„RAGANŲ ŠLUOTOS“ renkasi keistuolius

Mažosios Lietuvos pakraštyje, Karšuvos girios prieigose, eigulys Arvydas EIDOKAITIS sukūrė unikalų dendrologinį parką, o senoje sodyboje įrengė augalų „fabriką“. Bene 10 ha teritorijoje auga tūkstančiai spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų, į kuriuos eigulys skiepija keisčiausius, girioje rastus ir iš toli parvežtus ūglius.

Paslaptys – medžių viršūnėse
A. Eidokaitis sako visada jautęs, kurį medį ar krūmą, nors visai paprastą, o jam gražų – nori auginti namuose. Pirmąjį ąžuolą, savo vienmetį, tėvų sodybos kieme jis pasodino gal mokydamasis ketvirtoje klasėje. Gyvenant Karšuvos girios pakraštyje savaime susiformavo poreikis būti gamtoje, tad apsispręsti, kokią profesiją rinktis, nereikėjo jokių pastangų.
Jau daug metų A. Eidokaitis dirba eiguliu gretimoje Kalvelių girininkijoje. Prižiūrėdamas daugiau nei 1 000 ha miškų, nori nenori turi pakelti akis į medžių viršūnes. O ten dažnai slypi tokios paslaptys ir tokie turtai!
Gražiausios Arvydui – „raganų šluotos“. Miškininkas tiki, kad ne jis šiuos keistus augalus, o jie jį pasirinko. Ir tokį pavadinimą, sako, galėjo sugalvoti tik liaudies dainiai: kas kitas, jei ne raganos, pasak Arvydo, ant 22 m aukščio eglės gali palikti savo „šluotą“?
Būtent tokią eglę su mutavusia didžiule 1,8 m pločio ir 3,5 m aukščio sutankėjusių šakų atauga, nutolusia nuo kamieno keletą metrų, prieš porą metų vėjas nulaužė pačiame girininkijos pakraštyje.
„Seniai spoksojau, kaip ją pasiekti, bet kai nuvirto – ne itin džiaugiausi. Gaila, kad nebematysiu, kaip auga. Jei galiu pasiimti šakelę, visada stengiuosi palikti augalą“, – tvirtina A. Eidokaitis.
Daug jų – ir keistų šakelių, ir didžiulių „bumbulų“, miškininkas randa žymėdamas biržes plyniems kirtimams ar po audrų susirenka nuo kelio. Nors nežinia, kiek laiko jie būna pragulėję ant žemės, Arvydas tempia namo, merkia į tvenkinį ar kiša giliau į šaltą rūsį. Kuo ilgiau pumpurai neišsprogsta, tuo daugiau laiko lieka skiepijimui.
Šis pavasaris itin derlingas: rado ne vieną „bumbulą“, tad galėjo paskiepyti šimtus medelių. Kiek ir kokių išaugs, prognozuoti sunku.
„Nėra jokių taisyklių. „Raganų šluotų“ dauginimas – kaip paveikslo piešimas: koks tą dieną bus įkvėpimas, kokia nuotaika, tokį ir nupieši. Kitaip sakant, iš kur ūgliuką nuskinsi, kaip pataikysi jį įskiepyti, taip jis ir augs. Viskas priklauso nuo to, iš kur paimsi skiepą. Vieni auga kaip bumbulai, kiti nori formuoti viršūnę, todėl skinu pumpurus iš įvairiausių vietų ir įskiepiju daugybę augalų. Žinoma, ne visi prigyja“, – seniai įsitikino Arvydas.
Pasak eigulio, olandai nustatė, kad iš 100 skiepytų medžių perspektyvus tik vienas, todėl daugeliui toks darbas atrodo beviltiškas. Nemažai susidomėjusiųjų „raganų šluotomis“ šį užsiėmimą greitai iškeičia į paprasčiausią komerciją: veža į Lietuvą parduoti „raganų šluotas“ iš Čekijos, Vengrijos, Vokietijos pasienio, kur daug augalų mutuoja dėl kalnuose padidėjusios radiacijos.
Kitiems, nieko nesuprantantiems apie „šluotų“ atsiradinimą ir auginimą, toks pomėgis išvis atrodo keistas. „Sako, nieko čia ypatingo: karpai, karpai ir suformuoji. Bet tai ir įdomiausia, kad karpyti šių medžių visai nereikia“, – juokiasi Arvydas.

