„Ūkininko patarėjas“ el. leidinio prenumerata (1 egz.)

Rodomi 1–10 iš 47 rezultatų

    „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 24 – Tatula. Ekologijos upės slenksčiai

  • nr.47

    tatulaTatula. Ekologijos upės slenksčiai


    Ekologinės krypties smulkieji ūkininkai bei žemės ūkio produkcijos perdirbėjai šiuo metu apnikti neramaus laukimo nuotaikų. Kai po keturių penkių mėnesių ar vėliau Briuselis patvirtins  2015-2020 metų ekologinio ūkininkavimo taisykles, taigi ir tokio ūkininkavimo sąlygas bei išmokų dydį, šalies sertifikuotų  ekologinių ūkių bei įmonių savininkams taps aišku, ar verta toliau plušėti, kad Lietuvos gyventojai turėtų galimybę valgyti sveikus, chemikalais neužterštus maisto produktus. Paaiškės ir kitkas – ar ekologiniams šeimos ūkiams bus suduotas smūgis, ar ištiesta pagalbos ranka.  Nemažai ekologinės krypties ūkių, įmonių susitelkę Tatulos programoje – tokio pavadinimo funkcinėje savivaldoje. Su jos direktore Valerija GRAŽINIENE apie ekologinį ūkininkavimą kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ.

    Plačiau...

     Dvejus metus vadovaujate Tatulos programai. Šiame poste pakeitėte Almoną Gutkauską. Kai kurie ekologiškai ūkininkaujantieji spėja, jog dėl jo sušlubavusios sveikatos, privertusios atsisakyti direktoriaus pareigų, nemažai prisidėjo problemos, su kuriomis susiduria Tatulos programa. Ar pritariate spėjimui?
    - Dirbant Tatulos programoje tikrai reikia atiduoti daug sveikatos ir energijos, mat darbas kompleksiškas, įvairialypis, viršvalandinis. A. Gutkauskas, stodamas už Tatulos programos vairo, nė neįsivaizdavo, kad viskas bus taip sudėtinga. Ūkininkauti ekologiškai nelengva: išmokos mažos, menka ir kita parama, daug darbo sąnaudų, pelnas skurdus. Nuostolingi tokie ūkiai. Dažnu atveju pajamos neatperka išlaidų: kiek įdėjai, plėtodamas šį verslą, tiek grįžta, ne daugiau, kartais net mažiau. Kalbu apie smulkius – šeimos – ekologinius ūkius. Jiems išmokos turėtų būti didesnės. Stambieji ekologiniai ūkiai turtingesni.
    – „AgroBalt 2014“ parodoje pristatėte Tatulos programos dalyvių užaugintas gėrybes. Buvome liudininkės, kai Raseinių rajono ūkininkė, ekologiškų produktų stende prekiavusi šalia Jūsų, kreipėsi į parodoje apsilankiusį Seimo narį Kęstutį Daukšį, prašydama padėti ekologiniams ūkiams. Kone desperatiškas prašymo tonas išdavė, jog padėtis ekologinio ūkininkavimo „fronte“ beviltiška. Ekologinių ūkių savininkai ankstesnių metų mugėse, parodose būdavo daug smagesni.
      2007-2013 metų laikotarpiu sumažėjo išmokos už ekologinio ūkininkavimo hektarą priklausomai nuo auginamų kultūrų.
    – Ar vien todėl kasmet mažėja ekologiškai ūkininkaujančiųjų? Vien šįmet, pasak EKOagros specialistų, iš tokio ūkininkavimo krypties išsiregistravo 20 ūkių.  Ar tendencija nebauginanti?
    – Sunku spręsti, kas bus ateityje, juolab kad šiais – 2014 metais naujos paraiškos ekologiniam ūkininkavimui nebus priimamos, o 2015-2020 metų laikotarpis labai priklausys nuo būsimų išmokų ir nuostatų. Žemės ūkio ministerijos parengtame šio laikotarpio ekologinio ūkininkavimo taisyklių projekte numatytas prioritetas mišriems bei augalinkystės ūkiams, taip pat sėklininkystei. Projektas nuo gegužės maždaug tris mėnesius bus derinamas Briuselyje.
    Ekologiškai ūkininkaujant reikia turėti daug žinių, domėtis mokslo ir technikos naujovėmis, be to, – visiškai atsiduoti tokiam gyvenimui būdui. Galbūt ne visi tai gali. Todėl nenuostabu, kad, pasibaigus ekologinio ūkinkavimo įsipareigojimo laikotarpiui, dalis atsisako tokios krypties veiklos ir nueina lengvesniu keliu.
    Nuo 2007 m. sertifikuotų ūkių nežymiai mažėjo, bet jų plotai didėjo. Antai 2012 m. sertifikuoti 2 504 ūkiai (155 634,09 ha), o 2013 m. – 2 605 (163 723,23 ha).  Trauktis iš ekologinio ūkininkavimo skatina ir mažesnės pajamos, nei turint tradicinį chemizuotą ūkį.
    Reikalavimai ekologiniam  ūkininkavimui labai dideli, tad nenuostabu, kad per 20 metų daug kas pasitraukė ir dėl amžiaus. Be abejo, kam ekologija yra gyvenimo būdas, taip tebeūkininkauja. Susikūrė ekologiniai šeimos ūkiai.
    – Pasidalinkite ir maloniais, džiugiais pastebėjimais, susijusiais su Tatulos programa, tad ir ekologiniu ūkininkavimu.
    Tatulos programa sprendžia gamtosaugines karstinio šalies Šiaurės Rytų regiono problemas, padeda ekologiškai ūkininkaujantiesiems realizuoti jų užaugintus ir pagamintus ekologiškus maisto produktus, organizuoja ekologiškų produktų muges ir parodas, ugdo ekologiškų produktų vartotoją – vykdo sveikatingumo ir švietėjišką veiklą.
    Ugdyti vartotoją – ilgas ir sunkus darbas. Tatulos programa – pagrindinė ekologiškų produktų vartotojų ugdytoja Lietuvoje. Jau 20 metų tai darome.
    – Galbūt didžiausia problema, kodėl ekologiškai ūkininkaujančiųjų padėtis nepavydėtina, – menka šalies gyventojų perkamoji galia? Ne visi įstengia mokėti brangiau už ekologiškus produktus, nors suvokia jų pranašumą.
    – Pagrindiniai ekologiškų produktų vartotojai – ne didžiausių, o vidutinių pajamų įvairaus amžiaus žmonės, taip pat šeimos, auginančios mažus vaikus, bei mažylių besilaukiančios moterys. Dar įdomu, kad daugiau nei pusė ekologiškų produktų vartotojų Tatulos programos mugėse lankosi nuo pirmosios mugės, įvykusios 1995 m.
    Ekologiškų produktų vartotoją reikėtų ugdyti valstybės lygiu. Tokį siektiną tikslą turėtų į savo programas įsirašyti ne viena ministerija. Jei darželių ir mokyklų vaikai būtų supažindinami su sveika mityba, pratinami taip maitintis, užaugtų potencialių ekologiškų produktų vartotojų karta.
    – Ekologinio ūkininkavimo karstiniame regione problemos turbūt specifinės?
    Karstiniame regione dėl čia vykstančių sudėtingų gamtos procesų – daug ūkininkavimo apribojimų. Kiekvieną pavasarį suaktyvėja karstiniai reiškiniai, atsiveria naujos smegduobės. Tad ekologiškai ūkininkaujant, be įprastinių reikalavimų, prisideda gamtosauginiai.
    – Pakomentuokite Tatulos prog­ramos šūkį: „Telydi tiesa, garbė, orumas… ir sveikata“.
    Nuo pat pirmųjų Tatulos programos metų – 1993-ųjų – dirbome viešai, atvirai, skaidriai. Lig šiol šiuo principu vadovaujamės, sau ir kitiems linkėdami sveikatos.
    – Jūsiškė programa turi ir kitą šūkį: „Teklesti Lietuva kooperuotais ekologiniais šeimos ūkiais, auginančiais ir gaminančiais ekologiškus produktus! Tesišypso vaikai!“ Kokie ekologinių ūkių kooperavimosi pasiekimai ir problemos?  
    – Karstiniame regione vienintelis ekologiškų produktų kooperatyvas – Tatulos programa. Visada teigėme, jog Lietuvos ateitis turėtų būti smulkūs šeimos ekologiniai ūkiai, kurie augina, perdirba ir patys realizuoja savo produktus.
    – Ar nesigailite tapusi Tatulos programos vadove? Ar nesunku jai vadovauti, gyvenant Biržuose?  
    – Tatulos programoje dirbu nuo pat jos susikūrimo. Tad visas ilgas ir sunkus kelias nueitas koja kojon su gerbiamuoju Almonu Gutkausku. Jam pasitraukus iš vadovo posto, ilgai nesvarsčiau, ar jį pakeisti. Mat ilgai tūnodama ekologiniame „katile“, kratytis tokių pareigų nė negalėjau.
    Gyventi Biržuose, problematiškiausiame gamtosaugos atžvilgiu regione, – tik pliusas. Juk dirbu su brangiais kraštiečiais –  kartu kuriame, džiaugiamės, nusiviliame...
    – Papasakokite apie savo šeimos ūkį.
    – Esu bežemė: sklypelį turime tik prie namo. Jame užsiauginame ekologiškų daržovių.
    – Tatula –  Biržų rajonu vingiuojanti upė. Kokių vingių linkite Tatulos programai?   
    – Šiai mūsų įstaigai linkiu likti ryžtingai, siekti tikslų ir kuo mažiau valdžios nemalonių vingių.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 22 – ORLEN LIETUVĄ: kas susargdino, tas ir išgydytų?

  • nr. 46

    „Orlen Lietuva“: kas susargdino, tas ir išgydytų?


    Valdančiosios koalicijos narių nuomone, nuostolingai dirbančios Mažeikių naftos produktų gamyklos strateginių investuotojų lenkų nereikia keisti nenuspėjamais rusais


    Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
    „ŪP“ korespondentas

    orlenIš pradžių negarsios kalbos apie Mažeikių naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ patiriamus sunkumus dabar jau virto grėsmingu nuosprendžiu, kad lenkų kapitalo įmonės padėtis katastrofiška, ji 40 proc. sumažino gamybos apimtis ir rengiasi masiškai atleisti darbuotojus.
    Teigiama, kad „Orlen Lietuvą“ nusmukdė amerikietiška skalūnų naftos revoliucija. Vyriausybė svarsto, kaip padėti pagrindinei valstybės biudžeto maitintojai, Seimas rytoj irgi aptarinės naftos perdirbimo įmonės likimą.
    „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo politikų ir geologijos ekspertų, ar gelbstint svarbiausią Šiaurės Vakarų Lietuvos darbdavį netiktų anoniminių alkoholikų šūkis „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“: galbūt verta patiems išgauti skalūnų naftą, kurios Lietuvoje tikrai yra, ir ją perdirbti Mažeikiuose vietoj rusiškos iš Uralo?

    Plačiau...

    Skęsta masiškai
    „Trečiadienį (balandžio 23 d.) rengiame Energetikos komisijos posėdį, dalyvaus „Orlen Lietuvos“, įvairių ministerijų atstovai. Spręsime, kas darosi gamykloje ir kokios pagalbos jai reikėtų. Gal ir Ekonomikos komitetas vėliau svarstys kokią nors būtiną įstatymų pataisą“, - „ŪP“ sakė Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys.
    Jo nuomone, pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kad ne viena „Orlen Lietuva“ grimzta į dugną – nuosmukį patiria visos Europos naftos perdirbimo įmonės: amerikietiškos skalūnų naftos proveržis į rinkas nusmukdė europietiškos produkcijos kainų ir savikainų skirtumą.


    Abi įmonės savos
    „Tokie reiškiniai – periodiški. Pasikartoja kas 10-15 metų. Tada naftos perdirbimo įmonėms ateina „juodos dienos“. Numanomus skalūnų naftos telkinius pirmiausia reikėtų surasti, išžvalgyti. Praeitų ne mažiau nei 5 metai, o Mažeikių įmonei reikia gelbėtis jau dabar. Svarstysime realistiškesnius būdus. „Orlen Lietuvos“ vadovybė prašo mažesnių tarifų geležinkeliais gabenamai bendrovės produkcijai. Bet „Lietuvos geležinkeliai“ – irgi mūsų įmonė, taip pat norinti užsidirbti pelno“, - apie sunkų uždavinį, kuris laukia Seimo narių, bandysiančių suderinti dviejų labai svarbių Lietuvos įmonių interesus, papasakojo Energetikos komisijos vadovas.


