Radijo įrašuose kalba garsinė Lietuvos istorija

1302„Alio alio, kalba Kaunas, Lietuva“, – 1926 m. birželio 12 d. 7 val. vakaro pasigirdo istoriniai šaukiniai iš Žaliakalnio. Jie buvo išgirsti mažiausiai 323 namuose – tiek tuomet registruota abonentų: tai buvo prabanga, kurią nedaugelis galėjo sau leisti – norint įsigyti paprasčiausią detektorinį radijo imtuvą, reikėjo nupenėti bekoną, o už lempinį nepagailėti net keturių. Būta ir neregistruotų, pačių susimeistrautų primityvių radijo imtuvų.
Pirmųjų klausytojų ratas, manoma, buvo dešimteriopai didesnis. Vis tiek tai labai kukli auditorija, palyginti su mūsų laikais. Skirtingai nei prognozavo skeptikai ateinant televizijai, o paskui internetui, radijas nebuvo nukonkuruotas ir puikiai dera su savo „jaunesniais broliais“. Ačiū internetui: Lietuvos radijo dabar galima klausytis būnant bet kuriame pasaulio taške.
Apie tai, kaip pasikeitė visuomeninis transliuotojas, su Lietuvos radijo programų direktore Guoda LITVAITIENE kalbėjosi „ŪP“ korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ.

– Radijas mini įspūdingą jubiliejų. Galime didžiuotis, kad Lietuvos radijo istorija prasidėjo ankstėliau nei kaimyninių šalių, ne ką atsilikdama nuo pasaulio. Radijo 90-mečio sukaktis pažymima įspūdingai ir tampa visos Lietuvos įvykiu. Ankstesni jubiliejai buvo daug tylesni?
– Prisimenu 80-mečio minėjimą Nacionalinėje filharmonijoje. O toks grandiozinis, su tiek daug įvairių renginių jubiliejaus minėjimas šiemet yra tikrai pirmas.
Pirmą kartą išleista knyga, į kurią sudėta visa radijo istorija – nuo 1926-ųjų iki šių dienų. Medžiaga surinkta iš archyvų, iš spaudos. Sudėtingiau buvo rašyti sovietmečio istoriją, nes iš to meto liko tik nuotrupos, informacija sausa, mažai rašyta apie žmones.
Kitas dalykas – radijo dokumentika. Nuo sausio mėnesio kiekvieną savaitę parengdavome po dokumentinę laidą apie radiją: kaip įsikūrė, kaip veikė Atgimimo metais, kokios buvo laidos, ką Nepriklausomybės aušroje reiškė laidos užsieniui – anglų, rusų kalbomis. Kolegos žurnalistai pasakojo apie žmones, diktorius, seniausias laidas ir jų kūrėjus, apie muzikines laidas, apie LRT kolektyvus. Bandėme rasti, kas yra archyvuose, atkurti garsus. Vienas dalykas yra radijas ant popieriaus, kitas – garsuose. Radijas ir yra garsai. Skaudu, bet garso nedaug yra išlikę.
– Kokių įrašų iš prieškario laikų yra išlikę? Gal žinoma, kas padėjo juos išsaugoti?
– Prieškario radijas buvo tiesioginis, nieko nebuvo įrašinėjama. Turime tik muzikinių įrašų, o radijo laidų – fragmentus. Keli istoriniai įrašai: A. Smetonos pasisakymai, Vilniaus grąžinimo paskelbimas… Įrašus skolinomės iš Centrinio valstybės archyvo. Traškantys, braškantys – jie buvo atkuriami, restauruojami iš prieškario laikmenų: plokštelių, magnetinių juostelių. Dabar skaitmeninami visi radijo archyve saugomi įrašai.
Pirmųjų šaukinių „Alio alio, kalba Kaunas – Lietuva“ įrašo ištakos mums nežinomos – kas pasirūpino jo išlikimu, įrašė į magnetinę juostelę. Pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais buvo šelakinės plokštelės.