Užvaldė mokslinis interesas
Daugiau nei prieš 20 metų pradėjęs namo tempti „raganų šluotas“, dabar A. Eidokaitis jų turi šimtus. Iš pradžių įskiepydavo tik vieną kitą augalą, stebėdavo, kaip jis auga ir vystosi, vėliau pradėjo plėsti valdas, o dabar į paprastųjų eglučių kamienus „raganų šluotų“ pumpurus skiepija dešimtimis ir augina dekoratyvinius medelius.
Pats nepajuto, kaip moksliniai bandymai nustelbė menkutę jo verslo gyslelę. Dabar Arvydo dendrologiniame parke auga antros kartos „raganų šluotos“ – dar tankesnės ir gražesnės nei motininės, tik spygliai stambesni. O štai dvimetis „bumbulas“ – itin stiprus, nes jo kamienas tvirtas. „Bet gali būti, kad po metų kitų ir jo spygliai susmulkės“, – svarsto A. Eidokaitis.
Nesiryžta tik spėlioti, kokios bus trečios kartos „raganų šluotos“, nors šį pavasarį jų pumpurais paskiepijo ne vieną dešimtį spygliuočių.
Tačiau įdomiausios A. Eidokaičiui natūraliai išaugusios „raganų šluotos“. Savo sodyboje tokių eglučių jis augina ne vieną, gelbėdamas nuo žūties, parsinešė jų iš miško. „Augalai kaip ir žmonės – labai talentingi dažniausiai būna fiziškai silpni. Tokie augalai miške būtų pasmerkti – jei neiškasčiau, neparsineščiau, nepadauginčiau, juos greitai nustelbtų sveikieji“, – tvirtina nerašytas gamtos taisykles puikiai žinantis miškininkas.
Pasak Arvydo, „raganų šluotos“ natūraliai susiformuoja tose vietose, kur augalas pažeidžiamas. Viena tokia jau nemaža išaugo ir jo sodyboje vešinčioje pušyje. Miškininkas svarsto, kad medžio ligą galėjo ir pats parnešti iš girios. „Mutacija – kaip vėžys. Skamba baisiai, bet kokie gražūs mutavę augalai, norisi jų auginti“, – neslepia miškininkas.
Antrą šimtmetį skaičiuojančios vokiškos sodybos kieme šeimininkas mosteli ranka į jau gražiai paaugusias „raganų šluotas“. „Čia yra vieta, kur raganos pameta savo šluotas – atneša ir įsmeigia“, – šypsosi jis.
Kasdien čia užsukantis eigulys pastebi kiekvieną augalo pasikeitimą, tačiau pripažįsta, kad ne visada žino, ko šiam trūksta. Būna, kad mutavę augalai vėliau praranda savo išskirtinumą – išauga kaip kokią ligą ir toliau veši kaip visi kiti.
Dažnai ir ligos nudžiovina nemažai įskiepytų medelių. Miškininkas svarsto, kad tai gali būti grybo darbas. „Grybai, kaip ir virusai bei kenkėjai, gali paskatinti augalus mutuoti – jų paveikti spygliuočiai auga kaip išprotėję, bet po kelerių metų grybai užkemša vandens indus ir augalas nudžiūsta“, – spėja miškininkas.