    „Gazprom“ šaltas dušas
    Anot K. Daukšio, naujo Mažeikių įmonės strateginio investuotojo paieškos nebūtų naudingos Lietuvai.
    „Lenkų koncernas „PKN Orlen“ Mažeikių įmonei pertvarkyti, jos gamybiniams procesams modernizuoti išleido nemažai pinigų. Koncernui priklauso ne viena panaši įmonė, todėl bendromis jėgomis lenkai turėtų įveikti sunkumus. Reikėtų užmiršti mitus, kad atėjusi rusiška įmonė, atseit, turinti pigios naftos, nukonkuruotų aplinkui visus varžovus ir tarsi burtų lazdele mostelėjusi padarytų Mažeikių įmonę labai pelningą. Negi dar nepasimokėme iš „Lietuvos dujų“ privatizavimo istorijos, pamiršome, kaip Rusijos „Gazprom“ įsigijo mūsų įmonės akcijų – kol vyko derybos, buvo žadamos pasakiškos sąlygos, o dabar už rusiškas gamtines dujas mokame bene brangiausiai Europoje“, - tikino K. Daukšys.


    Neperžengiama ekonominė riba
    „Jeigu Lietuvos skalūnų naftos kainos būtų amerikietiškos, tada pirmyn. Deja, tik amerikiečiai sugeba išgauti skalūnų naftą pigiau nei 85 doleriai už statinę (159 litrus). Meksika bandė, kinai mėgino. Nesėkmingai. Visi suklumpa jau per pirminę gavybos stadiją“, - „ŪP“ teigė Vilniaus universiteto profesorius, Geologijos ir geografijos instituto Giluminės geologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas Saulius Šliaupa.
    Profesorius paaiškino, kad Lietuvoje, Karaliaučiuje ir Lenkijoje aptinkama nafta susidarė iš skalūnų, bet dalis jos (daug didesnė) liko „įkalinta“ tose uolienose.
    „Kol kas nematau jokių galimybių, kad Lietuvai apsimokėtų siurbti naftą iš skalūnų. Žaliavos kaina - griežta ekonominė riba, kurios negalima tiesiog imti ir peržengti. „Orlen Lietuva“ ir mūsų valdžia turėtų kitaip gaivinti įmonę“, - svarstė žemės gelmių žinovas S. Šliaupa.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 19 – De minimis „parama“

  • Virselis

    uk_zverys 3De minimis „parama“


    Daiva SKIRKEVIČIENĖ


    Profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujantys Panevėžio rajono ūkininkai daug metų kenčia nuo žvėrių daromos žalos jų pasėliams. Tačiau iki šių metų ši žala jiems būdavo bent minimaliai atlyginama, buvo teikiama parama, todėl žemdirbiai pabruzdėdavo ir nusiramindavo. Bet šiemet jie rimtai ruošiasi imti bylinėtis su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis (AM ir ŽŪM). Ir tai darys todėl, kad šios valdžios institucijos, pasak žemdirbių, gudriai sugalvojo, kaip kasmet nebeatlyginti ūkininkams žvėrių padaromos žalos: žemės ūkio veiklos subjektams pradėjo teikti „de minimis paramą“ iš valstybės biudžeto. Ta „de minimis parama“ pakeitė iki tol pagal šalies Medžioklės įstatymą taikytą žalos atlyginimą.

    Plačiau...

    uk_zverys 7


    Tai reiškia, jog valstybinių įmonių – AM, miškų urėdijų – valdomuose profesionalios medžioklės plotuose už žvėrių padarytą žalą dabar atlyginama teikiant „de minimis paramą“ – ne daugiau nei 7,5 tūkst. eurų per mokestinius ir ankstesnius dvejus metus, visiškai neatsižvelgiant į tai, kokia žala iš tiesų buvo padaryta ūkio subjektui.
    Paminti tebegaliojantį šalies Medžioklės įstatymą ryžosi aplinkos ir žemės ūkio ministrai 2013 m. spalio 1-ąją išleistu įsakymu.
    Mėgėjų būrelių medžioklės plotuose ūkininkaujantiesiems, kaip ir iki šiol, Medžioklės įstatymas galioja: žvėrių padaryta žala kasmet apskaičiuojama ir atlyginama iš medžiotojų būrelių narių surinktų lėšų.


    Vietoj žalos atlyginimo – valstybės „parama“
    Ką reiškia vadinamoji valstybės „de minimis parama“, profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujantys Panevėžio rajono žemdirbiai jau įsitikino, sulaukę į savo sąskaitas pervestų juokingai mažų sumų, neatitinkančių žvėrių padarytų nuostolių dydžio, arba ir visiškai negavę jokio žalos kompensavimo.
    Vigando Petrėno iš Gudžiūnėlių kaimo pasėliams pernai žvėrių padaryta žala sieka beveik 20 tūkst. Lt. Bet šiam žemdirbiui į banko sąskaitą pervesta 3 600 Lt „paramos“. „Ir jokio paaiškinimo, – „ŪP“ sako V. Petrėnas. – Kreipsiuosi į teismą, nes 15 tūkstančių litų man nesimėto. Baigsiu sėją ir bylinėsiuosi su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis – kito kelio nematau. Panevėžio urėdija gauna pinigų už profesionalių medžiotojų nušautus šernus, elnius, o mes savo sąskaita „maitiname“ jų medžiojamus žvėris.“
    Anot V. Petrėno, ir daugiau jo kaimynų ūkininkų žada pradėti teismų procesus, bet dabar tam nepalankus metas, pirma reikia nudirbti daug darbų: po žiemos, kai sunyko žieminiai pasėliai, pavasarį tenka atsėti didžiulius žemės plotus.
    Ėriškių ŽŪB pernai patyrė apie 80 tūkst. Lt žalos dėl stumbrų, šernų ir elnių sunaikintų cukrinių runkelių pasėlių. Žalai atlyginti bendrovė negavo nė lito ir, pagal naująjį AM ir ŽŪM ministrų įsakymą, dar trejus metus nieko negaus. O žvėrys bendrovės laukuose maitinsis ir toliau.
    Vinkšnėnų kaime ūkininkaujančio Antano Zopelio auginamus pasėlius taip pat kasmet siaubia medžiojamieji gyvūnai ir stumbrai. „Gyvūnų populiacija nereguliuojama ir vis didėja“, – pastebi ūkininkas. Už 2011 ir 2012 metais žvėrių padarytą žalą AM ir VĮ Panevėžio miškų urėdija su A. Zopeliu atsiskaitė laiku ir visiškai.
    O už 2013 m. medžiojamųjų gyvūnų padarytą 44 450 Lt žalą urėdija, galima sakyti, ūkininkui atkišo špygą: visą mėnesį vėluodama (nei priklauso pagal šalies Medžioklės įstatymą) atsiskaityti, pervedė tik 6 949 Lt, nenurodydama jokių priežasčių dėl pavėluoto žalos pervedimo ir jos sumažinimo.
    „O Aplinkos ministerija iki šios dienos už stumbrų padarytą žalą (priskaičiuota 2042,84 Lt) nepervedė nė lito ir, manau, nebeperves, nes, pritaikius „de minimis“ ir įrašius žalos sumas į suteiktos valstybės pagalbos registrą, yra viršytas maksimalus leistinas „de minimis pagalbos“ dydis, – sako A. Zopelis. – Pagal šiuo metu galiojančią medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką, aš ir daug kitų ūkininkų bei žemės ūkio įmonių trejus metus negalėsime gauti žvėrių padarytos žalos atlyginimo.“


    Prašo ministrų pasiaiškinti
    Ūkininkai A. Zopelis, Nerijus Švaranavičius, Ėriškių ŽŪB, UAB Upytės eksperimentinis ūkis ir kiti rajono profesionalios medžioklės plotų zonoje ūkininkaujantys žemdirbiai, tikėdamiesi sulaukti pagalbos dėl pradėto taikyti „de minimis paramos“ dydžio ir išvengti teismų, pirmiausia kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės merą, administraciją, komisiją medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti.
    Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis dėl žvėrių padarytos žalos atlyginimo balandžio 14 d. surašė ir išsiuntė raštą į AM ir ŽŪM ir paprašė nedelsiant organizuoti rajono žemdirbių susitikimą su minėtų ministerijų specialistais, kad šie paaiškintų, „kokiais teisės aktais vadovaujantis, žvėrių daromos žalos kompensavimas tampa valstybės pagalba, subsidijomis ar dotacijomis“.
    Mero nuomone, taikant „de minimis paramą“, iškraipomas profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujančių žemdirbių konkurencingumas, jie patenka į blogesnę ekonominę padėtį, palyginti su kitais šalies ir kitose Panevėžio rajono teritorijose ūkininkaujančiais žemdirbiais.
    „VĮ Panevėžio miškų urėdija ir Aplinkos ministerija nesivadovauja Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalimi ir per mėnesį nuo žalos apskaičiavimo dienos nepervedė pinigų. VĮ Panevėžio miškų urėdija ūkininkams nenurodė priežasčių dėl pavėluoto žalos atlyginimo pervedimo ir jo sumažinimo. Aplinkos ministerija už stumbrų padarytą žalą taip pat neatsiskaitė nustatytais terminais. Žemdirbiams neaišku, kodėl tik šiemet ir išimtinai už žvėrių daromą žalą žemės ūkio veiklos subjektams pradėta taikyti „de minimis pagalba“.
    Sprendžiant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos problemas tikslinga pradėti griežtą medžiojamųjų gyvūnų populiacijos reguliavimą, iškelti laisvėje besiganančius stumbrus, mažinti ar išskaidyti profesionalios medžioklės plotus“, – sakoma P. Žagunio rašte.


    Valstybinėms įmonėms nebegalioja įstatymai?
    Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytas Jakubonis, vadovaujantis komisijai medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, „ŪP“ sako nebematantis ir prasmės tokiai komisijai dirbti profesionalios medžioklės plotuose – kai pradėta taikyti „de minimis parama“, žemės ūkio specialistai tose teritorijose tik veltui gaišta laiką apskaičiuodami žvėrių padarytą žalą, bet ši – neatlyginama.
    „Medžioklės įstatyme aiškiai parašyta: medžiojamų gyvūnų daroma žala turi būti apskaičiuojama. Ūkininkas, pastebėjęs padarytą žalą, turi kreiptis į savivaldybę per tris dienas, komisija turi atvykti apžiūrėti per septynias dienas. O per mėnesį nuo žalos apskaičiavimo dienos žemdirbiui turi būti pervesti pinigai, – sako V. Jakubonis. – Keista, kad mėgėjų medžiotojų būreliai privalo iš savo surinktų lėšų atlyginti ūkininkams žvėrių padarytą žalą, o valstybinės įmonės, pernai spalio 1-ąją aplinkos ir žemės ūkio ministrams priėmus minėtąjį įstatymą, – jau ne.“
    „De minimis parama“, pasak V. Jakubonio, aktuali tik Panevėžio ir Kėdainių rajonams, kur gausi medžiojamų žvėrių ir stumbrų populiacija ir driekiasi dešimtys tūkstančių hektarų profesionalios medžioklės plotų. Panevėžio rajone šie plotai užima apie 28 000 ha ir apima dalį Upytės, Krekenavos, Ramygalos ir Naujamiesčio seniūnijų.
    V. Petrėno, Ėriškių ŽŪB vadovo Gyčio Giedraičio bei kitų žemdirbių liudijimu, čia ir dienos metu galima pamatyti pasėlių laukuose ganantis daugiau nei 20 stumbrų bandas, nuo 20 iki 50 elnių būrius. Pavakare, paryčiais į laukus, ganyklas ir vos ne prie sodybų slenksčio būriais ateina šernai.