– Užsiminėte, kad nedaug medžiagos yra likę iš sovietmečio. Keista…
– Iš sovietmečio turime tik muziką ir literatūrines laidas – spektak­lius. Kai aš pradėjau dirbti 1985 m. (užsienio laidų redakcijoje), juostos buvo taupomos. Būdavo, visą savaitę laidos įrašinėjamos į juostas, tada nunešamos į vadinamąją darbo fonoteką, o kitą savaitę į tas pačias juostas įrašydavome naujas laidas. Išliko tai, ką laidų rengėjai laikė namuose. Montuojant laidą juostos būdavo karpomos. Kolega Adolfas Drungilas susirinkdavo tas nuotrupas…
Net pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais įrašai nebuvo daromi. Sugrįžta prie tiesioginių transliacijų. Buvo daug istorinių momentų, kurių įrašus turėdami šiandien galėtume džiaugtis…
– Kada buvo pradėti kaupti laidų įrašai, kas paskatino permainą?
– Situacija pasikeitė 1998–1999 metais. Nuo to laiko į archyvus keliauja viskas, kas leidžiama į eterį. Atsirado technologinės galimybės – radijas pradėtas transliuoti skaitmeniniu būdu. Turime skait­meninius reporterius, įrašinėjame skaitmenine įranga. Viskas yra kompiuteriuose, automatiškai gula į serverius ir išsaugoma.
Iš pradžių nebuvome įgudę archyvuoti. Viską saugojome, bet neaprašinėjome. Dabar jau aprašinėjame anksčiau transliuotas laidas. O kas dabar transliuojama – viskas aprašoma. Po laidos nepraėjus nė valandai ją galima rasti internete jau aprašytą ir suarchyvuotą!1301
Pasikeitė ne tik technologijos, bet ir mūsų pačių požiūris. Matome, kad tai yra vertybė – garsinė Lietuvos istorija. Kiek galime prikelti aktorių, rašytojų, dainininkų, kompozitorių minčių!
– Palyginti su radijo istorijos pradžia, neįtikėtinai atpigo radijo imtuvai, labai pasikeitė ir pati radijo „virtuvė“. Šypseną kelia, kad pirmosios laidos prieš 90 metų buvo skaitomos paprasčiausioje telefono būdelėje, nebuvo įrašų studijos. Kaip technologijos pasikeitė per Jūsų darbo radijuje metus?
– Labai greitai keičiasi įrašymo įranga. Anksčiau tekdavo nešiotis 6 kg magnetofoną, paskui jis tapo perpus lengvesnis, o dabar žurnalistams pakanka mikrofono, kuriame yra viskas. Yra įranga su telefonu transliuoti tiesiogiai. Išvažiuojamosioms transliacijoms yra kilnojama stotis. Tikimės išplėsti technines galimybes – galėsime transliuoti koncertus ne tik iš Nacionalinės filharmonijos, Operos ir baleto teatro, Kongresų rūmų, bet ir dažniau nuvažiuoti į Pažaislį, kitur.
Neturime tokio skaitmeninio radijo kaip norvegai. Norvegija yra pirmoji šalis Europoje, kuri nusprendė atsisakyti antžeminio transliavimo (FM), nuo 2017 m. pereiti prie skaitmeninio. Lėmė šalies geografija, reljefas – yra tokių namų ūkių, kuriems individualiai statomas vienas siųstuvas. Pereiti prie skaitmeninio transliavimo kol kas nesiryžta nei prancūzai, nei vokiečiai ar britai. Tai brangu. Labai brangūs ir skaitmeniniai radijo imtuvai, o garsinė kokybė nelabai keičiasi.
Televiziją jau turime skaitmeninę, o radijas artimiausiu metu vargu ar pereis prie skaitmeninio formato. O gal atsiras kitos transliavimo galimybės.
– Pamėginkime apibrėžti, kaip pakito radijo vieta žmogaus gyvenime…
– Radijas dabar yra visur, nebūtinas radijo imtuvas. Galima klausytis telefonu, per išmanųjį televizorių, MP3 grotuvą, kompiuterį… Pasikeitė tik klausymo įpročiai. Prieš 90 metų radijo klausėsi visa šeima, su kaimynais susėdę. Buvo tokia vakaro praleidimo forma. Dabar radijo klausymasis labai individualus dalykas – kas su ausinukais, kas namie, kas automobilyje… Žmogui reikia balso, kad su juo būtų kalbama. Reikia intymumo.
