Raminta Žimančiūtė: „Esu mama, padedanti tokioms pat mamoms“

Sėkmingo gyvenimo mokytojai ragina dažniau sakyti „taip“ likimui, siūlančiam galimybę pasireikšti įdomioje, dar neišbandytoje srityje. Prieš pustrečių metų tokį iššūkį priėmusi šiaulietė Raminta Žimančiūtė įkūrė savo verslą ir siuva odinius naminius batukus mažyliams.

Per dieną – keturios poros, per mėnesį – 80 ir daugiau. Raminta simpatiškus naminius batukus, kuriuos vadina tapukais, skaičiuoja jau ne šimtais – per tuos pustrečių metų jų pasiūta keli tūkstančiai. Tapukai pasklidę po visą Lietuvą, iškeliavę į Airiją, Angliją, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Daniją. Nėra tos dienos, kada internetu prekiaujanti jauna moteris neskubėtų su siuntinėliu į paštą.

Rugsėjį pats darbymetis „Tarp mano klientų nemažai tautiečių, emigravusių į užsienį, – sako nuolat užsakymų turinti R. Žimančiūtė. – Vasarą dažniausiai prašo pasiūti puošnius tapukus krikštynoms, gimtadieniams. Daugiausia darbo užgriūna rudens pradžioje, kai vaikai pradeda eiti į darželius, mokyklas, būrelius, paskui ateina ne mažiau įtemptas kalėdinių dovanų laikotarpis.“ Ramintos verslo sėkmę nulėmė gebėjimas sujungti pagrindinius vaikiškai avalynei keliamus reikalavimus: grožį, praktiškumą, patogumą ir priimtiną kainą. „Pati auginu vaikelį, todėl puikiai žinau, ko mažyliui reikia, ko ieško mama ir kas lemia jos pasirinkimą. Esu mama, padedanti tokioms pat mamoms“, – atskleidžia savo sėkmės formulę šiaulietė.

Įtinka ir mamoms, ir mažyliams Pasak Ramintos, ir mažieji klientai reiklūs: jei tapukai nepatiks, neavės – batukai turi būti spalvingi, žaismingi, linksmi. Kaip tik todėl ji labai atsakingai renka odos spalvas, ieško originalių puošybos būdų, detalių. Dažniausiai tai nuotaikingos aplikacijos: meškutis, kamuolys, mašinėlė, laivelis, gėlytė, vardas, metų skaičius. Tekstilinių aplikacijų, kurių gausu siuvimo reik­menų parduotuvėse, nenaudoja – nedera prie natūralios odos. Pati iš spalvotų odelių atraižėlių kantriai karpo smulkias aplikacijų detales, dėlioja ir kruopščiai siuva prie pagrindo. Iš pradžių šiaulietė tapukams naudojo storą audinį primenančią dirbtinę odą, iš kurios ankščiau siuvo rankines. Visgi natūrali oda, nors ir brangesnė už dirbtinę, kur kas „tvirtesnio charakterio“ – ekologiška, sveika, kvėpuojanti, ilgaamžė ir gan minkšta medžiaga, ją nesunku prižiūrėti. Raminta tikina, kad iš natūralios odos pasiūti bateliai puikiai prisitaiko prie pėdutės formos, nespaudžia, netrina, o aukštesnis užkulnis neleidžia smukti nuo kojelės. „Kai kurie kambarinių batukų gamintojai nežinia kodėl šią avalynę siuva su baltais padeliais. Balta spalva greitai tepasi, ją sunku valyti, nusitrina, tampa murzina. Mamoms papildomi rūpesčiai“, – pastebi šiaulietė, padeliams naudojanti tik juodos ar tamsios spalvos odą, o baltą, šviesią – tik šventiniams tapukams. „Nuolat ieškau pigesnių žaliavų, perku atraižėles, nes jei siųsčiausi odą iš Italijos, mano bateliai kainuotų ne aštuonis eurus“, – pastebi R. Žimančiūtė.

Imtis verslo įtikino draugė Būtent didelė vaikiškos naminės avalynės kaina Ramintą ir paskatino patikrinti savo charakterį bei gebėjimus. „Dvimetis sūnelis Denas sunešiojo dovanotas šlepetes, tad teko ieškoti naujų, tokių pat patogių ir gražių. Šiauliuose neradau, važiavau į Kauną, bet kaina man pasirodė gerokai išpūsta, – pasakoja šiaulietė ir prisipažįsta: jei ne draugė, kažin ar dabar turėtų savo verslą. – Ji manimi tikėjo labiau nei aš savimi. „Juk moki siūti! Pati sūnui gali pasiūti tokius ir dar gražesnius tapukus!“ – nuolat kartojo.“ Rankdarbiai Ramintą lydi nuo mažų dienų: ji puikiai siuva, mezga, neria, jei prireikia originalios dovanos, greičiau pati padarys, nei ieškos parduotuvėse, o ir sėdėti prie televizoriaus be darbo negali – vis kažką krapšto. „Nors Šiau­lių uni­ver­si­te­te studijavau siu­vi­nių di­zai­ną ir tech­no­lo­gi­jas, siuvu drabužius sau ir sūneliui, kūriau rankines, siūti avalynę man pasirodė per drąsu – juk tai kita, sudėtinga sritis...“ – prisimena R. Žimančiūtė. Vis dėlto motinystės atostogose esanti moteris ryžosi: radusi laisvo laiko atidžiai apžiūrėjo senus tapukus ir sūneliui pasiuvo tokius pat, tik didesnius. Rezultatas nenuvylė: batukais džiaugėsi ir Denas, ir pati Raminta. Naują darbą netruko apžiūrėti draugė ir iš karto paprašė tokių batelių savo vaikams, paskui ir kitos draugės, draugių draugės ir pažįstamos. Maloniai nustebinta augančios paklausos R. Žimančiūtė nusprendė savo kuriamus tapukus pristatyti platesniam klientui ratui – ėmė prekiauti internetu.