    Žvėris nebijo ir patrankų
    Pasak V. Petrėno, žemdirbių pasėlių laukuose maisto ieškantys žvėrys – sena problema, bet anksčiau jų buvę mažiau.
    Ką daryti žemdirbiui, ūkininkaujančiam profesionalios medžioklės teritorijose? Kitur neiškelsi nei savo žemės, nei ūkio. Gausi medžiojamų žvėrių populiacija komercinių medžioklių organizatoriams neša pelną, o žemdirbiai dešimtimis tūkstančių litų skaičiuoja patiriamus nuostolius.
    „Jei paskaičiuotum, kiek per metų metus žemdirbiams išmokėta kompensacijų už žvėrių padarytą žalą, ko gero, būtų apsimokėję aptverti miškus“, – mano V. Jakubonis.
    „Bet jeigu miškus aptversi, kur tada žvėrys maitinsis, jei ne mūsų laukuose? Jeigu aš būčiau alkanas, irgi ieškočiau maisto, – nekaltina žvėrių V. Petrėnas. – Kol dar būdavo atlyginama žala, buvo galima kentėti jų antplūdžius.“
    Nuo žvėrių žemdirbiai bando gintis, kaip išmano. Vienas Panevėžio rajono ūkininkas ir Ėriškių ŽŪB įsigijo dujinių patrankų žvėrims iš pasėlių laukų baidyti. Tomis patrankomis jie kas kiek laiko iššauna. Iš pradžių žvėris lyg atbaidydavo patrankų šūviai. Bet po kurio lauko sulaukta priešingo efekto – šūvio garsas žvėrims tapo signalu, kuriam pasigirdus laikas traukti į laukus maitintis.
    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 17 – Ukrainos revoliucija nutolino ES biodegalų perversmą

  • nr. 44

    Ukrainos revoliucija nutolino ES biodegalų perversmą


    Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
    „ŪP“ korespondentas

    Prieš porą metų Briuselis prakalbo apie esminę Europos Sąjungos biodegalų politikos permainą. Kai kurie Europos Komisijos nariai ir europarlamentarai pradėjo raginti Bendrijos šalis iš maistinių ir pašarinių kultūrų (kviečių, rapsų, cukranendrių, bulvių) gaminti vos 5 proc. reikalingų degalų (perpus mažiau, nei pagal ankstesnes europines direktyvas buvo įsipareigota), o kitą reikalingą degalų kiekį patarinėjo išgauti iš organinių atliekų (šiukšlių ar dumblių) arba ieškoti įvairesnių „žaliųjų alternatyvų“ (pavyzdžiui, automobilių varikliams pritaikyti vandenilį). Tokie planai grasino sužlugdyti Lietuvos bioetanolio, biodyzelino gamintojus, kurie dešimtis milijonų litų išleido technologijoms, pritaikytoms biodegalus gaminti „iš duonos ir aliejaus“. Ypatingu euroatlantiniu uolumu garsėjantys mūsų politikai naująją Europarlamento bei ES Tarybos biodegalų ir skystųjų bioproduktų direktyvą buvo užsimoję patvirtinti Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, 2013-ųjų antrąjį pusmetį, tačiau įstrigusios Rytų partnerystės rūpesčiai ir naujoji Ukrainos revoliucija privertė atidėti biodegalų politikos perversmą iki Europos Parlamento rinkimų.
    Ekspertai, valstybės tarnautojai ir žemdirbiai „Ūkininko patarėjui“ teigia, kad net kalbos apie radikalią atsinaujinančios energetikos reformą atsiliepė rapsų kainoms, sumažino Lietuvoje aliejinių ir kitų energetinių augalų plotus.

    Plačiau...

    Pritilo ir moralistai
    „Tai buvo tik projektai, garsiai išsakytos mintys. Net ne visa Europos Komisija (EK) taip galvojo, o tik keli eurokomisarai, pavyzdžiui, EK narys, atsakingas už energetiką, vokietis Güntheris Oettingeris. Bet ir jis vėliau persigalvojo, sutiko padidinti „maistinių” biodegalų dalį iki 6-7 procentų. Nes paprasčiausiai nėra pigių, efektyvių technologijų perdirbti vandenilį ir dumblą į vadinamuosius „trečiosios kartos” degalus (dar mažiau aplinką teršiančius klimato kaitos pagrindiniu „kaltininku“ anglies dvideginiu – red. past.)”, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos biodegalų asociacijos prezidentas Mindaugas Palijanskas. Anot M. Palijansko, pritilo ir moralistai, baisėjęsi, kaip galima leisti tokią „šventvagystę“ – užuot bulvėmis ir grūdais pamaitinus badaujančius Afrikos vaikus, iš kvietrugių fermentuoti etilo alkoholį degalų, kosmetikos, chemijos pramonei.
    „Vos 1 proc. ES užauginamų grūdų patenka į bioetanolio sudėtį. Dėl to nei padaugės, nei sumažės alkstančiųjų...“ – sarkastiškai kalbėjo M. Palijanskas. Anot Biodegalų asociacijos vadovo, tebegalioja kompromisinis ES šalių 2009 m. susitarimas siekti, kad 2020 m. automobilių kuro bakuose ne tik „trečiosios“ ar „antrosios“, bet ir „pirmosios“ kartos biodegalų (iš rapsų, kviečių, bulvių, kukurūzų) turi būti iš viso 10 proc.


    Atskira pramonės šaka
    Lietuva nėra Europos Sąjungos biodegalų gamybos ir vartojimo čempionė, bet ir nesivelka uodegoje. Mūsų šalyje veikia 4 bioetanolio ir biodyzelino gamyklos, šešios įmonės iš rapsų spaudžia žaliavą biodegalams. „Dabar Lietuva sunaudoja 4,5 proc. tokios kilmės degalų. 6-7 proc. būtų stiprus dirgiklis mūsų savimeilei, bet pasistengus galima susidoroti su tokiu iššūkiu. Turime užtektinai, net per daug žaliavos. Kasmet užauginame daugiau nei 400 tūkst. tonų rapsų. Biodegalai sukėlė Lietuvoje tikrą rapsų bumą, galima sakyti, sukūrė atskirą pramonės šaką, tačiau tik trečdalis rapsų derliaus panaudojama skystiesiems transporto degalams gaminti. Mūsų biodegalų pramonė gyvena ne per geriausius laikus. Kai kurios bioetanolio gamyklos veikia puse pajėgumo, kitos, mano žiniomis, išleido darbuotojus atostogauti“, - tikino M. Palijanskas.


    Nieko nėra amžino
    Biodegalų gamyklos „Rapsoila“ vykdomasis direktorius Edvardas Čaplinskas prieš dvejus metus buvo ne juokais susirūpinęs, kaip reikės pertvarkyti įmonės įrenginius, kad dyzelinių variklių degalus (metilo esterį) jie gamintų ne iš rapsų grūdų, o iš runkelių lapų. „Kol kas laikomės. Padėtis pakenčiama. Būdavo ir blogiau. Bet visi tikriausiai suprantame: nei mineraliniai degalai, nei biodegalai – ne amžini. Mokslo pažanga, tobulesnės technologijos atvers naujus energetikos horizontus. O kol kas išnaudokime visus biodegalų privalumus“, - „Ūkininko patarėjui“ aiškino E. Čaplinskas.


    Žemdirbiai nenori rizikuoti
    „Seniau mokėdavo 1500 Lt už toną rapsų. Suprantama, už tokius pinigus verta tiekti aliejų biodyzelino gamykloms. Šiandien kainų politika neaiški, todėl žemdirbiai nenori rizikuoti. Todėl dabar rapsų ir neperdirbame“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė grūdines ir aliejines kultūras auginantis Vilkaviškio r. ūkininkas Arūnas Maksvytis, 2005 m. vienas pirmųjų Lietuvoje slovakiška įranga pradėjęs spausti rapsų aliejų ir sudaręs sutartį su „Rapsoila“. Nors šiemet, kaip ir pernai, užpernai, gamta krėtė nemalonias staigmenas, A. Maksvytis patenkintas, kad rapsai peržiemojo gerai, tačiau apgailestauja dėl kviečių – iššalo dideli plotai. „Ūkininkai dažniausiai rapsus augina sėjomainai. Priklausau žemės ūkio kooperatinei bendrovei „Vilkaviškio grūdai“. Kai kurie kooperatyvo nariai rapsų atsisako, sėja žirnius, pupas ir kitas ankštines kultūras“, - atskleidė A. Maksvytis, paklaustas, ar rapsų neištiks linų likimas.


    Šiaudai ir šiukšlės – ne išeitis
    Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjo pavaduotojas Juozas Žukas „Ūkininko patarėjui“ priminė, kad naują biodegalų strategiją jau tvirtins 2014 m. gegužės 22-25 dienomis išrinktas Europos Parlamentas. Anot J. Žuko, dauguma ES šalių palaiko naujausią Lietuvos pareigūnų siūlymą, suderintą su mūsų biodegalų gamintojais, kad „pirmosios kartos“ biodegalų suvartojimo rodiklis būtų 7 proc., o šiaudai ir buitinės atliekos (žaliava „antrosios kartos“ degalams) sudarytų tik 3 procentus. Pagal dabartines ES direktyvas į lengvųjų automobilių dyzelino bakus gali būti įmaišoma 5 proc., į modifikuotų miesto automobilių variklių degalus - iki 30 proc. biodyzelino. Jį galima vartoti ir gryną. Pasak J. Žuko, motorinių transporto priemonių gamintojai varžo biodegalų pramonę – savo varikliuose draudžia naudoti daugiau nei 10 proc. bioetanolio.


    Vargsta, bet nežada bankrutuoti
    „Mūsų biodyzelino, bioetanolio pramonė tokia stipri, turime tiek šiuolaikinių įrenginių ir su kaupu žaliavų (rapsų aliejaus, sėklų, kvietrugių grūdų), kad jau dabar Lietuvoje galima pagaminti 10 proc. biodegalų. Tačiau labiau naudoti ekologiškus, švarius degalus trukdo nekokios jų realizacinės kainos, sumažėjusi valstybės pagalba skystąjį biokurą gaminančioms įmonėms. Bet dar nė viena nežada bankrutuoti“, - dabartinę Lietuvos biodegalų pramonės padėtį apibūdino ŽŪM pareigūnas J. Žukas.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 15 – Nepavykęs linčas

  • nr. 43

    Nepavykęs linčas


    Solveiga POTAPOVIENĖ
    „ŪP“ korespondentė

    Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) jau bala žino kelintą kartą viešai skalbia Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) marškinius. ŽŪR vadovai Andriejus Stančikas ir Sigitas Dimaitis teigia pavargę nuo kišimosi į žemdirbių savivaldos organizacijos vidaus reikalus. Anot jų, nuolatinis KRK narių puldinėjimas jau panašėja į linčo teismą.

    Plačiau...

    Viceministras neturėjo priekaištų
    Kai penktadienį KRK posėdyje žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius pasiūlė sudaryti naują darbo grupę ŽŪR veiklai apibūdinti ir vertinti, neatlaikė KRK pirmininko Sauliaus Bucevičiaus nervai: „Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių? Kodėl nepriimate sprendimo? Viceministre, ar Jums atrodo viskas tvarkoje su ŽŪR?“
    Anot ŽŪR pirmininko A. Stančiko, pastaruoju metu šis klausimas keliamas ne pirmą sykį, tačiau jam pačiam nėra suprantamas.
    „Visa esmė, kad kažką ŽŪR daro ne taip. Aišku, visada keliamas ir finansinis klausimas. Dėl to ŽŪR turėjo įvairių patikrų, visi išsakė savo verdiktus. Daugiau nesuprantu, net ką turėčiau čia pasakyti, todėl tikėčiausi konkrečių klausimų. Jei jų yra. Bet šiandien nesuprantu pačios ŽŪR veiklos svarstymo esmės“, – neslėpė ŽŪR vadovas.
    Tuomet S. Bucevičius pakeitė puolimo taktiką: „Ar ir kitiems mano kolegoms bei ŽŪR atstovams atrodo viskas gerai su Rūmais? Nes jei tik man blogai, tuomet man bus gerai.“
    Posėdyje dalyvavusiam Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui Jonui Talmantui nebuvo gerai. „Man kol kas blogai. Aš pirmas pasiūliau, kad Rūmus išlaikytume mes patys. Kol kito kišenėje sėdėsime, nieko gero nesukursime“.
    J. Talmantui netiko ir opozicijos pasirašyta sutartis su pozicija.
    „Pasirašėte sutartis su Darbo partija, su socialdemokratais. Netelpa man į jokius rėmus – kaip tokią sutartį galima pasirašyti? Ir prezidiumui ji buvo pristatyta po to, kai ją pasirašėte. Ne juoktis reikia, Sigitai, o verkti, - apeliavo Lietuvos ūkininkų sąjungos lyderis į ŽŪR pirmininko pavaduotojo S. Dimaičio sąžinę. - Gal iš tiesų reikia prašyti KRK, ŽŪM, Finansų ministerijos, kad padėtų sukurti teisinę bazę, pagal kurią visi 152 tūkst. žemdirbių, kurie deklaruoja pasėlius ir dirba žemę, mokėtų nario mokestį ŽŪR? Tada bus tvarka.“ S. Bucevičiaus paprašytas patikslinti, ką jis laiko opozicija, J. Talmantas tepasakė, kad „savivalda visuomet opozicija. Ką valdžiai pasakysi, jei sutartį pasirašęs?“


    IMG_1071Viskas dėl finansavimo
    Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis garsiai svarstė, kad jau kelintą sykį „bandoma privesti prie to, kad ŽŪR būtų pavaldūs ŽŪM. Tai yra žemdirbių savivaldos skėtinė organizacija, mes po tuo skėčiu dirbame ir vis susiduriame su biurokratinėmis organizacijomis, kurios nori mums nuimti tą stogą, kažką sumažinti, kažką padaryti. Bet kai mes, pienininkai, patys susirenkame sau finansavimą, mums niekas negali nieko prikišti. Taip, mes visi norime, kad mokestis būtų vienas – už deklaruojamus hektarus ar kitaip ir tada pasirodytų tikrų organizacijų, o ne pseudo, kaip Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga“, – laidė replikas J. Vilionis, o paskui besijuokiantiems KRK nariams tikino, kad pats yra šeimos ūkininkas. Anot jo, visas puolimas dėl to, kad ŽŪR panaudoja 1 mln. 200 tūkst. Lt per metus. „Palaukite, bet negalima vengti atsiskaityti už iš biudžeto gaunamas lėšas. Ir kodėl Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga yra pseudo, jei ji yra ŽŪR asocijuotos struktūros narė? Jei šeimos ūkininkai sako, kad kažkas su ŽŪR yra netvarkoje, tai to nematyti man ir kitiems kolegoms? Dėl to ir sakau Andriejui Stančikui, Sigitui Dimaičiui – vyrai, jei pas jus kliba, sakykite!“
    ŽŪR viceprezidentui S. Dimaičiui buvo S. Bucevičiaus prikišta ir dėl nepagarbaus elgesio su KRK biuro darbuotoja. Atsiprašyti jos S. Dimaitis neatsiprašė, o po posėdžio tikino, kad tai būta tiesiog nesusipratimo su blogos nuotaikos darbuotoja.