Tai operatyviausia informavimo priemonė. Tiesioginė transliacija apie įvykį gali pranešti čia ir dabar tų žmonių balsais – nesvarbu, kur esi: Vilniuje ar Briuselyje. Palyginti su internetu, privalumas yra įrašymo, archyvo naudojimo galimybės.
– Lietuvos radijas išsiskiria laidų įvairove. Priskaičiavau jų apie septynias dešimtis. Dauguma jų ilgametės, o kai kurios – veteranės: „Gamta – visų namai“ (pradžioje buvo „Gamta, medžioklė, žūklė“), „Sveikata“, nuo 1962 m. spalio rytais gieda gaidys, skelbiantis laidos žemdirbiams pradžią… O kaip programų tinklelyje atsiranda naujos laidos?
– Radijas – pirmiausia stabilumas, įpročiai. 6 val. – žinios, po jų „Gimtoji žemė“, „Ryto garsai“… Žmonės pripranta prie laidų ir jų rubrikų, vedėjų balsų. Bet po truputį keičiasi pačios laidos. Kai pradėti transliuoti „Ryto garsai“, buvo visai kitokia struktūra, kitos temos. Dabar radijas mažiau politizuotas, arčiau gyvenimo.
Prieš metus atsirado nauja laidų juosta – vartotojams. Teikiami įvairūs patarimai: psichologiniai, namų tvarkymo, finansiniai, sodo priežiūros ir kt. Yra nauja rubrika trečiadieniais – ekskursijos po Vilnių…
Naujos laidos dažnai atsiranda žurnalistų iniciatyva – jie ateina, siūlo. Taip pat susėdę svarsto padalinių vadovai: ko trūksta? Tada ieško temų naujoms laidoms.
– Ar radijui netrūksta atgalinio ryšio su klausytoju? Kokia jūsų auditorija?
– Muzikinių programų auditorija labai aiški – jaunimas. Mes transliuojame visiems: vaikams, šiek tiek jaunimui, ūkininkui, žmogui, norinčiam sužinoti apie religiją, apie kultūrą, mokslą, gamtą, taip pat tautinėms mažumoms jų kalbomis…
Beveik visos laidos tiesioginės ir beveik į visas galima skambinti. Klausytojai tai nuoširdžiai daro. Be to, yra nuomonių telefonas, kuriuo galima užduoti klausimą ar pareikšti savo nuomonę. Per savaitę vien jis sulaukia apie 200 skambučių. Dar yra elektroninis paštas, feisbukas… Šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis aktyviai naudojamasi. Yra laidų, į kurias atkeliauja ir tradicinių laiškų: „Sveikinimų ratas“, „Tetos Betos viktorina“.
Neretai manoma, kad aktyviausi klausytojai yra vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau kai yra netikėta tema ar požiūris, atsiliepia visai kitoks klausytojas.
– Įdomu, kiek Lietuvos radijuje iš viso dirba žmonių?
– Per visas tris radijo programas – LRT pirmąją, LRT Klasika bei LRT Opus – dirba šiek tiek per šimtą kūrybinių darbuotojų. Garso režisierių, režisierių, montuotojų – beveik kelios dešimtys.
Be to, turime daug neetatinių autorių, kurie bendradarbiauja. Laidas rengia Selemonas Paltanavičius, Zita Kelmickaitė, Vytautas Kvietkauskas, Simonas Geleževičius, Adolfas Drungilas, Šarūnas Nakas… Galėčiau vardyti nesustodama. Šalies miestuose ir visame pasaulyje turime neetatinių korespondentų, kurie bendradarbiauja su Naujienų tarnyba.
– Esate ne tik LRT radijo programų direktorė, bet ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorė. Ar pakankamai jaunimo susidomi radijo specializacija?