„Galiu daugiau, nei įsivaizduoju“ Verslą pradėjusi nuo dviejų batukų modelių: ber­niu­kams – puoštų ru­tu­liu­ku, mer­gai­tėms – gė­ly­te, šiandien šiaulietė savo klientams siūlo rinktis apavą iš 200 modelių, ant kurių padelių puikuojasi etiketė „Tipiai“. Tarp jų – ir įvairūs spalviniai deriniai, ir skirtingo dizaino apavas: šlepetės vaikams ir suaugusiesiems, šokių bateliai, išeiginiai princesiški bateliai mergaitėms su ypač puošnia apdaila, šifono, atlaso gėlytėmis, kaspinais, karoliukais, santūrūs išeiginiai bateliai berniukams. „Man labai dažnai niežti rankos: sumaniusi kažką naujo negaliu nustygti vietoje, turiu kuo skubiau pabandyti padaryti. Štai ir dabar vaizduotėje sukasi naujas tapukų modelis su raišteliais, – juokiasi Raminta, nesiskundžianti įkvėpimo bei išmonės stoka. – Aplink sklando daug kūrybinių idėjų: vaikiškų animacinių filmukų personažai, paveiksliukai iš knygelių, idėjos iš interneto, vis naujų, kitokių tapukų prašo jau ūgtelėjęs keturmetis Denas, kurti nestandartiškai skatina ir įnoringi klientai.“ Pasak jaunos moters, neretai užsakymas prilygsta iššūkiui: tenka ilgai sukti galvą, kaip pasiūti, gražiai suformuoti, kaip padaryti aplikaciją kuo natūralesnę. Retai, bet pasitaiko, kad siuvinį tenka ir išardyti. „Visi sukurti batukai pirmiausia turi patikti man pačiai: tobulinu juos tol, kol gaunu mano požiūriu idealiausią rezultatą. Ilgą krapštymąsi atperka laimingo kliento reakcija. Tada ir man būna labai smagu, gera nuo minties, kad galiu kur kas daugiau, nei galvoju“, – šypsosi tapukų meistrė.

Motinystės atostogų galimybės „Mažylis batukų nenori nusiauti, su jais net eina miegoti“, „Tokie gražūs, kad norisi suvalgyti“ – Ramintos širdį džiugina tokie atsiliepimai. Tiesa, atsiranda vienas kitas nepatenkintas žmogus – pasak R. Žimančiūtės, prekiaudamas internetu to neišvengsi. „Kritika priverčia pasitempti, neleidžia užmigti ant laurų, – prisipažįsta šiaulietė, puikiai suvokianti, kad nuosavas verslas – didelė atsakomybė, todėl stengiasi dirbti nuoširdžiai, kaip sau. – Didžiausi mano kūrybos kritikai – vyras ir sūnus: vyras – „kokybės kontrolierius“, apžiūri tiek viršų, tiek tapukų vidų, patikrina visas siūles, o sūnus išbando patogumą, praktiškumą. Iš jo emocijų galiu suvokti, patiks ar ne apavas kitiems jo amžiaus vaikams.“ Namuose besidarbuojanti Raminta Žimančiūtė tikina esanti labai laiminga: juk aistra rankdarbiams virto klestinčiu verslu. Daro tai, ką moka geriausiai, kas įdomu, patinka ir įkvepia tobulėti, be to, laisvu grafiku, darbą nesunkiai derindama su pareigomis šeimai. „Motinystės atostogos – laikotarpis, kai kiekviena bet kokią verslo idėją turinti jauna mama gali išbandyti savo sėkmę. Ji niekuo nerizikuoja: labai norėdama visada atras laiko, iš darbo atsiprašinėti nereikia, stovėti su savo rankdarbiais turguje – taip pat, tam yra feisbuko turgeliai. Link tikslo pradėjus eiti mažais žingsneliais nereikės didelių investicijų, tad nesėkmės atveju nepatirs ir labai didelių finansinių nuostolių. Svarbu tikėti savimi ir nepristigti atkaklumo“, – pataria Raminta.

Eglė Leonovienė

Ramintos Žimančiūtės asmeninė nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.