    Pasigedo permainų
    „Žemės ūkis yra šaka, kurioje negali būti jokios politikos“, - mokė ŽŪR vadovus KRK narys Vytautas Kamblevičius. Anot jo, negalima siųsti „ant trijų raidžių“ naujo KRK pirmininko, kuris nori žinoti, kam ŽŪR leidžia pinigus, ir bandyti jam daryti įtaką per partijas, nes tie politiniai žaidimai atrodo negražiai. „Jūs turite būti apolitiški, jei norit visiems atrodyti normalūs ir tvarkingi“, - įrodinėjo V. Kamblevičius. O auditorių ataskaita apie ŽŪR ir jam pasirodė nekonkreti.
    KRK nariui Jonui Kondrotui teko kurti ir taisykles, kaip ŽŪM bendradarbiauti su ŽŪR, tačiau kaip yra panaudojami iš biudžeto ŽŪR skiriami pinigai, jam irgi nebuvo neaišku.
    „Mes norime, kad jūs atėję į mūsų komitetą atneštumėte aiškią žemdirbių nuomonę, bet to nėra. Nepykite vyrai, bet visi išsako aiškią nuomonę dėl žemės pardavimo saugiklių – o jūs neišsakote. Tuomet kam Jūs atstovaujate? Jei nuoširdžiai, ŽŪR užkariavo asmeninės, ne valstybinės ambicijos, ne žemdirbių. Jei Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungai, kuri jungia per pusantro tūkstančio kaimo bendruomenių, neberadote vietos, tai kam ŽŪR atstovauja?“ J. Kondrotą įžeidė ir per KRK išvažiuojamąjį posėdį Dotnuvoje neva išsakyti A. Stančiko žodžiai: „Mes galėtume susitvarkyti, jei politikai nemaišytų.“
    KRK narys Kazys Grybauskas pritarė kolegai J. Kondrotui, kad ŽŪR turėjo užtekti vietos ir jauniesiems ūkininkams (susikompromitavę jaunųjų ūkininkų vadovai patys išbėgiojo, o Rūmuose susikūrė nauja jaunųjų ūkininkų organizacija. Red. pastaba), ir kaimo bendruomenėms, todėl jis patarė keisti darbo stilių ir metodus. „Jei nesusitaria organizacijos, kurios gyvena ne iš savų pinigų, tai gal ŽŪR iš tiesų nereikia? Jei norite papildomų teisių, bet negalite gyventi draugiškai, sprendimų iš tiesų reikia“, - svarstė jis.
    KRK narys Kazys Starkevičius pasigedo pokyčių po eilinio ŽŪR suvažiavimo: „Tikėjausi permainų administracijoje ir struktūroje, nes vieni pažadai buvo prieš suvažiavimą, o niekas nepasikeitė. Permainų laukėme visi, todėl reikia gerbti komiteto pirmininką, tad jei prašoma ataskaitos, ji turi būti atsiųsta laiku. Mes neprašome ataskaitos už ŽŪR uždirbtus pinigus – prašome už tuos, kuriuos paskiria biudžetas.“ Buvęs žemės ūkio ministras pasikartojo, kad demokratijos procesas ŽŪR nejuda, o KRK tenori išgirsti vieningą ir nevėluojančią ŽŪR nuomonę apie klausimus, kurie yra svarstomi. Štai kad ir dėl saugiklių ŽŪR nuomonę KRK gavo visai neseniai, nors ji daugeliu punktų sutampa su darbo grupės nuomone.


    Kaip pradanginama nuomonė
    „Dabar supratau kaltinimus, - replikavo A. Stančikas. – Demokratijos nėra, kaip teigia K. Starkevičius, nes išrenkami Rūmams vadovauti ne tie, kurių politikams norėtųsi. ŽŪR statutas buvo pakeistas pagal suvažiavimo principus, jame visos organizacijos aktyviai dalyvavo ir reiškėsi kaip norėjo. Visada sprendimai ŽŪR priimami daugumos principu. Na, nemačiau, kad ir Seimas visus sprendimus priimtų vienbalsiai. Tas pats yra ir ŽŪR, kur sprendimai priimami 28 organizacijų daugumos principu. Jei viena organizacija pareiškia kitą nuomonę KRK, ŽŪM ar kitur, tai dar nereiškia, kad ŽŪR nėra susitarę. Daugeliu dokumentų mes pateikėme ŽŪR poziciją. Tenka apgailestauti, bet kai kurios organizacijos elgiasi nekorektiškai ir savo pozicijas reiškia atskirai. Tada suformuojama nuomonė, kad Rūmai neturi pozicijos“, - paaiškino tokios nuomonės kūrimo schemą ŽŪR pirmininkas. Kalbant apie „baisius pinigus – 1,2 milijono“,  jis siūlė paskaičiuoti, kiek teuždirba 70 darbuotojų. Tačiau, spėja A.Stančikas, ko gero, ne čia yra nesibaigiančių kaltinimų veiklos neskaidrumu esmė. ŽŪR pirmininkas pripažino kritiškai A. Stulginskio universitete pasisakęs Seimo narių atžvilgiu, tačiau frazės būta kitokios: „Mes būtume dėkingi, jei mums padėtumėte, o dar geriau – jei netrukdytumėte.“ Tiesiog, apgailestavo A. Stančikas, kartais politikai neįsiklauso į žemdirbių norus. O labiausiai jam pikta dėl K. Starkevičiaus kaltinimo demokratijos nebuvimu.
    Jonas Sviderskis, kito asocijuoto ir nemažo ŽŪR nario, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, generalinis direktorius, pripažino, kad pats blogiausias dalykas, kai marškinius tenka skalbti viešai. Anot J. Sviderskio, ŽŪR nėra vadybos ir kaltę dėl jos nebuvimo siūlė prisiimti S. Dimaičiui, o pats prašė kelių savaičių išsiskalbti, išsiskalauti marškinius, kad būtų galima į KRK ateiti jau išlygintais.
    A. Stančikas tikino, kad ŽŪR ir tokios organizacijos kaip Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pozicijos tikrai nesutampa, jos vadovas Vidas Juodsnukis ieško ir randa užnugarį pas politikus, šie paglosto, tada atsiranda pretekstas skųstis ir kitoms organizacijoms.
    „Politikams reikėtų elgtis paprastai, žinant, kad ŽŪR yra skėtinė organizacija. Jei susivieniję, tai ir susitarkite, gavote iš ŽŪR poziciją, vadinasi, ji tokia ir yra, o kiti – nevaikščiokite, nes jei nesusitarėte, patys esate kalti. Aš nekaltinu KRK pirmininko – ne šiandien tas atsitiko – visada taip būna, o ŽŪR vadovams sudėtinga suvienyti 28 organizacijas. Bet prašau įvardinti bent tris pagrindines ŽŪR blogybes“, – prašė komiteto narių  A. Stančikas.
    Pasak V. Kamblevičiaus, ŽŪR anksčiau turėjo vieną atskalūną – Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą, bet dabar nepatenkintų asocijuotų ŽŪR struktūrų skaičius didėja. „Atkreipkite į tai dėmesį, galvokite, kaip sucementuoti ŽŪR“, - patarinėjo KRK narys.
    KRK pirmininko S. Bucevičiaus paprašytas pasiaiškinti ŽŪR pirmininko pavaduotojas S. Dimaitis nevyniojo žodžių į vatą ir paprašė nesikišti į ŽŪR vidaus reikalus. „Už pinigus mes atsiskaitome ŽŪM, jei kas ne taip – jie mus duotų į teismą, prokuratūrą, bet nieko tokio neįvyko. Bet linčo teismo, vyrai, neturi būti“, - sakė jis.


    Alfredo GIRDZIUŠO nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 12 – „Ūkininkavo“, kad galėtų lošti kazino

  • UP virselis

    „Ūkininkavo“, kad galėtų lošti kazino


    Violeta LIUKAITIENĖ
    Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį ūkininkui Vytautui Skruzdžiui, kuris ne tik iš laukų pasisavino kito Anykščių rajono ūkininko Donato Daukšos derlių, pats jį nukuldamas, bet ir įsteigė fiktyvią įmonę, kad už parduotus grūdus gautas lėšas galėtų neteisėtai išgryninti, pervesdamas jas į savo asmeninę sąskaitą, ir jas pralošti kazino. Nuteistasis už grotų turės praleisti ketverius metus ir privalės nukentėjusiajam atlyginti daugiau kaip 163 tūkst. litų turtinės ir neturtinės žalos.

    Plačiau...

    Lošimas paviliojo labiau negu ūkis
    Devynių klasių išsilavinimą turintis panevėžietis Vytautas Skruzdys, gyvenantis Vilniuje, tačiau gyvenamąją vietą deklaravęs Mažeikiuose, su broliu ūkininkauti pradėjo dar 2004-aisiais. Anykščių rajone iš valstybės jie Vytauto vardu nuomojo net kelis sklypus, o nuosavos žemės dar turėjo ir Panevėžio rajone.
    Ūkininkauti iki 2009-ųjų sekėsi visai neblogai. Paskui, pasak Vytauto brolio, viskas pasikeitė, iš ūkio pradėjo dingti pinigai, atsirado skolų, galiausiai pradingo pats Vytautas. Tik paskelbus jo paiešką paaiškėjo, kad Vytautas lošia kazino ir kad pinigai greičiausiai keliauja į Vilniuje esančių kazino bendrovių sąskaitas.
    Net ir atsiradęs Vytautas ūkio reikalais domėjosi tik tiek, kiek galėjo iš jo gauti pinigų savo pramogai. Dirbo tik jo brolis, o patarimais padėjo tolimas giminaitis, kuris vėliau su Vytautu sudarė sklypų subnuomos sutartį ir juos ėmė dirbti pats. Pamažu buvo išmokėtos skolos, ūkis atsigavo. 2011-ųjų rudenį Anykščių rajone esantys laukai buvo užsėti žieminiais kvietrugiais, o pavasarį buvo patręšti ir nupurkšti.
    Tačiau 2012-ųjų metų rugpjūčio pradžioje vieną rytmetį atvažiavęs į savo dirbamus laukus subnuomininkas D. Daukša pamatė juos nukultus, nors javai dar nebuvo subrendę. Vaizdas buvo tragiškas – maždaug 98 hektarus užimantys laukai buvo nukulti paskubomis, ražienos styrojo aukščiau kelių, kur žemė šlapesnė, ten palikti nekulti dryžiai. Kvietrugių savininkas dėl tokios savivalės ir vagystės kreipėsi į policiją.