– Būsimiesiems žurnalistams dėstau radijo pradžiamokslį, kai kurie iš jų paskui pasirenka tą specializaciją. Patinka, nes radijuje svarbu, ką sakai, o ne kaip atrodai. Tuomet didžiausias dėmesys tenka kalbos turiniui.
Buvo vienas stiprus kursas, iš kurio dabar radijuje dirba 7–8 žmonės. Kiekvienais metais ateina po 2–3 jaunus žurnalistus. Radijas jaunėja.
– Mūsų skaitytojai yra didžiausi „Gimtosios žemės“ gerbėjai. Tačiau šioje laidoje jaunimas kažkodėl neužsibūna?
– Kaip tik dabar yra viena jauna žurnalistė, kuri čia atliko praktiką, dabar vėl bando dirbti. Kiek jaunų žmonių turėjome, „Gimtojoje žemėje“ jie neužsilaiko. Jaunoji karta nesidomi kaimu, žemės ūkiu… Dabartinis kolektyvas yra stabilus, tuo labai džiaugiamės. Kas gali žinoti, kas bus po penkerių šešerių metų: keisis laida ar jos forma, ar ji taps kitos laidos dalimi.
– Kiek šiais laikais laisvi yra laidų autoriai?
– Yra vidinė žmogaus atsakomybė. Laidos tiesioginės, o vedėjai tarpusavyje tik susiderina planus, kad nesidubliuotų temos, pašnekovai.
Kai pradėjau dirbti, kiekvienas žodis turėjo būti parašytas ant popieriaus ir pateiktas skyriaus vedėjui, paskui vyriausiajam redaktoriui. Pagal jo išbraukymus laidą sumontuodavome, įrašydavome. Tada ji keliaudavo į „Glavlitą“ (cenzūros įstaiga – Vyriausioji valdyba politikos, literatūros ir meno reikalams). Jei kurį nors žodį išbraukdavo, tą vietą reikėjo iškirpti, nesvarbu, kaip tas sakinys skambės. Po to tą sudarkytą tekstą tikrino techninė kontrolė – ar tikrai viskas padaryta taip, kaip parašyta. Tik tada užklijuotas, antspaudais ir parašais patvirtintas įrašas keliaudavo į eterį. Prie įrašų studijos budėjo milicininkai, niekas negalėjo užeiti – tik diktoriai ir keli išleidėjai.
Dabar žmonės yra laisvi. Nėra draudžiamų pašnekovų. Draudžiama propaguoti smurtą, rasinę neapykantą. Ir privalu laikytis žurnalistų etikos kodekso.
– Tiesioginės laidos gyvos, autentiškos. Tačiau turbūt neįmanoma išvengti netikėtumų, kai susipina liežuvis ar koją pakiša kokia nors netikėta aplinkybė?
– Tiesioginiame eteryje visko nutinka. Supainiojami žodžiai, pareigos, pavardės. Todėl patariame užsirašyti pašnekovų pavardes ir vardus. Būna, kad ir savo kolegą, su kuriuo dešimt metų sėdi kartu, vedėjas ne taip pavadina. Kalbant į eterį yra jaudulys, jis išlieka ir po daugelio darbo metų.
– Atskleiskite mūsų skaitytojams, kokiu keliu ketina sukti Lietuvos radijas, kokia artimiausios ateities vizija?
– Įsivaizduojame, kad turėtų būti naujesnis turinys. Forma nepasikeis – žmogaus balsas, garsai ir muzika. Bandome pasakoti kuo daugiau žmonių istorijų. Mažiau sunkiosios politikos, priartėti prie žmogaus. Tai aptarinėjame kiek­vieną dieną. Kai aptariame laidas, visada klausiame: ar apie tai su savo artimaisiais prie pusryčių stalo kalbiesi, ar iš to pasiėmei kažką naujo? Norime, kad būtų daugiau pažinimą skatinančių dalykų, naujovių. Labai sudėtinga suprantama kalba perteikti šiuolaikinio mokslo, technologines naujoves. Tam nereikia daug laiko, užtenka vienos minutės – kad žmogus atsimintų.
Gyvenimo tempas greitas, niekas valandos neskirs laidai klausytis. Turi būti trumpa, aišku ir informatyvu.