik laimės ir sveikatos akmuo, bet ir meilės talismanas.“ Šie užrašai dvelkia šiluma, žmonėms visada smalsu ką nors naujo sužinoti. Įvairiausių įdomybių yra ir vidinėje pakuotės pusėje, tiesa, dėl to teko ieškoti specialaus popieriaus ir rašalo be švino, kurie gali liestis su kosmetikos gaminiais.
    „Stengiuosi gaminti muilą tik gerai nusiteikusi, be blogų minčių. Kartą, kai pradėjau virti muilus, sutikau gatvėje draugus, jie pastebėjo: „Tu kvepi muilais.“ Manau, jiems taip atrodė ne dėl to, kad mano drabužiai ar oda buvo prisigėrę muilo kvapo, o dėl to, kad juos kurdama ir gamindama aš įdedu visą save. Tai, ko gero, ir juos naudojantys žmonės jaučia“, – svarsto I. Stasiulytė.
    Ji kritiškai vertina savo gaminius: jie – tikrai dar ne aukštoji mada, dar yra kur tobulėti. Kadangi muiladarė visą laiką eksperimentuoja, kuria naujus muilų receptus, jaučia žinių trūkumą. Dabar ieško profesionalų muilo gaminimo kursų Didžiojoje Britanijoje ir planuoja vykti į juos pasitobulinti.
    Svajonių turime visi. Tačiau nedaugelis ryžtasi viską mesti ir jas įgyvendinti, nors ir supranta, kad ne savo rogėse sėdi. Geriau kankinasi visą gyvenimą, jaučiasi nesuprasti, nelaimingi. Kokios savybės labiausiai praverčia tokiose situacijose?
    „Į tai, ką šiandien darau, mane atvedė smalsumas. Aš atėjau tarsi pažiūrėti, kokia esu ir ką galiu, – paprastai paaiškina Inga. – Svarbiausia – klausyti savo širdies. Ji labai garsiai kalba, tik mes nenorime to girdėti. Aišku, nesiūlau iš karto pulti keisti darbo ar veiklos srities. Sprendimas turi subręsti, reikia pasitikrinti, kad tai ne vienos dienos ambicija, kiekviena svajonė turi užkulisius, tenka nemažai atiduoti, kad ji išsipildytų.“


    Sulaukia artimųjų paramos
    Kaip reagavo artimieji, kai diplomą turinti dizainerė užsimanė virti muilą? „Tikrai nepuolė sveikinti. Jie stebėjo iš šalies ir tik tada, kai įsitikino, kad tai, ką darau, yra rimta, patikėjo manimi ir atskubėjo į pagalbą. Labai daug man padeda ir reklamos srityje dirbantis draugas Ugnius, ir mano šeima, ir draugo šeimos nariai“, – džiaugiasi Inga.
    Kol kas „Muilinės“ savininkė – vienintelė įmonės darbuotoja ir dažnai dirba visą parą. Prieš mums susitinkant ji su Ugniumi muilus pakavo iki trečios ryto, o jau dešimtą ir vėl rakino „Muilinės“ duris, skubėjo į paštą išsiųsti produkcijos į kitus miestus. Kitą dieną rengėsi vykti į Minską. Ingai yra tekę netgi nusnausti čia pat, darbo vietoje, ant grindų, nuovargiui įveikus.
    „Jei manęs nepalaikytų ir nesuprastų draugas, mes susipyktume, nes aš kaip paprastos moterys negrįžtu po darbo namo, negaminu valgyti, netvarkau namų. Nors Ugnius irgi daug dirba, mes tomis pareigomis dalijamės“, – pasakoja Inga. Ugnius yra jos idėjų apipavidalintojas: kuria skrajutes, atvirukus, pagamina muilų stendus. Inga vertina jo nuomonę, patarimus.
    Nors prieš Kalėdas buvo pats darbymetis, Inga atrodė žvali ir puikiai nusiteikusi. „Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau komplimentų  sulaukiu, kad gerai atrodau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar beveik spėju pati, bet jaučiu, ateina laikas, kai reikės didinti komandą, juolab kad aplink mane yra bendraminčių, turinčių įdomių idėjų, norinčių dirbti kartu.“
    Vos pradėjusi verslą Inga virdavo po 500 g muilo, o dabar jau po 3 kg. Iš šio kiekio masės išeina apie 40 gabaliukų. Atsižvelgiant į muilo rūšies receptūrą šis procesas trunka valandą ar pusantros. „Muilinės“ produkcijos parduodama tūkstančiais gabaliukų.
    Klausiu Ingos, ar nepavargsta. „Ne, aš tuo gyvenu, – nė akimirkos nesusimąsčiusi paneigia. – Vertinu muiladarystę kaip kūrybą, o ne kaip verslą. Čia tiek galimybių ieškojimams ir atradimams. Kuo geresnė kokybė, įdomesnė sudėtis, tuo daugiau atsiranda naujų užsakymų, pirkėjų. Įdėtos pastangos sugrįžta: ir vidiniu pasitenkinimu, kad aš tai padariau, ir pinigais, o tai svarbu, nes sąskaitas irgi reikia apmokėti.“


    Liudo MASIO nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Į krepšelį

    0,75 € 0,38 €