    Nusikaltimui rengėsi iš anksto
    Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad šiai neteisėtai javapjūtei trisdešimt penkerių metų Vytautas Skruzdys rengėsi iš anksto. Tam jis jau 2012 metų balandį Vilniuje kito žmogaus vardu įsteigė fiktyvią įmonę „Normita“, kurią jau po kelių mėnesių perregistravo Naujojoje Akmenėje. Dar po poros mėnesių „Normita“ buvo perparduota dar kitam asmeniui, nors visus pinigus už ją mokėjo pats Vytautas.
    Įmonės direktoriumi buvo paskirtas mechanizatoriaus specialybę turintis trisdešimt devynerių metų Naujosios Akmenės gyventojas, kuriam taip pat buvo pateikti kaltinimai, tačiau teismo jis buvo išteisintas. Žmogus, kurio pavardė – Arūnas Dokšas – greičiausiai visai neatsitiktinai panaši į nukentėjusiojo, teismui aiškino net nežinojęs, į kur jį įvėlė Vytautas. Tiesiog tuo metu jis neturėjęs darbo, tad sutiko būti direktoriumi, nors visus reikalus tvarkė pats Vytautas. Algos „direktorius“ taip pat negaudavo, tačiau kartais būdavo palepinamas alumi ir cigaretėmis.
    Tad įkūrus firmą imtasi realios „žemdirbystės“ – nelaukiant, kol subręs javai (nes nuomininkas juos gali nusikulti pats). Vytautas Šiauliuose išsinuomojo kombainą ir naktį juo išskubėjo į Anykščių rajoną, Troškūnus. Vos švintant pats Vytautas sėdo už vairo ir ėmėsi darbo. „Direktorius“ atliko pagalbinio darbininko vaidmenį. Pirmą dieną buvo nukultas vienas laukas, kitą dieną – kitas. Grūdai iš karto buvo vežami priduoti į sutartą bendrovę, kiti – pilami į krūvą bunkeryje aerodrome. Dirbama buvo tol, kol nesustabdė policija. Teliko nenukulta menka dalis grūdų.
    Pinigai už parduotus grūdus buvo pervesti į „Normitos“ sąskaitą, o vėliau „direktoriaus“ pagalba išgryninti.
    Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolantos Činčikienės teigimu, šioje byloje pavyko įrodyti, kad kaltinamasis, siekęs realizuoti iš ūkininko pavogtą didelės vertės turtą – 283 tonas žieminių kvietrugių derlių, pasinaudojęs kitu asmeniu, įsteigė uždarąją akcinę bendrovę ir ją panaudojo vien tik pavogtam derliui parduoti. Nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryta beveik 257 tūkst. litų turtinė žala.


    Buvo nuolatinis kazino klientas
    Iš byloje surinktos medžiagos akivaizdu, kad Vytautas buvo nuolatinis kazino lošėjas. Nuo 2009 metų sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. vienuose sostinės lošimo namuose jam buvo išmokėta 4 tūkst. litų azartinių lošimų laimėjimų, o pirko lošimo priemonių per šį laikotarpį, arba tiksliau pralošė 696 260 litų. Lankėsi Vytautas ir kituose lošimo namuose, o iš karto po nusikaltimo, 2012 m. rugpjūčio mėnesį nuo 13 d. iki 22 d., lošimų namuose praleido kiekvieną dieną. Akivaizdu, kur nukeliavo už pavogtus kvietrugius gauti pinigai. Akivaizdu, ir dėl ko buvo suorganizuota iš anksto gerai suplanuota vagystė, ir dėl ko buvo steigiama fiktyvi įmonė – iki ausų į skolas įklimpęs Vytautas negalėjo savo vardu disponuoti jokiomis lėšomis sąskaitose, nes jos iš karto būtų areštuotos pagal kreditorių reikalavimus.


    Teismas pasakomis nepatikėjo
    V. Skruzdys savo kaltę neigė, tačiau byloje surinktų įrodymų pakako, kad jis būtų pripažintas kaltu. Teismas pripažino, kad nuteistasis, įsteigęs fiktyvią įmonę ir parinkęs jai vadovauti asmenį panašaus sąskambio pavarde su nukentėjusiuoju, norėjo įnešti painiavą dėl tikrojo pasėlių plotų naudotojo bei savininko ir siekė svetimo turto vagystę pridengti civiliniais teisiniais santykiais. T.y., tarsi įvykusi painiava ir nesusipratimai dėl nuomos sutarčių, jų pasirašymo ir nutraukimo datų, dėl ko jis jautėsi kūlęs savo derlių. Be to, nematęs, kaip nuomininkas sėjęs rudenį kvietrugius, o gal tiesiog ten pabiros sudygo.
    Prokuroro prašymu valstybės naudai nutarta iš V. Skruzdžio konfiskuoti per fiktyvią įmonę realizuoto pagrobto derliaus dalies vertę atitinkančią pinigų sumą – 46 tūkst. 600 litų, o 138 tūkst. 620 litų dydžio turtinės žalos bei 25 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimo priteista nukentėjusiojo naudai.
    Nors kaltinimo dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo teismas nepatvirtino, tačiau prokurorai numato šią dalį nuosprendžio apskųsti apeliacine tvarka.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinysa
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 10 – Paukštininkystėje verslą padarė… įrangos gamintojai

  • nr. 41

    Paukštininkystėje verslą padarė... įrangos gamintojai


    Vanda BARONYTĖ
    „ŪP“ korespondentė

    Pasibaigus ES valstybių paukštynų rekonstrukcijų pratęsimo terminui (2012 m. liepos 31 d.), iš vienuolikos šalių, neskubančių vykdyti Europos Komisijos (EK) nuostatų, susitvarkė tik Latvija ir Bulgarija. Tačiau nuo 2013-ųjų EK net nebeinformuoja, kokios šalys ir kada baigė ar nebaigė modernizuoti paukštides. Dabar ES rinkoje be jokių trukdžių tiekiama visų šalių ir visų paukštynų produkcija! Lietuva, įpratusi besąlygiškai vykdyti ES direktyvas, paukštininkystės ūkių (mėsinių ir dedeklių) modernizavimą siejo su sunkmečio pabaiga. Deja, investicijos į įrangą tik susilpnino šalies paukštynų tarptautinį konkurencingumą.

    Plačiau...

    Abejonės pasitvirtino
    Laikantis ET direktyvos nuostatų, įsigaliojusių dar 1999 m., visų ES šalių paukštynai iki 2012 m. sausio 1 d. privalėjo rekonstruoti paukštides, kaip to reikalauja paukščių gerovės nuostatos. Atėjus lemtingajai datai 11 ES valstybių – Belgija, Bulgarija, Kipras, Graikija, Latvija, Lenkija, Ispanija, Portugalija, Rumunija ir Prancūzija su Italija EK net nepateikė dedeklių laikytojų sąrašų, pareiškė, jog reikalaujamos rekonstrukcijos paukštynuose įvykdyti nespės. EK nusprendė, kad nepagerintuose narvuose laikyti dedekles galima ne ilgiau kaip iki 2012 m. liepos 31 d., o surinktų kiaušinių realizuoti negalima, juos būtina perdirbti į kiaušinių produktus. (Buvo paskaičiuota, jog ES mastu apie 32 mln. dedeklių laikomos nepagerintuose narvuose ir kasdien bus surenkama apie 30 mln. kiaušinių.) Taip pat EK įsipareigojo vykdyti atitinkamą kontrolę ir taikyti nuobaudas reikalavimų neįgyvendinusioms valstybėms.
    Tuo metu Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) prezidentas Vytautas Tėvelis stebėjosi netikėtu rekonstrukcijos laiko pratęsimu, nepatenkinti buvo ir daug investavę vokiečiai, olandai, skandinavai, kitos šalys.
    „Kadangi Lietuva įpratusi ES direktyvas vykdyti besąlygiškai, teko verstis per galvą, kad rekonstrukcijas baigtume greičiau, – kalbėjo V. Tėvelis. – Daugelis valstybių netikėjo, jog EK nustatytas rekonstrukcijų pratęsimo terminas galutinis ir kad paukštynai bus kontroliuojami.“
    Abejonės pasitvirtino su kaupu: pasibaigus paukštynų rekonstrukcijų pratęsimo terminui, iš minėtų šalių susitvarkė tik Latvija ir Bulgarija. Buvo kalbama, kad nepaklusnioms valstybėms bus taikomos atitinkamos sankcijos, tačiau, pasak LPA prezidento, nuo 2013 m. EK nebeteikia jokios informacijos, nei kas, nei kada baigė rekonstruoti paukštides. Kaip buvo iki rekonstrukcijų, taip ir dabar, visų ES paukštynų produkcija Europos rinkoje tiekiama laisvai. Nors Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad pastaraisiais metais paukštienos ir kiaušinių vartojimas padidėjo du kartus, tačiau paukštininkystės sektorius nesijaučia ant pakilimo bangos.


    Ekonomika nepatraukli
    Taigi moderniose šalies paukštidėse dedeklės ir broileriai gyvena mažiausiai dvejus metus. Kokių pakitimų gerąja linkme sulaukė šis sektorius?
    Pasak LPA prezidento V. Tėvelio, dauguma problemų išliko (PVM dydis, skolos bankams, įtampa dėl grūdų ir lesalų kainų, nepinganti energetika, nelygiavertis konkurencingumas, didėjantys mokesčiai valstybei, nepagrįsti aplinkosauginiai reikalavimai). Prisidėjo ir nelauktų: dedeklių skaičius sumažėjo maždaug 25 proc., kiaušinių savikaina padidėjo apie 15 proc. ir tik pernai jų surinkta 2 proc. daugiau nei ankstesniaisiais metais. Tas pats ir su paukštienos skerdiena: gamyba padidėjo maždaug 2 proc. Tačiau šis progresas siejasi su naujų tvartų statyba ir paukščių skaičiaus didinimu.
    „Kiekvieno paukštyno finansinė padėtis skirtinga ir investicijos atsipirks negreitai. Be to, gavusieji ES paramą, prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus pen­­­keriems metams, – V. Tėve­lis apibūdino esamą situaciją. – Galima daryti išvadas: pirma, šio perversmo reikėjo gaminantiesiems paukštynams modernias įrangas. Antra, kai Lietuva į bet kokią ES akciją metasi pirmutinė, gamybai atsiranda aibė trukdžių, kurie į bankrotą gal ir nenuvaro, bet ir atsipūsti neleidžia.“
    Šiuo metu paukštienos skerdiena šalyje užima vos ne pusę viso mėsos sektoriaus, tačiau nelygiavertė konkurencija su pigesne lenkiška produkcija kišenių nepapildo.
    Anot LPA prezidento, ar lenkai susitvarkė paukštynus – nežinia, bet jų produkcija sudaro per 60 proc. bendro paukštienos mėsos ir kiaušinių importo į Lietuvą. Lenkija pagamina gal 10 kartų daugiau paukštininkystės produktų, pasinaudoja pas mus esančiu PVM dydžiu ir šalies prekybos centrus užverčia pigia produkcija. Nereikia pamiršti ir iki šiol nenuslopintos šešėlinės prekybos paukštienos produktais.