Neįveikia vyraujančių stereotipų
Kad paskiepytas augalas greičiau sutvirtėtų, eigulys neskuba genėti eglučių kamienų. Sako, kad dėl to medelis patiria didžiulį stresą, nustoja augti, todėl beveik visų A. Eidokaičio augalų išvaizda – ne prekinė.
Arvydas pripažįsta, kad skiepydamas augalus nesiekia naudos, nors pinigai ir jam „ne pro šalį“. Tik viską, ką uždirba, grąžina atgal – vėl perka retus augalus ir daugina juos skiepydamas. Labiausiai mėgsta spygliuočius, išskirtinai – egles, kurios jam „pačios limpa prie rankų“.
Tikriausiai nėra medžio, kurio Arvydas nebūtų bandęs skiepyti, stengęsis suderinti ir po kelis skiepus į vieną, bet rezultatai ne visada džiugino. Skirtingi skiepai skirtingai ir auga, o po keliolikos metų vienas kitą pradeda stelbti ir grožio nelieka.
„Visiems atrodo, kad tokie medeliai turi augti vazonuose ir būti atgabenti iš Lenkijos – tada už juos galima mokėti brangiai. Aš parduodu perpus, o kartais dar pigiau. Augalų sodyboje tiek daug, kad dažnai pirkėjai vaikšto, vaikšto ir neišsirenka. O į turgų važiuoti neturiu laiko“, – pripažįsta A. Eidokaitis, vienas tvarkantis beveik 10 ha plote išsiplėtusį medelyną ir parką.
Labiausiai jis nustebo internete išvydęs pardavinėjamus plunksnalapius lekėčius. Pavasarį šie krūmai žydi gražiomis baltomis, cinamonu kvepiančiomis kekėmis, todėl turguje brangūs – maža atžalėlė vazone kainuoja apie 43 Eur. Pamatęs kainą eigulys apstulbo ir neiškentė nepakomentavęs, kad daugiau kaip 5 Eur nemokėtų: krūmas pats augina atžalas, o ir sėklos nesunkiai dygsta.
Būtent iš sėklų, kurias pats įvairiausiose vietose – botanikos soduose, parkuose, draugų medelynuose susirenka, A. Eidokaitis ir užaugina daugiausia augalų. Jo tulpmedžių giraitė jau siekia elektros laidus – tai garsiųjų, vis dar gausiai žydinčių Veliuonos dvaro parko tulpmedžių palikuoniai. Kasmet šiame parke Arvydas prisirenka po maišelį plunksnuotų kankorėžių – sako, kad geriau dygsta nuo Nemuno pusėje augančio medžio.
Keli Endriušių kaime užauginti tulpmedžiai jau grįžo į Veliuonos dvaro parką: sodinukus prieš kelerius metus išsirinko pati šio dvaro savininkė Olga Vakselytė-Larson.
Tulpmedis A. Eidokaičio sodyboje pražydo po 21 metų, nors ir teigiama, kad šis išskirtinis medis pradeda žydėti jau 17 metais. „Šis ne iš Veliuonos. Nesakysiu, kur nukniaukiau. Visi taip daro: pirmus nusiskina, o paskutinius siūlo padovanoti“, – neslepia eigulys.
Arvydas tikina, kad mielai kam nors padovanotų elektros laidus siekiantį patį didžiausią tulpmedį, jei tik kas ryžtųsi jį išsikasti – vien medžio šaknys galėtų sverti centnerį. Ar prigytų? „Viskas priklauso nuo to, kaip rūpinsiesi. Jei nuo šaknų grumstai nenukris, turėtų prigyti“, – tikina miškininkas.

Tėvų žemėje – parkas
Seniausiai – bene prieš ketvirtį amžiaus – skiepyti spygliuočiai A. Eidokaičio namų kieme jau tapę didžiuliais medžiais. Išaižęs kankorėžius, kartu su tremtinių palaikais parvežtus iš Sibiro, Arvydas išaugino net kelias gražuoles sibirines pušis. Tokių medžių į naują vietą nepersodinsi, tačiau visus mažesnius, kuriuos nori stebėti kaip širdžiai mielus, Arvydas perkelia už sodybos ribų, kur palei plentą Jurbarkas–Šilutė kuria unikalų Raudonųjų eglių parką.
Kažkada šioje vietoje šeimininkavę vokiečiai buvo išdaliję sklypus sodyboms, bet jų senų seniausiai nebeliko, o nederlingoje žemėje niekas, pasak Arvydo, nenori augti. Pradėjęs pjauti žolę pastebėjo, kad visa pieva nusėta žemuogių lapų. Jei šalnos nepakąs baltų žiedelių, vasaros viduryje parkas ir vėl raudonuos nuo uogų gausos.
Bet gražiausios Arvydo parke yra viena už kitą greičiau pavasarį raudonais ūgliais džiuginančios eglės: paprastosios (Picea abies) ‘Crusita‘ ir ‘Rydal‘ bei baltoji (Picea glauca). „Tris jau auginu, dar keturių reikia – kai užauginsiu, čia vešės Raudonųjų eglių parkas. Įsivaizduojate, kokie gražūs bus dideli raudoni medžiai?“ – jau dabar džiaugiasi Arvydas, pirmuosius augalus šiame parke pasodinęs prieš dešimtmetį.
Kiekvienas medis Kalvelių eiguliui gražus – ir tridyglė gledičija, kuria tikriausiai buvo vainikuotas Jėzus Kristus, ir margalapė alyva, ir tikroji metasekvoja, kurios atspaudų randama šalia dinozaurų kaulų, ir į kraujo lašus panašiais žiedais žydintys erškėčiai.
Arvydas įsitikinęs, kad, jei pasodinai augalą, turi būti už jį atsakingas.
„Man tai nulemta iš aukščiau. Mažas buvau, kai mama sodyboje pasodino kadagį, o aš griebiau šalia stovėjusį didžiulį kauptuką ir nukirtau krūmą. Toks poelgis pakeitė mano gyvenimą: nors jau šimtą kartų atsodinau tai, ką sunaikinau, niekaip negaliu sustoti. Todėl sodinsiu ir sodinsiu, kiek jėgos man leis“, – neslepia keistuoliu apylinkėse vadinamas, naktimis eilėraščius rašantis vienišius eigulys.

Daiva BARTKIENĖ
Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.