Apie kalėdines eglutes, bičių avilius, vejas ir trūkažoles

specialistai

„Kasmet perku vis kitokią eglutę vazone ir jau pastebėjau, kad ne visos vienodai ištveria šventes. Kokią eglę reikėtų rinktis, kad ji sulauktų pavasario gyva ir tinkama sodinti?“

Jau bene dešimt metų tapo madinga pirkti vazone pasodintą eglutę. Vieniems patogu, kad nereikia galvoti, kaip tą eglę pastatyti, o kiti tikisi ją išsaugoti ir pasodinti kieme. Į medelyną atvažiuoja žmonių, iš buvusių kalėdinių eglių auginančių jau visą giraitę. Tačiau sėkmė iš tiesų lydi ne visus. Priežasčių daugybė: pirmiausia, eglės vegetacija žiemą beveik sustoja ir medelis tarsi užmiega. O mes ją atnešame į šiltą kambarį, priverčiame pabusti, eglutė ima leisti ūgelius, tačiau šiltas kambarys – visai ne ta aplinka, kur ji galėtų augti. Kita priežastis: kartais šeimininkas pamiršta medelį palaistyti, o kartais laisto kasdien, kol supūdo šaknis. Laistyti reikia, tačiau saikingai, atsižvelgiant į kambario temperatūrą, į vazono dydį ir į substrato drėgnumą. Visas švenčių negandas geriau ištvers mažesnė eglutė. Kaip kalėdinius medelius medelyne auginame ir parduodame ne tik paprastąsias, bet ir dygiąsias, sidabrines, serbines egles, taip pat kėnius. Pastebėjome, kad dažniausiai pavyksta išsaugoti paprastąsias ir dygiąsias egles, kėniai prasčiau iškenčia eksperimentus. Šiltoje patalpoje pradeda brinkti spygluočių pumpurai, išauga ūgeliai, tačiau jie būna liauni, silpni, blyškios spalvos. Kai šventės praeina, eglutė kambaryje tampa nereikalinga, o lauke tuo metu paprastai žemė įšalusi, sniegas ir tokios šviežiai susprogusios eglutės nėra kur dėti, į sniegą juk nepasodinsi. Taigi tuomet eglutę derėtų statyti vėsioje patalpoje ir saikingai laistyti, o pavasarį nedelsiant pasodinti į nuolatinę vietą. Pirmaisiais metais eglutė nebus išvaizdi, bet jei nenuvyto, nesudžiūvo, kitais metais pradės taisytis, tada jau galima ir patręšti. Niekam nepatariame eglutę auginti kelis metus vazone, ją puošti, po to laikyti kieme ir kitais metais vėl puošti. Tą padaryti gali pavykti tik rimtiems bonsų augintojams arba labai užsispyrusiems mėgėjams. Vazonuose eglės nemėgsta „gyventi“ – skursta ir praranda dekoratyvumą.

Rima Žebrauskaitė

„Ar per anksti apšildę avilius nepadarėme žalos bitėms?“

Kadangi gruodis buvo šiltas, dar nereikia valyti lakų nuo kritusių bičių. Tiems bitininkams, kurie per anksti apšildė žiemai avilius, teko nusivilti, nes aviliuose pakilus temperatūrai motinos pradėjo dėti perus. To dar neturėtų būti. Geriausia neskubėti, palaukti šalčio. Nešaltu ir drėgnu oru labai sudrėksta šiltinamosios medžiagos, todėl bitės gali pradėti sirgti.

Algirdas Amšiejus

„Ar paskutinį kartą pakako nupjauti veją spalį, o gal dar reikėjo kartą nupjauti papildomai?“

Kadangi lapkritis ir gruodis buvo šiltesni nei įprastai, paskutinį kartą spalį nupjauta žolė dar tikrai spėjo ūgtelėti. Tad gruodį derėjo nupjauti dar kartą, paliekant 5 cm aukščio žolynus. Vejoje palikta žiemoti 10–15 cm aukščio žolė tikrai per aukšta, todėl gali pašusti, o pavasarį atsirasti vejos pelėsis. Kai pradeda snigti, sniegas nulenkia žolę žemyn prie žemės, tiesiog priploja ir jai pradeda trūkti oro. O kai žolė būna apie 5 cm aukščio, krintantis sniegas patenka į tarpus tarp augalų ir žalos nepadaro. Pavasarį tokia veja bus gražios žalios spalvos, puikiai peržiemojusi. Prieš užšalant ant vejos jokiu būdu negalima palikti nukritusių lapų, juos būtina nugrėbti, taip pat išrauti likusias piktžoles, nes tai puvimo židiniai vejoje. Laiku atlikus šiuos darbus, pavasarį džiaugsimės kokybiška veja.

Evaldas Klimas

„Įdomu, ar užsitęsę švelnūs gruodžio orai galėjo turėti neigiamos įtakos sodo augalams?“

Praėjusiais metais gerokai vėliau baigėsi sodo augalų vegetacija, tačiau švelnus gruodis neprivertė augalų atbusti. Gruodžio pabaigoje vaismedžiai ir vaiskrūmiai iš parengtinės ramybės būsenos (kai jų generatyviniuose ir vegetatyviniuose organuose vyko biocheminiai procesai – sumažėjo vandens, krakmolas virto cukrumi, padaugėjo riebalų, padidėjo ląstelių turinio koncentracija) perėjo į giliąją ramybę. Nemanau, kad užsitęsę šilti orai turės įtakos žiemojimui, jei pradėjus šalti nebus daug atlydžių.

Ilgas nešaltas ruduo buvo palankus sodininkams, sode sodinusiems sėklavaisius, avietes, serbentus ir netgi kaulavaisius. Visi pasodinti sodo augalai spėjo gerai prigyti ir pasiruošti žiemai. Vėliau sodintos braškės taip pat puikiai prigijo, išaugino stiprius šaknynus.

Rokas Amšiejus

„Kaip žiemą atželdinti paprastąsias trūkažoles?“

Želdinti atrenkami nešakoti 3–5 cm skersmens šakniavaisiai, neverta palikti plonesnių, nes iš jų išauga menkos gūželės. Šakniavaisiai sustatomi į dėžę, didelį vazoną arba kiaurą kibirą, užpilami durpėmis, žemių mišiniu arba pjuvenomis taip, kad virš šaknų susidarytų maždaug sprindžio storio sluoksnis. Po to gausiai paliejami drungnu vandeniu ir maždaug mėnesį laikomi vėsioje (2–4 oC) drėgnoje patalpoje. Tręšti atželdinamų trūkažolių nereikia. Paskui po mėnesio šakniavaisiai perkeliami į šiltesnę (14–16 oC ) patalpą ir pradedami nuolat laistyti. Kad neapkarstų, augalai nuo šviesos apdengiami juoda plėvele ar apvožiami sandariu indu. Po poros savaičių šakniavaisiai pradeda želti. Tuomet jiems reikia daugiau šilumos. Derlių jau galima imti maždaug po mėnesio. Per tiek laiko gūželės užauga iki sprindžio ilgio ir 3–5 cm skersmens. Jų lapai neturėtų būti išsiskleidę. Baltos neišsiskleidusios gūželės nupjaunamos su šaknies viršūnėle.

Audronė Žebrauskienė

Specialistus kalbino Rūta ANTANAITIENĖ

„Rasos” visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.