    Kainų politika
    Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai visi šalies paukštynai (vištos, kalakutai, antys, žąsys ir kt.) pagamino 80-80,5 tūkst. t mėsos. Reikėtų pridėti dar 15-20 tūkst. t, gal ir daugiau, nes ne visos bendrovės ar smulkesni ūkiai pateikia statistikai duomenis. Paukštienos eksportuota apie 43 tūkst. t, kiaušinių 194 mln., o surinkta (pagal statistiką) 788 mln. Pridėjus ir mažesnių paukštynų produkciją tikėtina, kad kiaušinių surinkta per milijardą.
    „Kada atsipirks investicijos, priklauso nuo produkcijos kainų. Deja, jos kaip buvo, taip ir išliko vienos mažiausių, o gamybos sąnaudos – vienos didžiausių ES, – tvirtino LPA prezidentas. – Mūsų paukštiena yra 20 proc. pigesnė už ES vidutinę realizacijos kainą. Ji tik 6-8 proc. brangesnė už lenkišką, bet pagal kainų dydį ES eilėje esame priešpaskutiniai, prieš Lenkiją. Kiaušiniai irgi apie 10 proc. pigesni už vidutinę ES kainą“, - teigė „ŪP“ pašnekovas. Jis įsitikinęs, kad nemažai lėšų teks skirti gamybos ir produktų perdirbimo technologijoms atnaujinti, nes nė viena gyvulininkystės šaka įrangos (lesinimas, ventiliacija, skerdyklos, kiaušinių surinkimo linijos ir kt.) nenaudoja taip intensyviai kaip paukštininkystė: 6 dienas per savaitę ir po 16 val. kas dieną.
    Tikėtina, kad 2014-2020 metais ūkių plėtra bus sudėtinga ir jei pasaulinės grūdų kainos kils, daugelis ūkių šio verslo atsisakys. Paukštininkystė agroverslininkus domina tik tada, kai pinga grūdai.


    versES parama mažės?
    Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) apsilankę Lietuvos grūdų perdirbėjų ir Lietuvos paukštininkystės asociacijų atstovai išsakė šių pramonės šakų problemas ir domėjosi 2014-2020 metų perspektyvomis. Kadangi naujajai Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programai lėšų bus skirta mažiau, planuojamas ir ES struktūrinės paramos mažinimas investicijoms, susijusioms su žemės ūkio produktų perdirbimu ir rinkodara. Praėjusiu 2007-2013 metų laikotarpiu šioms investicijoms buvo skirta 511 mln. Lt, dabar kalbama tik apie 390 mln. Lt. Paramos intensyvumas sieks 40 proc., o didelėms perdirbimo įmonėms jis tikriausiai bus mažinamas per pusę.
    ŽŪM Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė „ŪP“ teigė, kad su produkcijos perdirbimu susijusi paramos suma projektui ir laikotarpiui bei sąlygos jai gauti dar tikslinamos veiklos priemonių „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir ,,Parama investicijoms, susijusioms su Sutarties I priede nurodytų žemės ūkio produktų perdirbimu, rinkodara ir/ar plėtra“ įgyvendinimo taisyklėse. Jose bus sukonkretinta galimybė, kada vykdantieji paukštininkystės veiklą galės pakartotinai kreiptis paramos.
    Specialistė pateikia ir kitą paukštininkystės plėtros variantą pagal priemones „Investicijos į materialųjį turtą“ ir „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, kur numatyta taikyti didžiausią galimą, iki 50 proc., paramos intensyvumą. Paramos lėšomis numatoma finansuoti nekilnojamojo turto statybos ir (arba) gerinimo išlaidas; naujų įrenginių ir įrangos pirkimo arba išperkamosios nuomos išlaidas, neviršijančias to turto rinkos vertės; investicijas į nematerialųjį turtą; bendrąsias išlaidas.
    „Iš tikrųjų, numatomas ES paramos mažinimas iš anksto užprogramuoja lėšų stoką inovacijoms, konkurencingumo sumažėjimą, palyginti su didžiųjų šalių įmonėmis ir rinkomis. Be ES investicijų paukščių auginimo ir paukštienos perdirbimo technologijų atsipirkimo laikas bus ilgas, – kalbėjo LPA prezidentas V. Tėvelis. – Lietuvoje paukštininkystė neignoruojama, bet dėmesio mažiau nei galvijininkystei ar kiaulininkystei. Kol kas gamybai jokių lengvatų nėra, nebent nuo 2015 m. ūkiai galės naudotis neakciziniu žymėtuoju dyzelinu.“

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 08 – Vilnius – pienininkų Meka 2015

  • UP 04 08 virselis

    IMGP8396Vilnius – pienininkų Meka 2015


    Justinas ADOMAITIS

    Per šimtą metų Lietuvai pirmą kartą teko garbė rengti pasaulinį pienininkystės kongresą.
    Garbė rengti pasaulinį pienininkystės kongresą – svarbiausią kasmet vis kitoje šalyje vykstantį pieno sektoriaus renginį – 2015 m. atiteko Lietuvai. Įvairių organizacijų atstovai ir ekspertai iš viso pasaulio svečiuosis mūsų šalyje, dalysis savo patirtimi ir įžvalgomis. Apie pasirengimo šiam svarbiam renginiui organizacinius reikalus, pasaulio ir Lietuvos pieno gamybos tendencijas su žemės ūkio viceministre Živile PINSKUVIENE kalbasi kongreso informacinio rėmėjo „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Justinas ADOMAITIS.


      Plačiau...

    – Kas organizuoja šį svarbiausią pieno sektoriui renginį?
    – Pasaulinį pienininkystės kongresą kartu su Žemės ūkio ministerija rengia Tarptautinė pienininkystės federacija (angl. International Dairy Federation – IDF), kuri yra daugiau kaip prieš šimtą metų įkurta pasaulinė pieno sektoriaus organizacija, subūrusi visų sričių kompetentingiausius pienininkystės specialistus. Jos veikla apima visą pieno sektorių – nuo fermos iki stalo. IDF narės yra 57 pasaulio šalys, pagaminančios 86 proc. pasaulinės pieno produkcijos.


    – Lietuva yra šios organizacijos narė jau nuo 2008 metų, Žemės ūkio rūmuose veikia Lietuvos pienininkystės nacionalinis komitetas. Kuo mūsų šaliai naudingas dalyvavimas federacijos veikloje?
    – Pagrindiniai narystės privalumai yra dalyvavimas šios organizacijos veikloje, bendradarbiavimas su viso pasaulio specialistais, keitimasis informacija, galimybė atstovauti pienininkystės sektoriaus interesams tarptautiniu lygiu. Mūsų šaliai ypač svarbios ir naudingos konsultacijos moksliniais ir techniniais klausimais apie naujausius pieno tyrimų metodus.


    – Kuo svarbus mūsų šaliai šis kongresas?
    – Pasaulinis pienininkystės kongresas kasmet organizuojamas vis kitoje šalyje. Tai aukščiausio lygio pienininkystės atstovų ir žemės ūkio politikų susitikimas, kuriame dalyvauja apie 1500 atstovų iš 60–70 šalių. Šalis, kurioje vyks kongresas, patvirtinama net prieš ketverius metus. Šiemet renginys vyks Izraelyje, o Lietuvą Tarptautinės pienininkystės federacijos generalinė asamblėja patvirtino 2015 metų Pasaulinio pienininkystės kongreso organizatore.
    Galimybė surengti šį kongresą, į kurį susirenka svarbiausi pasaulyje pienininkystės specia­listai ir sprendimų priėmėjai, yra labai svarbus Lietuvos pienininkystės ir apskritai žemės ūkio sektoriaus pripažinimo ženklas. Kartu tai ir suteikta puiki galimybė pristatyti Lietuvą bei jos žemės ūkio ir pieno sektorių, dalyvauti Lietuvos pienininkystės specialistams ir mokslininkams, kurie pasidalys savo pasiekimais.


    – Praėjusių metų pabaigoje Žemės ūkio ministerijoje lankėsi Tarptautinės pienininkystės federacijos techninis direktorius Joerg Seifert. Kokia jo nuomonė apie Lietuvos galimybes surengti šį svarbų renginį?
    – Šio susitikimo metu buvo aptarta preliminari kongreso darbotvarkė ir kiti organizaciniai aspektai. J. Seifert atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva yra strategiškai labai geroje vietoje ir turi puikų augimo potencialą. Mūsų šalis yra pirmoji Rytų Europos regiono šalis ir Europos Sąjungos naujokė, kuriai suteikta galimybė organizuoti tokį kongresą, nors pretendentų jį rengti tikrai netrūksta. J. Seifert neabejoja, kad renginys bus labai įdomus ir kitų žemės ūkio sektorių atstovams.


    – Kaip Žemės ūkio ministerija prisidės prie renginio organizavimo?
    – Tokio masto pasaulinio renginio organizavimas kartu yra ir didelė atsakomybė, todėl jam rengiamės iš anksto. Žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos įsakymu yra sudaryta darbo grupė dėl kongreso rengimo. Didelis darbas organizuojant šį renginį tenka Lietuvos pienininkystės nacionaliniam komitetui, kuriame yra ir Žemės ūkio ministerijos atstovas.
    Artėjant šiam renginiui, ministerija pakvies prisidėti ir Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ministerijas, Vilniaus miesto savivaldybę ir kitas institucijas. Ne veltui juk sakoma – kartu mes galime daugiau.
    Beje, šiemet Lietuvos delegacija vyks į Pasaulinį pienininkystės kongresą Tel Avive, kur ne tik domėsis konferencijose skaitomais pranešimais, bet ir susitiks su IDF vadovybe bei pristatys, kaip vyksta pasirengimas kongresui Lietuvoje.


    – Į ką kongreso metu bus kreipiamas didžiausias dėmesys?
    – Numatoma, kad šis renginys vyks Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, kuriame salės yra aprūpintos reikiama įranga, nes svarbiausia kongreso dalis yra jo metu vyksiančios konferencijos. Neabejotina, kad šio renginio sėkmė daugiausia priklausys nuo konferencijų temų ir pranešimų įdomumo bei aktualumo. Kadangi mūsų šalis yra tarp Rytų ir Vakarų, planuojame, kad tai turėtų atsispindėti ir kongreso pranešimuose. Stengsimės, kad kolegoms iš viso pasaulio renginyje būtų įdomu ir naudinga, kad jie galėtų pasikeisti idėjomis, patirtimi ir informacija, kaip pieno sektoriui vystytis nuolat susiduriant su naujais iššūkiais.
    Kongresas nebus tik sausas keitimasis informacija – jo metu vyks ir socialiniai renginiai. Dalyviams suteiksime galimybę susipažinti su Lietuvos kultūra, nacionaliniais valgiais, žinoma, ir su mūsų šalyje gaminamais puikios kokybės pieno produktais. Kongreso dalyviai aplankys Lietuvos pieno gamybos ūkius ir pieno perdirbimo įmones. Neabejoju, kad daugelis svečių liks maloniai nustebinti.


    – Praėję 2013 m. pieno sektoriui buvo išskirtiniai, ypač geri metai. Pieno vartojimas pasaulyje didėja, ne viena šalis ketina didinti pieno gamybą. Kokios tendencijos Lietuvoje?
    – Lietuva pasaulinėje pieno rinkoje tikrai nėra balta dėmė. Nors mūsų šalis maža, tačiau pieno sektorius vaidina ypač svarbų vaidmenį – pieno gamyba pas mus sudaro apie penktadalį visos žemės ūkio gamybos. Šis sektorius yra orientuotas į eksportą – daugiau kaip pusė supirkto pieno, perdirbto į įvairius pieno produktus, yra išvežama iš Lietuvos. Lietuviškų prekės ženklų siunčiama žinia yra natūralumas, išskirtinis skonis ir visada aukšta kokybė. Statistika rodo, kad mūsų pieno produktai eksportuojami į daugiau kaip 60 šalių. Ne kiekviena šalis gali pasigirti tokiais rezultatais! Eksporto geografija yra tikrai plati, tačiau dauguma produkcijos išvežama į Europos Sąjungos šalis.
    Kadangi populiarioji Rusijos rinka, nors ir pelninga, bet yra labai nestabili, mums būtina ieškoti naujų rinkų. Žemės ūkio ministerija tęsia pradėtus darbus dėl mėsos ir pieno produktų eksporto plėtros į Kiniją, JAV, Braziliją, Japoniją.

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 05 – AKM – šėtoniškas verslo planas, ataka prieš šalies agroverslą ar melagingas pavojaus signalas?

  • nr. 39

    AKM – šėtoniškas verslo planas, ataka prieš šalies agroverslą ar melagingas pavojaus signalas?


    Violeta LIUKAITIENĖ
    „ŪP“ korespondentė

    Atrodo, afrikinis kiaulių maras (AKM) Lietuvoje su dviem aptiktais šia baisia liga užsikrėtusiais šernais ir baigėsi. Miškuose gyvenimas jau teka sena vaga, mat iš visų pagal instrukciją nušautų šernų daugiau neaptikta nė vieno šio viruso nešiotojo. Keista, bet iki oficialaus pranešimo apie kiaulių marą, miškuose krito daugiau šernų nei nustačius užkratą. Situacija daugiau negu keista, todėl ji skatina gandus ir abejones, ar ta baisi liga iš viso lankėsi Lietuvoje, ar pranešimai apie AKM apskritai nėra vien kažkam naudingas gandas? Medžiotojai seniai šnabždasi, kad šernai arba buvo pamesti pamiškėse, kad kažkas juos labai greitai rastų, arba tie du šernai apskritai niekuo nesirgo, tiksliau, sirgo tik „popieriuje“. Kalbas kursto ir specialistų komentarai – dar savaitė iki oficialaus pranešimo apie marą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Skubios veiklos skyriaus vadovas Marius Masiulis, viešai kalbėdamas apie dar prieš marą nežinia nuo ko kritusius šernus, tikino, kad tai tikrai ne baisioji liga. Mat jeigu būtų AKM, šernus miškuose rinktume tūkstančiais. Bet štai maras sausį atėjo, o šernai vis dar kriuksi miškuose.


    Plačiau...

    Užkratą į miškus atnešė žmonės?
    Nuo sausio 24-osios, dienos, kai buvo aptiktas virusas ištyrus apie 9 tūkst. sumedžiotų šernų ir daugiau kaip 4 tūkst. kiaulių, laikytų „užkrėstoje“ teritorijoje, nenustatyta teigiamų AKM atvejų. Kovo 20 d. aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, VMVT direktorius Jonas Milius ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas priėmė sprendimą šernus palikti ramybėje, pristabdyti suaktyvintą jų medžioklę ir po balandžio 1 d. nebemokėti išmokų už sumedžiotus šernus. (Jos, beje, ir nebuvo mokamos.)
    Tai tarsi patikinimas, kad situacija pasienio su Baltarusija miškuose nėra tokia jau grėsminga kaip manyta.
    Kaip atsitiko, kad iš Baltarusijos atklydę du AKM sergantys šernai neužkrėtė daugiau nė vieno savo gentainio? Ar iš viso įmanoma, kad mažiausiai apie 40 kilometrų po miškus klaidžioję šerniokai, nepaliko užkrato nei ant medžių, krūmų, nei ant šėryklose pabertų pašarų?
    Be to, jie gi neatėjo per vieną dieną – tai kaip nenugaišo pakeliui, jeigu oficialiai skelbiama, kad nuo AKM šernai gaišta per 5-10 parų? Medžioklės žinovas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininkas Rolandas Mickevičius „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad jis iš karto abejojo iš Baltarusijos atklydusių užsikrėtusių šernų versija. „Marą į Lietuvos miškus atnešė žmonės, - sakė R. Mickevičius. – Medžiotojų būreliuose yra žmonių, kurie važiuoja medžioti į užsienį, taip pat į Baltarusiją, iš kur ir galėjo pervežti užkratą.“
    Pasak R. Mickevičiaus, jeigu šernai būtų patys pernešę marą iš Baltarusijos, šiandien skaičiuotume ne vieną kritusią laukinę kiaulę pakeliui nuo sienos iki tos vietos, kur sumedžioti ir rasti šie gyvūnai.


    Kam naudingas AKM
    Šiandien jau pasigirsta kalbų, kad maro Lietuvoje net ir nebuvo. Nes kaip gi galėjo būti, jeigu neužsikrėtė daugiau nė vienas šernas. Ar tai įmanoma? Juk šernai gyvena bandomis ir jie nevaikšto su respiratoriais, visur knaisioja, graužia, kasosi, palieka išmatų. Tačiau, kad juos pamiškėse (šernai rasti tame pačiame miškų masyve) galėjo kas nors numesti jau negyvus, maža tikimybė. „Taip padaryti būtų tiesiog labai sudėtinga, - sakė R. Mickevičius. – Juk tai didelis gyvūnas, sunkus.“ Medžioklės žinovas sakė galįs tik spėlioti, kam galėjo būti naudinga sukelti visą tą chaosą dėl maro.
    Ar galėjo tik dokumentuose atsirasti maras kaip tam tikra provokacija? Internete skelbiamų straipsnių komentatoriai jau iš karto išsakė nuomonę, kad tikriausiai kažkam labai naudinga naikinti lietuviškas kiaules, o leisti klestėti užsieniečių fermoms. Jie stebisi: kam naikinti kiaules, jeigu nerastas užkrato židinys?
    Galbūt iš tiesų maras nėra tikras, tik surežisuotas? Tai „Ūkininko patarėjui“ paneigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius Marius Masiulis. „Mėginiai dėl klasikinio ir afrikinio kiaulių maro tiriami tik Vilniuje ir tiria ne vienas žmogus, o keli Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto skyriai – virusologinių, serologinių, o jeigu šernas buvo nugaišęs, – ir patologinių anatominių tyrimų, - pasakojo M. Masiulis. – Į šią laboratoriją mėginius pristato teritorinės tarnybos specialistai, į kuriuos tiesiogiai kreipiasi medžiotojai.“ Ką nors surežisuoti būtų sunku. Tačiau specialistai neatmeta nė vienos viruso patekimo į Lietuvą versijos!


    Kodėl neužsikrėtė kiti šernai?
    Klausimas, kuris neduoda ramybės ir veterinarijos specialistams. M. Masiulis, prognozavęs tūkstančius nugaišusių šernų, jeigu AKM pasieks Lietuvą, sako, kad situaciją iš tiesų sunku paaiškinti, nes tai galėjo lemti kelios priežastys. „Viruso patekimo į Lietuvą hipotezės yra kelios, viena iš jų – šernų perėjimas iš Baltarusijos į Lietuvą. Kaimynų teigimu, tuo metu, kai pas mus rasti užsikrėtę šernai, pas juos vyko varyminės šernų medžioklės, dėl to pas mus ir perbėgo užsikrėtę gyvūnai, kurie dėl laimingo atsitiktinumo neturėjo kontakto su mūsų miškų šernais, - aiškino M. Masiulis. – Nuo šios ligos mirštamumas žaibiškas, inkubacinis laikotarpis tik iki penkių dienų, ir gyvūnas gaišta. Tad galbūt tie du incidentiniai atvejai, kai vienas iš šernų Lietuvoje buvo sumedžiotas ankstyvoje ligos stadijoje, o kitas rastas neseniai nugaišęs, galėjo būti laimingas atsitiktinumas, nes jie dar nebuvo spėję išplatinti viruso“.
    Lietuvoje ir Lenkijoje nustatytas virusas yra identiškas tam, kuris nuo 2007 m. cirkuliuoja Kaukaze, Rusijoje, Baltarusijoje. Virusas iki dabar nepakitęs ir yra labai agresyvus, tad esant didelėms šernų bandoms išguldytų gyvūnų būtų labai daug, tūkstančiai. Tačiau Varėnos, Šalčininkų, Alytaus rajonuose šernų tankumas nėra didelis, tad galėjo būti laimingas atsitiktinumas ir virusas nespėjo išplisti. „Jeigu ir būtų kokia banda užsikrėtusi ir išgaišusi, židinys galėjo tiesiog savaime užgesti, - sakė M. Masiulis. – Pavyzdžiui, galbūt gaišenos liko pelkėse ir mūsų nebuvo aptiktos.“
    Keista, bet Lenkijoje viskas vyko tarsi pagal tą patį scenarijų – daugiau šernų neužsikrėtė, nors ten abu gyvūnai maždaug trijų kilometrų atstumu vienas nuo kito buvo rasti jau nugaišę.
    Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos šiemet jau atliko apie 9 tūkstančius sumedžiotų šernų tyrimų. Daugiau nė vienas šernas nebuvo užsikrėtęs. Tačiau dabar, pasak M. Masiulio, kai šernės jau atsivedė jauniklių, bandos gali persiformuoti, užimti naujas teritorijas, kuriose gali rastis iki šiol neaptikto viruso.


    Ar gali būti piktybiškai užkrėsta?
    M. Masiulis viena iš viruso atsiradimo Lietuvoje priežasčių nurodė ir žmogiškąjį faktorių, kuris yra labai tikėtinas, nes jau praėjo du mėnesiai, o daugiau viruso neaptikta. „Bet koks žmogus, net pravažiuodamas automobiliu iš kaimyninės šalies, galėjo miške išmesti užkrėsto produkto gabalėlį, - sakė specialistas. – Versija, kad tai gali būti padaryta piktybiškai, visada išlieka, bet dėl to mes nesikreipėme į teisėsaugos institucijas (!?). Vis dėlto šernai laukinė fauna, ne naminės kiaulės.“
    Specialistų aptariama versija – maras į mišką galėjo ateiti iš smulkių ūkių, kur buvo laikomos kiaulės. Galbūt pas kažką nudvėsė, tarkim, nuo pašarų užsikrėtusi kiaulė, gal niekam apie tai nepranešė, o užkratą pernešti galėjo bet kas. Tačiau pastaroji versija iš karto buvo paneigta, nes ūkiai buvo labai akylai stebimi.
    Dar viena versija – AKM vis dėlto buvo susijęs su anksčiau kritusiais šernais. „Mes ėmėme kritusių šernų mėginius, tuo metu virusas nebuvo nustatytas, o abejonių dėl tyrimų taip pat nebuvo, nes turėjome visas galimybes atskirti virusą ankstyvoje stadijoje, tačiau mums patiems vis tiek išlieka mįslė – galbūt tuose mėginiuose galėjo būti kažkas, ko mes „nepagavome“ tuomet“, - svarstė M. Masiulis.
    Iki galo nepavyko išsiaiškinti, kas nutiko anksčiau nugaišusiems šernams, nors buvo įvairiausių teorijų, tačiau tiriama buvo pirmiausia dėl pavojingiausių ligų.
    „Dar yra didelė blogybė, - apgailestavo pašnekovas, - kad negauname oficialios informacijos iš kaimyninės šalies, kas vyksta su laukine fauna, slepiama realybė. Iš neoficialių šaltinių prieš porą savaičių sužinojome, kad jų pusėje, keli kilometrai nuo sienos, buvo rasta banda kritusių šernų. Tad klausimas, kada dabar užkratas pasieks Lietuvą. Sėdime kaip ant tiksinčios bombos.“


    Mėginių užkrėsti negalėjo
    Kaip buvo tikrinama, ar nušauti šernai užsikrėtę maru? Šalčininkų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas-valstybinis vete­rinarijos inspektorius Gerardas Stonkus sako, kad kiekvienas medžiotojas privalėjo pats iš nušauto šerno paimti tyrimams reikalingų organų (inkstų, blužnies, kraujo ir t.t.) mėginius ir pristatyti juos į teritorinę VMV tarnybą, kur jos darbuotojai visus tuos mėginius ženklino, formino dokumentus, papildomai supakavo į maišelius, termodėžes ir vežė į Vilnių. Ten laboratorijoje ir buvo atliekami išsamūs tyrimai. „Mėginiai pakeliui į nacionalinę laboratoriją negalėjo būti užkrėsti, - sakė G. Stonkus, - nes virusas gali pakenkti tik gyvam organizmui. Per negyvus organus jis gali būti tik pernešamas.“
    Šernas, kurio mėginių tyrimai parodė AKM, buvo sumedžiotas Šalčininkų rajone. Kaip tik šie miškai yra vos 1-1,5 km nuo Baltarusijos miškų, todėl, pasak G. Stonkaus, pirmiausia ir buvo stebima ši teritorija, jau tada buvo tiriami visi ten nušauti šernai. Šalčininkų VMVT oficialiai yra užregistruota, kad lemtingąjį šūvį į užsikrėtusį šerną paleido Eišiškių medžiotojų būrelio šaulys, tačiau, kaip paaiškėjo, dabar kažkodėl niekas nenori prisiimti šio „nuopelno“. Tiek Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šalčininkų r. skyriaus valdybos pirmininkas Feliksas Ivanovskis, tiek Eišiškių medžiotojų klubo pirmininkas Miroslavas Žukas mums paneigė šią informaciją, pirštu rodydami į Varėnos r. medžiotojus, tačiau tikra yra, matyt, tai, kas sausio viduryje buvo užfiksuota oficialiai. Kodėl Šalčininkų r. medžiotojai bando išsiginti nušovę viruso nešiotoją? Galima tik paspėlioti kuriant įvairias versijas – galbūt patys juos šėrė netinkamu ir ne kiaulėms skirtu, galimai užkrėstu maistu, o gal patys pamedžiodavo kaimyninėje valstybėje, į kurios miškų teritoriją, kaip sakoma, galima vaikščioti be jokių ribojimų, tad užkratą iš tiesų galėjo ir žmonės atnešti.
    Tad šioje šalies agrarinį verslą ir visą visuomenę sukrėtusioje istorijoje – klausimų daugiau nei atsakymų. Šalies kiaulininkystei suduotas milžiniškas smūgis – nutrūko kiaulienos eksportas, iki balandžio 15 d. turi būti išskerstos visos riestauodegės buferinėje zonoje. Žemės ūkio ministerija skyrė beveik 2 mln. Lt tvorai pasienyje su Baltarusija statyti, o medžiotojai spausti paminti etiką ir šaudyti net paršavedes šernes...

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt
  • „Ūkininko patarėjas“ 2014 04 03 – Dievo užmirštame užkampyje – unikalus ūkis

  • nr. 38

    Dievo užmirštame užkampyje – unikalus ūkis


    Daiva SKIRKEVIČIENĖ
    „ŪP“ korespondentė

    Nuo šiol Lietuva gali didžiuotis turinti unikalų ūkį, kokių Europoje yra nedaug. Kovo 27 dieną paskelbė pradedantis veiklą biodinaminis ūkis „Ilzenbergas“, įkurtas iš griuvėsių prikeltame pusės tūkstančio metų senumo dvare, prie pat Latvijos sienos. Rokiškio rajono mero žodžiais tariant, – Dievo ir žmonių užmirštame kampelyje.
    Dabar tas užkampis neabejotinai taps traukos centru. Ir ne tik dėl turtingą istoriją turinčio atstatomo dvaro bei jį supančio gražaus gamtovaizdžio su dviem ežerais pašonėje. Čia bus galima pasisemti patirties, kaip ūkininkauti tausojant gamtą, maksimaliai rūpinantis gyvūnų gerove ir sukuriant aukščiausios kokybės žemės ūkio produktų.
    Biodinaminis ūkis (BŪ) yra aukščiausia ekologinio ūkininkavimo pakopa. Jis veikia kaip natūrali uždara ekosistema, nenaudojanti jokių cheminių priedų, biodinaminiams produktams keliami ypač griežti reikalavimai.
    „Siekiame, kad tai taptų vieta, kur žmonėms malonu ir dirbti, ir atvažiuoti pabūti“, - per ūkio atidarymo iškilmes sakė Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas.

    Plačiau...

    bu3Pirmieji biodinaminiai produktai – į vilniečių namus
    Pirmieji krepšeliai su biodinaminių produktų rinkiniu iš Ilzenbergo dvaro ūkio iškeliaus jau gegužės 1-ąją ir pasieks vilniečių namus. Krepšeliai bus formuojami iš 60 produktų: duonos, pieno, sviesto, sūrio, varškės, vištienos, žąsienos, avienos, jautienos, žuvų, kiaušinių, daržovių. Vasarą krepšelių turinys bus papildomas vaisiais ir uogomis, o žiemą juose bus džiovintų, raugintų produktų ir medaus.
    „Vartotojas mokės fiksuotą sumą, o mes įsipareigojame produktus tiekti visus metus. Nelygu gamtos sąlygos, ko mažiau užaugs ar visai neužaugs, tą pakeisime kitais produktais, žiemą siūlysime tai, ką galima išsaugoti iki kito sezono“, – sakė BŪ vadovas Rytis Samulis.
    Biodinaminiai produktai, anot R. Samulio, turi ir vieną „šalutinį poveikį“ – jų paragavus nebesinori grįžti prie chemizuotų.
    „Mes ne kalorijomis gyvi – gyvi energija, slypinčia produkte“, - tvirtina ūkio vadovas. Pasak jo, Ilzenbergo BŪ pasiryžęs taip ūkininkauti, kad jo produktai gautų „Demeter“ ženkliuką. „Demeter“ – pasaulinė BŪ sertifikuojančių organizacijų asociacija.


    Pradėjo pirmąjį sezoną
    Šiuo metu Ilzenbergo ūkio svirno aruoduose saugomas pernykštis grikių derlius. Kviečiais ir grikiais praėjusiais metais buvo apsėta 60 ha. Dėl besniegės žiemos žiemkenčiai čia neišgyveno, kaip ir dauguma šiaurės Lietuvos žieminių pasėlių. Šiemet grūdiniais augalais ketinama apsėti jau 400 ha ūkio žemės.
    Iš viso Ilzenbergo BŪ priklauso 463 ha žemės. Iš jos daržams numatyta iki 5 ha, 1,5 ha ploto sode auga per 500 obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių, abrikosų, serbentų, agrastų, šilauogių, aviečių, gervuogių.
    10 bičių šeimų Ilzenbergo ūkiui pernai sunešė apie 500 kg medaus. Jau deda kiaušinius prieš porą savaičių atsivežtos 150 dedeklių vištų, apsipratusių patogioje vištidėje su joms atitverta pusės hektaro teritorija kieme su miškeliu ir kūdra. „Vištos gaus ne tik gero lesalo, bet ir kurortinį gyvenimą“, - pažada dvaro šeiminkas V. Barakauskas.
    50 žąsų paukštidėje – kol kas ūkio naujokės, dar išgyvenančios aklimatizacijos laikotarpį. Pirmosios atstatyto akmeninio tvarto gyventojos – 7 Lietuvos juodgalvės avys su keturiais ėriukais. Šį sezoną jų turėtų padaugėti iki 15 ėriavedžių. Taip pat ketinama įsigyti 50 mėsinių galvijų, 5 melžiamas karves, 2 alpakas, šią savaitę atkeliaus 1000 mėsinių viščiukų. Dviejose nedidelėse kūdrose bus užveista žuvų.
    Šildomame šiltnamyje jau apie mėnesį auga pomidorų, agurkų, bazilikų, petražolių daigai, želia salotos, laiškiniai svogūnai, ridikėliai.


    Dvarą atstato nuo ūkio
    Apie 15 ha dvarvietę su 150 ha žemės ūkio paskirties žemės V. Barakauskas įsigijo prieš 11 metų. Ir tvarkyti Ilzenbergo dvarą pradėjo ne nuo rūmų, o nuo aplinkos ir ūkio pastatų. Valant parką atsivėrė trys įspūdingi ąžuolai, vienas jų – apie 300 metų galiūnas – įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
    Atnaujinti parko takai, išvalyti du tvenkiniai, pasodintas vaismedžių ir vaiskrūmių sodas. Laukuose surinkti ir iš tvenkinių ištraukti šimtai riedulių panaudoti atstatant arklides, svirną, amatų namą, rūkyklą, ūkinį pastatą, dvarvietės tvorą. Rekonstruotas gyvenamasis namas, jame įsikūrė ūkio valdytojai. Šalia pastatyta ledainė, malkinė, svirnas, paukštidė.
    „Ledainė – istorinis pastatas, jo buvo likę tik keli pabiri asmenys, o šalia – nauji pastatai, įkomponuoti į šią erdvę“, – sako V. Barakauskas.
    Dvaro erdvė skirstoma į kelias teritorijas. Technikos zonoje bus laikoma žemės ūkio technika, stovės benzino kolonėlė, įsikurs technikos remonto dirbtuvės. Daržininkystės zonoje – šiltnamiai ir daržai. Gyvulininkystės zonoje – tvartas, paukštidė.
    Reprezentacinė dvaro zona dar nesutvarkyta. Joje – tvenkiniai, parkas, iškils estrada. Prie Ilgio ežero atstatomas pirtis-bravoras.
    Šeši dvaro pastatai ir šiltnamis šildomi po žeme išvedžiotomis centrinio šildymo komunikacijomis. Gyvenamojo namo rūsyje įrengtą modernią katilinę prižiūri vienas žmogus. Kūrenama malkomis. Pasak dvaro šeimininko, iš 100 metų neprižiūrėto parko valant nevertingus medžius, malkomis apsirūpinta dešimčiai metų.
    Dvaro savininko lėšomis sutvarkytas ir kelias dvaro link, anksčiau buvęs privažiuojamas tik traktoriais.


    Neįtikėtini dalykai – prie Latvijos sienos
    „Esame unikalioje vietoje ir stebime unikalų atvejį: kai per labai trumpą laiką sutvarkyta, atstatyta ir istorinėms ūkinėms funkcijoms pritaikyta daugybė pastatų vienoje vietoje. Drąsiai ir atsakingai galiu pasakyti, kad tai – absoliučiai išskirtinis reiškinys“, - BŪ atidarymo iškilmėse pareiškė Dia­na Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė.
    Šiuo metu apie 100 Lietuvoje restauruojamų dvarų paveldosaugininkė vadina „sugrįžtančiomis dvarų sodybomis“, o Ilzenbergo dvarą jau kurį laiką mini kaip embleminį atvejį, parodantį, kaip galima senus istorinius pastatus pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.
    Iš viešnios lūpų nuskambėjo ir itin retai kultūros paveldo objektų savininkams tariama paveldosaugininkų padėka už tai, kad jie puošia šalį.
    „Valstybė atstatant Ilzenbergo dvarą absoliučiai niekuo neprisidėjo, stengėmės bent jau netrukdyti“, - sakė D. Varnaitė ir išreiškė viltį, jog Ilzenbergo dvaro pavyzdys bus įkvepiantis kitiems privačių dvarų savininkams, ieškantiems savos vizijos.
    Rokiškio r. meras Vytautas Vilys nuoširdžiai visiems susirinkusiesiems prisipažino Ilzenbergo dvaro pakilimą iš griuvėsių laikantis beveik stebuklu, kuriuo iš pradžių nei jis, nei kiti savivaldybės politikai netikėję.
    „Neįtikėtini dalykai – prie Latvijos sienos, atrodo, Dievo užmirštame užkampyje! – neslėpė nuostabos meras. – Dabar galėsime ir pasigirti, kad mes, lietuviai, turime tokį ūkį. Šis dvaras garsės, matyt, ne vien ūkine veikla“, – naujomis investicijomis rajone džiaugėsi meras.


    Paskutinis nekilnojamojo turto projektas
    „Šitas – mano paskutinis nekilnojamojo turto (NT) projektas, daugiau jų nebesiimsiu, dėl to pasirinkau būtent dvarą“, – „ŪP“ prisipažino V. Barakauskas. Iš viso jis įgyvendino penkis NT projektus, iš jų: du verslo centrai Vilniuje ir modernus rekreacijos centras „Belvilis“ Molėtų rajone. Pastarasis – Ilzenbergo dvaro – projektas, pasak V. Barakausko, bene sunkiausias, bet ne didžiausias.
    Pirkti sovietmečiu nuteriotą dvarą V. Barakauskas apsisprendė vienas.
    „Tokį sprendimą, manau, tik vienas ir gali priimti. Atsigręžiant į istoriją matyti, jog sprendimus daryti ką nors nauja visada priimdavo atskiri asmenys. Komandiniai sprendimai labiau reikalingi tobulinimo klausimais, – sako verslininkas. – Radau valstybės turto fondo skelbimą apie parduodamą dvarą, atvažiavau, man patiko šios vietos energetika ir nusipirkau. Kūriau ne sau, o užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti – kad tai būtų dvaras, ūkis. Aš pats čia negyvensiu.“
    Du baigtų aukštųjų mokslų diplomus – matematiko ir verslo vadybininko – turinčiam 43 metų vilniečiui matematiku dirbti neteko, visą gyvenimą jis sukasi versle.


    Varančioji jėga – noras kurti
    „Čia yra tik hobis, nes sukurti objektą, generuojantį tik 1 mln. litų apyvartos, tai – ne verslas, svarbu, kad užsisuktų veikla ir dvaras išsilaikytų. Iš to uždirbti aš nematau šansų, – apie Ilzenbergo dvare kuriamą BŪ sako pašnekovas. – Be to, nė vienas dvaras negeneruoja pelno. Visi atkuriantieji dvarus tai daro, nes jiems patinka. Anksčiau sukurtų mano verslų apyvarta siekia bent 10 mln. litų apyvartos.“
    BŪ idėja V. Barakauskas susižavėjo Švedijoje, anot jo, ten taip ūkininkaujama jau 70 metų, ir apimtys didžiulės – bendruomenė dirba tūkstančius hektarų žemės, turi savo bankų, Rudolfo Štainerio mokymo centrą.
    R. Štaineris (Rudolf Steiner, 1861-1925) – austrų filosofas, ugdytojas, naujo dvasinio sąjūdžio – antroposofijos, Valdorfo pedagogikos pradininkas, biodinaminio ūkininkavimo, antroposofinės me­­dicinos pagrindėjas.
    „Štainerio filosofijos nesu nagrinėjęs, bet pats dvaras „prašosi“ biodinamikos. Kai išnagrinėji statinių planavimą, ūkio organizavimą ir biodinamiką, matai, jog vienas prie kito „limpa“.
    Atstatant Ilzenbergo dvarą V. Barakauską labiausiai skatino noras kurti. Tremtinių anūkas net ir buvusioje šalies okupacijoje įžvelgia teigiamybių.
    „Jei nebūtume buvę okupuoti, pas mus būtų buvę viskas sutvarkyta. Kur dar pasaulyje žmonės turi tokių galimybių – iš praktiškai sunaikinto dalyko atkurti tai, kas buvo?! Įdomu ir istoriją nagrinėti, ir statybas, ir naujoves. Ir padaryti gerai arba geriausiai. Tie dalykai motyvuoja“, – „ŪP“ sakė naujasis dvarininkas.
    Bendraminčių, komandos narių savo idėjai realizuoti V. Barakauskas ieškojo įvairiais būdais, taip pat – ir skelbimais spaudoje. Meistrus kvietėsi iš visos Lietuvos. Kiekvienai sričiai norėjo rasti išmanantį specialistą.
    Anot jo, atkuriamame Ilzenbergo dvare jokios prabangos nėra – padaryta taip, kaip turi būti.


    Autorės nuotraukos

    Mažiau...
    Elektroninis leidinys
    Pridėti į krepšelį1,50 Lt